BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie girtą humorą

Tarpinė pakopa tarp socializmo ir kapitalizmo yra alkoholizmas.

Norman Brenner

Subtilus humoras intelektualios draugijos privilegija. Rizikuoju suklysti, tačiau visos didžiosios kultūros, kaip taisyklė, esti kokybiško humoro avangardas, kuris geba atskleisti įvairialypėje metaforinėje kalboje koduojamą bendruomenės kultūrinio paveldo ir dabarties realijų subtilumą bei niuansizmą. Humoras tampa reikšmingu galios įrankiu, veikiančiu bendruomenės nuotaikas ir pasaulėžiūrinius branduolius. Kokybiškas humoras neįmanomas be intelektualaus ir subtilaus humoristinio teksto mediatoriaus, o brandžios ir dinamiškos visuomenės idealas negali būti realizuotas praktikoje, jei humoras lieka tik periferiniu viešojo gyvenimo reiškiniu. Ironija ir autoironija - būtina sąlyga, kaip dabar mėgstama sakyti, sveikai visuomenei rastis.

Lietuviai su malonumu veizėja įvairius proginius televizinius opusus, kurie kritiškąją auditorijos dalį kaskart verčia aikčioti dėl televizinių profesionalų bukumo ir fantazijos stygiaus, o galiausiai įtikina ir visiškai atsisakyti vaizdadėžės. Tokių šviesėjančių galvų kaskart vis daugėja. Tačiau jų nepakanka, kad dominuojanti televizinė eklektika susigėdusi trauktųsi iš mūsų viešojo gyvenimo centro į jai ir priklausančią periferinio reiškinio zoną. Kol kas tenka taikstytis su įkyrių televizinių personažų brukama propaganda. Tikėkimės neilgai.

Tuo tarpu mūsuose jau tapo tradicija, jog balandžio pirmosios  - melagių dienos (keista, jog katalikiškame krašte švenčiama tokia šventė, juk anot Kristaus - „velnias yra melo tėvas”), šventimas tampa šiokiu tokiu įvykiu - oficialia, visų Lietuvos humoristų ir humorą suprantančių bei vertinančių, švente. Išskirtinė šios dienos dominantė -  progine retorika atmiežtas televizinių kanalų mėginimas ironizuoti bei parodijuoti lietuviškąją kasdienybę. Privilegijuotais(!) televizinių humoreskų personažais tampa prieš ironizuojančius(?) ir parodijuojančius(?) žandro „klasikus” besigūžiantys politikai. Lietuvoje tapo įprasta dėti lygybės ženklą tarp politinės satyros ir humoro général. Politikai, virtę klounais, ir klounai, virtę politikais, yra lietuviškos kasdienybės surrealism, kuris jau nieko nebestebina.

Dar daugiau, pati televizija Lietuvoje tapo humoro kolosu, kurį mėgdžioja  ar nerašytu standartu laiko didžiuma lietuvių. Štai ir vakar po ilgų vaikštynių su šunimi keletui minučių prisėdau prie kalbančios ir rodančios dėžutės. Planavau paveizėti į ilgai anonsuotą humoro vakarą. Intrigavo tai, jog  eteryje turėjau išvysti patį velnią. Mano giliam liūdesiui to padaryti nepavyko, nes TV ekrane išvydau ne įtaigų pinčiuką, o renginį vedantį girtą žmogų. Nustebau, jog televizijos kanalas, kuriam jau grėsė galimybė netekti transliuotojo licenzijos, vakaro „vinimi” pasirinko girtą renginio vedėją, atsiprašau, nepasirinko, o pačiam leido rinktis, koks girtumo laipsnis tinkamas lietuviško humoro įtaigumui sustiprinti.

Nusenęs vyriškis nerišlia kalba mėgino polemizuoti su Dievu(?), reikia manyti, kad vakaro dramaturgine fabula turėjo tapti velnio ir Dievo polemika. Nepavyko. Dievas neapsikentęs velniui priminė, kad alkoholio/alkoholikų reklama TV eteryje leidžiama tik po vienolikos. Tačiau tik su velniui(?) priderančiu avantiūrizmu buvo atšauta, jog jau vienuolika, nors laikrodis tą akimirką rodė devynias valandas vakaro. Tikra bulgakoviško Volando magija. Laikrodžio rodyklės girto velniūkčio paliepimu šokinėja kaip nori. Ši ne juoktis, o verkti verčianti mizanscena buvo pagardinta besikartojančiomis muzikinėmis klišėmis ir politinio teatro lėlių subukėjusiais žvilgniais, kurie stebėdami to vakaro varjetė žvaigždės blankų pasirodymą nejuto nė menkiausio diskomforto. Charakteringas sumiesčionėjusio provincialo bruožas - negebėjimas vertinti situacijos delikatumo laiku priimant sprendimą šalintis gėdingos ir garbės nedarančios draugijos. Ši charakteristika (su retomis išimtimis) galioja visai mūsų politinei bendruomenei.  Vakarykštis vakaras su kaupu tai patvirtino.

Stebina tai, jog TV kanalo vadovybė neteikia jokių komentarų ir nesiima jokių veiksmų prieš savo darbuotojus, kurie į eterį išleido girtą žmogų. Kalbėti apie paties „girto velnio” personažo likimą neverta. Savo pasirodymu jis gan sėkmingai įtvirtirtino humoro „klasiko” statusą šio žanro ribas susiaurindamas iki girto kolūkiečio leksikos. Regis, jog dabar Lietuvoje pakaks būti girtam idant galėtum pretenduoti į auditorijos leipulį sukeliančio humoristo statusą. Ir tik pamėginki tokio „humoro” nesuprasti, tuoj būsi apšauktas pavyduoliu ar neprogresyviu konservatorium. Beje, pastarasis vakaras galėjo tapti, o ir manau tokiu taps, pavyzdžiu, kaip eteryje galima išvengti alkoholio reklamos apribojimų. Dabar eteryje bus galima reklamuoti ne alkoholį, o patį alkoholiką. Dar daugiau, alkoholiką, kuris mūsų vaikučių renkamas vienu mėgstamiausių TV personažų. Visiems tiems, kurie postringauja apie mūsų demokratijos sustabarėjimą ir suklerikalėjimą teks prikąsti liežuvius. Viešojoje erdvėje pas mus apstu silikoninių deivių, girtų pinčiukų ir vienos nakties žygdarbiais besipuikuojančių „visuomenės veikėjų”, o dabar, kaip alkoholio pramonės magnatai teigia, ir alkoholio gėrimo kultūrą(?) išmanančių tiesioginio eterio gurmanų. PAMIRŠKITE GERĄ SKONĮ IR TAKTĄ - IŠMUŠĖ PADUGNIŲ IR NEVYKĖLIŲ VALANDA. MŪSŲ DEMOKRATIJOS VARDAS - GELTONOS SPALVOS HUMORAS!!!

Vive la vanité, la bêtise, la naïveté!

Rodyk draugams

Ką švenčiam?

Foto Eric Mumford

1932 m filosofas Jose Ortega y Gasset stovėdamas prieš studentų auditoriją tarė galvojas, kad ispaniškas universitetas ir Ispanijos valstybė „lyg ne pagal instrukciją naudojamos mašinos”. Dekadanso retorika vertinant to meto Ispanijos situaciją (1931 m žlugusi monarchija ir kairiųjų politinių jėgų valdoma vyriausybė) skambėjo įtikinamai. Įtikinamai ji skambėtų ir šių dienų Lietuvoje. Viena ausimi klausiausi šiųmečio iškilmingo LR Seimo posėdžio transliacijos skirtos Kovo 11 d. progai paminėti.

Liūdna. Daug retorikos apie nieką, t.y. apie tai, kuo jau gyvename dvidešimt metų: korupcija, vagiliavimu, intrigomis ir vienas kito koneveikimu. Kiek menu, tai šių pagraudenimų dramaturgija(?) nekinta. Minėjimų metu vis raginame save ir kitus pasitaisyti tapti labiau teisingais, sąžiningais ir solidariais. Žadame ateities kartoms palikti stabilią, išpuoselėtą ir visus vienodai - tarsi tai būtų įmanoma - mylinčią Lietuvą.

Sublizgėti minėjime galėjo ir primiršti veikėjai. Įsitikinau, jog kiekviena partija turi savo „nusipelniusiųjų” sąrašą, kuriems kovo 11 d. Seimo tribūna tampa šiokia tokia kompensacija už menkesnės vertės signataro sklypą ar kuklesnes pareigas ministerijoje. Dažnai būna taip, kad egzaltacijos pagautas toks „sąžinės balsas” tarsteli keletą aštresnių žodelių vertindamas nūdienos realijas. Būna ir taip, kad įsigudrinama pakritikuoti ir saviškius, negailima riebių epitetų ir oponentams: oligarchai, diktatoriai, mankurtai. Sumanus frazeologijos parinkimas, bet kurią pilką asmenybę, kovo 11 d. skalijančią iš Seimo tribūnos, paverčia žurnalistinių kronikų herojumi.

Visi suvokia, jog tai tik spektaklis ir šios šventinės(?) mizanscenos herojai bei antiherojai užgesus rampų šviesai susėdę drauge prie bendro stalo kramsnoja vieno kąsnio sumuštinius ir giliai širdyje džiaugsis, kad Lietuvos esama tokios, kokią jie ką tik kritikavo(?) ir žadėjo taisyti(?). Kitokia Lietuva jiems būtų pavojinga ir nedraugiška. Joje reikėtų konkuruoti sumanumu, išsilavinimu darbštumu ir sąžiningumu. Deja, ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama. Kovojama buvo dėl tokios Lietuvos, kokioje dabar tarpsta ne vienas valdžios koridorių patriotas su apsimestiniu patosu kalbantis apie šviesią Lietuvos ateitį.

Valstybinės šventės, ypač toji dalis, kur oficiozo retorika pasiekia kulminaciją, reikšminga tuo aspektu, jog tono ir minties aistringumas išduoda bendruomenės politinio libido potencialią. Žvelgiant į šiųmečio (neabejoju, jog ir prieš tai buvusiuose vaizdo būta to paties) minėjimo dalyvių veidus ir kalbų toną tenka daryti išvadą, jog Lietuvoje kvepia politine/pilietine impotencija. Absoliutus nuobodulys išraižęs piliečių ir jų renkamų politikų veidus. Politikoje neliko flirto, liko tik retoriniai šablonai ir privilegijų pynė, tie kurie to flirto turėtų būti suvedžiojami - piliečiai, tapo pigaus elgesio mergelėmis, kurioms keletas litų čia ir dabar užtemdo akis prieš bet kokią garbingą ir orią jaunamartės ateitį.

Minėjimo renginiuose pasigedau šalies vadovės. Ir sutapk tu man šitaip, kad kovo 11 d. šventinius renginius mūsų šalies politikos prima Dalia Grybauskaitė praleido Briuselyje įnirtingai diskutuodama apie Libijos laisvę ir Šiaurės Afrikos problematiką. Keista, jog šis faktas niekam neužkliuvo, kita vertus, o kodėl turėtų? Juk apart Seimo ir jo prieigų istorinės datos Lietuvoje menkai ką reiškia ir nedaug kam berūpi. Patogiai įsitaisę prie savo personalinių kompiuterių tarstelime keletą lėkštokų patriotinių frazių veidaknygėje ir gana. Tiesa, šventės realumo jausmą kuria TV dėžutės. Kramsnoji salotos lapą ir kartu su tautos išrinktaisiais širdyje baubi tautinę giesmę. Valio! Televizija visagalė. Nebūtų jos. pamirščiau, kad Lietuvos esama. Štai jums ir atsakymas, kas vienija Lietuvą ir kokia yra lietuvybės idėja - XXI a. LIETUVA - TIKRŲ TELEVIZIJOS GURMANŲ KRAŠTAS.

Nesiskundžiu. Man net patinka. Smagu stebėti politinę realybę, kuri įsikabinusi į lingvistinius anachronizmus: patriotizmas, idealizmas ir kitus izmus, mėgina žmonėms pasakoti mitą, kurio kalba ir naratyvinės struktūros bei įvaizdžiai nebekoreliuoja su politinio mito naratorių lūkesčiais ir leksika. Tiesa, šis mėgavimasis pasiekiamas nelengvomis pastangomis. Tik vidinio egzodo sąskaita gali stebėti šio kosmio kvaitulį. Nors vaizdas to vertas, tačiau jis reikalauja neįtikėtinų pastangų slopinant niršulį ir nepasitenkinimą jaučiant šios realybės spaudimą į smegenis ir visą kūną. Tenka taikytis su tuo, jog originalaus reginio kaina aukšta.

Dar kartą grįžtų prie Jose Ortega y Gasset. Ispanas betarpiškai susiejo universiteto dekadansą su valstybės dekadansu. Sugretinimas nuspėjamas. Apšvietos epochos idealai akcentavo ir dar ilgus metus akcentuos išsilavinimo ir žinių principo svarbą visuomenės raidos turiniui ir kryptims. Intelektualus žmogus įaustas į šios pasaulėžiūros verčių struktūras negali suspenduoti savyje inteligencijos slopinant aistrą kalbėti auditorijoms, ypač jaunų žmonių, apie universitetą/akademybę ištikusią krizę. Jose Ortega y Gasset ne išimtis. Nauja čia tai, kad filosofas aiškiai leidžia suprasti, kad valstybės idėja gali, o ir privalo, būti susieta su sėkmingu universiteto projektu. Kitaip tariant, universitetas: išmintis, žinios, inteligencija, erudicija, išsilavinimas ir joms leidžiantis skleistis struktūrinis karkasas yra pirminė sąlyga formuojant palankų klimatą moderniai ir ilgalaikes perspektyvas tautų bendruomenėje galinčiai puoselėti valstybingumo idėjai. Tikiuosi, kad kada nors kovo 11 d. į Lietuvą prabils IŠMINTIS/UNIVERSITETAS ir valstybė pradės veikti pagal instrukciją.

Rodyk draugams

Artūro Zuoko sugrįžimas…

S. ir A. Krivickų darbas

“Visiškai aišku ir akivaizdu, kad blogis žmoguje slypi giliau, negu mano gydytojai socialistai, kad jokioje visuomenės santvarkoje blogio neišvengsi, kad žmogaus siela liks ta pati, kad nenormalumas ir nuodėmė kyla iš jos pačios ir kad galų gale žmogaus sielos dėsniai dar tokie nežinomi, taip mokslui nepažįstami, tokie neapibrėžti ir tokie paslaptingi, kad nėra ir negali būti dar nei gydytojų, nei netgi paskutinių teisėjų, o yra tas, kuris sako: tas kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu.”

Fiodoras Dostojevskis

Gyvenimas nenuspėjamas, mėgsta kartoti mano kolega. Nepasiginčysi. Antai Lietuvoje baigėsi savivaldos rinkimai. Visi rinkimų dalyviai, išskyrus keletą marginalių partijų, pareiškė, kad rinkimai jiems susiklostė puikiai. Dar daugiau, kai kurie judėjimai, kurie paknopstomis brovėsi į savivaldos rinkimus, gavę akivaizdžią mažumą, ėmėsi iniciatyvos burti koalicijas. Regis, sėkmingai. Politinė realybė? Galbūt. Tik niekaip neapleidžia jausmas, kad akistata su Lietuvos politine realybe, taip sakant, apskritai neturi nieko bendro su pačia realybe.

Nereikia būti dideliu, kaip mėgsta kartoti politologinio korporatyvo atstovai, politinio proceso ekspertu, jog suvoktum, kad Lietuvoje politikos neliko, vadinasi, ir politinės realybės. Išvaduosiu tekstą skaitantįjį nuo pagundos snūstelėti ir nesivelsiu į nuvalkiotus naratyvus apie politikos mirtį, apsiribosiu tik kuklia pastaba, kad jei visiems politinio(?) proceso dalyviams rinkimai į savivaldą tapo tenkinančiu rezultatu ir nė viena organizacija bei jų vadovai nesijaučia pralaimėję, tuomet lieka konstatuoti faktą, kad įvyko esminis lietuviškos politinės sistemos atotrūkis nuo tų vertybinės tikrovės struktūrų, kurios viešajame diskurse buvo apibrėžiamos „kairiąja” ir „dešiniąja” politikomis, „socialinio teisingumo” ar „bendruomenių politikos” kategorijomis. Jei dar prieš keletą metų šiomis sąvokomis ir jų alegorizuota retorika buvo grindžiama pamatinė politinio proceso referentinė struktūra, leidusi formuotis nors ir fragmentuotam, tačiau demokratinės ideologijos pagrindu konstruojamam naratyvui, tai šie rinkimai su paskutiniu vasario šaltuku į mūsų politinę buitį įsileido poną - PRAGMATIZMĄ.

Šis ponas PRAGMATIZMAS neturi nieko bendro su amerikiečių mąstytojo W.James pragmatizmu, kuris postuluoja esminę sąlygą pragmatiniams santykiams megztis - pasitikėjimas. Lietuvoje pasitikėjimo neliko. Todėl mūsiškis pragmatizmas renčiamas ne pasitikėjimo pagrindu, jo pastoliai giliai suleisti į specifinę pilvažmogio egzistencinę struktūrą. Tai ištisa žmogaus (be)sąmonės architektūra, savo realybės(?) kontūrus braižanti simuliakrizuotomis medija piliulėmis apkvaitusio piliečio rankomis, dieną pradedančio ir ją užbaigiančio gausos/vartojimo neurozių konvulsyviu seilėjimu pamačius naują reklaminį klipą, prikeliantį jį dar vienam prasmingam(?) (ne)gyvenimui.

Lietuviškas pragmatizmas turi vieną esminį bruožą, jis tampriai susijęs su beprotybe. Turėjau progos stebėti Jono Vaitkaus režisuotą Fiodoro Dostojevskio apsakymo „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai” teatrinę interpretaciją. Visą laiką neapleido jausmas, kad prieš akis šmėžuoja lietuviškos politinės ir apskritai viešojo gyvenimo dramaturgijos kontūrai. Aiškus pamišimas, manipuliatyvių ir (auto)destruktyviai veikiančių struktūrų formavimasis bei konkrečios šią beprotybės ir manipuliacijų architektoniką cementuojančios figūros(ų) Foma Fomičiaus (mūsų atveju politinio lyderio(?)) iškilimas į rampos šviesą šioje teatrinėje metaforoje leido atpažinti mūsų kasdienos dialogus bei elgesio schemas. Justi, jog mūsų visuomenėje formuojasi elgesio standartas, kuris akumuliuoja visą beprotiško pragmatizmo energetiką ją nukreipdamas į paskutinių moralumo ir padorumo likučių retušavimą politiniame kasdienos gyvenime.

Praėję savivaldos rinkimai (miesto civilizacijos tematiką analizuojantis čia galėtų rasti puikios medžiagos ryškioms ir originalioms temoms formuluoti) šio beprotiško pragmatizmo konstrukcijos cokolinėje dalyje išryškino lokalizacijas (geografiją), kurių perimetre formuojasi tvirtas korupcinės konstrukcijos sijų rezginys, šią korupcinio veikimo legalizaciją eksterpoliuojantis į likusią Lietuvą. Vilnius kaip miestas, o A.Z in personalite yra šios lokalizacijos taškai. Tai du: geografinis ir asmenybinis, beprotiško pragmatizmo toposai, tarp kurių driekiasi riebi demarkacinė linija, skirianti padorumą ir pilietinę nuovoką nuo politinio chamizmo ir totalitarinio infantilaus miesčioniško elitarizmo savimonės. A.Z žmogus, kuris geba savyje talpinti visą sostinės miesčioniško buržua žavesį. Kliedinti retorika, eklektiškos fantazijos pamėklės ir sumani reklaminė/pardaviminė technika leidžia kiekvienai narciziškai sostinės gatvių ubagasielei save atpažinti šiame REKLAMOS VEIDE. A.Z bene įspūdingiausia pastarojo dešimtmečio (jam neprilygsta nei Rolando Pakso kvazistiprumo įvaizdžiniai fantasmiai) skalbimo miltelių reklama, kurios balinantis poveikis rinkėjų sąmonei aibę kartų buvo įrodytas praktikoje. Nepadorumas, melas ir amoralumas gali tapti realybę keičiančiomis sąvokomis ir šis žmogus tai įrodė tardamas garsų TAIP dar vienai avantiūrai. A.Z fenomenalus gebėjimas nebūti kuo nors, tai jis liberalas, tai jis konservatyvus viešosios tvarkos apologetas, tai jis pragmatiškas ūkvedys, leidžia jam rastis pusfabrikačiu politinėje virtuvėje, kur sumanus(?) šefas, rinkimų atveju nesusipratęs elektoratas, na, o porinkiminėje situacijoje dominuojantis politinis patinas, iš šio žmogaus lipdo sau palankų lūkestinį (rinkėjų atveju) arba korupcinį (dominuojančio politinio patino atveju) partnerį.

Šio (anti)politiko porinkiminė retorika pasiekė naujas egzaltacijos formas - neleiskime lenkams valdyti Vilniaus, taip dabar skamba naujasis A.Z šūkis. Suprask, geriau lietuviškas vagis nei lenkiškas šlėkta. Sumanus mėginimas sukeisti moralios politikos diskurso struktūras, kurios šio personažo atveju šaukte šaukiasi būti dominuojančiomis lemiant kam bus patikėtas Vilniaus mero postas, į primityvią ir eklektišką etnocentrinę leksiką „muški lenką arba karki žydą”. Ne kitaip, kaip tik infantiloku reveransu primityviam patriotizmui šios retorikos neina priskirti. Toks a la Nikola Sarkozi tonas gainiojant romus iš Pietinės Prancūzijos. Tačiau jei Prancūzijoje ir demokratinėje Europos bendruomenėje Nikola Sarkozi šovinistinė retorika nukreipta prieš romus sukėlė nepasitenkinimą ir buvo girdimas aiškiai tariamas NE, tai Lietuvoje „teisto už gerus darbus” odei gali nuskambėti ir garsus TAIP. Veikiausiai jaučia, kad tinkamas momentas lemiamam šuoliui į sostinės vadovo krėslą, todėl beprotiško pragmatizmo centrifuga sukasi pilnu pajėgumu. Kitame jos gale, didelė tikimybė, laikui bėgant pradės byrėti litai.

Asmeniškai aš tikiu POLITIKA, kuri daro pasirinkimus remdamasis dorybėmis, o ne beprotišku pragmatizmu.

Rodyk draugams

Trisdešimt minučių tarp Kauno ir Elektrėnų arba kodėl verkia demokratija

Penktadienį grįždamas iš Kauno degalinėje sutikau pakeleivingą močiutę (85 metų), kuri po anūkų priežiūros (minėjo turinti visus tris) traukė namo Elektrėnų pusėn. Pasiprašė pavežama. Sutikau. Tai buvo bene antras kartas gyvenime, kai į savo skardomis ir plastmasėmis sudurstytą ratuotą mikro kosmosą įsileidau pašalietį. Nenoriai tai darau, nes bet kuris pakeleivis įpareigoja tapti maloniu ir dėmesingu pašnekovu, o aš, neslėpsiu, bodžiuosi tokiu būti.

Tomis retomis akimirkomis, kuomet esu vienu du su kelio linija ir muzikos garsais, jas stengiuosi išnaudoti (ne)galvojimui. Mintis, jog kažkas čiauškės apie savo įdomų(?) arba atvirkščiai nenusisekusį(?) gyvenimą niekad nebuvo patraukli perspektyva, ypač man, kuris tokiomis istorijomis pradeda ir baigia savo darbo dieną. Tačiau primygtinai senolės (jos žvilgsnis ir intonacija neleido nė minutei suabejoti jos pasiryžimu keliauti su manimi) klausiamas, „Ar neprieštarausiu”, ištariau: „Taip, neprieštarausiu”, tokiu būdu geram pusvalandžiui save pasmerkdamas bendrakeleivystės istorijai, privertusiai vienas kitą laikyti įdomiais pašnekovais.

Akimirka, kai pajudėjo automobilis, man tapo įpareigojimu inicijuoti pokalbį. Bet apie ką galima kalbėti su nepažįstamu žmogumi, kurį sutikai prieš keletą sekundžių? Žiūrėdamas į kelią ir spausdamas akseleratorių lyg tarp kitko močiutės paklausiau apie artėjančius savivaldos rinkimus. Smalsavau, ar garbaus amžiaus senolė eis balsuoti ir kam savo balsą atiduosianti?

Po trumpos pauzės sulaukiau atsakymo, jog balsuoti eisianti, tačiau nežinanti, kas taps tąja laimingąja partija ar judėjimu, kurie galėsiantys tikėtis jos palaikymo. Neapsisprendimas neturėtų stebinti, bent ji taip patikino, nes visur žulikai, melagiai ir kombinatoriai, to, anot močiutės, nebuvo nei smetoniniais, nei gūdžiais sovietiniais laikais. Klausiu, ar iš tiesų jau taip blogai? Sako, kad ne, gyventi galima, tik labai liūdna, kad tenka gyventi vienai, vyras miręs, žentas prispaustas kreditinių įsipareigojimų nugarą lenkia Norvegijoje, dukra, įsisukusi į darbus, motinos „ilgisi” tik ieškodama žmogaus, kuris galėtų pagloboti jos vaikus.

Asmeninio dekadanso retorika? Galbūt, tačiau šiuose asmeniniuose godojimuose išgirdau ir pamačiau ne tik subjektyvias ir emocionalias nuoskaudas, bet ir dažno iš mūsų nusivylimo demokratija (tokio nusivylimo ir netgi priešiškumo šiai politinei sistemai įrodymų esama daugiau nei reikia (žiūrėti čia), motyvus ir priežastis. Gyvenimo išblukinti prasminiai orientyrai tampa pagrindiniu ingredientu demokratiją(?) keiksnojančiųjų servelate, kuris pagardintas pagiežos ir pykčio retorikos prieskoniais sklindančiais iš politinio elito(?) ir analitinio(?) avangardo lūpų, juo misti leidžia ištisiems Lietuvos kaimams ir miesteliams, o šie už šį „delikatesą” rinkimų metu atsilygina galingu atraugėjimu į valdžią rinkdami bukus ir dar bukesnius politinio teatro klounus. Pamaniau, ačiū, aš nenoriu būti šio absurdo teatro suokalbininku, kuris demokratijos muliažu - minios egzaltacijoje bręstantis totalitarizmas - slepia pačią jos esmę - ŽMOGŲ.

Mūsų su senole pokalbio fone visą laiką iš radijo imtuvo sklido raginimai eiti balsuoti. Ne, nebuvo siūloma daryt konkrečių pasirinkimų. Raginantieji kvietė „iš principo” rinktis balsavimo galimybę, t.y. balsuoti už patį balsavimą, o jei jau būti iki galo sąžiningiems, tai buvo spaudžiama dalyvavimu rinkimuose patvirtinti mūsų politinio isteblišmento tezę, kad žmonėms rinkimai, kaip demokratinio veikimo įrankis, iš principo aktualūs, o juo - įrankiu, galima disponuoti tik demokratinėje sistemoje, tiesa, tokioje, kokią ją įsivaizduoja jau dešimtmečius nekintantys politinio spektaklio personažai. Laidos dalyviai politikai(?) ir politikos analitikai(?) desperatiškai ieškojo argumentų, kodėl po eilės nuviliančių rinkimų ir vėl reikėtų patikėti lietuvišką demokratija visiems draugiškai patraukiant prie balsadėžių. Ieškant argumentų kas kart į viršų lįsdavo elementarios non - sequitur tipo loginės klaidos. Suprask, neisi balsuoti - pasisakysi prieš demokratiją, neišsakysi savo nuomonės, suteiksi galimybę tavo likimu „pasirūpinti” kitiems ir t.t. Elementarios loginės spragos diskusijos dalyvius darė apgailėtinais trūnijančios sistemos apologetais.

Akivaizdžiai buvo justi, kad skambanti radijinė retorika mano bendrakeleivę ne kaip nuteikusi. Jos burna staiga užsirakino palikdama mane vienu du su radijo personažais. Supratau, jog čiauškėjimas sklidęs iš radijo imtuvo apie būtinybę balsuoti pačios demokratijos vardan, viso labo tik liūdnas prologas lietuviškos šizofreniškos politinės realybės absurdo dramaturgijai, kurios gylio ir pločio negalėtų aprėpti netgi geneali šio žanro klasiko Albero Kamiu vaizduotė, o ką jau bekalbėti apie senolę. Siaubas apėmė kai pagalvojau, jog visas šis absurdo klondaikas atsakomybe gula ant pavargusių nuo neteisingumo ir melo piliečio pečių. Atskiros interesų ir verslo grupės nusavinusios demokratinio veikimo įrankius tyčiojasi iš žmonių ir barstydamos trupinius nuo sotaus stalo mėgina įtikinti, kad dėl šių trupinių verta pasistengti. Pastangų „rimtumas” vertinamas paklusnumo laipsniu didėjančių kainų ir vieno už kitą kvailesnio politinio ar ekonominio sprendimo fone. Gal jau pakaks? Regis dar ne. Entuziastų, norinčių savo krūtinėmis pridengti degraduojančią politinę sistemą, kol kas apstu.

Sustojus automobiliui į rankas mano pakeleivė pamėgino įbrukti keletą litų. Susimąsčiau, kam jai to reikia, juk žino, kad neimsiu. Bereikšmis mandagumo gestas, padėka už drąsą įsileidžiant nepažįstamąją į savo kosmosą ant ratų? Nustojau spėlioti, kai po mano primygtinio raginimo pinigus pasilikti sau, ši moterėlė pasakė, jog už mane sukalbės poterių, nes tokių žmonių, suprask, pavėžėjančių kaip aš, nebe daug ir likę. Susigėdau pagalvojęs, koks nepasitenkinimas virė mano galvoje, kai ramią ir jau standartine tapusią kelionę iš Kauno į Vilnių sudrumstė šios moterėlės prašymas. Lengva sąžinės graužatis neapleido iki tos akimirkos, kol grįžau namo, o dar tie savivaldos rinkimai, į kuriuos buvau nusprendęs neiti nors mūsų „demokratų” iš visų pusių buvau protinamas pasielgti priešingai.

Grįžus namo kaltės jausmas ir su visam apleido. Padėjo šuns stebėjimas - keistas padaras. Visą savo energiją sueikvoja guminių žaislų kandžiojimui ir tąsymui po kambarius. Energijos likučius, kuriais dar šnopuoja po siautulingo blaškymosi mitriai sumerkia į ėdalo dubenį, o tada užsnūsta. Užsnūsta ten, kur man mažiausiai norėtųsi. Apsipykstame. Tačiau Saros (toks šuns vardas) gailus žvilgsnis nuginkluoja mano šeimininkišką EGO ir su savo didaktiniais pamokymais lieku nieko nepešęs. Tiesa, už Michailo Bulgakovo Šarikovą maniškė paklusnesnė - šiokių tokių taisyklių paiso, nors tenka dėl tvarkos pakovoti, tačiau reikšmingos šarikoviškos protesto dvasios dar neteko patirti. Skardus skalijimas - štai ir viskas su kuo tenka taikstytis.

Prieš užsnūstant į rankas paėmiau Roberto Muzilio romaną „Žmogus be savybių”. Skaitau romano herojaus Meingasto žodžius: Tai viena iš šiuolaikiškiausių idėjų. Mes nepajėgūs išvaduoti savęs pačių, dėl to negali būti abejonių; mes vadiname tai demokratija, tačiau tai tik politinis apibūdinimas tos dvasinės būsenos, kai „galima taip, bet galima ir kitaip”. Esame balsavimo biuletenio epocha. Juk kasmet balsuodami renkame savo sekso idealą, grožio karalienę, o tas faktas, kad dvasinių idealu padarėme pozityvųjį žinojimą, reiškia ne ką kitą kaip atiduoti balsavimo biuletenį vadinamiesiems faktams, kad jie pabalsuotų vietoj mūsų. Epocha nefilosofiška ir baili: ji neturi drąsos nuspręsti, kas yra vertinga ir kas ne, ir demokratija, trumpai tariant, reiškia: „Daryk, kas išeina!” Tarp kitko, tai vienas gėdingiausių ydos ratų per visą mūsų rasės istoriją!

Rodyk draugams

Ecce Homo: Justinui Marcinkevičiui atminti

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Gimusieji geidauja gyventi - ir gauti mirties dalias, ir dar vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti.

Herakleitas, Fragmentai

Mirties akivaizdybėje žmogaus širdis tampa visiškai sujaukta. Kasdieniai vargai ir rūpesčiai tampa mielu prisirišimu prie šios žemės, artimo žvilgsnis veriančiu skausmu žingsniuojant į kapo duobės vienatvę, medžiai, debesys ir visa ta žmonių masė, erzindavusi monolitinę vienatvės rimtį mirties papėdėje veriasi nauja aistra gyventi. Tą akimirką, kai mirtis prakalbina sumišusį žvilgsnį, būties akies rainelė tampa stamantriu veninės arterijos kodu, varinėjančiu gyvenimo kraują iki paskutiniojo išsikvėpimo, transformuojančio žmogaus būties masės formulės logiką iš egzistencinio Daugio į lengvėjantį ir visiškai (be)masėje Būtyje ištirpstantį Niekio tašką. Žmogus pradėtas Žodžiu ir Būtį įkurdinęs žodyje (kalboje) per neapdairų likimo pokštą savo gyvenimą išgyvena paskutiniosiomis kosminės Tylos akimirkomis. Ši kosminė Tyla, kuri be jokio aido ir ženklo šešėlio įsiskverbia į nejudrų mirties paženklintą kūną, tampa ironiška apostrofa nenugyventam gyvenimui ir nemylėtai gyvybei.

Justinas Marcinkevičius - monumentalus savo darbu ir prisiekęs žmogiškumui savo meile mūzai bei paprastam Žodžiui. Žodžiui, kuris skambėjo suprantama tarme ir dvasios prokalbe mūsų kartai. Poetas išeina tik tam, kad žmonės sugrįžtų į savo namus, sodybas, tėviškes galų gale į patį Gyvenimą.

Gyvybė - mano ginklas,
užuobėga menka,
nesibaigiantis ginčas,
nei karas, nei taika.
Tiek būta, jausta, rėkta,
kad jau spėliot imi:
o kas gamtos norėta
įrodyt manimi?
Ko gero, jos mėginta
visu manim pajust,
kaip skaudžiai viskas krinta,
ir kaip aš myliu jus.
Justinas Marcinkevičius

Rodyk draugams

Apie lietuvišką analitiką: pagiriamoji odė “asmeninei nuomonei”

Neslėpsiu, visuomet knietėjo tarstelėti keletą žodžių apie mūsų viešojo gyvenimo analitikus. Net ir nerasdamas laiko įdėmiau sekti polemiką vienu ar kitu klausimu visuomet sutinku tuos pačius vardus ir pavardes, kurie įvairios skaitalynės labirintuose išnyra savo orakuliška povyza ir verste verčia į save atkreipti dėmesį. Internetinės medijos epocha šiuos žmones pavertė žvaigždėmis, kurios nesibodėdamos rizikos įgristi savo įkyriu šmėžavimu temų gausoje komentuoja viską ir apie visus. Tas profaniškumo legalizavimas, kurį su neslepiama aistra skiepija ir kodifikuoja įvairios medijinės grupės, savikritiškumo ir santūrumo reikalavimą tokiam apžvalgininkui piešia ne kuo kitu, kaip visiškai amorfišku ir svetimu etinio folkloro potėpiu. Jei taip, tuomet su Dostojevskiu tariame, jog viskas galima.

Agresija, takto stygius, suprimityvintas aristotelinės dedukcinės logikos metodas, atskiestas dialektinio marksizmo metodologinėmis klišėmis - karkasas, kurio struktūroje pinama mitolografinė lietuviškos realybės(?) interpretacinė pynė. Visa ši diskurso kvazistruktūrinė erdvė ilgainiui pripildoma infantilokais asmeninių patirčių ir liudijimų apibendrinimais, kurie šiame viešosios analitikos žanre nuskamba ode „asmeninės nuomonės” sakralybei. „Asmeninės nuomonės” sakralybė šaukiasi pašlovinimo - ritualizacijos visko, apie ką rašo ir kalba šio analitiko tipas, tai yra būtina sąlyga neurotiško saldafobiškumo satisfakcijai. Narciziška tokio analitiko centrifuga godžiai valgo kiekvieną komentarą, kuris palydi jo mintis ar tekstus. Nesvarbu, kokie komentarai, svarbu, kad jų daug ir jie garantuoja laikiną Delfų orakulo šlovę. Tik ŠLOVĖS, o ne σοφία, vieno iš šių analitikų žodžiais tariant,  siekiama.

Tiesa, dažnai lietuviško viešojo gyvenimo skurdumas esti spąstai tiems, kurie mėgina jį komentuoti. Tie patys personažai, pasikartojančios elgesio schemos, susiklostę ir nepajudinami interesų laukai mūsų analitinį avangardą daro siurrealistinės ir perspaustos retorikos įkaitais, kur kalbama apie degraduojančią, išsivaikštančią ir išmirštančią Lietuvą. Daugelis tuo TIKI. Dažnai pamirštame, o ir nesusimąstome, jog tai viso labo Centro - didelio miesto, sostinės dekadanso retorika, kuri visą neigiamą ir nuo dykinėjimo pervargusią kalbą ekstrapoliuoja ir provinciją. Pragariškos kasdienybės tonai ir pustoniai yra nemažo miesto ar kaimelio, godžiai siurbiančio visa kas nauja(?), realybė, o miesčioniško snobizmo diktuojama klišė atmiešta dykinėjimo meno skurdo. Isteriškas dažno viešojo gyvenimo analitiko tonas, interpretuojantis vieną ar kitą politiko ar kito visuomenės veikėjo gestą, aiški simptomatika to, kas vadinama LIGA. Vaizduotės nebuvimas - štai kas yra ta rykštė, baudžianti mūsų analitikus, net ir jiems kartas nuo karto pravartu atsiminti, kad la verità è bellezza nėra tik retorika.

Rodyk draugams