BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Londono SAATCHI ir Bari Egizo kuklumas.

 Jaunos moters portretas Bari Egizas

Taip jau sutapo, kad nespėjus įpusėti kovo mėnesiui aplankiau keletą parodų. Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, jog abu vizitai meno mekų erdvėse buvo visiškai neplanuoti. Pirmasis įvyko Londone, antrasis Vilniuje.

Įspūdžiai iš Londono

Londone teko lankytis SAATCHI modernaus meno galerijoje. Įspūdis keistas. Kaip ir visos modernaus meno galerijų erdvės dvelkia krematoriumo šaltumu. Kolegos pastebėjimas, jog esama beveik identiško panašumo su mūsiškio Modernaus meno muziejaus interjeru Vilniuje, tiksli referencija į tokių erdvių trafaretiškumą, kurios kaip ir visas politinio korektiškumo išbalintas postmodernus diskursas esti visiškai indiferentiškos ryškesnei ar aiškiai suvokiamai ideologinei klišei. Nežinau, bet vaikštant po galerijos sales šis postmodernios estetikos ir socialinės organizacijos gretinimas persekiojo iki paliekant paskutinę salę.

Tiesiog sterili erdvė be istorijos, be simbolio - jokio naratyvo. Absoliutus tabula rasa efektas. Efektas, kuris savo architektūrine ir estetine eksterjero ir interjero formų ir spalvų moduliacija reprodukuoja viso Vakarų sociumo idealybę - homunkulinę visuomenę, kurios lūkestis - būti sunaikintai in principium, savo paskutinius sociumo archaikos likučius palaidojant po nudailinta habermasiškos diskurso etikos idealybe. Šios idealybės estetinė profanacija SAATCHI ir į ją panašios galerijos, kurios turi kur kas platesnę nei meninio ženklo reikšmę, tai erdvės imituojančios prasmingo/dvasingo kalbėjimo galimybę, tokia savotiška silikoninė metafizika, kurios natūralumas abejotinas, tačiau pretenzija į tobulumą akivaizdi.

Šiose anonimiškose salėse nėra nieko, kas nurodytų į kartų, ideologijų, koncepcijų konfliktus, tik abstraktus referentas į tylėjimo vakuumą. Šią savęs - sociumo, dekonstravimo (saviapgaulingai manant, jog vyksta rekonstravimas) fenomenologiją puikiai aprašo Jeanas Baudrillardas -  vyksta absoliutus prasmių simuliavimas, toks žaidimas - menamybe keičiant tikrybę. Kantiškas sielos galių kultivavimas, nukreipiantis į prasmingą bendravimą tarp žmonių šiose erdvėse skamba kaip absoliuti estetinės sąmonės erezija. Kaip vėliau paaiškėjo iš mus lydėjusio modernaus meno eksperto E.P pastabų, šis estetinių prasmių kūrimo fabrikėlis nėra tik mano pagiežinga metafora modernybės abstrakcijai įvardinti, bet tikra ir autentiška SAATCHI galerijos koncepcija. E.P teigimu, tai galerija, kuri „stebuklingai” - čia esama sunkiai įmenamo meno rinkodaros fokuso - nevertingus meno kūrinius paverčia vertingais. Be abejo, kalbama apie šios vertės piniginę išraišką. Pasivaikščiojęs po šį sterilų estetikos morgą likau prie savo išvados tout ce qui n‘est pas naturel est imparfait.

Įspūdžiai iš Vilniaus

Esu absoliutus vaizduojamojo, o ypač dailės, meno profanas. Neslepiu to, o ir laikau šią savo estetinę mažaraštystę nemenku privalumu, ypač žiūrint į bėgančius gyvenimo metus. Daugelis mano kolegų ir bičiulių persižiūrėję ir persimėgavę įvairias menais. Kaip sakoma, turi ekspertinę akį vienas estetines formas nurašant į anachronizmo kapinaites, o kitas sutaurinanti ant modernybės pjedestalo, kitaip tariant, atsiradęs snobiškas santykis su menu. Pas mane jo nėra, kol kas, todėl siurbiu ir domiuosi viskuo, kas kitiems, regis, kaip visiškai nereikšmingas ir neaktualus meniškumo pelėsis.

Vilniaus paveikslų galerijoje turėjau progos susipažinti su Bari Egizo tapyba. Karaimų kilmės dailininkas ilgus metus pragyvenęs Stambule (Turkija) savo saulėlydžiui pasirinkęs Vilniaus Žvėryno rajoną. Įdomi geografija. Dailininko biografiją žinantys teigia, jog būta labai kuklaus žmogaus ir be didelių pretenzijų. Supratau, jog tai charakteringa karaimams. Kadangi parodos atidarymas buvo derinamas su tapytojo darbų albumo pristatymu (sudarė Simona Makselienė), tai ta proga susirinko gausus būrys karaimų. Buvo įdomu stebėti, kaip ši negausi diaspora sugeba džiaugtis ir didžiuotis  Bari Egizu. Nors renginys buvo toks lengvai saviveiklininkiškas, tačiau labai nuoširdus ir gyvas. Reikia pasakyti, kad čia suveikė ir karaimiškas svetingumas: kibinai ir turkiška kava. Nesiplėsiu, nes darbų ekspozicija dar veikianti. Raginčiau aplankyti.

P.s Du miestai, dvi skirtingos patirtys. Jungia jas tai, jog atsigręždamas į praeitį matai, kokį kelią teko nueiti, kad atsidurtum ten kur esi, mąstytum, taip kaip mąstai ir bendrautum su tais, su kuriais bendrauji. Iš estetikos, net gi jos profanacijos, reikalauti daugiau ir neina. Ačių bičiuliui R.B už suteiktą galimybę teleportuotis skirtinguose meno erdvėlaikiuose.

Rodyk draugams