BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žemė žvėrių planeta

Britų studentai nuniokojo Londono centrą. Veiksmas rutuliojosi kur kas įspūdingiau nei mūsų Seimo langinių ir palangių šturmas. Norėjosi ir man ką nors sudaužyti ar primušti, perdėm jau daug visko susikaupė, bet pagalvojau, jog nesu visiškai sužvėrėjęs. Susilaikiau.

Antra vertus, o kodėl turėjau, juk brutalų ir sadistinį žmogaus elgesį išimtinai, nors ir metaforos pasaulyje, sieti su žvėrimi nėra tikslu. Atvirkščiai, brolžudiškų karų, genocido, pogromų ir savo artimo siuntimo, kur kelią paprastai randa tik tam tikri organai intymumo akimirką, braižas yra būdingas TIK žmogaus minties ir vaizduotės pasauliui. Niekur neteko girdėti, kad šimpanzės organizuotų koncentracijos stovyklas goriloms ir jas metodiškai naikintų, asmeniškai nežinau (gal klystu), ar kada nors Bengalijos tigrai skelbė karą drambliams, kitaip tariant, žmogaus brutalaus elgesio tapatinimas su žvėriškumu skamba kaip didžiulis netaktas, o ir tam tikros rūšies diskriminacija, nukreipta prieš primates. Tenka sutikti su sau nemalonia išvada, jog maniškis susilaikymas nuo brutalaus elgesio laikytinas ne žvėriškumo suspendavimu, o paties žmogiškumo per excellence eliminavimu.

Painiojimasis žmogiškumo ir žvėriškumo metaforų pasaulyje nėra jau toks netikėtas, o juo labiau nereikšmingas lingvistinės semantikos erreur. Šioje painiavoje esama reikšmingos simptomatikos, mūsų žvilgsnį nukreipiančios į patį žmogų ir jame išsiskleidžiančią tam tikros rūšies valios galiai ontologiją, ji esti predikatas, kuris aiškiai nužymi žmogaus, kaip sistemingai niokojimo aistrai pasiduodančio άνθρωπος prigimtį… (retorinė pauzė)… tikrasis žmogaus AŠ (?) - naikinti… Neduoda ramybės Fiodoro Dostojevskio Demonuose Lembkės tariami žodžiai: Viską padegė! Tai nihilizmas! Jeigu kas dega, tai jau nihilizmas! Mums malonu stebėti liepsną…?!

———-//————————//——

Leidykla „Kitos knygos” ir Laisvasis universitetas (LUNI) surengė Jeano Baudrillard‘o knygos „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros” pristatymą. Kalbėjo filosofai Gintautas Mažeikis ir Nida Vasiliauskaitė, diskusiją moderavo ekonomistas Darius Pocevičius. Bendras įspūdis - nyku. Ne, ne Jeano Baudrillard‘o knyga tokia pasirodė, vakaras nykus.

Kadangi knygą esu perskaitęs, kiek supratau didžiuma auditorijos nelaikė to didele būtinybe, norėjosi vakaro metu išgirsti platesniame tematiniame kontekste aptariamus Jeano Baudrillard‘o tekstus. Deja, infantilokas į ironišką (toks savotiškas estetinis konsiumerizmo kritikos žanras) vakaro pradžios akcentą pretenduojantis videoklipas regėjosi liūdna šio vakaro reziumė dar jam neprasidėjus. Ironija - sveikintinas ir pagedautinas bet kurios intelektualios draugijos atributas, o štai autoironija - būtinybė, kurios stygius tam tikros rūšies diagnozė, ypač šiame renginyje…

Slogų įspūdį paliko kai kurių vakaro prelegentų, ypač moteriškosios dalies, tonas. Renginiui įsibėgėjant kalbančiųjų retorika kartkartėmis panašėdavo į visos (lietuviškos) filosofų bendruomenės revoliucingą kritiką in corpore ir ypatingai atskirų (Arvydo Šliogerio) mąstytojų neadekvataus/neobjektyvaus santykio su Jeano Baudrillard‘o kūryba demaskavimą(?). Čia beliko padaryti išvadą, kad lietuviškame postmodernybės diskurse sektantiška ir partikuliarinė retorika nėra joks nesusipratimas, o atvirkščiai, griežtas reikalavimas siekiant bent kiek reikšmingesnio vaidmens šios temos ekspertų(?) būrelyje. Truputį koktu, kad Sokrato duobkasiais tampa…

Ačiū Vytautui Rubavičiui, monotonišką ir painų monologinio žanro vakarą praskaidrinusį artikuliuotu ir tonuojančiu klausimynu.

Tiesa, renginio metu sėdėjau gale, todėl imu manyti, kad įspūdžio slogumas galėjo būti padiktuotas per menko žodinės ekvilibristikos garso banginio srauto santykio su mano ausies būgneliu, o gal vaizduotei pristigo fantazijos. Nežinau…

———–//————————//——–

Stebiu sniegą… Viso šio balto pakloto grožio paslaptis, kad jis turi aiškią nykimo chronologiją…

————//————————-//——

Wikileaks - Pinokio ir Karabaso Barabaso „drama”. Pinokis buvo drąsus (?) ir lėlėms atskleidė tikruosius teatro direktoriaus kėslus. Gaila, kad lėlės mąsto tik pasakose…

————-//————————//——–

Sulaukiau priekaišto, jog esu nenuoseklus, t.y. tuo pačiu metu mėgaujuosi Gianni Vattimo ir Jeano Baudrillard‘o draugija. Paklausus kodėl, išgirdau ilgą tiradą argumentų apie pirmojo ir antrojo konceptualiai skirtingas filosofines pozicijas. Atsakiau, jog man svarbu jų sutarimas vienu ir esminiu klausimu - mūsų kartai trūksta autoironijos….

————//————————//——-

Holokausto tema tapo TV reitingų ir išvietlaikrasčių tiražų įkaite nieko bendro su teisingumu, humanizmu neturinčių popkorno spragėsiu.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Komentarai (7)

  1. Filosofuojantis:

    Del knygos pristatymo sutinku 100%

  2. Tikintis:

    manau prasmingas ir grazus zmogiskumo ir zveriskumo paraleliu ir takoskyru palyginimas.

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  3. niekas:

    Dėl ironijos sutinku, bet dėl autoironijos nebūčiau linkęs visiškai pritarti. Mat ši humoro forma - tai labai sunkus žanras. Juoktis iš savęs nėra lengva. Jei gerai supratau, tai šiame įraše autoironijos trūkumas diagnozuotas konkretiems asmenims, pretenduojantiems į intelektualų būrelį. Bet ar autoironija yra būtina išlavinto proto savybė? Ar bent jau didžiuma praeities protų buvo autoironiški? Nežinau to, biografijų neskaitau, bet sunku būtų tuo patikėti.

    Žinoma, ne viskas čia taip paprasta. Šiuolakinis protas, skirtingai negu tarkim viduramžių, turi visai kitą Tiesos kaip sąvokos sampratą. O pastaroji, ko gero, ir reiškia įpareigojimą būti autoironišku.

    Bet tuomet, iš kur toks įsitikinimas, kad vienai ar kitai kartai trūksta autoironijos? Kaip tai nustatoma? Mano supratimu, reta natūra yra autoironiška ir tas retumas būdingas ne tik mūsų laikmečiui.
    Galų gale, juk yra tų, pasišaipymo iš savęs pavyzdžių. Pavyzdžiui, S. Parulskio tekstuose, A.Šliogerio “Niekio ir Esmo” įvade. Tiesa, nežinau kiek ta autoironiška laikysena tikra. Bet aš linkęs ja tikėti.

  4. niekas:

    nežinau ar teko matyti kaip filosofai žaidžia futbolą, bet jei neteko primygtinai siūlau visiems pasižiūrėti :D

    http://www.youtube.com/watch?v=ur5fGSBsfq8&feature=related

  5. Autoironija nera jokia naujiena intelektualui ar jo pozicijos charakteristikai… Sokratiskasis zinojimas, jog nieko nezinoma laikytinas labai aiskiu inteletualios autoironijos prototipu… Sis, dristu teigti, klasikinis autoironisko naratoriaus (Sokrato) prototipikas nuzymejo zenklia dali filosofinio diskurso strategiju ir turiniu. Isimtys pradejo rastis tik tuomet, kai vienas Izraelio sunus prasitare, jog Jis yra TIESA, tuomet Jam pavymui filosofai ir teologai emesi labai rimtai ziureti i savo darba. Filosofijos savo argumentu lauka konstrave po Kristaus buvo tam tikros formos ir rusies Jo tiesu ir ideju (ypac etikoje) reminesencijos, prireike grieztos Nyces istaros, jog po metafizikos post mortem i filosofinio pasaulio avanscena vel sugriztu senoji Sokrato autoironija. Ir ji grizo, grizo su visa jega, todel man ir regisi, jog zenklaus autoironijos - savo pozicijos kritiskesnio vertinimo - stygiaus padiktuoti ivairus truizmai t.y. toks ar toks mastytojas yra tik taip ir ne kitaip suprantamas, tik toks anoks tekstas gali buti tik sitaip - teisingai(?) interpretuojamas yra ne kas kita, kaip tam tikros rusies anachronizmas. Labiausiai stebina tai, kad tai leksika, kuri mano ausis pasiekia is postmodernistines lietuviskos minties avangardo…

  6. Filmukas puikus, patalpinai ji savo FB :)

  7. niekas:

    Šiuo atveju (kaip suprantu, kalbama apie konkrečią moterišką personą), autoironijos stygius gali būti paaiškintas visai ne vienos ar kitos humoro formos trūkumu, o asmeniškumais. Todėl remiantis šia situacija, teigti, kad mūsų kartai trūksta autoironijos man neatrodo visai tikslinga.

    Beje, kas tas FB? facebook? Tiesą pasakius man niekaip nepavyksta atsisakyti skeptiško požiūrio į tuos visus facebook ir panašius. Nelabai suprantu ką ten žmonės randa.

Rašyti komentarą