BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Valdą Adamkų arba kodėl meluoja/klysta(?) prezidentai

Foto wikipedia

Skaitau Valdo Adamkaus pamąstymus (interviu) apie Lietuvą. Dabartinę Lietuvą buvęs šalies vadovas regi: nuskurdusią, supriešintą, emigruojančią, demokratinių vertybių deficito sąlygomis gyvenančią ir pasimetusią. Buvusiam šalies vadovui liūdna, kaip ir daugeliui dar likusių Lietuvoje, kad nepriteklius, erzelis ir pyktis tapo skiriamaisiais mūsų visuomenės bruožais. Ką daryti, kad situacija pasikeistų? Klausyti(?) Valdo Adamkaus patarimų.

Buvęs šalies vadovas teigia žinąs, kur šios velniavos priežastys. Jo nuomone, per mažai pliekiame (pliekėm) Rusiją ir stokojame aistros kovojant su jos imperialistiniu paveldu bei dabartimi. Išalkę ir badmiriaujantys gūdžios provincijos daugiavaikės šeimos tėvai, anot šalies vadovo, privalo sukaupę paskutinius energijos likučius, kaip tikri titanai, stoti į kovą su jų bėdų ir negandų „kaltininke” Rusija. Valdo Adamkaus nuomone, šiugždu, kad toks „kovotojas” neapleistų ariergardo ir savo urzgiančio pilvo genamas nepasiduotų pagundai emigruoti. Toks sprendimas prilygtų savo teritorijos atidavimui priešui. Sutikite, keistas dabarties problemų vertinimas. Tačiau didvyriškų pavyzdžių esama ir jie įkvepia net šioje absurdo situacijoje. Buvęs prezidentas nepasidrovi save pristatydamas tokio pavyzdžio provaizdžiu.

Skaitant Valdo Adamkaus mintis supranti, kad šis žmogus vis dar „kovoja” šaltajame kare. Tiesa, savo šaltojo karo koncepcijos nesugeba, o gal nenori, paaiškinti. Apsiriboja nuoroda į, jo nuomone, išskirtinį šios temos eksperto Edwardas Lucaso veikalą Naujasis šaltasis karas ir viskas. Jei atvirai, graudu skaityti, jog prezidento geopolitinę pasaulėžiūrą formuoja (formavo), mano giliu įsitikinimu ne pats stipriausias, šios temos veikalas. Dar daugiau, stebina šio politiko visiškai nekuklus savo kuklių pastangų ir galimybių veikti JAV administracijos politiką Rusijos atžvilgiu, vertinimas. Valdas Adamkus, jo paties žodžiais, buvo tas žmogus, kuris pradedančią bepatikėti gerąja ir mielaširdingąja Rusija, t.y. Vladimiru Putinu, buvusio JAV prezidento administraciją privertė atsitokėti. Buvusio valstybės vadovo žodžiais, šis jo „nekuklus” indėlis ir vėl leido JAV sugrįžti į savo „natūralią” - konflikto su Rusija, būseną, suprask, palankią Lietuvai. Keista išvada žmogaus, kurio vadovavimo šaliai metu visas Lietuvos energetikos ūkis tapo Rusijos energetinės sistemos vasalu.

Atskiros replikos prašosi kitas prezidentinių pamąstymų perlas. Prezidentas ypač apgailestauja dėl nusilpusių ir išsikvėpusių partinių organizacijų. Jo nuomone, partijos taip ir nesugebėjo įgyti deramo pripažinimo visuomenėje. Dar daugiau, buvusio ekscelencijos nuomone dėl politinės sistemos vertybinio, idėjinio ir organizacinio išsikvėpimo kaltos tos pačios partijos. Reikia pripažinti, kad su savo kritika partijoms gerbiamas Adamkus nuoseklus. Bendraujant su partijomis buvusiam šalies vadovui reikalai klostėsi ne kaip, karčios patirties esama, o ir tais retais atvejais, kai „pavykdavo” susikalbėti, gimdavo labai keisti ir Lietuvos ūkiui nuostolingi energetiniai projektai: Williams (konservatoriai), LEO LT (socialdemokratai). Atsitiktinumas? Galbūt ir taip, tačiau tikrai atsitiktinumu neina vadinti Valdo Adamkaus ir jo aplinkos eksperimentavimų su „naująja politika”, kuri destabilizavo Lietuvos partinį, o ir politinį gyvenimą ilgiems metams į priekį - atvėrė populistinės politikos Pandoros skrynią, kurios turiniu iki šiol minta mūsų politinė sistema. Kyla natūralus klausimas, ar buvęs šalies vadovas neslapukauja ir nelieja apsimestinių ašarų dėl sistemos, kurią kryptingai jis ir jo aplinka talžė ir silpnino?

Visas prezidentinių pamąstymų tekstas kupinas fantasmagoriškų ir su realybe prasilenkiančių teiginių. Psichologija tokio mąstymo paraboles įvardintų aiškiai - šizofrenija. Deja, mūsų politiniame gyvenime šizofrenija jau tapo norma.


P.s Ironiška, kad dėl Lietuvos negandų Rusija skalbiama jos pačios finansuojamame leidinyje. Stebiuosi, kad per antrines ir tretines įmones Anatolijaus Čiubaiso vadovaujama Rusijos energetikos gigantas (RAO JES) finansuoja kitos šalies leidinius, kurie pliekia Rusijos politinį oficiozą. Nors ne, nesistebiu Lietuva jau senai tapo Rusijos vidaus politinių ir verslo kovų veidrodžiu ir įrankiu. Gaila, kad mūsų prezidentas, tikiu nuoširdžiai, naiviai tiki tuo ką sako bei gi tampa Rusijos dujininkų ir elektros energetikų klanų tarpusavio kovų įrankiu.

Rodyk draugams

Apie laidotuves ir lietuviško absurdo dramaturgiją. In Memoriam Algirdui Brazauskui

Foto zebra.lt

Šis tekstas nebūtų gimęs, jei…

Apie Algirdo Brazausko istorinį išskirtinumą…

Amžininkai rizikuoja mėgindami reiškinius ar paskiras asmenybes vertinti istorinio reikšmingumo ir išskirtinumo sąvokomis. Tokie epitetai, kaip „istorinė asmenybė”, „kertinis įvykis” ar „epochos žmogus”, kuriais mėginama aptarti paskirų įvykių ar asmenybių reikšmę visuomenės ar valstybės raidai, yra ne kas kita, kaip pavojingas žongliravimas žodžiais rizikuojant apsijuokti prieš ateities kartas.

Lietuva atsisveikino su savo politiniam gyvenimui reikšmingas asmenybe - Algirdu Mykolu Brazausku. Žmogumi, kuris Lietuvos istorijos vadovėlių rekordų skiltyje bus pažymėtas, kaip tas, kuris vienintelis Lietuvoje - o ir pasaulinėje praktikoje tai unikalus atvejis - sugebėjęs įvairias laikotarpiais užimti pačius aukščiausius valstybėje postus. Kol kas tai yra vienintelis buvusio prezidento istorinį „didingumą” liudijantis faktas. Taip rašydamas nenoriu teigti, jog to nepakanka buvusio šalies vadovo išskirtinumui pabrėžti, anaiptol. Tačiau nereikia pamiršti, o tai manau esminė detalė, jog apart sausos statistikos esama ir buvusio prezidento/premjero praktinio politinio veikimo palikimo, kuris, deja, negali būti objektyvizuojamas skaičiais, tai jau esti politinių, vertybinių vertinimų laukas, o čia, kaip žinia, „vienos tiesos” būti negali, todėl šios asmenybės istorinį išskirtinumą išskaityti nors ir iš įspūdingos, tačiau tik statistikos, būtų keblu. Rezervuotai į bet kokią istorinio išskirtinumo aliuziją vertėtų žiūrėti ir dėl kitos aplinkybės, daugelis vertinančių buvusio šalies vadovo palikimą esti tiesiogiai su šia asmenybe susiję. Draugai, partijos bičiuliai ar jo politiniai simpatikai Algirdą Mykolą Brazauską mato istorine ir iškilia asmenybe a priori, tuo tarpu neprieteliai ar politiniai oponentai net ir šiame delikačiame buvusio šalies vadovo laidotuvių fone nešykšti jam kritikos ir atviro užgauliojimo. Kitaip tariant, amžininkams savo amžininką vertinti „istorinio išskirtinumo ir didingumo” kategorijomis neproduktyvu ir beprasmiška. Kad ir kaip gailestis ir žmogiškas solidarumas šaukiasi, kuo skambesnių epitetų apibūdinti įtakingų politinių figūrų reikšmę šalies gyvenimui, šie vertinimai vis tiek išlieka dabarties politinio, o ne istorinio gyvenimo naratyvu. Apie kurį truputį plačiau žemiau sekančiame tekste…

Prezidentinės laidotuvės ir Katalikų Bažnyčia: politika ar nesusipratimas?

Nuo klaidų niekas neapdraustas, net ir Lietuvos katalikų bažnyčia. Jei tikėtume - nors ir santūrų, tačiau šiokį tokį pasitikėjimo kreditą lietuviškai spaudai galima suteikti - lietuviškų dienraščių antraštėmis, tai nepriklausomoje Lietuvoje savo politinį skrydį pradėjęs konfliktu prie Vilniaus katedros prieangių buvęs šalies vadovas jį simboliškai pratęsė į paskutinę kelionę išlydėtas fone įsiplieskusios diskusijos tarp Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchų ir buvusio prezidento aplinkos. Reikia pabrėžti, jog sąvoka diskusija čia labai sąlyginė, nes Katalikų Bažnyčios vadovams, tiksliau kardinolui A.Bačkiui nusprendus, jog Algirdo Brazausko pagerbimas, t.y. aukojamos Šv. Mišios už mirusįjį, vyks šio karstui esant ne šventovėje, o prezidentūroje, šis sprendimas nebuvo paaiškintas, iniciatyvą aiškinti tokio sprendimo motyvus perėmė spauda ir buvusio šalies vadovo simpatikai. Švelniai tariant keista situacija. Krenta į akis, tai, kad Katalikų Bažnyčia, konkrečiai kai kurie jos vadovai, nesugebėjo suvokti šios situacijos delikatumo. Tai nereiškia, kad sprendimas turėjo būti kitoks - leisti Algirdo Brazausko palaikus pagerbti Vilniaus katedroje - Bažnyčia turi teisę spręsti, kokią ritualinės apeigos dalimi velionis nusipelno būti pagerbiamas arba ne, o ir šio žmogaus trafaretinis santykis su katalikybe (jei jis ir buvo kitoks, tai esma vilties, kad Aukščiausiasis tai įvertins) leidžia suprasti Bažnyčios santūrumą. Nepaisant šių aplinkybių Katalikų Bažnyčios atstovai turėjo suvokti vieną esminę detalę, kad šalies vadovų laidojimo praktikos mūsų šalis neturi ir visa, ką mes darome dabar, tai yra precedentas ateities kartoms ir deja, Bažnyčios atstovų vaidmuo šios istorijos prologe bus daugiau nei klausimų keliantis. O galėjo būti ir kitaip.

Patinka tai kažkam ar ne, tačiau buvęs komunistų partijos vadovas yra tapęs ir nepriklausomybę atkūrusios šalies vadovu (piliečių valia išrinktas demokratiniuose rinkimuose) ir laidojamas nepriklausomoje šalyje, kuriai ilgą laiką vadovavo. Nereikia pamiršti ir tos aplinkybės, jog Algirdo Brazausko mirtis davė startą XXI a. Lietuvos vadovų laidojimo tradicijų formuotei rastis, o ji sunkiai įsivaizduojama be katalikiškos apeigos sudedamosios. Žinant katalikybės reikšmę, kad ir kokia ji asmeninės praktikos požiūriu trafaretine ar progine daugeliui lietuvių tapusi, ji išlieka reikšmingu faktoriumi mūsų kultūrinei, socialinei, o ir politinei tapatybei formuojantis. Todėl buvo galima nuspėti, jog valstybinių laidotuvių fone religinio/ritualinio pagerbimo klausimas tikrai netaps antraeiliu ar nepastebėtu. Katalikų Bažnyčios vadovai turėjo būti pasiruošę tam, jog visuomenė įdėmiai seks ir vertins tą ceremonialo dalį, kuri susijusi su buvusio prezidento bažnytiniu pagerbimu. Bažnyčios vadovybė turėjo suvokti ir suprasti tai, kad bet kuris viešas Bažnyčios gestas, susijęs su šiomis laidotuvėmis, bus vertinamas ir interpretuojamas žiniasklaidos, visuomenės ir prisiekusių buvusio prezidento simpatikų, kurių tarpe esti nemažai priešiškai Bažnyčiai nusiteikusių. Ši situacija reikalavo maksimalaus Bažnyčios atstovų preciziškumo formuluojant savo viešą poziciją ir laikyseną. Deja, dėl vidinės institucinės sąrangos ir tarpusavio bendravimo tradicijos Katalikų Bažnyčios hierarchų tarpe įvyko aiškus nesusikalbėjimas, kuris išvirto į paskirų politikų ir žiniasklaidos antausių talžymą Katalikų Bažnyčiai ir jos hierarchijai.

Vėliau Katalikų Bažnyčia suzgribo savo sprendimą paaiškinti. Tačiau Vyskupų konferencijos pirmininko archivyskupo Sigito Tamkevičiaus argumentai ir pamąstymai situaciją tik dar labiau komplikavo. Mėgindamas kritikams paaiškinti Bažnyčios sprendimo motyvus archivyskupas formulavo politinio turinio argumentus, kurie jo nuomone esti daugiau nei suprantami vertinant Katalikų Bažnyčios atsisakymą priimti prezidento kūną į Vilniaus katedrą pagerbimui. Jo nuomone ir čia jis, be abejo, teisus, keistai atrodytų situacija, kai okupacinio rėžimo klestėjimo laikotarpyje savo politinę karjerą pradėjęs ir sėkmingai ją tęsęs žmogus nusipelno išskirtinės - ignoruojant liturgines praktikas ir tradiciją - pagarbos. Tačiau nereikia pamiršti, kad Bažnyčios dispozicijoje esti labai ribotas arsenalas politinių argumentų, o ir žinant pačios organizacijos šių dienų situaciją iš esmės politinė argumentacija sunkiai įmanoma. Lieka liturginis ir kanono argumentas, kuriuo, supratęs politinio argumento neįtikinamumą, pamėgino remtis archivyskupas - antroji civilinė prezidento santuoka užkirto jo karstui kelią į Vilniaus katedrą. Tačiau XXI a. pradžioje, kuomet su bažnyčios palaiminimu leidžiami laidoti net savižudžius tokie argumentai daugeliui skamba, kaip konservatyvi ir klerikali įvykių interpretacija. Daugeliui religine mažaraštyste pasižyminčių Lietuvos piliečių regis, jog civilinės santuokos argumentas, kuris buvusio prezidento palaikams užkirto kelią į Vilniaus katedrą,  keistas ir nepriimtinas, o ir Bažnyčios dviveidiškumo naudai bylojantis. Žmonės vienas po kito prieš televizijos kameras dėstė „faktus” apie jų parapijose panašioje situacijoje atsidūrusio vieno iš sutuoktinių laidojimą su visa „bažnytine pagarba”. Ir ką tokiam skeptikui atsakyti dėl Bažnyčios nenuoseklumo? Aš kol kas nežinau. Lieka viena klausimas, kodėl Bažnyčia leidosi įveliama į šį viešą ir aiškiai politinio turinio disputą ir kodėl žinant buvusio prezidento sveikatos būklę nebuvo pasiruošta šioms laidotuvėms, na bent jau pasirinktojo bažnytinio ceremonialo išaiškinimui visiems tiems kam šis klausimas aktualus?

Ką Katalikų Bažnyčia turės išmokti žvelgdama į esamą situaciją:

1.       Tai tikrai ne pirmos ir ne paskutinės valstybinės laidotuvės, jų dar bus. Todėl Katalikų bažnyčia privalo, o ir atsakingos institucijos taip pat, glaudžiai bendradarbiauti planuojant tokio mąsto renginius. Katalikų bažnyčia turėtų paskirti atskirą žmogų, kuris susiklosčius tokiai situacijai taptų kompetentingu mediatoriumi tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų suinteresuotų pusių.

2.       Žinant Lietuvos konstitucinę sąrangą t.y. nesama mūsų šalyje valstybinės religijos, Katalikų Bažnyčia, idant išvengtų panašių nesusipratimų, kaip autoritetinga ir įtakingiausia šalies religinė institucija gali, o ir privalo, imtis iniciatyvos ekumeninėje dvasioje pagerbti esamus ar buvusius šalies vadovus jų pagerbimo ceremonialą atliekant visiems kartu prezidentūroje, kaip neutralioje erdvėje, tuo tarpu konfesinį mirusiojo pagerbimą atliekant savo šventovėse. Tuo atveju, jei velionis išreikštų savo asmeninę valią būti griežtai laidojamam pagal vienos ar kitos religinės bendruomenės paprotį, jis turėtų būti aiškiai įspėtas apie galimai kilsiančius keblumus esant jo asmeniniams nusižengimams religinei tradicijai ar moralei.

3.       Katalikų Bažnyčia turi aiškiai suvokti, jog komunikacijos amžiuje kritiškai svarbu kokybiškai ir profesionaliai organizuoti vidinę ir išorinę institucijos komunikaciją idant būtų išvengta panašaus pobūdžio nesusipratimų, kokie įvyko buvusio prezidento laidotuvių fone. Tam Bažnyčia turi nesidrovėti kviesti į savo tarpą profesionalius komunikacijos specialistus ir aktyviai dirbti tobulinant informacijos sklaidos įrankius ir metodus.

Prezidentūra… ?

Prezidento Algirdo Brazausko laidotuves ir pagerbimą lydintys nesusipratimai atskleidė netikėtą, tačiau gan liūdną faktą (šių eilučių autorius yra nuoširdus prezidentės Dalios Grybauskaitės gerbėjas). Prezidentūra, kuri privalėjo užduoti prezidento pagerbimo ceremonialo toną ir preciziškai diriguoti laidotuvių renginiams, atskleidė absoliučią savo nekompetenciją. Nuolatos akcentuodama kompetencijos ir profesionalumo kriterijus, kaip esminius sprendžiant kadrų politiką, šį sykį šalies vadovė užsigavo už pačios pamesto grėbliakočio. Dalia Grybauskaitė padarė klaidą valstybinių laidotuvių organizavimą patikėdama pilkam ir nepatyrusiam prezidentūros kanceliarijos vadovui, kuris sprendžiant iš jo darbų ir asmeninės laikysenos veikiausiai toks baikštus ir toks neprityręs, jok prieblandoje krūpčioja išvydęs savo šešėlį. Todėl netenka stebėtis, jog valstybinių laidotuvių organizacinė strategija pačios prezidentės nuleista į tokį kuklų politinį ir administracinį rangą neužilgo tapo buvusio prezidento žmonos Kristinos Brazauskienės asmeniniu šou, kuris nepaisydamas tokiai progai deramo santūrumo išvirto į šios ponios neakivaizdų, tačiau primityvų žodinį špilkavimasi su Katalikų Bažnyčios hierarchais. Situacija savo absurdo apogėjų pasiekė tuomet, kai greta informacijos apie velionio prezidento laidotuves ir jo asmenybės politinę reikšmę tarsi iš fronto linijos skriejo pranešimai apie jaunų žmonių viešą katalikybės atsisakymą, Kristinos Brazauskienės ir dalies socialdemokratų nenorą dalyvauti Šv. Mišiose Vilniaus katedroje, finaliniu akordu nuskambėjo keistas ir prezidentės kompetencija bei sveika nuovoka verčiantis abejoti pareiškimas, kad ji nesiruošia dalyvauti politinėse ir bažnytinėse intrigose, todėl nedalyvaus velionio prezidento atminimui pagerbti skirtose Šv. Mišiose. Elementari organizacinė betvarkė virto karštu politiniu įvykiu. Kodėl?

Tokiai situacijai rastis leido prezidentės ir jos aplinkos akivaizdus nesupratimas, kad paskirtajam laidotuvių komisijos primininkui teks derinti aibę įvairių ir dažnai prasilenkiančių socialdemokratų partijos, buvusio prezidento šeimos, ir tos pačios Katalikų Bažnyčios interesų. Ar jaunam ir nepatyrusiam provincijos pedagogui užtenka tam įgūdžių? Vargu bau. Dar daugiau, jei kas ir galėjo kokybiškai bei kvalifikuotai patarti prezidentūrai, tai tik Užsienio reikalų ministerijos protokolo ekspertai. Nesiimu spėlioti, kiek šios srities profesionalai dalyvavo ar dalyvauja komisijos veikloje, tačiau žinant prezidentės požiūrį į URM netektų stebėtis, jog šis dalyvavimas buvo minimalus arba jo apskritai nebuvo.

Tenka spėti, kad nugalėjo prezidentės ambicijos ir saviveiklinis kai kurių jos komandos narių entuziazmas, kuris leido susiklostyti šiai absurdo situacijai. Prezidentės organizacinė nekompetencija ir keisti politiniai pareiškimai, nemalonu tą konstatuoti, tačiau šalies vadovę nurašė į politinių mizantropų gretas, kurie užsisklendę savo kiaute mėgina ignoruoti realybę arba mėgina ją pritempinėti prie savo siurrealistinės vaizduotės. Realybė yra ta, kad kilę skandalai ir įvairios insinuacijos susiję su buvusio šalies vadovo laidotuvėmis liudija akivaizdžias prezidentės ir dalies jos komandos klaidas. Deja, to pripažinti nenorima ir griebiamasi gan keisto mėginimo unisonu su gatvės klegesiu smerkti Bažnyčią ar jos tarnus. Sunku būtų nuneigti Bažnyčios klaidas, jas aptarėme, bet ar verta jas buvo nurodinėti iš Daukanto aikštės, kai šio absurdo teatro režisūrinis genijus sinopsius rašinėjo Daukanto rūmuose padedamas mitrių socialdemokratinių rašeivų. Juk ne kas kitas, o prezidentės paskirtas buvusio prezidento laidojimo komisijos pirmininkas turėjo valstybės vadovei atskleisti ir paaiškinti bažnytinius motyvus, kodėl yra pasirinktas toks, o ne kitoks liturginis sprendimas. Kodėl to nebuvo padaryta nežinau?

Galima tik spėlioti, kodėl ir ar iš principo prezidentė suprato valstybinių laidotuvių reikšmę, jei ne, tai būtų gaila, jog patarėjų komanda nesugebėjo šalies vadovei deramai išaiškinti, kokias galimybes (lai atleidžia man tie, kurie pasipiktins šia ciniška ištara) suteikia valstybinės laidotuvės formuojant ir įtvirtinant valstybingumo koncepcijos dėmenis piliečių sąmonėje (tiesa jas reikia turėti). Gaila, jog galėjusios tapti reikšmingu valstybiniu įvykių prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės tapo bičiulių stumdymusi prie karsto ir visų likusiųjų koneveikimu dėl per menkai rodomos pagarbos buvusiam šalies vadovui. Koktu…

Dar keletas štrichų

Socialdemokratų partija, tiksliau kai kurie jos politrukai, elgiasi ciniškai. Nors makiaveliška dominantė politinėse kovose išlieka realija, tačiau ir čia esama tam tikro etikos standarto, kurio nepaisantys tampa prikišamais politinės mažaraštystės pėvyzdžiais. Algirdo Brazausko laidotuvių fone kai kurie šios partijos ruporai sumojo organizuoti priešrinkiminės propagandos valandėles viename iš lietuviškų dienraščių. Apsiginklavę profaniška pirmos klasės mokinio teologinių ir religijotyrinių žinių amunicija keletas socialdemokratų pasmerkė Lietuvos katalikų bažnyčios nesutikimą įsileisti buvusio jų partijos vadovo karsto į Vilniaus katedrą. Suprantu, kad daugeliui išradingesnių socialdemokratų veikėjų Brazausko mirtis regėjosi puikia galimybe asmeninės PR kampanijos startui, kuris kaip niekad aktualus artėjant savivaldos, o ir vidiniams partiniams rinkimams. Gražios nuotraukos katedros skliautų fone, rimtas ir susikaupęs veidas galėjo tapti puikia PR medžiaga, kuri sentimentaliam provincijos gyventojui, koks yra socialdemokratų elektoratas, būtų sukėlęs nemenką teigiamų ir prielankių emocijų pliūpsnį „ištikimiems” buvusio prezidento partiečiams, o čia jau žiūrėk ir papildomi rinkėjų balsai.

Nors Bažnyčios neapdairumo dėl viešo netakto neina pateisinti, tačiau atsitiktinumo dėka taip jau sutapo, kad ši „nacionalinė” tema daugeliui socialdemokratų tapo asmeniškai skaudi ne dėl paties velionio mirties fakto, o todėl, kad buvo sužlugdytas jų merkantilistinis interesas - kilstelėti savo partinį ar asmeninį reitingą gedulo metu. Daugeliui paskutinioji bažnytinė indulgencija buvusiam komunistų partijos vadovui galėjo tapti jo ir visos partijos išteisinimo procesija, bent taip ši situacija regėjosi daugeliui jo bičiulių. Galima tik įsivaizduoti, kokią parodomosios širdgėlos mizansceną būtų suvaidinusi socialdemokratų partija ir jos rėmėjai, jei valdžios vadelės būtų jų rankose. Deja, šios privilegijos nebuvo, todėl teko tenkintis santūresniu savo organizacijos vaidmeniu prezidento pagerbimo programoje ir noras nusavinti LIETUVOS prezidentą siauram partiniam interesui nepavyko.

P.s Esama tekstų, kurių nenori rašyti, bet kitaip ir negali…

Rodyk draugams

Baracko Obamos ir Dalios Grybauskaitės Prahos svingui griežti vertinimo komisijos kirčiai.

 

Gegužės mėnesį Madride turėjo vykti ES ir JAV viršūnių susitikimas. Naudos jokios, tačiau graži tradicija transatlantinių santykių svarbai pabrėžti. Deja, neįvyks. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, jog prezidentas nesiruošia dalyvauti susitikime su ES šalių lyderiais. Tiesiog nemato jokios reikšmingos praktinės būtinybės. O kur simbolika, emocijos, sentimentai…? Apie juos JAV lyderis pasiūlė pamiršti. Nesusipratusiems priminė, kad ir taip yra dažnas svečias Europos žemyne. Pakaks.

Toks elgesys Europos politinio elito tarpe, jau nekalbant apie ispanus, buvo sutiktas su nemažu erzeliu ir pasipiktinimu. Ir ką? Ogi nieko. Vašingtonas nematė, nemato ir greičiausiai ateityje nematys būtinybės “strateginiams” partneriams aiškinti savo sprendimų motyvus. Kitaip tariant, JAV santykius su ES suvokia ir to neslepia, tik pragmatiškoje perspektyvoje t.y. jokios patetiškos ir simbolinės retorikos - aiškus ir paprastas požiūris: reikia-nereikia, naudinga-nenaudinga ir t.t. visas emocionalus transatlantinių santykių proginis žargonas dabartinei JAV administracijai neaktualus ir neįdomus. Beje, šiam amerikietiškajam diplomatijos tonui visišku unisonu aidi Lietuvos prezidentės užsienio politikos gaida, kurią būtų galima apibendrinti, kaip pragmatišką veikimą be emocijų - just a business. Todėl nemanau, jog JAV turėtų stebėtis arba piktintis prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisakymu vykti į Prahą vietoj savęs siunčiant premjerą Andrių Kubilių. Jei atvirai, esu tuo įsitikinęs, JAV administracija nelabai ir sureagavo į kviestinių svečių sąrašo korekciją.

Deja, racionaliųjų amerikiečių šaltumas ir gebėjimas atsiriboti nuo emocijų lietuviškiems politikos apžvalgininkams netapo pavyzdžiu. Prezidentei nusprendus nevykti į Praha kilo skandalas. Ir ne šiaip sau koks vietinės reikšmės žodinis apsistumdymas, bet ištisi politikos analitikų legionai, pradedant Tomo Vilucko retoriniais skiedaliojimais ir baigiant Kęstučio Girniaus trumpais, tačiau verksmingais raginimais “susitikti su pačiu OBAMA”, viešojoje erdvėje pradėjo intensyvų Daukanto rūmų kuorų šturmą. Ir? O ten spengianti tyla. Jokių sofistikuotų užkulisinių manevrų siekiant palenkti žinių redakcijų ar susireikšminusių politikos apžvalgininkų nuomones. Grybauskaitės sprendimo nevykti į Prahą motyvus ir jų pasekmių interpretacijas prezidentūra paliko garbių analitikų plunksnai.

Ir ką? Ogi nieko. Interpretacijos ir mintys nuslydo paviršiumi. Vieniems šis sprendimas pasirodė, kaip aiškus įkaltis prieš prezidentūrą dirbančią Rusijos carui, kitiems šis sprendimas patvirtino mintį, kad prezidentė emociškai nestabili, o čia žiūrėk ir apkaltos temą galima pradėti rutulioti, tretiesiems tai aiškiai prezidentės užsienio politikos klausimus kuruojančios komandos neįgalumą įrodantis faktas.

Nei vienas lietuviškos analitikos asas neišdrįso nei pusbalsiu užsiminti, jog Prahos susitikimo vertė yra nulinė. Šis rusiškos matrioškos ir dėdės Semo medija spektaklis - mėginimas suvaidinti globalaus užmojo mizansceną, kuri savo esme tesiekia lokalaus politinio dramaturginio efekto lygį. Mano asmeniniu įsitikinimu šis „taikos spektaklis” - kukli ir deja, nevykusi buvusių JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų R.Reigano ir M.Garbačiovo globalaus ir reikšmingo nusiginklavimo projekto pamėklė. Šis susitikimas puikus virtualios politikos spektaklis, kuriuo bandoma dangstyti Baracko Obamos taikdariškos politikos abstraktybę (neslepiamas kuklumas atsiimant Nobelio Taikos premiją) savo ruožtu Dmitrijui Medvedevui suteikiant galimybę save kilstelėti į „solidaus” tarptautinės politikos žaidėjo rangą. Įvaizdžio prasme, tai svarbu grumiantis su vis dar populiariu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Centrinės ir Rytų Europos lyderiams šiame spektaklyje buvo numatytas tik kuklus statistų ir puošiančiosios dekoracijos vaidmuo. Todėl suprantamas ir pagarbos vertas Dalios Grybauskaitės nenoras tiek šalį, tiek save asmeniškai susieti su šia tarptautinės diplomatijos imitacija vaidinant kuklaus kūlverstuko vaidmenį kitų devynių kūlverstukų draugijoje. Dar daugiau, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms Prahos karnavalas viso labo 2 minčių individualus pokalbis su JAV lyderiu ir vakarienė prie skanėstais nukrautų stalų JAV ambasadoje Prahoje. Tik tiek. Visa kita retorika apie JAV siunčiamą žinią regiono valstybėms, jog jos nebus paliktos Rusijos nedraugiškai geopolitinei įtakai yra noras šio susitikimo akis badantį teminį tuštumą pritempti prie bent kiek reikšmingesnio diplomatinio įvykio mitologijos. Todėl mūsiškių analitikų norą visą šį praktinės ir efektyvios tarptautinės diplomatijos profanavimą ir Lietuvos prezidentės nenorą jame dalyvauti interpretuoti, kaip praleista galimybę Lietuvai prisistatyti solidžia ir patikima JAV partnere, laikyčiau provincialaus mąstymo pelėsiais aptrauktos smegenų žievės karščiavimu, kuris kartais perauga į absoliutų analitinį kliedesį. (p. M.Laurinavičiaus pamfletai tam pavyzdys).

Realybė yra daug paprastesnė - mano bičiulis Renaldas Vaizbrodas puikiomis analitinėmis įžvalgomis ją gan išsamiai aptaria - Rusija privalo mažinti savo atominio arsenalo kiekius nepriklausomai nuo JAV pozicijos ir geranoriškumo mažinant saviškius. Tema jau nekartą aptarta, todėl kartotis nesinori tik priminsiu, jog Rusija neturi finansinių ir administracinių resursų palaikyti tą atominės ginkluotės lygį, kuriuo disponavo Sovietų Sąjunga, o ir esminių saugumo motyvų tam nesama. Visi stumdymaisi su JAV tarptautinių problemų sprendimo sferoje net kvėpėte nekvepia galimu atominiu konfliktu. Prahoje pasirašytą dokumentą lydintys protokolai apie šalių papildomus įsipareigojimus tarptautiniam saugumui yra deklaratyvi retorika, kuri susitikimo išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministro buvo įsprausta į labai aiškius rėmus t.y. jei Rusija (vienašališkai) suinterpretuos arba manys esant reikalinga taip interpretuoti, kad JAV geopolitiniai žaidimai jei kelia grėsmę, tai sutartis bus vienašališkai denonsuota. Perfrazuojant prancūzų mąstytoją Jean Baudrillard’ą, šis Prahos įvykis absoliuti tarptautinės darbotvarkės ir problemos simuliacija, kuri skirta CNN, FOX, BBC auditorijoms. Pasikeitus situacijai tarptautinėje arenoje Prahos pilies menės dekoracijos bus mitriai iškeistos į Maskvos Kremliaus slogų ir bauginantį interjerą, pripildytą „ryžtingo” Rusijos dvigalvio erelio (Putinas-Medvedevas) čiauškėjimo ir visas šis virtualus politinis karnavalas taps kosturicišku chaosu. Tuomet ir vėl nauja simuliacija, naujas spektaklis.   

Kokios išvados? Žvelgiant į lietuviškuosius politinės analitikos guru stebina tai, jog vertindami JAV ir Rusijos lyderių susitikimo foną ir turinį mūsiškiai su klapčiukišku entuziazmu kartoja JAV administracijos propagandinės leksikos klišes. Šios klišės jau eilę metų transliuojamos Vakarų dienraščių vedamuosiuose, kurie, tik mano subjektyviu įsitikinimu, gan miglotai suvokia šio regiono problematiką ir su savo analitika dažnai šauna pro šoną. Nepaisant to, mūsų politinės publicistikos avangardas apgrabiu ir tiesmuku stiliumi kopijuoja (kompiliuoja) šią Vakarų žiniasklaidos „ekspertinę” mintį ir nesidrovi šią intelektualinę mažaraštystę pristatyti, kaip jų genijų įrodantį faktą. Kyla paprastas klausimas jei mūsų politiniai apžvalgininkai ir analitikai pačių regioną ir jo problematiką sugeba aiškinti, tik vakarietišku publicistiniu (paviršutinišku) žargonu, tai klausimas čia vienas, ką jie geba kvalifikuotai analizuoti apskritai?     

P.S Premjeras Andrius Kubilius po susitikimo su Baracku Obama pareiškė, kad JAV prezidentas pagyrė Lietuvos krepšinį, priminė, jog žino mūsų regiono problematiką. Pamaniau, koks reikšmingas JAV ir Lietuvai „aktualių” tarpusavio santykių aptarimas. Atsiprašau, pamiršau, premjeras JAV prezidentui priminė ir jo netiesioginius ryšius su Lietuva. Dabartinis JAV vadovas, prieš išrenkant prezidentu, gyveno Čikagoje, o ten nemaža lietuvių bendruomenė. Pamaniau, koks tvirtas pagrindas megztis strateginiai partnerystei. Nesuklysiu teigdamas, kad klausimai svarstyti Kubiliaus ir Obamos 2 minučių nuomonių apsikeitimo metu: Lietuvos krepšinis ir mūsų emigrantų bendruomenės reikalai Čikagoje, verti įdėmaus ir preciziško lietuviškų politikos analitikų ir komentatorių aptarimo. Žiūrėk dar ims ir išmąstys kokį naują krepšinio diplomatijos strategijos opusą. Graudus humoras? Kodėl, gal graudi realybė, išduodanti mūsų politikos apžvalgininkų intelektualinį neįgalumą?

Rodyk draugams

Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus apie romantiką ir romantikus

Buvęs VSD vadovas ir ambasadorius Mečys Laurinkus apie romantiką:

Prezidentas V.Adamkus buvo paskutinis romantikas, laikęs šalia savęs patarėjais net tuos, kurie prieš jį niurnėjo.

lrytas.lt

Jei atvirai, tai nelabai supratau gerbiamo Mečio loginių vingrybių. Vadovaujantis gerbiamo “romantizmo” eksperto logika (čia be ironijos, nes p.Laurinkaus esama diplomuoto filologo) tektų daryti išvadą, kad romantiku galima būti tik šalia savęs turint niurnančią žmoną, vyrą, patarėjus ir t.t. Kvailoka išvada? nuovokiam žmogui taip, tačiau ponui Mečiui Laurinkui ne.

Tęsiant buvusio VSD vadovo mintį tenka pripažinti, kad mūsų tautos nesveikai aukštas bumbėjimo koeficientas, o jis ir plika akimi matomas, leidžia be jokių skrupulų teigti, jog esame neįtikėtinai “romantiški”. Stebėtina, kad pagrindo rastis tokioms keistoms išvadoms suteikia strateginėms (strateginis ir loginis mąstymas imperatyvus reikalavimas jų darbuotojams) žinyboms vadovavę žmonės.

P.s Nieko asmeniško prieš gerbiamą prezidentą Valdą Adamkų neturiu. Gerbiu kaip padorų ir nuoširdų žmogų. Tuo tarpu ponas Mečys mane iš ties nustebino. Po “dramatiško” atšaukimo iš LR Ambasadoriaus Gruzijoje pareigų ir skambaus pareiškimo apie grįžimą į politiką (čia objektyvumo dėlei reikėtų pastebėti, kad iš jos niekada ir nebuvo pasitraukęs), grįžtama su tokiomis grubiomis logikos klaidomis. Ir kas keisčiausia, ant šių viešai dėstomų tragikomiškų teiginių ešafoto aukojama Valdo Adamkaus galva.

Apie buvusį prezidentą ir jo vaidmenį pono Mečio ir jo draugų “sugrįžimo į politiką” plane - artimiausiu metu.

Rodyk draugams

Kas sieja politologą Laurą Bielinį ir stilistą Mantą Petruškevičių?

Foto Civis.lt, Alfa.lt

Politologas Lauras Bielinis delfi.lt skaitytojų klausia, kur mus veda prezidentė D.Grybauskaitė? Klausia grakščiai ir su didele užuojautos doze nesusipratusiai ir naivokai visuomenei.
Prezidentė negailestinga, kerštinga, iracionali ir destruktyvi Lietuvos politinio elito išsišokėlė, kuri dangstydamas paprastų žmonių vargais griauna Lietuvos demokratiją ir susidoroja su jai neįtikusiais politikais bei valdininkais. Kitaip tariant, Lietuva spėriai ritasi į diktatūrinio rėžimo glėbį. Skambėtų įtikinamai jei ne vienas, bet…

Reikia pasakyti, kad gerbiamas Bielinis gan drąsiai dėlioja Lietuvos vertybinį žemėlapį. Jame ryškiu punktyru pabrėždamas - demokratiją, kaip pamatinę vertybę. Vertybę, kurią paprasti piliečiai jau seniai pastūmė į vertybių sąrašo dugną. Tad ar logiška demokratijai „kritišką” situaciją taisyti pačios demokratijos rankomis, o juo labiau pagalbos viltis iš demokratijai abejingų žmonių? Bet, kuriam sveikesnės nuovokos žmogui būtų aišku, jog tai bergždžias darbas. Tik ne politologui Laurui Bieliniui.

Cituoju politologą:

„Štai D.Grybauskaitė mums demonstruoja ypatingai ryškų savo elgesio politikoje pavyzdį - komandinis kalbėjimo stilius, agresyvi povyza ir jokio nuolaidžiavimo tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu.”

Įdomu, ką šia mintimi norima pasakyti, kad prezidentės kalbėjimo stilistika agresyvoka? Jei taip, tai reikia sutikti su Bielinio pastebėjimu, kad valstybės vadovės retorika kartais perspausta ir disonuojanti su vertinamos situacijos rimtumo lygiu. Tačiau tokie vertinimai tik stebinčiojo prezidentę skonio reikalas (estetika). Vieniems griežta retorika patinka kitiems ne. Laikyti, tai diktatoriško rėžimo simptomu - mažų mažiausiai nelogiška.

Reikia manyti, kad ponui Laurui Bieliniui labiausiai užkliūva valstybės vadovės nenoras nuolaidžiauti, „ tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu”. Pastarąją repliką reikėtų suprasti, kaip aiškią užuominą į prezidentės selektyvų ir perdėm subjektyvų požiūrį renkantis „aukas”. Gerbiamas politologas būtų sąžiningesnisjei nepamirštų pridėti, kad prezidentė „taikinius” renkasi burdama ne iš kavos tirščių, o remdamasi informacija, kurią gauną iš oficialių valstybės institucijų. Todėl šio teksto autoriui, skaitant Lauro Bielinio straipsnį, kyla kur kas aktualesnis klausimas, kodėl gerbiamas Valdas Adamkus, kurio patarėju buvo Lauras Bielinis, tai pačia informacija remdamas, nesugebėjo atrasti „taikinių”? Plika akimi buvo matoma, jog prezidento Valdo Adamkaus valdymo laikotarpiu korupciniai santykiai ir nesąžiningas veikimas prieš piliečius, ir valstybės interesus buvo pasiekęs tokį mąstą, kad LEO LT skandalas nieko nebestebino, o politinių santykių aiškinimasis su VSD ar STT pagalba dienraščių puslapiuose buvo tapęs nacionalinio sporto šaka Nr1.

Kai kurios gerbiamo politologo mintys ir suvisam prašosi būti cituojamos pilnumoje:

„Visuomenė tarsi pritaria jos veikslams, tačiau atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina. Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos. Šių rinkimų pelnas - nevilties ir lūkesčių pelnas, bet tikrai ne racionalių valstybės galimybių suvokimo rezultatas.”

Aukštoji žodinės ekvilibristikos mokykla. Su tokia nelengva polemizuoti. Anot politologo, „Atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina”. Va tai tau. Ponas Lauras Bielinis drąsus žmogus. Jis atlieka visa apimantį „introspektyvų” politinio proceso vertinimą (mano nuomone, tam minimum reikėtų solidžios monografijos) ir jį apibendrina vienu sakiniu, kuris jam leidžia konstatuoti, kad tai ką mes regime ir suprantame nėra visai tai, ką mes regime ir manome suprantą. Pastaroji mintis nuskamba, kaip politologo epistemologinis credo, „netikėkite tuo ką matote”.

Jei šia išvada stengiamasi ką nors nustebinti, tai be reikalo. Lietuvoje, kur pasitikėjimas valstybe ar jos atsovaujamomis institucijomis artėja prie nulio, raginti piliečius išlikti budrius ir nepasiduoti „klastingiems” prezidentės apžavams, daugiau nei keista. Žmonės jau senai Lietuvos politinėje scenoje girdimas mintis ar regimus vaizdus praleidžia pro ausis arba įdėmiai permąstę galiausiai supranta teisingai t.y. priešingai nei jiems buvo mėginta įteigti. Politologas, mano giliu įsitikinimu, šią „klastingą” prezidentės užmačią - sutrypti paskutinius demokratijos žiedus Lietuvoje, turėtų demaskuoti profesionaliau. Nes minėtasis tautos įtarumas, bet kurį Lauro Bielinio šūkavimą paverčia balsu tyruose.

Džiugu, jog tai suprasdamas garbus politologas ir suvisam duoda valią vaizduotei, „Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos.” Reikia pasakyti, kad po šių eilučių politologo bei stilisto Manto Petruškevičiaus sugretinimas tapo daugiau nei korektiškas. Jis tapo logiškas. Manto Petruškevičiaus leksikoje girdėti „nenatūralaus”, „nemadingo”, „o boze moj” žmogaus vertinimą mūsų ausis jau priprato, tačiau politologo mėginimas valstybės vadovę ir rinkimų procesą vertinti, kaip atsiduodantį „tam tikru nenatūralumu”, man asmeniškai kažkas naujo. Galiu suprasti, kai stilistas stokojantis išsilavinimo, subtilumo ir nuovokos blaškosi televizijos ekrane su kuo mandresniais nusikalbėjimais, tokios televizinio žandro taisyklės, tačiau politologui galioja kiti reikalavimai. Neteko politologijos teorijoje girdėti sąvokos, kaip „nenatūralūs rinkimai”. Žinau nesąžiningus, neteisingus, apgaulingus, neteisėtus rinkimus, bet nenatūralių dar neteko girdėti. Tokiam naujadarui rastis matau, tik vieną paaiškinimą t.y. pono Lauro Bielinio duoklė dabar sparčiai populiarėjančiam ekologiniam judėjimui.

Todėl netenka stebėtis, jog išgirdus tokius a le stilistinius politologo vertinimus tolimesnė minčių pynė tampa dar labiau suraizgyta ir stokojanti loginio, bei paradigminio nuoseklumo. Cituoju „Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos.” Žinau gerbiamo Alfredo Adlerio individualiosios (giluminės) psichologijos teoriją, tačiau ją pavadinti politologine neapsiverčia liežuvis. Tai stačiai skirtingos paradigmos. Tačiau tik ne Laurui Bieliniui. Pasirodo lietuvio sąmonėje (kas neturėtų stebinti) esama giluminių motyvų, kurie, Lauro Bielinio nuomone, leidžia balsavimą už Dalią Grybauskaitę laikyti logišku pasirinkimu, tačiau toli gražu ne vertybiniu ar politinius kriterijus atitinkančiu. Nesupratau nieko. Esant galimybei gerbiamo politologo norėčiau paklausti, o kaip jis mato vertybės, politinio kriterijaus ir asmeninio apsisprendimo santykį? Kai žmogus apsisprendžia vedinas vidinio (giluminio) balso, tai jis apsisprendžia, kaip in alio universitas ar kaip kas? Kiek žmogaus apsisprendimo „dugnų” esama? Ir jei giluminis apsisprendimas nėra politinis ir vertybinis, (norėtųsi gerbiamo politologo paklausti ir nuo, kada politinis sprendimas yra išimtinai siejamas su vertybe) tai tuomet koks jis? Nostalgiškas ir besiilgintis tvirtos rankos? Galbūt. Tačiau sutikime, jog sentimentalumas ir ilgesys nėra, tik paikas vaikystės ar paauglystės prisiminimų vaikymasis. Valstybės atveju, tai piliečių noras pabėgti iš nesaugios ir nesąžiningai juos bei jų šeimas vertinančios sistemos.

Norėčiau gerbiamam Laurui Bieliniui priminti, jog jei prieš 20 metų tauta būtų sprendimus, dėl savo laisvės ir nepriklausomybės priėmusi labai racionaliai ir apskaičiuotai, tai nepriklausomą valstybę mes vargu ar turėtume. Nepriklausomybė ir laisvė, kurią atnešė dainuojanti (ne racionali, o emocionali) revoliucija, mums yra vertybė, tai nuo kada emocijomis paremti giluminiai pasirinkimai staiga tapo demokratijai grasinančiais, antivertybiškais ir ne politiškais?

Reziumuojant norėtųsi pasakyti, jog Lauro Bielinio kompetenciją apibendrinančios išvados čia nevisai tiktų (nors labai norėtųsi). Esu įsitikinęs, kad gerbiamas politologas su formaliosios logikos taisyklėmis prasilenkiančius straipsnius rašys vis rečiau. O ir pastarąjį, kupiną prieštaravimų ir nelogiškumų, reikėtų laikyti nemaloniu nesusipratimu. Nėjo ir nereaguoti. Per daug jau buvo pripaistyta niekalų. Žymaus stilisto žodžiais tariant, “O boze moj, nu tie politologai. Visai, kaip stilistai”.

Rodyk draugams

Ar žlugs JAV ekonomika ir doleris?

Dr. Ron Paul’s,  JAV kongresmenas iš Teksaso. Respublikonas ir kraštutinių konservatyvių pažiūrų politikas. Dalinasi savo mintimis apie FED sistemos ydas ir artėjantį JAV ekonominės bei monetarinės sistemos krachą.

Kodėl jūsų nuomone reikėtų atlikti FED auditą?

Esama aibės priežasčių. Tačiau esminė - noras nutraukti FED gaubiančią paslaptingumo skraistę. Nemanau, jog šiai institucijai reikėtų leisti pinigus spausdinti „iš oro”, atlikti savarankiškas intervencijas į rinką, o juo labiau vykdyti niekieno nekontroliuojamą ekonominio planavimo politiką. Esu įsitikinęs, jog JAV Kongresas privalo nuolatos vertinti FED darbą, nes Kongresas yra šios institucijos steigėjas. Ir man kaip kongresmenui svarbu žinoti, kokios naudos esama priėmus vienus ar kitus FED sprendimus. Galų gale, paprasti amerikiečiai taip pat privalo būti supažindinami su šios institucijos veikla.

Kodėl mes tiek mažai žinome apie FED darbą?

Ilgą laiką žmonės buvo užliūliuoti sąlyginės ramybės bei šios organizacijos paslaptingumo. 1913 m. įsteigus FED apie šią instituciją beveik niekas nieko nežinojo. O ir pats FED neturėjo didelio noro būti matomas. Karts nuo karto pasigirsdavo raginimai detaliau pažvelgti į FED veiklą, tačiau tuo viskas ir baigdavosi.
Turėjome puikią progą situaciją pakeisti septyniasdešimtaisiais. 1970 m. JAV susidūrė su didžiuliais ekonominiais iššūkiais, kuriuos lydėjo infliacija ir 21% išaugę palūkanų normos. Šios aplinkybės galėjo tapti svariu pagrindu pradėti išsamų FED sistemos auditą. Priėmus FED audito įstatymą 1978 m.daugelis manė, kad situacija ims keistis ir ši paslaptinga institucija taps skaidresnė bei labiau kontroliuojama. Tačiau situacija pakrypo priešinga linkme. Pasitelkę savo lobistus jie surašė tokį įstatymą, kuris jiems naudingas. Pasakysiu dar daugiau, remiantis šiuo įstatymu mes apskritai neturime jokios galimybės bent kiek daugiau praskleisti FED paslaptingumo šydą. Todėl ir ėmiausi inicijuoti pataisas, kurios leistų ištaisyti 1978 m. padarytą žalą.
Nepatikėsite, tačiau pradėjus domėtis šios institucijos veikla, ėmė ryškėti keisti ir daug klausimų keliantis faktai. Net šios organizacijos paslaptingumas nesukliudė išsiaiškinti faktų, jog FED savistoviai derasi su užsienio šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, tarptautinėmis organizacijomis ir kas keisčiausia su privačiomis korporacijomis. Nieko nebūtų keisto, jei visa tai vyktų kontroliuojant Kongresui, tačiau, kai milžiniški trilijonus dolerių siekiantys kontraktai yra pasirašomi su privačiomis korporacijomis, kyla daug klausimų. Žmonės nori žinoti, kas slepiasi po FED biudžeto trilijono dolerių vertės eilute „Saugumas”.
Ši institucija iš ties galinga ir sugeba daryti bauginantį įspūdį. Gindami savo „nepriklausomybę” jie sėkmingai tuo naudojasi. Kiekvieną kartą, kai pamėgini juos pajudinti, jie pradeda visus gąsdinti pasaulio pabaiga. Suprask - jų nepriklausomybė turi būti savaime suprantamas faktas. Viskas būtų puiku, jei ne vienas „bet”… Ši FED nepriklausomybė jų pačių yra labai keistai suprantama. Kiekvieną kartą, kai įdėmiau paanalizuoji jų argumentus, supranti, kad nepriklausomybė tiesiogiai asocijuojama su slaptumu. Nenorima jokios politinės kontrolės, nes ji, jų nuomone, pakenksianti sistemos stabilumui. Tačiau tokie argumentai nesuprantami ir mažų mažiausiai nelogiški. Juk šios įstaigos vadovas yra skiriamas JAV prezidento (politiko), o ir kiti valdybos nariai privalo būti patvirtinti šalies vadovo. Tad apie kokią politinę nepriklausomybę mes kalbame.
Niekam ne paslaptis, kad šiai institucijai didelę įtaką daro ir užkulisiniai žaidimai. Tokios kompanijos kaip Goldman Sachs yra puikus to pavyzdys.

Ką turite omenyje sakydamas, jog Goldman Sachs turi įtakos FED politikai?

Aš noriu atkreipti jūsų dėmesį, jog dar neteko matyti, kad be šios kompanijos įtakos būtų skiriamas Finansų departamento ar FED vadovas. Reikia pastebėti, kad ši organizacija nemažą įtaką turi ir FED valdyboje. Puikus to pavyzdys dabartinis Finansų sekretorius Geithner. Jis buvo vienas iš Goldman Sachs direktorių vėliau sėkmingai nusėdęs Niujorko Federalinio rezervų banko vadovo kėdėje, o dabar užimantis Finansų sekretoriaus postą. Ir dar daugelis kitų jo pirmtakų buvo siejami su minėtąja kompanija. Net ir plika akimi matoma, kad ši įstaiga labai įtakinga. Atskiro aptarimo vertas ir faktas, jog krizės metu Goldman Sachs skirtingai nei Lehman Brothers buvo gelbėjamas. Kodėl….?

Jūsų nuomone, o kas galėtų pakeisti šią sistemą. Gal esama alternatyvių modelių?

Būtų puiku ir idealu, jei turėtume galimybę apskritai išvengti savęs saistymo su tokio tipo sistema. Apie tai kalbu eilę metų. Toks mano įsitikimas susijęs su 1980 m. Aukso komisijos paskelbtomis išvadomis. Mano nuomone, būtų visai protingas sprendimas leisti tarpusavyje konkuruoti įvairioms valiutoms. Savo knygoje „FED pabaiga” (End the Fed), aš kaip tik ir kalbu apie tokį modelį. Jo esmę sudarytų mokestinė sistema paremta aukso ir sidabro standartu bei lanksčiu valiutų modeliu. Jis veiktų labai paprastai. Žmonės atsiskaitydami arba mokėdami mokesčius galėtų naudotis abiem būdais.
Tarkim šiuo metu kaimyninėje Meksikoje galima atsidaryti sąskaitą ir joje kaupti sidabrą. Šiuo aspektu mūsų kaimynai, kur kas progresyvesni. Neslėpsiu, jog prieš diegiant šią sistemą, jie konsultavosi su manimi. Tai laikyčiau labai atsakingu politiniu ir ekonominiu žingsniu. Meksikiečiai kaip niekas kitas gerai žino, ką reiškia savo rankose laikyti kupiūras nuvertėjusias iki nulio. Ypatingai ši devalvacijos chimera skausminga vidurinei klasei. Noriu tikėti, kad amerikiečiams niekad neteks patirti to, ką patyrė jų kaimynai. Kita vertus, klausimas, kodėl to neturėtų atsitikti mums, išlieka atviras?

O kokios įtakos tokie pokyčiai turėtų JAV doleriui?

Be abejonės, tai dolerį sustiprintų. Tai ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl FED nenori keisti sistemos. Jie nenori stipraus dolerio. Logiška, jog aukso kainai augant stiprėja ir JAV doleris. Todėl taip įdėmiai FED seka aukso kainas ir visais būdais mėgina jas išlaikyti priimtiname lygyje. Jie daug tam skiria pastangų. Jiems nereikalinga mišri aukso/dolerio sistema. Nes tai, jų nuomone, taptų tiesioginiu konkurentu jų kontroliuojamai sistemai, kurioje valdo doleris. Nežinau, ko baiminasi FED. Kiek aš žinau iš istorijos, tai auksas ar sidabras pergyveno visas valiutų krizes ir popierinių pinigų nuvertėjimo cunamius.

Ar tik nenorite pasakyti, kad verta grįžti prie „aukso standarto”?

Aš noriu pasakyti, kad visus šiuos klausimus turėtų spręsti rinka. Tai būtų mano pirma išvada. Niekur mūsų konstitucijoje nesu skaitęs, kad būtų draudžiama atsiskaityti auksu ir sidabru ar atvirkščiai, jog tai yra vieninteliai atsiskaitymo šaltiniai. Šiuo klausimu mūsų konstitucija liberali. Tačiau, ką aš matau nuėjęs į parduotuvę. Duodu sidabrinį dolerį ir sulaukiu replikos, kad negaliu atsiskaityti, nes tai „realiai” yra 25 doleriai. Taigi ši sistema tau neleidžia atsiskaityti valiuta, kuri turi apčiuopiamą ir aiškią vertę.
Sutinku, kad tokioje sistemoje visuomet iškils klausimas, ar užteks aukso ar kito tauraus metalo? Tokiems nuogąstaujantiems atsakau, kad galima šioje situacijoje naudoti mišrų maišelį: auksas, sidabras, varis.
Tokia sistema galėtų puikiai riboti neslopstantį centrinių bankų norą pinigus gaminti „iš oro”.

O kaip įvertintumėte dabartinę JAV ekonomikos būklę ir kokias perspektyvas matote ateinantiems metams?

Manau, ekonomikos būklė prastėja. Dabartinėje situacijoje esama daug jovalo ir greitu metu raškysime šios situacijos vaisius. Klaidinga keinsistinė politika negali būti efektyvi. Spausdinant pinigus ir didinant valstybės biudžeto deficitą dar nė viena valstybė neišsprendė savo problemų. Kitas svarbus faktas yra tas, kad daug kompanijų palieka šią šalį. Mes daromės nekonkurencingi. Mano kaimynystėje (Teksasas) įsikūrusi Freeport korporacija. Esu įsitikinęs, kad tempai, kuriais jie perkelia savo verslą į Persijos įlankos regioną, leidžia tikėtis, jog šios kompanijos JAV žemėje mes nebematysim per artimiausius dešimt metų. Iš gamintojų ir pramoninkų šalies mes tampame skolininkų šalimi. O kur dar klausimai susiję su bedarbyste, kuri anot neoficialių šaltinių siekia ne 10%, o visus 17%. Apie tai niekas nekalba.

Norite pasakyti, kad visos optimistinės rinkų naujienos - paprasčiausias žmonių mulkinimas?

Aš taip nesakyčiau. Gal labiau tiktų apibūdinimas, kad situacija nesikeičia. Žmonės iš rinkų ir toliau godžiai vaikosi pinigų, kurie po didžiulių piniginių injekcijų pripildo rinkas naujomis dolerių kupiūromis. Pučiasi naujas burbulas. Manau, kad greitu metu rinkos pradės panikuoti. Beveik esu įsitikinęs, kad pertekliniai pinigai pradės trauktis iš rinkos. O tai sąlygos didžiulius akcijų išpardavimus ir jų verčių kritimą, kuris savo ruožtu stipriai pakoreguos visą ekonominį ciklą. Nereikia būti naiviais, realios ekonomikos įtaka akcijų rinkoms jau užmarštyje. Dabar rinkos realiai koreguoja ekonomikos tendencijas ir ciklus.
Ši ekonomika visiškai nesikeičia. Pasaulinė krizė prasidėjo nuo būsto rinkos. Logiška būtų daugiau nekartoti tų pačių klaidų. Tačiau dabartinė administracija ir vėl ploja katučių, kad būsto kainos ir pardavimai auga nors realaus ekonominio pagrindo tam nėra. Kam statomi namai ir kredituojami tokie projektai, kai aiškiai žinoma, jog namų yra daugiau nei jų reikia? Visa tai išbalansuoja ekonomiką ir rinkas. Ir prie viso to pigiais kreditais ir žemomis palūkanomis prisideda FED.

O be FED sistemos reformos, ar matote dar kokių ryškių trukdžių ekonomikos stabiliam funkcionavimui?

Tik pamėgink įveikti vieną ir jau žiūrėk rikiuojasi naujų eilutė. (Juokiasi)

Jūs esate buvęs kandidatas į JAV prezidentus. Ką galėtumėte pasakyti apie šią savo patirtį?

Per rinkiminę kompaniją sužinojau, jog Amerikoje esama labai daug austriškojo laisvos rinkos modelio šalininkų bei žmonių, kurie nėra linkęs savo globą patikėti federalinei valdžiai. Džiugina tai, jog daugiausiai tokių žmonių sutikau tarp universitetų ir koledžų studentų. Jie žino, ką mums garantuoja JAV konstitucija…

Kalbino: Alexandra Zendrian, Forbes/01.08.10

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams