BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ecce Homo: Justinui Marcinkevičiui atminti

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Gimusieji geidauja gyventi - ir gauti mirties dalias, ir dar vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti.

Herakleitas, Fragmentai

Mirties akivaizdybėje žmogaus širdis tampa visiškai sujaukta. Kasdieniai vargai ir rūpesčiai tampa mielu prisirišimu prie šios žemės, artimo žvilgsnis veriančiu skausmu žingsniuojant į kapo duobės vienatvę, medžiai, debesys ir visa ta žmonių masė, erzindavusi monolitinę vienatvės rimtį mirties papėdėje veriasi nauja aistra gyventi. Tą akimirką, kai mirtis prakalbina sumišusį žvilgsnį, būties akies rainelė tampa stamantriu veninės arterijos kodu, varinėjančiu gyvenimo kraują iki paskutiniojo išsikvėpimo, transformuojančio žmogaus būties masės formulės logiką iš egzistencinio Daugio į lengvėjantį ir visiškai (be)masėje Būtyje ištirpstantį Niekio tašką. Žmogus pradėtas Žodžiu ir Būtį įkurdinęs žodyje (kalboje) per neapdairų likimo pokštą savo gyvenimą išgyvena paskutiniosiomis kosminės Tylos akimirkomis. Ši kosminė Tyla, kuri be jokio aido ir ženklo šešėlio įsiskverbia į nejudrų mirties paženklintą kūną, tampa ironiška apostrofa nenugyventam gyvenimui ir nemylėtai gyvybei.

Justinas Marcinkevičius - monumentalus savo darbu ir prisiekęs žmogiškumui savo meile mūzai bei paprastam Žodžiui. Žodžiui, kuris skambėjo suprantama tarme ir dvasios prokalbe mūsų kartai. Poetas išeina tik tam, kad žmonės sugrįžtų į savo namus, sodybas, tėviškes galų gale į patį Gyvenimą.

Gyvybė - mano ginklas,
užuobėga menka,
nesibaigiantis ginčas,
nei karas, nei taika.
Tiek būta, jausta, rėkta,
kad jau spėliot imi:
o kas gamtos norėta
įrodyt manimi?
Ko gero, jos mėginta
visu manim pajust,
kaip skaudžiai viskas krinta,
ir kaip aš myliu jus.
Justinas Marcinkevičius

Rodyk draugams

Nuskustas Sokratas ir estetikos teisingumas/teisingumo estetika

Sokratas (Arūnas Gudaitis)

Vakar keleta minučių įsistebeilijęs nužiūrinėjau Sokratą. Be barzdos atrodė ganėtinai keistai: griežtos formos žandikaulis, smailėjanti smakro linija - visiška asimetrija trafaretinei išminčiaus kaktos „platybei”. Tai, ką ištisus šimtmečius slėpė vešli graiko barzda, lietuvio menininko vaizduotės skustuvas apnuogino gausiai ŠMC (Šiuolaikinio Meno Centras) lankytojų auditorijai. Barzdgirė ilgus amžius maskavo puse Sokrato veido. Ši nepilna veido kartografija rampų šviesai išstatydama tik filosofo skvarbų žvilgsnį ir įspūdingo platumo kiaušą, jauno meninko dėka, klišine jau tapusią Sokrato vizualinę mitologramą, pavertė smagiu pokštu. Man patiko.

Bejėgystė. Ji visuomet apima tuos, kurie pilni iliuzijų dėl teisingumo.

Teisingumas mūsų kartai nebe etinė, o estetinė kategorija. Dabar teisingumas steigiasi ne santykyje tai, KĄ matau (žvilgsnio susisitikimas su KITU), o tai, KAIP matau (KITO konstravimas JĮ pajungiant savo žvilgsnio subjektyvybės galiai). Todėl teisingumo stygius (savijauta) yra tik neišlavintas estetinis jausmas ir nedaugiau. Tie kas stokoja teisingumo yra tiesiog nenusisekę estetai. Bevelyčiau manyti, jog esama tiesioginio ryšio tarp eklektizuotos estetinės sąmonės (plebėjystės) ir teisingumo nepritekliaus diskursų ir atvirkščiai, kuo estetinės sąmonės struktūros turtingesnės, tuo teisingumo nepritekliaus mažiau. Teisingumas steigiasi ne teismų salėse, o muziejuose. Labanakt. Kol kas.

Rodyk draugams

Stotelė tarp Londono ir Talino - Vilnius su Icchoku Meru, Theo de Boeriu, Francu Kafka

Foto deviantart.net

Prireikė tik kelėtos dienų, kad karščiu alsuojantį Londoną iškeisčiau į pragariškoje kaitroje skendintį Taliną. Šis tarpas tarp lagamino iškraustymo ir naujos parengties į savo literatūrinių skaitinių kraitę leido įrašyti Icchoko Mero vardą ir pavardę. Pažintį su autoriumi pradėjau nuo bene sudėtingiausio jo veikalo - Striptizas. Be galo painus, melancholiškas ir depresyvus kūrinys. Rizikuoju apsijuokti prieš profesionalius literatūros kritikus, tačiau tenka prisipažinti, jog taip ir nesugebėjau sau atrasti kūrinio žanrinės ir stilistinės apibrėžties, tokios, kuri skambėtų įtikinamai ir autorių leistų matyti aiškiame literatūrinės tradicijos naratyve. Tuščia pretenzija? Galbūt. Nepaisant to, teigiamą įspūdį paliko tekste koduojamos sudėtingos prasminės lygtys, su matematiniu tikslumu konstruojama metaforinė kūrinio architektūra, visa tai panardinant į psichoanalitinį/fenomenologinį knygos herojaus (spėju autoriaus) sąmonės ir pasąmonės užkaborių nurenginėjimo (striptizas) aistrą. Tikiuosi, jog šis autorius taps maloniu atradimu - ilgam.

Slegiantys karščiai netapo priežastimi užleisti ir kitus skaitinius. Nyderlandų mąstytojas Theo de Boeris savo knygoje Filosofų Dievas ir Pascalio Dievas aistringai polemizuoja su filosofinio Dievo tradicija. Poleminė strategija korektiška, preciziška ir pagarbi. Šioje polemikoje jo sąjungininku tampa ne kas kitas, o vienas šviesiausių filosofinės minties protų Blasé Pasckalis ir jo credo:

UGNIS

Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, ne filosofų ir išminčių. Tikrumas. Nuojauta. Džiaugsmas. Ramybė. Jėzaus Kristaus Dievas.

Buvo įdomų bent akies krašteliu pažvelgti į šių dienų Nyderlandų filosofinės minties diskursą. Be abejo, viena knyga tik kuklus fragmentas bendroje, tikiu, turtingomis poleminėmis kryptimis ir strategijomis pasižyminčioje olandų filosofinio diskurso mozaikoje, tačiau ir ji reikšminga.

Nyderlandai tik siaurai daliai lietuvių asocijuojasi su P. de Hocho, Rembranto, V.Hedo, J. de Hemo ar Benedikto Spinozos bei Erazmo Roterdamiečio kūryba, o ką jau bekalbėti apie šių dienų autorius ir ypač filosofinės minties. Šiuo aspektu save esame stipriai nuskriaudę. Tiesa, nors ir nefilosofinėje terpėje, tačiau esama ir šviesių išimčių. Tokia išimtimi būtų galima laikyti Vilniuje organizuojamas Olandų kino dienas ir su tuo susijusį šiokį tokį šurmulį intelektualesnių kinomanų tarpe, tačiau ir viskas. Ši šalis, nereikia to slėpti, mums kultūriškai tolima ir dažnai tik per futbolą emociškai susaistanti. Tačiau nepaisant mūsų nesidomėjimo arba domės stygiaus, viena produktyviausių ir turtingiausių Europos kultūrų, kartais ji mus pati pasiekia ir reikia pasakyti maloniai nustebina.

Theo de Boerio minties kirčiai taikliais ir koncentruotais sakiniais gebantys apimti esminius filosofinės problematikos turinius, skaitytojui leidžia mėgautis ir subtiliu bei neperkrautu autoriaus literatūrinės tradicijos išmanymu, kuris gyvais psichologinio/filosofinio romano herojų prototipais (Dostojevskis, Kafka, Kamiu) papildo kartkartėmis akademiniu nuoboduliu prabylančius knygos sakinius. Mano subjektyviu įsitikinimu Theo de Boerio atlieka reikšmingą sociologinę, filosofinę, teologinę, o ir psichologinę žmogaus religinės sąmonės ir jos santykio su postmoderniu diskursu analizę, kuri leidžia nužymėti šio diskurso galimas strategijas ir kryptis. Knyga regisi pagarbiu ir korektišku mėginimu užmegzti dialogą ne su atskiromis Vakarų minties tradicijomis, o Jean-François Lyotar žodžiais tariant, visu mūsų postmoderniu būviu. Ar pavyko, kiekvienam belieka spręsti pačiam.

Baigiau gromuliuoti visą lietuviškai išvertą F.Kafkos kūrybą. Šis žodis (gromuliuoti) pasirodė tinkamiausias. Eliminavus galimai vaizduotėje kylančias neigiamas asociacijas su atrajojimu lieka tiksli ir godų bei intensyvų valgymo procesą įvardijanti sąvoka. Šį autorių taip ir suvalgiau: godžiai ir intensyviai. Neįtikėtina minties ir sakinio meistrystė.

Stebiu lietuviško gyvenimo realybę, tiesa epizodiškai. Vaizdas gan niūrus, kolega pastebėjo, kad Lietuvą apėmusi kažkokia visuotinė ir su karščiu niekaip susijusi silpnaprotystė. Sutinku. Nesiplėsiu, kol kas neverta…

Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno… יְהוֹשֻׁעַ

Rodyk draugams

Londono SAATCHI ir Bari Egizo kuklumas.

 Jaunos moters portretas Bari Egizas

Taip jau sutapo, kad nespėjus įpusėti kovo mėnesiui aplankiau keletą parodų. Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, jog abu vizitai meno mekų erdvėse buvo visiškai neplanuoti. Pirmasis įvyko Londone, antrasis Vilniuje.

Įspūdžiai iš Londono

Londone teko lankytis SAATCHI modernaus meno galerijoje. Įspūdis keistas. Kaip ir visos modernaus meno galerijų erdvės dvelkia krematoriumo šaltumu. Kolegos pastebėjimas, jog esama beveik identiško panašumo su mūsiškio Modernaus meno muziejaus interjeru Vilniuje, tiksli referencija į tokių erdvių trafaretiškumą, kurios kaip ir visas politinio korektiškumo išbalintas postmodernus diskursas esti visiškai indiferentiškos ryškesnei ar aiškiai suvokiamai ideologinei klišei. Nežinau, bet vaikštant po galerijos sales šis postmodernios estetikos ir socialinės organizacijos gretinimas persekiojo iki paliekant paskutinę salę.

Tiesiog sterili erdvė be istorijos, be simbolio - jokio naratyvo. Absoliutus tabula rasa efektas. Efektas, kuris savo architektūrine ir estetine eksterjero ir interjero formų ir spalvų moduliacija reprodukuoja viso Vakarų sociumo idealybę - homunkulinę visuomenę, kurios lūkestis - būti sunaikintai in principium, savo paskutinius sociumo archaikos likučius palaidojant po nudailinta habermasiškos diskurso etikos idealybe. Šios idealybės estetinė profanacija SAATCHI ir į ją panašios galerijos, kurios turi kur kas platesnę nei meninio ženklo reikšmę, tai erdvės imituojančios prasmingo/dvasingo kalbėjimo galimybę, tokia savotiška silikoninė metafizika, kurios natūralumas abejotinas, tačiau pretenzija į tobulumą akivaizdi.

Šiose anonimiškose salėse nėra nieko, kas nurodytų į kartų, ideologijų, koncepcijų konfliktus, tik abstraktus referentas į tylėjimo vakuumą. Šią savęs - sociumo, dekonstravimo (saviapgaulingai manant, jog vyksta rekonstravimas) fenomenologiją puikiai aprašo Jeanas Baudrillardas -  vyksta absoliutus prasmių simuliavimas, toks žaidimas - menamybe keičiant tikrybę. Kantiškas sielos galių kultivavimas, nukreipiantis į prasmingą bendravimą tarp žmonių šiose erdvėse skamba kaip absoliuti estetinės sąmonės erezija. Kaip vėliau paaiškėjo iš mus lydėjusio modernaus meno eksperto E.P pastabų, šis estetinių prasmių kūrimo fabrikėlis nėra tik mano pagiežinga metafora modernybės abstrakcijai įvardinti, bet tikra ir autentiška SAATCHI galerijos koncepcija. E.P teigimu, tai galerija, kuri „stebuklingai” - čia esama sunkiai įmenamo meno rinkodaros fokuso - nevertingus meno kūrinius paverčia vertingais. Be abejo, kalbama apie šios vertės piniginę išraišką. Pasivaikščiojęs po šį sterilų estetikos morgą likau prie savo išvados tout ce qui n‘est pas naturel est imparfait.

Įspūdžiai iš Vilniaus

Esu absoliutus vaizduojamojo, o ypač dailės, meno profanas. Neslepiu to, o ir laikau šią savo estetinę mažaraštystę nemenku privalumu, ypač žiūrint į bėgančius gyvenimo metus. Daugelis mano kolegų ir bičiulių persižiūrėję ir persimėgavę įvairias menais. Kaip sakoma, turi ekspertinę akį vienas estetines formas nurašant į anachronizmo kapinaites, o kitas sutaurinanti ant modernybės pjedestalo, kitaip tariant, atsiradęs snobiškas santykis su menu. Pas mane jo nėra, kol kas, todėl siurbiu ir domiuosi viskuo, kas kitiems, regis, kaip visiškai nereikšmingas ir neaktualus meniškumo pelėsis.

Vilniaus paveikslų galerijoje turėjau progos susipažinti su Bari Egizo tapyba. Karaimų kilmės dailininkas ilgus metus pragyvenęs Stambule (Turkija) savo saulėlydžiui pasirinkęs Vilniaus Žvėryno rajoną. Įdomi geografija. Dailininko biografiją žinantys teigia, jog būta labai kuklaus žmogaus ir be didelių pretenzijų. Supratau, jog tai charakteringa karaimams. Kadangi parodos atidarymas buvo derinamas su tapytojo darbų albumo pristatymu (sudarė Simona Makselienė), tai ta proga susirinko gausus būrys karaimų. Buvo įdomu stebėti, kaip ši negausi diaspora sugeba džiaugtis ir didžiuotis  Bari Egizu. Nors renginys buvo toks lengvai saviveiklininkiškas, tačiau labai nuoširdus ir gyvas. Reikia pasakyti, kad čia suveikė ir karaimiškas svetingumas: kibinai ir turkiška kava. Nesiplėsiu, nes darbų ekspozicija dar veikianti. Raginčiau aplankyti.

P.s Du miestai, dvi skirtingos patirtys. Jungia jas tai, jog atsigręždamas į praeitį matai, kokį kelią teko nueiti, kad atsidurtum ten kur esi, mąstytum, taip kaip mąstai ir bendrautum su tais, su kuriais bendrauji. Iš estetikos, net gi jos profanacijos, reikalauti daugiau ir neina. Ačių bičiuliui R.B už suteiktą galimybę teleportuotis skirtinguose meno erdvėlaikiuose.

Rodyk draugams

We are the world. Ilgas kelias nuo 1985 iki 2010

1985 m.

2010 m.

Man patiko.

Rodyk draugams

Rimas Tuminas: “Teatras visuomet savo žvilgsnį buvo nukreipęs į Dievą, jis buvo pašauktas tarnauti jam, o ne publikai”

Lermontovo „Maskaradas”, kuriam Aramas Hačaturianas parašė savo garsųjį valsą, Vachtangovo teatre pirmą kartą buvo pastatytas 1941 metų liepos 21 dieną. Spektaklis buvo rodomas tik keletą kartų. Tačiau dabar teatro vadovas Rimas Tuminas, kuris šį spektaklį anksčiau pastatė Vilniuje, gražina jį į Maskvos teatro repertuarą. Vilniaus mažojo teatro steigėjas Rimas Tuminas 2007 m buvo pakviestas vadovauti Vachtangovo teatrui po jo ilgamečio vadovo Michailo Uljanovo mirties. Praėjusį pavasarį dalis teatro aktorių-veteranų pareikalavo kultūros ministro Aleksandro Avdijevo, kad šis atstatydintų naująjį teatro vadovą. Ministras jau buvo apsisprendęs prašymą tenkinti, tačiau nuomonę pakeitė, kai režisierių palaikė šešiasdešimt Vachtangovo teatro aktorių. Po šio incidento ministrui teko vykti į teatrą ir atsiprašyti jo vadovo. Lapkričio mėnesį teatras pristatė “Dėdę Vanią”: kritikai buvo sužavėti, bilietus į spektaklį sunku gauti dar ir dabar. Praeitą savaitę teatre įvyko «Maskarado» premjera. Kalbamės su šio spektaklio režisieriumi ir teatro vadovu Rimu Tuminu ir mėginame išsiaiškinti, kuo serga šiuolaikinis Europos, Rusijos teatras ir kokiu būdu teatro žvaigždės yra gydomos nuo žvaigždžių ligos.

Kaip jums sekasi Vilniaus teatro pastatymus adaptuoti Vachtangovo scenoje?

Struktūrą išlaikome identišką, tačiau vidinė spektaklio logika keičiasi. Aš statau namą, o po to atlieku jo vidinį perplanavimą - darau jį įdomesniu ir šiuolaikiškesniu. Dabar galvoju, kad gal būt po kokių septynerių metų sugrįšiu prie „Maskarado” ir vėl jį statysiu, tik šį kartą kitaip.

Vachtangovo teatrui „Maskaradas” - spektaklis turintis istoriją. Kodėl ryžotės jį statyti?

Tai labai liūdna istorija. Teatralai žino, kad šio spektaklio rodymas teatre buvo nutrauktas dėl tragiškų karo įvykių. Jaučiau pareigą Aramo Hačaturiano valsą gražinti į sceną, spektaklis ir vėl privalėjo būti rodomas ten, kur jis gimė, tačiau neturėjo progos išgyventi.

Reikia suprasti, kad tapus teatro vadovu nusprendėte teatrui gražinti gyvybę?

Matote, aš neturiu pilnos informacijos, kokia situacija buvo prieš man ateinant į teatrą. Tačiau laikui bėgant imu matyti, kokiais virusais yra užsikrėtęs teatras. Prieš ateidamas vadovauti aš žinojau, kad teatras serga, tačiau kokie „mikrobai” jį graužia, aš supratau tik dabar. Reikia pasidžiaugti, jog jau ryškėja pirmieji sveikstančio ligonio simptomai. Teatras, kaip gyvas organizmas, kuo senesnis jis tampa, tuo įvairesnių medikų pagalbos jam prireikia. Kaip niekas iš mūsų negali būti absoliučiai sveikas, taip ir visiškai sveiko teatro realybėje nesama.

O kokias ligas pavyko išsiaiškinti? Ką sužinojote?

Mano nuomone, pati pavojingiausia liga - likti prie paviršutiniško žmogaus suvokimo. Nelavinti savęs šiame pažinime ir nepaversti to kasdieniu darbu. Man asmeniškai rytinės keturių valandų repeticijos - tai keturios valandos žmogaus pažinimo, tai keturios valandos, leidžiančios geriau suvokti žmogaus mąstymą, elgesį, įpročius. Tam, kad geriau pažintume žmogų, mes pasitelkiame literatūros, kultūros, sociologijos, psichologijos, politologijos žinias. Įsivaizduokite, kokį įdomų darbą dirba teatralai ir už tai dar mokama. Tiesa nedaug, bet mokama.

Aktoriaus profesijos esmė, tai sugebėjimas išprovokuoti netikėčiausias, paradoksaliausias, reakcijas. Tuo tarpu daugelis iš mūsų niekuo nėra linkę domėtis. Mes gerai žinome orus, kainas, politiką, tačiau žmogaus pažinimui beveik neskiriame laiko. Užtenka pasakyti, kad visi žmonės skirtingi ir ties tuo viskas baigiasi. O įdomiausia šiame žmogaus pažinimo procese galimybė jį paversti pažinimo ritualu. Mes kaip medikai privalome su žmogumi daryti pačias sudėtingiausias operacijas. O tam reikia vidinės disciplinos ir treniruočių. Tai turi tapt gyvenimo norma, o ne grasinimais palikti teatrą.

O kaip tai atsispindi darbe?

Iš to išauga „ansambliškumo” problema. Kiekvienas pripratęs kovoti už save, suprask, tokie laikai. Galbūt teatre nebuvo geros režisūros. Aktoriai stengėsi išgyventi kas kaip. Ansamblis - tai žmonės kartu atliekantys ritualą, kuris privalo paklusti tam tikrom taisyklėm. Aš ansambliui perduodu estafetę, o tuomet jis atlieka stebuklą: montuoja spektaklį, kuria jį, klijuoja atskirus fragmentus - žmogaus pažinimo nuotrupas. Ansamblis užpildo kiekvieną korio kertelę medumi. Mano supratimu, aktorius privalo tarnauti teatrui, o ne sau. Turi jausti atsakomybę už teatrą ir suvokti, kad žiūrovas turi ateiti pažiūrėti ne aktoriaus, o spektaklio. Tačiau čia mums koją pakiša reklama. Mes priversti rodyti „veidus”. Štai čia ir prasideda žvaigždžių liga.

Sutikit, kad ši liga ir jums gali grasyti.

Be abejo, ir su tuo reikia kovoti (Juokiasi). Pavyzdžiui, galima slėptis po pseudonimu. Afišoje nurodyti, kad spektaklį režisavo „žmogus N iš miesto R”. Pasikartosiu, svarbu, kad eitų žiūrėti spektaklio. Žmonės turi sakyti, jog šiandieną eina į Vachtangovo teatrą žiūrėti spektaklio, nes ten kai ką įdomaus rodys. Ir šitas „ kai kas” visuomet privalo būti įdomus. Kas autorius, kas režisierius, kas aktorius - nesvarbu. Svarbiausia, kad rodys spektaklį! Spektaklį, kuris palies žiūrovą, bus suprantamas, taps sprogstančiu ir svarbiausia - „ansambliniu”. Svarbu, kad spektaklio metu žiūrovas pajustų harmoniją, jėgą, o mes pasistengsime ir atversime visą žmogaus problematikos gelmę, slypinčią jame. Visas žmogiškas problemas galima išskleisti spektaklyje ir…

Ir išspręsti jas?

Ne, neišspręsti. Reikia sudrumsti vandenį, pakelti dumblus, tačiau žuvies negaudyti - tegul žiūrovas ją gaudo. Ką nemačiomis pagaus, tas jų.

Kuo, jūsų nuomone, skiriasi rusiškas ir europietiškas teatras?

Gaila, bet mes sparčiai artėjame jų pusėn. Jie jau seniai pjeses rašo trims, penkiems aktoriams. Tai, jų nuomone, ekonomiškiau. Pas juos dominuoja pramoginis teatrinis žanras, jiems patogu „aptarnauti” žiūrovus. Mes vis dar „išsirenginėjame”, voliojamės purve, šaukiam apie tiesą. Aš jų klausiu, kodėl pas juos nėra tokio teatro, kaip pas mus? O jie atsako: „O kam jis mums reikalingas? Jei mums to reikia, mes pas jus arba jūs pas mus atvažiuojate. Mums nepatogu kankintis.” Jie atsisako kančios, aistrų. Svarbiausia jiems išlikti literatūriškais: tokiu negyvu, reklaminiu teatru. Labai panaši situacija kaip moderniame mene. Jie žino, kad egzistuoja klasika, tačiau pastatymams renkasi abstrakciją.

Savo interviu jūs ne kartą minėjote, kad teatras paprastėja, kodėl?

Darosi sunku gyventi. Gyvenimas labai sparčiai bėga ir viskas tampa jame parduodama. Kol mūsų teatras ieškojo savo naujo herojaus, viskas virto tiesiog šou. Mes negalėjome atsispirti šiai blizgučių traukai. Perimdami visas vakarietiškas tradicijas mes galvojome, jog galėsime statyti miuziklus ar kitus šou, tačiau mes klydome. Mes pamiršome savo pagrindinę misiją, pamiršome, jog esame sutverti ne tam. Pasakysiu, jog nereikia lysti ne į savo teritoriją. Nereikia kurti pasilinksminimams skirto teatro, koncertinio teatro, komedinio teatro. Reikia tiesiog atlikti tai, kam tu pašauktas tarnauti. Teatras visuomet savo žvilgsnį buvo nukreipęs į Dievą, jis buvo pašauktas tarnauti jam, o ne publikai.

Kas jums nepatinka rusiškame teatre?

Visa tai. ką paminėjau ir nepatinka. Mano nuomone, šia liga serga ne tik Vachtangovo teatras. Visi šia liga serga, tik kai kas drįsta tai pripažinti ir su tuo kovoti, o kai kas ne. Pastarieji sako, jog jiems ir taip gerai, tokia dabar tradicija. O aš sakau, kad į tokias tradicijas kabintis nereikia. Jos žalingos ir kenkia. Geros tik tos tradicijos, kurios teatrą daro gyvu ir įdomiu. Nereikia stovėti vietoje ir niekus pliurpti. Dirbt reikia, o ne taukšti. O dabar iš visko šaipomasi, viskas kritikuojama - nieko švento neliko. Mano nuomone tokia situacija į niekur neveda. Ji tik parodo mūsų kultūros stygių.

O koks jūsų santykis su šiuolaikine dramaturgija?

Reikalinga - laukiu, ieškau. Na, bet jei neatsiranda, tai neatsiranda. Dėl to nesu linkęs nuogąstauti. Mano nuomone, klasika ir dabar įdomi bei gali būti šiuolaikiška, jei jos interpretacija sujungta su šiuolaikiniu mąstymu. Tai nėra lengva ir kartais patiriame nesėkmę. Tačiau kalbant apie klasikos ir modernumo santykį, nereikia apsigauti galvojant, kad šis santykis reiškia aktorių su džinsais scenoje ir veiksmą, vykstantį Rubliovkoje. Tokie žaidimai įdomūs tik režisieriui ir aktoriui ir daugiau niekam.

Kokius režisierius planuojate pakviesti į teatrą?

Jurijus Batusovas statys Šekspyro “Akis už akį”. Premjerą turėtumėme pamatyti kitų metų pradžioje. Vladimiras Ivanovas planuoja režisuoti „Pristlį”. Darbus pradėti šių metų rudenį planuoja Adolfas Šafirovas. Aišku aš ir pats planuoju pastatymus. Esame pasiruošę su gera literatūra, dramaturgija ir geru repertuaru pasitikti teatro devyniasdešimtmetį 2011 m.

O jūs ilgam planuojate pasilikti vadovauti Vachtangovui? Vasililijus Lanovas neseniai užsiminė, kad dabar teatre tarpuvaldis.

Nežinau. Dabar gyvenu šia diena ir stengiuosi pažinti, mokytis. Taip jau būna, kad vieną dieną sukuriame kokią nors gyvenimo formulę, o žiūrėk, jau kitą dieną reikia naujos ir taip kiekvieną dieną. Aš kartais juokauju, kai kalbu, jog laikas pradėti ruoštis teatro šimto metų jubiliejui. Jei liepčiau pradėti - pradėtų. Toks mąstymas daugeliui palengvintų gyvenimą. Atsirastų prabanga manyti, kad turi planą ir garantiją gyventi. O aš manau, kad reikia gyventi nežinant kas bus rytoj. Režisierius Anatolijus Erosas sakydavo, kad „Reikia dirbti taip, jog kiekviena diena teatre būtu tarsi paskutinė.”

Girdėjau jus sakant, kad teatrui vadovauti liksite iki tol, kol kultūros ministru bus Andrejevas.

Tas tiesa. Išeis ši vyriausybė, išeisiu ir aš. (Juokiasi)

O kaip jūs sugebate dirbti dviejuose teatruose?

Ne paslaptis, kad didžiausią laiko dalį suryja Vachtangovo teatras. Tenka pripažinti, kad šios aplinkybės neįvertinau, maniau, kad galėsiu sėkmingai spektaklius statyti tiek Vilniuje, tiek čia. Septynis mėnesius praleidžiu čia, o penkis Vilniuje. Vilniuje yra jauni režisieriai, jie ten teatre ir tvarkosi. Aš tik prižiūriu ir pakuruoju jų veiklą. Aišku, režisuosiu Vilniuje, kaip ir seniau, juk nėra čia didelės naujienos, kad režisierius iš vieno teatro vyksta į kitą. Beje, Vilniaus teatras jau toks - nepaleidžia ir viskas. O ir aš nenoriu pamiršti Vilniaus teatro. Negalima gi pamiršti savo pirmosios šeimos, nors esi vedęs ir antrąjį kartą.

O bendradarbiavimui su trupe nekenkia skundai, kurie buvo siųsti kultūros ministrui, kaltinantys jus?

Ne. Kadangi šis konfliktas buvo labiau kuriozinis, nei rimtas, tai ir pasekmių jis jokių neturėjo. Bet kuri visuomenė ar grupė, maloniai sutikusi valdžią, anksčiau ar vėliau nori ją nuversti. Manau, jog tai normalus procesas.

Ar teko kovoti su su vachtangoviečių aktorių pasipūtimu?

Ne. Iš karto visiems pasakiau, kad man visiškai neįdomu, kas iš jų žvaigždės. Nes kiekvienas spektaklis statomas iš naujo ir žvaigždžių čia negali būti.

Kalbino: Jeliena Muchametšina, “Русский Newsweek”. 2010/01/24

Vertė: http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams