BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vienas namuose su kunigu R.D arba kodėl TV kunigai vagia Šv.Kalėdas

Idealybė?

Buvo laikai, kai Kūčias ir Šv.Kalėdas galėdavai sutikti be kunigo R.D. Ne, jokios ironijos čia nėra. Išties, kažkada buvo laikas, kai ramiai su namiškiais galėjai šnekučiuotis TV ekrane maloniai skambant muzikiniam fonui ar akis skaidrinančiam apsnigtos kaimo pirkios vaizdeliui. Šiais metais viskas pasikeitė. Dabar gerbiamas kunigas tapo dažnesniu mūsų namų svečiu/fonu nei aktorius Makolis Kalkinas su savo bukoka komedija (mano nuomone, tai išsamus instruktažas jaunajam sadistui) „Vienas namuose”. Gerbiamo kunigo saldžiabalsė patetiška retorika jau tapo savotiška TV eterio leksikos žanro klasika, o per šias šventes galutinai save legalizavo kaip sotaus lietuviškų švenčių stalo pramoginės programos dalis. Brrr….

Šiais metais kaip niekad buvo justi, kad Šv.Kalėdos bus nužymėtos reikšmingu PRIEŠ ir PO kunigo R.D ženklu. Pasiekėme tokį šios asmenybės virtualizacijos lygį, kad jos buvimas kalėdiniame TV tinklelyje tapo natūraliu šventinio laikotarpio reiškiniu. Buvo Šv. Kalėdos iki R.D apsireiškimo(?), prasideda epocha po apsireiškimo. Linkęs manyti, jog Šis apsireiškimas turės toli siekiančias pasekmes. Beje, pirmieji bažnytinio kulto tarnų virtualizacijos daigai jau kalasi. Deja, jie aiškiai Bažnyčios nenaudai.

Tautos folklore skambantis kalambūras apie TV eteryje rodomos karvės populiarumą, gerbiamo kunigo atveju, visa šios ištaros vulgarumo estetika su kaupu išsipildė. Dar daugiau, pradėjau manyti, kad tuoj vaikai per Kalėdas lauks ne Kalėdų Senelio, o Kalėdų R. Humoras? Galbūt. Deja, man visiškai nejuokinga.

Nejuokinga dėl to, kad būdamas šioks toks katalikas negaliu atsistebėti tuo nekuklumu, kuriuo leidžiama trykšti tam tikro tipo (čia tipą pabrėžiu) dvasininkams, TV eteryje ar kitose mass medijose. Argumentas apie virtualią evangelizaciją manęs neįtikina. Mažai mane įtikina ir kai kurių eterio žvaigždėmis (?) tapusių „brolių” užstalės edukacinė (?) retorika, glėbėsčiuojantis su glamūrinio gyvenimo būdo žvaigždutėmis ir įvairaus plauko profanais, kurie ją paverčia dekoratyviu televizinės dramaturgijos kiču.

TV ekrano hegemonas, susiurbęs eterinio kunigo(ų) NARCIZIŠKĄ - AŠ į savo saldafobiškomis nuosėdomis, kalkėmis ir storu riebaliniu sluoksniu apaugusį kanalizacijos vamzdį visa šią mizansceną stebinčius ekrano mankurtėlius palieka su aiškiai TV eteryje propoguojamo bukaprotiško gyvenimo būdo indulgetyvia nuojauta. Juk kunigas jausmingai glaustydamas su kokia nors muzikine grupele ant scenos, kurios repertuare dainuškos apie spenelius ir plaukelius ne evangelizuoja kaimą ir bendruomenes, o savo buvimu sakyte sako, mielieji visa tai yra NORMA. Logika panaši į tą, kuria vadovaujasi žmogelis stebėdamas savo kaimo kleboną, kartu su seniūniu smagiai čiauškantį vietinėje šventėje. Jei klebonas yra, tai reikalo būta švento ir jokios paskalos apie seniūno „ėjimą į kairę” šios akimirkos sakralumo nesumenkins. Klebonas - garantas, kad viskas, kas vyksta yra patepta Dievo. Įstabiausia šioje visoje kunigo ir TV fenomeno dramaturgijoje regisi ne „nuodėmių nurašymo” faktas, o bukumo ir beskonybės įteisinimo TV liturgija, kuriai išmaniai vadovauja ne kas kitas, o tikras(?) kunigas.

Tiesa, reikia pripažinti, jog vyraujanti nuomonė visiškai priešinga autoriaus dėstomai. Namiškiai net piestu stojosi gindami TV eterio kunigą(us)(?), kai tarstelėjau keleta pastabų apie tai, jog kunigui nedera vaidentis TV kanalų eteryje, kurie su prolitariatui būdingu įkarščiu gina pozicijas kardinaliai priešingas bažnytinėms (vis dar tikiu sveika logika). Likau nesuprastas. Tiek to. Tiesa, kontra argumentacija buvo tokia beveik pribloškiančiai meta. Daugeliui regis jog tai, ką TV rodo tai ir YRA kaip rodo. Klausiu, o kas tas YRA kaip rodo? Atsakymo sulaukiu gan aiškaus, TV rodo tai, kas ji YRA iš principo, t.y. pačios savo „tikrovę”, o tai reiškia, kad TV rodo tai, kaip ji mato tai, ką rodo ir tai YRA GERAI, nes iš principo po šiuo ethos nieko nėra tik plika estetika (pamaniau, kaip stipriai mūsų epistemologinę paradigmą suėmęs I. Kantas - fenomenologijos kaip nebūta), o ji tik subjektyvus pamintijimas apie grožį, kuris išgelbės pasaulį. Mums tai tinka ir patinka.

Belieka likti prie nuvalkiotos ir iki skausmo atpažįstamos išvados, jog tai, ką rodo TV, yra ne tikrovė, o prodiuserių ir dalies TV kanalų administracijos bukaprotiškumą, ne vaizduotę, o būtent bukaprotiškumą, kuriuo kaip nesveiku maistu minta žemas arba vidutines pajamas gaunantys lietuviai, iliustruojanti tikrovė(?). Minėjau, jog TV kunigai šį bukaprotiškumą pateisina, o kai kurių baikštesnių avelių akyse ir išteisina.

Gaila, kai Šv.Kalėdas vagia ne Grinčas, o kunigai, atsiprašau TV kunigai…

P.S.

Kai, kurie apžvalgininkai būgštauja, kad Bažnyčia kėsinasi į politikos sacrum. Be reikalo, negali kėsintis į tai, ko neliko, t.y. politikos. Politika tapo TV karusele, o atrakcionų parke visi žaidžia tais pačiai žaislais - Bažnyčia ne išimtis.

Rodyk draugams

Žemė žvėrių planeta

Britų studentai nuniokojo Londono centrą. Veiksmas rutuliojosi kur kas įspūdingiau nei mūsų Seimo langinių ir palangių šturmas. Norėjosi ir man ką nors sudaužyti ar primušti, perdėm jau daug visko susikaupė, bet pagalvojau, jog nesu visiškai sužvėrėjęs. Susilaikiau.

Antra vertus, o kodėl turėjau, juk brutalų ir sadistinį žmogaus elgesį išimtinai, nors ir metaforos pasaulyje, sieti su žvėrimi nėra tikslu. Atvirkščiai, brolžudiškų karų, genocido, pogromų ir savo artimo siuntimo, kur kelią paprastai randa tik tam tikri organai intymumo akimirką, braižas yra būdingas TIK žmogaus minties ir vaizduotės pasauliui. Niekur neteko girdėti, kad šimpanzės organizuotų koncentracijos stovyklas goriloms ir jas metodiškai naikintų, asmeniškai nežinau (gal klystu), ar kada nors Bengalijos tigrai skelbė karą drambliams, kitaip tariant, žmogaus brutalaus elgesio tapatinimas su žvėriškumu skamba kaip didžiulis netaktas, o ir tam tikros rūšies diskriminacija, nukreipta prieš primates. Tenka sutikti su sau nemalonia išvada, jog maniškis susilaikymas nuo brutalaus elgesio laikytinas ne žvėriškumo suspendavimu, o paties žmogiškumo per excellence eliminavimu.

Painiojimasis žmogiškumo ir žvėriškumo metaforų pasaulyje nėra jau toks netikėtas, o juo labiau nereikšmingas lingvistinės semantikos erreur. Šioje painiavoje esama reikšmingos simptomatikos, mūsų žvilgsnį nukreipiančios į patį žmogų ir jame išsiskleidžiančią tam tikros rūšies valios galiai ontologiją, ji esti predikatas, kuris aiškiai nužymi žmogaus, kaip sistemingai niokojimo aistrai pasiduodančio άνθρωπος prigimtį… (retorinė pauzė)… tikrasis žmogaus AŠ (?) - naikinti… Neduoda ramybės Fiodoro Dostojevskio Demonuose Lembkės tariami žodžiai: Viską padegė! Tai nihilizmas! Jeigu kas dega, tai jau nihilizmas! Mums malonu stebėti liepsną…?!

———-//————————//——

Leidykla „Kitos knygos” ir Laisvasis universitetas (LUNI) surengė Jeano Baudrillard‘o knygos „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros” pristatymą. Kalbėjo filosofai Gintautas Mažeikis ir Nida Vasiliauskaitė, diskusiją moderavo ekonomistas Darius Pocevičius. Bendras įspūdis - nyku. Ne, ne Jeano Baudrillard‘o knyga tokia pasirodė, vakaras nykus.

Kadangi knygą esu perskaitęs, kiek supratau didžiuma auditorijos nelaikė to didele būtinybe, norėjosi vakaro metu išgirsti platesniame tematiniame kontekste aptariamus Jeano Baudrillard‘o tekstus. Deja, infantilokas į ironišką (toks savotiškas estetinis konsiumerizmo kritikos žanras) vakaro pradžios akcentą pretenduojantis videoklipas regėjosi liūdna šio vakaro reziumė dar jam neprasidėjus. Ironija - sveikintinas ir pagedautinas bet kurios intelektualios draugijos atributas, o štai autoironija - būtinybė, kurios stygius tam tikros rūšies diagnozė, ypač šiame renginyje…

Slogų įspūdį paliko kai kurių vakaro prelegentų, ypač moteriškosios dalies, tonas. Renginiui įsibėgėjant kalbančiųjų retorika kartkartėmis panašėdavo į visos (lietuviškos) filosofų bendruomenės revoliucingą kritiką in corpore ir ypatingai atskirų (Arvydo Šliogerio) mąstytojų neadekvataus/neobjektyvaus santykio su Jeano Baudrillard‘o kūryba demaskavimą(?). Čia beliko padaryti išvadą, kad lietuviškame postmodernybės diskurse sektantiška ir partikuliarinė retorika nėra joks nesusipratimas, o atvirkščiai, griežtas reikalavimas siekiant bent kiek reikšmingesnio vaidmens šios temos ekspertų(?) būrelyje. Truputį koktu, kad Sokrato duobkasiais tampa…

Ačiū Vytautui Rubavičiui, monotonišką ir painų monologinio žanro vakarą praskaidrinusį artikuliuotu ir tonuojančiu klausimynu.

Tiesa, renginio metu sėdėjau gale, todėl imu manyti, kad įspūdžio slogumas galėjo būti padiktuotas per menko žodinės ekvilibristikos garso banginio srauto santykio su mano ausies būgneliu, o gal vaizduotei pristigo fantazijos. Nežinau…

———–//————————//——–

Stebiu sniegą… Viso šio balto pakloto grožio paslaptis, kad jis turi aiškią nykimo chronologiją…

————//————————-//——

Wikileaks - Pinokio ir Karabaso Barabaso „drama”. Pinokis buvo drąsus (?) ir lėlėms atskleidė tikruosius teatro direktoriaus kėslus. Gaila, kad lėlės mąsto tik pasakose…

————-//————————//——–

Sulaukiau priekaišto, jog esu nenuoseklus, t.y. tuo pačiu metu mėgaujuosi Gianni Vattimo ir Jeano Baudrillard‘o draugija. Paklausus kodėl, išgirdau ilgą tiradą argumentų apie pirmojo ir antrojo konceptualiai skirtingas filosofines pozicijas. Atsakiau, jog man svarbu jų sutarimas vienu ir esminiu klausimu - mūsų kartai trūksta autoironijos….

————//————————//——-

Holokausto tema tapo TV reitingų ir išvietlaikrasčių tiražų įkaite nieko bendro su teisingumu, humanizmu neturinčių popkorno spragėsiu.

Rodyk draugams