BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Baracko Obamos ir Dalios Grybauskaitės Prahos svingui griežti vertinimo komisijos kirčiai.

 

Gegužės mėnesį Madride turėjo vykti ES ir JAV viršūnių susitikimas. Naudos jokios, tačiau graži tradicija transatlantinių santykių svarbai pabrėžti. Deja, neįvyks. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, jog prezidentas nesiruošia dalyvauti susitikime su ES šalių lyderiais. Tiesiog nemato jokios reikšmingos praktinės būtinybės. O kur simbolika, emocijos, sentimentai…? Apie juos JAV lyderis pasiūlė pamiršti. Nesusipratusiems priminė, kad ir taip yra dažnas svečias Europos žemyne. Pakaks.

Toks elgesys Europos politinio elito tarpe, jau nekalbant apie ispanus, buvo sutiktas su nemažu erzeliu ir pasipiktinimu. Ir ką? Ogi nieko. Vašingtonas nematė, nemato ir greičiausiai ateityje nematys būtinybės “strateginiams” partneriams aiškinti savo sprendimų motyvus. Kitaip tariant, JAV santykius su ES suvokia ir to neslepia, tik pragmatiškoje perspektyvoje t.y. jokios patetiškos ir simbolinės retorikos - aiškus ir paprastas požiūris: reikia-nereikia, naudinga-nenaudinga ir t.t. visas emocionalus transatlantinių santykių proginis žargonas dabartinei JAV administracijai neaktualus ir neįdomus. Beje, šiam amerikietiškajam diplomatijos tonui visišku unisonu aidi Lietuvos prezidentės užsienio politikos gaida, kurią būtų galima apibendrinti, kaip pragmatišką veikimą be emocijų - just a business. Todėl nemanau, jog JAV turėtų stebėtis arba piktintis prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisakymu vykti į Prahą vietoj savęs siunčiant premjerą Andrių Kubilių. Jei atvirai, esu tuo įsitikinęs, JAV administracija nelabai ir sureagavo į kviestinių svečių sąrašo korekciją.

Deja, racionaliųjų amerikiečių šaltumas ir gebėjimas atsiriboti nuo emocijų lietuviškiems politikos apžvalgininkams netapo pavyzdžiu. Prezidentei nusprendus nevykti į Praha kilo skandalas. Ir ne šiaip sau koks vietinės reikšmės žodinis apsistumdymas, bet ištisi politikos analitikų legionai, pradedant Tomo Vilucko retoriniais skiedaliojimais ir baigiant Kęstučio Girniaus trumpais, tačiau verksmingais raginimais “susitikti su pačiu OBAMA”, viešojoje erdvėje pradėjo intensyvų Daukanto rūmų kuorų šturmą. Ir? O ten spengianti tyla. Jokių sofistikuotų užkulisinių manevrų siekiant palenkti žinių redakcijų ar susireikšminusių politikos apžvalgininkų nuomones. Grybauskaitės sprendimo nevykti į Prahą motyvus ir jų pasekmių interpretacijas prezidentūra paliko garbių analitikų plunksnai.

Ir ką? Ogi nieko. Interpretacijos ir mintys nuslydo paviršiumi. Vieniems šis sprendimas pasirodė, kaip aiškus įkaltis prieš prezidentūrą dirbančią Rusijos carui, kitiems šis sprendimas patvirtino mintį, kad prezidentė emociškai nestabili, o čia žiūrėk ir apkaltos temą galima pradėti rutulioti, tretiesiems tai aiškiai prezidentės užsienio politikos klausimus kuruojančios komandos neįgalumą įrodantis faktas.

Nei vienas lietuviškos analitikos asas neišdrįso nei pusbalsiu užsiminti, jog Prahos susitikimo vertė yra nulinė. Šis rusiškos matrioškos ir dėdės Semo medija spektaklis - mėginimas suvaidinti globalaus užmojo mizansceną, kuri savo esme tesiekia lokalaus politinio dramaturginio efekto lygį. Mano asmeniniu įsitikinimu šis „taikos spektaklis” - kukli ir deja, nevykusi buvusių JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų R.Reigano ir M.Garbačiovo globalaus ir reikšmingo nusiginklavimo projekto pamėklė. Šis susitikimas puikus virtualios politikos spektaklis, kuriuo bandoma dangstyti Baracko Obamos taikdariškos politikos abstraktybę (neslepiamas kuklumas atsiimant Nobelio Taikos premiją) savo ruožtu Dmitrijui Medvedevui suteikiant galimybę save kilstelėti į „solidaus” tarptautinės politikos žaidėjo rangą. Įvaizdžio prasme, tai svarbu grumiantis su vis dar populiariu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Centrinės ir Rytų Europos lyderiams šiame spektaklyje buvo numatytas tik kuklus statistų ir puošiančiosios dekoracijos vaidmuo. Todėl suprantamas ir pagarbos vertas Dalios Grybauskaitės nenoras tiek šalį, tiek save asmeniškai susieti su šia tarptautinės diplomatijos imitacija vaidinant kuklaus kūlverstuko vaidmenį kitų devynių kūlverstukų draugijoje. Dar daugiau, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms Prahos karnavalas viso labo 2 minčių individualus pokalbis su JAV lyderiu ir vakarienė prie skanėstais nukrautų stalų JAV ambasadoje Prahoje. Tik tiek. Visa kita retorika apie JAV siunčiamą žinią regiono valstybėms, jog jos nebus paliktos Rusijos nedraugiškai geopolitinei įtakai yra noras šio susitikimo akis badantį teminį tuštumą pritempti prie bent kiek reikšmingesnio diplomatinio įvykio mitologijos. Todėl mūsiškių analitikų norą visą šį praktinės ir efektyvios tarptautinės diplomatijos profanavimą ir Lietuvos prezidentės nenorą jame dalyvauti interpretuoti, kaip praleista galimybę Lietuvai prisistatyti solidžia ir patikima JAV partnere, laikyčiau provincialaus mąstymo pelėsiais aptrauktos smegenų žievės karščiavimu, kuris kartais perauga į absoliutų analitinį kliedesį. (p. M.Laurinavičiaus pamfletai tam pavyzdys).

Realybė yra daug paprastesnė - mano bičiulis Renaldas Vaizbrodas puikiomis analitinėmis įžvalgomis ją gan išsamiai aptaria - Rusija privalo mažinti savo atominio arsenalo kiekius nepriklausomai nuo JAV pozicijos ir geranoriškumo mažinant saviškius. Tema jau nekartą aptarta, todėl kartotis nesinori tik priminsiu, jog Rusija neturi finansinių ir administracinių resursų palaikyti tą atominės ginkluotės lygį, kuriuo disponavo Sovietų Sąjunga, o ir esminių saugumo motyvų tam nesama. Visi stumdymaisi su JAV tarptautinių problemų sprendimo sferoje net kvėpėte nekvepia galimu atominiu konfliktu. Prahoje pasirašytą dokumentą lydintys protokolai apie šalių papildomus įsipareigojimus tarptautiniam saugumui yra deklaratyvi retorika, kuri susitikimo išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministro buvo įsprausta į labai aiškius rėmus t.y. jei Rusija (vienašališkai) suinterpretuos arba manys esant reikalinga taip interpretuoti, kad JAV geopolitiniai žaidimai jei kelia grėsmę, tai sutartis bus vienašališkai denonsuota. Perfrazuojant prancūzų mąstytoją Jean Baudrillard’ą, šis Prahos įvykis absoliuti tarptautinės darbotvarkės ir problemos simuliacija, kuri skirta CNN, FOX, BBC auditorijoms. Pasikeitus situacijai tarptautinėje arenoje Prahos pilies menės dekoracijos bus mitriai iškeistos į Maskvos Kremliaus slogų ir bauginantį interjerą, pripildytą „ryžtingo” Rusijos dvigalvio erelio (Putinas-Medvedevas) čiauškėjimo ir visas šis virtualus politinis karnavalas taps kosturicišku chaosu. Tuomet ir vėl nauja simuliacija, naujas spektaklis.   

Kokios išvados? Žvelgiant į lietuviškuosius politinės analitikos guru stebina tai, jog vertindami JAV ir Rusijos lyderių susitikimo foną ir turinį mūsiškiai su klapčiukišku entuziazmu kartoja JAV administracijos propagandinės leksikos klišes. Šios klišės jau eilę metų transliuojamos Vakarų dienraščių vedamuosiuose, kurie, tik mano subjektyviu įsitikinimu, gan miglotai suvokia šio regiono problematiką ir su savo analitika dažnai šauna pro šoną. Nepaisant to, mūsų politinės publicistikos avangardas apgrabiu ir tiesmuku stiliumi kopijuoja (kompiliuoja) šią Vakarų žiniasklaidos „ekspertinę” mintį ir nesidrovi šią intelektualinę mažaraštystę pristatyti, kaip jų genijų įrodantį faktą. Kyla paprastas klausimas jei mūsų politiniai apžvalgininkai ir analitikai pačių regioną ir jo problematiką sugeba aiškinti, tik vakarietišku publicistiniu (paviršutinišku) žargonu, tai klausimas čia vienas, ką jie geba kvalifikuotai analizuoti apskritai?     

P.S Premjeras Andrius Kubilius po susitikimo su Baracku Obama pareiškė, kad JAV prezidentas pagyrė Lietuvos krepšinį, priminė, jog žino mūsų regiono problematiką. Pamaniau, koks reikšmingas JAV ir Lietuvai „aktualių” tarpusavio santykių aptarimas. Atsiprašau, pamiršau, premjeras JAV prezidentui priminė ir jo netiesioginius ryšius su Lietuva. Dabartinis JAV vadovas, prieš išrenkant prezidentu, gyveno Čikagoje, o ten nemaža lietuvių bendruomenė. Pamaniau, koks tvirtas pagrindas megztis strateginiai partnerystei. Nesuklysiu teigdamas, kad klausimai svarstyti Kubiliaus ir Obamos 2 minučių nuomonių apsikeitimo metu: Lietuvos krepšinis ir mūsų emigrantų bendruomenės reikalai Čikagoje, verti įdėmaus ir preciziško lietuviškų politikos analitikų ir komentatorių aptarimo. Žiūrėk dar ims ir išmąstys kokį naują krepšinio diplomatijos strategijos opusą. Graudus humoras? Kodėl, gal graudi realybė, išduodanti mūsų politikos apžvalgininkų intelektualinį neįgalumą?

Patiko (8)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. nu iš esmės rašinys lyg ir neblogas, patiko man “politikos apžvalgininkų” susireikšminimo ir neįgalumo išjuokimas; juokinga tiek pati M.Laurinavičiaus “analitika”, tiek tai, kad jį su šiom loginėm-nesąmonėm kviečiasi visos LT laidos.. tačiau kelios detalės.
    1) Obamos sprendimams pritariu vis rečiau, bet šitą varymą tai nelabai suprantu. Tai jis, tavo požiūriu, atsisako pijarinio show (proginių susitikimų su ES), ar jis vis dėlto neatsisako (2 min. su Kubilium), gerai tai ar blogai, kas ne taip… ir vis dėlto
    2) pats branduolinio nusiginklavimo aktas - konkretus nuveiktas darbas (kurį labai jau menkai “nuvainikuoja” “faktas”, jog Rusija “ir taip” “norėjo” nusiginkluoti), t.y. nuosekli Obamos politika ir apsibrėžimas, kurį jis gilina dar nuo studijų laikų (čia vertinga pastaba ir tiems, kas mano, jog taikos premijos esi ne/vertas tik nuo datos, kai tampi prezidentu kieno nors ir.. dar po dešimties metų. tarsi ligtol tavęs Nebuvo išvis). Obama nesako, “tai bent pavariau, duokit dabar man antrą nobelį”, taip kad tas žodis PAMĖKLĖ šiame texte - tai tik graži metafora, kaip kritika tai - NIEKAS. Šitaip suvaryt galima BET KĄ: “Šita kelionė į mėnulį - tai tik blanki galimos kelionės į marsą Pamėklė…”
    3) keistai ten išsireiškei apie Medvedevą ir Putiną.. tai su Putinu pagr. problema ta, kad jis “vis dar populiarus”? :) Tik tai ir trukdo Medvedevui perimt vadžias? :)

  2. Gerbiamas Linai,

    1. Kalbedamas apie Obamos administracijos atsisakyma arba tiksliau tariant ribojima proginiu susitikimu su ES lyderiais turejau omenyje, jog JAV prezidento administracija leido suprasti, kad ji taip traktuos tokio susitikimo formata. Tai nereiskia, kad Obamos administracija nesupranta politines simbolikos (progiskumo) reiksmes realiai politikai ar jos atsisako. Ne, as taip neteigiu. Tokie apribojimai, mano subjektyvia nuomone, galioja tik ES. Kodel? Mano biciulis Renaldas, savo bloge, i pastaraji klausima puikiai atsako. Mano nuomone Prahos susitikimas buvo proginis ir praktines politikos poziuriu bereiksmis. Tiesa, tas progiskumas buvo svarbus JAV prezidento administracijai, tikiuosi zinote, kad Vasingtone vyksta branduolinio saugumo konferencija inicijuota US prezidento? Tai va, JAV reikejo reiksmingo tarptautinio ivykio. Ir visa technine protokolu ratifikavimo logika Vasingtonas paverte neva reiksmingu tarptautines darbotvarkes ivykiu. Taikdariskos pompos Obamai reikejo Vasingtone, o ne pasaulyje. Beje, jus pataisysiu, Obama savo vakarieneje negali atsisakyti nuo ko nors, galima atsisakyti tik kazkam nuo Obamos vakarienes:)
    2. Puikiai zinau apie gerbiamo Obamos nuolatinius vizitus i Rusija bunant senatoriumi, zinau ir apie jo isskirtini demesi branduolinio nusiginklavimo ir kontroles problematikai. Del mano teksto perafrazavimo (metafora-simbolis). Cia turiu jus pataisyti. “Pamekle” nera metafora. Gretindamas Reigano ir Gorbaciovo situacija su dabartiniu norejau pabrezti tai, kad reiganiskosios administracijos gebejimas itikinti sovietus reiske, gebejima itikinti nusiginkluoti ta, kuris gali ir nenusiginkluoti t.y. turi visus reikalingus tam resursus, tuo tarpu Obamos administracija sprende techninio pobudzio klausimus, kada, kokiu mastu ir kaip sparciai, o ne “ar is principo reikia nusiginkluoti”. Be to viso renginio stilistika ir PR formos buvo aiski aliuzija i kazka “didingo, istorisko”, nors to ir nebuvo. Reinterpretuojant jusu smaikscia pastaba del menulio ir marso, galiu tik pasakyti, kad meginimas itikineti, kad skrendama i menuli, nors sklandoma tik 2 km aukstyje jau yra tam tikras melas :)
    3. Putino ir Medvediavo santykiu tema yra atskiro ir detalesnio aptarimo reikalaujanti. Apie tai kita karta.

Rašyti komentarą