BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žemė žvėrių planeta

Britų studentai nuniokojo Londono centrą. Veiksmas rutuliojosi kur kas įspūdingiau nei mūsų Seimo langinių ir palangių šturmas. Norėjosi ir man ką nors sudaužyti ar primušti, perdėm jau daug visko susikaupė, bet pagalvojau, jog nesu visiškai sužvėrėjęs. Susilaikiau.

Antra vertus, o kodėl turėjau, juk brutalų ir sadistinį žmogaus elgesį išimtinai, nors ir metaforos pasaulyje, sieti su žvėrimi nėra tikslu. Atvirkščiai, brolžudiškų karų, genocido, pogromų ir savo artimo siuntimo, kur kelią paprastai randa tik tam tikri organai intymumo akimirką, braižas yra būdingas TIK žmogaus minties ir vaizduotės pasauliui. Niekur neteko girdėti, kad šimpanzės organizuotų koncentracijos stovyklas goriloms ir jas metodiškai naikintų, asmeniškai nežinau (gal klystu), ar kada nors Bengalijos tigrai skelbė karą drambliams, kitaip tariant, žmogaus brutalaus elgesio tapatinimas su žvėriškumu skamba kaip didžiulis netaktas, o ir tam tikros rūšies diskriminacija, nukreipta prieš primates. Tenka sutikti su sau nemalonia išvada, jog maniškis susilaikymas nuo brutalaus elgesio laikytinas ne žvėriškumo suspendavimu, o paties žmogiškumo per excellence eliminavimu.

Painiojimasis žmogiškumo ir žvėriškumo metaforų pasaulyje nėra jau toks netikėtas, o juo labiau nereikšmingas lingvistinės semantikos erreur. Šioje painiavoje esama reikšmingos simptomatikos, mūsų žvilgsnį nukreipiančios į patį žmogų ir jame išsiskleidžiančią tam tikros rūšies valios galiai ontologiją, ji esti predikatas, kuris aiškiai nužymi žmogaus, kaip sistemingai niokojimo aistrai pasiduodančio άνθρωπος prigimtį… (retorinė pauzė)… tikrasis žmogaus AŠ (?) - naikinti… Neduoda ramybės Fiodoro Dostojevskio Demonuose Lembkės tariami žodžiai: Viską padegė! Tai nihilizmas! Jeigu kas dega, tai jau nihilizmas! Mums malonu stebėti liepsną…?!

———-//————————//——

Leidykla „Kitos knygos” ir Laisvasis universitetas (LUNI) surengė Jeano Baudrillard‘o knygos „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros” pristatymą. Kalbėjo filosofai Gintautas Mažeikis ir Nida Vasiliauskaitė, diskusiją moderavo ekonomistas Darius Pocevičius. Bendras įspūdis - nyku. Ne, ne Jeano Baudrillard‘o knyga tokia pasirodė, vakaras nykus.

Kadangi knygą esu perskaitęs, kiek supratau didžiuma auditorijos nelaikė to didele būtinybe, norėjosi vakaro metu išgirsti platesniame tematiniame kontekste aptariamus Jeano Baudrillard‘o tekstus. Deja, infantilokas į ironišką (toks savotiškas estetinis konsiumerizmo kritikos žanras) vakaro pradžios akcentą pretenduojantis videoklipas regėjosi liūdna šio vakaro reziumė dar jam neprasidėjus. Ironija - sveikintinas ir pagedautinas bet kurios intelektualios draugijos atributas, o štai autoironija - būtinybė, kurios stygius tam tikros rūšies diagnozė, ypač šiame renginyje…

Slogų įspūdį paliko kai kurių vakaro prelegentų, ypač moteriškosios dalies, tonas. Renginiui įsibėgėjant kalbančiųjų retorika kartkartėmis panašėdavo į visos (lietuviškos) filosofų bendruomenės revoliucingą kritiką in corpore ir ypatingai atskirų (Arvydo Šliogerio) mąstytojų neadekvataus/neobjektyvaus santykio su Jeano Baudrillard‘o kūryba demaskavimą(?). Čia beliko padaryti išvadą, kad lietuviškame postmodernybės diskurse sektantiška ir partikuliarinė retorika nėra joks nesusipratimas, o atvirkščiai, griežtas reikalavimas siekiant bent kiek reikšmingesnio vaidmens šios temos ekspertų(?) būrelyje. Truputį koktu, kad Sokrato duobkasiais tampa…

Ačiū Vytautui Rubavičiui, monotonišką ir painų monologinio žanro vakarą praskaidrinusį artikuliuotu ir tonuojančiu klausimynu.

Tiesa, renginio metu sėdėjau gale, todėl imu manyti, kad įspūdžio slogumas galėjo būti padiktuotas per menko žodinės ekvilibristikos garso banginio srauto santykio su mano ausies būgneliu, o gal vaizduotei pristigo fantazijos. Nežinau…

———–//————————//——–

Stebiu sniegą… Viso šio balto pakloto grožio paslaptis, kad jis turi aiškią nykimo chronologiją…

————//————————-//——

Wikileaks - Pinokio ir Karabaso Barabaso „drama”. Pinokis buvo drąsus (?) ir lėlėms atskleidė tikruosius teatro direktoriaus kėslus. Gaila, kad lėlės mąsto tik pasakose…

————-//————————//——–

Sulaukiau priekaišto, jog esu nenuoseklus, t.y. tuo pačiu metu mėgaujuosi Gianni Vattimo ir Jeano Baudrillard‘o draugija. Paklausus kodėl, išgirdau ilgą tiradą argumentų apie pirmojo ir antrojo konceptualiai skirtingas filosofines pozicijas. Atsakiau, jog man svarbu jų sutarimas vienu ir esminiu klausimu - mūsų kartai trūksta autoironijos….

————//————————//——-

Holokausto tema tapo TV reitingų ir išvietlaikrasčių tiražų įkaite nieko bendro su teisingumu, humanizmu neturinčių popkorno spragėsiu.

Rodyk draugams

Nuskustas Sokratas ir estetikos teisingumas/teisingumo estetika

Sokratas (Arūnas Gudaitis)

Vakar keleta minučių įsistebeilijęs nužiūrinėjau Sokratą. Be barzdos atrodė ganėtinai keistai: griežtos formos žandikaulis, smailėjanti smakro linija - visiška asimetrija trafaretinei išminčiaus kaktos „platybei”. Tai, ką ištisus šimtmečius slėpė vešli graiko barzda, lietuvio menininko vaizduotės skustuvas apnuogino gausiai ŠMC (Šiuolaikinio Meno Centras) lankytojų auditorijai. Barzdgirė ilgus amžius maskavo puse Sokrato veido. Ši nepilna veido kartografija rampų šviesai išstatydama tik filosofo skvarbų žvilgsnį ir įspūdingo platumo kiaušą, jauno meninko dėka, klišine jau tapusią Sokrato vizualinę mitologramą, pavertė smagiu pokštu. Man patiko.

Bejėgystė. Ji visuomet apima tuos, kurie pilni iliuzijų dėl teisingumo.

Teisingumas mūsų kartai nebe etinė, o estetinė kategorija. Dabar teisingumas steigiasi ne santykyje tai, KĄ matau (žvilgsnio susisitikimas su KITU), o tai, KAIP matau (KITO konstravimas JĮ pajungiant savo žvilgsnio subjektyvybės galiai). Todėl teisingumo stygius (savijauta) yra tik neišlavintas estetinis jausmas ir nedaugiau. Tie kas stokoja teisingumo yra tiesiog nenusisekę estetai. Bevelyčiau manyti, jog esama tiesioginio ryšio tarp eklektizuotos estetinės sąmonės (plebėjystės) ir teisingumo nepritekliaus diskursų ir atvirkščiai, kuo estetinės sąmonės struktūros turtingesnės, tuo teisingumo nepritekliaus mažiau. Teisingumas steigiasi ne teismų salėse, o muziejuose. Labanakt. Kol kas.

Rodyk draugams

Apie teisingumą, pedofiliją ir homofobiją.

Jei Dantė Aligieri Dieviškąją komediją rašytų šių dienų Lietuvoje, jam tektų devynių pragaro ratų struktūroje nusriegti papildomą - dešimtąjį. Jame pragariškų liepsnų, sieros kvapo bei kaitros maišalynėje atpažintume besiblaškančius ir dėl teisėsaugos neveiklumo širstančius kovotojus prieš pedofiliją, jiems pavymui prakeiksmais besisvaidančius homoseksualios orientacijos asmenų eitynių priešininkus , demoniškai kvatojančius valdininkijos veidus bei liuciferiška rimtimi dvelkiantį prezidentės žvilgsnį.

Šios keturios figūros galimai taptų dešimtojo pragaro rato struktūros pastoliais, ramstančiais šią gaivališką lietuviškos realybės siužeto dramaturgiją, kurioje Dantė nebaigtų savo kelionės prie Letejos upės ir neatsigertų Eunojos vandens, kitaip tariant, nepakiltų į Dangų už nugaros paliekant Apollion tėvoniją. Kodėl?

Dieviškoji komedija - teleologinis herojaus žygis, žygis per devynis pragaro ratus tolydžiai kylant į palaimingą Dangų. Komedija turi aiškią vertikalę (aliuzija į kokybinę būties skirtybę): tašką A (pradžia) ir tašką B (pabaiga). Tuo tarpu dešimtasis, lietuviškas pragaro ratas - horizontalus (aliuzija į būties kokybinę niveliaciją), kurioje autoritetai, prioritetai, tikslai ir galima struktūrizuota šalies raidos vizija - chaosas, kuris nepaliestas demiurgiškos rankos - viskas ir visa alsuoja pirmapradžiu kosminiu ūku - chaosu.

Ilgai nesiryžau dėstyti savo nuomonės apie pastaruoju metu Lietuvoje vykstančius procesus, kurie mane - kuklų ir klusnų šios valstybės pilietį, norom ar nenorom verčia daryti asmeninius pasirinkimus ir stoti į poziciją ar opoziciją tam, kas vadinama sveiku protu, nuovoka ir paskutiniais savigarbos likučiais. Tačiau apie viską iš pradžių…

Apie prezidentę ir generalinį kaltintoją…

Prezidentė jau keletą mėnesių neranda generalinio prokuroro kandidatūros. Peršasi mintis, kad prezidentė nelabai šios kandidatūros ir ieško, o jei ir ieško, tai šis ieškojimas labai jau vangus. Nenoriu spėlioti, kodėl toks santūrumas apėmęs šalies vadovę, tik atkreipsiu dėmesį, kad situacija daugiau nei absurdiška. Socialinių įtampų ir šovinistinės retorikos bei radikalėjančių politinių veiksmų ir kai kurių ant legalumo ribos balansuojančių verslo grupuočių suaktyvėjimo fone pagrindinio šalies „kaltintojo” poste matyti besiblaškantį Čipolino veido žmogų daugiau nei keista. Nevertėtų gerbiamai prezidentai šio delsimo paversti savo galvojimo „strategija”, nes nuovokesniems šio proceso stebėtojams gali kilti įtarimas, kad trūkta ne kandidatūrų šiam postui užimti, o prezidentės teisinius ir teisėtvarkos klausimus kuruojančių patarėjų korpusas, lai atleidžia jos ekscelencija, yra ne patarėjai, o padėjėjai, kurie deja, ir padėti deramai nesugeba, o ir su visam žmonės gali pradėti manyti, kad prezidentė neturi jokios aiškesnės ir nuoseklesnės šalies teisėsaugos sistemos reformos vizijos.

Kitas svarbus šio generalinio „kaltintojo” paieškos epopėjos epizodas, kuris įdėmesniam klausytojui ilgai įsirėš atmintin, tai prezidentės keistas prisipažinimas, kad prokurorų paiešką apsunkina šio korpuso atstovų baikštumas žvelgiant į Kauno pedofilijos(?) skandalo „aukų” sąrašą. Jų daug, o sąrašo viršuje puikuojasi buvusio generalinio „kaltintojo” pavardė. Oho, įdomūs argumentai. Užtenka keleto kritinių pastabų ir chaotiškų mitingų Kauno centrinėje aikštėje ir Lietuvos prokurorų koridoriuose panika, o prezidentė gebėjimai rinktis susiaurėja iki minimumo. Liūdnas vaizdelis, kuris rodo, jog prezidentinės galios/autoriteto konstruktyvas, kuris turėjo tapti esminiu naujos politinės tikrovės ramsčiu, viso labo simuliatyvus šios galios/autoriteto imitavimas, demaskuojantis absoliučią lietuviško politinio projekto „tvarka bus” virtualybę. Liūdna…

Apie mažą vaiką ir teisingumą…

Maža mergaitė laikoma virtualios dramos įkaite, verčiant ją nešti sunkią viešumo ir gniuždančio neteisingumo naštą. Mergaitė tapo manipuliatyvaus suaugusiųjų pasaulio auka. Žmonės, klūpantys ant kelių ir tariantys maldos žodžius „Ir Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” nesuvokia, kam ir kas turi atleisti, tačiau nesitraukia nuo savo naujojo apreiškimo šventvietės Garliavoje laukdami stebuklo, t.y. daugiau „teisingumo”, „sąžiningumo”, kuris iš anapus tvoros kas kart prabyla pagiežingu įmitusios ponios balsu „Tai, ką jūs nematote, kad čia pedofilų klanas viską daro?”. Tokie keisti ir nerišlūs šios situacijos apibendrinimai, ramstomi nuolatiniais televizinio „sąžiningumo” ir „teisingumo” apaštalų monologais, šią keistą antipedofilinės kovos istoriją neleidžia vertinti kitaip, kaip tik sumaniai konstruojamą virtualybės manipuliaciją, kuri jau seniai peržengė bet kokio padorumo ribas pavojingai gravituodama masinės psichozės kryptimi, kuri bet kada gali virsti kitų ar savęs žalojimu.

Manipuliacija pasiekė tokį lygį, kad Lietuvos piliečio paso įrašas „Lietuvos Respublikos pilietis” jau nieko nebereiškia. Reikšmę įgyja kitokio tipo priesaika ir prisiekinėti jau reikia ne be Lietuvos Respublikai. Dabar svarbu prisiekti prie kovos su pedofilija aukuro ir kuo skambiau tariami priesaikos žodžiai, tuo didesnė tikimybė, kad būsi „palaimintas” ir „išteisintas” už įgimtą pedofilumo “nuodėmę”. To nepadarius esi pedofilas arba jų klanui prijaučiantis par excellence. Galima suprasti žmonių emocijas ir nepasitenkinimą, o ir pateisinti tam tikrą revoliucingą toną, besišaukiantį permainų ten, kur jos akivaizdžiai reikalingos - teisėsaugos sistemoje, tačiau  kodėl visos šios neurotiškos virtualybės ir pigios televizinės kičinės dramos žanro įkaite daryti mergaitę, eksponuoti ją prieš visą Lietuvą, „demaskuoti” jos norą ar nenorą su kažkuo būti ar versti ją pasakoti apie „sys…” ir „kremus”? Atsakymas čia peršasi vienas: cinizmas turi daug veidų. Kartais šie veidai atpažįstami „mylinčios” mamos akyse, „sąžiningos” tetos ašarose, „jautrios” senelės žvilgsnyje ar „dėmesingo” ir pasišovusio „padėti” TV prodiuserio saldafobiškame savojo EGO glostyme TV ekrane. Mūsų kartos cinizmas taip išpuoselėjo savo raiškos ir saviraiškos formas ir turinius (cinizmo estetika), jog bet kuris mėginimas juos apibendrinti nerizikuoja būti apšauktas teorinės estetikos profanu. Nužengta, taip toli, kad cinizmas tapo nebe moraliniu priekaištų objektu, o visuotinai garbstomu asmeninio ir bendruomeninio veikimo modeliu, kuris virtualiame pasaulyje pateikiamas heroiškoje šviesoje. Pavojingas nesusipratimas… 

Ši pedofilinė saga ne kas kita, kaip manipuliatyvaus ir sadistiško cinizmo įvairių estetinių formų koncentracija vienos mergaitės asmeninėje istorijoje. Istorijoje, kuria mėginta apnuoginti Lietuvos „tikrąjį” veidą, tačiau šis apnuoginimas atskleidė kitą aplinkybę, jog Lietuva neturi to vienalyčio išimtinai „gero” ar išimtinai „blogo” veido. Pigios televizinės grimasos dar nėra Lietuvos veido charakteristikos, jos viso labo falsifikatai, imitacijos, groteskas to, į ką jos turėtų būti nuoroda, t.y. į Lietuvos veidą - tikrovę. Ir ačiū Dievui…  

Visa ši istorija yra cinizmo apoteozė pačia bjauriausia, vulgariausia ir destruktyviausia virtualybės forma įsiveržusi į mažo vaiko pasaulį. Kartais pagauni save galvojant, kad ant teisiamųjų suolo, greta menamų ar tikrų pedofilų, prašyte prašosi būti susodinti visi šios virtualios valpurgijos personažai savo egocentriškais smagračiais traiškantys nekaltos mergaitės likimą. Popiežius Benediktas XVI su paskutiniu ganytojišku vizitu lankydamasis Maltoje sulaukė priekaištų, kad per santūriai reaguoja į Katalikų Bažnyčiai metamus kaltinimus dėl nekontroliuojamos pedofilijos išplitimo dvasininkų tarpe ir savo ambrazūru negina Bažnyčios. Pontifikas ramiu tonu ir tik jam būdingu stiliumi „būkštaujantiems” priminė, kad užuot ką nors kaltinus Katalikų Bažnyčiai kenkiant, svarbu patiems, t.y. Bažnyčiai atsigręžti į save ir nuoširdžiai paklausti, ar viskas buvo padaryta, kad šios situacijos būtų išvengta. Deja, deja…

To paties norėtųsi paklausti ir tų, kurie TV ekranuose spygauja apie teisingumo stygių, iškrypėlių klanų apraizgytą Lietuvą ir vargšės mergaitės sugriautą likimą, ar viskas buvo padaryta, kad to nebūtų… Kodėl tylit? Užuot nuoširdžiai prisipažinus, kad siauras merkantilistinis interesas neleido galvoti apie KITĄ, kaip mano atsakomybės ir įsipareigojimo reikalaujantį, puolate steigti politinę partiją ar rinkti lėšas abstrakčioms „teisingumo” kovoms ir valdžios vertimui? Tai yra atsakomybę ir rūpestingumą vaiku imituojantis, suvulgarinantis ir šių sąvokų turinio išdavyste kvepiantis vaiko teisių „gynėjų” elgesys. Visa ši antipedofilinių kovų epopėja perversyvios ir neurotiškos dalies visuomenės šokio apie savo vidinių demonų kapinyną mizanscena, kuri pačiu bjauriausiu ir nemažiau iškrypėlišku būdu mažą vaiką žagina visai Lietuvai matant… Ten, kur egoizmas, cinizmas ir neapykanta žengia koja kojon, kaltumo ir nekaltumo sąvokos neegzistuoja, ten visi kalti, deja aktyviausi „teisingumo” šaukliai, plakantys aštriais kritikos rimbais visus ir dėl visko, vieningai šios kaltės išsižada. Tad dar kartą klausiu, ko ir kam yra meldžiama atleidimo…?    

Apie homofobišką Lietuvą…

Lietuvoje pasikartojo režisieriaus Barry Levinson filmo Uodega vizgina šunį scenarijus. Sumanios lobistinės grupės kai kuriems europinių ambicijų turintiems politikams padėjo sumodeliuoti įtikinamą kovos prieš homofobiją Lietuvoje scenarijų. Šis scenarijus buvo toks “realistiškas”, kad žioplių minia susirinkusi abipus Neries krantų atrodė daugiau nei grėsmingai, o vedami dviejų politinių nepraustaburnių ir keleto kvailokų radikalų ir su visam tapo neatriamiamu Lietuvos homofobiškumo naudai bylojančiu argumentu. Deja, man taip nepasirodė. Atvirkščiai, aš mačiau keletą šlubuojančios psichikos Seimo narių, apšepusių ir nuo alkoholio prašvinkusių politinio srutų duobės atstovų ir negausų būrį homoseksualų teises ginančių, kurie, deja, taip ir neišdrįso prisipažinti, jog šis renginys tik sumani politinė/komercinė akcija, su homoseksualumu turinti tik tiek bendro, kad jos pirmosiose gretose ėjo keletas žmonių manančių, kad jie yra homoseksualai ir dar keletas tokių, kurių politinės darbotvarkės skurdumas leido homoseksualumo temą įrašyti Nr.1. Čia noriu pasidžiaugti tik vienu, kad kai kurie žmonės, pvz. Seimo narys Rokas Žilinskas, atsiskleidė kaip sumanus, nuovokus ir gebantis savo poziciją ginti politikas. Nesidrovėdamas savo homoseksualumo ir pasirinkdamas sumanią leksiką ginti homoseksualų teises jis buvo kur kas efektyvesnis ir įtikinamesnis komunikatorius ir lobistas nei visos homoseksualų teises ginančios organizacijos kartu sudėjus. Nuskambės keistai, bet Lietuvos homofobiškumo mitas man ir liko tik mitu…

Dar šis tas…

Į kur gali judėti žmogus? Tik ten, kur gali pamiršti savo žmogiškumą ir bent trumpam tapti angelu…, ten kur Letejos upės šaltiniuose gali atsigerti išminties vandens. Duok Dieve…

Rodyk draugams

Kas sieja politologą Laurą Bielinį ir stilistą Mantą Petruškevičių?

Foto Civis.lt, Alfa.lt

Politologas Lauras Bielinis delfi.lt skaitytojų klausia, kur mus veda prezidentė D.Grybauskaitė? Klausia grakščiai ir su didele užuojautos doze nesusipratusiai ir naivokai visuomenei.
Prezidentė negailestinga, kerštinga, iracionali ir destruktyvi Lietuvos politinio elito išsišokėlė, kuri dangstydamas paprastų žmonių vargais griauna Lietuvos demokratiją ir susidoroja su jai neįtikusiais politikais bei valdininkais. Kitaip tariant, Lietuva spėriai ritasi į diktatūrinio rėžimo glėbį. Skambėtų įtikinamai jei ne vienas, bet…

Reikia pasakyti, kad gerbiamas Bielinis gan drąsiai dėlioja Lietuvos vertybinį žemėlapį. Jame ryškiu punktyru pabrėždamas - demokratiją, kaip pamatinę vertybę. Vertybę, kurią paprasti piliečiai jau seniai pastūmė į vertybių sąrašo dugną. Tad ar logiška demokratijai „kritišką” situaciją taisyti pačios demokratijos rankomis, o juo labiau pagalbos viltis iš demokratijai abejingų žmonių? Bet, kuriam sveikesnės nuovokos žmogui būtų aišku, jog tai bergždžias darbas. Tik ne politologui Laurui Bieliniui.

Cituoju politologą:

„Štai D.Grybauskaitė mums demonstruoja ypatingai ryškų savo elgesio politikoje pavyzdį - komandinis kalbėjimo stilius, agresyvi povyza ir jokio nuolaidžiavimo tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu.”

Įdomu, ką šia mintimi norima pasakyti, kad prezidentės kalbėjimo stilistika agresyvoka? Jei taip, tai reikia sutikti su Bielinio pastebėjimu, kad valstybės vadovės retorika kartais perspausta ir disonuojanti su vertinamos situacijos rimtumo lygiu. Tačiau tokie vertinimai tik stebinčiojo prezidentę skonio reikalas (estetika). Vieniems griežta retorika patinka kitiems ne. Laikyti, tai diktatoriško rėžimo simptomu - mažų mažiausiai nelogiška.

Reikia manyti, kad ponui Laurui Bieliniui labiausiai užkliūva valstybės vadovės nenoras nuolaidžiauti, „ tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu”. Pastarąją repliką reikėtų suprasti, kaip aiškią užuominą į prezidentės selektyvų ir perdėm subjektyvų požiūrį renkantis „aukas”. Gerbiamas politologas būtų sąžiningesnisjei nepamirštų pridėti, kad prezidentė „taikinius” renkasi burdama ne iš kavos tirščių, o remdamasi informacija, kurią gauną iš oficialių valstybės institucijų. Todėl šio teksto autoriui, skaitant Lauro Bielinio straipsnį, kyla kur kas aktualesnis klausimas, kodėl gerbiamas Valdas Adamkus, kurio patarėju buvo Lauras Bielinis, tai pačia informacija remdamas, nesugebėjo atrasti „taikinių”? Plika akimi buvo matoma, jog prezidento Valdo Adamkaus valdymo laikotarpiu korupciniai santykiai ir nesąžiningas veikimas prieš piliečius, ir valstybės interesus buvo pasiekęs tokį mąstą, kad LEO LT skandalas nieko nebestebino, o politinių santykių aiškinimasis su VSD ar STT pagalba dienraščių puslapiuose buvo tapęs nacionalinio sporto šaka Nr1.

Kai kurios gerbiamo politologo mintys ir suvisam prašosi būti cituojamos pilnumoje:

„Visuomenė tarsi pritaria jos veikslams, tačiau atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina. Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos. Šių rinkimų pelnas - nevilties ir lūkesčių pelnas, bet tikrai ne racionalių valstybės galimybių suvokimo rezultatas.”

Aukštoji žodinės ekvilibristikos mokykla. Su tokia nelengva polemizuoti. Anot politologo, „Atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina”. Va tai tau. Ponas Lauras Bielinis drąsus žmogus. Jis atlieka visa apimantį „introspektyvų” politinio proceso vertinimą (mano nuomone, tam minimum reikėtų solidžios monografijos) ir jį apibendrina vienu sakiniu, kuris jam leidžia konstatuoti, kad tai ką mes regime ir suprantame nėra visai tai, ką mes regime ir manome suprantą. Pastaroji mintis nuskamba, kaip politologo epistemologinis credo, „netikėkite tuo ką matote”.

Jei šia išvada stengiamasi ką nors nustebinti, tai be reikalo. Lietuvoje, kur pasitikėjimas valstybe ar jos atsovaujamomis institucijomis artėja prie nulio, raginti piliečius išlikti budrius ir nepasiduoti „klastingiems” prezidentės apžavams, daugiau nei keista. Žmonės jau senai Lietuvos politinėje scenoje girdimas mintis ar regimus vaizdus praleidžia pro ausis arba įdėmiai permąstę galiausiai supranta teisingai t.y. priešingai nei jiems buvo mėginta įteigti. Politologas, mano giliu įsitikinimu, šią „klastingą” prezidentės užmačią - sutrypti paskutinius demokratijos žiedus Lietuvoje, turėtų demaskuoti profesionaliau. Nes minėtasis tautos įtarumas, bet kurį Lauro Bielinio šūkavimą paverčia balsu tyruose.

Džiugu, jog tai suprasdamas garbus politologas ir suvisam duoda valią vaizduotei, „Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos.” Reikia pasakyti, kad po šių eilučių politologo bei stilisto Manto Petruškevičiaus sugretinimas tapo daugiau nei korektiškas. Jis tapo logiškas. Manto Petruškevičiaus leksikoje girdėti „nenatūralaus”, „nemadingo”, „o boze moj” žmogaus vertinimą mūsų ausis jau priprato, tačiau politologo mėginimas valstybės vadovę ir rinkimų procesą vertinti, kaip atsiduodantį „tam tikru nenatūralumu”, man asmeniškai kažkas naujo. Galiu suprasti, kai stilistas stokojantis išsilavinimo, subtilumo ir nuovokos blaškosi televizijos ekrane su kuo mandresniais nusikalbėjimais, tokios televizinio žandro taisyklės, tačiau politologui galioja kiti reikalavimai. Neteko politologijos teorijoje girdėti sąvokos, kaip „nenatūralūs rinkimai”. Žinau nesąžiningus, neteisingus, apgaulingus, neteisėtus rinkimus, bet nenatūralių dar neteko girdėti. Tokiam naujadarui rastis matau, tik vieną paaiškinimą t.y. pono Lauro Bielinio duoklė dabar sparčiai populiarėjančiam ekologiniam judėjimui.

Todėl netenka stebėtis, jog išgirdus tokius a le stilistinius politologo vertinimus tolimesnė minčių pynė tampa dar labiau suraizgyta ir stokojanti loginio, bei paradigminio nuoseklumo. Cituoju „Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos.” Žinau gerbiamo Alfredo Adlerio individualiosios (giluminės) psichologijos teoriją, tačiau ją pavadinti politologine neapsiverčia liežuvis. Tai stačiai skirtingos paradigmos. Tačiau tik ne Laurui Bieliniui. Pasirodo lietuvio sąmonėje (kas neturėtų stebinti) esama giluminių motyvų, kurie, Lauro Bielinio nuomone, leidžia balsavimą už Dalią Grybauskaitę laikyti logišku pasirinkimu, tačiau toli gražu ne vertybiniu ar politinius kriterijus atitinkančiu. Nesupratau nieko. Esant galimybei gerbiamo politologo norėčiau paklausti, o kaip jis mato vertybės, politinio kriterijaus ir asmeninio apsisprendimo santykį? Kai žmogus apsisprendžia vedinas vidinio (giluminio) balso, tai jis apsisprendžia, kaip in alio universitas ar kaip kas? Kiek žmogaus apsisprendimo „dugnų” esama? Ir jei giluminis apsisprendimas nėra politinis ir vertybinis, (norėtųsi gerbiamo politologo paklausti ir nuo, kada politinis sprendimas yra išimtinai siejamas su vertybe) tai tuomet koks jis? Nostalgiškas ir besiilgintis tvirtos rankos? Galbūt. Tačiau sutikime, jog sentimentalumas ir ilgesys nėra, tik paikas vaikystės ar paauglystės prisiminimų vaikymasis. Valstybės atveju, tai piliečių noras pabėgti iš nesaugios ir nesąžiningai juos bei jų šeimas vertinančios sistemos.

Norėčiau gerbiamam Laurui Bieliniui priminti, jog jei prieš 20 metų tauta būtų sprendimus, dėl savo laisvės ir nepriklausomybės priėmusi labai racionaliai ir apskaičiuotai, tai nepriklausomą valstybę mes vargu ar turėtume. Nepriklausomybė ir laisvė, kurią atnešė dainuojanti (ne racionali, o emocionali) revoliucija, mums yra vertybė, tai nuo kada emocijomis paremti giluminiai pasirinkimai staiga tapo demokratijai grasinančiais, antivertybiškais ir ne politiškais?

Reziumuojant norėtųsi pasakyti, jog Lauro Bielinio kompetenciją apibendrinančios išvados čia nevisai tiktų (nors labai norėtųsi). Esu įsitikinęs, kad gerbiamas politologas su formaliosios logikos taisyklėmis prasilenkiančius straipsnius rašys vis rečiau. O ir pastarąjį, kupiną prieštaravimų ir nelogiškumų, reikėtų laikyti nemaloniu nesusipratimu. Nėjo ir nereaguoti. Per daug jau buvo pripaistyta niekalų. Žymaus stilisto žodžiais tariant, “O boze moj, nu tie politologai. Visai, kaip stilistai”.

Rodyk draugams

Motinos vagys, melagės?! Televizinis teisingumas…

Kilniomis ir gražiomis idėjomis dangstomas nesąžiningumas ir melas tampa ypač bjauriu, kai šiomis idėjomis dangstytis pasišauna žmonės, be skrupulų paminantys bet kokią moralę. Nors gal ir nevertėtų stebėtis, nes Lietuvoje jau tapo simptomiška, kad didžiausiais moralės apologetais tampa tie, kurie su morale turi tik tiek bendro, kad jų moralės apibrėžimas remiasi į tris kertinius žodelius: sočiai, daug ir kitų sąskaita.

O dabar apie viską nuo pradžių. Nesu didelis įvairių pokalbių laidų a la Oprah Winfrey šou gerbėjas. Tokiam santūrumui turiu savas priežastis. Tačiau tai, ką šį vakarą atsitiktinai išvydau vieno televizijos kanalo eteryje, lengvai nustebino.

Trumpas ekskursas… Prisipažinsiu, kad visos lietuviškos tapatybės problemos ir klausimai, kuriuos kėlė filosofai A.Maceina, S.Šalkauskis, o postmoderniame diskurse savaip žavingai pratęsė N.Putinaitė, asmeniškai išlieka vis dar aktualiomis. Patikėti viena iš versijų, kurią siūlo mano minėtieji mąstytojai, man vis pristinga kažkokio “gyvo” ir tikro, lietuvišką charakterį apnuoginančio tipažo. Kitaip tariant, klausimas kas yra lietuvis, asmeniškai man lieka vis dar atviru.

Paklausite, kam čia kergiu moralę, televiziją ir lietuviška tapatybę? Ogi štai kodėl. Kaip jau minėjau, turėjau “malonumo” šį vakarą pasižiūrėti televizinę laidą (”Valanda su Rūta”). Tema: motinystės pašalpos ir ar sąžiningai, ar nesąžiningai šios pašalpos mokamos moterims, kurios tikėtina prieš motinystės atostogas savo darbines pajamas pasididino.

1. Atsakau, kodėl čia moralė?

Yra tokia žurnalistė Rūta Grinevičiūtė, kuri valdininkų ir politikų armiją, besinaudojančią įstatymo landomis, verčia drebėti, taip, kad jokia kita “instancija”, apart Rūtos “paskutiniosios”, to nepajėgia (valio už principingumą). Tačiau, pasirodo, šis žurnalistinis teisingumas yra labai jau subjektyvus bei butaforinis ypač pradedant kalbėti apie asmeninę tokio moralės “apologeto” sąžinę. Manau, kad Rūta dalyvaudama kitos Rūtos laidoje stipriai “paslydo”. Pirmoji Rūta ištarė “gražią” ir “prasmingą mintį” to veikiausiai pati nesuvokdama. Jos nuomone, valdininkai, politikai bei kiti plikbajorijos atstovai negali įstatymų landomis naudotis ir už tokį naudojimasi privalo būti baudžiami. Graži ir principinga pozicija, pamaniau, tačiau prakalbus apie motinas, savo nuomonę mitriai pakeitė. Anot žurnalistinės “sąžinės balso”, mamos, besinaudojančios įstatymo spragomis, turi teisę, o ir suprask pareigą taip elgtis. Tai va, spręsti jums. Pasirodo, sukčiauti galima, jei savo suktybes pridengi kilnia ir prasminga motinos pareiga. Atvirai - pasibjaurėjimo verta nuostata. Tiesa, dvejopam moralės įteisinimui visuomet galima pasitelkti argumentą ad hominem - vaikai iš bado miršta. Bet tiek, kiek mačiau “karstų” akcijos dalyvių veidų, nė vienas nebuvo pamėlęs nuo alkio, o ir Grinevičiūtei studijoje kompaniją palaikė Jackaitė ir Baukutė. Viena dievagojosi savo kompetencija nekilnojamo turto versle, kuri jai leido sąžiningai “uždirbti” motinystės atostogų pinigus, na, o “garbioji” Seimo narė Baukutė, pamiršusi neteisėtą kanceliarinių išlaidų (5 tūkst Lt) naudojimo ir pinigų vogimo iš bankomato istoriją, tapo sentimentaliu ir verksmingu visų “kenčiančių” (už kokius 4-7 tūkst litų per mėnesį) moterų užtarėja. Šios “teisuolės” ir “motinos herojės” man tapo ryškiu televizinio teisingumo farso akcentu. Spėju, kad šios dvi pranoktų ir Jean Baudrillard’o simuliakrinės sąmonės turinių ir formų rėmus. Tai, va tokia ta moralė. Televizijoje ir televizijos personažams ji viena, o tiems kas už jos kita. Jei esi mama iš televizijos ar Seimo, gali lupikauti kitų sąskaita, o jei ne…na ką čia, jau kaip Dievas duos…o gal prokuroras.

2. Atsakau, kodėl čia televizija?

Nes teisingai protingi žmonės sako, kad mūsų karta gyvena televizinį virtualų gyvenimą. Jo skiriamasis bruožas - jokių bruožų nebuvimas. Etika, estetika, stilius ir t.t., tai yra tai, kas sukonstruojama per 45 min eterio, o kitų 45 min eterio yra kardinaliai paneigiama. TV yra bažnyčia, kuri įteisina arba išteisina. Mano aptariama vakaro laida, įteisino sukčiavimą prieš naivią ir apsižioplinusią valstybę. Vakar Rūta Grinevičiūtė peikė tuos, kas apvaginėja “žioplinėjančią” valstybę, o šiandien daro didvyrėmis tas, kurios nekukliai…tiek to - nori būti geromis motinomis (čia ironija, nesupratusiems).

3. Atsakau, kodėl lietuviška tapatybė?

Šio vakaro laida man leido įsitikinti, kad jos nėra. Tiesiog nėra. Prancūzijoje atlikus apklausą apie šios šalies piliečių savęs tapatinimą su tam tikromis nacionalinėmis vertybėmis pasidarė apmaudu dėl mūsų. Respublika, Marselietė, konstitucija, revoliucija, tai vertybės, su kuriomis save tapatina prancūzai išskirdami iš kitų tautų. Pas mus tuo tarpu alus, krepšinis, blondinės. Prie ko čia vėliava, himnas ar dar kas nors paklausite. Teisingas atsakymas būtų “paėsti”, “pasitūsinti”, pasivolioti Turkijos kurorte už nemenkus vaiko pinigus. Maslow poreikių piramidės papėdė yra mūsų tautos psichocharakteristinis karkasas, ant kurio laikosi visas lietuviško gyvenimo būdas. Jei atvirai, nuoširdžiai gaila.m Gaila dėl to, kad savo nesąžiningumą, kuris giliai šaknijasi mūsų tautos skurdo kultūroje, skiepijame savo vaikams nuo mažų dienų. Skaudžiausiai, kad tą daro ne pačios “skurdžiausios” mamos.

P.s O dabar visoms esamoms ir būsimoms mamoms, kurios dėl šių peripetijų (motinystės atostogų) patiria stresą. Patikėkite, esu visomis keturiomis už jus, jei kas kėsinasi į sąžiningai uždirbtus Jūsų pinigus. Asmeniškai mano daugelis pažįstamų moterų, kaip tik tokios. Vienos gauna daugiau, kitos mažiau. Tačiau tai, ką pamačiau šitoje laidoje, nustebino…nejau moterys-motinos taip negerbia savęs?

Rodyk draugams