BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką švenčiam?

Foto Eric Mumford

1932 m filosofas Jose Ortega y Gasset stovėdamas prieš studentų auditoriją tarė galvojas, kad ispaniškas universitetas ir Ispanijos valstybė „lyg ne pagal instrukciją naudojamos mašinos”. Dekadanso retorika vertinant to meto Ispanijos situaciją (1931 m žlugusi monarchija ir kairiųjų politinių jėgų valdoma vyriausybė) skambėjo įtikinamai. Įtikinamai ji skambėtų ir šių dienų Lietuvoje. Viena ausimi klausiausi šiųmečio iškilmingo LR Seimo posėdžio transliacijos skirtos Kovo 11 d. progai paminėti.

Liūdna. Daug retorikos apie nieką, t.y. apie tai, kuo jau gyvename dvidešimt metų: korupcija, vagiliavimu, intrigomis ir vienas kito koneveikimu. Kiek menu, tai šių pagraudenimų dramaturgija(?) nekinta. Minėjimų metu vis raginame save ir kitus pasitaisyti tapti labiau teisingais, sąžiningais ir solidariais. Žadame ateities kartoms palikti stabilią, išpuoselėtą ir visus vienodai - tarsi tai būtų įmanoma - mylinčią Lietuvą.

Sublizgėti minėjime galėjo ir primiršti veikėjai. Įsitikinau, jog kiekviena partija turi savo „nusipelniusiųjų” sąrašą, kuriems kovo 11 d. Seimo tribūna tampa šiokia tokia kompensacija už menkesnės vertės signataro sklypą ar kuklesnes pareigas ministerijoje. Dažnai būna taip, kad egzaltacijos pagautas toks „sąžinės balsas” tarsteli keletą aštresnių žodelių vertindamas nūdienos realijas. Būna ir taip, kad įsigudrinama pakritikuoti ir saviškius, negailima riebių epitetų ir oponentams: oligarchai, diktatoriai, mankurtai. Sumanus frazeologijos parinkimas, bet kurią pilką asmenybę, kovo 11 d. skalijančią iš Seimo tribūnos, paverčia žurnalistinių kronikų herojumi.

Visi suvokia, jog tai tik spektaklis ir šios šventinės(?) mizanscenos herojai bei antiherojai užgesus rampų šviesai susėdę drauge prie bendro stalo kramsnoja vieno kąsnio sumuštinius ir giliai širdyje džiaugsis, kad Lietuvos esama tokios, kokią jie ką tik kritikavo(?) ir žadėjo taisyti(?). Kitokia Lietuva jiems būtų pavojinga ir nedraugiška. Joje reikėtų konkuruoti sumanumu, išsilavinimu darbštumu ir sąžiningumu. Deja, ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama. Kovojama buvo dėl tokios Lietuvos, kokioje dabar tarpsta ne vienas valdžios koridorių patriotas su apsimestiniu patosu kalbantis apie šviesią Lietuvos ateitį.

Valstybinės šventės, ypač toji dalis, kur oficiozo retorika pasiekia kulminaciją, reikšminga tuo aspektu, jog tono ir minties aistringumas išduoda bendruomenės politinio libido potencialią. Žvelgiant į šiųmečio (neabejoju, jog ir prieš tai buvusiuose vaizdo būta to paties) minėjimo dalyvių veidus ir kalbų toną tenka daryti išvadą, jog Lietuvoje kvepia politine/pilietine impotencija. Absoliutus nuobodulys išraižęs piliečių ir jų renkamų politikų veidus. Politikoje neliko flirto, liko tik retoriniai šablonai ir privilegijų pynė, tie kurie to flirto turėtų būti suvedžiojami - piliečiai, tapo pigaus elgesio mergelėmis, kurioms keletas litų čia ir dabar užtemdo akis prieš bet kokią garbingą ir orią jaunamartės ateitį.

Minėjimo renginiuose pasigedau šalies vadovės. Ir sutapk tu man šitaip, kad kovo 11 d. šventinius renginius mūsų šalies politikos prima Dalia Grybauskaitė praleido Briuselyje įnirtingai diskutuodama apie Libijos laisvę ir Šiaurės Afrikos problematiką. Keista, jog šis faktas niekam neužkliuvo, kita vertus, o kodėl turėtų? Juk apart Seimo ir jo prieigų istorinės datos Lietuvoje menkai ką reiškia ir nedaug kam berūpi. Patogiai įsitaisę prie savo personalinių kompiuterių tarstelime keletą lėkštokų patriotinių frazių veidaknygėje ir gana. Tiesa, šventės realumo jausmą kuria TV dėžutės. Kramsnoji salotos lapą ir kartu su tautos išrinktaisiais širdyje baubi tautinę giesmę. Valio! Televizija visagalė. Nebūtų jos. pamirščiau, kad Lietuvos esama. Štai jums ir atsakymas, kas vienija Lietuvą ir kokia yra lietuvybės idėja - XXI a. LIETUVA - TIKRŲ TELEVIZIJOS GURMANŲ KRAŠTAS.

Nesiskundžiu. Man net patinka. Smagu stebėti politinę realybę, kuri įsikabinusi į lingvistinius anachronizmus: patriotizmas, idealizmas ir kitus izmus, mėgina žmonėms pasakoti mitą, kurio kalba ir naratyvinės struktūros bei įvaizdžiai nebekoreliuoja su politinio mito naratorių lūkesčiais ir leksika. Tiesa, šis mėgavimasis pasiekiamas nelengvomis pastangomis. Tik vidinio egzodo sąskaita gali stebėti šio kosmio kvaitulį. Nors vaizdas to vertas, tačiau jis reikalauja neįtikėtinų pastangų slopinant niršulį ir nepasitenkinimą jaučiant šios realybės spaudimą į smegenis ir visą kūną. Tenka taikytis su tuo, jog originalaus reginio kaina aukšta.

Dar kartą grįžtų prie Jose Ortega y Gasset. Ispanas betarpiškai susiejo universiteto dekadansą su valstybės dekadansu. Sugretinimas nuspėjamas. Apšvietos epochos idealai akcentavo ir dar ilgus metus akcentuos išsilavinimo ir žinių principo svarbą visuomenės raidos turiniui ir kryptims. Intelektualus žmogus įaustas į šios pasaulėžiūros verčių struktūras negali suspenduoti savyje inteligencijos slopinant aistrą kalbėti auditorijoms, ypač jaunų žmonių, apie universitetą/akademybę ištikusią krizę. Jose Ortega y Gasset ne išimtis. Nauja čia tai, kad filosofas aiškiai leidžia suprasti, kad valstybės idėja gali, o ir privalo, būti susieta su sėkmingu universiteto projektu. Kitaip tariant, universitetas: išmintis, žinios, inteligencija, erudicija, išsilavinimas ir joms leidžiantis skleistis struktūrinis karkasas yra pirminė sąlyga formuojant palankų klimatą moderniai ir ilgalaikes perspektyvas tautų bendruomenėje galinčiai puoselėti valstybingumo idėjai. Tikiuosi, kad kada nors kovo 11 d. į Lietuvą prabils IŠMINTIS/UNIVERSITETAS ir valstybė pradės veikti pagal instrukciją.

Rodyk draugams