BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Per purų sniegą į svieto tiesą?

Storas sniego paklotas be galo painus, o kartkartėmis ir pavojingas. Jei ne medžių arkos, supančios Tako vingį, tai žvelgiant į perspektyvą sugauti bent kiek aiškesnę Jo trajektoriją būtų bemaž neįmanoma. Žiema turi savybę viską sumuoti, tiksliau tariant, sujaukti pačią Tako ir medžių arkinės architektonikos dermės hierarchinę struktūrą išgaunant šį griežtai estetinį efektą iš savo baltumo - spektrograminės ir mitolografinės summa. Baltos spalvos magija(?) ontologinė!

Tomis akimirkomis, kai žemė leidžiasi būti įsprausta į sezoninės gradacijos logiką (trys metų laikai, gerokai nutolę nuo ledinės sniego pretenzijos palaidoti visur ir viską: pavasaris, vasara, ruduo), Tako galiai paklūsta tiek medžių arkinė struktūra, tiek kita Jį supanti erdvėlaikio architektūra. Iš dangaus pasipylus pirmosioms snaigėms medžiai ir jų viršūnių pynės kviečia, o ir leidžia, į savo monumentalų rimastingumą įsiskverbti Tako trajektorijoms, vingiams ir direktyvinei logikai, kuriančiai amžinąjį judėjimo formoje ratą, kuriame mezgasi fragmentiškos, tačiau lemtingos egzistencinės atogrąžos pynės,  mus vis sugrąžinančios į pradžios akimirką(as). Kieno..? Soreno Kierkegaardo žodžiais tariant, tomis akimirkomis galima patirti visą estetizmo gelmę, kuri įveikdama bet kokią erdvių, formų, spalvų ir kvapų tipologiją sumuoja visą žmogaus atsivėrimo pasauliui akimirkos galią - tai baltumo meta(fizika).

Visoje šioje sniegingoje rhétorique gali išgirsti lengvą minčių tipenimą mėginant pasiekti prasminį horizontą, kuris savo blukia punktyrine linija atsiremia į Jeruzalės bažnytėlės šventorių ir amžinybės baltumo kapinaites. Tiesa, šią baltumo harmoniją trikdo iš tolo mojantys antkapiniai kryžiai, tačiau baltumo per daug, kad šis extravagance pavirstų apgrabiu gamtos genijaus profane. Čia su J. V. Getės jaunuoju Verteriu klausiu Argi taip jau turi būti, kad tas, kuris duoda žmogui laimę, tampa ir jo kančių šaltiniu?

Ir vėl Sorenas Kierkegaardas ataidi savo mintimis į šį žvarbaus vakaro tekstą Norint kokį žmogų iš tiesų nuvesti į apibrėžtą vietą, visų pirma reikia surasti jį ten, kur jis yra, ir nuo ten pradėti. O  kas nuves?

Rodyk draugams

Europa pamiršo religiją

Paskutiniai tyrimai, kuriuos atliko European Social Survey, atskleidžia įdomias tendencijas. Europiečiai nepraktikuoja religinių apeigų ir ritualų, nelanko savo bažnyčių. Europoje religingumas mirė?!

Rodyk draugams

Tęsiant homofobijos, emancipacijos, liberalizmo temą. Atsakymas bičiuliui.

Gavau laišką iš bičiulio, kuris gan kritiškai įvertino mano pastabas susijuses su Birgitta Ohlsson vizitu Lietuvoje. Mintys pasirodė įdomios ir vertos detalesnio aptarimo. Tikiuosi, jog nepadarysiu didelio netakto jei man įdomiomis pasirodžiusias mintis aptarsiu čia. Taigi apačioje mano mintys ir pamąstymai atsakant bičiuliui:

“Manau, kad šiuo metu Lietuvoje neviskas yra tvarkoje šiuo (Bažnyčios ir valstybės atskyrimo. Aut past) klausimu. Kodėl?

Sielovada prasideda asmens pasirinkimu, tuo mano nuomone turėtų ir pasibaigti. Nenoriu, kad bažnyčia bandytų formuoti žmonių nuomonės ar dalyvauti politiniame procese, tai daroma ir mano požiūriu gan įžūliai. Ar tai švento Tėvo ….. apie susilaikymą kaip geriausią vaistą nuo ŽIV. Ar tai abortų įvardinimo kaip genocido… Skamba patetiškai, paskutinių žinių iš Vatikano kontekste…”
http://www.guardian.co.uk/world/2010/mar/04/vatican-gay-sex-scandal

Dėl pozicijos Bažnyčios ir valstybės atskyrimo klausimu. Nemanau, kad esama konceptualios teorinės problemos kalbant apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Mano nuomone, tai, ką teoriniu/ideologiniu požiūriu pradėjo J.Lockas ir pabaigė Volteras, o simboliškai instituciniu/politiniu lygiu įteisino Prancūzijos viva la revolución, buvo geras darbas, kuris pačiai Bažnyčiai išėjo į naudą. Aiškus institucinis dviejų organizacijų išskyrimas, kuris dėl perdėtos augustiniškosios teleologinės patetikos ilgokai leido vešėti „Dievo valstybės” idėjai (ją interpretuojant kaip absoliutų Bažnyčios prima prieš pasaulietinę valdžią), viską sustatė į savo vietas.

Todėl drįstu teigti (priminti), kad valstybės ir Bažnyčios schizma senai įvykusi, o visą diskusija apie klastingą ir godžią bažnytinę hierarchiją ir isteriškus krikščionis, kurie tik ir laukia, kam nors nuleisti kraują, yra ne kas kita, kaip žiūrėjimas į pasaulį per labai suprimityvintos ideologinės dioptrijos akinius. Ne paslaptis, to niekas nesiruošia ir neigti, jog institucinė, t.y. hierarchinė Bažnyčios organizacija, visais laikais turėjo pagundą savo autoritetą kišti ten, kur to mažiausiai reikia, naudojant jį ne visiškai kilniems, teisingiems bei teisėtiems tikslams, tačiau tai pagundai neatsispirė/ia ir valstybė, ar jos oficialūs asmenys savo asmenines ideologines klišes piršdami kaip visa apimantį pasaulėžiūrinį visuomeninių procesų vertinimo matą. Tiek pirmųjų (bažnytinė hierarchija), tiek antrųjų (politinis elitas) elgesys turi polinkį naudotis totalitarinėmis mąstymo schemomis - savyje slepia rizikas peraugti į utopinius politinius/visuomeninius projektus, griaunančius atskirų žmonių ar ištisų tautų likimus. Todėl norint išlikti visiškai nuosekliems privalu negatyvią laisvės sampratą, o šioje diskusijoje kaip tik ją ir aptariame, išplėsti iki politinių institucijų - minimalizuojant jų teises dalyvauti bet kurioje diskusijoje vykstančioje ideologiniu pagrindu.

Tai būtų conditio sine qua non norint konstruoti - liberalaus mąstymo pagrindu besiremiantį modernų Babelio bokštą. Realu? Nežinau. Laikas parodys. Tik žinau vieną, kad vaikantis tokio idealo, o jo modernusis liberalų avangardas ieško ne vienerius metus, yra priartėjama prie kraštutinės kairiųjų retorikos imant neigti bet kokią politinės organizacijos egzistavimo teisę (komunistų svajonė - beklasė visuomenė), galiausiai visą diskusiją nukreipiant į politinių institucijų dekonstravimo metodų aptarimą. Manau, jog modernus anarchistinis judėjimas yra tam tikra kraštutinio liberalaus ir socialistinio mąstymo simbiotinė perversija, kuri paradoksaliai tarpsta, t.y. institucinius bei organizacinius resursus semia iš taip stipriai kritikuojamo konservatyviosios visuomeninės politinio/organizacinio modelio. Ar tai yra liberalios minties idealas?

Grįžtant prie gerbiamos Birgitta Ohlsson, tai manau, jog jos mintys ir pasisakymai Vilniuje su liberalizmu turi tik tiek bendro, kad apgrabiu ir netaktišku būdu mėgina tęsti dar Johnas Rawlso suformuluotą teisingumo ir gėrio santykio problematiką tik jau ne teoriniame diskurse, o imituojant politinę veiklą. Tiesa bent už tai jai garbė, nes Johnas Rawlsas nėra pats silpniausias liberalios politinės filosofijos apologetas. Todėl šią filosofo reminiscenciją vertinčiau, kaip nuoseklią ir pagarbos vertą Birgitta Ohlsson adoraciją liberalios minties modernybei. Tačiau gerbiama viešnia turėtų nepamiršti, jog akcentuodamas teisingumo prioritetą prieš gėrį, Ralwsas tapo ne tik moderniosios liberalios minties frontmanu, bet ir mąstytoju žyminčiu viso modernaus politinio diskurso punktyrą, kurį būtų galima apibendrinti klausimu ar politika yra reikalinga moralės ir koks politinės praktikos santykis su etika? O čia atsiveria labai platus laukas diskusijai, kurioje, reikia pasakyti, liberalai atrodo silpniausiai. Beje, gerbiamos Birgitta Ohlsson mintijimai Vilniuje, tai tik paliudijo.

Dabar dėl Lietuvos Katalikų bažnyčios. Nesu įgaliotas ginti jų pozicijos diskurse su liberalia bendruomene, galiu tik pasakyti viena, ji gyvena tomis pačiomis problemomis, kurios apnikusios visas kitas religines bendruomenes, o jos žvelgdamos į postmodernaus diskurso iššūkius neranda suprantamos ir įtikinamos kalbos su modernios visuomenės avangardu. Kaip šią situaciją pakeisti ir ar apskritai verta keisti? Klausimas kol kas retorinis.

Dėl sielovadinių dalykų esi teisus. Asmeninis apsisprendimas turėtų nulemti tolimesnės religinės praktikos turinį ir formas. Dėl Bažnyčios kišimosi formuojant žmogaus ideologines nuostatas čia labai įdomus pastebėjimas. Tiesiog smalsu, ar taip teigiant siekiama akcentuoti specifinį norą, jog konkrečiai nesikištų Bažnyčia ar šis teiginys - apibendrinantis ir akcentuojantis bet kokį paties nusistatymą prieš indoktrinaciją? Būtų idomu išgirsti detalesnę poziciją.

Dėl popiežiaus Benedikto XVI pozicijos abortų ir kitais klausimais. Negaliu advokatauti tam, kuris neprašė. Galiu tik pasakyti, kad nuoseklumo ir pagarbos kito nuomonei jam nestinga. Gerbiu jį už tai. Taip jis kur kas pilkesnis ir stokojąs charizmos nei jo pirmtakas šviesaus atminimo Jonas Paulius II, tačiau negali iš visų reikalauti būti kaip „kažkas”.

“Suvokiu, kad jaunos ir ambicingos moters, kitos valstybės pareigūnės vertybinės nuostatos drasko akis mums patogiai besijaučiantiems homofobiškoje visuomenėje, kur taip buvo visados ir todėl turėtų tęstis toliau…”

Nekvestionuoju gerbiamos viešnios teisės į laisvą ir niekieno nevaržomą nuomonės dėstymą. Stop… Tam esama keletas sąlygų. Pirmoji, šis nuomonės dėstymas turi vykti korektiškai. Antra jis turi būti susyjąs su aptariama tema. Manau, kad ministrės noras moralizuoti vieno ar kito įstatymo redakcijos klausimais turi būti diskretiškesnis ir konkrečiai adresuotas autoriui t.y. p.P.Gražuliui. Kodėl aš turiu klausyti apibendrinančių ir su tikrove prasilenkiančių teiginių, kurie skamba, kaip įžeidinėjimas? Kitas svarbus aspektas yra ministrės nepasiruošimas diskusijai ir nesusipažinimas su realia situacija, o tai jau nepagarba realiam ar virtualiam jos pozicijos oponentui. Pirma Lietuvoje abortai nėra uždrausti, jie yra ribojami dėl tam tikrų medicininių ir teisinių motyvų. Todėl ministrės raginimai juos legalizuoti visiškai ne į temą. Laikyčiau absurdiškais ir ministrės teiginius apie investicijas. Būtų smalsu sužinoti ar Švedijos verslas yra toks pat „santūrus” investuojant į Rusiją, Kiniją ir kitas patrauklias (dėl savo ekonominio mąsto), tačiau homofobiškas, diskriminuojančias rinkas? Skaičiai rodo, kad toli gražu. Beje, maža detalė, Švedijos bankai didžiausius nuostolius patyrė investuodami į JAV fondus 2002-2007 m. kai JAV buvo valdoma užkietėjusio konservatoriaus G.W.Busho. Apie jo administracijos sprendimus liečiančius abortus, homoseksualių žmonių santuokas turbūt priminti nereikia. Drįstu spėti, kad šioje vietoje švedų investuotojams „žmogaus teisių” klausimų nekilo. Tai kodėl turėtų kilti Lietuvoje? Ir dar viena menka detalė. Jei jau ministrė pasišovė kalbėti apie Švedijos verslininkų motyvus Lietuvoje, kurių ji aiškiai nesupranta, tai galėjo pasikviesti vietinių prekybų rūmų atstovus ir jų akivaizdoje išdėstyti savo poziciją. Manau jos žemiečių vertinimai būtų labai panašūs į maniškius. Priešingu atveju, paklausius ministrės, po keleto savaičių turėtume sulaukti TEO LT, Omnitel, SEB Banko ar kitų stambių įmonių pardavimų. Manau, jog ir tūlam „homofobui” bei „tamsuoliui” aišku, kad tai mažai tikėtina.

“Ne. Žmogaus teisės yra universalios ir ar tu miegi su pliušiniu meškiuku ar su rožančiumi ar su tos pačios lyties atstovu, tai yra tavo laisvė pasirinkti. Taip ir teisė į savo kūną bei orumą.”

Žmogaus teisių klausimą sunku komentuoti, kai neaišku, kuri etinė koncepcija yra pasirinkta diskursui plėtoti. Manau miegas su meškiukais ar su rožančiumi yra tik žaisminga retorika nieko bendro neturinti su žmogaus teisiu klausimu. Man neįdomu, kas su kuo miega ir kam meldžiasi niekam negirdint, tačiau man įdomu ir aktualu, kodėl mano (kol kas hipotetinis) vaikas turėtų stebėti kaip mokyklos kieme jo mokytojas su savo „draugu” žaidžia „vyrą” ir „moterį” ir po to pamokoje aiškina, jog tai yra „šeima” tokia pati, kokia jį pasitinka namie. Čia labai plati diskusija ir tema apie ją kitą kartą ir kur kas išsamiau.

“Lietuvos URMas drąsiai rašo notas ir grūmoja už demokratinių portestų malšinimą Baltarusijoje ar Rusijoje. Ir teisingai daro. Nereikia stebėtis, kad Švedijos ministrė atkreipė mūsų dėmesį ir turiu pasakyti, gan subtiliai į tai, kad ne viskas mūsų darže tvarkoje, net po 20 metų laisvės dar galime šį tą pasitvarkyti.”

Sutinku, kad mūsų darže ne viskas gerai ir esama opių vidaus problemų. Suvokiu ir kitą svarbų dalyką, kad stokojame patirties ir supratimo, kaip operatyviau ir efektyviau problemas spręsti. Kiekvienas nuoširdus ir savailaikis pasiūlymas yra vertinamas, na bent aš jį vertinu, o ir tikiu sveika aplinkinių nuovoka vertinant jiems naudingus sprendimus teigiamai. Man tik keista, kad dažnai tam tikros politinės darbotvarkės yra kuriamos iš oro. Manau šis atvejis kaip tik toks. Man pavyzdžiui būtų aktualiau su Švedija aptarti jų bankų politikos klausimus, Rusijos ir Prancūzijos susitarimą dėl lėktuvnešių įsigijimo, dėl ko iš ties verta sunerimti ir dar daug kitų opių ir realių problemų bei klausimų.

P.s Jei atvirai, nelabai supratau, kodėl mano pozicija yra siejama su katalikybės apologetika. Mano kolegų tarpe esama nuoširdžių ateistų ar laisvamanių, kurie ministrės nuomonei nepritaria ir ją laiko skystoka.

Rodyk draugams

Dalia Grybauskaitė: dviejų klaidų istorija.

Per pastarąsias kelias savaites prezidentė Dalia Grybauskaitė padarė dvi grubias klaidas. Klaidas, kurios valstybės vadovei, jei neapsunkins, tai tikrai nepalengvins gyvenimo. Reikia pasakyti, kad abi klaidos padiktuotos prezidentinės komandos nepatirties, ypač tos jos dalies, kuri kuruoja komunikacijos klausimus. Pirmą ir bene grubiausia klaidą prezidentė ir jos komanda padarė, kai nepasiruošę į prezidentūrą pasikvietė generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Kvietimas, kuris generaliniam prokurorui turėjo tapti nuosprendžiu (to tikėjosi daugelis) už sesers nusikalstamą veiką, nekokybišką prokuratūros darbą ir t.t., skirtingai lūkesčiams, tapo prokuratūros vadovo spaudos konferencija dėl išteisinimo ir pasiteisinimo Kauno pedofilijos byloje.

Visuomenę, kuri šią bylą laiko Lietuvos teisėsaugos sistemos moralumo ir efektyvumo lakmuso popierėliu, prezidentės atstovo spaudai teiginys, kad bylos tyrimas valstybės vadovei nekelia jokių klausimų ir rezultatai ją iš principo tenkina, privertė suabejoti prezidentės deklaruojamu neselektyviu požiūriu į blogai dirbančius valstybės pareigūnus. Dar daugiau, tokie prezidentės atstovo Lino Balsio teiginiai -  daugelį tiesiog suglumino.

Pasirinktoji prezidentūros formuluotė, vertinanti Algimanto Valantino veiklą bei šios formuluotės išimtinis susiejimas su Kauno pedofilijos bylos baigtimi, tapo strategine prezidentūros klaida. Klaida, kuri apnuogino prezidentės komandos, atsakingos už jos komunikaciją, silpnumą. Priimdama sprendimą dėl generalinio prokuroro, prezidentė siuntė politinę žinią dviem auditorijoms: paprastiems piliečiams, kurie trokšta prokuroro kraujo ir politiniam elitui, kuris nori prokuroro galvos dėl asmeninių politinių interesų. Abi auditorijos neišgirdo ir nesuprato prezidentės, arba suprato taip, kaip to mažiausiai reikėjo šalies vadovei.

Paprastam piliečiui pasiliko neaišku, kas šioje byloje prezidentę tenkina. Galbūt tai, kad byla apskritai pasiekė teismą? Būkim atviri, nedidelis pagrindas džiugesiui - visuomenė kitokio sprendimo nebūtų supratusi. O gal valstybės vadovei pasitenkinimą sukėlė tai, kad į teismą keliauja Andrius Ūsas? Nedidelės pergalės esama ir čia. Šiam žmogui kalėjimo sienos dabar bene geriausias sprendimas norint išvengti visuomenės linčo. Tiesa, dar lieka emigracija.

Naujienos iš prezidentūros pribloškė ir prokuroro kraujo ištroškusią LR Seimo daugumą. Tiek plūkęsi ir vargę parlamentarai iš valstybės vadovės išgirdo, kad „stengėsi” be reikalo. Nors prieš tai valstybės galva leido suprasti, kad generalinio prokuroro likimas priklausys nuo LR Seimo išvadų. Deja, nebepriklauso. Prezidentė pasiuntė žinią, kad situacija keičiasi ir visos pastangos sutvarkyti prokuratūros problemas nukeliamos vėlesniam laikui. Nenuosekli, spontaniška, sunkiai prognozuojama  - šie ir kiti epitetai prezidentės nedraugų lūpose dabar skambės solidžiau ir įtikinamiau.

Suprantama, jog pasikeitusi prezidentės laikysena - strateginis sprendimas su paliegusiu ir asmeniškai jai lojaliu generaliniu prokuroru stoti į kovą prieš korupciją ir CŽV kalėjimų istoriją norinčiais numarinti valstybininkais, paklūsta politinei pragmatiškai logikai ir gali būti vertinama, kaip kilni ir drąsi laikysena. Tačiau gerų norų neužtenka, tokiam prezidentės pozicijos pasikeitimui reikėjo sukurti tam deramą informacinį bei politinį lauką. To prezidentės komanda nepadarė. Todėl į pasikeitusius prezidentės prioritetus, kai kas sureagavo labai asmeniškai, kitaip tariant prezidentė įsigijo labai „nuoširdžių” ir stiprių priešų parlamente. To buvo galima išvengti, jei šiuo klausimu būtų padirbėta iš anksto. Deja, deja…

Nuostabą kelia ir prezidentės sprendimas Generalinės prokuratūros klausimą „išspręsti” garsiosios Kauno pedofilijos bylos rėmuose suorganizuojant improvizuotą generalinės prokuratūros vadovybės posėdį Daukanto rūmuose, kuriam, reikia suprasti, „pirmininkavo” pati valstybės vadovė. Kodėl reikėjo šio betarpiškos savęs susiejimo su nevykusiu prokuroru ir jo komanda? Manau, ir pati prezidentė nelabai turi atsakymą. Jei tai buvo mėginimas pademonstruoti, jog „situacija dabar kontroliuos prezidentė”, tai mėginimas nevykęs. Nes akivaizdžiai buvo justi, kad situacijos Daukanto rūmų vadovė nekontroliuoja. Nekontroliuoja dalykiniu požiūriu, t.y. ji negali būti preciziškai susipažinusi su prokuratūros darbu, o juo labiau konkrečia byla, tai nėra valstybės vadovės funkcija, tam ji ir laiko neturi. Todėl šalies vadovės sprendimas ir jos komandos nuolankus bei nekritiškas pritarimas tris valandas Lietuvai įrodinėti, jog „valstybė valdoma”, o po to pareikšti, kad savo pavaldiniui „kol, kas neturi jokių priekaištų”, buvo truputį ne laiku ir ne vietoje, o ir, minėjau, daugelio liko nesuprastas.

Kad ir kaip sunku bei nemalonu prezidentei pripažinti, tačiau sau spąstus valstybės  vadovė paspendė pati. Deklaruodama, kad jos sprendimai liečiantys valstybės pareigūnus: ryžtingi, greiti ir paremti aukštais etikos reikalavimais, Dalią Grybauskaitę įpareigojo kiekvieną sprendimą ar viešą gestą apskaičiuoti iki menkiausių detalių. Deja, šiuo atveju buvo paslysta. Valstybės vadovė ir jos komanda paslydo, nes įsivėlė į konkrečios bylos „tyrimą” bei viešoje erdvėje pakeitė savo nuomonę dėl kriterijų, kuriais remiantis turėjo būti vertinamas generalinis prokuroras ir jo darbas. Paslydo, nes manė, kad reitingų ir autoriteto užteks pateisinti galbūt teisingą, bet neargumentuotą sprendimą.

Kol kas visuomenė šį Algimantą Valantiną „išteisinantį” valstybės vadovės verdiktą nurašo prokurorų apgavikiškiems kėslams. Suprask, valstybės vadovę prokurorai apgavo. Ši „apgavystė” visuomenės sąmonėje bus toleruojama tol, kol prezidentė nesiims keršyti ją „apgavusiems” prokurorams. Jei keršys, tai visuomenė valstybės vadovės „neapsižiūrėjimą” pateisins ir atleis, jei ne - prezidentė bus nurašyta į „slabakus”. Ir visi jos pasiekimai keičiant ministrus ar nesąžiningus pareigūnus sodinant į kalėjimą virs tik smėlio smiltimis reitingų lentelėje. Per neapdairumą ir komandos nepasiruošimą valstybės vadovė įsivėlė į jai pačiai pavojingą flirtą su įaudrintos visuomenės sparčiai kintančia nuomone. Nereikia pamiršti, kad čia prezidentė prieš save nuteikė ir dalį LR Seimo daugumos atstovų. To prezidentei dabar mažiausiai reikia.

Antra, ir nemažiau grubi klaida, kurią padarė prezidentės komanda, atsakinga už komunikacijos klausimus, tai dienos šviesą išvydęs patarėjos Virginijos Būdienės interviu delfi.lt portale. Reikia pasakyti, kad interviu tonas ir ten dėstomos mintys daugelį nustebino. Pirma, patarėja sau leido prabangą aiškintis savo asmeninius santykius su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Antra, interviu metu buvo padaryta bent keletas politinių pareiškimų, vertinančių koalicijos darbą, o tai turėtų griežtai kirstis su prezidentės deklaruojama nepolitinių patarėjų koncepcija. Ir trečia, patarėja valstybės vadovę įvėlė į politiniu, teisiniu ir ideologiniu požiūriu jautrią religinių konfesijų ir valstybės santykio diskusiją. Įvėlė tokiu apgrabiu būdu ir taip ne laiku, kad net didžiausi Dalios Grybauskaitės simpatikai, kurie nekritiškai pritaria bet kuriam prezidentės sprendimui, dabar klausia, kodėl šis interviu ir kodėl dabar?

Keista, kad prezidentės komandos komunikacininkai neįvertino ir kitos svarbios aplinkybės, kad gerbiamos Virginijos Būdienės pasisakymai nuskambėjo dar neišblėsus audringiems prezidentūros sprendimų vertinimams Kauno pedofilijos byloje. Prezidentės ir jos komandos nedraugai kaip mat pasičiupo faktą, kad Grybauskaitės patarėja, užimdama Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrės postą, buvo aktyvi “Gender Loops” programos propaguotoja ir agitatorė. Suprask, ko tikėtis iš prezidentūros, kurioje sau šiltą vietą suranda įvairių netradicinių seksualinių orientacijų gynėjai. Asmeniškai tokį mėginimą sieti šiuos du nesusijusius klausimus laikau nekorektišku ir stokojančiu logikos, tačiau taip manančių yra mažuma. O ir griežtai strateginės komunikacijos požiūriu išklibusį (po prokuratūros klausimo sprendimo) prezidentūros, kaip moralės bastiono įvaizdį, vargu ar sustiprina neapgalvoti ir neparuošti patarėjų pasisakymai, atvirkščiai, šiam įvaizdžiui tik dar labiau kenkiama, taip silpninant ir prezidentūros politines pozicijas.

Nederėjo gerbiamai patarėjai veltis ir į viešą diskusiją su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Galiu suprasti Virginijos Būdienės norą į „vietą pastatyti” Mantą Adomėną, šis politikas nemažai nervų prigadino Švietimo ir mokslo ministerijai, o ir dabartinę prezidentūrą priverčia raukytis išgirdus jo vardą ir pavardę, tačiau, ar pasirinktas laikas ir forma patys geriausi, tuo didžiai abejoju. Dar didesnės abejonės apima, kai skaitant interviu išgirsti teiginius apie „konservatorių norą viską totaliai kontroliuoti”. Skambėtų įtikinamai, jei ne viena reikšminga detalė. Pastarasis kaltinimas gali būti puikiai peradresuotas pačiai prezidentūrai, o konkrečiau mano didžiai gerbiamai Daliai Grybauskaitei. Ryžtas ir politinio užsimojimo mastas, kuris iliustruojamas vis naujais prezidentės pareiškimais apie papildomos kontrolės reikalaujančias reformas, leidžia manyti, kad pačiai prezidentei „kontroliavimo” sindromas nėra svetimas.

Todėl gerbiamos patarėjos mėginimas apibendrinti vyriausybės darbą ir jos vykdomą švietimo reformą, nevisiškai teisingas ir tikslus, o ir įvelia prezidentę į bereikalingas intrigas. Suprantu, kad premjeras A.Kubilius ir jo vyriausybė tapo raiša antimi, kuri sunkiai judėdama galbūt sulauks savivaldos rinkimų, tačiau nereikia pamiršti, kad ši partija ir jos koalicijos partneriai kol kas dar turi, nors ir formalų, tačiau tautos jiems deleguotą mandatą ir su juo reikia skaitytis. Bent jau gerbiamai patarėjai.

Didžiausią netaktą patarėja parodė ir aptardama religinių konfesijų vietą Lietuvos švietimo bei ugdymo sistemoje. Grubiu ir tokio rango pareigūnei netinkančiu stiliumi ponia Būdienė religines bendruomenes, o konkrečiai Katalikų bažnyčią, „pastatė” į vietą. Nors mokyklose kryžių kabinimo klausimo Lietuvos katalikų bažnyčia nekėlė, tačiau dėl Vilniaus mero Viliaus Navicko nesugebėjimo suvokti klausimo delikatumo ir jo garsių postringavimų apie privalėjimą kabinti kryžius mokyklose, šis klausimas tapo labai svarbia vidaus politinės darbotvarkės tema. Kaip jau minėjau, pagundai savo nuomonę pareikšti neatsispyrė ir prezidentės patarėja. Pacitavusi visas įmanomas ir žinomas europines konvencijas, kurios atskiria bažnyčios ir valstybės kompetencijas viešo ir privataus veikimo sferose, buvusi Gedimino Kirkilo vyriausybės Švietimo ir mokslo viceministrė išreiškė neslepiamą pasipiktinimą bažnyčios noru bent kiek aktyviau reikštis žmogaus ugdymo procese.

Reikia pasakyti, kad formaliai prie patarėjos žodžių prikibti neina. Tačiau čia ir vėl koją pakišo subtilumo ir takto stygius, kuris bažnyčios hierarchus ir bendruomenę turėjo galutinai suerzinti. Atsakinėdama į žurnalisto klausimus gerbiama Būdienė mintimis nuklydo į žmogaus ugdymo tematikos svarstymus. Ką ir kaip patarėja mano esant alternatyva vaikų doriniam ugdymui mokyklose, galima pasiskaityt mano pateiktoje nuorodoje, galiu tik pasakyti, kad čia patarėja padarė tokių konceptualių klaidų, kad bent kiek besidominčiam švietimo sistemos nebiurokratine, o ideologine problematika, tapo aišku, kad ponia Budienė turi griežtą ir bekompromisę nuomonę, kuri grįsta dar prancūzų revoliucijos laikus menančiomis vertybėmis - bažnyčiai viešajame gyvenime vietos nėra. Deja, ši nuomonė ir jos dėstymas prieš prezidentę nuteikia nemažą dalį jos pačios elektorato, o ir suvisam įkalamas gilus pleištas tarp valstybės vadovės ir gan svarbios konfesijos (katalikų) hierarchijos. Patarėjai turėjo užtekti nuovokos nekomentuoti Vilniaus mero kvailokų iniciatyvų, o dar labiau reikėjo vengti veltis į diskusiją apie valstybės ir bažnyčios santykį.

Nežinau, ar prezidentei pastarųjų savaičių grubios klaidos apskritai leidžia manyti, jog jų būta (mano nuomone, bet koks neigimas būtų stačiai nelogiškas), tačiau stebint iš šalies negali nepastebėti keleto dalykų, kurie jau tampa bloga ir pačiai prezidentei bei jos institucijai kenkiančia praktika. Į akis krenta akivaizdus prezidentės komandos silpnumas viešosios komunikacijos ir tarpžinybinio/politinio bendradarbiavimo baruose. Gerbiamas Linas Balsys puikus kalbėtojas į mikrofoną ir kamerą, tačiau silpnokas komunikacijos strategas, tiesiog stinga žinių ir subtilesnio bei gilesnio strateginės komunikacijos teorijos ir praktikos išmanymo. Turiu įtarimą, kad gerbiamas Linas gan dažnai žvalgosi į ponios Audronės Nugaraitės pusę, kuri prezidentūroje vadovauja  Politinės analizės ir institucinių ryšių grupei. Toks žvalgymasis būtų suprantamas ir logiškas. Gerbiama Audronė yra pripažinta komunikacijos teoretikė, tačiau tik teoretikė, kurios praktinės strateginės komunikacijos žinios gan kuklios. Tiesa, gali būti ir visiškai atvirkščio varianto. Žmonės,  ypač konkurencinėje aplinkoje, nelinkę paminti savo ambicijų ir stengiasi save įtikinti, kad jie viską supranta ir gali daugelį klausimų spręsti vieni. Nors toks mąstymas pavojingas, tačiau dažnai sutinkamas. Bet kokiu atveju šios dvi prezidentūros grandys, kurioms vadovauja gerbiamas Linas ir Audronė, turėtų rodyti didesnę profesinę sinergiją.

Manau, kad šioms grandims nepamaišytų keleto profesionalų pagalba. Profesionalų, kurie savyje derintų politinio proceso ir strateginės komunikacijos išmanymo kompetencijas ir sugebėtų teikti siūlymus praktiniams strateginės komunikacijos sprendimams. Deja, dabar prezidentūroje to stinga. Kitaip negaliu paaiškinti prezidentės ir jos komandos klaidų, susijusių su prokuratūros „posėdžiais” prezidentūroje ir gerbiamos patarėjos pamąstymais, kurie prezidentę pristato nevisiškai korektiškoje šviesoje.

Rodyk draugams

Conversi ad Dominum. O kam to reikia?

 

Taip sutapo, kad per šią savaitę buvau du kartus apklausiamas sociologinėse apklausose. Pirmoji - konfidenciali, neatskleidžianti organizacijos užsakovės ir apklausos tikslo, tačiau dėl savo klausimų turinio buvo perdėm išsiduodanti. Nuovokesnis iš karto būtų sumojęs, jog klausimynas susijęs su bankiniu sektoriumi. Antroji - kur kas atviresnė ir turinti kilnius tikslus: norima susidaryti išsamesnį vaizdą apie jaunų šeimų poreikius ir t.t Ją atliko JTO (Jungtinių Tautų Organizacija) atstovybė Lietuvoje. O ir klausimynas man pasirodė įdomesnis už pirmąją - šeima, vaikai, tėvai, tikėjimas ir t.t. Tačiau įsimintina ši apklausa tapo ne dėl savo klausimų įdomumo, o dėl netikėto klausinėjančios moters prisipažinimo apie jos turimas magiškas galias. Šis netikėtas asmeninio tikėjimo, o gal įsitikinimo, credo nuobodoką klausimų ir atsakymų žymėjimo procesą pavertė įdomiu pašnekesiu, kuris pabaigus klausinėjimo darbus užsitęsė papildomas 20 min. Savo skepticizmą ir ironiją po tokio žmogaus prisipažinimo (kalbu apie tuos, kurie bent kiek racionaliau mąsto) vargu ar pavyktų nuslėpti net ir labai to norint. Kiek supratau, per daug laisvo laiko turinti pašnekovė mano ironiją ir skeptiškumą gan lengvai išskaitė iš maniškio nebylaus ir reikšmingo galvos linksėjimo. Todėl norėdama savo galių išskirtinumą pagrįsti svaresniais teiginiais man pateikė neatremiamą “mokslinį” argumentą - ji yra baigusi Kauno politechnikos institutą (dabar KTU) ir liaudies medicinos kursus. Po šio “argumento” beliko pasidžiaugti vis dar “ne pagal metus” atrodančia ponios išvaizda ir palinkėti sėkmės gyvenime. Beje visiškai nuoširdžiai…

Dabar prie temos. Šis sekmadienis Katalikų bažnyčios kalendoriuje žymi reikšmingą liturginį įvykį - Advento pradžią. Kas yra Adventas ir kuo jis reikšmingas Katalikų bažnyčiai galima pasiskaityti šios dienos Tomo Vilucko lrytas.lt ir brolio Ramūno Mizgirio OFM delfi.lt komentaruose. Todėl čia nesiplėsiu ir liturginių, religinių bei teologinių Advento prasmių sąrašo nepildysiu. Nes net ir labai gerbiant teologinę ir bažnytinę tradiciją kiekvienas šį sąrašą mato savaip. Tad sąrašas iš principo nėra baigtinis. Tačiau norėčiau pasidalinti keliais savo pastebėjimais, kurie, drįstu spėti, leistų detaliau pažvelgti į šios liturginės datos reikšmę mūsų dienų žmogui ir jo principiniam santykiui su katalikybe, o ir pačios katalikybės santykiui su žmogumi. Skamba pretenzingai? Sutinku, bet tik skamba, o ne yra. Formuluotėje - katalikybės ir žmogaus santykis - galimai išryškėjantis pretenzingumas yra tik duoklė paradigmos žodinei tradicijai, bet ne daugiau. O ir tuštėjančios bažnyčios, kunigų seminarijos bei teologijos fakultetų auditorijos tikinčio žmogaus mėginimus apie šį santykį kalbėti pretenzingu tonu daro daugiau nei vertus ironijos. Esu giliai širdyje skeptiškas mėginimui žmogų ir jo santykį su kažkuo aptarti tam tikromis totalybės sąvokomis: tipas, grupė, vienetas, klasė, segmentas ir t.t. Kur kas labiau vertinu atsitiktinius susitikimus su konkrečiu žmogumi, filosofo Emmanuel Levinas žodžiais tariat, kitu arba kitokiu. Todėl teksto pradžioje aprašytas susitikimas su “mistinėmis” galiomis pasižyminčia moterimi kaip tik ir būtų tai, ką asmeniškai laikyčiau susitikimu su kitu arba kitokiu. Nors šis susitikimas perdėm buitinis ir neturintis didelių pretenzijų į sukrečiančias egzistencines patirtis, tačiau man tapo savaip reikšmingu. Šios moters prisipažinimas, jog ji valdo mistines galias, logiškai mąstant reikalautų psichologinės pagalbos, o ne mano gilesnių pamąstymų. Tačiau kiekvienas iš mūsų ieškome arba sutinkame tuos žmones ir patirtis, kurias mums pasiūlo dievoieškoje, o ir kitose prasmių paieškos erdvėse paskendusi žmogaus būsena. Man šis atsitiktinis susitikimas su šia kitokia nei aš moterimi buvo svarbus formuluojant pačiam sau klausimą apie žmogaus ir katalikybės santykį/susitikimą Advento tradicijos kontekste. Kodėl šiam susitikimui  yra svarbus Adventas ir kodėl susitikimo vektorius yra nukreiptas į susitikimą su katalikybe, o ne su esminiu jos tikėjimo centru - Jėzumi Kristumi? Ir apskritai ar įmanomas susitikimas su katalikybe be pagrindinio jos tikėjimo Centro?

Iš lotynų kalbos žodis adventus verčiamas kaip atėjimas. Tai yra veiksmas, judesys, kažkas, kas yra aktyvu. Ši kalbinė reikšmė turi seną, dar pagoniškos Romos imperijos laikus menantį, apeiginį turinį. Adventu Romos imperijoje skelbdavo laiką, kuomet iš šventyklos žmonių garbinimui būdavo išnešama dievybės statula. Paprastai šis garbinimas užtrukdavo mėnesį. Dievybės “išėjimas” į žmones turėdavo sustiprinti Romos piliečių ir jų garbinamos dievybės emocinį ryšį. Žmonės turėjo galimybę su dievybe susitikti. Susitikti ne sakralizuotoje ir nuo kasdienės realybės nutolusioje šventyklos erdvėje, o čia - paprastų mirtingųjų pilkoje ir niūrioje kasdienybėje. Metuose kartą Romos imperijos mirtingieji turėjo teisę dievybei liepti ateiti, o ne atvirkščiai nuolankiai jos šaukiami ateidavo. Nesigilinant į šios galimybės liepti ateiti kilmės genezę (reikėtų atskiro ir išsamaus aptarimo) reikia pripažinti, kad tokia piliečių psichologija Romos imperijai turėjo ne tik reikšmingų religinių, bet ir politinių bei socialinės organizacijos pasekmių. Plečiantis Romos imperijos teritorijai ir gausėjant kultų ir dievybių skaičiui ši psichologija liepti ateiti galėjo tapti esminiu Romos galios nestabilumo šaltiniu. Religinis kultas ir jo tarnai asocijuojami su politiniu elitu ir šis elitas asocijuojamas su kulto tarnais: visi jie paklūsta Romos diktatui - naujai užkariautose teritorijose galėjo būti sudoroti pačių romėnų religinio legalumo argumentu. t.y bet kada pareikalauti nuleisti religinį, o ir politinį sakralumą ant žemės. Naujajame Testamente rabinai provokuodami Jėzų Kristų Dievo ir Ciesoriaus pasirinkimo klausimu, o vėliau jį teisiant kaltinę kėsinimusi į šventą Romos valdžią, kaip tik naudojo šio turinio argumentus. Dailidė iš Nazareto negali būti Dievas ar karalius, t.y iš nesakralaus sakraliu netampama. Tačiau vėliau sekę žydų sukilimai prieš Romos imperiją jos sakralią galią kaip mat nuleido ant žemės. Todėl imperinės sąmonės poreikis identifikuoti pagrindinę dievybę ir suręsti jai šventovę buvo daugiau nei pribrendęs. Esamų dievybių panteone, kurioms žmogus gali liepti/įsakyti, vargu ar buvo galima surasti tą, kuri atitiktų šią vienijančią funkciją. Vienijimo veiksmui Romos imperijoje reikėjo galios, o galiai liepti/įsakyti neįmanoma, galia liepia/įsako. Romos imperijoje ši galia buvo išimtinai suvokiama kaip politinė (karinė), o ne religinės ar filosofinės minties įtaigumo prasme (imperatoriaus Nerono krikščionių persekiojimai ir filosofo Senekos savižudybė - simboliškas to patvirtinimas). Romos imperijoje tokia galia disponavo vienintelis imperatorius. Todėl imperatoriaus sudievinimas buvo tik laiko klausimas. Romos piliečių tarpe šis sudievinimas buvo suvokiamas ne kaip galimybė, o kaip būtinybė, kaip jau buvo minėta ne religinė, o politinė. Tokio imperatoriaus sudievinimo apoteoze laikytinas Romos koliziejus, kuris tapo imperatoriško dieviškumo simboliu. Ten buvo atliekama pagoniška “liturgija” kas kart pakeliant arba nuleidžiant imperatoriškąjį nykštį, kuris pirmiesiems krikščionims arba gladiatoriams tapdavo asmenine paskutiniojo teismo diena. Matydamas šį adventus sąvokos kilmės istorinį kontekstą ir šio konteksto fundamentalų santykį su pagoniško kulto psichologine struktūra privalau savęs paklausti, ar pagoniškasis ir katalikiškasis adventus iš ties yra atlikęs psichologinę schizmą. Kitaip tariant, turime katalikišką kulto hierarchinę struktūrą ir misterizuotą liturginę estetiką bei to kulto tradicijoje legalizuotą dievybinių simuliakrų “apsireiškimų” kalendorių, tačiau ar turime drąsos tikram krikščioniškam tikėjimui ir Adventui. Dažnai tuo abejoju ir šis abejojimas kaskart sustiprėja kai savo katalikiškame krašte sutinku sociologines apklausas atliekančias “magiškų” galių moteris. Kartais apima jausmas, kad šis status quo katalikybei ir postmoderniems pagonims patogus. Pirmieji džiaugiasi turėdama ką išganyti, o išganomieji džiaugiasi tokia romia ir neįkyria bažnyčia. Psichoanalitikas Erich Fromm savo straipsnyje Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?  mėgina apmąstyti krikščionybės ir pagonybės, o iš principo mūsų dienų modernybės santykį šio santykio centre matydamas žmogų. Išvada, prie kurios prieina Erich Fromm, gan iškalbinga. Atsakydamas į klausimą ar Vakarų pasaulis krikščioniškas jis teigia, “Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į ši klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulingas ir geriausiu atveju galima kalbėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusį XII-XVI amžiais; ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko idealogizacija ir vyravo didesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai. Tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra; pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.”

Todėl žvelgdamas į Adventą ir mano adventinius dialogus su “magiškąja” apklausininke linkęs konstatuoti, kad katalikybė įmanoma be Kristaus ar Dievo. Ir ji sėkmingai tarpsta mūsų kasdienybėje. Čia net nereikia daryti reikšmingesnio skyrimo tarp sekuliarios ir ar sakralizuotos bendruomenės. Mano nuomone, pagoniška ir krikščioniška (šiuo atveju katalikiška) religinė sąmonė skiriasi tuo, kad pagoniška sąmonė net ir jausdama religinio, ar platesne reikšme - prasminio, savęs užpildymo poreikį, sėkmingai tai daro ieškodama dieviškumo simuliakro, o ne pačio dieviškumo. Tuo tarpu krikščioniškas (katalikiškas) prasminis ir atsakymo laukas negali būti užpildytas tik forma be turinio. Deja tenka pripažinti, kad modernaus žmogaus ir jo katalikiškų bažnyčių “charakterio struktūra” savo esme išlieka pagoniška. Tad krikščioniškas raginimas Conversi ad Dominum skambantis iš sakyklų Advento metu mane verčia klausti, atsigręžti į kieno Dievą?

Rodyk draugams