BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką švenčiam?

Foto Eric Mumford

1932 m filosofas Jose Ortega y Gasset stovėdamas prieš studentų auditoriją tarė galvojas, kad ispaniškas universitetas ir Ispanijos valstybė „lyg ne pagal instrukciją naudojamos mašinos”. Dekadanso retorika vertinant to meto Ispanijos situaciją (1931 m žlugusi monarchija ir kairiųjų politinių jėgų valdoma vyriausybė) skambėjo įtikinamai. Įtikinamai ji skambėtų ir šių dienų Lietuvoje. Viena ausimi klausiausi šiųmečio iškilmingo LR Seimo posėdžio transliacijos skirtos Kovo 11 d. progai paminėti.

Liūdna. Daug retorikos apie nieką, t.y. apie tai, kuo jau gyvename dvidešimt metų: korupcija, vagiliavimu, intrigomis ir vienas kito koneveikimu. Kiek menu, tai šių pagraudenimų dramaturgija(?) nekinta. Minėjimų metu vis raginame save ir kitus pasitaisyti tapti labiau teisingais, sąžiningais ir solidariais. Žadame ateities kartoms palikti stabilią, išpuoselėtą ir visus vienodai - tarsi tai būtų įmanoma - mylinčią Lietuvą.

Sublizgėti minėjime galėjo ir primiršti veikėjai. Įsitikinau, jog kiekviena partija turi savo „nusipelniusiųjų” sąrašą, kuriems kovo 11 d. Seimo tribūna tampa šiokia tokia kompensacija už menkesnės vertės signataro sklypą ar kuklesnes pareigas ministerijoje. Dažnai būna taip, kad egzaltacijos pagautas toks „sąžinės balsas” tarsteli keletą aštresnių žodelių vertindamas nūdienos realijas. Būna ir taip, kad įsigudrinama pakritikuoti ir saviškius, negailima riebių epitetų ir oponentams: oligarchai, diktatoriai, mankurtai. Sumanus frazeologijos parinkimas, bet kurią pilką asmenybę, kovo 11 d. skalijančią iš Seimo tribūnos, paverčia žurnalistinių kronikų herojumi.

Visi suvokia, jog tai tik spektaklis ir šios šventinės(?) mizanscenos herojai bei antiherojai užgesus rampų šviesai susėdę drauge prie bendro stalo kramsnoja vieno kąsnio sumuštinius ir giliai širdyje džiaugsis, kad Lietuvos esama tokios, kokią jie ką tik kritikavo(?) ir žadėjo taisyti(?). Kitokia Lietuva jiems būtų pavojinga ir nedraugiška. Joje reikėtų konkuruoti sumanumu, išsilavinimu darbštumu ir sąžiningumu. Deja, ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama. Kovojama buvo dėl tokios Lietuvos, kokioje dabar tarpsta ne vienas valdžios koridorių patriotas su apsimestiniu patosu kalbantis apie šviesią Lietuvos ateitį.

Valstybinės šventės, ypač toji dalis, kur oficiozo retorika pasiekia kulminaciją, reikšminga tuo aspektu, jog tono ir minties aistringumas išduoda bendruomenės politinio libido potencialią. Žvelgiant į šiųmečio (neabejoju, jog ir prieš tai buvusiuose vaizdo būta to paties) minėjimo dalyvių veidus ir kalbų toną tenka daryti išvadą, jog Lietuvoje kvepia politine/pilietine impotencija. Absoliutus nuobodulys išraižęs piliečių ir jų renkamų politikų veidus. Politikoje neliko flirto, liko tik retoriniai šablonai ir privilegijų pynė, tie kurie to flirto turėtų būti suvedžiojami - piliečiai, tapo pigaus elgesio mergelėmis, kurioms keletas litų čia ir dabar užtemdo akis prieš bet kokią garbingą ir orią jaunamartės ateitį.

Minėjimo renginiuose pasigedau šalies vadovės. Ir sutapk tu man šitaip, kad kovo 11 d. šventinius renginius mūsų šalies politikos prima Dalia Grybauskaitė praleido Briuselyje įnirtingai diskutuodama apie Libijos laisvę ir Šiaurės Afrikos problematiką. Keista, jog šis faktas niekam neužkliuvo, kita vertus, o kodėl turėtų? Juk apart Seimo ir jo prieigų istorinės datos Lietuvoje menkai ką reiškia ir nedaug kam berūpi. Patogiai įsitaisę prie savo personalinių kompiuterių tarstelime keletą lėkštokų patriotinių frazių veidaknygėje ir gana. Tiesa, šventės realumo jausmą kuria TV dėžutės. Kramsnoji salotos lapą ir kartu su tautos išrinktaisiais širdyje baubi tautinę giesmę. Valio! Televizija visagalė. Nebūtų jos. pamirščiau, kad Lietuvos esama. Štai jums ir atsakymas, kas vienija Lietuvą ir kokia yra lietuvybės idėja - XXI a. LIETUVA - TIKRŲ TELEVIZIJOS GURMANŲ KRAŠTAS.

Nesiskundžiu. Man net patinka. Smagu stebėti politinę realybę, kuri įsikabinusi į lingvistinius anachronizmus: patriotizmas, idealizmas ir kitus izmus, mėgina žmonėms pasakoti mitą, kurio kalba ir naratyvinės struktūros bei įvaizdžiai nebekoreliuoja su politinio mito naratorių lūkesčiais ir leksika. Tiesa, šis mėgavimasis pasiekiamas nelengvomis pastangomis. Tik vidinio egzodo sąskaita gali stebėti šio kosmio kvaitulį. Nors vaizdas to vertas, tačiau jis reikalauja neįtikėtinų pastangų slopinant niršulį ir nepasitenkinimą jaučiant šios realybės spaudimą į smegenis ir visą kūną. Tenka taikytis su tuo, jog originalaus reginio kaina aukšta.

Dar kartą grįžtų prie Jose Ortega y Gasset. Ispanas betarpiškai susiejo universiteto dekadansą su valstybės dekadansu. Sugretinimas nuspėjamas. Apšvietos epochos idealai akcentavo ir dar ilgus metus akcentuos išsilavinimo ir žinių principo svarbą visuomenės raidos turiniui ir kryptims. Intelektualus žmogus įaustas į šios pasaulėžiūros verčių struktūras negali suspenduoti savyje inteligencijos slopinant aistrą kalbėti auditorijoms, ypač jaunų žmonių, apie universitetą/akademybę ištikusią krizę. Jose Ortega y Gasset ne išimtis. Nauja čia tai, kad filosofas aiškiai leidžia suprasti, kad valstybės idėja gali, o ir privalo, būti susieta su sėkmingu universiteto projektu. Kitaip tariant, universitetas: išmintis, žinios, inteligencija, erudicija, išsilavinimas ir joms leidžiantis skleistis struktūrinis karkasas yra pirminė sąlyga formuojant palankų klimatą moderniai ir ilgalaikes perspektyvas tautų bendruomenėje galinčiai puoselėti valstybingumo idėjai. Tikiuosi, kad kada nors kovo 11 d. į Lietuvą prabils IŠMINTIS/UNIVERSITETAS ir valstybė pradės veikti pagal instrukciją.

Rodyk draugams

Artūro Zuoko sugrįžimas…

S. ir A. Krivickų darbas

“Visiškai aišku ir akivaizdu, kad blogis žmoguje slypi giliau, negu mano gydytojai socialistai, kad jokioje visuomenės santvarkoje blogio neišvengsi, kad žmogaus siela liks ta pati, kad nenormalumas ir nuodėmė kyla iš jos pačios ir kad galų gale žmogaus sielos dėsniai dar tokie nežinomi, taip mokslui nepažįstami, tokie neapibrėžti ir tokie paslaptingi, kad nėra ir negali būti dar nei gydytojų, nei netgi paskutinių teisėjų, o yra tas, kuris sako: tas kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu.”

Fiodoras Dostojevskis

Gyvenimas nenuspėjamas, mėgsta kartoti mano kolega. Nepasiginčysi. Antai Lietuvoje baigėsi savivaldos rinkimai. Visi rinkimų dalyviai, išskyrus keletą marginalių partijų, pareiškė, kad rinkimai jiems susiklostė puikiai. Dar daugiau, kai kurie judėjimai, kurie paknopstomis brovėsi į savivaldos rinkimus, gavę akivaizdžią mažumą, ėmėsi iniciatyvos burti koalicijas. Regis, sėkmingai. Politinė realybė? Galbūt. Tik niekaip neapleidžia jausmas, kad akistata su Lietuvos politine realybe, taip sakant, apskritai neturi nieko bendro su pačia realybe.

Nereikia būti dideliu, kaip mėgsta kartoti politologinio korporatyvo atstovai, politinio proceso ekspertu, jog suvoktum, kad Lietuvoje politikos neliko, vadinasi, ir politinės realybės. Išvaduosiu tekstą skaitantįjį nuo pagundos snūstelėti ir nesivelsiu į nuvalkiotus naratyvus apie politikos mirtį, apsiribosiu tik kuklia pastaba, kad jei visiems politinio(?) proceso dalyviams rinkimai į savivaldą tapo tenkinančiu rezultatu ir nė viena organizacija bei jų vadovai nesijaučia pralaimėję, tuomet lieka konstatuoti faktą, kad įvyko esminis lietuviškos politinės sistemos atotrūkis nuo tų vertybinės tikrovės struktūrų, kurios viešajame diskurse buvo apibrėžiamos „kairiąja” ir „dešiniąja” politikomis, „socialinio teisingumo” ar „bendruomenių politikos” kategorijomis. Jei dar prieš keletą metų šiomis sąvokomis ir jų alegorizuota retorika buvo grindžiama pamatinė politinio proceso referentinė struktūra, leidusi formuotis nors ir fragmentuotam, tačiau demokratinės ideologijos pagrindu konstruojamam naratyvui, tai šie rinkimai su paskutiniu vasario šaltuku į mūsų politinę buitį įsileido poną - PRAGMATIZMĄ.

Šis ponas PRAGMATIZMAS neturi nieko bendro su amerikiečių mąstytojo W.James pragmatizmu, kuris postuluoja esminę sąlygą pragmatiniams santykiams megztis - pasitikėjimas. Lietuvoje pasitikėjimo neliko. Todėl mūsiškis pragmatizmas renčiamas ne pasitikėjimo pagrindu, jo pastoliai giliai suleisti į specifinę pilvažmogio egzistencinę struktūrą. Tai ištisa žmogaus (be)sąmonės architektūra, savo realybės(?) kontūrus braižanti simuliakrizuotomis medija piliulėmis apkvaitusio piliečio rankomis, dieną pradedančio ir ją užbaigiančio gausos/vartojimo neurozių konvulsyviu seilėjimu pamačius naują reklaminį klipą, prikeliantį jį dar vienam prasmingam(?) (ne)gyvenimui.

Lietuviškas pragmatizmas turi vieną esminį bruožą, jis tampriai susijęs su beprotybe. Turėjau progos stebėti Jono Vaitkaus režisuotą Fiodoro Dostojevskio apsakymo „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai” teatrinę interpretaciją. Visą laiką neapleido jausmas, kad prieš akis šmėžuoja lietuviškos politinės ir apskritai viešojo gyvenimo dramaturgijos kontūrai. Aiškus pamišimas, manipuliatyvių ir (auto)destruktyviai veikiančių struktūrų formavimasis bei konkrečios šią beprotybės ir manipuliacijų architektoniką cementuojančios figūros(ų) Foma Fomičiaus (mūsų atveju politinio lyderio(?)) iškilimas į rampos šviesą šioje teatrinėje metaforoje leido atpažinti mūsų kasdienos dialogus bei elgesio schemas. Justi, jog mūsų visuomenėje formuojasi elgesio standartas, kuris akumuliuoja visą beprotiško pragmatizmo energetiką ją nukreipdamas į paskutinių moralumo ir padorumo likučių retušavimą politiniame kasdienos gyvenime.

Praėję savivaldos rinkimai (miesto civilizacijos tematiką analizuojantis čia galėtų rasti puikios medžiagos ryškioms ir originalioms temoms formuluoti) šio beprotiško pragmatizmo konstrukcijos cokolinėje dalyje išryškino lokalizacijas (geografiją), kurių perimetre formuojasi tvirtas korupcinės konstrukcijos sijų rezginys, šią korupcinio veikimo legalizaciją eksterpoliuojantis į likusią Lietuvą. Vilnius kaip miestas, o A.Z in personalite yra šios lokalizacijos taškai. Tai du: geografinis ir asmenybinis, beprotiško pragmatizmo toposai, tarp kurių driekiasi riebi demarkacinė linija, skirianti padorumą ir pilietinę nuovoką nuo politinio chamizmo ir totalitarinio infantilaus miesčioniško elitarizmo savimonės. A.Z žmogus, kuris geba savyje talpinti visą sostinės miesčioniško buržua žavesį. Kliedinti retorika, eklektiškos fantazijos pamėklės ir sumani reklaminė/pardaviminė technika leidžia kiekvienai narciziškai sostinės gatvių ubagasielei save atpažinti šiame REKLAMOS VEIDE. A.Z bene įspūdingiausia pastarojo dešimtmečio (jam neprilygsta nei Rolando Pakso kvazistiprumo įvaizdžiniai fantasmiai) skalbimo miltelių reklama, kurios balinantis poveikis rinkėjų sąmonei aibę kartų buvo įrodytas praktikoje. Nepadorumas, melas ir amoralumas gali tapti realybę keičiančiomis sąvokomis ir šis žmogus tai įrodė tardamas garsų TAIP dar vienai avantiūrai. A.Z fenomenalus gebėjimas nebūti kuo nors, tai jis liberalas, tai jis konservatyvus viešosios tvarkos apologetas, tai jis pragmatiškas ūkvedys, leidžia jam rastis pusfabrikačiu politinėje virtuvėje, kur sumanus(?) šefas, rinkimų atveju nesusipratęs elektoratas, na, o porinkiminėje situacijoje dominuojantis politinis patinas, iš šio žmogaus lipdo sau palankų lūkestinį (rinkėjų atveju) arba korupcinį (dominuojančio politinio patino atveju) partnerį.

Šio (anti)politiko porinkiminė retorika pasiekė naujas egzaltacijos formas - neleiskime lenkams valdyti Vilniaus, taip dabar skamba naujasis A.Z šūkis. Suprask, geriau lietuviškas vagis nei lenkiškas šlėkta. Sumanus mėginimas sukeisti moralios politikos diskurso struktūras, kurios šio personažo atveju šaukte šaukiasi būti dominuojančiomis lemiant kam bus patikėtas Vilniaus mero postas, į primityvią ir eklektišką etnocentrinę leksiką „muški lenką arba karki žydą”. Ne kitaip, kaip tik infantiloku reveransu primityviam patriotizmui šios retorikos neina priskirti. Toks a la Nikola Sarkozi tonas gainiojant romus iš Pietinės Prancūzijos. Tačiau jei Prancūzijoje ir demokratinėje Europos bendruomenėje Nikola Sarkozi šovinistinė retorika nukreipta prieš romus sukėlė nepasitenkinimą ir buvo girdimas aiškiai tariamas NE, tai Lietuvoje „teisto už gerus darbus” odei gali nuskambėti ir garsus TAIP. Veikiausiai jaučia, kad tinkamas momentas lemiamam šuoliui į sostinės vadovo krėslą, todėl beprotiško pragmatizmo centrifuga sukasi pilnu pajėgumu. Kitame jos gale, didelė tikimybė, laikui bėgant pradės byrėti litai.

Asmeniškai aš tikiu POLITIKA, kuri daro pasirinkimus remdamasis dorybėmis, o ne beprotišku pragmatizmu.

Rodyk draugams