BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie teisingumą, pedofiliją ir homofobiją.

Jei Dantė Aligieri Dieviškąją komediją rašytų šių dienų Lietuvoje, jam tektų devynių pragaro ratų struktūroje nusriegti papildomą - dešimtąjį. Jame pragariškų liepsnų, sieros kvapo bei kaitros maišalynėje atpažintume besiblaškančius ir dėl teisėsaugos neveiklumo širstančius kovotojus prieš pedofiliją, jiems pavymui prakeiksmais besisvaidančius homoseksualios orientacijos asmenų eitynių priešininkus , demoniškai kvatojančius valdininkijos veidus bei liuciferiška rimtimi dvelkiantį prezidentės žvilgsnį.

Šios keturios figūros galimai taptų dešimtojo pragaro rato struktūros pastoliais, ramstančiais šią gaivališką lietuviškos realybės siužeto dramaturgiją, kurioje Dantė nebaigtų savo kelionės prie Letejos upės ir neatsigertų Eunojos vandens, kitaip tariant, nepakiltų į Dangų už nugaros paliekant Apollion tėvoniją. Kodėl?

Dieviškoji komedija - teleologinis herojaus žygis, žygis per devynis pragaro ratus tolydžiai kylant į palaimingą Dangų. Komedija turi aiškią vertikalę (aliuzija į kokybinę būties skirtybę): tašką A (pradžia) ir tašką B (pabaiga). Tuo tarpu dešimtasis, lietuviškas pragaro ratas - horizontalus (aliuzija į būties kokybinę niveliaciją), kurioje autoritetai, prioritetai, tikslai ir galima struktūrizuota šalies raidos vizija - chaosas, kuris nepaliestas demiurgiškos rankos - viskas ir visa alsuoja pirmapradžiu kosminiu ūku - chaosu.

Ilgai nesiryžau dėstyti savo nuomonės apie pastaruoju metu Lietuvoje vykstančius procesus, kurie mane - kuklų ir klusnų šios valstybės pilietį, norom ar nenorom verčia daryti asmeninius pasirinkimus ir stoti į poziciją ar opoziciją tam, kas vadinama sveiku protu, nuovoka ir paskutiniais savigarbos likučiais. Tačiau apie viską iš pradžių…

Apie prezidentę ir generalinį kaltintoją…

Prezidentė jau keletą mėnesių neranda generalinio prokuroro kandidatūros. Peršasi mintis, kad prezidentė nelabai šios kandidatūros ir ieško, o jei ir ieško, tai šis ieškojimas labai jau vangus. Nenoriu spėlioti, kodėl toks santūrumas apėmęs šalies vadovę, tik atkreipsiu dėmesį, kad situacija daugiau nei absurdiška. Socialinių įtampų ir šovinistinės retorikos bei radikalėjančių politinių veiksmų ir kai kurių ant legalumo ribos balansuojančių verslo grupuočių suaktyvėjimo fone pagrindinio šalies „kaltintojo” poste matyti besiblaškantį Čipolino veido žmogų daugiau nei keista. Nevertėtų gerbiamai prezidentai šio delsimo paversti savo galvojimo „strategija”, nes nuovokesniems šio proceso stebėtojams gali kilti įtarimas, kad trūkta ne kandidatūrų šiam postui užimti, o prezidentės teisinius ir teisėtvarkos klausimus kuruojančių patarėjų korpusas, lai atleidžia jos ekscelencija, yra ne patarėjai, o padėjėjai, kurie deja, ir padėti deramai nesugeba, o ir su visam žmonės gali pradėti manyti, kad prezidentė neturi jokios aiškesnės ir nuoseklesnės šalies teisėsaugos sistemos reformos vizijos.

Kitas svarbus šio generalinio „kaltintojo” paieškos epopėjos epizodas, kuris įdėmesniam klausytojui ilgai įsirėš atmintin, tai prezidentės keistas prisipažinimas, kad prokurorų paiešką apsunkina šio korpuso atstovų baikštumas žvelgiant į Kauno pedofilijos(?) skandalo „aukų” sąrašą. Jų daug, o sąrašo viršuje puikuojasi buvusio generalinio „kaltintojo” pavardė. Oho, įdomūs argumentai. Užtenka keleto kritinių pastabų ir chaotiškų mitingų Kauno centrinėje aikštėje ir Lietuvos prokurorų koridoriuose panika, o prezidentė gebėjimai rinktis susiaurėja iki minimumo. Liūdnas vaizdelis, kuris rodo, jog prezidentinės galios/autoriteto konstruktyvas, kuris turėjo tapti esminiu naujos politinės tikrovės ramsčiu, viso labo simuliatyvus šios galios/autoriteto imitavimas, demaskuojantis absoliučią lietuviško politinio projekto „tvarka bus” virtualybę. Liūdna…

Apie mažą vaiką ir teisingumą…

Maža mergaitė laikoma virtualios dramos įkaite, verčiant ją nešti sunkią viešumo ir gniuždančio neteisingumo naštą. Mergaitė tapo manipuliatyvaus suaugusiųjų pasaulio auka. Žmonės, klūpantys ant kelių ir tariantys maldos žodžius „Ir Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” nesuvokia, kam ir kas turi atleisti, tačiau nesitraukia nuo savo naujojo apreiškimo šventvietės Garliavoje laukdami stebuklo, t.y. daugiau „teisingumo”, „sąžiningumo”, kuris iš anapus tvoros kas kart prabyla pagiežingu įmitusios ponios balsu „Tai, ką jūs nematote, kad čia pedofilų klanas viską daro?”. Tokie keisti ir nerišlūs šios situacijos apibendrinimai, ramstomi nuolatiniais televizinio „sąžiningumo” ir „teisingumo” apaštalų monologais, šią keistą antipedofilinės kovos istoriją neleidžia vertinti kitaip, kaip tik sumaniai konstruojamą virtualybės manipuliaciją, kuri jau seniai peržengė bet kokio padorumo ribas pavojingai gravituodama masinės psichozės kryptimi, kuri bet kada gali virsti kitų ar savęs žalojimu.

Manipuliacija pasiekė tokį lygį, kad Lietuvos piliečio paso įrašas „Lietuvos Respublikos pilietis” jau nieko nebereiškia. Reikšmę įgyja kitokio tipo priesaika ir prisiekinėti jau reikia ne be Lietuvos Respublikai. Dabar svarbu prisiekti prie kovos su pedofilija aukuro ir kuo skambiau tariami priesaikos žodžiai, tuo didesnė tikimybė, kad būsi „palaimintas” ir „išteisintas” už įgimtą pedofilumo “nuodėmę”. To nepadarius esi pedofilas arba jų klanui prijaučiantis par excellence. Galima suprasti žmonių emocijas ir nepasitenkinimą, o ir pateisinti tam tikrą revoliucingą toną, besišaukiantį permainų ten, kur jos akivaizdžiai reikalingos - teisėsaugos sistemoje, tačiau  kodėl visos šios neurotiškos virtualybės ir pigios televizinės kičinės dramos žanro įkaite daryti mergaitę, eksponuoti ją prieš visą Lietuvą, „demaskuoti” jos norą ar nenorą su kažkuo būti ar versti ją pasakoti apie „sys…” ir „kremus”? Atsakymas čia peršasi vienas: cinizmas turi daug veidų. Kartais šie veidai atpažįstami „mylinčios” mamos akyse, „sąžiningos” tetos ašarose, „jautrios” senelės žvilgsnyje ar „dėmesingo” ir pasišovusio „padėti” TV prodiuserio saldafobiškame savojo EGO glostyme TV ekrane. Mūsų kartos cinizmas taip išpuoselėjo savo raiškos ir saviraiškos formas ir turinius (cinizmo estetika), jog bet kuris mėginimas juos apibendrinti nerizikuoja būti apšauktas teorinės estetikos profanu. Nužengta, taip toli, kad cinizmas tapo nebe moraliniu priekaištų objektu, o visuotinai garbstomu asmeninio ir bendruomeninio veikimo modeliu, kuris virtualiame pasaulyje pateikiamas heroiškoje šviesoje. Pavojingas nesusipratimas… 

Ši pedofilinė saga ne kas kita, kaip manipuliatyvaus ir sadistiško cinizmo įvairių estetinių formų koncentracija vienos mergaitės asmeninėje istorijoje. Istorijoje, kuria mėginta apnuoginti Lietuvos „tikrąjį” veidą, tačiau šis apnuoginimas atskleidė kitą aplinkybę, jog Lietuva neturi to vienalyčio išimtinai „gero” ar išimtinai „blogo” veido. Pigios televizinės grimasos dar nėra Lietuvos veido charakteristikos, jos viso labo falsifikatai, imitacijos, groteskas to, į ką jos turėtų būti nuoroda, t.y. į Lietuvos veidą - tikrovę. Ir ačiū Dievui…  

Visa ši istorija yra cinizmo apoteozė pačia bjauriausia, vulgariausia ir destruktyviausia virtualybės forma įsiveržusi į mažo vaiko pasaulį. Kartais pagauni save galvojant, kad ant teisiamųjų suolo, greta menamų ar tikrų pedofilų, prašyte prašosi būti susodinti visi šios virtualios valpurgijos personažai savo egocentriškais smagračiais traiškantys nekaltos mergaitės likimą. Popiežius Benediktas XVI su paskutiniu ganytojišku vizitu lankydamasis Maltoje sulaukė priekaištų, kad per santūriai reaguoja į Katalikų Bažnyčiai metamus kaltinimus dėl nekontroliuojamos pedofilijos išplitimo dvasininkų tarpe ir savo ambrazūru negina Bažnyčios. Pontifikas ramiu tonu ir tik jam būdingu stiliumi „būkštaujantiems” priminė, kad užuot ką nors kaltinus Katalikų Bažnyčiai kenkiant, svarbu patiems, t.y. Bažnyčiai atsigręžti į save ir nuoširdžiai paklausti, ar viskas buvo padaryta, kad šios situacijos būtų išvengta. Deja, deja…

To paties norėtųsi paklausti ir tų, kurie TV ekranuose spygauja apie teisingumo stygių, iškrypėlių klanų apraizgytą Lietuvą ir vargšės mergaitės sugriautą likimą, ar viskas buvo padaryta, kad to nebūtų… Kodėl tylit? Užuot nuoširdžiai prisipažinus, kad siauras merkantilistinis interesas neleido galvoti apie KITĄ, kaip mano atsakomybės ir įsipareigojimo reikalaujantį, puolate steigti politinę partiją ar rinkti lėšas abstrakčioms „teisingumo” kovoms ir valdžios vertimui? Tai yra atsakomybę ir rūpestingumą vaiku imituojantis, suvulgarinantis ir šių sąvokų turinio išdavyste kvepiantis vaiko teisių „gynėjų” elgesys. Visa ši antipedofilinių kovų epopėja perversyvios ir neurotiškos dalies visuomenės šokio apie savo vidinių demonų kapinyną mizanscena, kuri pačiu bjauriausiu ir nemažiau iškrypėlišku būdu mažą vaiką žagina visai Lietuvai matant… Ten, kur egoizmas, cinizmas ir neapykanta žengia koja kojon, kaltumo ir nekaltumo sąvokos neegzistuoja, ten visi kalti, deja aktyviausi „teisingumo” šaukliai, plakantys aštriais kritikos rimbais visus ir dėl visko, vieningai šios kaltės išsižada. Tad dar kartą klausiu, ko ir kam yra meldžiama atleidimo…?    

Apie homofobišką Lietuvą…

Lietuvoje pasikartojo režisieriaus Barry Levinson filmo Uodega vizgina šunį scenarijus. Sumanios lobistinės grupės kai kuriems europinių ambicijų turintiems politikams padėjo sumodeliuoti įtikinamą kovos prieš homofobiją Lietuvoje scenarijų. Šis scenarijus buvo toks “realistiškas”, kad žioplių minia susirinkusi abipus Neries krantų atrodė daugiau nei grėsmingai, o vedami dviejų politinių nepraustaburnių ir keleto kvailokų radikalų ir su visam tapo neatriamiamu Lietuvos homofobiškumo naudai bylojančiu argumentu. Deja, man taip nepasirodė. Atvirkščiai, aš mačiau keletą šlubuojančios psichikos Seimo narių, apšepusių ir nuo alkoholio prašvinkusių politinio srutų duobės atstovų ir negausų būrį homoseksualų teises ginančių, kurie, deja, taip ir neišdrįso prisipažinti, jog šis renginys tik sumani politinė/komercinė akcija, su homoseksualumu turinti tik tiek bendro, kad jos pirmosiose gretose ėjo keletas žmonių manančių, kad jie yra homoseksualai ir dar keletas tokių, kurių politinės darbotvarkės skurdumas leido homoseksualumo temą įrašyti Nr.1. Čia noriu pasidžiaugti tik vienu, kad kai kurie žmonės, pvz. Seimo narys Rokas Žilinskas, atsiskleidė kaip sumanus, nuovokus ir gebantis savo poziciją ginti politikas. Nesidrovėdamas savo homoseksualumo ir pasirinkdamas sumanią leksiką ginti homoseksualų teises jis buvo kur kas efektyvesnis ir įtikinamesnis komunikatorius ir lobistas nei visos homoseksualų teises ginančios organizacijos kartu sudėjus. Nuskambės keistai, bet Lietuvos homofobiškumo mitas man ir liko tik mitu…

Dar šis tas…

Į kur gali judėti žmogus? Tik ten, kur gali pamiršti savo žmogiškumą ir bent trumpam tapti angelu…, ten kur Letejos upės šaltiniuose gali atsigerti išminties vandens. Duok Dieve…

Rodyk draugams

Vladimir Bukovskij apie “toleranciją”, “feminizmą” ir neomarksistinio avangardo meilę anarchistiniams demonams!

 

Vladimir Bukovskij

“Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad, manau, Shakespeare’as mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: “Venecijos pirklys” - antisemitizmas, “Otelas” - rasizmas, “Užsispyrėlės sutramdymas - seksizmas… Netgi į “Romeo ir Džiuljetą” viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareikšdama, jog tai “šlykštus heteroseksualinis šou” ir ji ten mokinių nevesianti! Taigi cenzūra dabar jau masinė ir palaikoma baudžiamosios teisės. Prancūzijoje vienas Nacionalinio susirinkijmo deputatas neseniai viešai pajuokavo homoseksualizmo klausimu - ir jam priteisė sumokėti baudą, jei neklystu, 20 000 eurų. Dabar tai tik bauda, o vėliau pradės sodinti į kalėjimą: mes žinome, kaip tokie dalykai vyksta, matėme kaip greitai viskas evoliucionuoja represijų linkme”

Todėl aš ir pradedu nuo klausimo: kas tai yra? ar tai tik padriki epizodai, keisti žmonės, rėksmingai, įkyriais besireiškiantys ir verčiantys visus gyventi pagal savo pasibjaurėtinas idėjas? Deja, viskas daug sudėtingiau. Daugelis jūsų turėtumėte būti girdėję tokį filosofą Herbertą Marcuse iš Frankfurto mokyklos. Štai būtent jo idėjos realizuojasi šiandien pasaulyje. Jo idėjų būta labai paprastų: jis buvo marksistas revizionistas, ir Marxui jis nepritarė tik dėl to, kad anas revoliucine klase laikė proletariatą, o Marcuse‘s nuomone proletariatas nyksta, tad tikroji revoliucinė klasė - tai visokios mažumos, atskalūnai, pataloginės asmenybės - visa tai ir sudarą revoliucinį visuomenės elementą. Vienas Marcuse‘s veikalas vadinasi Repressive Tolerance, ir ten jis aiškina, kad būtina bet kokią patologiją paskelbti norma, o visas normas - patologija, ir tik tada, rašo jis, mes bagaliau sugriausime buržuazinę visuomenę. Tai štai visi šie žmonės - mažumų, homoseksualų, feminisčių teises ginantys aktyvistai - visiškai nesirūpina savo mažumomis. Jie, kaip ir Leninas, pasinaudoja jais kaip instrumentu daryti spaudimą visuomenei ir ją kontroliuoti. Ir, žinoma, savoms mažumoms jie žalos ir blogo padaro gerokai daugiau nei mums visiems.

Mano Bičiulio žmona Amerikoje jau prie kokius septynis metus įkūrė sąjūdį „Amerikos moterys prieš feminizmą”. Pradėjo tai kaip draugių iniciatyvą, dabar sąjūdis apima apie 2 mln moterų. JAV moterys jau supranta, kad šis „naujasis feminizmas” - prieš jas, jis griauna jų gyvenimą, neleidžia joms laisvai rinktis to, kas joms patinka ir primeta tai, ką priskiria kažkokie aktyvistai.

Taigi mes susiduriame su rimtai ideologija, kuri, prisiimdama tokio iš pažiūros kvailo ir absurdiško daikto kaip politinis korektiškumas pavidalą, baudžiasi sugriauti mūsų visuomenę. Jie nesirūpina mažumomis, jie negalvoja apie jų teises. Juo blogiau mažumoms, juo geriau jiems patiems: jie galės intensyviau mažumas ginti. Jų uždavinys - sugriauti mūsų visuomenę. Tai iš esmės tūžminga marksizmo versija.

Visas straipsnis  “Naujasis Židinys- Aidai” 2010 (3-4)

Džiugu, jog mano mintys vaikšto greta šio iškilaus žmogaus minties lobyno…

Rodyk draugams

Mes atleidžiame ir prašome savo brolių rusų atleidimo! Mirtis…

wyborcza.pl

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas (dešinėje) ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas (kairėje).

Fiodoras Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose” analizuodamas rusiško charakterio ypatumus atkreipia dėmesį į gan keistą ir, jo nuomone, tik rusų tautai būdingą bruožą. Anot jo, tik rusas vienu metu sugeba taip stipriai ko nors nekęsti ir tuo pačiu savo neapykantos objektu taip žavėtis, jog dėl jo ryžtųsi paaukoti savo gyvybę.

Tragiška Lenkijos prezidento ir jį lydėjusios delegacijos žūtis prie Smolensko (Rusija) tapo tąja aplinkybe, kuri leido šiam rusiško charakterio bruožui atsiskleisti naujoje šviesoje. Rusai nemėgsta lenkų, jų nekenčia ir laiko juos slaviškumo dezertyrais, nudreifavusiais į Vakarų (katalikiškąją) civilizacinę erdvę. Nudreifavusius gan sėkmingai ir dėl to tapusiais gyvu istoriniu priekaištu „trečiosios Romos imperijos” palikuonims, kuriems Sibiro platybės ir neišsenkantys gamtos turtai negarantavo stabilios politinės ir socialinės struktūros formuotės. Atvirkščiai, šalis tapo vidinių politinių vaidų, despotizmo ir geopolitinio nestabilumo šaltiniu ir įkaitu tiek pačios šalies viduje, tiek santykiuose su kaimynais ir ištisais regionais. Lenkija, tuo tarpu, tapo išskirtinai sėkmingo slaviško projekto, Vakarų civilizacinėje erdvėje, pavyzdžiu, kuris kurstė pyktį ir pavydą skaitlingesnės rusų tautos tarpe. Lenkijos projektas tapo slaviškos civilizacijos alternatyva tam chaotiškam ir neprognozuojamam slaviškumui, kuriuo spinduliuoja Rusija. Sėkmingas Lenkijos projektas reiškia Rytų ir Centrinės Europos regiono psichologinį/politinį komfortą.

Reikia pripažinti, kad Rusijos premjero kalba, mėginant paaiškinti Josifo Stalino (nors tiesiogiai ir nebuvo minimas šio diktatoriaus vardas, tačiau visi suprato apie ką kalbama) kraugerišką scenarijų, pasakyta Katynės memoriale - tiksli ir nuoširdi to laikmečio situacijos ir paties Stalino asmenybės charakteristika. Vladimiras Putinas pamėgino paaiškinti, kodėl sovietų vado galvoje subrendo ši kraupi Lenkijos problemos „sprendimo” strategija. Rusijos premjeras gan aiškiai pasakė, kad Stalinas, kaip, beje, ir pats Rusijos vyriausybės vadovas „Jukos” bylos ar Čečėnijos atveju, tik asmeninio keršto motyvo ir politinio-istorinio nepilnavertiškumo (komplekso) vedinas galėjo konstruoti tokias žvėriškas kitų tautų (šiuo atveju lenkų tautos, o dar konkrečiau jos karinio elito) naikinimo strategijas. Rusijos premjeras gan aiškiai ir veikiausiai nuoširdžiai, pasakė, kad jo šalies politinio elito skiriamasis bruožas - infantilus sadizmas.

Išgirsti iš Rusijos, o juo labiau iš paties premjero tokį prisipažinimą, tai jau daug. Perfrazuojant šias premjero mintis galima teigti, kad Rusija lenkų tautai tarė: jūs esate viršesni t.y. brandesni už mus, nes jūsų heroizmas ir didvyriškumas, kovoja su mūsų protėviais, buvo ne aklas kerštas, o noras atstatyti istorinį teisingumą t.y. nepriklausomą Lenkiją - teisingumą, kuris esti suvoktas, įsisąmonintas ir artikuliuotas politinės tautos (piliečių), o ne siauro politinio elito grupės sugalvotas sprendimas BŪTI. Rusijos premjeras pasakė, kad mes jus žudėme ir naikinome tik todėl, kad jums pavydėjome, kad pavydėjome jums buvimo tauta t.y. slavų tauta, tokia susitelkusia, skaitlinga ir stipria. Katynėje atsiskleidė šis keistas rusų charakterio bruožas - nekenčiam lenkų dėl to, kad juos mylime, dėl jų sugebėjimo būti tokiais slavais, kokiais mes niekad netapsime, todėl naikiname tai, kas primena mūsų pačių silpnumą. Mes dar nesubrendome atsispirti nuo kitų sėkmės pavyzdžio konstruojant savo sėkmės istoriją. Ar tai galima laikyti atsiprašymų už istorines skriaudas lenkų tautai? Ne, tai kaltės pripažinimas ir mėginimas paaiškinti nusikaltusiojo psichologiją…

Daugelis šiuos Rusijos vyriausybės vadovo žodžius linkę traktuoti, kaip puikiai apgalvotą strategiją, kuri padiktuota suvokimo, jog Centrinės ir Rytų Europos regione Lenkijos įtaka ženkliai auga, o su tuo tenka skaitytis netgi to nenorinčiai Rusijai. Todėl Putino drąsus stalinistinio režimo prigimties, o iš principo viso pokario Rusijos politinio elito mentaliteto demaskavimas Katynės memoriale - pirmas reikšmingas, tiesa kintančios Rytų ir Centrinės Europos geopolitinės ir Rusijos vidaus politinės situacijos padiktuotas, šios valstybės žingsnis dalykiško bendradarbiavimo su Lenkija kryptimi. Bene pirmą kartą ir taip aiškiai Vladimiras Putinas pripažino, kad rusai, o tiksliau Josifas Stalinas ir jo represinės struktūros - žvėrys. Žvėrys, kurie žudė žmones tik tam, kad jie buvo lenkai, lenkai kurie prieš keletą dešimtmečių triuškino pakrikusius raudonarmiečių pulkus prie Varšuvos. Premjeras neslėpė, kad asmeninis Stalino kerštas lenkams - „prabanga”, kurią gali sau leisti diktatorius Rusijoje. Dar daugiau, šis asmeninis Stalino įnoris istorinės kaltės vergais padarė ištisas paprastų rusų kartas. Vladimiras Putinas prisipažino, kad Stalinas, kuris rusų savimonei išlieka reikšminga figūra, yra tas nuodas, kuris nuodija Rusijos ir visų šio regiono valstybių santykius. Nereikia apsigauti manant, kad Putinui ir Rusijos politiniam elitui šis pozityvus tonas - lengva žodinė ekvilibristika, tai sunkus ir skausmingas prisipažinimas. Prisipažinimas, kad tokiais esame mes patys - Stalino ir Berijos palikuonys. Rodės, jog tokia premjero retorika - nuoširdus mėginimas paaiškinti save - galėjo tapti reikšminga konstruktyvių tarpusavio santykio formavimosi prielaida. Deja.

Galimai partneriško bendradarbiavimo pradžiai dar stigo taip reikšmingo Rusijos atsiprašymo už carinės imperijos, o vėliau Sovietų Sąjungos elgesį su lenkų tauta. Lenkams norėjosi išgirsti ne formalizuotos retorikos rėmuose įspraustą diplomatinio oficiozo tekstą, tačiau nuoširdų ATSIPRAŠAU. Nors Vladimiras Putinas Katynėje žengė svarbų ir reikšmingą žingsnį, tačiau nežengė jo iki galo - NEATSIPRAŠĖ. Nereikėtų stebėtis. Tai prasikaltusio ruso, beje mėginančio giliai širdyje gailėtis, psichologinis bruožas. Tokiam tipažui (jis chrestomatinis Dostojevskio rusiškos dvasios tipažo pavyzdys) atsiprašymas reikštų savęs paties moralinį pasmerkimą - esminį savo kaltės suvokimą - visos jos psichologinės, istorinės, politinės struktūros įsisąmoninimą. Rusiškai sąmonei, tai didžiulis iššūkis. Sutikus su tokia moralinės kaltės įsisąmoninimo logika, ji rusiškoje sieloje šaukte šauktųsi herojiško (Rusijos atveju vos ne metafizinio) šios kaltės įveikimo akto - Rusijos politinio elito atveju - nuoširdaus apsisprendimo nekartoti savo praeities klaidų t.y. savo politinę savimonę konstruoti ne ant brutalios ir bauginančios jėgos logikos, bet ant pilietines laisves ir teisingumą postuluojančios vertybių sistemos. Šiam heroizmui rastis trukdo Rusijos istorinės praeities kraujas ir pati Rusijos geopolitinė (geografinė-etninė) struktūra. Negali būti demokratu europinėje Rusijos dalyje, kai savo rankas esi sutepęs krauju Kaukaze. Rusijos politinė savimonė yra šizofreniška ir kol Rusija bus tokioje geografijoje ir su tokia etnoso maišalyne kokia yra dabar, tai islamiškojoje Rusijos entnogeografinėje teritorijoje besiformuojanti agresyvaus šios šalies politinio veikimo psichologija, dar ilgai išliks Rusijos politikos šizofreniškai infantilų (sadistinį) charakterį maitinantis šaltinis, kuris šiai šaliai neleis tapti „slabake” t.y. ištarti nuoširdų -ATSIPRAŠAU. Sakote Rusijos klausimu nėra vilties? Šeštadieninė Katynės tragedija prakalbino kitą Rusijos pusę - „slabakiškąją” Rusiją.

Jei dar prieš keletą dienų atrodė, kad Putino lūpomis kalba geopolitinių rokiruočių padiktuota apgailestavimo retorika, nuteikianti viltingai, tačiau paliekanti daug erdvės įvairioms dvejonėms ir interpretacijoms, tai po keleto dienų įvyko lemtinga rusiško charakterio ir lenkiškos istorinės nuoskaudos akistata, kuri privertė diplomatinės mantros tekstą pakeisti užuojautos ir atjautos simbolika. Visa priešiška Lenkijos ir Rusijos retorika išsikvėpė Smolensko oro uosto nusileidimo tako papėdėje palikdama abi šalis prie pliko aukos ir užjaučiančio simbolių žodyno. Lenkai ir rusai buvo priversti čia ir dabar konstruoti naują kalbėjimo strategiją. Daug atviresnę, daug žmogiškesnę, daug autentiškesnę nei ta kalba, kurios pagrindu buvo konstruojami Lenkijos ir Rusijos santykiai, o iš principo ir visa šio regiono geopolitinė realybė.  

Rusijos žemėje žuvus Lenkijos vadovui Lechui Kaczynskiui šalių santykiai pasiekė savo kulminaciją. Tą akimirką, kai paaiškėjo tragedijos mastas ir aplinkybės viskas pasikeitė. Atsiprašymo (moralinio triumfo) ir kaltinimo (teisingumo) logika, kurios šaukte šaukėsi lenkų tauta, tapo bereikšme. Kančia ir jos supratimas bei gebėjimas užjausti tapo lemiamu Rusijos ir Lenkijos santykių faktoriumi. Taip jau esti, jog istorinėje restrospektyvoje mirties metafizikos energetika išblanksta - išblukindama paties gyvenimo - santykio su aplinka, vertės orientyrus ir turinius. Lieka tik istorijos vadovėlių įrašai apie holokaustą, armėnų genocidą, Stalino gulagus, Katynės žiaurumus ir t.t. Šie įrašai tampa kančios ir neteisingumo statistika, kuri dažnai ciniškai išnaudojama politinių ir ideologinių frakcijų. Kartais prireikia daug laiko ir pastangų, kad vertinant praeities įvykius įvyktų objektyvi istorinė atogrąža. Katynė drama buvo šio užsimiršimo pavyzdys, kuris draugėn apjungė aklą ir buką rusų pusės nenorą atskleisti visų šios dramos aplinkybių bei lenkiško šovinizmo - kaltinti visus priešiška veikla Lenkijai, retoriką. Lenkijos prezidento žūtis tylėjusius privertė prabilti, o pernelyg kalbėjusius privertė pritilti. Šis tragiškas mirties faktas virtualioje politinėje leksikoje, kuri politinį postmodernų diskursą persmelkusi iki menkiausių detalių, tapo absoliučios tikrybės įsiskverbimu į šio politinio proceso virtualybę. Tokių esminiu įsiskverbimu, kad jo dėka buvo nuplėštos visos įmanomos kaukės tiek nuo atskirų politikų, tiek nuo dviejų tautų elitų ir paprastų piliečių. Katynė Rusijai tapo ne praeities istorine šmėkla, su kuria reikia kovoti informacinius karus, o realybe, prieš kurią cerkvėje galvas buvo priversti nulenkti Rusijos prezidentas ir premjeras. Tuo tarpu lenkams Katynė tapo ne aklo įniršio, nukreipto prieš rusus ir viską kas rusiška, simboliu, o erdve, kurioje mūsų kaimynai pamatė kitokią Rusiją - Rusiją, kuri drebėdama prieš žodį ATSIPRAŠAU, geba kristi ant kelių ir ašarodama adoruoti tragišką lenkų tautos likimą.

Politikos apžvalgininkai (čia lietuviškieji ir vėl tapo nemalonia išimtimi) sutinka, kad Rusijos ir Lenkijos apsikabinimas (Putinas-Tuskas) prie Katynės esti reikšmingas simbolinis gestas, kuris dvišalius šių slavų tautų santykius, gali padaryti konstruktyvaus bendradarbiavimo pavyzdžiu visoms regiono valstybėms. Tiesa, esama ir kitos galimybės, kad po šios tragedijos Rusijos ir Lenkijos santykiai išgyvens ne renesansą, o absoliutų dekadansą, po kurio seks spengianti tyla. Kol kas lenkų ir rusų inteligentija ir paprasti žmonės žavisi vienas kito gebėjimu susikalbėti ir suprasti vienas kitą šioje dramatiškoje situacijoje. Atrodo, kad ši tragedija pažadino Rusijos charakterio teigiamą pusę ir tą reikėtų išnaudoti. Tiesa jau pasigirsta Lenkijos bei Vakarų pasaulio vanagų balsas, kad Rusija ir vėl kalta, kad visas rusų nuoširdumas yra apsimestinis ir ciniškas naudos siekimas. Galbūt. Nežinau, o ir manau, jog lenkai to žinoti irgi nenori. Jie gedi, jiems skauda, jie vertina rusiškos „dūšios” pagalbą ir ištiestą ranką. Žuvo jų tautos žiedas - ELITAS. Taip ELITAS! Paprasti lenkai linksniuoja šį žodį gan drąsiai, jiems jis neturi jokios neigiamos konotacijos, o tai sveikos, brandžios tautos bruožas.      

Keletas išvadų:

Ši tragedija atskleidė ideologijos ir politinio šabloninio žargono banalybę. Visi virtualūs, simboliniai arba tikri karai tarp frakcijų, tautų ar valstybių gali baigtis ČIA IR DABAR. F.Nyčės žodžiais tariant, viskas žmogiška pernelyg žmogiška. Mano jau minėta mirties fakto dramaturgija gali sukrėsti ir prieš realybę - trapią ir pažeidžiamą žmogaus prigimtį, pastatyti ištisas tautas arba politinius elitus, kurie vakar buvę valstybės idėjos ir institucinės sąrangos simboliais šiandien gali būtų likimo aukomis arba šias aukas į paskutinę kelionę lydintys liudininkai. Todėl visas pseudo patriotizmas, liberalizmas, konservatyvizmas ir socializmas bei kitas izmas nevertas nei vienos net ir menkiausios ar mums nereikšmingiausiai atrodančios žmogaus gyvybės ar įžeidžiančio žodžio. Nes visos ideologinės kovos - vienų mirtingųjų noras dominuoti prieš kitus mirtinguosius, pastaruosius siunčiant į mirtį dangstantis pirmųjų išskirtiniu gebėjimu matyti šios ideograminės abstraktybės vertę ir prasmę. Melas.

Rusija apsikabino Lenkiją, o tai reiškia, kad ir kaip keistųsi Rusijos ir Lenkijos santykiai ateityje jie jau nebebus tokie, kokiais jie buvo iki šios tragedijos. Rusija nusilenkė, atsiklaupė ir kartu su lenkais apverkė šią tragediją. Iš tai ištrinti iš lenkų atminties ar šių šalių tarpusavio santykių bus labai sunku - neįmanoma. Negali prieš save klūpančio nepastebėti, klūpantis prieš tave įpareigoja ir tave atsiklaupti. Įprasta atsiklaupti reikšmingomis akimirkomis. Rusija Katynės (Smolensko) akimirkos reikšmingumą buvo priversta suprasti.

Rusija apnuogino savo sužeisto charakterio šviesiąją pusę. Suprasdama šią tragediją, kaip galimybę nebyliai atsiprašyti Katynės tragedijos aukų palikuonių. Nors neištarė garsaus ATSIPRAŠAU, tačiau daugelis lenkų Rusijos elgesį, kaip tik taip ir suprato. Deja, bet ir čia, iš abiejų pusių, šovinistinės retorikos įkaitai leidosi įsukami mirties aritmetikos logikos, kuri tarsi turėtų kokios nors reikšmės žmogaus, tautos kaltės ir jos išpirkimo galimybei. Norima priversti manyti, jog esama būtinybės pasiekti kažkokį kančios kiekio paritetą tarp Rusijos ir Lenkijos, kurį pasiekus tauta prieš kitą tautą galėtų jaustis atsiskaičiusiomis ir teisingomis. Absurdas. Deja, šis absurdas ir vėl kelia galvą mūsų ir kai kurių vakarų šalių apžvalgininkų tarpe. Nors patys lenkai, o tiksliau jų užsienio politikos apžvalgininkai, teigia, jog ši tragedija rusus privers savo valdžios paklausti apie jų pačių tautiečių milijoninėmis aukomis nusėtas katynes, kurios išsibarsčiusias po visą Rusijos teritoriją, taip tarsi suteikiant papildomą prasminį turinį šiai tragedijai, tai minėtieji racionaliosios geopolitikos matematikai pradeda ciniškai skaičiuoti galimai pagerėsiančių Lenkijos ir Rusijos santykių neigiamas implikacijas vakarietiškam šio regiono ateities projektui.

Šios tragedijos fone tapo visiškai aišku, kad Rusija daugeliui esti ne šalis, kuri privalo atsiprašyti, o valstybė, kuri turi likti savo nusikaltimo įkaite. Daugeliui mūsų Rusija yra puiki savo vidinių politinių, asmeninių neurozių nudrenavimo (perkėlimo), pateisinimo galimybė, šaltinis, o ir dažnu atveju būtinybė. Nebūtų blogos (kaltos) Rusijos reikėtų ją sugalvoti. Tam pavyzdys, jau kurpiamos Rusiją kaltinančios sąmokslo teorijos ir neslepiamas noras, bet kokia kaina šią šalį padaryti įvykusios tragedijos kaltininke. Kai kurie Vakarų šalių dienraščiai sumojo nustatinėti rusiškos širdgėlos nuoširdumo lygį. Suprask rusų nuoširdumas apsimestinis. Keista girdėti iš tų, kurie tą patį Lechą Kaczynskį vadino nacionalistu, modernaus Europos politinio projekto šunvote ir provincialiu lenku, o popiežiumi išrinkus šviesaus atminimo Joną Paulių II jį pasitiko šaltu ir ironišku „popiežiaus slavo” epitetu. Ši tragedija atskleidė, kiek dar daug neurotiškumo esama Rusijos ir šio regiono šalių santykiuose, kuris neleidžia abiems pusėms kalbėtis konstruktyviai ir su pagarba vienas kito adresu.

Rusija po šios tragedijos turėtų žengti drąsų žingsnį ir išviešinti Katynės bylos dokumentaciją. Šeštadieninės tragedijos fone tai tampa esmine prievole Rusijai, kuri, tikiu, nuoširdų savo prielankumą tragedijos ištiktai lenkų tautai ir demonstruojamą simbolinį bei emocinį gestikuliavimą pakeis į konkretų politinį veikimą. 

Mes atleidžiame ir prašome savo brolių rusų atleidimo!

Krokuvos kardinolas Stanislavas Dzivišas

P.S Galima šią situaciją matyti bei vertinti kitaip…

 

Rodyk draugams

I dalis. Katalikų bažnyčia ir pedofilija. Karas?!

 

Katalikų Bažnyčią drebina pedofilijos skandalas. Jo epicentre atsidūrė ne tik ištisos bažnytinės hierarchijos Austrijoje, Airijoje, Vokietijoje, Olandijoje, bet ir pats popiežius Benediktas XVI. Dienraštis Süddeutsche Zeitung atliko išsamų vokiečių kilmės pontifiko veiklos tyrimą, ypatingą dėmesį skirdamas dabartinio popiežiaus darbui Miuncheno arkivyskupijoje. Atliktas tyrimas parodė, jog dabartinis Katalikų Bažnyčios vadovas savo biografijoje turi gan dviprasmiškų įrašų. Žurnalisto, kuris tyrinėjo Romos vyskupo veiklą, nuomone, Josepho Ratzingerio (Benediktas XVI) 1977- 1982 m veikla, užimant Miuncheno arkivyskupo sostą, bene skaudžiausias ir jautriausias dabartinio pontifiko bažnytinės karjeros epizodas. Šis faktas kilusio pedofilijos skandalo kontekste pontifiką daro ypač pažeidžiamu, o tai savo ruožtu neigiamai veikia visą bažnytinę organizaciją.

1980 metais Miuncheno archivyskupijoje kilo pedofilijos skandalas, susijęs su vienuolikmečio berniuko seksualiniu išnaudojimu. Kaltinamuoju tapo „Tėvas H”, taip jis buvo įvardijamas tyrimo metu. Skandalui nebuvo leista išplisti, nes dabartinis popiežius „Tėvą H” perkėlė į kitą parapiją su sąlyga, kad minėtasis dvasiškis aktyviai dalyvaus „gydymosi” nuo pedofilijos programoje. Vėliau išaiškėjo, kad ši „programa” viso labo apsiribojo minėtuoju „Tėvo H” perkėlimu iš vienos parapijos į kitą, tačiau visiškai neribojant jo pastoracinės veiklos. „Gydymas” nepasiteisino ir po kelėtos metų „Tėvui H” buvo pareikšti kriminaliniai kaltinimai kito mažamečio tvirkinimu.

Pedofilijos skandalo fone šis asmeninis popiežiaus biografijos faktas tapo reikšminga priekabia ir kaltinimu tiek pačiam pontifikui, tiek Bažnyčiai dėl jos neatsakingo ir nusikalstamo požiūrio į pedofilinių polinkių turinčių dvasiškių toleravimą po bažnyčių skliautais. Priekaištas pagrįstas ir teisingas. Įvairių seksualinių perversijų turinčių žmonių, pasirinkusių dvasininko kelią, esama kur kas daugiau nei to norėtųsi. Į viešumą lendantys faktai leidžia manyti, kad pedofilijos opažaizdė išvešėjusi ir reikalaujanti skubaus chirurginio įsikišimo. Koks jis galėtų būti ir kaip reikėtų nuosekliai ir metodiškai šalinti šį nusikalstamo elgesio su vaikais recidyvą visuomenėje, o šiuo atveju dvasininkijos tarpe, atskiro aptarimo reikalaujanti tema.

Nepasaint klausimo delikatumo, kuris šioje situacijoje reikalautų maksimalios rimties ir susitelkimo analizuojant net ir pačias menkiausias detales vaikų seksualinio išnaudojimo bylose, Vakarų spauda popiežių ir Vatikaną taršo į skutelius per daug nesivargindama preciziškai ir be isteriškos patetikos atspindėti tikrą problemos mastą ir rimtumą. Medijinei vendetai nepanka nuoširdaus ir atviro Katalikų Bažnyčios žingsnio, kurį ji pirmoji žengė viešindama prasikaltusius hierarchus ir kunigus - kiekvieną dieną reikalaujama vis naujo kraujo. Kodėl? Manau, jog šioje situacijoje tam tikru simptomu, leidžiančiu nustatyti pedofilijos skandalo genezę ir jos kulminacinio taško konsekventualias implikacijas strateginiams medijų (tiksliau jas kontroliuojančių grupių) tikslams, o jie be vaikų teisių gynimo kur kas toliau siekiantys, galėtų tapti skandalo geografinio ir konfesinio arealo apibrėžtis. Akylesnis medijinio lauko stebėtojas gali gan lengvai identifikuoti minėtas geografines ir konfesines erdves, kurios eksterpoliuoja šios pedofilinės temos energetiką įvairiomis geografinėmis, politinėmis, ideologinėmis kryptimis. Popiežiaus ir Katalikų Bažnyčios linčo teismo „temidės” sostas tvirtai suręstas protestantiškų šalių žiniasklaidos imperiniame rūme, ypač britų ir vokiečių. Mano giliu įsitikinimu, geografinė ir konfesinė erdvė, kurioje sparčiausiai sukasi šio skandalo smagračiai, šioje bažnytinės pedofilijos sagoje labai reikšminga, ypač vertinant skandalo priežastis ir pasirinktąjį laiką jam siūbuoti.

Didžioji Britanija ruošiasi rugsėjo mėnesį įvyksiančiam pontifiko vizitui. Vizitas vyks gan keistoje aplinkoje. 2009 m. Benediktas XVI patvirtino dokumentą, kuris palengvina Anglikonų Bendrijos nariams, tarp jų ir vedusiems kunigams, pereiti į Katalikų Bažnyčią. Šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į per 70 mln. išpažinėjų visame pasaulyje turinčioje anglikonų bendruomenėje daugelį metų stiprėjusį nepasitenkinimą kai kuriomis liberaliomis šios konfesijos pažiūromis į moteris dvasininkes, homoseksualius vyskupus ir gėjų santuokas. Nors kiekviena proga Katalikų Bažnyčia pabrėžia korektiško ir broliško tarpkonfesinio dialogo būtinybę, tačiau šioje situacijoje pasirinko gan atvirą konfliktą su Anglikonų bažnytiniu elitu. Purkštaujančių anglikonų tarpe manevruodama „švelnia” prozelitiško veikimo logika, mėginant nepatenkintuosius patraukti savo pusėn, Katalikų Bažnyčia surizikavo į savo nedraugų sąrašą įrašyti britų monarchiją bei didžiumą Jungtinės Karalystės elito, kuriam visa, kas susiję su katalikiškumu, kelia paniškus baimės priepuolius. O gal jau įrašė?

Drįstu spėti, kad atsakymas būtų teigiamas. Nors apibendrinantys teiginiai apie sofistikuotas sąmokslo teorijas yra rizikingas užsėmimas, tačiau aplinkybės, kurios apraizgę pedofilijos skandalą, leidžia manyti, kad britų medija grupių revoliucingas entuziazmas, panašėjantis į zelotizmą, kietais viešosios nuomonės rimbais plakantį popiežiaus ir Katalikų bažnyčios moralinio autoriteto stuburkaulį, didele dalimi inspiruojamas Britanijos politinio, kultūrinio ir verslo elito merkantilistinio intereso. Mano subjektyviu įsitikinimu, ši mobilizacija - mėginimas neutralizuoti didėjantį Katalikų Bažnyčios moralité svorį britų salyne, o ypač konservatyviuose, t.y. politiškai aktyviausiuose britų visuomenės sluoksniuose.

Albiono piliečių savimonės karkasas suręstas ant anglikonybės ir lojalumo karūnai - dviejų neatskiriamų ir vienas kitą ramstančių socialinės organizacijos pastolių. Bet kokia katalikybės interpoliacija į šioje binarinėje priklausomybėje suformuotą politinę/religinę piliečio savimonės struktūrą britų suvokiama, kaip rizika visam karaliaus Henriko VIII 1534 metais Supremato aktu padiktuotam projektui. Projektui, kuris Britaniją išplėšė iš popiežiaus totalitarinio vieningos Europos projekto, konstruoto ant krikščioniškos ideogramos pagrindų - preferencijos absoliučiai politinei popiežiaus ir Bažnyčios valdžiai. Romos vyskupo homogeniškasis paneuropinis projektas ir britų monarchijos politinė, o vėliau ir konfesinė opozicija jam, suformavo pamatinę šios salos piliečių skepsio viskam, kas dvelkia žemynine Europa, o ypač jos vieningu politiniu projektu, dvasią. Iš šio negatyvizmo formavosi gan unikalus britiškas politinis projektas, kuris, Albero Kamiu žodžiais tariant, gebėjo suderinti dviejų skirtingų totalybių polius - absoliučios sudievintos monarchijos ir taip pat susakralintos piliečių valdžios (demokratijos) principus (vėliau šį politinį projektą sėkmingai klonavo kitos europinės ir ne tik monarchijos).

Britams jų politinė sistema buvo ir yra daugiau nei politinio veikimo techné, tai yra jų etoso šerdis, tam tikra religinio ritualo profanacija sekuliarizuotoje sąmonėje, kuri savo turiniu yra stipriai susijusi su krikščioniškosios pasaulėžiūros reikšmėmis. Viktorijos epochos puritoniškasis kultūrinis kodas yra suprimityvinta šios krikščioniškos pasaulėžiūros apoteozė britiškame stiliuje. Ir štai šioje britiškoje tapatybės šerdyje vyksta eižėjimas.

Bus daugiau…

Rodyk draugams

Kas bendro tarp seksualinio išnaudojimo ir rūkymo? Prancūziška interpretacija

Prancūzams rūkymas jaunimo tarpe labai opi problema.  Įvairioms “anti” programoms išleidžiamos nemenkos lėšos. Kartais šis entuziazmas išvirsta į labai “įdomius” projektus. Vieną iš jų aptarinėja International Herald Tibune.  Trys nuotraukos, kurios rūkymo žalą susieja su seksualiniu išnaudojimu, Prancūzijoje sukėlė nemenką viešą diskusiją. Man ji pasirodė įdomi.

Foto bddpetfils.fr

Rodyk draugams

Vladimiras Putinas ir Dalia Grybauskaitė. Jis priminė, kad visi vamzdžiai veda į Maskvą.

Foto lrp.lt

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės paklausė (priminė):

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?
  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?
  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Išvertus Vladimiro Putino klausimus:

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?

Klausimo prologas

Uždarius Ignalinos AE dujų poreikis Lietuvoje išaugo. Su visam ir Gazpromo vaidmuo, t.y. Vladimiro Putino „vanagų” komandos. Ko galime tikėtis iš tokių jėgų balanso, kuris aiškiai byloja Lietuvos nenaudai, parodys laikas.

Dalį elektros energijos Lietuva privalo importuoti. Poreikis atsirado dėl tos pačios Ignalinos AE uždarymo. Importas galimas tik iš rytinių rinkų (Ukraina, Baltarusija, Rusija). Visos įvardintos šalys yra politiškai sunkiai prognozuojamos. Ypač mums reikšminga tranzito partnerė Baltarusija.

Vladimiras Putinas šią situaciją puikiai žino. Prezidentės atsakymas (NE) į Rusijos premjero siūlymą Putinui buvo nuspėjamas, kitaip tariant, tokio ir tikėjosi. Nebuvo premjerui netikėtas ir prezidentės pasakymas apie Lietuvos tvirtą sprendimą patiems statyti savo AE. Atsakymas Vladimirą Putiną turėjo nudžiuginti. Nes klausdamas prezidentės apie Lietuvos galimybę prisijungti prie Kaliningrado Rusijos premjeras delikačiai paklausė:

Ar planuojate, ir kiek ilgai, išlikti energetiškai (politiškai)  priklausomi nuo Rusijos?

Prezidentė atsakė, jog „Ilgam”. Nes nauja AE yra tik miražas. Ir vargu, ar šis miražas taps tikrove. Tiesa, kol kas Lietuvos užsienio politikos „strategų” galvose esama manymo, jog nauja AE puikus koziris prieš Rusijos energetinę hegemoniją regione, bet čia daugiau esama saviaupgaulės nei nuoširdaus pripažinimo, kad de facto mūsų baimės seniai virtusios realybe. Vladimiras tą žino ir jo klausimas buvo tik „kuklus” pasitikslinimas, ar Lietuva ir toliau laikysis nuoseklios „nepriklausomybės” pozicijos. Jei atvirai, tai nelabai ir svarbu, ką būtų atsakiusi prezidentė, šis Vladimiro Putino klausimas buvo preliudija į kitą, kur kas reiškmingesnį ir mums svarbesnį klausimą.

  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?

Klausimo prologas

Jau susitikimo pradžioje Rusijos premjeras priminęs Lietuvai jos pačios situaciją - absoliutus energetinis Rusijos vasalas - staiga tapo „dėmesingu” ir „supratingu”. Tokiu „dėmesingu” ir „supratingu”, jog pasiūlė papildomą dujų kiekį gal net palankiomis sąlygomis Lietuvai. Kodėl toks geranoriškumas? Priežasties esama labai paprastos ir puikiai įsirašančios į šio 40 min susitikimo scenarijaus logiką, kuriam rusai pasiruošė kruopščiai. Rusijos premjeras norėjo suprasti, kiek giliai Lietuvos vadovė išmano energetinę dvišalių santykių problematiką, kiek asmeniškai yra pasiruošusi skirti laiko „galimų problemų” (dėl kainos ir tiekimo sąlygų) sprendimui ir ar prezidentės esama „tos vienintelės”, su kuria teks dirbti šiuo klausimu. Atsakymas į pastarąjį Putinui kaip niekad aktualus.

Vladimiras Putinas nėra naivus. Jis puikiai suprato, kad visa Lietuva stebi prezidentės 40 min susitikimo su Rusijos premjeru šou. Prezidentė negalėjo klysti. Ji ir nesuklydo. Pasakė tai, ko tikėjosi visi Lietuvos „patriotai” - mūsų dujomis nesuvedžiosite. Tokiu atsakymu apsidžiaugė ne tik mūsų „patriotai”, bet ir Vladimiras Putinas. Taip taip, ir Rusijos premjeras. Nors Lietuvos media bandė piešti susikrimtusio ir suirzusio Rusijos premjero reakciją, drįstu spėti, jog jos buvo priešingos. Manau, kad Vladimiras Vladimirovičius turėjo džiugauti dėl tokios Dalios Grybauskaitės reakcijos, o keletas neadekvačių Lietuvos dienraščių antraščių (beje apie jas truputį detaliau pabaigoje), greičiausiai, nuguls ant Rusijos premjero spaudos tarnybos klerko stalčiaus dugno ir netaps „gėdingu” Vladimiro Putino „pralaimėjimo” liudininku. Klausdamas apie „dujų kainą” Putinas išties klausė

Ar gerbiama Dalia esate pasiruošusi žaisti „energetinės nepriklausomybės” partiją viena ir rizikuoti savo politinėmis pozicijomis?

Putinas išgirdo labai jam svarbią naujieną, jog jo agentūrinio tinklo informacija apie Dalią Grybauskaitę, kuri greitai ir ryžtingai priima sprendimus nepaisydama vietos klanų interesų, pasitvirtino. Kaip sakoma, „dujų kainos” klausimas buvo tik mandagus reveransas, paklūstantis pirmo susitikimo logikai. Nepulsi gi pirmo susitikimo metu ir dar moters klausinėti, ar ji su „kiaušais”. Po atsakymo Vladimiras suprato, kad Dalia su „kiaušais”. Kadangi faktas tapo akivaizdus, tai ir darbo su Lietuva strategija daugiau nei aiški. Rusijos premjeras ir jo visa agentūrinė ir kriminalizuoto verslo kariauna suprato, kad jei Dalia ne blefuoja ir nuoširdžiai mėgins ginti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tai užtenka susitvarkyti su ja viena ir to pakaks, kad viskas būtų, kaip po senovei. Nesiplėsiu, kaip ir kodėl Rusija prezidentės Dalios Grybauskaitės personaliją, o konkrečiai jos ryžtingumą, gali nukreipti prieš ją pačią, tą nuodugniai aprašo Rūta Janutienė.

  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Čia viskas labai paprasta. Putinas tiesiog priminė apie Lietuvos energetinę okupaciją. Lietuvos prezidentei buvo „paaiškinta”, kad jos noras kalbėti suverenios valstybės tonu per „drąsus” ir „ne vietoje”. O ir šiaip visos iliuzijos apie Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę…buvo išsprogdintos per 40 min. Lietuva liko viena. Kitaip tariant, Vladimiras Putinas Lietuvai ir jos vadovei pasakė „Jūs esate MŪSŲ”. Ir sprendimus ką ir kaip su jumi daryti priimsime mes. O pagrindiniu Lietuvos prokuratoriumi paskiriamas Igoris Sečinas.

P.s. Prezidentė yra prasitarusi, kad savo sprendimų teisingumą tikrina pagal spaudos leidinių redakcinius vedamuosius (ypač Lietuvos ryto). Jos nuomone, jei prasideda intensyvi kritika ir puolimas, prezidentė daro išvadą, jog jos sprendimas teisingas, nes aiškiai palietė kažkieno klaninius interesus. Išvada - einama teisinga linkme. Beje, logika pagrįsta.

Siūlyčiau prezidentei ir jos komandai Vladimiro Putino poziciją vertinti kontekste su Lietuvos ryto prezidentinėmis liaupsėmis. Klausimas, kodėl tonas pasikeitė? Kremliaus avansas už galimą supratingumą? Kodėl čia Lietuvos rytas (Snoro bankas savininkai), Kremlius ir energetika, atsiprašau ir Snoro bankas, o gi štai kodėl:

Šiuo metu 68,95 proc. “Snoro” akcijų valdo Rusijos verslininkas Vladimiras Antonovas, o banko prezidentas Raimondas Baranauskas - 25,10 proc. Pagrindinio “Snoro” banko savininko V.Antonovo tėvas Aleksandras Antonovas yra įtakingas Rusijos verslininkas, vadovaujantis verslo grupei “Konvers Group”. A.Antonovas Rusijos žiniasklaidos siejamas su Kremliumi ir jam ištikimais oligarchais. Beje, šį pavasarį Maskvoje į A.Antonovą buvo pasikėsinta. Į verslininką ir jo asmens sargybinį paleista 18 šūvių. Į A.Antonovą pataikė net penkios kulkos, bet per stebuklą nė viena jų nekliudė gyvybiškai svarbių organų. Verslininkas pasveiko.

Antonovų istoriją pradeda dar paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio metais. Pirmiausia tėvas ir sūnus pagarsėjo kaip “Akademchimbank” akcininkai: jų verslo partneris buvo nužudytas, o bankas įsipainiojo į pinigų plovimo skandalą. Būtent po šių įvykių Rusijos verslo padangėje sužibo “Konvers Group” vardas.

Antonovų pavardė prastame kontekste sumirgėjo netgi Australijoje, kai 2005 m. iš pašto skyriaus dingo pensijų mokėjimo čekiai. Tuomet Australijoje nuskambėjo ir “Snoro” pavadinimas, mat nemaža dalis dingusių pinigų atsirado lietuviško banko kliento sąskaitoje. Tiesa, tyrimas nieko nenustatė.

Ne ką švaresnę reputaciją Antonovai įgijo ir Didžiojoje Britanijoje. Antonovams vykdant vieno britų bankų pirkimą, prabilta apie galimus korupcinius ryšius. Įtarimų šešėlis krito ant Rusijos centrinio banko pirmininko pavaduotojo Andrejaus Kozlovo. Jis netrukus po skandalo buvo nužudytas.

Įdomu tai, kad V.Antonovo valdomas “Snoras” pernai dar kartą bandė įžengti į Didžiąją Britaniją, tačiau bankui nebuvo leista šioje šalyje steigti filialo. Didžiosios Britanijos finansų paslaugų priežiūros institucija (FPPI) ėmėsi veiksmų, neleidžiančių “Snorui” vykdyti jokios veiklos. FPPI apkaltino “Snorą” ir jo akcininkus pateikus netikslią ir ne visą informaciją. Britams taip pat užkliuvo, kad tarp “Snoro” savininkų yra V.Antonovas.

Antonovai buvo minimi ir vyno importo iš Moldovos istorijoje. Kai Rusija uždraudė vyno iš Moldovos importą, daugelis šios srities verslininkų patyrė sunkumų grąžindami bankams kreditus. Tarp jų buvo ir Igoris Vainbergas, netrukus po vyno krizės nužudytas Kišiniove. Tuomet sklido gandai, neva nužudytasis ne juokais pykosi su tėvu ir sūnumi Antonovais.

Įtartinas istorijas “Snoras” buvo įsipainiojęs ir anksčiau. 2002 m. naujai išleistų net 1,2 mlrd. litų vertės “Snoro” akcijų panoro įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philipas Iljesku de Grimaldi. Tačiau šioms investicijoms, kurios būtų iš pagrindų pakeitusios Lietuvos bankų sistemą, kelią užkirto Valstybės saugumo departamentas - jis nustatė, kad ponas Grimaldi su Monako kunigaikščiais neturi nieko bendra, o už jo galėjo stovėti su Rusijos nusikalstamu pasauliu susiję asmenys.

Su šiomis įtartinomis investicijomis buvo siejamas ir ankstesnis “Snoro” savininkas multimilijonierius, Izraelio ir Rusijos pilietis Aleksandras Glikladas, kuris skelbėsi esąs pažįstamas su tuomečiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, bendraująs su Šveicarijoje dėl pinigų plovimo nuteistu įtakingu Kremliaus veikėju Pavelu Borodinu, dainininku Josifu Kobzonu, siejamu su Rusijos mafija.
Kauno diena

Rodyk draugams