BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vienas namuose su kunigu R.D arba kodėl TV kunigai vagia Šv.Kalėdas

Idealybė?

Buvo laikai, kai Kūčias ir Šv.Kalėdas galėdavai sutikti be kunigo R.D. Ne, jokios ironijos čia nėra. Išties, kažkada buvo laikas, kai ramiai su namiškiais galėjai šnekučiuotis TV ekrane maloniai skambant muzikiniam fonui ar akis skaidrinančiam apsnigtos kaimo pirkios vaizdeliui. Šiais metais viskas pasikeitė. Dabar gerbiamas kunigas tapo dažnesniu mūsų namų svečiu/fonu nei aktorius Makolis Kalkinas su savo bukoka komedija (mano nuomone, tai išsamus instruktažas jaunajam sadistui) „Vienas namuose”. Gerbiamo kunigo saldžiabalsė patetiška retorika jau tapo savotiška TV eterio leksikos žanro klasika, o per šias šventes galutinai save legalizavo kaip sotaus lietuviškų švenčių stalo pramoginės programos dalis. Brrr….

Šiais metais kaip niekad buvo justi, kad Šv.Kalėdos bus nužymėtos reikšmingu PRIEŠ ir PO kunigo R.D ženklu. Pasiekėme tokį šios asmenybės virtualizacijos lygį, kad jos buvimas kalėdiniame TV tinklelyje tapo natūraliu šventinio laikotarpio reiškiniu. Buvo Šv. Kalėdos iki R.D apsireiškimo(?), prasideda epocha po apsireiškimo. Linkęs manyti, jog Šis apsireiškimas turės toli siekiančias pasekmes. Beje, pirmieji bažnytinio kulto tarnų virtualizacijos daigai jau kalasi. Deja, jie aiškiai Bažnyčios nenaudai.

Tautos folklore skambantis kalambūras apie TV eteryje rodomos karvės populiarumą, gerbiamo kunigo atveju, visa šios ištaros vulgarumo estetika su kaupu išsipildė. Dar daugiau, pradėjau manyti, kad tuoj vaikai per Kalėdas lauks ne Kalėdų Senelio, o Kalėdų R. Humoras? Galbūt. Deja, man visiškai nejuokinga.

Nejuokinga dėl to, kad būdamas šioks toks katalikas negaliu atsistebėti tuo nekuklumu, kuriuo leidžiama trykšti tam tikro tipo (čia tipą pabrėžiu) dvasininkams, TV eteryje ar kitose mass medijose. Argumentas apie virtualią evangelizaciją manęs neįtikina. Mažai mane įtikina ir kai kurių eterio žvaigždėmis (?) tapusių „brolių” užstalės edukacinė (?) retorika, glėbėsčiuojantis su glamūrinio gyvenimo būdo žvaigždutėmis ir įvairaus plauko profanais, kurie ją paverčia dekoratyviu televizinės dramaturgijos kiču.

TV ekrano hegemonas, susiurbęs eterinio kunigo(ų) NARCIZIŠKĄ - AŠ į savo saldafobiškomis nuosėdomis, kalkėmis ir storu riebaliniu sluoksniu apaugusį kanalizacijos vamzdį visa šią mizansceną stebinčius ekrano mankurtėlius palieka su aiškiai TV eteryje propoguojamo bukaprotiško gyvenimo būdo indulgetyvia nuojauta. Juk kunigas jausmingai glaustydamas su kokia nors muzikine grupele ant scenos, kurios repertuare dainuškos apie spenelius ir plaukelius ne evangelizuoja kaimą ir bendruomenes, o savo buvimu sakyte sako, mielieji visa tai yra NORMA. Logika panaši į tą, kuria vadovaujasi žmogelis stebėdamas savo kaimo kleboną, kartu su seniūniu smagiai čiauškantį vietinėje šventėje. Jei klebonas yra, tai reikalo būta švento ir jokios paskalos apie seniūno „ėjimą į kairę” šios akimirkos sakralumo nesumenkins. Klebonas - garantas, kad viskas, kas vyksta yra patepta Dievo. Įstabiausia šioje visoje kunigo ir TV fenomeno dramaturgijoje regisi ne „nuodėmių nurašymo” faktas, o bukumo ir beskonybės įteisinimo TV liturgija, kuriai išmaniai vadovauja ne kas kitas, o tikras(?) kunigas.

Tiesa, reikia pripažinti, jog vyraujanti nuomonė visiškai priešinga autoriaus dėstomai. Namiškiai net piestu stojosi gindami TV eterio kunigą(us)(?), kai tarstelėjau keleta pastabų apie tai, jog kunigui nedera vaidentis TV kanalų eteryje, kurie su prolitariatui būdingu įkarščiu gina pozicijas kardinaliai priešingas bažnytinėms (vis dar tikiu sveika logika). Likau nesuprastas. Tiek to. Tiesa, kontra argumentacija buvo tokia beveik pribloškiančiai meta. Daugeliui regis jog tai, ką TV rodo tai ir YRA kaip rodo. Klausiu, o kas tas YRA kaip rodo? Atsakymo sulaukiu gan aiškaus, TV rodo tai, kas ji YRA iš principo, t.y. pačios savo „tikrovę”, o tai reiškia, kad TV rodo tai, kaip ji mato tai, ką rodo ir tai YRA GERAI, nes iš principo po šiuo ethos nieko nėra tik plika estetika (pamaniau, kaip stipriai mūsų epistemologinę paradigmą suėmęs I. Kantas - fenomenologijos kaip nebūta), o ji tik subjektyvus pamintijimas apie grožį, kuris išgelbės pasaulį. Mums tai tinka ir patinka.

Belieka likti prie nuvalkiotos ir iki skausmo atpažįstamos išvados, jog tai, ką rodo TV, yra ne tikrovė, o prodiuserių ir dalies TV kanalų administracijos bukaprotiškumą, ne vaizduotę, o būtent bukaprotiškumą, kuriuo kaip nesveiku maistu minta žemas arba vidutines pajamas gaunantys lietuviai, iliustruojanti tikrovė(?). Minėjau, jog TV kunigai šį bukaprotiškumą pateisina, o kai kurių baikštesnių avelių akyse ir išteisina.

Gaila, kai Šv.Kalėdas vagia ne Grinčas, o kunigai, atsiprašau TV kunigai…

P.S.

Kai, kurie apžvalgininkai būgštauja, kad Bažnyčia kėsinasi į politikos sacrum. Be reikalo, negali kėsintis į tai, ko neliko, t.y. politikos. Politika tapo TV karusele, o atrakcionų parke visi žaidžia tais pačiai žaislais - Bažnyčia ne išimtis.

Rodyk draugams

Keletas minčių apie knygas ir (ne)skaitytojus

Knygų vaizdas lentynoje apie jų savininką nevalingai verčia manyti kaip apie žmogų, kuris šias knygas yra skaitęs, šio tikėjimo egzaltacijos pagautas visuomet pasineriu į nuoširdų ir dažnai kietą lentynų turinio lukštenimą, juoba, kad vardai ir pavardės masina pasinerti į velnioniškai patrauklų minties pasaulį. Gaila, tačiau retai kada šeimininkai būna pasiruošę aptarinėti taip stropiai štabeliuojamą knyginę išmintį.

Tiesa, savo santūrumą diskusijoje šie bibliofilai „kompensuoja” pabrėžtinai patetiška retorika apie išminties meilę, nuo kurios, jų nuomone, nusisuka sparčiai primityvėjantis pasaulis ir kuri ramią ir jaukią užuovėją rado, ar dar ras, Jos ar Jo asmeninėje bibliotekėlėje. Toks apgaulingas heroizmas.

—————-//———————–//—————–

Profanacija skaudi mūsų kartos tema. Ne, ne profanams, o tiems, kurie iš tiesų myli išmintį. Pastarąją mintį vis sunkiau apginti, nes profane apaštalai vis uoliau kurpia įvairius naratyvus minties eklektizacijai įteisinti, t.y. savo bukumui paslėpti, tam pasitelkiamos įvairios priemones, pradedant narciziškomis TV eterio beždžionėlėmis, baigiant grafomaniškais literatūriniais(?) mėginimais. Išvada: klaidingai suprastas postmodernizmas, lydimas fenomenaliai sureikšmintos smulkiaburžuazinės politinių apžvalgininkų ar medija pranašų retorikos - formulė, kuri Atėnų išmintį pakeitė į kriuksinčios kiaulės aptvarą įrėmintą prabangaus plazminio televizoriaus rėmu bei prisodrintą „glamūriniu” išvietlaikraščių antraštėmis. Vulgaru? Ne, linksma.

Fasadinis bibliofiliškumas betarpiškai susijęs su eklektizuotos sąmonės stiprėjimu. Knyga, tapusi namų interjero detale, įteisino fasadinės išminties žanrą, kuris mus, na bent mane, lydi kiekvieną dieną. Tiesa dar lieka viena vieta, kur gali pasislėpti nuo šio profane smurto - tai asmeninės minties ir vaizduotės pasaulis.

————//—————————–//—————-

Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis moralizuoja, o tai jau nevilties ženklas, bylojantis apie žmogaus būklę nūdien…

————//—————————–//—————-

Nėra baugu būti apkaltintam pretenzingumu ir pasipūtėliškumu, baugu sulaukti komplimento dėl kuklumo - baimingos ir vergiškos natūros tipo neurozės.

Rodyk draugams

Prieš miegą…

Visa tėvo (tėvų) kalba ūmai

atsistatė many. Įvyko galutinis susitapatinimas. Moralės ir etikos plotmėje.

Mes esama vienas.

Nepaisant praturtinto žodyno. Žolyno!

Žmonės, kuriuos bandžiau prisišaukti.

Viskas - balsai į tylą.

Sigitas Geda

Alkoholiniai autoriai. Kai kurie rašytojai nėra nei kvapas, nei vynas, bet alkoholis: jie gali užsiliepsnoti ir tada skleidžia šilumą.

Frydrichas Nyčė

Perskaičiau Sigito eiles ir panūdau prieš save bei sau paaiškinti…ne, ne eiles, o patį Sigitą.  Ačiū tau Frydrichai. Palengvinai užduotį.

P.s Šiandien Sausio 13 d. minėjimas. Sigito eilės pasitarnavo šios dienos “šventinės” mizanscenos tuštumai pagyvinti. Valdžios paradai ir karnavalinės “patriotų” kaukės aikštėse ir šiltose banketų salėse. Ir visa tai tiesioginiame TV eteryje. Ką mėginama tokiu vaizdu pažadinti? Patriotizmą?! Viskas - balsai į tylą. (S.G)

Rodyk draugams

Motinos vagys, melagės?! Televizinis teisingumas…

Kilniomis ir gražiomis idėjomis dangstomas nesąžiningumas ir melas tampa ypač bjauriu, kai šiomis idėjomis dangstytis pasišauna žmonės, be skrupulų paminantys bet kokią moralę. Nors gal ir nevertėtų stebėtis, nes Lietuvoje jau tapo simptomiška, kad didžiausiais moralės apologetais tampa tie, kurie su morale turi tik tiek bendro, kad jų moralės apibrėžimas remiasi į tris kertinius žodelius: sočiai, daug ir kitų sąskaita.

O dabar apie viską nuo pradžių. Nesu didelis įvairių pokalbių laidų a la Oprah Winfrey šou gerbėjas. Tokiam santūrumui turiu savas priežastis. Tačiau tai, ką šį vakarą atsitiktinai išvydau vieno televizijos kanalo eteryje, lengvai nustebino.

Trumpas ekskursas… Prisipažinsiu, kad visos lietuviškos tapatybės problemos ir klausimai, kuriuos kėlė filosofai A.Maceina, S.Šalkauskis, o postmoderniame diskurse savaip žavingai pratęsė N.Putinaitė, asmeniškai išlieka vis dar aktualiomis. Patikėti viena iš versijų, kurią siūlo mano minėtieji mąstytojai, man vis pristinga kažkokio “gyvo” ir tikro, lietuvišką charakterį apnuoginančio tipažo. Kitaip tariant, klausimas kas yra lietuvis, asmeniškai man lieka vis dar atviru.

Paklausite, kam čia kergiu moralę, televiziją ir lietuviška tapatybę? Ogi štai kodėl. Kaip jau minėjau, turėjau “malonumo” šį vakarą pasižiūrėti televizinę laidą (”Valanda su Rūta”). Tema: motinystės pašalpos ir ar sąžiningai, ar nesąžiningai šios pašalpos mokamos moterims, kurios tikėtina prieš motinystės atostogas savo darbines pajamas pasididino.

1. Atsakau, kodėl čia moralė?

Yra tokia žurnalistė Rūta Grinevičiūtė, kuri valdininkų ir politikų armiją, besinaudojančią įstatymo landomis, verčia drebėti, taip, kad jokia kita “instancija”, apart Rūtos “paskutiniosios”, to nepajėgia (valio už principingumą). Tačiau, pasirodo, šis žurnalistinis teisingumas yra labai jau subjektyvus bei butaforinis ypač pradedant kalbėti apie asmeninę tokio moralės “apologeto” sąžinę. Manau, kad Rūta dalyvaudama kitos Rūtos laidoje stipriai “paslydo”. Pirmoji Rūta ištarė “gražią” ir “prasmingą mintį” to veikiausiai pati nesuvokdama. Jos nuomone, valdininkai, politikai bei kiti plikbajorijos atstovai negali įstatymų landomis naudotis ir už tokį naudojimasi privalo būti baudžiami. Graži ir principinga pozicija, pamaniau, tačiau prakalbus apie motinas, savo nuomonę mitriai pakeitė. Anot žurnalistinės “sąžinės balso”, mamos, besinaudojančios įstatymo spragomis, turi teisę, o ir suprask pareigą taip elgtis. Tai va, spręsti jums. Pasirodo, sukčiauti galima, jei savo suktybes pridengi kilnia ir prasminga motinos pareiga. Atvirai - pasibjaurėjimo verta nuostata. Tiesa, dvejopam moralės įteisinimui visuomet galima pasitelkti argumentą ad hominem - vaikai iš bado miršta. Bet tiek, kiek mačiau “karstų” akcijos dalyvių veidų, nė vienas nebuvo pamėlęs nuo alkio, o ir Grinevičiūtei studijoje kompaniją palaikė Jackaitė ir Baukutė. Viena dievagojosi savo kompetencija nekilnojamo turto versle, kuri jai leido sąžiningai “uždirbti” motinystės atostogų pinigus, na, o “garbioji” Seimo narė Baukutė, pamiršusi neteisėtą kanceliarinių išlaidų (5 tūkst Lt) naudojimo ir pinigų vogimo iš bankomato istoriją, tapo sentimentaliu ir verksmingu visų “kenčiančių” (už kokius 4-7 tūkst litų per mėnesį) moterų užtarėja. Šios “teisuolės” ir “motinos herojės” man tapo ryškiu televizinio teisingumo farso akcentu. Spėju, kad šios dvi pranoktų ir Jean Baudrillard’o simuliakrinės sąmonės turinių ir formų rėmus. Tai, va tokia ta moralė. Televizijoje ir televizijos personažams ji viena, o tiems kas už jos kita. Jei esi mama iš televizijos ar Seimo, gali lupikauti kitų sąskaita, o jei ne…na ką čia, jau kaip Dievas duos…o gal prokuroras.

2. Atsakau, kodėl čia televizija?

Nes teisingai protingi žmonės sako, kad mūsų karta gyvena televizinį virtualų gyvenimą. Jo skiriamasis bruožas - jokių bruožų nebuvimas. Etika, estetika, stilius ir t.t., tai yra tai, kas sukonstruojama per 45 min eterio, o kitų 45 min eterio yra kardinaliai paneigiama. TV yra bažnyčia, kuri įteisina arba išteisina. Mano aptariama vakaro laida, įteisino sukčiavimą prieš naivią ir apsižioplinusią valstybę. Vakar Rūta Grinevičiūtė peikė tuos, kas apvaginėja “žioplinėjančią” valstybę, o šiandien daro didvyrėmis tas, kurios nekukliai…tiek to - nori būti geromis motinomis (čia ironija, nesupratusiems).

3. Atsakau, kodėl lietuviška tapatybė?

Šio vakaro laida man leido įsitikinti, kad jos nėra. Tiesiog nėra. Prancūzijoje atlikus apklausą apie šios šalies piliečių savęs tapatinimą su tam tikromis nacionalinėmis vertybėmis pasidarė apmaudu dėl mūsų. Respublika, Marselietė, konstitucija, revoliucija, tai vertybės, su kuriomis save tapatina prancūzai išskirdami iš kitų tautų. Pas mus tuo tarpu alus, krepšinis, blondinės. Prie ko čia vėliava, himnas ar dar kas nors paklausite. Teisingas atsakymas būtų “paėsti”, “pasitūsinti”, pasivolioti Turkijos kurorte už nemenkus vaiko pinigus. Maslow poreikių piramidės papėdė yra mūsų tautos psichocharakteristinis karkasas, ant kurio laikosi visas lietuviško gyvenimo būdas. Jei atvirai, nuoširdžiai gaila.m Gaila dėl to, kad savo nesąžiningumą, kuris giliai šaknijasi mūsų tautos skurdo kultūroje, skiepijame savo vaikams nuo mažų dienų. Skaudžiausiai, kad tą daro ne pačios “skurdžiausios” mamos.

P.s O dabar visoms esamoms ir būsimoms mamoms, kurios dėl šių peripetijų (motinystės atostogų) patiria stresą. Patikėkite, esu visomis keturiomis už jus, jei kas kėsinasi į sąžiningai uždirbtus Jūsų pinigus. Asmeniškai mano daugelis pažįstamų moterų, kaip tik tokios. Vienos gauna daugiau, kitos mažiau. Tačiau tai, ką pamačiau šitoje laidoje, nustebino…nejau moterys-motinos taip negerbia savęs?

Rodyk draugams