BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ecce Homo: Justinui Marcinkevičiui atminti

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Gimusieji geidauja gyventi - ir gauti mirties dalias, ir dar vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti.

Herakleitas, Fragmentai

Mirties akivaizdybėje žmogaus širdis tampa visiškai sujaukta. Kasdieniai vargai ir rūpesčiai tampa mielu prisirišimu prie šios žemės, artimo žvilgsnis veriančiu skausmu žingsniuojant į kapo duobės vienatvę, medžiai, debesys ir visa ta žmonių masė, erzindavusi monolitinę vienatvės rimtį mirties papėdėje veriasi nauja aistra gyventi. Tą akimirką, kai mirtis prakalbina sumišusį žvilgsnį, būties akies rainelė tampa stamantriu veninės arterijos kodu, varinėjančiu gyvenimo kraują iki paskutiniojo išsikvėpimo, transformuojančio žmogaus būties masės formulės logiką iš egzistencinio Daugio į lengvėjantį ir visiškai (be)masėje Būtyje ištirpstantį Niekio tašką. Žmogus pradėtas Žodžiu ir Būtį įkurdinęs žodyje (kalboje) per neapdairų likimo pokštą savo gyvenimą išgyvena paskutiniosiomis kosminės Tylos akimirkomis. Ši kosminė Tyla, kuri be jokio aido ir ženklo šešėlio įsiskverbia į nejudrų mirties paženklintą kūną, tampa ironiška apostrofa nenugyventam gyvenimui ir nemylėtai gyvybei.

Justinas Marcinkevičius - monumentalus savo darbu ir prisiekęs žmogiškumui savo meile mūzai bei paprastam Žodžiui. Žodžiui, kuris skambėjo suprantama tarme ir dvasios prokalbe mūsų kartai. Poetas išeina tik tam, kad žmonės sugrįžtų į savo namus, sodybas, tėviškes galų gale į patį Gyvenimą.

Gyvybė - mano ginklas,
užuobėga menka,
nesibaigiantis ginčas,
nei karas, nei taika.
Tiek būta, jausta, rėkta,
kad jau spėliot imi:
o kas gamtos norėta
įrodyt manimi?
Ko gero, jos mėginta
visu manim pajust,
kaip skaudžiai viskas krinta,
ir kaip aš myliu jus.
Justinas Marcinkevičius

Rodyk draugams

Paulius Širvys. Aš taip laukiu

Nulingavo,
Nusinešė
Saulę
Tolimi
Vaivoriniai
Miškai.

Krinta lapai -
Pageltę,
Numirę
Laiškai.
Krinta,
Krinta
Kaip grumstai
Ant karsto.

Širdį varsto
Kraupus graudulys.
Stoviu aš
Kaip Čiurlionio
Legendų
Šaulys.

Po mirgiuoju
Žvaigždynų šalmu
Tiesia toliams
Rankas Obelis -

Išsiilgus,
Nuoga,
Į mane panaši
Laukimu.

Aš taip laukiu.
Taip laukiu
Ateinant
Kažko,
Ligi galo
Atvėręs duris,
Tuštuma.
Nykuma.
Nors užklystų
Vagis
Bent kuris.

Kaip ilga,
Kaip ilga
Vieniša
Ir vėjuota
Naktis.

Užu lango
Galanda - -
Gal man? -
Savo dalgį
Mirtis.

Žiba, spindi
Viena
Kelrodėlė
Žvaigždė -
Tolimoji
Klajūno viltis.

Aš taip laukiu,
Taip laukiu,
Atvėręs duris.

Rodyk draugams

Nikodemas Rainys: Miręs daiktas (Poezija)

Foto Rudolph Diesel

Kai susitinka dviejų žmonių pasauliai, tu negali nieko pakeisti…
Kai susitinka dvi neviltys, tu negali į jas įsisprausti viltimi…
Kai susitinkama išsiskyrimui, tau nelemta tapti amžina stotele…
Kur juodais krankliais dvi mirtys kapoja viena kitos akiduobes, ten gyvastis neužklysta…
Kai Dievo nesama, Kristus bejėgis…
Visur yra tik buvimo svilėsiai ir nieko daugiau…
Visur tūno nevilties simetrija - tobula daikto mirties simbolika…

Erat Verbum 0 0 12

Rodyk draugams

Charles Baudelaire. Vakaro harmonija

Vakaro harmonija

Štai laikas, kada, suvirpėjęs ant plono kotelio,
Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia,
O vakaro vėjuj garsai, kvepalai sukas, žaidžia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia.

Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia;
Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia -
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia.

Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia -
Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia:
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely.

Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Prabėga dar kartą žavios praeities visą kelią;
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely -
Many atminimas tavęs kaip monstrancija saulėmis žaidžia.

Charles Baudelaire

Rodyk draugams