BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip kuriamos indoktrinacijos schemos. Prof. Raimundo Lopatos (anti)politologija?

 

Foto MELAS

Skeptiškus ir gal kiek ironiškus pono Lauro Bielinio minčių vertinimus esu aptaręs anksčiau. Neslėpiau, o ir iki šiol neslepiu savo nuostabos, jog toks žmogus (aiškiai grafomaniškos natūros) gali užsiimti akademine veikla, o juo labiau tokioje aktualioje, griežtai politinio proceso analizavimo kokybės požiūriu, politologų rengimo srityje. Stebėjausi, stebiuosi ir stebėsiuosi tuo, kaip politinio proceso vertinimo orakulus rengia žmonės, kurių minčių formuluotės gali būti chrestomatiniais loginių klaidų pavyzdžiais. Ilgai teko save įtikinėti, jog bielinių fenomenas neišvengiamas subproduktas, kuris randasi formuojantis akademinei politologinės disciplinos tradicijai, beje, kaip ir bet kuriai kitai naujai formacijai, tačiau šis savęs įtikinėjimas patyrė visišką fiasko.

Gerbiamo Bielinio temą, beje, su jo paties pagalba, asmeniškai sau užbaigiau skaitydamas paskutines jo „analitinio” opuso “Poker face” eilutes. Turėjau vilties, jog politologų kalvės, o ir pačios disciplinos diskreditacija généralité išsikvėps sulaukusi griežto pačių politologų atkirčio vertinant šią viešą politologijos ir visko, kas su ja susiję, profanaciją. Deja, Lauro Bielinio svaičiojimai pakibo ore. Dar daugiau, pavymui šiai bieliniškai politologinės minties eklektikai į viešąją erdvę sugrįžo seniai girdėtas profesorius Raimundas Lopata. Taip taip, tas pats, kurio degtinės grameliu atskiestos mintys jau tapo ištisos politologų kartos ideologine šerdimi, ironiškai įvardijama - lopatoplogija.*

Po ilgo tylėjimo šis politologinės (lopatologinės) minties impresarijus viešojo diskurso avanscenoje išniro su „pribloškiančiu”, savo apimtimi ir pretenzija į apibendrinimą, projektu - knyga „Politikai ir istorija: Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos” . Anot knygos autoriaus, tai mėginimas aptarti Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko istoriosofines koncepcijas ir ne tik tai, pasišauta sukonstruoti naują pastarųjų dvidešimties metų politinių procesų vertinimo naratyvą, kuris, reikėtų suprasti, su šiuo knygos pasirodymu bus renčiamas ant demaskuojančių (Brazauskas - katalikas - tikras konservatorius - idealistas, Landsbergis - pagonis - politinės ideologijos požiūriu absoliutus oportunistas, o kai kuriais aspektais marginalas) R.Lopatos įžvalgų ir galingo socialdemokratų bei politiniuose paribiuose atsidūrusių kažkada įtakingų, tačiau dabar politinio mailiaus kategorijai priklausančių, V.Landsbergio ir konservatorių nedraugų pamąstymų karkaso. (Paskutinieji Mečio Laurinkaus analitikos „šedevrai” to iliustracija).     

Raimundas Lopata pradeda skambiu teiginiu:

A.Brazausko samprotavimai daug stipriau sieja katalikybę ir lietuvių kultūrinį tapatumą negu V.Landsbergis. A.Brazauskas be katalikybės negali įsivaizduoti Lietuvos įsijungimo į Vakarų civilizaciją. Savo požiūriu į krikščionybę ir religiją prezidentas yra didesnis konservatorius negu profesorius.

Katalikiškąjį solidarumą jis vertina aukščiau politinio ir socialinio solidarumo. V.Landsbergis taip pat suvokia krikščionybės ir katalikybės vaidmenį Lietuvos civilizaciniam tapatumui, tačiau jis žavisi ir pagoniška Lietuva.

Cituoju R.Lopata/Lrytas.lt

Nekomentuosiu - elementarus blūdas, tik suformuluosiu keletą klausimų menamam oponentui (dėl laiko stokos negalėjau sudalyvauti knygos pristatyme vykusiame Kovo 23 d TSPMI).

1. Kokios akademinės disciplinos perspektyvoje yra renkamasi analizuoti Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio asmeninio „religingumo” temą: psichoanalitinėje, religijotyrinėje, teologinėje, moralės filosofijos (etikos)? (Kiek žinau, tai ponas Raimundas Lopata nesti nei vienos įvardintos disciplinos ekspertu);

2. Kodėl pasirinkta strategija argumentum ad hominem, kuri diskusiją su knygos autoriumi daro beveik neįmanoma? ? (Aš asmeniškai nežinau nei prezidento, nei profesoriaus religinio jausmo turinį ir gilumą aptariančių teorinių darbų, todėl negaliu šiuo aspektu oponuoti ponui Lopatai, kas tuomet gali? Galbūt pats Brazauskas ir Landsbergis..?);

 Pvz. Kaip jūs oponuotumėte išvengdami argumentum ad hominem teiginių tokiai profesoriaus ištarai:

Stiprų asmeninį A. Brazausko ryšį su religija įrodo jo atsiminimai iš vaikystės bei neabejotinas Katalikų Bažnyčios autoriteto pripažinimas. „Jis prisimena, jog kai buvo septynerių metų Kaišiadorių bažnyčioje girdėjo sklindančią giesmę „Marija, Marija”. Tokių atsiminimų šiaip sau nesugalvosi. V. Landsbergis, priešingai, jis atvirai sako: „Manęs tėvai niekad nevedė į Bažnyčią”

Cituoju Delfi.lt

Aš nesugebėčiau…

3. Kodėl temos aptarime remiamasi žodynu, kuris yra visiškai irelevantiškas politologinei paradigmai (mėginimas sąvokas „katalikiškas solidarumas”, „religinė savimonė”, kuriomis drąsiai žongliruoja lopotologijos pradininkas, priskirti politologinei paradigmai galimas tik tuo atveju, jei kokiu nors stebuklingu būtų pavyktų skaitytoją įtikinti, jog “religinio jausmo” temą galima analizuoti politologinės metodologijos įrankiais), tokiu būdu užsiimant sąvokų turinių klastojimu ir problemos rimtumo bei gilumo imitacija?

4. Kodėl gerbiamas R.Lopata naudoja argumentum ad novitatem triuką, kuris renčiamas ant jo profesorinių regalijų autoriteto, leidžiančio jam kalbėti ex catedra tonu, taip siunčiant signalą jaunajai politologų kartai, kad ne argumentų tvirtumas ir teksto kūrėjo talentas, o institucinis ir ideologinis lojalumas yra akademinės karjeros ar “pripažinimo” garantas? Kas tai, profesoriškos fobijos, neurozės - aiškus argumentų nebuvimo ir temos ne aktualumo suvokimas - mėginant slapstytis po sofistikuota leksika ir paradigminiais “naujadarais” siekiant juos įteisinti pasitelkus institucinės indoktrinacijos magiją?

Pamaniau, jog daliniu atsakymu klausimams galėtų būti paties profesoriaus mintys:

“Kažkada vienas eruditas yra pasakęs, kad nė vienas sveikai protaujantis žmogus niekada neskaito knygos nuo pradžios iki pabaigos. Sveikai protaujantis žmogus perskaito tik jį dominančias vietas, visa kita praleidžia. Ypač sveikai protaujantys - protingiausieji - skaito ne knygas, bet ką nors apie jas, paprastai recenzijas”.

Cituoju  Delfi.lt 2008 06 11

Ironija, autoironija, diagnozė…?

Keletas išvadų:

  • Politologijos disciplina Lietuvoje stipriai ideologizuota, dar daugiau, nesama aiškesnio noro išlikti klasikinio intelektualinio maišto (opozicija, bet kokios totalybės formos) orbitoje;
  • Politologų rengimo ir ugdymo strategija didele dalimi priklauso nuo pavienių žmonių „nuotaikų” ir asmeninės motyvacijos;
  • Daug gabių politologų teoretikų patraukia į valstybės tarnybą ar politiką, taip nukraujindami šią discipliną - palikdami daug erdvės tarpti gan vidutiniškų gabumų „talentams”;
  • Besimezgančios politologinės mokyklos (V.Radžvilas, A.Jokubaitis) niekaip nevirsta naratyvia minties struktūra - institucine/ideologine organizacija su praktiniam veikimui reikalingais įrankiais;

* Trumpas ekskursas: alkoholis ir kūryba

Asmeniškai man, alkoholis ir gebėjimas mąstyti nėra binarinė opozicija, atvirkščiai daugelis mokslo ir meno šedevrų gimė jų kūrėjams pasinėrus į apdujimo būseną. Todėl alkoholio pomėgį, t.y. mėgavimąsi kūrybinių mūzų draugija a la bodleriškame stiliuje, laikyčiau tam tikra talentingų žmonių privilegija, leidžiančia jų talentui išsiskleisti pačia radikaliausia ir kūrybingiausia forma - taisyklė, kuri galioja talentingiems. Na, o talento stokojantiems alkoholis - galimybė eliminuoti, bet kokius santūrumo ir padorumo likučius, save ir tekstą prievartaujant atrasti reikšmingą bei aktualią fabulą, kuri prikaustytų aplinkinių dėmesį. Dažnai tokiems kūrėjams ” fabulą” pakanka įsprausti į skambų straipsnio ar knygos pavadinimą nesibodint iškęsti gėdinančių komentarų lavinos dėl turinio eklektiškumo. O kodėl turėtų bodėtis, jei eilinis šimtas gramų degtinaitės seklius talento ir intelektualinės intuicijos vandenis paverčia srauniomis „išminties” upėmis sabutylnikų kompanijoje. Juk jų pripažinimas svarbiausia.

Rodyk draugams

Dalia Grybauskaitė: dviejų klaidų istorija.

Per pastarąsias kelias savaites prezidentė Dalia Grybauskaitė padarė dvi grubias klaidas. Klaidas, kurios valstybės vadovei, jei neapsunkins, tai tikrai nepalengvins gyvenimo. Reikia pasakyti, kad abi klaidos padiktuotos prezidentinės komandos nepatirties, ypač tos jos dalies, kuri kuruoja komunikacijos klausimus. Pirmą ir bene grubiausia klaidą prezidentė ir jos komanda padarė, kai nepasiruošę į prezidentūrą pasikvietė generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Kvietimas, kuris generaliniam prokurorui turėjo tapti nuosprendžiu (to tikėjosi daugelis) už sesers nusikalstamą veiką, nekokybišką prokuratūros darbą ir t.t., skirtingai lūkesčiams, tapo prokuratūros vadovo spaudos konferencija dėl išteisinimo ir pasiteisinimo Kauno pedofilijos byloje.

Visuomenę, kuri šią bylą laiko Lietuvos teisėsaugos sistemos moralumo ir efektyvumo lakmuso popierėliu, prezidentės atstovo spaudai teiginys, kad bylos tyrimas valstybės vadovei nekelia jokių klausimų ir rezultatai ją iš principo tenkina, privertė suabejoti prezidentės deklaruojamu neselektyviu požiūriu į blogai dirbančius valstybės pareigūnus. Dar daugiau, tokie prezidentės atstovo Lino Balsio teiginiai -  daugelį tiesiog suglumino.

Pasirinktoji prezidentūros formuluotė, vertinanti Algimanto Valantino veiklą bei šios formuluotės išimtinis susiejimas su Kauno pedofilijos bylos baigtimi, tapo strategine prezidentūros klaida. Klaida, kuri apnuogino prezidentės komandos, atsakingos už jos komunikaciją, silpnumą. Priimdama sprendimą dėl generalinio prokuroro, prezidentė siuntė politinę žinią dviem auditorijoms: paprastiems piliečiams, kurie trokšta prokuroro kraujo ir politiniam elitui, kuris nori prokuroro galvos dėl asmeninių politinių interesų. Abi auditorijos neišgirdo ir nesuprato prezidentės, arba suprato taip, kaip to mažiausiai reikėjo šalies vadovei.

Paprastam piliečiui pasiliko neaišku, kas šioje byloje prezidentę tenkina. Galbūt tai, kad byla apskritai pasiekė teismą? Būkim atviri, nedidelis pagrindas džiugesiui - visuomenė kitokio sprendimo nebūtų supratusi. O gal valstybės vadovei pasitenkinimą sukėlė tai, kad į teismą keliauja Andrius Ūsas? Nedidelės pergalės esama ir čia. Šiam žmogui kalėjimo sienos dabar bene geriausias sprendimas norint išvengti visuomenės linčo. Tiesa, dar lieka emigracija.

Naujienos iš prezidentūros pribloškė ir prokuroro kraujo ištroškusią LR Seimo daugumą. Tiek plūkęsi ir vargę parlamentarai iš valstybės vadovės išgirdo, kad „stengėsi” be reikalo. Nors prieš tai valstybės galva leido suprasti, kad generalinio prokuroro likimas priklausys nuo LR Seimo išvadų. Deja, nebepriklauso. Prezidentė pasiuntė žinią, kad situacija keičiasi ir visos pastangos sutvarkyti prokuratūros problemas nukeliamos vėlesniam laikui. Nenuosekli, spontaniška, sunkiai prognozuojama  - šie ir kiti epitetai prezidentės nedraugų lūpose dabar skambės solidžiau ir įtikinamiau.

Suprantama, jog pasikeitusi prezidentės laikysena - strateginis sprendimas su paliegusiu ir asmeniškai jai lojaliu generaliniu prokuroru stoti į kovą prieš korupciją ir CŽV kalėjimų istoriją norinčiais numarinti valstybininkais, paklūsta politinei pragmatiškai logikai ir gali būti vertinama, kaip kilni ir drąsi laikysena. Tačiau gerų norų neužtenka, tokiam prezidentės pozicijos pasikeitimui reikėjo sukurti tam deramą informacinį bei politinį lauką. To prezidentės komanda nepadarė. Todėl į pasikeitusius prezidentės prioritetus, kai kas sureagavo labai asmeniškai, kitaip tariant prezidentė įsigijo labai „nuoširdžių” ir stiprių priešų parlamente. To buvo galima išvengti, jei šiuo klausimu būtų padirbėta iš anksto. Deja, deja…

Nuostabą kelia ir prezidentės sprendimas Generalinės prokuratūros klausimą „išspręsti” garsiosios Kauno pedofilijos bylos rėmuose suorganizuojant improvizuotą generalinės prokuratūros vadovybės posėdį Daukanto rūmuose, kuriam, reikia suprasti, „pirmininkavo” pati valstybės vadovė. Kodėl reikėjo šio betarpiškos savęs susiejimo su nevykusiu prokuroru ir jo komanda? Manau, ir pati prezidentė nelabai turi atsakymą. Jei tai buvo mėginimas pademonstruoti, jog „situacija dabar kontroliuos prezidentė”, tai mėginimas nevykęs. Nes akivaizdžiai buvo justi, kad situacijos Daukanto rūmų vadovė nekontroliuoja. Nekontroliuoja dalykiniu požiūriu, t.y. ji negali būti preciziškai susipažinusi su prokuratūros darbu, o juo labiau konkrečia byla, tai nėra valstybės vadovės funkcija, tam ji ir laiko neturi. Todėl šalies vadovės sprendimas ir jos komandos nuolankus bei nekritiškas pritarimas tris valandas Lietuvai įrodinėti, jog „valstybė valdoma”, o po to pareikšti, kad savo pavaldiniui „kol, kas neturi jokių priekaištų”, buvo truputį ne laiku ir ne vietoje, o ir, minėjau, daugelio liko nesuprastas.

Kad ir kaip sunku bei nemalonu prezidentei pripažinti, tačiau sau spąstus valstybės  vadovė paspendė pati. Deklaruodama, kad jos sprendimai liečiantys valstybės pareigūnus: ryžtingi, greiti ir paremti aukštais etikos reikalavimais, Dalią Grybauskaitę įpareigojo kiekvieną sprendimą ar viešą gestą apskaičiuoti iki menkiausių detalių. Deja, šiuo atveju buvo paslysta. Valstybės vadovė ir jos komanda paslydo, nes įsivėlė į konkrečios bylos „tyrimą” bei viešoje erdvėje pakeitė savo nuomonę dėl kriterijų, kuriais remiantis turėjo būti vertinamas generalinis prokuroras ir jo darbas. Paslydo, nes manė, kad reitingų ir autoriteto užteks pateisinti galbūt teisingą, bet neargumentuotą sprendimą.

Kol kas visuomenė šį Algimantą Valantiną „išteisinantį” valstybės vadovės verdiktą nurašo prokurorų apgavikiškiems kėslams. Suprask, valstybės vadovę prokurorai apgavo. Ši „apgavystė” visuomenės sąmonėje bus toleruojama tol, kol prezidentė nesiims keršyti ją „apgavusiems” prokurorams. Jei keršys, tai visuomenė valstybės vadovės „neapsižiūrėjimą” pateisins ir atleis, jei ne - prezidentė bus nurašyta į „slabakus”. Ir visi jos pasiekimai keičiant ministrus ar nesąžiningus pareigūnus sodinant į kalėjimą virs tik smėlio smiltimis reitingų lentelėje. Per neapdairumą ir komandos nepasiruošimą valstybės vadovė įsivėlė į jai pačiai pavojingą flirtą su įaudrintos visuomenės sparčiai kintančia nuomone. Nereikia pamiršti, kad čia prezidentė prieš save nuteikė ir dalį LR Seimo daugumos atstovų. To prezidentei dabar mažiausiai reikia.

Antra, ir nemažiau grubi klaida, kurią padarė prezidentės komanda, atsakinga už komunikacijos klausimus, tai dienos šviesą išvydęs patarėjos Virginijos Būdienės interviu delfi.lt portale. Reikia pasakyti, kad interviu tonas ir ten dėstomos mintys daugelį nustebino. Pirma, patarėja sau leido prabangą aiškintis savo asmeninius santykius su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Antra, interviu metu buvo padaryta bent keletas politinių pareiškimų, vertinančių koalicijos darbą, o tai turėtų griežtai kirstis su prezidentės deklaruojama nepolitinių patarėjų koncepcija. Ir trečia, patarėja valstybės vadovę įvėlė į politiniu, teisiniu ir ideologiniu požiūriu jautrią religinių konfesijų ir valstybės santykio diskusiją. Įvėlė tokiu apgrabiu būdu ir taip ne laiku, kad net didžiausi Dalios Grybauskaitės simpatikai, kurie nekritiškai pritaria bet kuriam prezidentės sprendimui, dabar klausia, kodėl šis interviu ir kodėl dabar?

Keista, kad prezidentės komandos komunikacininkai neįvertino ir kitos svarbios aplinkybės, kad gerbiamos Virginijos Būdienės pasisakymai nuskambėjo dar neišblėsus audringiems prezidentūros sprendimų vertinimams Kauno pedofilijos byloje. Prezidentės ir jos komandos nedraugai kaip mat pasičiupo faktą, kad Grybauskaitės patarėja, užimdama Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrės postą, buvo aktyvi “Gender Loops” programos propaguotoja ir agitatorė. Suprask, ko tikėtis iš prezidentūros, kurioje sau šiltą vietą suranda įvairių netradicinių seksualinių orientacijų gynėjai. Asmeniškai tokį mėginimą sieti šiuos du nesusijusius klausimus laikau nekorektišku ir stokojančiu logikos, tačiau taip manančių yra mažuma. O ir griežtai strateginės komunikacijos požiūriu išklibusį (po prokuratūros klausimo sprendimo) prezidentūros, kaip moralės bastiono įvaizdį, vargu ar sustiprina neapgalvoti ir neparuošti patarėjų pasisakymai, atvirkščiai, šiam įvaizdžiui tik dar labiau kenkiama, taip silpninant ir prezidentūros politines pozicijas.

Nederėjo gerbiamai patarėjai veltis ir į viešą diskusiją su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Galiu suprasti Virginijos Būdienės norą į „vietą pastatyti” Mantą Adomėną, šis politikas nemažai nervų prigadino Švietimo ir mokslo ministerijai, o ir dabartinę prezidentūrą priverčia raukytis išgirdus jo vardą ir pavardę, tačiau, ar pasirinktas laikas ir forma patys geriausi, tuo didžiai abejoju. Dar didesnės abejonės apima, kai skaitant interviu išgirsti teiginius apie „konservatorių norą viską totaliai kontroliuoti”. Skambėtų įtikinamai, jei ne viena reikšminga detalė. Pastarasis kaltinimas gali būti puikiai peradresuotas pačiai prezidentūrai, o konkrečiau mano didžiai gerbiamai Daliai Grybauskaitei. Ryžtas ir politinio užsimojimo mastas, kuris iliustruojamas vis naujais prezidentės pareiškimais apie papildomos kontrolės reikalaujančias reformas, leidžia manyti, kad pačiai prezidentei „kontroliavimo” sindromas nėra svetimas.

Todėl gerbiamos patarėjos mėginimas apibendrinti vyriausybės darbą ir jos vykdomą švietimo reformą, nevisiškai teisingas ir tikslus, o ir įvelia prezidentę į bereikalingas intrigas. Suprantu, kad premjeras A.Kubilius ir jo vyriausybė tapo raiša antimi, kuri sunkiai judėdama galbūt sulauks savivaldos rinkimų, tačiau nereikia pamiršti, kad ši partija ir jos koalicijos partneriai kol kas dar turi, nors ir formalų, tačiau tautos jiems deleguotą mandatą ir su juo reikia skaitytis. Bent jau gerbiamai patarėjai.

Didžiausią netaktą patarėja parodė ir aptardama religinių konfesijų vietą Lietuvos švietimo bei ugdymo sistemoje. Grubiu ir tokio rango pareigūnei netinkančiu stiliumi ponia Būdienė religines bendruomenes, o konkrečiai Katalikų bažnyčią, „pastatė” į vietą. Nors mokyklose kryžių kabinimo klausimo Lietuvos katalikų bažnyčia nekėlė, tačiau dėl Vilniaus mero Viliaus Navicko nesugebėjimo suvokti klausimo delikatumo ir jo garsių postringavimų apie privalėjimą kabinti kryžius mokyklose, šis klausimas tapo labai svarbia vidaus politinės darbotvarkės tema. Kaip jau minėjau, pagundai savo nuomonę pareikšti neatsispyrė ir prezidentės patarėja. Pacitavusi visas įmanomas ir žinomas europines konvencijas, kurios atskiria bažnyčios ir valstybės kompetencijas viešo ir privataus veikimo sferose, buvusi Gedimino Kirkilo vyriausybės Švietimo ir mokslo viceministrė išreiškė neslepiamą pasipiktinimą bažnyčios noru bent kiek aktyviau reikštis žmogaus ugdymo procese.

Reikia pasakyti, kad formaliai prie patarėjos žodžių prikibti neina. Tačiau čia ir vėl koją pakišo subtilumo ir takto stygius, kuris bažnyčios hierarchus ir bendruomenę turėjo galutinai suerzinti. Atsakinėdama į žurnalisto klausimus gerbiama Būdienė mintimis nuklydo į žmogaus ugdymo tematikos svarstymus. Ką ir kaip patarėja mano esant alternatyva vaikų doriniam ugdymui mokyklose, galima pasiskaityt mano pateiktoje nuorodoje, galiu tik pasakyti, kad čia patarėja padarė tokių konceptualių klaidų, kad bent kiek besidominčiam švietimo sistemos nebiurokratine, o ideologine problematika, tapo aišku, kad ponia Budienė turi griežtą ir bekompromisę nuomonę, kuri grįsta dar prancūzų revoliucijos laikus menančiomis vertybėmis - bažnyčiai viešajame gyvenime vietos nėra. Deja, ši nuomonė ir jos dėstymas prieš prezidentę nuteikia nemažą dalį jos pačios elektorato, o ir suvisam įkalamas gilus pleištas tarp valstybės vadovės ir gan svarbios konfesijos (katalikų) hierarchijos. Patarėjai turėjo užtekti nuovokos nekomentuoti Vilniaus mero kvailokų iniciatyvų, o dar labiau reikėjo vengti veltis į diskusiją apie valstybės ir bažnyčios santykį.

Nežinau, ar prezidentei pastarųjų savaičių grubios klaidos apskritai leidžia manyti, jog jų būta (mano nuomone, bet koks neigimas būtų stačiai nelogiškas), tačiau stebint iš šalies negali nepastebėti keleto dalykų, kurie jau tampa bloga ir pačiai prezidentei bei jos institucijai kenkiančia praktika. Į akis krenta akivaizdus prezidentės komandos silpnumas viešosios komunikacijos ir tarpžinybinio/politinio bendradarbiavimo baruose. Gerbiamas Linas Balsys puikus kalbėtojas į mikrofoną ir kamerą, tačiau silpnokas komunikacijos strategas, tiesiog stinga žinių ir subtilesnio bei gilesnio strateginės komunikacijos teorijos ir praktikos išmanymo. Turiu įtarimą, kad gerbiamas Linas gan dažnai žvalgosi į ponios Audronės Nugaraitės pusę, kuri prezidentūroje vadovauja  Politinės analizės ir institucinių ryšių grupei. Toks žvalgymasis būtų suprantamas ir logiškas. Gerbiama Audronė yra pripažinta komunikacijos teoretikė, tačiau tik teoretikė, kurios praktinės strateginės komunikacijos žinios gan kuklios. Tiesa, gali būti ir visiškai atvirkščio varianto. Žmonės,  ypač konkurencinėje aplinkoje, nelinkę paminti savo ambicijų ir stengiasi save įtikinti, kad jie viską supranta ir gali daugelį klausimų spręsti vieni. Nors toks mąstymas pavojingas, tačiau dažnai sutinkamas. Bet kokiu atveju šios dvi prezidentūros grandys, kurioms vadovauja gerbiamas Linas ir Audronė, turėtų rodyti didesnę profesinę sinergiją.

Manau, kad šioms grandims nepamaišytų keleto profesionalų pagalba. Profesionalų, kurie savyje derintų politinio proceso ir strateginės komunikacijos išmanymo kompetencijas ir sugebėtų teikti siūlymus praktiniams strateginės komunikacijos sprendimams. Deja, dabar prezidentūroje to stinga. Kitaip negaliu paaiškinti prezidentės ir jos komandos klaidų, susijusių su prokuratūros „posėdžiais” prezidentūroje ir gerbiamos patarėjos pamąstymais, kurie prezidentę pristato nevisiškai korektiškoje šviesoje.

Rodyk draugams

Apie kryžius ir Europą. Man patiko.

Savaitraštyje Atgimimas perskaičiau Rasos Navickaitės straipsnį Lietuva neša savo „kryželį”.

Norintiems detaliau susipažinti su kryžių kabinimo mokyklose ir “europinių” vertybių problemine polemika privalo perskaityti straipsnį. Na jei neprivalo, tai laikyčiau prasminga rekomendaciją su juo susipažinti:)

Skaitant straipsnį įstrigo filosofo Alvydo Jokūbaičio paneuropinės idėjos eklektiškumą charakterizuojanti ištara:

Pažiūrėkite į euro banknotus, - sako filosofas. - Ant litų matome mums brangius ir pažįstamus dalykus, ant eurų - abstrakčių figūrų rinkinius. Turime dviejų filosofijų susidūrimą. Viena iš jų teigia abstraktaus, kosmopolitinio, laiko ir vietos skirtumų nepaisančio principo prioritetą. Kita gina konkrečioms bendruomenėms svarbias, jų išgyventas, istoriškai paveldėtas, lokalias prasmes. ES yra konstrukcija be dvasios. Tai ekonominė pagonybė, kurią šiandien rodo užrašai prie kelio - „Šis kelias suremontuotas už Europos Sąjungos pinigus”. Labai primena sovietmetį - „ačiū partijai ir vyriausybei”.

Gerbiamo Jokūbaičio neapkaltinsi klerikalizmu ir kitu totalizmu, kiek žinau jam tai svetima. Todėl jo pastabos ir mintys man pasirodė įtikinamos. Klausimas, Quo vadis Europa, išlieka atviras.

Rodyk draugams

Vilniaus meras apie katalikybę, krikščionybę ir šį bei tą

„Lietuva yra krikščioniška, katalikiška šalis, todėl aš manau, kad Vilniaus mokyklose ne tik gali, bet ir privalo būti kryžiai. Tikybos klasėse - būtinai, o dėl kitų, šnekėsimės su vaikais”, - pirmadienį sostinės savivaldybės atstovų susitikime su Vilniaus arkivyskupu metropolitu kardinolu Audriu Juozu Bačkiu teigė Vilniaus meras Vilius Navickas.

Cituoju delfi.lt

Pralinksmino pono Navicko pasiryžimas apklausti mokinius. Įdomu, kokiu būdų ir kurių klasių mokinius apklausinės? Iš ties smalsu, kokia metodika?

Kita vertus, ši “demokratijos” pamokėlė išeis į naudą. Visi tie, kurie šiuolaikinį jaunimą kaltina neatsakingumu, turės prikąsti liežuvį. Mokytis spręsti pasaulėžiūros klausimus reikia nuo mažumės, na bent taip reikėtų suprasti šią mero iniciatyvą. Teisinis, teologinis, religijotyrinis, sociologinis ir t.t. išsilavinimas šio klausimo aptarimui nereikalingas. Geležinė milicininko/statybininko logika.

Na, kad jau meras nulenkė savo galvą prieš moksleivių apsisprendimo teisę, tai priminsiu sostinės vadovui, kad esama nemažiau opių klausimų, kur moksleiviai taip pat turėtų nuspręsti:

  • Ar reikalinga pamokų ruoša?
  • Ar būtina laiku eiti į pamokas?
  • Ar privalu mokykloje būti drausmingu?
  • Ar apskritai privalu eiti į mokyklą?

Referendumo rezultatai bus privalomi.

Rodyk draugams

Conversi ad Dominum. O kam to reikia?

 

Taip sutapo, kad per šią savaitę buvau du kartus apklausiamas sociologinėse apklausose. Pirmoji - konfidenciali, neatskleidžianti organizacijos užsakovės ir apklausos tikslo, tačiau dėl savo klausimų turinio buvo perdėm išsiduodanti. Nuovokesnis iš karto būtų sumojęs, jog klausimynas susijęs su bankiniu sektoriumi. Antroji - kur kas atviresnė ir turinti kilnius tikslus: norima susidaryti išsamesnį vaizdą apie jaunų šeimų poreikius ir t.t Ją atliko JTO (Jungtinių Tautų Organizacija) atstovybė Lietuvoje. O ir klausimynas man pasirodė įdomesnis už pirmąją - šeima, vaikai, tėvai, tikėjimas ir t.t. Tačiau įsimintina ši apklausa tapo ne dėl savo klausimų įdomumo, o dėl netikėto klausinėjančios moters prisipažinimo apie jos turimas magiškas galias. Šis netikėtas asmeninio tikėjimo, o gal įsitikinimo, credo nuobodoką klausimų ir atsakymų žymėjimo procesą pavertė įdomiu pašnekesiu, kuris pabaigus klausinėjimo darbus užsitęsė papildomas 20 min. Savo skepticizmą ir ironiją po tokio žmogaus prisipažinimo (kalbu apie tuos, kurie bent kiek racionaliau mąsto) vargu ar pavyktų nuslėpti net ir labai to norint. Kiek supratau, per daug laisvo laiko turinti pašnekovė mano ironiją ir skeptiškumą gan lengvai išskaitė iš maniškio nebylaus ir reikšmingo galvos linksėjimo. Todėl norėdama savo galių išskirtinumą pagrįsti svaresniais teiginiais man pateikė neatremiamą “mokslinį” argumentą - ji yra baigusi Kauno politechnikos institutą (dabar KTU) ir liaudies medicinos kursus. Po šio “argumento” beliko pasidžiaugti vis dar “ne pagal metus” atrodančia ponios išvaizda ir palinkėti sėkmės gyvenime. Beje visiškai nuoširdžiai…

Dabar prie temos. Šis sekmadienis Katalikų bažnyčios kalendoriuje žymi reikšmingą liturginį įvykį - Advento pradžią. Kas yra Adventas ir kuo jis reikšmingas Katalikų bažnyčiai galima pasiskaityti šios dienos Tomo Vilucko lrytas.lt ir brolio Ramūno Mizgirio OFM delfi.lt komentaruose. Todėl čia nesiplėsiu ir liturginių, religinių bei teologinių Advento prasmių sąrašo nepildysiu. Nes net ir labai gerbiant teologinę ir bažnytinę tradiciją kiekvienas šį sąrašą mato savaip. Tad sąrašas iš principo nėra baigtinis. Tačiau norėčiau pasidalinti keliais savo pastebėjimais, kurie, drįstu spėti, leistų detaliau pažvelgti į šios liturginės datos reikšmę mūsų dienų žmogui ir jo principiniam santykiui su katalikybe, o ir pačios katalikybės santykiui su žmogumi. Skamba pretenzingai? Sutinku, bet tik skamba, o ne yra. Formuluotėje - katalikybės ir žmogaus santykis - galimai išryškėjantis pretenzingumas yra tik duoklė paradigmos žodinei tradicijai, bet ne daugiau. O ir tuštėjančios bažnyčios, kunigų seminarijos bei teologijos fakultetų auditorijos tikinčio žmogaus mėginimus apie šį santykį kalbėti pretenzingu tonu daro daugiau nei vertus ironijos. Esu giliai širdyje skeptiškas mėginimui žmogų ir jo santykį su kažkuo aptarti tam tikromis totalybės sąvokomis: tipas, grupė, vienetas, klasė, segmentas ir t.t. Kur kas labiau vertinu atsitiktinius susitikimus su konkrečiu žmogumi, filosofo Emmanuel Levinas žodžiais tariat, kitu arba kitokiu. Todėl teksto pradžioje aprašytas susitikimas su “mistinėmis” galiomis pasižyminčia moterimi kaip tik ir būtų tai, ką asmeniškai laikyčiau susitikimu su kitu arba kitokiu. Nors šis susitikimas perdėm buitinis ir neturintis didelių pretenzijų į sukrečiančias egzistencines patirtis, tačiau man tapo savaip reikšmingu. Šios moters prisipažinimas, jog ji valdo mistines galias, logiškai mąstant reikalautų psichologinės pagalbos, o ne mano gilesnių pamąstymų. Tačiau kiekvienas iš mūsų ieškome arba sutinkame tuos žmones ir patirtis, kurias mums pasiūlo dievoieškoje, o ir kitose prasmių paieškos erdvėse paskendusi žmogaus būsena. Man šis atsitiktinis susitikimas su šia kitokia nei aš moterimi buvo svarbus formuluojant pačiam sau klausimą apie žmogaus ir katalikybės santykį/susitikimą Advento tradicijos kontekste. Kodėl šiam susitikimui  yra svarbus Adventas ir kodėl susitikimo vektorius yra nukreiptas į susitikimą su katalikybe, o ne su esminiu jos tikėjimo centru - Jėzumi Kristumi? Ir apskritai ar įmanomas susitikimas su katalikybe be pagrindinio jos tikėjimo Centro?

Iš lotynų kalbos žodis adventus verčiamas kaip atėjimas. Tai yra veiksmas, judesys, kažkas, kas yra aktyvu. Ši kalbinė reikšmė turi seną, dar pagoniškos Romos imperijos laikus menantį, apeiginį turinį. Adventu Romos imperijoje skelbdavo laiką, kuomet iš šventyklos žmonių garbinimui būdavo išnešama dievybės statula. Paprastai šis garbinimas užtrukdavo mėnesį. Dievybės “išėjimas” į žmones turėdavo sustiprinti Romos piliečių ir jų garbinamos dievybės emocinį ryšį. Žmonės turėjo galimybę su dievybe susitikti. Susitikti ne sakralizuotoje ir nuo kasdienės realybės nutolusioje šventyklos erdvėje, o čia - paprastų mirtingųjų pilkoje ir niūrioje kasdienybėje. Metuose kartą Romos imperijos mirtingieji turėjo teisę dievybei liepti ateiti, o ne atvirkščiai nuolankiai jos šaukiami ateidavo. Nesigilinant į šios galimybės liepti ateiti kilmės genezę (reikėtų atskiro ir išsamaus aptarimo) reikia pripažinti, kad tokia piliečių psichologija Romos imperijai turėjo ne tik reikšmingų religinių, bet ir politinių bei socialinės organizacijos pasekmių. Plečiantis Romos imperijos teritorijai ir gausėjant kultų ir dievybių skaičiui ši psichologija liepti ateiti galėjo tapti esminiu Romos galios nestabilumo šaltiniu. Religinis kultas ir jo tarnai asocijuojami su politiniu elitu ir šis elitas asocijuojamas su kulto tarnais: visi jie paklūsta Romos diktatui - naujai užkariautose teritorijose galėjo būti sudoroti pačių romėnų religinio legalumo argumentu. t.y bet kada pareikalauti nuleisti religinį, o ir politinį sakralumą ant žemės. Naujajame Testamente rabinai provokuodami Jėzų Kristų Dievo ir Ciesoriaus pasirinkimo klausimu, o vėliau jį teisiant kaltinę kėsinimusi į šventą Romos valdžią, kaip tik naudojo šio turinio argumentus. Dailidė iš Nazareto negali būti Dievas ar karalius, t.y iš nesakralaus sakraliu netampama. Tačiau vėliau sekę žydų sukilimai prieš Romos imperiją jos sakralią galią kaip mat nuleido ant žemės. Todėl imperinės sąmonės poreikis identifikuoti pagrindinę dievybę ir suręsti jai šventovę buvo daugiau nei pribrendęs. Esamų dievybių panteone, kurioms žmogus gali liepti/įsakyti, vargu ar buvo galima surasti tą, kuri atitiktų šią vienijančią funkciją. Vienijimo veiksmui Romos imperijoje reikėjo galios, o galiai liepti/įsakyti neįmanoma, galia liepia/įsako. Romos imperijoje ši galia buvo išimtinai suvokiama kaip politinė (karinė), o ne religinės ar filosofinės minties įtaigumo prasme (imperatoriaus Nerono krikščionių persekiojimai ir filosofo Senekos savižudybė - simboliškas to patvirtinimas). Romos imperijoje tokia galia disponavo vienintelis imperatorius. Todėl imperatoriaus sudievinimas buvo tik laiko klausimas. Romos piliečių tarpe šis sudievinimas buvo suvokiamas ne kaip galimybė, o kaip būtinybė, kaip jau buvo minėta ne religinė, o politinė. Tokio imperatoriaus sudievinimo apoteoze laikytinas Romos koliziejus, kuris tapo imperatoriško dieviškumo simboliu. Ten buvo atliekama pagoniška “liturgija” kas kart pakeliant arba nuleidžiant imperatoriškąjį nykštį, kuris pirmiesiems krikščionims arba gladiatoriams tapdavo asmenine paskutiniojo teismo diena. Matydamas šį adventus sąvokos kilmės istorinį kontekstą ir šio konteksto fundamentalų santykį su pagoniško kulto psichologine struktūra privalau savęs paklausti, ar pagoniškasis ir katalikiškasis adventus iš ties yra atlikęs psichologinę schizmą. Kitaip tariant, turime katalikišką kulto hierarchinę struktūrą ir misterizuotą liturginę estetiką bei to kulto tradicijoje legalizuotą dievybinių simuliakrų “apsireiškimų” kalendorių, tačiau ar turime drąsos tikram krikščioniškam tikėjimui ir Adventui. Dažnai tuo abejoju ir šis abejojimas kaskart sustiprėja kai savo katalikiškame krašte sutinku sociologines apklausas atliekančias “magiškų” galių moteris. Kartais apima jausmas, kad šis status quo katalikybei ir postmoderniems pagonims patogus. Pirmieji džiaugiasi turėdama ką išganyti, o išganomieji džiaugiasi tokia romia ir neįkyria bažnyčia. Psichoanalitikas Erich Fromm savo straipsnyje Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?  mėgina apmąstyti krikščionybės ir pagonybės, o iš principo mūsų dienų modernybės santykį šio santykio centre matydamas žmogų. Išvada, prie kurios prieina Erich Fromm, gan iškalbinga. Atsakydamas į klausimą ar Vakarų pasaulis krikščioniškas jis teigia, “Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į ši klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulingas ir geriausiu atveju galima kalbėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusį XII-XVI amžiais; ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko idealogizacija ir vyravo didesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai. Tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra; pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.”

Todėl žvelgdamas į Adventą ir mano adventinius dialogus su “magiškąja” apklausininke linkęs konstatuoti, kad katalikybė įmanoma be Kristaus ar Dievo. Ir ji sėkmingai tarpsta mūsų kasdienybėje. Čia net nereikia daryti reikšmingesnio skyrimo tarp sekuliarios ir ar sakralizuotos bendruomenės. Mano nuomone, pagoniška ir krikščioniška (šiuo atveju katalikiška) religinė sąmonė skiriasi tuo, kad pagoniška sąmonė net ir jausdama religinio, ar platesne reikšme - prasminio, savęs užpildymo poreikį, sėkmingai tai daro ieškodama dieviškumo simuliakro, o ne pačio dieviškumo. Tuo tarpu krikščioniškas (katalikiškas) prasminis ir atsakymo laukas negali būti užpildytas tik forma be turinio. Deja tenka pripažinti, kad modernaus žmogaus ir jo katalikiškų bažnyčių “charakterio struktūra” savo esme išlieka pagoniška. Tad krikščioniškas raginimas Conversi ad Dominum skambantis iš sakyklų Advento metu mane verčia klausti, atsigręžti į kieno Dievą?

Rodyk draugams