BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tęsiant homofobijos, emancipacijos, liberalizmo temą. Atsakymas bičiuliui.

Gavau laišką iš bičiulio, kuris gan kritiškai įvertino mano pastabas susijuses su Birgitta Ohlsson vizitu Lietuvoje. Mintys pasirodė įdomios ir vertos detalesnio aptarimo. Tikiuosi, jog nepadarysiu didelio netakto jei man įdomiomis pasirodžiusias mintis aptarsiu čia. Taigi apačioje mano mintys ir pamąstymai atsakant bičiuliui:

“Manau, kad šiuo metu Lietuvoje neviskas yra tvarkoje šiuo (Bažnyčios ir valstybės atskyrimo. Aut past) klausimu. Kodėl?

Sielovada prasideda asmens pasirinkimu, tuo mano nuomone turėtų ir pasibaigti. Nenoriu, kad bažnyčia bandytų formuoti žmonių nuomonės ar dalyvauti politiniame procese, tai daroma ir mano požiūriu gan įžūliai. Ar tai švento Tėvo ….. apie susilaikymą kaip geriausią vaistą nuo ŽIV. Ar tai abortų įvardinimo kaip genocido… Skamba patetiškai, paskutinių žinių iš Vatikano kontekste…”
http://www.guardian.co.uk/world/2010/mar/04/vatican-gay-sex-scandal

Dėl pozicijos Bažnyčios ir valstybės atskyrimo klausimu. Nemanau, kad esama konceptualios teorinės problemos kalbant apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Mano nuomone, tai, ką teoriniu/ideologiniu požiūriu pradėjo J.Lockas ir pabaigė Volteras, o simboliškai instituciniu/politiniu lygiu įteisino Prancūzijos viva la revolución, buvo geras darbas, kuris pačiai Bažnyčiai išėjo į naudą. Aiškus institucinis dviejų organizacijų išskyrimas, kuris dėl perdėtos augustiniškosios teleologinės patetikos ilgokai leido vešėti „Dievo valstybės” idėjai (ją interpretuojant kaip absoliutų Bažnyčios prima prieš pasaulietinę valdžią), viską sustatė į savo vietas.

Todėl drįstu teigti (priminti), kad valstybės ir Bažnyčios schizma senai įvykusi, o visą diskusija apie klastingą ir godžią bažnytinę hierarchiją ir isteriškus krikščionis, kurie tik ir laukia, kam nors nuleisti kraują, yra ne kas kita, kaip žiūrėjimas į pasaulį per labai suprimityvintos ideologinės dioptrijos akinius. Ne paslaptis, to niekas nesiruošia ir neigti, jog institucinė, t.y. hierarchinė Bažnyčios organizacija, visais laikais turėjo pagundą savo autoritetą kišti ten, kur to mažiausiai reikia, naudojant jį ne visiškai kilniems, teisingiems bei teisėtiems tikslams, tačiau tai pagundai neatsispirė/ia ir valstybė, ar jos oficialūs asmenys savo asmenines ideologines klišes piršdami kaip visa apimantį pasaulėžiūrinį visuomeninių procesų vertinimo matą. Tiek pirmųjų (bažnytinė hierarchija), tiek antrųjų (politinis elitas) elgesys turi polinkį naudotis totalitarinėmis mąstymo schemomis - savyje slepia rizikas peraugti į utopinius politinius/visuomeninius projektus, griaunančius atskirų žmonių ar ištisų tautų likimus. Todėl norint išlikti visiškai nuosekliems privalu negatyvią laisvės sampratą, o šioje diskusijoje kaip tik ją ir aptariame, išplėsti iki politinių institucijų - minimalizuojant jų teises dalyvauti bet kurioje diskusijoje vykstančioje ideologiniu pagrindu.

Tai būtų conditio sine qua non norint konstruoti - liberalaus mąstymo pagrindu besiremiantį modernų Babelio bokštą. Realu? Nežinau. Laikas parodys. Tik žinau vieną, kad vaikantis tokio idealo, o jo modernusis liberalų avangardas ieško ne vienerius metus, yra priartėjama prie kraštutinės kairiųjų retorikos imant neigti bet kokią politinės organizacijos egzistavimo teisę (komunistų svajonė - beklasė visuomenė), galiausiai visą diskusiją nukreipiant į politinių institucijų dekonstravimo metodų aptarimą. Manau, jog modernus anarchistinis judėjimas yra tam tikra kraštutinio liberalaus ir socialistinio mąstymo simbiotinė perversija, kuri paradoksaliai tarpsta, t.y. institucinius bei organizacinius resursus semia iš taip stipriai kritikuojamo konservatyviosios visuomeninės politinio/organizacinio modelio. Ar tai yra liberalios minties idealas?

Grįžtant prie gerbiamos Birgitta Ohlsson, tai manau, jog jos mintys ir pasisakymai Vilniuje su liberalizmu turi tik tiek bendro, kad apgrabiu ir netaktišku būdu mėgina tęsti dar Johnas Rawlso suformuluotą teisingumo ir gėrio santykio problematiką tik jau ne teoriniame diskurse, o imituojant politinę veiklą. Tiesa bent už tai jai garbė, nes Johnas Rawlsas nėra pats silpniausias liberalios politinės filosofijos apologetas. Todėl šią filosofo reminiscenciją vertinčiau, kaip nuoseklią ir pagarbos vertą Birgitta Ohlsson adoraciją liberalios minties modernybei. Tačiau gerbiama viešnia turėtų nepamiršti, jog akcentuodamas teisingumo prioritetą prieš gėrį, Ralwsas tapo ne tik moderniosios liberalios minties frontmanu, bet ir mąstytoju žyminčiu viso modernaus politinio diskurso punktyrą, kurį būtų galima apibendrinti klausimu ar politika yra reikalinga moralės ir koks politinės praktikos santykis su etika? O čia atsiveria labai platus laukas diskusijai, kurioje, reikia pasakyti, liberalai atrodo silpniausiai. Beje, gerbiamos Birgitta Ohlsson mintijimai Vilniuje, tai tik paliudijo.

Dabar dėl Lietuvos Katalikų bažnyčios. Nesu įgaliotas ginti jų pozicijos diskurse su liberalia bendruomene, galiu tik pasakyti viena, ji gyvena tomis pačiomis problemomis, kurios apnikusios visas kitas religines bendruomenes, o jos žvelgdamos į postmodernaus diskurso iššūkius neranda suprantamos ir įtikinamos kalbos su modernios visuomenės avangardu. Kaip šią situaciją pakeisti ir ar apskritai verta keisti? Klausimas kol kas retorinis.

Dėl sielovadinių dalykų esi teisus. Asmeninis apsisprendimas turėtų nulemti tolimesnės religinės praktikos turinį ir formas. Dėl Bažnyčios kišimosi formuojant žmogaus ideologines nuostatas čia labai įdomus pastebėjimas. Tiesiog smalsu, ar taip teigiant siekiama akcentuoti specifinį norą, jog konkrečiai nesikištų Bažnyčia ar šis teiginys - apibendrinantis ir akcentuojantis bet kokį paties nusistatymą prieš indoktrinaciją? Būtų idomu išgirsti detalesnę poziciją.

Dėl popiežiaus Benedikto XVI pozicijos abortų ir kitais klausimais. Negaliu advokatauti tam, kuris neprašė. Galiu tik pasakyti, kad nuoseklumo ir pagarbos kito nuomonei jam nestinga. Gerbiu jį už tai. Taip jis kur kas pilkesnis ir stokojąs charizmos nei jo pirmtakas šviesaus atminimo Jonas Paulius II, tačiau negali iš visų reikalauti būti kaip „kažkas”.

“Suvokiu, kad jaunos ir ambicingos moters, kitos valstybės pareigūnės vertybinės nuostatos drasko akis mums patogiai besijaučiantiems homofobiškoje visuomenėje, kur taip buvo visados ir todėl turėtų tęstis toliau…”

Nekvestionuoju gerbiamos viešnios teisės į laisvą ir niekieno nevaržomą nuomonės dėstymą. Stop… Tam esama keletas sąlygų. Pirmoji, šis nuomonės dėstymas turi vykti korektiškai. Antra jis turi būti susyjąs su aptariama tema. Manau, kad ministrės noras moralizuoti vieno ar kito įstatymo redakcijos klausimais turi būti diskretiškesnis ir konkrečiai adresuotas autoriui t.y. p.P.Gražuliui. Kodėl aš turiu klausyti apibendrinančių ir su tikrove prasilenkiančių teiginių, kurie skamba, kaip įžeidinėjimas? Kitas svarbus aspektas yra ministrės nepasiruošimas diskusijai ir nesusipažinimas su realia situacija, o tai jau nepagarba realiam ar virtualiam jos pozicijos oponentui. Pirma Lietuvoje abortai nėra uždrausti, jie yra ribojami dėl tam tikrų medicininių ir teisinių motyvų. Todėl ministrės raginimai juos legalizuoti visiškai ne į temą. Laikyčiau absurdiškais ir ministrės teiginius apie investicijas. Būtų smalsu sužinoti ar Švedijos verslas yra toks pat „santūrus” investuojant į Rusiją, Kiniją ir kitas patrauklias (dėl savo ekonominio mąsto), tačiau homofobiškas, diskriminuojančias rinkas? Skaičiai rodo, kad toli gražu. Beje, maža detalė, Švedijos bankai didžiausius nuostolius patyrė investuodami į JAV fondus 2002-2007 m. kai JAV buvo valdoma užkietėjusio konservatoriaus G.W.Busho. Apie jo administracijos sprendimus liečiančius abortus, homoseksualių žmonių santuokas turbūt priminti nereikia. Drįstu spėti, kad šioje vietoje švedų investuotojams „žmogaus teisių” klausimų nekilo. Tai kodėl turėtų kilti Lietuvoje? Ir dar viena menka detalė. Jei jau ministrė pasišovė kalbėti apie Švedijos verslininkų motyvus Lietuvoje, kurių ji aiškiai nesupranta, tai galėjo pasikviesti vietinių prekybų rūmų atstovus ir jų akivaizdoje išdėstyti savo poziciją. Manau jos žemiečių vertinimai būtų labai panašūs į maniškius. Priešingu atveju, paklausius ministrės, po keleto savaičių turėtume sulaukti TEO LT, Omnitel, SEB Banko ar kitų stambių įmonių pardavimų. Manau, jog ir tūlam „homofobui” bei „tamsuoliui” aišku, kad tai mažai tikėtina.

“Ne. Žmogaus teisės yra universalios ir ar tu miegi su pliušiniu meškiuku ar su rožančiumi ar su tos pačios lyties atstovu, tai yra tavo laisvė pasirinkti. Taip ir teisė į savo kūną bei orumą.”

Žmogaus teisių klausimą sunku komentuoti, kai neaišku, kuri etinė koncepcija yra pasirinkta diskursui plėtoti. Manau miegas su meškiukais ar su rožančiumi yra tik žaisminga retorika nieko bendro neturinti su žmogaus teisiu klausimu. Man neįdomu, kas su kuo miega ir kam meldžiasi niekam negirdint, tačiau man įdomu ir aktualu, kodėl mano (kol kas hipotetinis) vaikas turėtų stebėti kaip mokyklos kieme jo mokytojas su savo „draugu” žaidžia „vyrą” ir „moterį” ir po to pamokoje aiškina, jog tai yra „šeima” tokia pati, kokia jį pasitinka namie. Čia labai plati diskusija ir tema apie ją kitą kartą ir kur kas išsamiau.

“Lietuvos URMas drąsiai rašo notas ir grūmoja už demokratinių portestų malšinimą Baltarusijoje ar Rusijoje. Ir teisingai daro. Nereikia stebėtis, kad Švedijos ministrė atkreipė mūsų dėmesį ir turiu pasakyti, gan subtiliai į tai, kad ne viskas mūsų darže tvarkoje, net po 20 metų laisvės dar galime šį tą pasitvarkyti.”

Sutinku, kad mūsų darže ne viskas gerai ir esama opių vidaus problemų. Suvokiu ir kitą svarbų dalyką, kad stokojame patirties ir supratimo, kaip operatyviau ir efektyviau problemas spręsti. Kiekvienas nuoširdus ir savailaikis pasiūlymas yra vertinamas, na bent aš jį vertinu, o ir tikiu sveika aplinkinių nuovoka vertinant jiems naudingus sprendimus teigiamai. Man tik keista, kad dažnai tam tikros politinės darbotvarkės yra kuriamos iš oro. Manau šis atvejis kaip tik toks. Man pavyzdžiui būtų aktualiau su Švedija aptarti jų bankų politikos klausimus, Rusijos ir Prancūzijos susitarimą dėl lėktuvnešių įsigijimo, dėl ko iš ties verta sunerimti ir dar daug kitų opių ir realių problemų bei klausimų.

P.s Jei atvirai, nelabai supratau, kodėl mano pozicija yra siejama su katalikybės apologetika. Mano kolegų tarpe esama nuoširdžių ateistų ar laisvamanių, kurie ministrės nuomonei nepritaria ir ją laiko skystoka.

Rodyk draugams

Wall Street dalinasi solidžias premijas. Sunkmetis baigėsi?

Mano kolega svarsto apie verslo ir etikos santykį. Manau, kad šį santykį puikiai iliustruoja pastarosios naujienos iš Wall Street. Kam sunkmetis, o kam klestėjimo metas.

The Economist


Rodyk draugams

Ko Andrius Kubilius gali pasimokyti iš Davido Kamerono? Apie Didžiąją Britaniją po krizės.

Paklausus tūlo lietuvio, kokiam politiniam flangui priklauso premjeras A.Kubilius, retas, kuris suklystų atsakydamas - konservatoriams, o ir teiginiui, jog tai svarbus žmogus Lietuvoje nekiltų noras prieštarauti. Tačiau lietuviams esama ir kito nemažiau svarbaus konservatyvių pažiūrų politiko. Tiesa dar ne premjero, bet greitai juo tapsenčio - Davido Kamerono (43). Daugelis jo vadovaujamai konservatorių partijai pranašauja triumfą pavasarį vyksiančiuose Britanijos parlamento rinkimuose. Regis savo sėkme neabejoja ir pats Kameronas. Reikia pripažinti, kad mūsų emigrantams, o ir čia likusioms jų šeimoms, šis politikas, kur kas reikšmingesnis nei mūsų besiblaškantis premjeras. Artimiausiu metu tik nuo charizmatiškojo brito politikos efektyvumo priklausys ar emigracijai save pasmerkusių ir jų šeimų artimųjų piniginės pilnės tokiais pačiais tempais, kaip iki krizės. Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų Davidas Kameronas atsakinėjo amerikiečių savaitraščio NEWSWEEK apžvalgininkui Stryker McGuire.

Jūs esate labai populiarus Britanijoje. Rinkėjams jūs patinkate. Tačiau apklausos rodo, kad jūsų partijos populiarumas nėra jau toks įtikinamas. Daugelis apklaustųjų teigia, kad konservatorius renkasi ne todėl, kad jiems patinka partija, o todėl, kad nepatinka leiboristai. Ar prieš rinkimus šios nuotaikos jums nekelia nerimo?

Klausykit, aš pers savo gyvenimą dar nė karto nesu sutikęs politiko, kuris būtų patenkintas savo reitingais. Nesu aš jokia išimtis. Ir sau, ir partijai nuolatos kartoju, kad mes privalome stengtis būti geresni. Tačiau vargu ar atsiras prieštaraujančių teiginiui, kad partijos populiarumas ir įdirbis tikrinami rinkimuose. Šiuo aspektu mums metai buvo pavykę. Jei prisiminsime savivaldos rinkimus ir rezultatus, kurių pasiekė partija mums ypač svarbiose apygardose, tai turėtumėte sutikti, jog metai mums buvo sėkmingi. Nereikia slėpti ir to fakto, kad žmonės labai nepatenkinti leiboristų vyriausybe, tai mums išėjo į naudą. Nepaisant to mums reikėtų labiau pasistengti, jog rinkėjai balsuoti ne „prieš”, o „už”. Tvirtas ir aiškus pasitikėjimas būsima vyriausybe ypač svarbus. Šalis yra apimta recesijos. Žmonių palaikymas ir supratimas ypač reikšmingi kalbant apie sprendimus, kurių reikės imtis. Todėl partijai sakau, kad prieš musų akis atsiveria labai sudėtingų darbų ir iššūkių metas.

Ar galėtume įvardinti tris darbus, kuriuos padarysite tapęs premjerus per pirmąsias keleta darbo dienų. Darbus, kurie aiškiai parodytų jūsų kitoniškos politikos kryptį, neleisiančią jūsų tapatinti su leiboristų trylikos metų valdymo stiliumi?

Pirmasis darbas, tai pergalė Afganistano kare. Nuo pirmųjų dienų kibsiu į šį reikalą. Tarnaujantiems Afganistane išmokas padidinsime dvigubai. Antras, nemažiau opus klausimas - valstybės biudžeto deficitas. Susipažinę su biudžeto planu kitiems metams, kurį pristatė Alistair Darling, mes likome priblokšti. Tokio neatsakingo, nenuovokaus ir neprofesionalaus biudžeto projekto dar nesu matęs. Todėl pirmas darbas, kurį atliksime su kabinetu, tai biudžeto peržiūrėjimas išlaidų mažinimo ir pajamų didinimo linkme. Trečia ir labai svarbi darbų kryptis - valstybinio/biurokratinio aparato mažinimas. Šalyje esama tiek daug kontroliuojančių institucijų, kad žmogus norintis dirbti savo tiesioginį darbą to negali normaliai daryti. Daugiau laiko sugaištama įvairių deklaracijų pildymui ir tikslinimui nei tiesioginei veiklai.

Po rinkimų paveldėtumėte vieną labiausiai praskolintų Europos Sąjungos valstybių. Kai kurie ekonomistai Britaniją lygina su ant finansinės katastrofos ribos balansuojančia Graikija. Biudžeto deficitas stulbinantis, ką planuojate daryti, kad sumažintumėte šį deficitą ir tuo pačiu neblogintumėte viešojo sektoriaus paslaugų kokybės (ligoninės, mokyklos)?

Aš nesutinku su nuostata, kad kokybiškoms paslaugoms reikia išimtinai didelių pinigų. Pasižiūrėkite į verslo pasaulį. Šią sunkią ekonominę akimirką verslas mažina išlaidas, tačiau nuo to paslaugų kokybė nenukenčia. Atvirkščiai, kai kur ji net gerėja. Tačiau tenka pripažinti, kad daliai paprastų britų, tokie teiginiai atrodo neįtikėtini ir beveik iš stebuklų sferos. Aš kartojau ir kartosiu, kad aukščiausios grandies biurokratai švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuje gauna per didelius atlyginimus, o ir jų skaičius yra išpūstas. Atlyginimus, kaip ir šių pareigybių skaičių, privalu mažinti, o sutaupytas lėšas reikia nukreipti tiesiai moksleiviams ir jų mokytojams ar medicinos įstaigoms ir medikams. Viešojo sektoriaus atlyginimai, išskyrus mažiausias pajamas gaunančius, privalės būti mažinami, pensijinis amžius prailgintas. Sutinku, kad tokias mintis keista girdėti iš opozicijos lyderio, tačiau realybė yra tokia.

Ar nesibaiminate, jog daugelio Europos valstybių palaikytas griežtesnės finansų sistemos kontrolės modelis taps apynasriu Sičio finansinėms institucijoms ir jų dinamizmui, kuriuo taip didžiuojamasis jau gerus du dešimtmečius?

Ne griežtesnis reguliavimas, o efektyviai veikianti sistema ir struktūra turėtų būti prioritetas. Todėl mes patys planuojame Anglijos bankui suteikti didesnius įgaliojimus reguliuoti finansines institucijas ir jų veiklą šalies teritorijoje. Be abejo, čia reikia ir tam tikros bendra-europinės koordinacijos ir aš nesu prieš. Tačiau privalu atsiminti, jog pagarba kiekvienos valstybės interesui išlaikyti didesnę ar mažesnę kontrolę savo institucinei sąrangai turi būti puoselėjama.

Jūs nuolatos pabrėžiate, kad norite „solidžių bet ne vergiškų” santykių su Amerika. Kai kas šį jūsų pasakymą interpretuoja, kaip lengvą spyrį Toni Bleirui. Kas jūsų nuomone Blairo-Busho santykiuose buvo ne taip ir kaip tai galėjo pakenkti Britanijos interesams?

Didžiausia šių santykių problema - Toni Bleiro nenoras formuluoti aiškius nors ir nevisai malonius klausimus. Na pavyzdžiui: Irako karo eiga, šalies atkūrimo planai ir jo kontrolė. Dabar visa ši situacija kelia labai daug klausimų. Deja, jie nebuvo užduoti, kai to labiausiai reikėjo. Turiu pasakyti, kad situaciją tokioje perspektyvoje matau ne tik aš. Bendraujant su kolegomis iš Respublikonų partijos sulaukių tų pačių pastebėjimų. Jų nuomone, kai būdavo tinkamas laikas ir vieta kelti klausimus iš pono Bleiro jie jų neišgirsdavo. Tai ir yra problema. Manau, kad nei Margarit Thatcher, nei John Majoras, o juo labiau Winston Churchill nebūtų taip pasielgę. Nors mes nepamirštame, kad šiuose santykiuose esame jaunesnieji partneriai, tačiau žinome, kad galime ir nemažai pasiūlyti.

Jūsų pirmtakai Tony Blair ir Gordonas Brownas savo partnerystę su JAV administracija mezgė nelengvais periodais. Karas Irake, pasaulinė ekonominė krizė, kaip galvojate, kokią perspektyvą ir kokius bendrus tikslus galėtumėte formuluoti ir jais pasidalinti su prezidentu Obama?

Esminę mano ir prezidentu Obamos tikslų bei planų bendrystę įžvelgiu užsienio politikos sferoje. Izraelio-Palestinos konfliktas, Irano klausimas, kova su terorizmu ir dar aibė kitų sričių, kurios mūsų šalis ir mane asmeniškai su prezidentu suartina. Ypatingą svarbą teikčiau sutampančiam mūsų požiūriui į klimato kaitos problemas. Būtų puiku, jog mano ir partijos pergalės atveju turėčiau galimybę prie klimato kaitos problemos darbuotis kartu su prezidentu Obama. Be abejo, negalime pamiršti Afganistano. Tai bus pirmasis ir opiausias klausimas, kurį turėsime aptarti su prezidentu Obama. Afganistano darbų, kuriuos reikės nuveikti, sąrašas labai ilgas, todėl veiklos tikrai užteks.

Imigracija, ekonominis klestėjimas ir galiausiai gili recesija. Britanija labai stipriai pasikeitė nuo jūsų jaunystės dienų, ką jums reiškia būti britu 21a.?

Mano nuomone, tai vis dar didi šalis. Būti britu - priklausyti multikultūrinei, sėkmingų ir tradicijas puoselėjančių, bei asmenines laisves mylinčių žmonių bendruomenei. Bendruomenei, kuri yra ambicinga ir stengiasi būti pavyzdžiu kitiems. Nors dabar išgyvename sudėtingą laikotarpį, tačiau mes jį įveiksime ir tapsime tik dar labiau sustiprėjusiais.

Daugelis ekspertų teigia, kad ekonominio atsigavimo pagrindu turėtų būti naujos ekologiškos ir inovatyvios technologijos. Jūsų nuomone, ar Britanija turėtų pasekti šiomis rekomendacijomis ir tapti naujųjų technologijų ir inovacijų centru?

Manau, kad taip. Nors reikia prisipažinti, kad geriausias laikas ir proga jau praleisti. Buvusioms vyriausybėms šie klausimai menkai rūpėjo. Todėl ir matome paradoksalią situaciją, kai Vokietijos Freiburgo miestas generuoja tiek saulės energijos, kiek visa Didžioji Britanija kartu paėmus. Esu optimistas ir manau, kad net ir šioje situacijoje galime atsigriebti. Turime planų pasitelkus agresyvią „žaliosios politikos” strategiją populiarinti hibridinius ir elektrinius automobilius, saulės ir vėjo energiją.

Britanija gali pasigirti pačia geriausia aukštojo mokslo sistema pasaulyje. Jūsų nuomone, ar ši sistema išnaudoja visas savo galimybes?

Tikrai ne. Mūsų mainų ir studentų atvykimo iš užsienio programos labai silpnos. Dažnai gabūs studentai iš Kinijos, Indijos, Brazilijos negali pas mus atvykti dėl sistemos netobulumo. Sistema reikalauja ženklių patobulinimų nes tie žmonės, kuriuos mes prarandame dėl jos netobulumo - mūsų ateities gerbūvio kūrėjai.

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Koncentruota 2010 m. pasaulinė ekonominė apžvalga.

Koncentruota 2010 m. pasaulinė ekonominė apžvalga.

Rodyk draugams

Apie kraštutinumus…

Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius”. (Mk 12, 41-44)

Sekmadienis - šventa diena, bent man. Todėl nusprendžiau pasidalinti savo pamąstymais apie šios dienos evangelinį tekstą. Turiu pasakyti, kad mišiose nebuvau. Gėda man, bet nepaisant to homiliją susiradau ir perskaičiau. Tekstas gan aiškus ir paprastas. Tiesa, kaip ir visi evangeliniai pamokymai, turintis įvairialypę ir gan plačią erdvę interpretacijoms. Paprastai ši evangelinė teksto vieta, bažnytinės tradicijos yra interpretuojama keletu aspektų: nuolankios tarnystės, sąžiningumo ir pasiaukojimo.

Tačiau vienijantis interpretacijos turinys galėtų būti įvardintas krikščionybei chrestomatiniu teiginiu - mažutėliams ir nuolankiesiems Dievas teikia pirmumą. Todėl logiška manyti, jog kitos kategorijos žmonės turėtų palaukti eilėje. Blogiausiu atveju jie atsiduria užribyje.

Visiškai atsitiktinai su tokia „užribio” patirtimi teko susidurti šį šeštadienį svečiuojantis pas pasiturinčius bičiulius, kurie disponuoja prabangiu namu, automobiliu, nekilnojamu turtu užsienyje, pastarieji turtiniai kredencialai leidžia nesunkiai nuspėti, jog žmonės nepriklauso „mažutėlių” grupei.

Traukiant vieną cigaretės dūmą po kito, nuskambėjo mintis, jog kitais metais mano kolega planuoja atsisakyti krikščionybės ir priimti islamą. Pirma į galvą šovusi mintis - kad žmogus padaugino vyno. Be to, tokių teiginių pagrįstumu vertė abejoti ir paties apsiprendėlio gan santūrus santykis su religija, kurios žada atsisakyti. Tačiau mano skepticizmas greitai peraugo į smalsumą, kuris privertė įdėmiau įsiklausyti į šio žmogaus argumentus ir pamėginti nuodugniau pažvelgti į jo savijautą.

Kertinis kolegos argumentas, kurį jis vakaro eigoje nuolatos kartojo, kad krikščionybė ambicingam, veržliam ir verslumo talentu apdovanotam žmogui yra stabdis. Krikščionybės reikalavimas atsukti kitą skruostą, kai per vieną jau yra suduota, iš principo kertasi su bet kokia progreso ir kryptingo tikslo siekimo idėja. Šio sekmadienio homilija tai tarsi patvirtina.

Nesiplečiant apie tolimesnę dialogo eigą, noriu pasakyti, kad jo išsakytos mintys, mano nuomone, charakterizuoja daugelio dabarties žmonių situaciją, kalbant apie jų santykį su krikščionybe. Bendrąja prasme, krikščionybė matoma stabdžiu arba vidinio diskomforto šaltiniu tiems žmonėms, kurie kiekvieną dieną išgyvena dilemą: ar būti nuožmiam ir motyvuotam siekiant rezultato pačiose sudėtingiausiose situacijose, ar nudelbti akis ir panardinti save saldžioje saviguodoje apie dangišką mažutėlių karalystę nuotaikoje.

Čia išryškėja ir kitas šiam laikmečiui būdingas krikščioniškos bažnyčios bruožas - nesugebėjimas po savo sparnu telkti įvairiomis dovanomis apdovanotus žmones, o tai daugelį savimi tikinčių ir pasitikinčių žmonių verčia abejoti bažnyčios universalumo charizma. Terapiniai pamokslai silpniesiems, pragaro liepsnomis dvelkiantys grūmojimai iš sakyklų šio pasaulio sėkmingiesiems, rodo patogaus, bet ne apaštališko dialogo principų propagavimą krikščioniškoje bažnyčioje.

Ten kur pastiprinimą ir įkvėpimą turėtų surasti visi, tik dėl subjektyvių ir per ilgą laiką susiklosčiusių psichologinių ir kultūrinių dvasiškių bendruomenės nuostatų, jį atranda tie, kurie bažnyčiai „patogūs”.

Neslėpsiu, jog mano bičiulių tarpe yra nemažai dvasininkų luomo atstovų, su kuriais kartkartėmis šią temą paliečiame. Džiugina tai, kad jie sutinka su panašiais pastebėjimas. Liūdina kitkas: jaunesniosios kartos dvasininkų luomo atstovai neturi įsivaizdavimo ir nuovokos, kaip būtų galima keisti bažnyčios veidą. Tai, ką krikščioniška bažnyčia turi gražiausio ir tauriausio - telkti įvairius žmones bendrystei tiek su Dievu, tiek tarpusavyje, - dėl įsisenėjusio požiūrio ir suprimityvintų teologinių Švento Rašto interpretacijų giliai paslepia ir neleidžia skleistis tų žmonių tarpe, kurie savo sėkmę suvokia kaip kruopštaus ir nuoseklaus darbo vaisių.

Nors tokios nuostatos turi gilias istorines šaknis, bent kiek besidomintys krikščioniškos Bažnyčios istorijos priešaušriu puikiai žino, jog krikščioniškos bendruomenės aplink save telkė to meto silpnuosius ir atstumtuosius, tačiau ilgainiui krikščionybė atskleidė savo universalią prigimtį, sugebėdama aplink save sutelkti „šio pasaulio sėkminguosius”.

Neturiu vilties, kad kolega pakeis savo nuomonę dėl islamo, čia man svarbiau, jog jis apskritai linkęs religiją savo gyvenime laikyti bent kiek reikšminga, tačiau nesinorėtų, kad tai, kas išties gražu ir prasminga, dėl kulto tarnų ir sustabarėjusių teologinių tiesų būtų taip lengvai nurašoma į gyvenimo paantraštes.


Rodyk draugams