BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prezidentės kalba, kurios niekas nelaukė

Foto: Kauno diena

Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą. Įspūdis:

1.       Negali apie šalies situaciją, o iš principo apie šalį, pasakyti daugiau nei tai leidžia turimi faktai arba susiklosčiusi situacija. Pranešimas buvo trumpas, koncentruotas ir lakoniškas, kaip ir lietuviška realybė: pilka, skurdi ir vizionizmui nedaug erdvės paliekanti. Todėl siūlyčiau visiems virkaujantiems, jog metiniame prezidentės pranešime stigo konceptualumo ir vizionizmo, iš savo stalčių ištraukti tas dešimtis strategijų, kurios į pasaulį buvo paleistos iš Seimo, Vyriausybės ar atskirų ministerijų kabinetų ir nuoširdžiai savęs paklausti, kokia dalis šių strategijų įgyvendinta? Bent kiek turintys padorumo atsakytų, jog beveik nulinė. Išvada peršasi viena, jog vizionistinė retorika Lietuviškos politinės kiaulidės kampuose neblizgėjo ir neblizgės perlo skaistumu, tad kam tuos perlus mėtyti kiaulėms?

2.       Daugeliui Seimo narių pranešimas pasirodė „abstraktus”.(?) Įdomu ar šiam pranešimui konkretumo būtų suteikęs kiekvienam asmeniškai perskaitytas politinis nekrologas? Galbūt ir taip, tačiau tai jau ne prezidentės, o STT agentų kompetencija ir rinkėjų prerogatyva.

3.       Kai kam šalies vadovės pranešimas panašėjo į reklaminių šūkių (slogan) rinkinį, na tarkime Arūnui Valinskui, keista girdėti tokio tipo kritiką iš politinės reklamos ir savireklamos žanro klasiko, beje, jei ir ne Valinsko kalibro niektauzų, tai bent jau jam mėginančių prilygti Seimo salėje galima atrasti gerą tuziną. Todėl Valinsko „priekaištus” šalies vadovei reikėtų laikyti bene konsoliduota daugumo Seimo narių nuomone, o štai čia ir kyla natūralus klausimas, kokio minties gilumo pasigedo šio gilumo stygiaus gyvieji klasikai, kurių kalbėjimas apie nieką galėtų būti politinių kliedesių metraščio medžiaga ilgiems metams į priekį?

4.       Daugelis apžvalgininkų netvėrė nuostaba, kad nėra ką komentuoti. Va, pagalvojau, ir jus aplankė bedarbystės šmėkla, tiesa, trumpai, bet efektingai - visai Lietuvai matant.

5.       Jei atvirai, tai prezidentė savo pranešimo dalį, kuri sekė po jos nuoširdaus ir atviro prisipažinimo, jog nesiruošiama tuščiai aušinti burnos vardijant Lietuvos negandas, jas ir taip visi gerai žino, galėjo pabaigti trim žodžiais: darbas, sąžiningumas ir nuoširdumas. Būtų sutaupiusi popieriaus ir laiko.

P.s. Ponas A.Račas Lietuvos radijuje komentuodamas prezidentės metinį pranešimą atkreipė dėmesį, jog šalies vadovė bene pirmą kartą taip aiškiai išsidavė, jog neturi aiškesnės valstybės ateities vizijos. Sutinku, dar daugiau, manau, jog skurdūs komentarai sekę prezidentės metinį pranešimą aiškiai parodė, jog šios vizijos niekam nereikia. Metinis pranešimas - konstitucinis ritualas, kuris politinį Lietuvos vidaus gyvenimą menkai veikia. Jei atvirai, mes vienas kitam esame nusibodę ir įsigrisę iki gyvo kaulo. Bėda viena - valstybė negali išeiti atostogų ir gerai pailsėti. Jos piliečiai gali emigruoti, žudytis, nusigerti, būti apatiški, bet nebūti negali. Šio negalėjimo nebūti įtampoje formuojasi neurotiška ir frustruojanti Lietuviškos realybės mozaika.Vienintelis bent kiek dėmesio vertas prezidentės kalbos komentaras, tai mano subjektyvi nuomonė, nuskambėjo iš Vladimiro Laučiaus.

Rodyk draugams

Antanas Mockus - Kolumbijos prezidentas. Išbandymas Platonui?

Foto bookofezekiel3.wordpress.com

Svaitraštis Times trumpai apžvelgia Kolumbijos prezidento rinkimų kompaniją. Pagrindinis dėmesys skiriamas šių rinkimų favoritui Antanui Mockui.

Filosofijos profesorius ir lietuvių emigrantų sūnus Kolumbijos prezidentas?! Sėkmės atveju jis gali tapti vienos reikšmingiausių JAV sąjunginių Pietų Amerikoje vadovų… Filosofas šalies vadovas?! Išbandymas Platonui:)

Rodyk draugams

Vladimiras Putinas ir Dalia Grybauskaitė. Jis priminė, kad visi vamzdžiai veda į Maskvą.

Foto lrp.lt

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės paklausė (priminė):

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?
  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?
  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Išvertus Vladimiro Putino klausimus:

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?

Klausimo prologas

Uždarius Ignalinos AE dujų poreikis Lietuvoje išaugo. Su visam ir Gazpromo vaidmuo, t.y. Vladimiro Putino „vanagų” komandos. Ko galime tikėtis iš tokių jėgų balanso, kuris aiškiai byloja Lietuvos nenaudai, parodys laikas.

Dalį elektros energijos Lietuva privalo importuoti. Poreikis atsirado dėl tos pačios Ignalinos AE uždarymo. Importas galimas tik iš rytinių rinkų (Ukraina, Baltarusija, Rusija). Visos įvardintos šalys yra politiškai sunkiai prognozuojamos. Ypač mums reikšminga tranzito partnerė Baltarusija.

Vladimiras Putinas šią situaciją puikiai žino. Prezidentės atsakymas (NE) į Rusijos premjero siūlymą Putinui buvo nuspėjamas, kitaip tariant, tokio ir tikėjosi. Nebuvo premjerui netikėtas ir prezidentės pasakymas apie Lietuvos tvirtą sprendimą patiems statyti savo AE. Atsakymas Vladimirą Putiną turėjo nudžiuginti. Nes klausdamas prezidentės apie Lietuvos galimybę prisijungti prie Kaliningrado Rusijos premjeras delikačiai paklausė:

Ar planuojate, ir kiek ilgai, išlikti energetiškai (politiškai)  priklausomi nuo Rusijos?

Prezidentė atsakė, jog „Ilgam”. Nes nauja AE yra tik miražas. Ir vargu, ar šis miražas taps tikrove. Tiesa, kol kas Lietuvos užsienio politikos „strategų” galvose esama manymo, jog nauja AE puikus koziris prieš Rusijos energetinę hegemoniją regione, bet čia daugiau esama saviaupgaulės nei nuoširdaus pripažinimo, kad de facto mūsų baimės seniai virtusios realybe. Vladimiras tą žino ir jo klausimas buvo tik „kuklus” pasitikslinimas, ar Lietuva ir toliau laikysis nuoseklios „nepriklausomybės” pozicijos. Jei atvirai, tai nelabai ir svarbu, ką būtų atsakiusi prezidentė, šis Vladimiro Putino klausimas buvo preliudija į kitą, kur kas reiškmingesnį ir mums svarbesnį klausimą.

  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?

Klausimo prologas

Jau susitikimo pradžioje Rusijos premjeras priminęs Lietuvai jos pačios situaciją - absoliutus energetinis Rusijos vasalas - staiga tapo „dėmesingu” ir „supratingu”. Tokiu „dėmesingu” ir „supratingu”, jog pasiūlė papildomą dujų kiekį gal net palankiomis sąlygomis Lietuvai. Kodėl toks geranoriškumas? Priežasties esama labai paprastos ir puikiai įsirašančios į šio 40 min susitikimo scenarijaus logiką, kuriam rusai pasiruošė kruopščiai. Rusijos premjeras norėjo suprasti, kiek giliai Lietuvos vadovė išmano energetinę dvišalių santykių problematiką, kiek asmeniškai yra pasiruošusi skirti laiko „galimų problemų” (dėl kainos ir tiekimo sąlygų) sprendimui ir ar prezidentės esama „tos vienintelės”, su kuria teks dirbti šiuo klausimu. Atsakymas į pastarąjį Putinui kaip niekad aktualus.

Vladimiras Putinas nėra naivus. Jis puikiai suprato, kad visa Lietuva stebi prezidentės 40 min susitikimo su Rusijos premjeru šou. Prezidentė negalėjo klysti. Ji ir nesuklydo. Pasakė tai, ko tikėjosi visi Lietuvos „patriotai” - mūsų dujomis nesuvedžiosite. Tokiu atsakymu apsidžiaugė ne tik mūsų „patriotai”, bet ir Vladimiras Putinas. Taip taip, ir Rusijos premjeras. Nors Lietuvos media bandė piešti susikrimtusio ir suirzusio Rusijos premjero reakciją, drįstu spėti, jog jos buvo priešingos. Manau, kad Vladimiras Vladimirovičius turėjo džiugauti dėl tokios Dalios Grybauskaitės reakcijos, o keletas neadekvačių Lietuvos dienraščių antraščių (beje apie jas truputį detaliau pabaigoje), greičiausiai, nuguls ant Rusijos premjero spaudos tarnybos klerko stalčiaus dugno ir netaps „gėdingu” Vladimiro Putino „pralaimėjimo” liudininku. Klausdamas apie „dujų kainą” Putinas išties klausė

Ar gerbiama Dalia esate pasiruošusi žaisti „energetinės nepriklausomybės” partiją viena ir rizikuoti savo politinėmis pozicijomis?

Putinas išgirdo labai jam svarbią naujieną, jog jo agentūrinio tinklo informacija apie Dalią Grybauskaitę, kuri greitai ir ryžtingai priima sprendimus nepaisydama vietos klanų interesų, pasitvirtino. Kaip sakoma, „dujų kainos” klausimas buvo tik mandagus reveransas, paklūstantis pirmo susitikimo logikai. Nepulsi gi pirmo susitikimo metu ir dar moters klausinėti, ar ji su „kiaušais”. Po atsakymo Vladimiras suprato, kad Dalia su „kiaušais”. Kadangi faktas tapo akivaizdus, tai ir darbo su Lietuva strategija daugiau nei aiški. Rusijos premjeras ir jo visa agentūrinė ir kriminalizuoto verslo kariauna suprato, kad jei Dalia ne blefuoja ir nuoširdžiai mėgins ginti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tai užtenka susitvarkyti su ja viena ir to pakaks, kad viskas būtų, kaip po senovei. Nesiplėsiu, kaip ir kodėl Rusija prezidentės Dalios Grybauskaitės personaliją, o konkrečiai jos ryžtingumą, gali nukreipti prieš ją pačią, tą nuodugniai aprašo Rūta Janutienė.

  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Čia viskas labai paprasta. Putinas tiesiog priminė apie Lietuvos energetinę okupaciją. Lietuvos prezidentei buvo „paaiškinta”, kad jos noras kalbėti suverenios valstybės tonu per „drąsus” ir „ne vietoje”. O ir šiaip visos iliuzijos apie Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę…buvo išsprogdintos per 40 min. Lietuva liko viena. Kitaip tariant, Vladimiras Putinas Lietuvai ir jos vadovei pasakė „Jūs esate MŪSŲ”. Ir sprendimus ką ir kaip su jumi daryti priimsime mes. O pagrindiniu Lietuvos prokuratoriumi paskiriamas Igoris Sečinas.

P.s. Prezidentė yra prasitarusi, kad savo sprendimų teisingumą tikrina pagal spaudos leidinių redakcinius vedamuosius (ypač Lietuvos ryto). Jos nuomone, jei prasideda intensyvi kritika ir puolimas, prezidentė daro išvadą, jog jos sprendimas teisingas, nes aiškiai palietė kažkieno klaninius interesus. Išvada - einama teisinga linkme. Beje, logika pagrįsta.

Siūlyčiau prezidentei ir jos komandai Vladimiro Putino poziciją vertinti kontekste su Lietuvos ryto prezidentinėmis liaupsėmis. Klausimas, kodėl tonas pasikeitė? Kremliaus avansas už galimą supratingumą? Kodėl čia Lietuvos rytas (Snoro bankas savininkai), Kremlius ir energetika, atsiprašau ir Snoro bankas, o gi štai kodėl:

Šiuo metu 68,95 proc. “Snoro” akcijų valdo Rusijos verslininkas Vladimiras Antonovas, o banko prezidentas Raimondas Baranauskas - 25,10 proc. Pagrindinio “Snoro” banko savininko V.Antonovo tėvas Aleksandras Antonovas yra įtakingas Rusijos verslininkas, vadovaujantis verslo grupei “Konvers Group”. A.Antonovas Rusijos žiniasklaidos siejamas su Kremliumi ir jam ištikimais oligarchais. Beje, šį pavasarį Maskvoje į A.Antonovą buvo pasikėsinta. Į verslininką ir jo asmens sargybinį paleista 18 šūvių. Į A.Antonovą pataikė net penkios kulkos, bet per stebuklą nė viena jų nekliudė gyvybiškai svarbių organų. Verslininkas pasveiko.

Antonovų istoriją pradeda dar paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio metais. Pirmiausia tėvas ir sūnus pagarsėjo kaip “Akademchimbank” akcininkai: jų verslo partneris buvo nužudytas, o bankas įsipainiojo į pinigų plovimo skandalą. Būtent po šių įvykių Rusijos verslo padangėje sužibo “Konvers Group” vardas.

Antonovų pavardė prastame kontekste sumirgėjo netgi Australijoje, kai 2005 m. iš pašto skyriaus dingo pensijų mokėjimo čekiai. Tuomet Australijoje nuskambėjo ir “Snoro” pavadinimas, mat nemaža dalis dingusių pinigų atsirado lietuviško banko kliento sąskaitoje. Tiesa, tyrimas nieko nenustatė.

Ne ką švaresnę reputaciją Antonovai įgijo ir Didžiojoje Britanijoje. Antonovams vykdant vieno britų bankų pirkimą, prabilta apie galimus korupcinius ryšius. Įtarimų šešėlis krito ant Rusijos centrinio banko pirmininko pavaduotojo Andrejaus Kozlovo. Jis netrukus po skandalo buvo nužudytas.

Įdomu tai, kad V.Antonovo valdomas “Snoras” pernai dar kartą bandė įžengti į Didžiąją Britaniją, tačiau bankui nebuvo leista šioje šalyje steigti filialo. Didžiosios Britanijos finansų paslaugų priežiūros institucija (FPPI) ėmėsi veiksmų, neleidžiančių “Snorui” vykdyti jokios veiklos. FPPI apkaltino “Snorą” ir jo akcininkus pateikus netikslią ir ne visą informaciją. Britams taip pat užkliuvo, kad tarp “Snoro” savininkų yra V.Antonovas.

Antonovai buvo minimi ir vyno importo iš Moldovos istorijoje. Kai Rusija uždraudė vyno iš Moldovos importą, daugelis šios srities verslininkų patyrė sunkumų grąžindami bankams kreditus. Tarp jų buvo ir Igoris Vainbergas, netrukus po vyno krizės nužudytas Kišiniove. Tuomet sklido gandai, neva nužudytasis ne juokais pykosi su tėvu ir sūnumi Antonovais.

Įtartinas istorijas “Snoras” buvo įsipainiojęs ir anksčiau. 2002 m. naujai išleistų net 1,2 mlrd. litų vertės “Snoro” akcijų panoro įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philipas Iljesku de Grimaldi. Tačiau šioms investicijoms, kurios būtų iš pagrindų pakeitusios Lietuvos bankų sistemą, kelią užkirto Valstybės saugumo departamentas - jis nustatė, kad ponas Grimaldi su Monako kunigaikščiais neturi nieko bendra, o už jo galėjo stovėti su Rusijos nusikalstamu pasauliu susiję asmenys.

Su šiomis įtartinomis investicijomis buvo siejamas ir ankstesnis “Snoro” savininkas multimilijonierius, Izraelio ir Rusijos pilietis Aleksandras Glikladas, kuris skelbėsi esąs pažįstamas su tuomečiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, bendraująs su Šveicarijoje dėl pinigų plovimo nuteistu įtakingu Kremliaus veikėju Pavelu Borodinu, dainininku Josifu Kobzonu, siejamu su Rusijos mafija.
Kauno diena

Rodyk draugams

Premjeras Andrius Kubilius - vienišo herojaus mirtis?!

(ELTA) nuotr.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius nusprendė susitvarkyti savo viešųjų ryšių aruodus. Aruodų tvarkymui pasikvietė ūkvedį su patirtimi - Virgį Valentinavičių (buvęs Alfa.lt redaktorius). Darbai pajudėjo. Pajudėjo taip spėriai, kad lietuviška geografija Virgiui Valentinavičiui pasirodė per kukli. Premjeras buvo priverstas kelti sparnus skrydžiui už Atlanto vandenyno. Šią asmeninio įvaizdžio gerinimo odisėją vyriausybės vadovo patarėjai pakrikštijo skambiu šūkių: „Premjeras ieško investicijų Amerikos žemyne”. Premjero patarėjų korpusas pasistengė, kad kiekvienas sekantis Andriaus Kubiliaus užatlantės kelionės „laimėjimus” suprastų, jog investicijų ieškojimas nėra koks nors PR turistavimas, o labai kruopščiai apskaičiuotas planas, kaip Amerikos investuotojus sudominti jiems visiškai nežinoma šalimi. Visiems burbantiems apie vizito netikslingumą stengiamasi įteigti, kad premjeras turi konkrečių tikslų, kurių įgyvendinimas duos apčiuopiamos naudos šalies ūkiui, o tai reiškia - kiekvienam iš mūsų. O jei ir šie teiginiai neįtikina, tai esama ir papildomų.

Vyriausybės vadovo ir jo komandos užsimota plačiai. Justi, jog Andriaus Kubiliaus išvyka į JAV kruopščiai suderinta su kai kuriomis personalijomis Lietuvos žemelėje. Šie kiekvieną akimirką pasiruošę iš kišenės traukti vis naujus argumentus, kurie abejojančius premjero vizito prasmingumu kaip mat nurašo į neišmanėlių ir pavyduolių gretas. Tokiu nepamainomu „originalių” idėjų ir „strateginių” projektų šaukliu, tapo ištikimasis premjero Sanča Panča - Donatas Kreivys. Pavymui Andriaus Kubiliaus užatlantės „pasiekimų” saviliaupsėms, ūkio ministras puola antrinti labai jau neįtikėtinais, tačiau skambiais, teiginiais apie Lietuvą kaip Šiaurės Baltijos regiono inovacijų centrą. Nenoriu plėstis primindamas Ostapo Benderio Vasiukų kaimo projektą, tik pasakysiu, kad ministro pamąstymai benderiškų vizijų sąraše galėtų pretenduoti į gana aukštą vietą. Nepaisant šių jau standartiniais tapusių ministro “pamąstymų” akivaizdu, jog su premjero išvyka į JAV visa Andriaus Kubiliaus vyriausybės ir atskirų ministerijų viešųjų ryšių mašinerija pradėjo judėti labai aukšta pavara ir sparčiai didindama tempą.

Kyla natūralus klausimas, kodėl dabar ir kodėl tokiu būdu? Beje, nemažiau smalsu sužinoti, kodėl šiam Kubiliaus įvaizdžio korekcijos planui tokia svarbi JAV ir joje besibazuojančios Silicio slėnio įmonės? Norint į pastaruosius klausimus rasti atsakymus, svarbu suvokti esamą Andriaus Kubiliaus įvaizdžio ir jo politinės situacijos būklę. O ji, reikia pasakyti, nepavydėtina. Visos Lietuvoje kylančios ekonominės, politinės, socialinės įtampos tiesiogiai asocijuojasi su pono Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdomas politika. Ekonomikos skatinimo planas neveikia, bedarbystė auga geometrine progresija, emigracijos mastai jau seniai pranoko visus įmanomus rekordus, o čia dar žiūrėk ir korupcijos skandalai. Viskas, kas galėjo šioje situacijoje pakenkti Andriui Kubiliui ir jo vyriausybės įvaizdžiui bei politinių pozicijų tvirtumui, išsipildė su kaupu. Todėl nereikėjo didelės premjero patarėjų išminties suvokiant, jog bet kuris premjero ir jo komandos mėginimas Lietuvoje ieškoti asmeninio ir vyriausybės įvaizdžio reabilitavimo resursų būtų patyręs, o ir dabar patiria, absoliutų fiasko. Kalbant be užuolankų, vyriausybės vadovas yra ištiktas politinės/įvaizdinės komos, kuri po savivaldos rinkimų gali baigtis premjero politine mirtimi.

Norint išvengti tokio liūdno Andriaus Kubiliaus politinio/įvaizdinio finalo, jo komandai reikėjo situaciją keisti radikaliai. Tačiau radikaliam situacijos perlaužimui premjerui naudinga linkme maišė/o šie faktoriai:

-         Andriaus Kubiliaus asmeninis charakteris nėra pati geriausia faktūra modeliuojant įspūdingą ir įtikinamą PR rūbą (įsitempęs, baikštus, tiesioginio kontakto vengiantis, intravertiškas, biurokratinis, sausas ir t.t);

-         Andrius Kubilius, būdamas premjeru, taip ir nesugebėjo proaktyviai formuoti savo premjerinio įvaizdžio. Ne jis, o jam įvaizdį suformavo krizė, valdinga prezidentė (jos fone Kubilius atrodo baikščiu mokinuku), dėmesinga ir diplomatiška Seimo pirmininkė (jos fone Kubilius atrodo sausu „kirvuku”);

-         Premjero įvaizdį formavo/ja ir atskiri ministrų pasisakymai bei sprendimai, kurių premjeras sąmoningai „nepastebėdavo” taip tik dar labiau gilindamas politinę ir įvaizdinę savo ir visos vyriausybės keterą (Dagys - „bambaliai”, Kreivys - „mistinis ekonomikos skatinimo planas”, Vilkaitis „visi galai veda į Vilnių” ir t.t);

-         Chaotiška ir stabilumo stokojanti koalicija Seime ir Vyriausybėje, bei politinių naujokų tyčiojimasis iš Andriaus Kubiliaus ir jo nesugebėjimas „nuleisti” jų ant žemės, politikams ir visuomenei tapo visiškai „neįgalaus” politikos paveikslą;

-         Chaotiški santykiai su paties partija (frakcija Seime) tapo papildomu argumentu prieš Andrių Kubilių, kaip partijos vadovą;

Sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau ir šio užtenka, jog suprastumėme, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė Andrius Kubilius ir jo patarėjų komanda. Nacionalinių lyderių plejadoje Andriui Kubiliui paliktas tik statisto vaidmuo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė sumaniai tvarkosi vidaus ir užsienio politikos baruose, Seimo pirmininkė Irena Degutienė profesionaliai vairuoja Seimo laivą, o ir puikiai stiprina savo pozicijas konservatorių partijoje, kitaip tariant, Andriui Kubiliui savo politinės reikšmės ivaizdiniam sustiprinimui Lietuvoje neesama vietos ir erdvės, jis tiesiog išstumtas iš lietuviško erdvėlaikio. Todėl amerikietiškasis premjero politinio ir įvaizdinio gaivinimo projektas buvo ne galimybė, o atvirkščiai būtinybė.

Reikia manyti, kad filosofinį išsilavinimą turintis premjero patarėjas Virgis Valentinavičius puikiai išmano graikiško mito logiką, o ypač kruopščiai išstudijavęs Homero „Odisėją” ir joje aprašomą Odisėjo žygio simbolinę reikšmę didvyrio ir tautos (piliečių bendruomenės) santykio psichologijai. Nes kitu atveju visa ši premjero ir jo kariaunos užjūrio viešųjų ryšių epopėja taps ne graikiško herojaus triumfo, o tragedijos istorija. Statyti už pirmąjį (triumfo) variantą išmoningai vilioja ministro pirmininko preciziškas mėginimas kartoti šio mito psichologinę logiką ir istorinę chronologiją. Į užjūrį vykstama užkariauti JAV investuotojų bendruomenės simpatijų (Troja). Visus stebinčius šią narsią kovą už papildomą investuotojų dolerį mėginama įtikinti, kad pergalė pasiekta (Troja užimta). Tokiai žiniai sustiprinti iš užjūrio skrieja kvapą gniaužiantys pranešimai apie premjero susitikimus su kompanijų “Faceboook”, “Oracle”, “IBM”, “Cisco”, HP atstovais bei JAV prezidento kabineto nariais. Lietuva ruošiama pergalingam savo „didvyrio” sugrįžimui iš už Atlanto. Triumfo sugrįžimas negali būti užtemdytas ir iš Lietuvos atskriejančių skeptiškų mintijimų, jog vizitas nedavė jokių apčiuopiamesnių rezultatų ir iš principo buvo bevertis. Vyriausybės vadovas paklūsta homeriško mito vidinei logikai - Odisėjo (Kubiliaus) triumfuojantis grįžimas į Itakę (Lietuvą) negali būti paprastas ir trumpas. Dešimt metų Odisėjas privalėjo grumtis su įvairiomis gamtos stichijoms ir dievų siųstais išbandymais, kol pasiekė savo gimtąją šalį. Andrius Kubilius tiek laukti negali, todėl bevelija mito dramaturginę laiko liniją trumpinti. Tą jam leidžia padaryti puiki oro linijų infrastruktūra ir modernios orlaivių navigacinės technologijos, kurios neleis premjerui ir jo komandai pasiklysti grįžinėjant į savąją Įtake (Lietuvą). Iš visos Odisėją lydėjusios gamtos ir dievų išbandymo plejados premjerui beliks patirti tik politinių vietos dievų (parlamente) ir dievukų (partijoje) išbandymus ir rūstį. Tačiau neverta nuogąstauti, nes prie to premjeras jau pripratęs. Kaip pats sako, turi tam imunitetą. Todėl tikėtina, jog vyriausybės vadovo apsireiškimas triumfuojančio herojaus amplua, kurį per šias kelias užatlantėje praleistas savaites tauta privalėjo naujai „atrasti”, „suprasti” ir „įvertinti” (to tikisi premjero PR komanda), taps vienu pagrindinių media įvykių, kuriuos su pasimėgavimu aptarinės lojalūs premjerui ir jo aplinkai orakulai (žurnalistai). Kitaip tariant, planas „Atgaivinkime politinį/įvaizdinį paliegėlį” su kaupu būtų išpildytas.

Toksai scenarijus įmanomas ir labai tikėtinas, jei ne vienas „bet”… Graikiško mito logika yra tragiško herojaus logika. Herojaus, kurio lemtis yra pražūtis - sunaikinimas (Achilas, Prometėjas, Odisėjas ir t.t). Šios vidinės graikiško mito dinamikos neturėtų pamiršti ir optimizmu trykštantys premjero patarėjai. O susirūpinimui esama pagrindo. Odisėjo sugrįžimas į Itakę virsta skaudžia tragedija, kurios centre nepripažinto, atstumo, nesuprasto žmogaus vienatvė, pasibaigianti žūtimi nuo mylimo sūnaus rankų.  Odisėjo triumfas tapo jo mirties pranašu. Šis Andriaus Kubiliaus virtualizuotas „politinio svorio” auginimo projektas, kuriam pasirinkta gerokai nuo lietuviškų politinių batalijų nutolusi geografinė erdvė, yra perdėm rizikingas, o ir su visam mažai teikiantis vilties pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Kelia nuostabą faktas, kad žinią, kurią premjero komanda pasirinko pasiųsti Lietuvai, visiškai neaktuali ir stokojanti politinio ir socialinio konteksto. Nejau premjero komandos strategai nesuvokia, kad kalbos ir svaičiojimai apie aukštąsias technologijas ir šio sektoriaus įmonių investicijas Lietuvoje, tradicinių ūkio šakų drebėjimo prieš bankroto šmėklą fone, skamba, kaip siurrealistiniai kliedesiai. Bedarbių armija ir iš įsiūčio springstantys vos galą su galu suduriantys piliečiai netiki, nesupranta ir nenori girdėti sofistikuotų ir miglotų premjero ir jo komandos „strategų” kalbų apie technologinį ir inovatyvų Lietuvos ekonomikos šuolį. Netiki šiais premjero burtais ir tie, kurie išmano šią sritį ir suvokia jos teikiamą naudą. Netiki todėl, kad nuo premjero kalbų - dar būnant 2004-2008 m. Seimo opozicijos lyderiu - apie jo pasiryžimą aktyviai siekti Lietuvos modernizacijos įvairiose ekonomikos šakose - niekas nepasikeitė ir beveik nepasistūmėjo į priekį. Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais tariant, turime tauškiančių, o ne dirbančių premjerų tradiciją tęsiantį vyriausybės vadovą. Tokiu „vizionizmu” premjeras save atskleidžia kaip žmogų, kuris su Lietuvos realybe turi tik tiek bendro, kad žmonos rankomis sumoka mokesčius ir savo pase turi įrašą „Lietuvos respublikos pilietis”. Tik tiek. Jei šis užjūrio investuotojų medžiojimo safaris premjero komandai teikia vilčių atlikti jo, kaip „politinio sunkiasvorio” įvaizdinę reabilitaciją visuomenės ir konservatorių elektorato akyse, tai tokia su tikrove prasilenkianti politinės komunikacijos strategija ministrų kabineto galvą ne reabilituoja, o laidoja kaip groteskišką ir realybėje nesigaudantį politinį anachronizmą.

Skubotos išvados - pasakytų tas negausus simpatikų būrelis, kuris dar nepraranda vilties dėl premjero. Ir iš dalies su jais sutikčiau. Didelė tikimybė, kad šiuo užjūrio vojažu Andrius Kubilius pradeda savo titanišką kovą dėl partijos pirmininko posto, o ne dėl „širdžių” premjero titulo. Toks šio vizito interpretavimas būtų logiškas. Nors Irenos Degutienės pirmininkavimo klausimas partijai jau išspręstas, belieka sulaukti savivaldos rinkimų rezultatų, kurie taptų formalia priežastimi Andrių Kubilių patraukti į šoną, tačiau premjeras ir jo komanda dar nepraranda vilties. Nepraranda vilties, nes Irena Degutienė yra silpna vienu reikšmingu aspektu. Ji neturi aplink save sutelkusi patikimos ir gebančios strateguoti žmonių komandos, kuri prie visų teigiamų Seimo pirmininkės asmeninių savybių sugebėtų ją parodyti kaip lyderę, turinčią ilgalaikę viziją ir strategiją. Čia Andrius Kubilius ir jo „strategai/vizionistai” kaip niekad stiprūs ir kupini fantastiškiausių „idėjų”. Todėl artėjant savivaldos rinkimams turime būti pasiruošę išgirsti dar ne vieną „įdomią” premjero ir jo komandos mintį. Žaidimas prasideda va bank, nes Andriaus Kubiliaus partinė mirtis būtų skausminga ne tik šiam politikui, bet ir už dabartinio konservatorių lyderio nugaros stovinčioms verslo grupuotėms. Vyriausybės vadovo pralaimėjimas partinėse grumtynėse reikštų ir bet kokio reikšmingesnio politinio vaidmens praradimą iki artimiausių parlamento rinkimų, o opozicijos sėkmės atveju ir po jų. To kol kas nenori nei pats premjeras, nei jį remiantis verslas, nei jo asmeninių patarėjų kariauna. Ši Homero „Odisėjos” herojaus reminiscencija, kurią savo užjūrio „investicijų paieškos” žygiu mėgina atlikti Andrius Kubilius ir jo komanda, gali būti traktuojama, kaip premjero žinia partijai apie tai, kad premjeras „dar turi parako” ir yra pasiruošęs pakovoti dėl savo pozicijų partijos viduje, o ir Lietuvos politinėje padangėje.

Nors premjero komanda taptų jo stipriąja puse galimose grumtynėse su Irena Degutiene ir partijos opozicija, tačiau paradoksaliai ši komanda yra ir labiausiai premjerui kenkiantis veiksnys. Apstatęs save nepartiniais patarėjais ir ministrais dabartinis partijos pirmininkas net didžiausius simpatikus pastūmėjo į partinę opoziciją sau. Vyraujančias įtampas ir jų mastą paryškino viešas dviejų Andriaus Kubiliaus „ištikimųjų” susikirtimas. Mantas Adomėnas užsipuolė Vilniaus merą Vilių Navicką dėl jo perdėto prielankumo homoseksualių žmonių eitynėms Vilniuje. Abu priklauso tam pačiam partijos Vilniaus skyriui. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog šis viešas partijos „bičiulių” susikirtimas ne kas kita, kaip į paviršių kylančios konservatorių partijos lyderio komandos kautynės. Kautynės dėl įtakų ir sąrašo vietos prieš artėjančius savivaldos rinkimus. Vieši premjero bičiulių svaidymaisi kaltinimais esamoje situacijoje jam ypač nepatogūs ir nenaudingi. Jie siunčia signalą partijai, kad Andrius Kubilius nesugeba susitvarkyti su savo artimiausia aplinka. Žmogui, kuris nesusitvarko su vieno partijos skyriaus problemomis ir vėl patikėti partijos vairą…daugelis prieš spręsdami labai gerai pagalvotų. Ir ne paslaptis, Andrius Kubilius jaučia, kad šis sprendimas būtų ne jo naudai.

Gaila konstatuoti niūrų faktą (esu konservatorių simpatikas), tačiau premjero užjūrio odisėja ir vėl patvirtino jau ne kartą viešai svarstytą mintį, kad Andrius Kubilius nėra politinis lyderis, kuris gebėtų kurti, valdyti ir sau naudinga linkme kreipti politinį procesą. Ši užjūrio kelionė ir galimai jos pagalba mėgintos spręsti įvaizdinės ir politinės premjero problemos, mano nuomone, patyrė visišką fiasko. Norint būti herojumi nereikia sėkmingos istorijos, reikia būti herojumi, kuris nesėkmingą istoriją paverčia legenda apie save ir savo šlovę. Jei atvirai, truputį nuvylė ir Andriaus Kubiliaus komunikaciją kuruojanti komanda. Puikiai premjero vaidmenyje mėginę rekonstruoti graikiško mito herojaus prototipą visiškai prašovė su mano jau minėto politinio, ekonominio ir socialinio konteksto interpretavimu. Šis konteksto nesuvokimas ne tik neleido tikėtis sėkmės, bet ir dar labiau pagilino premjero politines/įvaizdines problemas. Premjerui ir jo komandai norėčiau palinkėti suvokti vieną esminę tiesą: aurea praxis, sterilis theoria.

Rodyk draugams

Ko Andrius Kubilius gali pasimokyti iš Davido Kamerono? Apie Didžiąją Britaniją po krizės.

Paklausus tūlo lietuvio, kokiam politiniam flangui priklauso premjeras A.Kubilius, retas, kuris suklystų atsakydamas - konservatoriams, o ir teiginiui, jog tai svarbus žmogus Lietuvoje nekiltų noras prieštarauti. Tačiau lietuviams esama ir kito nemažiau svarbaus konservatyvių pažiūrų politiko. Tiesa dar ne premjero, bet greitai juo tapsenčio - Davido Kamerono (43). Daugelis jo vadovaujamai konservatorių partijai pranašauja triumfą pavasarį vyksiančiuose Britanijos parlamento rinkimuose. Regis savo sėkme neabejoja ir pats Kameronas. Reikia pripažinti, kad mūsų emigrantams, o ir čia likusioms jų šeimoms, šis politikas, kur kas reikšmingesnis nei mūsų besiblaškantis premjeras. Artimiausiu metu tik nuo charizmatiškojo brito politikos efektyvumo priklausys ar emigracijai save pasmerkusių ir jų šeimų artimųjų piniginės pilnės tokiais pačiais tempais, kaip iki krizės. Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų Davidas Kameronas atsakinėjo amerikiečių savaitraščio NEWSWEEK apžvalgininkui Stryker McGuire.

Jūs esate labai populiarus Britanijoje. Rinkėjams jūs patinkate. Tačiau apklausos rodo, kad jūsų partijos populiarumas nėra jau toks įtikinamas. Daugelis apklaustųjų teigia, kad konservatorius renkasi ne todėl, kad jiems patinka partija, o todėl, kad nepatinka leiboristai. Ar prieš rinkimus šios nuotaikos jums nekelia nerimo?

Klausykit, aš pers savo gyvenimą dar nė karto nesu sutikęs politiko, kuris būtų patenkintas savo reitingais. Nesu aš jokia išimtis. Ir sau, ir partijai nuolatos kartoju, kad mes privalome stengtis būti geresni. Tačiau vargu ar atsiras prieštaraujančių teiginiui, kad partijos populiarumas ir įdirbis tikrinami rinkimuose. Šiuo aspektu mums metai buvo pavykę. Jei prisiminsime savivaldos rinkimus ir rezultatus, kurių pasiekė partija mums ypač svarbiose apygardose, tai turėtumėte sutikti, jog metai mums buvo sėkmingi. Nereikia slėpti ir to fakto, kad žmonės labai nepatenkinti leiboristų vyriausybe, tai mums išėjo į naudą. Nepaisant to mums reikėtų labiau pasistengti, jog rinkėjai balsuoti ne „prieš”, o „už”. Tvirtas ir aiškus pasitikėjimas būsima vyriausybe ypač svarbus. Šalis yra apimta recesijos. Žmonių palaikymas ir supratimas ypač reikšmingi kalbant apie sprendimus, kurių reikės imtis. Todėl partijai sakau, kad prieš musų akis atsiveria labai sudėtingų darbų ir iššūkių metas.

Ar galėtume įvardinti tris darbus, kuriuos padarysite tapęs premjerus per pirmąsias keleta darbo dienų. Darbus, kurie aiškiai parodytų jūsų kitoniškos politikos kryptį, neleisiančią jūsų tapatinti su leiboristų trylikos metų valdymo stiliumi?

Pirmasis darbas, tai pergalė Afganistano kare. Nuo pirmųjų dienų kibsiu į šį reikalą. Tarnaujantiems Afganistane išmokas padidinsime dvigubai. Antras, nemažiau opus klausimas - valstybės biudžeto deficitas. Susipažinę su biudžeto planu kitiems metams, kurį pristatė Alistair Darling, mes likome priblokšti. Tokio neatsakingo, nenuovokaus ir neprofesionalaus biudžeto projekto dar nesu matęs. Todėl pirmas darbas, kurį atliksime su kabinetu, tai biudžeto peržiūrėjimas išlaidų mažinimo ir pajamų didinimo linkme. Trečia ir labai svarbi darbų kryptis - valstybinio/biurokratinio aparato mažinimas. Šalyje esama tiek daug kontroliuojančių institucijų, kad žmogus norintis dirbti savo tiesioginį darbą to negali normaliai daryti. Daugiau laiko sugaištama įvairių deklaracijų pildymui ir tikslinimui nei tiesioginei veiklai.

Po rinkimų paveldėtumėte vieną labiausiai praskolintų Europos Sąjungos valstybių. Kai kurie ekonomistai Britaniją lygina su ant finansinės katastrofos ribos balansuojančia Graikija. Biudžeto deficitas stulbinantis, ką planuojate daryti, kad sumažintumėte šį deficitą ir tuo pačiu neblogintumėte viešojo sektoriaus paslaugų kokybės (ligoninės, mokyklos)?

Aš nesutinku su nuostata, kad kokybiškoms paslaugoms reikia išimtinai didelių pinigų. Pasižiūrėkite į verslo pasaulį. Šią sunkią ekonominę akimirką verslas mažina išlaidas, tačiau nuo to paslaugų kokybė nenukenčia. Atvirkščiai, kai kur ji net gerėja. Tačiau tenka pripažinti, kad daliai paprastų britų, tokie teiginiai atrodo neįtikėtini ir beveik iš stebuklų sferos. Aš kartojau ir kartosiu, kad aukščiausios grandies biurokratai švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuje gauna per didelius atlyginimus, o ir jų skaičius yra išpūstas. Atlyginimus, kaip ir šių pareigybių skaičių, privalu mažinti, o sutaupytas lėšas reikia nukreipti tiesiai moksleiviams ir jų mokytojams ar medicinos įstaigoms ir medikams. Viešojo sektoriaus atlyginimai, išskyrus mažiausias pajamas gaunančius, privalės būti mažinami, pensijinis amžius prailgintas. Sutinku, kad tokias mintis keista girdėti iš opozicijos lyderio, tačiau realybė yra tokia.

Ar nesibaiminate, jog daugelio Europos valstybių palaikytas griežtesnės finansų sistemos kontrolės modelis taps apynasriu Sičio finansinėms institucijoms ir jų dinamizmui, kuriuo taip didžiuojamasis jau gerus du dešimtmečius?

Ne griežtesnis reguliavimas, o efektyviai veikianti sistema ir struktūra turėtų būti prioritetas. Todėl mes patys planuojame Anglijos bankui suteikti didesnius įgaliojimus reguliuoti finansines institucijas ir jų veiklą šalies teritorijoje. Be abejo, čia reikia ir tam tikros bendra-europinės koordinacijos ir aš nesu prieš. Tačiau privalu atsiminti, jog pagarba kiekvienos valstybės interesui išlaikyti didesnę ar mažesnę kontrolę savo institucinei sąrangai turi būti puoselėjama.

Jūs nuolatos pabrėžiate, kad norite „solidžių bet ne vergiškų” santykių su Amerika. Kai kas šį jūsų pasakymą interpretuoja, kaip lengvą spyrį Toni Bleirui. Kas jūsų nuomone Blairo-Busho santykiuose buvo ne taip ir kaip tai galėjo pakenkti Britanijos interesams?

Didžiausia šių santykių problema - Toni Bleiro nenoras formuluoti aiškius nors ir nevisai malonius klausimus. Na pavyzdžiui: Irako karo eiga, šalies atkūrimo planai ir jo kontrolė. Dabar visa ši situacija kelia labai daug klausimų. Deja, jie nebuvo užduoti, kai to labiausiai reikėjo. Turiu pasakyti, kad situaciją tokioje perspektyvoje matau ne tik aš. Bendraujant su kolegomis iš Respublikonų partijos sulaukių tų pačių pastebėjimų. Jų nuomone, kai būdavo tinkamas laikas ir vieta kelti klausimus iš pono Bleiro jie jų neišgirsdavo. Tai ir yra problema. Manau, kad nei Margarit Thatcher, nei John Majoras, o juo labiau Winston Churchill nebūtų taip pasielgę. Nors mes nepamirštame, kad šiuose santykiuose esame jaunesnieji partneriai, tačiau žinome, kad galime ir nemažai pasiūlyti.

Jūsų pirmtakai Tony Blair ir Gordonas Brownas savo partnerystę su JAV administracija mezgė nelengvais periodais. Karas Irake, pasaulinė ekonominė krizė, kaip galvojate, kokią perspektyvą ir kokius bendrus tikslus galėtumėte formuluoti ir jais pasidalinti su prezidentu Obama?

Esminę mano ir prezidentu Obamos tikslų bei planų bendrystę įžvelgiu užsienio politikos sferoje. Izraelio-Palestinos konfliktas, Irano klausimas, kova su terorizmu ir dar aibė kitų sričių, kurios mūsų šalis ir mane asmeniškai su prezidentu suartina. Ypatingą svarbą teikčiau sutampančiam mūsų požiūriui į klimato kaitos problemas. Būtų puiku, jog mano ir partijos pergalės atveju turėčiau galimybę prie klimato kaitos problemos darbuotis kartu su prezidentu Obama. Be abejo, negalime pamiršti Afganistano. Tai bus pirmasis ir opiausias klausimas, kurį turėsime aptarti su prezidentu Obama. Afganistano darbų, kuriuos reikės nuveikti, sąrašas labai ilgas, todėl veiklos tikrai užteks.

Imigracija, ekonominis klestėjimas ir galiausiai gili recesija. Britanija labai stipriai pasikeitė nuo jūsų jaunystės dienų, ką jums reiškia būti britu 21a.?

Mano nuomone, tai vis dar didi šalis. Būti britu - priklausyti multikultūrinei, sėkmingų ir tradicijas puoselėjančių, bei asmenines laisves mylinčių žmonių bendruomenei. Bendruomenei, kuri yra ambicinga ir stengiasi būti pavyzdžiu kitiems. Nors dabar išgyvename sudėtingą laikotarpį, tačiau mes jį įveiksime ir tapsime tik dar labiau sustiprėjusiais.

Daugelis ekspertų teigia, kad ekonominio atsigavimo pagrindu turėtų būti naujos ekologiškos ir inovatyvios technologijos. Jūsų nuomone, ar Britanija turėtų pasekti šiomis rekomendacijomis ir tapti naujųjų technologijų ir inovacijų centru?

Manau, kad taip. Nors reikia prisipažinti, kad geriausias laikas ir proga jau praleisti. Buvusioms vyriausybėms šie klausimai menkai rūpėjo. Todėl ir matome paradoksalią situaciją, kai Vokietijos Freiburgo miestas generuoja tiek saulės energijos, kiek visa Didžioji Britanija kartu paėmus. Esu optimistas ir manau, kad net ir šioje situacijoje galime atsigriebti. Turime planų pasitelkus agresyvią „žaliosios politikos” strategiją populiarinti hibridinius ir elektrinius automobilius, saulės ir vėjo energiją.

Britanija gali pasigirti pačia geriausia aukštojo mokslo sistema pasaulyje. Jūsų nuomone, ar ši sistema išnaudoja visas savo galimybes?

Tikrai ne. Mūsų mainų ir studentų atvykimo iš užsienio programos labai silpnos. Dažnai gabūs studentai iš Kinijos, Indijos, Brazilijos negali pas mus atvykti dėl sistemos netobulumo. Sistema reikalauja ženklių patobulinimų nes tie žmonės, kuriuos mes prarandame dėl jos netobulumo - mūsų ateities gerbūvio kūrėjai.

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Avataras, savižudybė, patriotizmas, terorizmas, pedofilija, ar visa tai palenda po prasmės tema?

Nespėjus įpusėti Naujųjų metų pirmajam mėnesiui įspūdžių, emocijų ir įvairių patirčių nors vežimu vežk. Ir kiekviena iš jų savaip įdomi bei priverčianti trumpai sustoti bei susimąstyti.
Tačiau apie viską nuo pradžių.

Prieš gerą mėnesį per pasaulį nuvilnijo žinia, kad tik atsitiktinumo dėka pavyko išvengti teroristinio akto lėktuve, skrendančiame iš Nyderlandų į JAV. Iš turtingo Nigerijos bankininko šeimos kilęs 23 m. juodaodis Umaras Farukas Abdulmutalabas (Umar Faruk Abdulmutallab) buvo pasiruošęs ore susprogdinti „Airbus A330-300″, kuriuo skrido 278 keleiviai ir 11 įgulos narių. Tik pastabaus ir drąsaus keleivio Džaspero Šuringos dėka pavyko išvengti kraupios nelaimės. Nutilus šių laikų didvyrio liaupsėms esminiu neįvykusios tragedijos klausimu, tapo noras suprasti ir suvokti jaunojo nigeriečio elgesio motyvus. Nesiplečiant ir per daug nesigilinant į peripetijas bei kilusios diskusijos turinį, reziumuojant galima teigti, kad visos ekspertų nuomonės ir išvados perdėm padrikos ir paviršutiniškos. Dominuoja senos froidistinės psichoanalizės kontūrai. Nepritapo visuomenėje, buvo neurotiškas, kupinas vidinių konfliktų ir t.t. Visi teiginiai ir mintys tarsi traukti iš XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios psichoanalizės pradžiamokslio. Problema ta, kad psichoanalitikės Karen Horney žodžiais tariant, „nėra idealių sąlygų psichoanalizei” ir visi teoriniai žmogaus psichinės struktūros ir elgesio modeliai privalo būti vertinami - suvokiant antropologinę šios problemos sudedamąją. O teroristo, konkrečiai Umaro Faruko Abdulmutalabo, atvejis kaip tik toks. Ta antropologinė sudedamoji, apie kurią čia kalbu - islamo radikali religinė, kultūrinė sąmonė, turinti labai stipriai išreikštą egzistencinio prasmingumo jausmą. Iš čia dažnai kyla naiviai suvedžiojamų teroristų romantinis idealas savo mesianistine misija. Tokiems žmonėms, kurių pamatinis buvimo šiame pasaulyje tikslas tiesos ir prasmės paieška bei kitų konversija į tai, kuo pirmieji tiki, padėti susivokti gali tik alternatyvi prasminė leksika ir kultūra. Vakarų pasaulis ir jo klasikinė prasminė leksika (helenistė/judokrikčioniška), F.Nyčės žodžiais tariant, jau senai mirusi. Kylą klausimas, kuo atsakyti tokiems žmonėms į jų nerimą ir iškreiptą norą žudyti vardan prasmės ir tiesos? Atkreipkite dėmesį, jog dauguma teroristų vienaip ar kitaip susiję su Vakarų kultūra. Dažnas iš jų puikiai žinojo Vakarietiškos kultūros teikiamas „vertes” ir „pranašumus”. Nepaisant to, prisidengdami Islamo skraiste metė šiai kultūrai iššūkį. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo pirmą kartą! (Terorizmas)

Nežinau, ar visuomet gerai kalbėti apie skaudžius savižudybės faktus net ir pačių kilniausių prevencinių tikslų vedinam, tačiau perskaitęs apie jauno abituriento savižudybę, kurios pagrindiniu motyvu tapo „nesėkminga meilė”, nesuturėjau. Pagalvojau, jog jaunojo teroristo ir jaunojo savižudžio istorija turi vieną esminę jas jungiančią fabulą. Tiek pirmasis, tiek antrasis savo radikaliu pasirinkimu mirti pamėgino spręsti ar išrišti gyvenimo prasmingumo rebusą. Vienas mirtį (susisprogdinimą) pasirinko kaip gyvenimą įprasminantį gestą, o antrasis, reikia suprasti, mirė (pasikorė) norėdamas išsivaduoti iš (be)prasmės egzistencijos gniaužtų. Paradoksalu, jog abiejų pasiryžusių mirti (teroristui per neapdairumą „nepasisekė”) motyvas identiškas ir metodas visiškai identiškas - mėgindami atsakyti į savo egzistencinio prasmingumo klausimą jie pasirinko savęs išeliminavimo iš dialogo su gyvenimu strategiją. Kitaip tariant, abudu geidė, kad gyvenimas su jais kalbėtų ir jiems atsakytų, tačiau save pasmerkęs teroristas „pervargo” nuo dialogo su mirtingaisiais ir pasirinko Alacho prieglobstį, o antrasis - tiesiog neturėjo jėgų klausti ir klausyti, ką jam kalba gyvenimas. Tiek vienas, tiek kitas savo apsisprendimą mirti buvo subrandinęs Vakarų kultūros kloduose, kuriuose prasmės ir mirties temą gražiai reziumavo A.Camiu. Jo nuomone, vienintelė likusi pamatinė filosofijos problema - savižudybė. Dostojevskio romano „Idiotas” personažo Terentjevo žodžiais, šią savižudybės psichologiją aprašo kaip begalinio maišto prieš savo lemtį „būti” psichologinę dramą. Terentjevas susirinkusiems pas kunigaikštį Miškiną nuosekliai ir šaltai dėsto savo argumentus už savižudybę, kuri kaip galimybė jam iškilo sužinojus, jog jis serga džiova ir greitai mirs. Jis kreipiasi į susirinkusiuosius „Aš mirsiu žiūrėdamas tiesiog į jėgos ir gyvybės šaltinį ir nepanorėsiu tos gyvybės! Jeigu aš būčiau turėjęs valią negimti, tai tikriausiai nebūčiau sutikęs gyventi tokiomis pajuokiamomis sąlygomis. Bet aš dar turiu galią mirti, nors atiduodu jau suskaitytas dienas. Nedidelė galia, nedidelis nė maištas”. Šie žodžiai radikali - teroristinės savimonės verta reakcija į mūsų kultūroje ir filosofinėje sąmonėje stipriai šaknis suleidusio nihilizmo ir jo šūkio „Kas mus nesužlugdo, tas sustiprina” mėginimą tarti esant galimybės pačiam žmogui save sukurti ar perkurti iš naujo. Tokia savižudybės ir savęs žudymo logika jau nebėra mūsų Vakarietiškos kultūros anomalija, ji tampa pačios kultūros šerdimi. Nyčiškas antžmogio (graikiško mito herojus) projektas tapo tik butaforija žvelgiant į tą „naujojo žmogaus” projektą, kurį mes regime nūdien. Besižudantys dėl „islamo” ar „nelaimingos meilės” etiniu požiūriu verti užuojautos. Todėl tokių akimirkų akivaizdoje nereikia drovėtis ir klausti savęs, ar mes esame tie, kurie M.Buberio žodžiais tariant, savo prasmingumo karkasą statome ant santykio AŠ-TU. Ir ar tokiomis nevilties ir skausmo minutėmis išlaikome pareigos (pabrėžiu) egzaminą - greta esančiam ištarti AŠ esu TU, o TU esi AŠ. Tada kai šalia mūsų esama sutrikusio ir mūsų pagalbos besišaukiančio žmogaus, o ir atvirkščiai, ar mes drįstame prašyti pagalbos savo giliausioje neviltyje. Juk gyvenime nereikia jokios rafinuotos psichoanalitinės išmonės, kad kitame žmoguje pažadintum smalsumą ir žingeidumą į gyvenimą žvelgti ne kančios ir nusivylimo akimis, o prasmės ir noro gyvenimui tarti TAIP pasiryžimu. Egzistencinės psichoterapijos pradininkas V.Frankl kalbėdamas apie egzistencinės nevilties diktuojamą norą viską spręsti radikaliai siūlo elgesio maksimą, kuri tokius žmones iš nevilties trauktų: „Gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą ir pirmą kartą būtum pasielgęs taip blogai, kaip ketini elgtis dabar” . Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo antrą kartą! (Savižudybė)

Manau, jog vadinamasis pedofilijos skandalas, čia tik mano subjektyviu įsitikinimu, galutinai apnuogino mūsų visuomenės opažaizdes. Didžiulė neapykanta vienas kito atžvilgiu, vieši televiziniai teismai ir linčo akcijos neturint įrodymų ir faktų, fariziejiškas teisingumas ir sadukiejiškas moralumas plūste plūsta iš tų lūpų, kurių sąžinę slegia ne mažesnės blogybės nei tų, kurie yra kaltinami. Ir tik kažkur kukliai savo vidiniame pasaulyje pasislėpusi mergaitė, ar kiti panašaus likimo vaikai, baikščiai žvalgosi į šonus klausdami, kada gi viskas baigsis. Nereikėtų apsigauti, čia nėra kovojama už mergaitės ar vaikų interesus. Suaugusių pasaulis su jam būdinga grobuoniška aistra gina savo „reputacijas”, „postus”, o veikiausiai tik paprastą ir nuzulintą skatiką. Šios visos pedofilijos istorijos atomazga ne dvi žmogžudystės Kaune, o paskutinės tikėjimo teisingumu ir žmogaus moralumu gėlės dedamos prie Lietuvos valstybės kapo. Tos valstybės, kurią šią akimirką išties verta palaidoti. Ir pamėginti pagalvoti apie naujos Respublikos kūrimą, juk šiai dvidešimtmetei (20 m. Lietuva nepriklausoma) laikas apsispręsti, kuo norima būti. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo trečią kartą! (Pedofilija)

Buvau maloniai nustebintas savo bičiulio, kuris diskusijos metu prie vyno taurės (aš, reikia pasakyti, negeriu jau keleta mėnesių) aistringai ir įtikinamai pasakė katalikiškas, tautines ir pilietines vertybes ginančią kalbą. Nuostaba buvo tokia stipri (bičiulio mat būta prisiekusio laisvamanio ir tvirto liberalo), kad nelabai turėjau ką ir pridėti. Prisipažinsiu, giliai širdyje pasidžiaugiau, jog visos šios slogios ir dažnai į neviltį ir beprasmiškumą orientuotos nuotaikos fone, atsiranda tokių nuoširdžių idėjinių ir vertybinių konvertų. Tokie maži bičiuliški pasisėdėjimai kartais leidžia mėgautis akimirkos žavesiu ir tikrumu par excellence. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo ketvirtą kartą! (Patriotizmas)

Jameso Camerono kino filmas “Avataras” kaitina aistras. Kiek uždirbs, ar bus tęsinys, o kas toliau? Turiu pasakyti, kad pagrindo tokiai lengvai isterijai esama. Būtų stebėtina, jei psichozė masių neapimtų žvelgiant į vaizdus, kurie su 350 mln. JAV dolerių kūrybiniu biudžetu ir krūva programinės technikos, buvo sukurti kaip tik tam, kad sukeltų lengvą isterijos formą. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad asmeniškai man filmas pasirodė nuobodus, bet čia emocijos. Žvelgiant ne emociškai, o technologiškai - filmas tobulas.
Jei atvirai, tai apie šį kino filmą prašnekau ne dėl jo išskirtinės vietos kinematografinės tradicijos paveldo archyvuose, bet dėl naujienos, kurią šiandieną perskaičiau. Naujiena skelbia, kad JAV kino teatrų lankytojai išgyvena depresiją po „Avataro” peržiūrų. To priežastis - iškylantys sunkumai sugrįžti į realybę ir žvelgti į šį „niūrų” pasaulį blaiviomis akimis. Geidžiama ir toliau likti tame palaimingame rojuje. Pamaniau pirmas kuklus žingsnis į realaus pasaulio pakeitimą virtualiu. Jei atvirai, pirmą kartą susimąsčiau apie tai, kas mūsų laukia, apie embrionizuoto/izoliuoto tipo sąmonės (žmogumi to jau nebevadins) egzistavimą žemėje, kuris išeliminuos pamatinį buvimo čia ir dabar prasmės klausimą. Tiesiog liks hedonistinės sąmonės srautų valdymo tinklas, kuris bus palaikomas dirbtinio intelekto sistemų, su išvystyta organų regeneracine infrastruktūra. Tokiai „gyvybės” ir egzistavimo formai terpti šioje žemėje yra ruošiamos visos sąlygos. Manau, kad žmogus ir pats nelabai supranta, ką gali vaizduotės ir technologijos simbiozė. Ką gali technologijos ir proto simbiozė, mes jau tai patyrėme Hirosimoje ir Nagasakyje. „Avataras” ir ši vaizduotės kontrolės ir valdymo ideologija, paremta technologiniais sprendimais, kaip tik ir bus tai, ką vadindami Pandora mes džiūgaujam. Prieš mirtį leidžiama ištarti paskutinį norą, kai kas pasirenka mirtį. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo penktą kartą! (Avataras)

“Prasmės ieškojimas - svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime, o ne instinktyvių potraukių “antrinis racionalizavimas”. Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą.”
Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai, 2008.

P.s Čia naktinėjančio žmogaus mintys. Nieko rimto!

Rodyk draugams