BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie girtą humorą

Tarpinė pakopa tarp socializmo ir kapitalizmo yra alkoholizmas.

Norman Brenner

Subtilus humoras intelektualios draugijos privilegija. Rizikuoju suklysti, tačiau visos didžiosios kultūros, kaip taisyklė, esti kokybiško humoro avangardas, kuris geba atskleisti įvairialypėje metaforinėje kalboje koduojamą bendruomenės kultūrinio paveldo ir dabarties realijų subtilumą bei niuansizmą. Humoras tampa reikšmingu galios įrankiu, veikiančiu bendruomenės nuotaikas ir pasaulėžiūrinius branduolius. Kokybiškas humoras neįmanomas be intelektualaus ir subtilaus humoristinio teksto mediatoriaus, o brandžios ir dinamiškos visuomenės idealas negali būti realizuotas praktikoje, jei humoras lieka tik periferiniu viešojo gyvenimo reiškiniu. Ironija ir autoironija - būtina sąlyga, kaip dabar mėgstama sakyti, sveikai visuomenei rastis.

Lietuviai su malonumu veizėja įvairius proginius televizinius opusus, kurie kritiškąją auditorijos dalį kaskart verčia aikčioti dėl televizinių profesionalų bukumo ir fantazijos stygiaus, o galiausiai įtikina ir visiškai atsisakyti vaizdadėžės. Tokių šviesėjančių galvų kaskart vis daugėja. Tačiau jų nepakanka, kad dominuojanti televizinė eklektika susigėdusi trauktųsi iš mūsų viešojo gyvenimo centro į jai ir priklausančią periferinio reiškinio zoną. Kol kas tenka taikstytis su įkyrių televizinių personažų brukama propaganda. Tikėkimės neilgai.

Tuo tarpu mūsuose jau tapo tradicija, jog balandžio pirmosios  - melagių dienos (keista, jog katalikiškame krašte švenčiama tokia šventė, juk anot Kristaus - „velnias yra melo tėvas”), šventimas tampa šiokiu tokiu įvykiu - oficialia, visų Lietuvos humoristų ir humorą suprantančių bei vertinančių, švente. Išskirtinė šios dienos dominantė -  progine retorika atmiežtas televizinių kanalų mėginimas ironizuoti bei parodijuoti lietuviškąją kasdienybę. Privilegijuotais(!) televizinių humoreskų personažais tampa prieš ironizuojančius(?) ir parodijuojančius(?) žandro „klasikus” besigūžiantys politikai. Lietuvoje tapo įprasta dėti lygybės ženklą tarp politinės satyros ir humoro général. Politikai, virtę klounais, ir klounai, virtę politikais, yra lietuviškos kasdienybės surrealism, kuris jau nieko nebestebina.

Dar daugiau, pati televizija Lietuvoje tapo humoro kolosu, kurį mėgdžioja  ar nerašytu standartu laiko didžiuma lietuvių. Štai ir vakar po ilgų vaikštynių su šunimi keletui minučių prisėdau prie kalbančios ir rodančios dėžutės. Planavau paveizėti į ilgai anonsuotą humoro vakarą. Intrigavo tai, jog  eteryje turėjau išvysti patį velnią. Mano giliam liūdesiui to padaryti nepavyko, nes TV ekrane išvydau ne įtaigų pinčiuką, o renginį vedantį girtą žmogų. Nustebau, jog televizijos kanalas, kuriam jau grėsė galimybė netekti transliuotojo licenzijos, vakaro „vinimi” pasirinko girtą renginio vedėją, atsiprašau, nepasirinko, o pačiam leido rinktis, koks girtumo laipsnis tinkamas lietuviško humoro įtaigumui sustiprinti.

Nusenęs vyriškis nerišlia kalba mėgino polemizuoti su Dievu(?), reikia manyti, kad vakaro dramaturgine fabula turėjo tapti velnio ir Dievo polemika. Nepavyko. Dievas neapsikentęs velniui priminė, kad alkoholio/alkoholikų reklama TV eteryje leidžiama tik po vienolikos. Tačiau tik su velniui(?) priderančiu avantiūrizmu buvo atšauta, jog jau vienuolika, nors laikrodis tą akimirką rodė devynias valandas vakaro. Tikra bulgakoviško Volando magija. Laikrodžio rodyklės girto velniūkčio paliepimu šokinėja kaip nori. Ši ne juoktis, o verkti verčianti mizanscena buvo pagardinta besikartojančiomis muzikinėmis klišėmis ir politinio teatro lėlių subukėjusiais žvilgniais, kurie stebėdami to vakaro varjetė žvaigždės blankų pasirodymą nejuto nė menkiausio diskomforto. Charakteringas sumiesčionėjusio provincialo bruožas - negebėjimas vertinti situacijos delikatumo laiku priimant sprendimą šalintis gėdingos ir garbės nedarančios draugijos. Ši charakteristika (su retomis išimtimis) galioja visai mūsų politinei bendruomenei.  Vakarykštis vakaras su kaupu tai patvirtino.

Stebina tai, jog TV kanalo vadovybė neteikia jokių komentarų ir nesiima jokių veiksmų prieš savo darbuotojus, kurie į eterį išleido girtą žmogų. Kalbėti apie paties „girto velnio” personažo likimą neverta. Savo pasirodymu jis gan sėkmingai įtvirtirtino humoro „klasiko” statusą šio žanro ribas susiaurindamas iki girto kolūkiečio leksikos. Regis, jog dabar Lietuvoje pakaks būti girtam idant galėtum pretenduoti į auditorijos leipulį sukeliančio humoristo statusą. Ir tik pamėginki tokio „humoro” nesuprasti, tuoj būsi apšauktas pavyduoliu ar neprogresyviu konservatorium. Beje, pastarasis vakaras galėjo tapti, o ir manau tokiu taps, pavyzdžiu, kaip eteryje galima išvengti alkoholio reklamos apribojimų. Dabar eteryje bus galima reklamuoti ne alkoholį, o patį alkoholiką. Dar daugiau, alkoholiką, kuris mūsų vaikučių renkamas vienu mėgstamiausių TV personažų. Visiems tiems, kurie postringauja apie mūsų demokratijos sustabarėjimą ir suklerikalėjimą teks prikąsti liežuvius. Viešojoje erdvėje pas mus apstu silikoninių deivių, girtų pinčiukų ir vienos nakties žygdarbiais besipuikuojančių „visuomenės veikėjų”, o dabar, kaip alkoholio pramonės magnatai teigia, ir alkoholio gėrimo kultūrą(?) išmanančių tiesioginio eterio gurmanų. PAMIRŠKITE GERĄ SKONĮ IR TAKTĄ - IŠMUŠĖ PADUGNIŲ IR NEVYKĖLIŲ VALANDA. MŪSŲ DEMOKRATIJOS VARDAS - GELTONOS SPALVOS HUMORAS!!!

Vive la vanité, la bêtise, la naïveté!

Rodyk draugams

Ką švenčiam?

Foto Eric Mumford

1932 m filosofas Jose Ortega y Gasset stovėdamas prieš studentų auditoriją tarė galvojas, kad ispaniškas universitetas ir Ispanijos valstybė „lyg ne pagal instrukciją naudojamos mašinos”. Dekadanso retorika vertinant to meto Ispanijos situaciją (1931 m žlugusi monarchija ir kairiųjų politinių jėgų valdoma vyriausybė) skambėjo įtikinamai. Įtikinamai ji skambėtų ir šių dienų Lietuvoje. Viena ausimi klausiausi šiųmečio iškilmingo LR Seimo posėdžio transliacijos skirtos Kovo 11 d. progai paminėti.

Liūdna. Daug retorikos apie nieką, t.y. apie tai, kuo jau gyvename dvidešimt metų: korupcija, vagiliavimu, intrigomis ir vienas kito koneveikimu. Kiek menu, tai šių pagraudenimų dramaturgija(?) nekinta. Minėjimų metu vis raginame save ir kitus pasitaisyti tapti labiau teisingais, sąžiningais ir solidariais. Žadame ateities kartoms palikti stabilią, išpuoselėtą ir visus vienodai - tarsi tai būtų įmanoma - mylinčią Lietuvą.

Sublizgėti minėjime galėjo ir primiršti veikėjai. Įsitikinau, jog kiekviena partija turi savo „nusipelniusiųjų” sąrašą, kuriems kovo 11 d. Seimo tribūna tampa šiokia tokia kompensacija už menkesnės vertės signataro sklypą ar kuklesnes pareigas ministerijoje. Dažnai būna taip, kad egzaltacijos pagautas toks „sąžinės balsas” tarsteli keletą aštresnių žodelių vertindamas nūdienos realijas. Būna ir taip, kad įsigudrinama pakritikuoti ir saviškius, negailima riebių epitetų ir oponentams: oligarchai, diktatoriai, mankurtai. Sumanus frazeologijos parinkimas, bet kurią pilką asmenybę, kovo 11 d. skalijančią iš Seimo tribūnos, paverčia žurnalistinių kronikų herojumi.

Visi suvokia, jog tai tik spektaklis ir šios šventinės(?) mizanscenos herojai bei antiherojai užgesus rampų šviesai susėdę drauge prie bendro stalo kramsnoja vieno kąsnio sumuštinius ir giliai širdyje džiaugsis, kad Lietuvos esama tokios, kokią jie ką tik kritikavo(?) ir žadėjo taisyti(?). Kitokia Lietuva jiems būtų pavojinga ir nedraugiška. Joje reikėtų konkuruoti sumanumu, išsilavinimu darbštumu ir sąžiningumu. Deja, ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama. Kovojama buvo dėl tokios Lietuvos, kokioje dabar tarpsta ne vienas valdžios koridorių patriotas su apsimestiniu patosu kalbantis apie šviesią Lietuvos ateitį.

Valstybinės šventės, ypač toji dalis, kur oficiozo retorika pasiekia kulminaciją, reikšminga tuo aspektu, jog tono ir minties aistringumas išduoda bendruomenės politinio libido potencialią. Žvelgiant į šiųmečio (neabejoju, jog ir prieš tai buvusiuose vaizdo būta to paties) minėjimo dalyvių veidus ir kalbų toną tenka daryti išvadą, jog Lietuvoje kvepia politine/pilietine impotencija. Absoliutus nuobodulys išraižęs piliečių ir jų renkamų politikų veidus. Politikoje neliko flirto, liko tik retoriniai šablonai ir privilegijų pynė, tie kurie to flirto turėtų būti suvedžiojami - piliečiai, tapo pigaus elgesio mergelėmis, kurioms keletas litų čia ir dabar užtemdo akis prieš bet kokią garbingą ir orią jaunamartės ateitį.

Minėjimo renginiuose pasigedau šalies vadovės. Ir sutapk tu man šitaip, kad kovo 11 d. šventinius renginius mūsų šalies politikos prima Dalia Grybauskaitė praleido Briuselyje įnirtingai diskutuodama apie Libijos laisvę ir Šiaurės Afrikos problematiką. Keista, jog šis faktas niekam neužkliuvo, kita vertus, o kodėl turėtų? Juk apart Seimo ir jo prieigų istorinės datos Lietuvoje menkai ką reiškia ir nedaug kam berūpi. Patogiai įsitaisę prie savo personalinių kompiuterių tarstelime keletą lėkštokų patriotinių frazių veidaknygėje ir gana. Tiesa, šventės realumo jausmą kuria TV dėžutės. Kramsnoji salotos lapą ir kartu su tautos išrinktaisiais širdyje baubi tautinę giesmę. Valio! Televizija visagalė. Nebūtų jos. pamirščiau, kad Lietuvos esama. Štai jums ir atsakymas, kas vienija Lietuvą ir kokia yra lietuvybės idėja - XXI a. LIETUVA - TIKRŲ TELEVIZIJOS GURMANŲ KRAŠTAS.

Nesiskundžiu. Man net patinka. Smagu stebėti politinę realybę, kuri įsikabinusi į lingvistinius anachronizmus: patriotizmas, idealizmas ir kitus izmus, mėgina žmonėms pasakoti mitą, kurio kalba ir naratyvinės struktūros bei įvaizdžiai nebekoreliuoja su politinio mito naratorių lūkesčiais ir leksika. Tiesa, šis mėgavimasis pasiekiamas nelengvomis pastangomis. Tik vidinio egzodo sąskaita gali stebėti šio kosmio kvaitulį. Nors vaizdas to vertas, tačiau jis reikalauja neįtikėtinų pastangų slopinant niršulį ir nepasitenkinimą jaučiant šios realybės spaudimą į smegenis ir visą kūną. Tenka taikytis su tuo, jog originalaus reginio kaina aukšta.

Dar kartą grįžtų prie Jose Ortega y Gasset. Ispanas betarpiškai susiejo universiteto dekadansą su valstybės dekadansu. Sugretinimas nuspėjamas. Apšvietos epochos idealai akcentavo ir dar ilgus metus akcentuos išsilavinimo ir žinių principo svarbą visuomenės raidos turiniui ir kryptims. Intelektualus žmogus įaustas į šios pasaulėžiūros verčių struktūras negali suspenduoti savyje inteligencijos slopinant aistrą kalbėti auditorijoms, ypač jaunų žmonių, apie universitetą/akademybę ištikusią krizę. Jose Ortega y Gasset ne išimtis. Nauja čia tai, kad filosofas aiškiai leidžia suprasti, kad valstybės idėja gali, o ir privalo, būti susieta su sėkmingu universiteto projektu. Kitaip tariant, universitetas: išmintis, žinios, inteligencija, erudicija, išsilavinimas ir joms leidžiantis skleistis struktūrinis karkasas yra pirminė sąlyga formuojant palankų klimatą moderniai ir ilgalaikes perspektyvas tautų bendruomenėje galinčiai puoselėti valstybingumo idėjai. Tikiuosi, kad kada nors kovo 11 d. į Lietuvą prabils IŠMINTIS/UNIVERSITETAS ir valstybė pradės veikti pagal instrukciją.

Rodyk draugams

Artūro Zuoko sugrįžimas…

S. ir A. Krivickų darbas

“Visiškai aišku ir akivaizdu, kad blogis žmoguje slypi giliau, negu mano gydytojai socialistai, kad jokioje visuomenės santvarkoje blogio neišvengsi, kad žmogaus siela liks ta pati, kad nenormalumas ir nuodėmė kyla iš jos pačios ir kad galų gale žmogaus sielos dėsniai dar tokie nežinomi, taip mokslui nepažįstami, tokie neapibrėžti ir tokie paslaptingi, kad nėra ir negali būti dar nei gydytojų, nei netgi paskutinių teisėjų, o yra tas, kuris sako: tas kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu.”

Fiodoras Dostojevskis

Gyvenimas nenuspėjamas, mėgsta kartoti mano kolega. Nepasiginčysi. Antai Lietuvoje baigėsi savivaldos rinkimai. Visi rinkimų dalyviai, išskyrus keletą marginalių partijų, pareiškė, kad rinkimai jiems susiklostė puikiai. Dar daugiau, kai kurie judėjimai, kurie paknopstomis brovėsi į savivaldos rinkimus, gavę akivaizdžią mažumą, ėmėsi iniciatyvos burti koalicijas. Regis, sėkmingai. Politinė realybė? Galbūt. Tik niekaip neapleidžia jausmas, kad akistata su Lietuvos politine realybe, taip sakant, apskritai neturi nieko bendro su pačia realybe.

Nereikia būti dideliu, kaip mėgsta kartoti politologinio korporatyvo atstovai, politinio proceso ekspertu, jog suvoktum, kad Lietuvoje politikos neliko, vadinasi, ir politinės realybės. Išvaduosiu tekstą skaitantįjį nuo pagundos snūstelėti ir nesivelsiu į nuvalkiotus naratyvus apie politikos mirtį, apsiribosiu tik kuklia pastaba, kad jei visiems politinio(?) proceso dalyviams rinkimai į savivaldą tapo tenkinančiu rezultatu ir nė viena organizacija bei jų vadovai nesijaučia pralaimėję, tuomet lieka konstatuoti faktą, kad įvyko esminis lietuviškos politinės sistemos atotrūkis nuo tų vertybinės tikrovės struktūrų, kurios viešajame diskurse buvo apibrėžiamos „kairiąja” ir „dešiniąja” politikomis, „socialinio teisingumo” ar „bendruomenių politikos” kategorijomis. Jei dar prieš keletą metų šiomis sąvokomis ir jų alegorizuota retorika buvo grindžiama pamatinė politinio proceso referentinė struktūra, leidusi formuotis nors ir fragmentuotam, tačiau demokratinės ideologijos pagrindu konstruojamam naratyvui, tai šie rinkimai su paskutiniu vasario šaltuku į mūsų politinę buitį įsileido poną - PRAGMATIZMĄ.

Šis ponas PRAGMATIZMAS neturi nieko bendro su amerikiečių mąstytojo W.James pragmatizmu, kuris postuluoja esminę sąlygą pragmatiniams santykiams megztis - pasitikėjimas. Lietuvoje pasitikėjimo neliko. Todėl mūsiškis pragmatizmas renčiamas ne pasitikėjimo pagrindu, jo pastoliai giliai suleisti į specifinę pilvažmogio egzistencinę struktūrą. Tai ištisa žmogaus (be)sąmonės architektūra, savo realybės(?) kontūrus braižanti simuliakrizuotomis medija piliulėmis apkvaitusio piliečio rankomis, dieną pradedančio ir ją užbaigiančio gausos/vartojimo neurozių konvulsyviu seilėjimu pamačius naują reklaminį klipą, prikeliantį jį dar vienam prasmingam(?) (ne)gyvenimui.

Lietuviškas pragmatizmas turi vieną esminį bruožą, jis tampriai susijęs su beprotybe. Turėjau progos stebėti Jono Vaitkaus režisuotą Fiodoro Dostojevskio apsakymo „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai” teatrinę interpretaciją. Visą laiką neapleido jausmas, kad prieš akis šmėžuoja lietuviškos politinės ir apskritai viešojo gyvenimo dramaturgijos kontūrai. Aiškus pamišimas, manipuliatyvių ir (auto)destruktyviai veikiančių struktūrų formavimasis bei konkrečios šią beprotybės ir manipuliacijų architektoniką cementuojančios figūros(ų) Foma Fomičiaus (mūsų atveju politinio lyderio(?)) iškilimas į rampos šviesą šioje teatrinėje metaforoje leido atpažinti mūsų kasdienos dialogus bei elgesio schemas. Justi, jog mūsų visuomenėje formuojasi elgesio standartas, kuris akumuliuoja visą beprotiško pragmatizmo energetiką ją nukreipdamas į paskutinių moralumo ir padorumo likučių retušavimą politiniame kasdienos gyvenime.

Praėję savivaldos rinkimai (miesto civilizacijos tematiką analizuojantis čia galėtų rasti puikios medžiagos ryškioms ir originalioms temoms formuluoti) šio beprotiško pragmatizmo konstrukcijos cokolinėje dalyje išryškino lokalizacijas (geografiją), kurių perimetre formuojasi tvirtas korupcinės konstrukcijos sijų rezginys, šią korupcinio veikimo legalizaciją eksterpoliuojantis į likusią Lietuvą. Vilnius kaip miestas, o A.Z in personalite yra šios lokalizacijos taškai. Tai du: geografinis ir asmenybinis, beprotiško pragmatizmo toposai, tarp kurių driekiasi riebi demarkacinė linija, skirianti padorumą ir pilietinę nuovoką nuo politinio chamizmo ir totalitarinio infantilaus miesčioniško elitarizmo savimonės. A.Z žmogus, kuris geba savyje talpinti visą sostinės miesčioniško buržua žavesį. Kliedinti retorika, eklektiškos fantazijos pamėklės ir sumani reklaminė/pardaviminė technika leidžia kiekvienai narciziškai sostinės gatvių ubagasielei save atpažinti šiame REKLAMOS VEIDE. A.Z bene įspūdingiausia pastarojo dešimtmečio (jam neprilygsta nei Rolando Pakso kvazistiprumo įvaizdžiniai fantasmiai) skalbimo miltelių reklama, kurios balinantis poveikis rinkėjų sąmonei aibę kartų buvo įrodytas praktikoje. Nepadorumas, melas ir amoralumas gali tapti realybę keičiančiomis sąvokomis ir šis žmogus tai įrodė tardamas garsų TAIP dar vienai avantiūrai. A.Z fenomenalus gebėjimas nebūti kuo nors, tai jis liberalas, tai jis konservatyvus viešosios tvarkos apologetas, tai jis pragmatiškas ūkvedys, leidžia jam rastis pusfabrikačiu politinėje virtuvėje, kur sumanus(?) šefas, rinkimų atveju nesusipratęs elektoratas, na, o porinkiminėje situacijoje dominuojantis politinis patinas, iš šio žmogaus lipdo sau palankų lūkestinį (rinkėjų atveju) arba korupcinį (dominuojančio politinio patino atveju) partnerį.

Šio (anti)politiko porinkiminė retorika pasiekė naujas egzaltacijos formas - neleiskime lenkams valdyti Vilniaus, taip dabar skamba naujasis A.Z šūkis. Suprask, geriau lietuviškas vagis nei lenkiškas šlėkta. Sumanus mėginimas sukeisti moralios politikos diskurso struktūras, kurios šio personažo atveju šaukte šaukiasi būti dominuojančiomis lemiant kam bus patikėtas Vilniaus mero postas, į primityvią ir eklektišką etnocentrinę leksiką „muški lenką arba karki žydą”. Ne kitaip, kaip tik infantiloku reveransu primityviam patriotizmui šios retorikos neina priskirti. Toks a la Nikola Sarkozi tonas gainiojant romus iš Pietinės Prancūzijos. Tačiau jei Prancūzijoje ir demokratinėje Europos bendruomenėje Nikola Sarkozi šovinistinė retorika nukreipta prieš romus sukėlė nepasitenkinimą ir buvo girdimas aiškiai tariamas NE, tai Lietuvoje „teisto už gerus darbus” odei gali nuskambėti ir garsus TAIP. Veikiausiai jaučia, kad tinkamas momentas lemiamam šuoliui į sostinės vadovo krėslą, todėl beprotiško pragmatizmo centrifuga sukasi pilnu pajėgumu. Kitame jos gale, didelė tikimybė, laikui bėgant pradės byrėti litai.

Asmeniškai aš tikiu POLITIKA, kuri daro pasirinkimus remdamasis dorybėmis, o ne beprotišku pragmatizmu.

Rodyk draugams

Keletas minčių apie Prancūziją Europoje. Romų klausimu.

Foto boston.com

Stileiva ir Prancūzijos politinis dendis Nikolia Sarkozi sugalvojo įspūdingą medija spektaklį, kuris prie TV ekranų prikaustė viso civilizuoto pasaulio dėmesį. Nespėjęs pakeisti kurortinio apdaro į solidžią eilutę Prancūzijos prezidentas iš aistringo Karlos Bruni - Sarkozi glėbio, tik su šiam politikui būdinga exalté, pasinėrė į kitą aistrą - politinio proceso imitavimą. Sugalvojo į „tėviškę” deportuoti romų etninės grupės atstovus. Suprask, jog keletas palapinių ar namelių ant ratų - dabartinės Prancūzijos problema numeris vienas. Ne ekonomikos gaivinimo planai, ne asmeninės korupcijos skandalas, ne pašlijusi Prancūzijos reputacija užsienio partnerių akyse po Mistralio sandėrio su Rusija - visa tai niekai, kurie neverti prezidento dėmesio.

Romų problematika jokia naujiena Europai, o ypač Prancūzijai, Jungtinei Karalystei, Ispanijai, Italijai. Šalys atskirai, o ir padedamos Europos Sąjungos institucijų, yra sukūrusios ištisas romų integracijos į vietos bendruomenes programas, kuriomis siekiama efektyvaus problemų sprendimo. Tiesa,  šalims tenka sutikti su kritika, jog pasitelkiami būdai ir metodai dažnai neefektyvūs, gremėzdiški ir trumpalaikio efekto siekiantys, todėl permainų reikėjo imtis seniai. Didžiųjų Europos valstybių, kaip ir apskritai Europos Sąjungos migracijos politika, išgyvena gilią krizę. Romai čia yra tik labai kuklus vis dar efektyvumo stokojančios migracijos politikos pavyzdys beje, kaip rodo Prancūzijos  situacija, puikiai tinkantis didelėms problemoms maskuoti.

Nikolia nusiteikęs ryžtingai ir nesiruošia trauktis. Dar daugiau, jis nesidrovėdamas pareiškė, kad menkiausias prancūzo policininko ar kito tvarkos prižiūrėtojo įžeidimas ar užgauliojimas bus baudžiamas pilietybės atėmimu iš tų, kurie ją įgijo per pastaruosius dešimt metų, tiesa, pamiršo pridėti, kad dauguma šių piliečių - imigrantų bendruomenės atstovai (buvę Prancūzijos kolonijos), kurie susiduria su didžiule diskriminacija darbo rinkoje ir išgyvendami nemenką socialinės atskirties kompleksą dažnai prieš savo valią genami į gatves protestuoti. Prancūzijos prezidentas šią teisę, nors to nenori pripažinti, nusprendė riboti. Nerimą kelia tai, jog iš šio ribojimo gali rastis ir kiti nemažiau reikšmingi ir demokratijai grasantys nusižengimai. Nepaisant nuogąstavimų, Prancūzijos vadovas nusprendė, jog ekonominis sunkmetis ir akivaizdus visuomenės nuotaikų radikalėjimas puiki proga išspręsti „Romų klausimą” ir sutvarkyti vis daugiau „problemų” keliančią imigrantų bendruomenę. Kodėl dabar?

Artėja šalies vadovo rinkimai. Dabartinio Eliziejaus rūmų šeimininko padėtis labai kebli, o ir su visam beviltiška. Smunkantys reitingai, skurdus nuveiktų darbų sąrašas ir akivaizdus idėjinis vakuumas verčia imtis keistų iniciatyvų. Visa ši medija akcija, kuri prieš pasaulio akis išstatė verkšlenančią romų mergaitę ir nevilties ašaromis paplūdusius tėvus, pasibjaurėjimo vertas prancūziškosios politique dviveidystės ir suprimityvėjimo pavyzdys, kurio vienintelis tikslas - mėginimas rekonstruoti Nikolia „kieto vyruko” įvaizdį. Nueita taip toli, jog šiai bravūrai pateisinti Prancūzija Europoje pajungė savo galingą diplomatinę mašineriją. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti. Regis, šiam vėjavaikiškam Prancūzijos pajaco elgesiui Europos Komisija neturi jokių priekaištų, jai užteko tų „argumentų”, kuriuos dėl neproporcingos jėgos naudojimo pateikė Prancūzijos pusė. Tuo tarpu Europos sostinės apskritai suignoravo šį Prancūzijos elgesį, apsiribodamos kukliais komentarais, jog tai šalies vidaus reikalas. Tik Europos Parlamentas, pasmerkdamas primityvų ir neproporcingą galios demonstravimą, pamėgino gelbėti Europos reputaciją.

Viliuosi, neperdėsiu teigdamas, jog Nikolia Sarkozi retorika ir veiksmai sprendžiant „Romų klausimą” primena 1938 m. Jozefo Gebelso Vokietijoje inicijuotus žydų pogromus. Istorija liudija, jog nacistinė retorika ir veiklos metodai nors ir amoralūs, tačiau trumpose politinio sprinto distancijose labai efektyvūs. Tiek nacių vadams, tiek dabartiniam Prancūzijos vadovui reikėjo(ia) priešo savo kieme, kuris sugertų destruktyvias visuomenės nuotaikas ir retušuotų politinių lyderių neįgalumą sprendžiant praktines problemas. Pasirinkti silpniausi. Nacių atveju - žydai, šiuo atveju - romai ir imigrantų bendruomenės. Aušvicas tapo logišku 1938 m. nacistų pradėto smurto prieš žydus ir kitas etnines grupes finalu, kuris ištisas vokiečių ateities kartas pasmerkė neurotiškai savigraužai dėl praeities klaidų. Nikolia Sarkozi elgesys ne išimtis. Prancūzijos politinio elito front atvėrė Pandoros skrynią, kuri legalizuoja primityviausią politinės veiklos praktiką mūsų dienų demokratijoje ir tai vyksta Žano Polio Sartro, Albero Kamiu, Emanuelio Levino, Michelio Foucault, Jacques Derrida, Jeano Baudrillardo kūrybinio paveldo pašonėje.

Prancūzijos vadovo „dėka” demokratinio konsensuso ribos, kuriose formavosi žmogaus ir piliečių teisių neliečiamumo doktrina, ramstoma paneuropinės tapatybės idėja, susiaurėjo iki bereikšmių ir didesnės įtakos politinei diskurso struktūrai nedarančių intelektualų diskusijų. Nikolia Sarkozi, žmogaus ir piliečių teisių klausimą ištrynė iš politinės darbotvarkės. Ištrynė pačiu radikaliausius būdu, taip padarydamas esminę žalą Europos politinei/moralinei galiai. Po šios keistos bravūros žmogaus ir piliečių laisvių klausimas struktūriškai nebederės ne tik su Prancūzijos vidaus politine darbotvarke, bet ir apskritai pakibs virš politinės galios vakuumo prarajos, kuri Europai neleis tokioms šalims kaip Rusija ir Baltarusija priminti apie žmogaus ir piliečių teisių pažeidimus, bet kada bus baksnojama į pačios Europos pusę. Ši ideograminė skirtis (Rytai - Vakarai, demokratija - autokratija), esmiškai reikšminga nenutrūkstamam europinės savimonės identifikacijos procesui, tapo retušuotu ir išblukusiu Europos POLITIKOS antkapiu.

Prancūzų politiniam elitui ateityje teks graužtis nagus dėl savo veiksmų. Užsiiminėdami lokaliu genocidu „be kraujo”, šios šalies vadovai tampa pirmeiviais tokios neslepiamai ciniškos ir barbariškos politikos, kuri eliminuoja, bet kokią konstruktyvaus politinio diskurso struktūros formavimosi galimybę Europos viduje ir ypač santykiuose su nedemokratiniais režimais. Demokratijos ir piliečių teisių apologetika buvo reikšmingas Europos politinės galios įrankis, tuo tarpu Prancūzijos lyderis silpnina šį įrankį, kurio susilpnėjimas esmingai paveiks Europos geopolitinę savirealizaciją ir savimonę. Ačiū tau Nikolia.

Vivat sagesse!

Rodyk draugams

Europa pamiršo religiją

Paskutiniai tyrimai, kuriuos atliko European Social Survey, atskleidžia įdomias tendencijas. Europiečiai nepraktikuoja religinių apeigų ir ritualų, nelanko savo bažnyčių. Europoje religingumas mirė?!

Rodyk draugams

Lenkija ir prezidento kryžius

Photo boston.com

Lenkijos Katalikų bažnyčia, politinis establišmentas ir didžioji dalis visuomenės nenori Lenkijos prezidentūros prieigų paversti piligrimystės vieta. Tokia perspektyva tapo reali, kai praeitą savaitę žuvusio šalies vadovo Lecho Kaczynskio brolio dvynio Jaroslavo Kaczynskio bei jo partijos Tvarka ir teisingumas kurstomi aktyvistai ir radikaliai nusiteikę gerbėjai šturmavo prezidentūros prieigas ir brutaliai nutraukė Katalikų bažnyčios organizuotą procesiją. Visa ši dramaturgija (policijos kordonai, klykiantys ir staugiantys protestuotojai, tobulai surežisuota mizanscena) turėjo vieną tikslą: nuo „niekdarių” apsaugoti žuvusio prezidento garbei Lenkijos skautų sumontuotą medinį kryželį ir jį paversti nauju „piligrimystės” objektu.

Situacija tragikomiška. Montavę kryžių skautai ir Lenkijos Katalikų bažnyčia neprieštaravo, o ir nebyliai rėmė kryžiaus demontavimą bei jo patalpinimą garbingesnėje ir tam labiau tinkamoje vietoje, t.y. bažnyčioje, tačiau tam pasipriešino save „patriotais” ir tikrais „katalikais” vadinantys Lenkijos ultranacionalistai bei kitokio plauko radikalai. Emocijos užvirė ir piką pasiekė tuomet, kai vadinamieji patriotai ir „tikrieji katalikai” prakeikė pačią Lenkijos Katalikų bažnyčią, o jos organizuotą procesiją, kryžiui palydėti iki šventovės, išvadino velnio tarnų demaršu ir grubiai nutraukė.

Šioje situacijoje stebina tas faktas, jog reikėjo tiek nedaug laiko, kad lenkiškas solidarumas ir susitelkimas tragedijos akivaizdoje virstu vidinių politinių rietenų draskoma marška, kiekvieno tempiama į savo pusę. Tenka konstatuoti, kad gerbiamas Jaroslavas Kaczynskis, neslepiantis savo paramos rėksmingiems protestuotojams, neapdairiai švaisto savo politinį kapitalą, kurį dėl brolio žūties sugebėjo sumaniai ir apdairiai auginti. Neina nesistebėti ir akivaizdžiu Lenkijos Katalikų Bažnyčios bejėgiškumu ir nesugebėjimu užkirsti kelią jos autoritetu bei ganomaisiais manipuliuoti mėginančioms ir tą sėkmingai darančioms radikalioms politinėms grupėms.

Tiesa, Lenkijos situacija nėra unikali. Šūkaujančių, rėkaujančių ir paskutinius gyvasties likučius iš „priešo” pasišovusių atimti „kovotojų” apstu ir Lietuvoje. Simptomiškos ir priežastys, leidžiančios tokiems kovotojams rastis. Išsilavinimo spragos, socialinės atskirties jausmas, nekritiškas savęs tapatinamas su organizuotų grupių ideologinėmis klišėmis, visa tai nestabilios ekonominės ir politinės situacijos sąlygomis tampa įvairių „iniciatyvų” ir sąmokslų teorijų perykla. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Sąmokslo teorijos, kurios gimdo keistas pseudopilietines ar politines iniciatyvas, yra dažno lietuvio palydovas: violetinė revoliucija Kaune, paranojiškas nepasitikėjimas VSD, keisti pilietiniai judėjimai ir tai tik menka dalis tos realybės, į kurią atsigręžus suvoki, kad vyksta keisti ir sunkiai prognozuojami procesai.

Teisėsaugos klanai, politikų klanai, oligarchų klanai ir dar aibė įvairių klanelių, nuo kurių reikia būti ginamiems prezidentės, Briuselio, Vašingtono ar bala žino kieno, yra giliu įspaudu nužymėję mūsų kasdieninės leksikos horizontus. Tame kalbiniame žaidime esame taip giliai įklimpę, kad šių semantinių reikšmių pynės dažnai tampa ne tikrovės kalbiniais reprezentantais, o pačia šios tikrovės esme. Su tokiais žmonėmis ar jų grupėmis racionali ir argumentų diskusija neįmanoma. Kaip parodė Lenkijos pavyzdys, į masių isteriją galima atsakyti tik masių ironija. Bet koks personalizuotas individualus ar pozityvus santykis yra suspenduojamas arba regimas klastingu mėginimu išklibinti tokio visuotinio sąmonės srauto krantines. To būtų galima išvengti, tačiau bet koks mėgimas išrėkti „SUSTABDYKITE ŠIĄ BEPROTYBĘ” yra dusinamas. Mitų, vaiduoklių ir pramanų upė privalo sraunia vaga tekėti į pačias žmogaus sąmonės gelmes, šios upės tėkmės jokia sveika nuovoka, solidarumas, diskursyvumas negali pažeisti.

Tiesa, lenkai turi savo stiprią sveikos ir nuovokios visuomenės dalį, kuri oponuoja tokiems paranoiškos savimonės įkaitams, ir gražina Lenkiją į „sveiko proto” vėžias. Deja, Lietuva čia ryški išimtis…

Rodyk draugams