BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Europa pamiršo religiją

Paskutiniai tyrimai, kuriuos atliko European Social Survey, atskleidžia įdomias tendencijas. Europiečiai nepraktikuoja religinių apeigų ir ritualų, nelanko savo bažnyčių. Europoje religingumas mirė?!

Patiko (2)

Rodyk draugams

Komentarai (11)

  1. niekas:

    Čia labai tiktų a.a. G. Beresnevičiaus esė “Religingumas modernioje Lietuvoje”, kažkada spausdintos “Šiaurės Atėnuose”, ištrauka”:

    “Daugiau kaip pusė laiko save katalikais, bet žinoma tiesa ir tai, kad tie, kurie mano esą katalikai, ramiai nevaikšto į bažnyčią, neina išpažinties, nepripažįsta krūvos dogmų, naudojasi prezervatyvais, nepripažįsta sielos nemirtingumo ar tiki reinkarnacija, netiki nekaltuoju prasidėjimu ir Jėzaus prisikėlimu etc. Priskaičiuojant save prie katalikų dažnai pasitenkinama krikšto faktu - esu krikštytas, lietuvis, per Kūčias valgau silkę, per Vėlykas marginu kiaušinius, taigi laikausi katalikiškų papročių, vadinasi, esu katalikas. Kulinarija nulemia religinę savimonę”.

  2. Puikus pastebėjimas, jis veikiausiai charakterizuotų ir visą Europą… Beje, ne kultūrinės antropologijos ir religijos sociologijos baruose, o psichoanalitinėje temoje, Erich Fromm, radikaliai kėlė klausimą apie Europos “krikščioniškumą”. Savo straipsnyje “Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?” Fromm pilkomis spalvomis tapo religinės savimonės turinius europinėje ir Šiaurės Amerikos geografijoje. Tiesa, kalbant apie Šiaurės Amerikos žemyną stebina tas faktas, kad praktikuojančių tikėjimą ar save laikančių religingais apstu, tačiau religinės savimonės turiniai yra išplaukę ir yra “aptemę” popkultūriniame religingumo ūke. Galiausiai Fromm klausia:

    Jei visa tai teisinga, kodėl europiečiai ir ameri­kiečiai atvirai neatsisako krikščionybės, kaip mūsų laikais netinkamos religijos? Yra kelios priežastys. Pavyzdžiui, religinė ideologija reikalinga, kad priverstų žmones būti drausmingus, nepavojingus socialinei damai. Yra ir svarbesnė priežastis: žmonės, kurie tvir­tai tiki Kristų, kaip didžiai juos mylėjusi, už juos pasiaukojusi Dievą, paverčia šį savo tikėjimą susvetimėjusiu įsitikinimu, kad Kristus myli už juos. Taip Jėzus virsta stabu, o tikėjimas juo - individualaus mūsų meilės akto pakaitalu. Visa tai galima išreikšti paprasta, net neįsisąmoninta fonmuluote: “Kristus myli už mus; mes galime ir toliau gyventi kaip graikų hero­jai ir vis dėlto būsime išgelbėti, nes toks susvetimėjęs “tikėjimas” Kristumi yra sekimo Kristumi pakaitalas”. Aišku ir tai, kad krikščioniškasis tikėjimas taip pat yra ir pigi grobuoniškų mūsų nuostatų priedanga. Paga­liau aš tikiu, kad žmonėms būdingas toks stiprus poreikis mylėti, jog, kai jie elgiasi tarsi vilkai, juos neiš­vengiamai graužia sąžinė. Mūsų tariamas tikėjimas meile šiek tiek malšina mūsų skausmą, kuri sukelia nesąmoningas kaltės jausmas dėl to, kad gyvename visiškai be meilės.

    Iš Erich From knygos “Turėti ar būti?”

  3. niekas:

    Nesenai, nepamenu kur, girdėjau tokią mintį: buvo tik vienas tikras krikščionis. Tas, kuris mirė ant kryžiaus…
    Net jei nebūsim tokie radikalūs ir nesutiksim su ankstesnių eilučių autoriumi, turėsim pripažinti, kad iš bažnyčios šiandien liko kažkoks dekoratyvinis darinys, nebesteigiantis būties-anapus horizonto.

    Aš asmeniškai netikiu pasaulio kitoniškumu. Kinta detalės, o esmingi žmogaus gyvenimo dalykai išlieka. Todėl netikiu ir religinės ideologijos užmarštimi. Beabejo, kažkokia ideologijos transformacija vyksta nuolatos, bet aš netikiu, kad ji atneša kažką esmingai kitokio.

    “Net jei žmogus laiko save netikinčiu ir atmeta religiją, jis vis vien ieško autoriteto ir jį suranda pasaulietiškose ideologijose. Pasirinkimas labai ribotas: arba religija, arba ideologija. Kas nesimeldžia Dievui, tas suklumpa prieš ideologinius stabus” (A. Šliogeris).

  4. Pastaroji istara, apie paskutinyji krikscioni, 1888 m. F.N tekstas randamas ‘Antikriste’… jis savyje talpina truputi daugiau nei tik religijos psichologijos ar sociologijos turinius, o ir pacios religijos kritika in generalite… todel remiantis sia istara isvedineti baznycios (institicines strukturos) idingumo premisas butu nevisiskai tiksli strategija… F.N krikscioniskos savimones sutelkimas i viena istorijos personaza, kuris ‘pakabintas ant kriziaus’, nereiskia nieko daugiau, kaip tik meginimo pasakyti, kad krikscionisasis AS yra/buvo galimas tik kaip solipsistines strukturos monolograminis projektas… ji lieka savyje uzsklesta idealybes programa, kuri negali iveikti pasaulio abejingumo… buti krikscioniu, kalbant psichologijos terminija, reiskia isgyventi giliausia ir tamsiausia neurozes busena, kuri iveikiama ’savanorisku’ saves pakabinimu ant kriziaus… tokia ‘krikscioniska’ realybe ir jos paskutinis ir vienintelis herojus yra tik etikos (morales filosofijos) subjektas, kuris negali buti jokios buties-anapus nuoroda…
    Ne Kristus, o graikiskasis Paulius krikscioniska etika konstravo ant helenistines ontologijos… ta dare atgrabiu stiliumi…
    Baznycia ar religine institucija niekuomet nebus pozityvi nuoroda i buties-anapus horizontus… daznai zvelgdami i ivairias ideologijas ir organizacijas esame apimti nevilties, stai tada pradedame iskoti ‘horizontu’…

    Pasaulis… busiu neorginalus ir pasaysiu, jog tai viso labo mitas, kuri mes perduodame is lupu i lupas, is ir kartos i karta… ‘Pasaulis’ didele mito struktura, kuri kinta, tiesa, pasakotojas nekinta - zmogus… jei tiketume Jungu, tai musu bendroji pasamones struktura turi tokius stiprius ir ryskius religinio turinio archetipus, kad mums negresia netapti ne religingais…as gal pasakyciau kitaip, netikinciai… visuomet isliksime tikejimo erdveje…

    Del Arvydo minties… o ar galima religija be ideologijos, o ideologinis klapciukizms be religinio ‘zeal’? :)

  5. Tiesa, jusu pastaboms susijusioms su religijos svarba visiskai pritariu…

  6. domarkas:

    “Religingumas modernioje Lietuvoje”..?
    Moderne buvo skalambijama apie Dievo mirtį ir visiem to užteko, postmoderne religija jau tik lašas ‘ideologijų’, įvairiausių surogatinių kanonų rinkinių, kurių vaidmuo pasikeitęs ir religija jau tik vienas iš daugelio pasirinkimų, tačiau, be abejo, išlaikyta bent jau pagarba, ar kaip čia pavadinti tą papildomą dovanėlę - baimę/nerimą, gimdomą negebėjimo suvokti vien jau istoristų sukurpto diskretaus laiko apimčių ( >2000 metų); individui neoficialiai ‘leidžiama’ nesilaikyti ‘taisyklių’ ir jaustis išskirtiniu, kai iš tiesų… nifiga;]
    Tik nereikia to suprasti kaip sąmokslo teorijos ar kitos nesąmonės.

    p.s. Modernioje Lietuvoje? Čia turbūt turimas omenyje civilizacijos matas - modernu ir t.t.?
    Labai dažnai šis žodis vartojamas skirtingai, neretai ir klaidingai.

    Perkam bilietus į Prahą? ;]

  7. niekas:

    Kad horizontų pradedame ieškoti apimti nevilties, tai visiškai pritariu.

    “Del Arvydo minties… o ar galima religija be ideologijos, o ideologinis klapciukizms be religinio ‘zeal’?”
    E. Fromm iš tos pačios “Turėti ar būti?” knygos:
    “Patikslinsiu, kad žodį “religija” čia vartoju ne norėdamas apibūdinti sistemą, susietą su Dievo ar stabų koncepcija, ar netgi sistemą, suvokiamą kaip religija, bet apibūdindamas bet kokią mąstymo bei veikimo sistemą, kurią pripažįsta tam tikra žmonių grupė ir kuri individui teikia orientacijos struktūrą bei atsidavimo objektą. Iš tiesų nebuvo, ir matyt, ateityje nebus tokios kultūros, kuri neturėtų religijos šia plačiąja prasme”.

    Turbūt ir Arvydas panašiai galvojo rašydamas tą mintį. Vargu ar jis darytų tokią klaidą…

  8. To domarkas:

    Gausiai cia jus paberete kritiniu pastabu Beresneviciaus modernybei… Be abejo ji gali buti kvestionuojama. Skirtingos paradigmos skirtingai apibrezineja modernybe… tad nieko stebetino, kad jums pati Beresneviciaus pretenzija susieti modernybe su Lietuva pasirode tustoka, o ir su visam neadekvati… suprantu jusiske ironija, bet ji siuo atveju nereikalinga:) Lietuva turi savo ‘modernybe’, turi savo ‘archaika’, savo ‘dekadansa’ savo ‘postmodernybe’… ji jas turi… apie ju’kokybe’ - relevantiskumas pirmeiviksai Vakaru minties tradicijai palieku spresti tiems, kurie turi kompetencijos, deja as jos neturiu… todel Beresneviciaus meginima apmastyti Lietuvos modernybes santyki su religine savimone laikyciau galima strategija aptariant paties religijos fenomeno turinius…
    Del postmodernybes niveletyvios prigimties… turiu jus nuliudinti, jog supermarketo fenomenas t.y. renkuosi tarp daugelio ideologines programos galimybiu ir religija yra viena is ju, nera visiskai charakteringa situacija postmodernybes apibresciai…reiketu nubrezti aiskesne demarkacine linija jusu aptariamai modernybes sampratai ypac tai svarstymu daliai, kuri postmodernybes psichologija (atleiskite uz nevisiskai relevantiska savoka) tapo liumpmeniskomis spalvomis… pasirinkimas tarp Tomo Akviniecio ar Augustino studiju ir tikejimo Vangos ‘pranasystemis’, mano nuomone, daugiau nei akivaizdus… beabejo ‘tiesos’ kriterijus Vangos gerbeju truputi ‘laisviau’ interpreuojamas nei tu, kurie zaidzia su savo ratio, megindami perkasti Tomo ar Aurelijau konceptus…
    Del samokslu teoriju, kaip niekad esu skeptiskas:) Tad jusu pamastymus laikau ne daugiau, kaip jusu asmenine nuomone:) Jokios FTB, VSD, FSB klastos cia neizvelgiu:) Su malonumu apsilankyciau Prahoje jei zinociau kas kviecia:)

  9. To niekas:

    Noriu gerbiamas biciuli priminti, kad fromiskas ir sliogeriskasis religingumo apbrezimas truputi skiriasi, o jei atvirai, tai ir su visam neturi nieko bendro… Frommas bando iveikti autoritarini religijos turini, kuris remiasi i stabmeldystes ir jos pagrindu konstruojamos represyvios ir samone disciplinuojancios organizacijos turini (cia su as su Frommu sutinku), Sliogeris tuo tarpu teigia, kad tai ir yra religijos turinys, jos esmis… ji gali iveikti tik musu atvertis daiktui - konkreciam buties saves istatymui PRIES MUSU ZIUROS HORIZONTA, tokia beveik huserliskai-haidegeriska Sliogerio fenomenologija… neslepkime ji beveik identiska toms mastymo trajektorijoms, kuriomis judejo mokytojas (Huserlis) ir mokinys (Haidegersi)…
    Cituoju: ‘kurią pripažįsta tam tikra žmonių grupė ir kuri individui teikia orientacijos struktūrą bei atsidavimo objektą. Iš tiesų nebuvo, ir matyt, ateityje nebus tokios kultūros, kuri neturėtų religijos šia plačiąja prasme’, tokia istara Sliogeriui skambetu, kaip didziausia erezija… kolektyvine samones, ‘idealybes’ oriantyrai, visa tai ta pati represyvi ‘prasmes’, ‘prasmiu’ kononada, kuri mus kasdien apsaudo is tv ekranu, baznyciu sakyklu ar kitu teisiuoliu lupu, be abejo si kanonada ataidi mums is paciu giliausiu prasmes ilgesio tustumu…bet pats Sliogeris ir atsako i sio ilgesio sauksma, atsako grubiai: prasme siame pasaulyje negali buti isteigta kitu zmniu norais ar pastangomis… atsakant Frommui, zmogaus egzitencinys troskulys saves iprasminimui nera pakankama argumentas manyti, kad kazkas turi teise, tuos prasminio ilgesio atodusius palydeti savo ‘prasmemis’… tikejimas… taip tai issliks esminiu zmogaus buvimo siame pasaulyje egzistencijos turiniu…

    Tai ka rasau, to paties Sliogerio zodziai tariant, nei kiek neliudija mano paties tikejimo preferenciju…:)

  10. niekas:

    “Noriu gerbiamas biciuli priminti, kad fromiskas ir sliogeriskasis religingumo apbrezimas truputi skiriasi, o jei atvirai, tai ir su visam neturi nieko bendro”

    Na, tiesą pasakius, cituodamas Fromm’ą aš nesiekiau sugretinti/palyginti jo ir Šliogerio religingumo sampratų. Tiesiog norėjau pasakyti, kad Šliogeris jokiu būdu nemano, kad religija yra galima be ideologijos, reaguodamas į tamstos ankstesnę pastabą. Bet ryyškiai per daug pricitavau…. Žodžiu, mano minties raiška, šiuo atveju, švelniai tariant, buvo netinkama :)

  11. To niekas:

    Del minties viskas puiku… dabar jau manausi, jog supratau, ka norejote pasakyti :)

Rašyti komentarą