BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Europa pamiršo religiją

Paskutiniai tyrimai, kuriuos atliko European Social Survey, atskleidžia įdomias tendencijas. Europiečiai nepraktikuoja religinių apeigų ir ritualų, nelanko savo bažnyčių. Europoje religingumas mirė?!

Rodyk draugams

Lenkija ir prezidento kryžius

Photo boston.com

Lenkijos Katalikų bažnyčia, politinis establišmentas ir didžioji dalis visuomenės nenori Lenkijos prezidentūros prieigų paversti piligrimystės vieta. Tokia perspektyva tapo reali, kai praeitą savaitę žuvusio šalies vadovo Lecho Kaczynskio brolio dvynio Jaroslavo Kaczynskio bei jo partijos Tvarka ir teisingumas kurstomi aktyvistai ir radikaliai nusiteikę gerbėjai šturmavo prezidentūros prieigas ir brutaliai nutraukė Katalikų bažnyčios organizuotą procesiją. Visa ši dramaturgija (policijos kordonai, klykiantys ir staugiantys protestuotojai, tobulai surežisuota mizanscena) turėjo vieną tikslą: nuo „niekdarių” apsaugoti žuvusio prezidento garbei Lenkijos skautų sumontuotą medinį kryželį ir jį paversti nauju „piligrimystės” objektu.

Situacija tragikomiška. Montavę kryžių skautai ir Lenkijos Katalikų bažnyčia neprieštaravo, o ir nebyliai rėmė kryžiaus demontavimą bei jo patalpinimą garbingesnėje ir tam labiau tinkamoje vietoje, t.y. bažnyčioje, tačiau tam pasipriešino save „patriotais” ir tikrais „katalikais” vadinantys Lenkijos ultranacionalistai bei kitokio plauko radikalai. Emocijos užvirė ir piką pasiekė tuomet, kai vadinamieji patriotai ir „tikrieji katalikai” prakeikė pačią Lenkijos Katalikų bažnyčią, o jos organizuotą procesiją, kryžiui palydėti iki šventovės, išvadino velnio tarnų demaršu ir grubiai nutraukė.

Šioje situacijoje stebina tas faktas, jog reikėjo tiek nedaug laiko, kad lenkiškas solidarumas ir susitelkimas tragedijos akivaizdoje virstu vidinių politinių rietenų draskoma marška, kiekvieno tempiama į savo pusę. Tenka konstatuoti, kad gerbiamas Jaroslavas Kaczynskis, neslepiantis savo paramos rėksmingiems protestuotojams, neapdairiai švaisto savo politinį kapitalą, kurį dėl brolio žūties sugebėjo sumaniai ir apdairiai auginti. Neina nesistebėti ir akivaizdžiu Lenkijos Katalikų Bažnyčios bejėgiškumu ir nesugebėjimu užkirsti kelią jos autoritetu bei ganomaisiais manipuliuoti mėginančioms ir tą sėkmingai darančioms radikalioms politinėms grupėms.

Tiesa, Lenkijos situacija nėra unikali. Šūkaujančių, rėkaujančių ir paskutinius gyvasties likučius iš „priešo” pasišovusių atimti „kovotojų” apstu ir Lietuvoje. Simptomiškos ir priežastys, leidžiančios tokiems kovotojams rastis. Išsilavinimo spragos, socialinės atskirties jausmas, nekritiškas savęs tapatinamas su organizuotų grupių ideologinėmis klišėmis, visa tai nestabilios ekonominės ir politinės situacijos sąlygomis tampa įvairių „iniciatyvų” ir sąmokslų teorijų perykla. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Sąmokslo teorijos, kurios gimdo keistas pseudopilietines ar politines iniciatyvas, yra dažno lietuvio palydovas: violetinė revoliucija Kaune, paranojiškas nepasitikėjimas VSD, keisti pilietiniai judėjimai ir tai tik menka dalis tos realybės, į kurią atsigręžus suvoki, kad vyksta keisti ir sunkiai prognozuojami procesai.

Teisėsaugos klanai, politikų klanai, oligarchų klanai ir dar aibė įvairių klanelių, nuo kurių reikia būti ginamiems prezidentės, Briuselio, Vašingtono ar bala žino kieno, yra giliu įspaudu nužymėję mūsų kasdieninės leksikos horizontus. Tame kalbiniame žaidime esame taip giliai įklimpę, kad šių semantinių reikšmių pynės dažnai tampa ne tikrovės kalbiniais reprezentantais, o pačia šios tikrovės esme. Su tokiais žmonėmis ar jų grupėmis racionali ir argumentų diskusija neįmanoma. Kaip parodė Lenkijos pavyzdys, į masių isteriją galima atsakyti tik masių ironija. Bet koks personalizuotas individualus ar pozityvus santykis yra suspenduojamas arba regimas klastingu mėginimu išklibinti tokio visuotinio sąmonės srauto krantines. To būtų galima išvengti, tačiau bet koks mėgimas išrėkti „SUSTABDYKITE ŠIĄ BEPROTYBĘ” yra dusinamas. Mitų, vaiduoklių ir pramanų upė privalo sraunia vaga tekėti į pačias žmogaus sąmonės gelmes, šios upės tėkmės jokia sveika nuovoka, solidarumas, diskursyvumas negali pažeisti.

Tiesa, lenkai turi savo stiprią sveikos ir nuovokios visuomenės dalį, kuri oponuoja tokiems paranoiškos savimonės įkaitams, ir gražina Lenkiją į „sveiko proto” vėžias. Deja, Lietuva čia ryški išimtis…

Rodyk draugams

Arvydas Šliogeris apie religiją - neįsisąmonintą ateizmą

Kai religija virsta psichologiniu fenomenu, ji jau yra religija be Dievo - vadinasi, tikrojo, iš būties išaugančio religingumo karikatūra. Šiuo požiūriu modernioji psichologizuota bei intravertuota krikščionybė yra radikalus, savo esmės nesuvokęs ateizmas.

Arvydas Šliogeris Būtis ir Pasaulis

P.s Puikus Dievo mirties interpretavimas, puikus tuo aspektu, jog koncentruotai ir esmingai charakterizuoja visos Vakarų minties Dievo laidotuvių procesijos liturgiją ir estetiką.

Rodyk draugams

Stotelė tarp Londono ir Talino - Vilnius su Icchoku Meru, Theo de Boeriu, Francu Kafka

Foto deviantart.net

Prireikė tik kelėtos dienų, kad karščiu alsuojantį Londoną iškeisčiau į pragariškoje kaitroje skendintį Taliną. Šis tarpas tarp lagamino iškraustymo ir naujos parengties į savo literatūrinių skaitinių kraitę leido įrašyti Icchoko Mero vardą ir pavardę. Pažintį su autoriumi pradėjau nuo bene sudėtingiausio jo veikalo - Striptizas. Be galo painus, melancholiškas ir depresyvus kūrinys. Rizikuoju apsijuokti prieš profesionalius literatūros kritikus, tačiau tenka prisipažinti, jog taip ir nesugebėjau sau atrasti kūrinio žanrinės ir stilistinės apibrėžties, tokios, kuri skambėtų įtikinamai ir autorių leistų matyti aiškiame literatūrinės tradicijos naratyve. Tuščia pretenzija? Galbūt. Nepaisant to, teigiamą įspūdį paliko tekste koduojamos sudėtingos prasminės lygtys, su matematiniu tikslumu konstruojama metaforinė kūrinio architektūra, visa tai panardinant į psichoanalitinį/fenomenologinį knygos herojaus (spėju autoriaus) sąmonės ir pasąmonės užkaborių nurenginėjimo (striptizas) aistrą. Tikiuosi, jog šis autorius taps maloniu atradimu - ilgam.

Slegiantys karščiai netapo priežastimi užleisti ir kitus skaitinius. Nyderlandų mąstytojas Theo de Boeris savo knygoje Filosofų Dievas ir Pascalio Dievas aistringai polemizuoja su filosofinio Dievo tradicija. Poleminė strategija korektiška, preciziška ir pagarbi. Šioje polemikoje jo sąjungininku tampa ne kas kitas, o vienas šviesiausių filosofinės minties protų Blasé Pasckalis ir jo credo:

UGNIS

Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, ne filosofų ir išminčių. Tikrumas. Nuojauta. Džiaugsmas. Ramybė. Jėzaus Kristaus Dievas.

Buvo įdomų bent akies krašteliu pažvelgti į šių dienų Nyderlandų filosofinės minties diskursą. Be abejo, viena knyga tik kuklus fragmentas bendroje, tikiu, turtingomis poleminėmis kryptimis ir strategijomis pasižyminčioje olandų filosofinio diskurso mozaikoje, tačiau ir ji reikšminga.

Nyderlandai tik siaurai daliai lietuvių asocijuojasi su P. de Hocho, Rembranto, V.Hedo, J. de Hemo ar Benedikto Spinozos bei Erazmo Roterdamiečio kūryba, o ką jau bekalbėti apie šių dienų autorius ir ypač filosofinės minties. Šiuo aspektu save esame stipriai nuskriaudę. Tiesa, nors ir nefilosofinėje terpėje, tačiau esama ir šviesių išimčių. Tokia išimtimi būtų galima laikyti Vilniuje organizuojamas Olandų kino dienas ir su tuo susijusį šiokį tokį šurmulį intelektualesnių kinomanų tarpe, tačiau ir viskas. Ši šalis, nereikia to slėpti, mums kultūriškai tolima ir dažnai tik per futbolą emociškai susaistanti. Tačiau nepaisant mūsų nesidomėjimo arba domės stygiaus, viena produktyviausių ir turtingiausių Europos kultūrų, kartais ji mus pati pasiekia ir reikia pasakyti maloniai nustebina.

Theo de Boerio minties kirčiai taikliais ir koncentruotais sakiniais gebantys apimti esminius filosofinės problematikos turinius, skaitytojui leidžia mėgautis ir subtiliu bei neperkrautu autoriaus literatūrinės tradicijos išmanymu, kuris gyvais psichologinio/filosofinio romano herojų prototipais (Dostojevskis, Kafka, Kamiu) papildo kartkartėmis akademiniu nuoboduliu prabylančius knygos sakinius. Mano subjektyviu įsitikinimu Theo de Boerio atlieka reikšmingą sociologinę, filosofinę, teologinę, o ir psichologinę žmogaus religinės sąmonės ir jos santykio su postmoderniu diskursu analizę, kuri leidžia nužymėti šio diskurso galimas strategijas ir kryptis. Knyga regisi pagarbiu ir korektišku mėginimu užmegzti dialogą ne su atskiromis Vakarų minties tradicijomis, o Jean-François Lyotar žodžiais tariant, visu mūsų postmoderniu būviu. Ar pavyko, kiekvienam belieka spręsti pačiam.

Baigiau gromuliuoti visą lietuviškai išvertą F.Kafkos kūrybą. Šis žodis (gromuliuoti) pasirodė tinkamiausias. Eliminavus galimai vaizduotėje kylančias neigiamas asociacijas su atrajojimu lieka tiksli ir godų bei intensyvų valgymo procesą įvardijanti sąvoka. Šį autorių taip ir suvalgiau: godžiai ir intensyviai. Neįtikėtina minties ir sakinio meistrystė.

Stebiu lietuviško gyvenimo realybę, tiesa epizodiškai. Vaizdas gan niūrus, kolega pastebėjo, kad Lietuvą apėmusi kažkokia visuotinė ir su karščiu niekaip susijusi silpnaprotystė. Sutinku. Nesiplėsiu, kol kas neverta…

Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno… יְהוֹשֻׁעַ

Rodyk draugams

Apie F.Nyčę iškirtusį J. W. Goethe’s parkus Londone.

 

Londone pabaigiau skaityti F. Nyčės Ecce homo. Uždariau Antikristu pradėtą nyčiologijos ratą. Skaitydamas paskutines eilutes jas mėginau instinktyviai susieti su ekspromtu pagautu vaizdu anapus metro vagono lango. Norėjau nyčiško žodžio ir minties stilus sustiprinti monumentalia (atsiprašau jei skamba pretenzingai) natūralistine, tikroviška, nefalsifikuota, nesumeninta tikrovės instaliacija. Kodėl? Ir pats nelabai žinau.

Tą akimirką kai baigi skaityti knygą, ypač tokio įtaigaus autoriau kaip Nyčė, visuomet jauti  pareigą autoriui atsidėkoti už jo genialumą - sukurti jam vaizduotės paminklą. Nežinau, bet mane šis “skulptoriaus” delicatesse pagauna kiekvieną kartą stebeilijantis į paskutinės prasminės sakinio konstrukcijos paskutinio kalbinio ženklo paskutinįjį tašką. Pakėliau akis ir pro langą išvydau Ecce homo autoriaus paminklo kontūrus - Keneri Vorfo dangoraižius. Nyčė londonietis besidarbuojantis Barclays? Nesąmonė. Galbūt…  

Londone palaidojau ir paskutiniąsias J. W. Goethe’s romano Sielų giminystė eilutes. Švelnu, jautru, subtilu. Pabaigiau žvelgdamas į parko medžius. Šį germanišką motyvą pratęsiau dvylikos kilometrų aukštyje grįždamas į Vilnių. Pasičiupau Haidegerio estetikos (meno/būties) pynę. Vis dar painioju…

Šiandieną Jeruzalės bažnytėlėje skambėjo Evangelija apie tuos kurie atpažįstami iš meilės. Prisiminiau Sigitą.    

tik aš vienas žinojau

kad kitoj pusėj vakaro

tėvas augina bažnyčią

mažą nykščio didumo

tėvo akys žvelgiančios pro

aukštus langų vitražus

persmeigtus siūbuojančio

saulėlydžio šakomis

tėvo rankos glostančios

putlius paveikslus

sliuogiančius marmurinėmis kolonom -

tėve tėve kaip kraujas patamsyje

kelią suranda

tėvo vaizdas šalia altoriaus

su taure virš kaktos pakylėta

su duona po kojų išsprūstančia

kai vieną naktį tėvas visai nesugrįžo

kai liepsnojo krauju motinos langas

lig ryto

tik aš vienas žinojau

kad atpirkimas

aplenkė

mūsų namus

Sigitas Parulskis Iš ilgesio visa tai.

Rodyk draugams

I dalis. Katalikų bažnyčia ir pedofilija. Karas?!

 

Katalikų Bažnyčią drebina pedofilijos skandalas. Jo epicentre atsidūrė ne tik ištisos bažnytinės hierarchijos Austrijoje, Airijoje, Vokietijoje, Olandijoje, bet ir pats popiežius Benediktas XVI. Dienraštis Süddeutsche Zeitung atliko išsamų vokiečių kilmės pontifiko veiklos tyrimą, ypatingą dėmesį skirdamas dabartinio popiežiaus darbui Miuncheno arkivyskupijoje. Atliktas tyrimas parodė, jog dabartinis Katalikų Bažnyčios vadovas savo biografijoje turi gan dviprasmiškų įrašų. Žurnalisto, kuris tyrinėjo Romos vyskupo veiklą, nuomone, Josepho Ratzingerio (Benediktas XVI) 1977- 1982 m veikla, užimant Miuncheno arkivyskupo sostą, bene skaudžiausias ir jautriausias dabartinio pontifiko bažnytinės karjeros epizodas. Šis faktas kilusio pedofilijos skandalo kontekste pontifiką daro ypač pažeidžiamu, o tai savo ruožtu neigiamai veikia visą bažnytinę organizaciją.

1980 metais Miuncheno archivyskupijoje kilo pedofilijos skandalas, susijęs su vienuolikmečio berniuko seksualiniu išnaudojimu. Kaltinamuoju tapo „Tėvas H”, taip jis buvo įvardijamas tyrimo metu. Skandalui nebuvo leista išplisti, nes dabartinis popiežius „Tėvą H” perkėlė į kitą parapiją su sąlyga, kad minėtasis dvasiškis aktyviai dalyvaus „gydymosi” nuo pedofilijos programoje. Vėliau išaiškėjo, kad ši „programa” viso labo apsiribojo minėtuoju „Tėvo H” perkėlimu iš vienos parapijos į kitą, tačiau visiškai neribojant jo pastoracinės veiklos. „Gydymas” nepasiteisino ir po kelėtos metų „Tėvui H” buvo pareikšti kriminaliniai kaltinimai kito mažamečio tvirkinimu.

Pedofilijos skandalo fone šis asmeninis popiežiaus biografijos faktas tapo reikšminga priekabia ir kaltinimu tiek pačiam pontifikui, tiek Bažnyčiai dėl jos neatsakingo ir nusikalstamo požiūrio į pedofilinių polinkių turinčių dvasiškių toleravimą po bažnyčių skliautais. Priekaištas pagrįstas ir teisingas. Įvairių seksualinių perversijų turinčių žmonių, pasirinkusių dvasininko kelią, esama kur kas daugiau nei to norėtųsi. Į viešumą lendantys faktai leidžia manyti, kad pedofilijos opažaizdė išvešėjusi ir reikalaujanti skubaus chirurginio įsikišimo. Koks jis galėtų būti ir kaip reikėtų nuosekliai ir metodiškai šalinti šį nusikalstamo elgesio su vaikais recidyvą visuomenėje, o šiuo atveju dvasininkijos tarpe, atskiro aptarimo reikalaujanti tema.

Nepasaint klausimo delikatumo, kuris šioje situacijoje reikalautų maksimalios rimties ir susitelkimo analizuojant net ir pačias menkiausias detales vaikų seksualinio išnaudojimo bylose, Vakarų spauda popiežių ir Vatikaną taršo į skutelius per daug nesivargindama preciziškai ir be isteriškos patetikos atspindėti tikrą problemos mastą ir rimtumą. Medijinei vendetai nepanka nuoširdaus ir atviro Katalikų Bažnyčios žingsnio, kurį ji pirmoji žengė viešindama prasikaltusius hierarchus ir kunigus - kiekvieną dieną reikalaujama vis naujo kraujo. Kodėl? Manau, jog šioje situacijoje tam tikru simptomu, leidžiančiu nustatyti pedofilijos skandalo genezę ir jos kulminacinio taško konsekventualias implikacijas strateginiams medijų (tiksliau jas kontroliuojančių grupių) tikslams, o jie be vaikų teisių gynimo kur kas toliau siekiantys, galėtų tapti skandalo geografinio ir konfesinio arealo apibrėžtis. Akylesnis medijinio lauko stebėtojas gali gan lengvai identifikuoti minėtas geografines ir konfesines erdves, kurios eksterpoliuoja šios pedofilinės temos energetiką įvairiomis geografinėmis, politinėmis, ideologinėmis kryptimis. Popiežiaus ir Katalikų Bažnyčios linčo teismo „temidės” sostas tvirtai suręstas protestantiškų šalių žiniasklaidos imperiniame rūme, ypač britų ir vokiečių. Mano giliu įsitikinimu, geografinė ir konfesinė erdvė, kurioje sparčiausiai sukasi šio skandalo smagračiai, šioje bažnytinės pedofilijos sagoje labai reikšminga, ypač vertinant skandalo priežastis ir pasirinktąjį laiką jam siūbuoti.

Didžioji Britanija ruošiasi rugsėjo mėnesį įvyksiančiam pontifiko vizitui. Vizitas vyks gan keistoje aplinkoje. 2009 m. Benediktas XVI patvirtino dokumentą, kuris palengvina Anglikonų Bendrijos nariams, tarp jų ir vedusiems kunigams, pereiti į Katalikų Bažnyčią. Šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į per 70 mln. išpažinėjų visame pasaulyje turinčioje anglikonų bendruomenėje daugelį metų stiprėjusį nepasitenkinimą kai kuriomis liberaliomis šios konfesijos pažiūromis į moteris dvasininkes, homoseksualius vyskupus ir gėjų santuokas. Nors kiekviena proga Katalikų Bažnyčia pabrėžia korektiško ir broliško tarpkonfesinio dialogo būtinybę, tačiau šioje situacijoje pasirinko gan atvirą konfliktą su Anglikonų bažnytiniu elitu. Purkštaujančių anglikonų tarpe manevruodama „švelnia” prozelitiško veikimo logika, mėginant nepatenkintuosius patraukti savo pusėn, Katalikų Bažnyčia surizikavo į savo nedraugų sąrašą įrašyti britų monarchiją bei didžiumą Jungtinės Karalystės elito, kuriam visa, kas susiję su katalikiškumu, kelia paniškus baimės priepuolius. O gal jau įrašė?

Drįstu spėti, kad atsakymas būtų teigiamas. Nors apibendrinantys teiginiai apie sofistikuotas sąmokslo teorijas yra rizikingas užsėmimas, tačiau aplinkybės, kurios apraizgę pedofilijos skandalą, leidžia manyti, kad britų medija grupių revoliucingas entuziazmas, panašėjantis į zelotizmą, kietais viešosios nuomonės rimbais plakantį popiežiaus ir Katalikų bažnyčios moralinio autoriteto stuburkaulį, didele dalimi inspiruojamas Britanijos politinio, kultūrinio ir verslo elito merkantilistinio intereso. Mano subjektyviu įsitikinimu, ši mobilizacija - mėginimas neutralizuoti didėjantį Katalikų Bažnyčios moralité svorį britų salyne, o ypač konservatyviuose, t.y. politiškai aktyviausiuose britų visuomenės sluoksniuose.

Albiono piliečių savimonės karkasas suręstas ant anglikonybės ir lojalumo karūnai - dviejų neatskiriamų ir vienas kitą ramstančių socialinės organizacijos pastolių. Bet kokia katalikybės interpoliacija į šioje binarinėje priklausomybėje suformuotą politinę/religinę piliečio savimonės struktūrą britų suvokiama, kaip rizika visam karaliaus Henriko VIII 1534 metais Supremato aktu padiktuotam projektui. Projektui, kuris Britaniją išplėšė iš popiežiaus totalitarinio vieningos Europos projekto, konstruoto ant krikščioniškos ideogramos pagrindų - preferencijos absoliučiai politinei popiežiaus ir Bažnyčios valdžiai. Romos vyskupo homogeniškasis paneuropinis projektas ir britų monarchijos politinė, o vėliau ir konfesinė opozicija jam, suformavo pamatinę šios salos piliečių skepsio viskam, kas dvelkia žemynine Europa, o ypač jos vieningu politiniu projektu, dvasią. Iš šio negatyvizmo formavosi gan unikalus britiškas politinis projektas, kuris, Albero Kamiu žodžiais tariant, gebėjo suderinti dviejų skirtingų totalybių polius - absoliučios sudievintos monarchijos ir taip pat susakralintos piliečių valdžios (demokratijos) principus (vėliau šį politinį projektą sėkmingai klonavo kitos europinės ir ne tik monarchijos).

Britams jų politinė sistema buvo ir yra daugiau nei politinio veikimo techné, tai yra jų etoso šerdis, tam tikra religinio ritualo profanacija sekuliarizuotoje sąmonėje, kuri savo turiniu yra stipriai susijusi su krikščioniškosios pasaulėžiūros reikšmėmis. Viktorijos epochos puritoniškasis kultūrinis kodas yra suprimityvinta šios krikščioniškos pasaulėžiūros apoteozė britiškame stiliuje. Ir štai šioje britiškoje tapatybės šerdyje vyksta eižėjimas.

Bus daugiau…

Rodyk draugams