BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ecce Homo: Justinui Marcinkevičiui atminti

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Gimusieji geidauja gyventi - ir gauti mirties dalias, ir dar vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti.

Herakleitas, Fragmentai

Mirties akivaizdybėje žmogaus širdis tampa visiškai sujaukta. Kasdieniai vargai ir rūpesčiai tampa mielu prisirišimu prie šios žemės, artimo žvilgsnis veriančiu skausmu žingsniuojant į kapo duobės vienatvę, medžiai, debesys ir visa ta žmonių masė, erzindavusi monolitinę vienatvės rimtį mirties papėdėje veriasi nauja aistra gyventi. Tą akimirką, kai mirtis prakalbina sumišusį žvilgsnį, būties akies rainelė tampa stamantriu veninės arterijos kodu, varinėjančiu gyvenimo kraują iki paskutiniojo išsikvėpimo, transformuojančio žmogaus būties masės formulės logiką iš egzistencinio Daugio į lengvėjantį ir visiškai (be)masėje Būtyje ištirpstantį Niekio tašką. Žmogus pradėtas Žodžiu ir Būtį įkurdinęs žodyje (kalboje) per neapdairų likimo pokštą savo gyvenimą išgyvena paskutiniosiomis kosminės Tylos akimirkomis. Ši kosminė Tyla, kuri be jokio aido ir ženklo šešėlio įsiskverbia į nejudrų mirties paženklintą kūną, tampa ironiška apostrofa nenugyventam gyvenimui ir nemylėtai gyvybei.

Justinas Marcinkevičius - monumentalus savo darbu ir prisiekęs žmogiškumui savo meile mūzai bei paprastam Žodžiui. Žodžiui, kuris skambėjo suprantama tarme ir dvasios prokalbe mūsų kartai. Poetas išeina tik tam, kad žmonės sugrįžtų į savo namus, sodybas, tėviškes galų gale į patį Gyvenimą.

Gyvybė - mano ginklas,
užuobėga menka,
nesibaigiantis ginčas,
nei karas, nei taika.
Tiek būta, jausta, rėkta,
kad jau spėliot imi:
o kas gamtos norėta
įrodyt manimi?
Ko gero, jos mėginta
visu manim pajust,
kaip skaudžiai viskas krinta,
ir kaip aš myliu jus.
Justinas Marcinkevičius

Rodyk draugams

Paulius Širvys. Aš taip laukiu

Nulingavo,
Nusinešė
Saulę
Tolimi
Vaivoriniai
Miškai.

Krinta lapai -
Pageltę,
Numirę
Laiškai.
Krinta,
Krinta
Kaip grumstai
Ant karsto.

Širdį varsto
Kraupus graudulys.
Stoviu aš
Kaip Čiurlionio
Legendų
Šaulys.

Po mirgiuoju
Žvaigždynų šalmu
Tiesia toliams
Rankas Obelis -

Išsiilgus,
Nuoga,
Į mane panaši
Laukimu.

Aš taip laukiu.
Taip laukiu
Ateinant
Kažko,
Ligi galo
Atvėręs duris,
Tuštuma.
Nykuma.
Nors užklystų
Vagis
Bent kuris.

Kaip ilga,
Kaip ilga
Vieniša
Ir vėjuota
Naktis.

Užu lango
Galanda - -
Gal man? -
Savo dalgį
Mirtis.

Žiba, spindi
Viena
Kelrodėlė
Žvaigždė -
Tolimoji
Klajūno viltis.

Aš taip laukiu,
Taip laukiu,
Atvėręs duris.

Rodyk draugams

Nikodemas Rainys: Miręs daiktas (Poezija)

Foto Rudolph Diesel

Kai susitinka dviejų žmonių pasauliai, tu negali nieko pakeisti…
Kai susitinka dvi neviltys, tu negali į jas įsisprausti viltimi…
Kai susitinkama išsiskyrimui, tau nelemta tapti amžina stotele…
Kur juodais krankliais dvi mirtys kapoja viena kitos akiduobes, ten gyvastis neužklysta…
Kai Dievo nesama, Kristus bejėgis…
Visur yra tik buvimo svilėsiai ir nieko daugiau…
Visur tūno nevilties simetrija - tobula daikto mirties simbolika…

Erat Verbum 0 0 12

Rodyk draugams

Charles Baudelaire. Vakaro harmonija

Vakaro harmonija

Štai laikas, kada, suvirpėjęs ant plono kotelio,
Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia,
O vakaro vėjuj garsai, kvepalai sukas, žaidžia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia.

Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia;
Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia -
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia.

Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia -
Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia:
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely.

Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Prabėga dar kartą žavios praeities visą kelią;
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely -
Many atminimas tavęs kaip monstrancija saulėmis žaidžia.

Charles Baudelaire

Rodyk draugams

Stotelė tarp Londono ir Talino - Vilnius su Icchoku Meru, Theo de Boeriu, Francu Kafka

Foto deviantart.net

Prireikė tik kelėtos dienų, kad karščiu alsuojantį Londoną iškeisčiau į pragariškoje kaitroje skendintį Taliną. Šis tarpas tarp lagamino iškraustymo ir naujos parengties į savo literatūrinių skaitinių kraitę leido įrašyti Icchoko Mero vardą ir pavardę. Pažintį su autoriumi pradėjau nuo bene sudėtingiausio jo veikalo - Striptizas. Be galo painus, melancholiškas ir depresyvus kūrinys. Rizikuoju apsijuokti prieš profesionalius literatūros kritikus, tačiau tenka prisipažinti, jog taip ir nesugebėjau sau atrasti kūrinio žanrinės ir stilistinės apibrėžties, tokios, kuri skambėtų įtikinamai ir autorių leistų matyti aiškiame literatūrinės tradicijos naratyve. Tuščia pretenzija? Galbūt. Nepaisant to, teigiamą įspūdį paliko tekste koduojamos sudėtingos prasminės lygtys, su matematiniu tikslumu konstruojama metaforinė kūrinio architektūra, visa tai panardinant į psichoanalitinį/fenomenologinį knygos herojaus (spėju autoriaus) sąmonės ir pasąmonės užkaborių nurenginėjimo (striptizas) aistrą. Tikiuosi, jog šis autorius taps maloniu atradimu - ilgam.

Slegiantys karščiai netapo priežastimi užleisti ir kitus skaitinius. Nyderlandų mąstytojas Theo de Boeris savo knygoje Filosofų Dievas ir Pascalio Dievas aistringai polemizuoja su filosofinio Dievo tradicija. Poleminė strategija korektiška, preciziška ir pagarbi. Šioje polemikoje jo sąjungininku tampa ne kas kitas, o vienas šviesiausių filosofinės minties protų Blasé Pasckalis ir jo credo:

UGNIS

Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, ne filosofų ir išminčių. Tikrumas. Nuojauta. Džiaugsmas. Ramybė. Jėzaus Kristaus Dievas.

Buvo įdomų bent akies krašteliu pažvelgti į šių dienų Nyderlandų filosofinės minties diskursą. Be abejo, viena knyga tik kuklus fragmentas bendroje, tikiu, turtingomis poleminėmis kryptimis ir strategijomis pasižyminčioje olandų filosofinio diskurso mozaikoje, tačiau ir ji reikšminga.

Nyderlandai tik siaurai daliai lietuvių asocijuojasi su P. de Hocho, Rembranto, V.Hedo, J. de Hemo ar Benedikto Spinozos bei Erazmo Roterdamiečio kūryba, o ką jau bekalbėti apie šių dienų autorius ir ypač filosofinės minties. Šiuo aspektu save esame stipriai nuskriaudę. Tiesa, nors ir nefilosofinėje terpėje, tačiau esama ir šviesių išimčių. Tokia išimtimi būtų galima laikyti Vilniuje organizuojamas Olandų kino dienas ir su tuo susijusį šiokį tokį šurmulį intelektualesnių kinomanų tarpe, tačiau ir viskas. Ši šalis, nereikia to slėpti, mums kultūriškai tolima ir dažnai tik per futbolą emociškai susaistanti. Tačiau nepaisant mūsų nesidomėjimo arba domės stygiaus, viena produktyviausių ir turtingiausių Europos kultūrų, kartais ji mus pati pasiekia ir reikia pasakyti maloniai nustebina.

Theo de Boerio minties kirčiai taikliais ir koncentruotais sakiniais gebantys apimti esminius filosofinės problematikos turinius, skaitytojui leidžia mėgautis ir subtiliu bei neperkrautu autoriaus literatūrinės tradicijos išmanymu, kuris gyvais psichologinio/filosofinio romano herojų prototipais (Dostojevskis, Kafka, Kamiu) papildo kartkartėmis akademiniu nuoboduliu prabylančius knygos sakinius. Mano subjektyviu įsitikinimu Theo de Boerio atlieka reikšmingą sociologinę, filosofinę, teologinę, o ir psichologinę žmogaus religinės sąmonės ir jos santykio su postmoderniu diskursu analizę, kuri leidžia nužymėti šio diskurso galimas strategijas ir kryptis. Knyga regisi pagarbiu ir korektišku mėginimu užmegzti dialogą ne su atskiromis Vakarų minties tradicijomis, o Jean-François Lyotar žodžiais tariant, visu mūsų postmoderniu būviu. Ar pavyko, kiekvienam belieka spręsti pačiam.

Baigiau gromuliuoti visą lietuviškai išvertą F.Kafkos kūrybą. Šis žodis (gromuliuoti) pasirodė tinkamiausias. Eliminavus galimai vaizduotėje kylančias neigiamas asociacijas su atrajojimu lieka tiksli ir godų bei intensyvų valgymo procesą įvardijanti sąvoka. Šį autorių taip ir suvalgiau: godžiai ir intensyviai. Neįtikėtina minties ir sakinio meistrystė.

Stebiu lietuviško gyvenimo realybę, tiesa epizodiškai. Vaizdas gan niūrus, kolega pastebėjo, kad Lietuvą apėmusi kažkokia visuotinė ir su karščiu niekaip susijusi silpnaprotystė. Sutinku. Nesiplėsiu, kol kas neverta…

Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno… יְהוֹשֻׁעַ

Rodyk draugams

Vakaras su Sigitu Parulskiu. Ištikimybė

Ištikimybė

tupi gipso balandžiai
Dievo namų pastogėj
ateina javų pirklys
paberia aukso grūdų
krenta pajuodę balandžiai
ir dūžta pirkliui po kojų

“Mirusiųjų” / Baltos lankos, 1994. Vilnius

Stebiuosi Sigito žodžio algebra. Tiksli formulė. Mirtina. Einant gatve ši formulė nuo insulto pakirto Søreną Kierkegaardą.

Rodyk draugams