BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Per purų sniegą į svieto tiesą?

Storas sniego paklotas be galo painus, o kartkartėmis ir pavojingas. Jei ne medžių arkos, supančios Tako vingį, tai žvelgiant į perspektyvą sugauti bent kiek aiškesnę Jo trajektoriją būtų bemaž neįmanoma. Žiema turi savybę viską sumuoti, tiksliau tariant, sujaukti pačią Tako ir medžių arkinės architektonikos dermės hierarchinę struktūrą išgaunant šį griežtai estetinį efektą iš savo baltumo - spektrograminės ir mitolografinės summa. Baltos spalvos magija(?) ontologinė!

Tomis akimirkomis, kai žemė leidžiasi būti įsprausta į sezoninės gradacijos logiką (trys metų laikai, gerokai nutolę nuo ledinės sniego pretenzijos palaidoti visur ir viską: pavasaris, vasara, ruduo), Tako galiai paklūsta tiek medžių arkinė struktūra, tiek kita Jį supanti erdvėlaikio architektūra. Iš dangaus pasipylus pirmosioms snaigėms medžiai ir jų viršūnių pynės kviečia, o ir leidžia, į savo monumentalų rimastingumą įsiskverbti Tako trajektorijoms, vingiams ir direktyvinei logikai, kuriančiai amžinąjį judėjimo formoje ratą, kuriame mezgasi fragmentiškos, tačiau lemtingos egzistencinės atogrąžos pynės,  mus vis sugrąžinančios į pradžios akimirką(as). Kieno..? Soreno Kierkegaardo žodžiais tariant, tomis akimirkomis galima patirti visą estetizmo gelmę, kuri įveikdama bet kokią erdvių, formų, spalvų ir kvapų tipologiją sumuoja visą žmogaus atsivėrimo pasauliui akimirkos galią - tai baltumo meta(fizika).

Visoje šioje sniegingoje rhétorique gali išgirsti lengvą minčių tipenimą mėginant pasiekti prasminį horizontą, kuris savo blukia punktyrine linija atsiremia į Jeruzalės bažnytėlės šventorių ir amžinybės baltumo kapinaites. Tiesa, šią baltumo harmoniją trikdo iš tolo mojantys antkapiniai kryžiai, tačiau baltumo per daug, kad šis extravagance pavirstų apgrabiu gamtos genijaus profane. Čia su J. V. Getės jaunuoju Verteriu klausiu Argi taip jau turi būti, kad tas, kuris duoda žmogui laimę, tampa ir jo kančių šaltiniu?

Ir vėl Sorenas Kierkegaardas ataidi savo mintimis į šį žvarbaus vakaro tekstą Norint kokį žmogų iš tiesų nuvesti į apibrėžtą vietą, visų pirma reikia surasti jį ten, kur jis yra, ir nuo ten pradėti. O  kas nuves?

Rodyk draugams

Buvęs JAV prezidentas nori išgelbėti pasaulį. Nuo ko ir kam?


Meacham: Kaip jūsų nuomone per pastaruosius keleta dešimtmečių pasikeitė pasaulis ir kokie esminiai iššūkiai mūsų laukia per artimiausius keleta metų?

Clinton: Norint apie tai kalbėti reikia nusibrėžti gaires - teisingas gaires. Kas liečia mane, tai griežtai asmeniškai, šių gairių ieškau ir jas atrandu mūsų dienų pasaulyje. Nepaslaptis, kad mūsų karta yra pasiekusi tokį abipusės priklausomybės lygį, kokio žmonijos istorija nėra žinojusi iki dvidešimto amžiaus pabaigos. Galime tai vadinti globalizacija. Tačiau taip sakydami suvokiame, kad kalbame ne tik apie prekybą ir laisvą bei lanksčią ekonomiką, bet apie kur kas gilesnius bei platesnius priklausomybės „vienas nuo kito” modelius. Nors ir anksčiau turtingos pasaulio šalys tarpusavyje buvo glaudžiai susiją bei darė viena kitai įtaką, tačiau interneto atsiradimas, išaugusios galimybės laisvai keliauti, auganti migracija bei mokslinės tiriamosios veiklos mainai stipriai pakeitė šio priklausomybės veidą. Šių dienų pasaulis, o tuo pačiu ir mes, vienas su kitu taip surišti, jog pasigirstančias kalbas apie galimas „skyrybas” ar „išsiskyrimus” laikyčiau beprasmiškomis. Akivaizdžiai matome, kaip įvykiai vienoje ar kitoje šalyje veikia Artimųjų Rytų procesą ar Afganistano bei Pakistano situaciją. Jei atvirai, tai lieka tik vienas klausimas, kokio pobūdžio įtaką ši tarpusavio priklausomybė daro mums: teigiamą, neigiamą ar tokią ir tokią? Mano atsakymas, jog šiuo metu patiriame dvejopą įtaką tiek teigiamą, tiek neigiamą.

Vadovaujuosi paprasta, tačiau esminė prielaida. Kalbėdami apie XXI a. perspektyvas privalome suvokti ir įsisąmoninti, kad pagrindiniu mūsų kartos uždaviniu privalo būti noras riboti neigiamas ir sustiprinti teigiamas tarpusavio priklausomybę sąlygojančias jėgas. Jei manęs pasiteirautumėte, kaip tai padaryti, prisipažinsiu, jog su atsakymais galiu suklysti ir aš. Tačiau ir šioje (klaidos) situacijoje niekam neuždrausta savęs paklausti, ką asmeniškai galiu padaryti, jog šią globalią ir įvairiose sferose besireiškiančią tarpusavio priklausomybę paversčiau galimybe, o ne mūsų potencialą ribojančiu veiksniu. Noriu labai aiškiai akcentuoti, jog asmeniškai rėmiau ir remsiu tik tokį globalios integracijos modelį, kuris jo teikiamomis vertėmis leis naudotis ne tik stambiesiems politikos ir verslo žaidėjams, bet ir paprastiems žmonėms. Mano nuomone, tai turėtų tapti pirmine sąlyga ne tik JAV, bet ir kitoms valstybėms, kurios ieško galimybių naudotis ir išnaudoti tarpusavio priklausomybės teikiamus privalumus.

Kaip jau minėjau ši globali tarpusavio priklausomybė gali būti veikiama ir neigiamų jėgų, o ir atvirkščiai, pati dažnai virsta neigiamus procesus skatinančiu veiksniu. Todėl čia matau galimai tris problemines sritis, kurios mano nuomone kelia nemažai klausimų, o ir skeptikams suteikia puikių argumentų prieš globalią integraciją.

Pirma, ką matome pažvelgią į šių dienų pasaulį, tai sparčiai išaugusias netolygaus ekonominio vystymosi sąlygas. Daug kur šlubuojančias sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas. Nepatikėsite, tačiau šio tipo problemos yra tapę įsisenėjusiais skauduliais ne tik atsilikusioms šalims, bet ir išsivysčiusioms. Tokio spartaus socialinės nelygybės augimo, kokį matome šiame laikotarpyje, jau neteko regėti nuo 1970 metų. Pasitelksiu savo asmeninį patirtį. Mano antrosios prezidentės kadencijos metu amerikiečių pajamos buvo išaugę vidutiniškai dvidešimt procentų. Pastaruoju laikotarpiu stebim kardinaliai priešingą situaciją - pajamos ženkliai krenta. Ir taip beveik visame pasaulyje.

Antroji problemų virtinė: terorizmas, etniniai konfliktai, pandeminiai gripai, pasaulinė ekonominė krizė, visa tai žaibo greičiu gali išplisti po pasaulį, o ir dažnai taip įvyksta. Jau nekartą turėjome galimybę įsitikinti, jog tarpvalstybinės sienos nieko nereiškia.

Trečiasis sudėtingų problemų mazgas yra ekologija ir globalus atšilimas. Daugelis iš mūsų nesuvokia, o ir sąmoningai ignoruoja tą faktą, kad žemė nėra nekintanti. Ji kinta ir gana sparčiai.

Todėl negalėčiau sutikti su tais, kurie kritikuoja dabartinį JAV prezidentą Obamą dėl jo noro įvairias problemas spręsti vienu metu. Sutinku, kad kiekvienas iš mūsų turime savo galimybių ribas. Tačiau reikia nepamiršti, kad šiame sudėtingame ir sparčiai kintančiame pasaulyje dabarties lyderiui keliami labai aukšti reikalavimai. Prezidentas turi spręsti įvairias problemas ir dažnai tuo pačiu metu. Jei jūs esate motina, be abejonės jums aktualu, jog vaikas išvengtų rizikos apsikrėsti kiaulių gripu (tam reikia organizuoti operatyvią skiepų programą), arba jei jūs esate Rocky Mountain girininkas jums ekologinė problematika, kaip niekad aktuali, nes taip giliai Šiaurės Amerikoje įvairių termitų pakenkti medžiai dar niekuomet nebuvo. Taigi, prezidentas privalo imtis spręsti įvairias problemas ir vienu metu. To priežastis labai paprasta - jos visos tarpusavyje tampriai susietos.

Kartais apima neįtikėtinai pakilus ir malonus jausmas, kai suvoki kokiu tampriu ir giliu ryšiu viskas susieta. Tarkim kalbant apie dabartinę JAV sveikatos apsaugos sistemos reformą ir jos numatomą privalomą sveikatos draudimą. Kai kam atrodo, jog tai yra socialinis ir griežtai su politiniais interesais saistomas sprendimas. O aš pasakysiu, kad ne tik. Mano nuomone tai ir ekonominis sprendimas, kurio įgyvendinimas turės labai didžiules ir toli siekiančias pasekmes JAV ūkiui. Nors daugeliui atrodo, kad reformai reikalingi 900 mlrd JAV dolerių yra labai didelė suma, noriu pasakyti, jog lyginant mūsų skiriamas lėšas vienam gyventojui (17% BVP) su Šveicarija (11% BVP) ir mūsų kaimynais kanadiečiais (10 % BVP) atrodome pakankamai kukliai. Lyginamieji dydžiai leidžia matyti, jog šių šalių BVP dalis skiriama sveikatos apsaugos sistemai leidžia po šia sistema “paslėpti” beveik visus gyventojus. Kitaip tariant visiems garantuota aukštos kvalifikacijos sveikatos apsaugos sistema leidžia formuoti pakankamai aukštą gamybinį ir vartojamąjį potencialą turinčią ekonomiką. Nors mums patiems atrodo, jog pinigų skiriame nemažai, tačiau faktas tas, kad vis dar didelė dalis amerikiečių yra eliminuoti iš sveikatos apsaugos sistemos. Pirmaujančios pasaulio ekonomikos stengiasi sveikatos apsaugai skirti nemažiau nei 6% savo BVP, tai laikoma vienu iš konkurencinio pranašumo rodiklių. Atrodo, kad mes jį atitinkame ir su kaupu pranokstame, tačiau nereikia pamiršti, kad daugelis iš šių šalių už mus ženkliai mažesnės. Todėl pradėtą reformą laikau tiek ekonomine, tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos. Ji apima visas šias gyvenimo sritis.

Visoms mano aptartoms problemoms kilti pagrindine priežastimi laikyčiau įvairaus pobūdžio nestabilumą ir sparčiai prastėjančias gyvenimo sąlygas. Čia ypatingai atskiro aptarimo reikalauja neturtingų šalių problematika bei jos specifika. Reikia prisipažinti, jog iš pat pradžių buvau skeptikas kalbant apie tiesioginės pagalbos (pinigais) teikimą šioms šalims. Visuomet maniau, kad tokioms valstybėms ir jų piliečiams svarbiau ne tiesioginė pagalba, o galimybių kurti savo ateitį patiems užtikrinimas. Jūs aišku galite man paprieštarauti sakydami, kad tokių galimybių įgyvendinimui kelią užkerta korupcija. Tačiau ir čia manau, jog tai nėra didžiausia problema minėtosioms galimybėms plėtotis. Mano patirtis leidžia daryti išvadą, kad korupcija tarpsta ten, kur esam tam tikro pasitikėjimo ir noro keistis savo jėgomis vakuumo. Tokiame vakuume korupcija ir nesąžiningumas sparčiai veši ir tarpsta. Bernie Madoff kurį laiką niekeno nekontroliuojamas galėjo siautėti finansinėse rinkose. Tačiau JAV teisingumo sistemai ir piliečių nepasitenkinimui prispaudus prie sienos šis žmogus patyrė gėdingą pabaigą federaliniame kalėme.Vien ko vertas Pietų Korėjos spartaus ekonominio augimo fenomenas, kuris kiekvieną dieną buvo lydimas korupcijos skandalų. Sekant mano jau minėta logika visi šie pavyzdžiai leidžia matyti, kad žmonių sąžiningumas ir noras siekti aukštesnių gyvenimo standartų gali nugalėti, bet kokius korupcijos sąlygotus stabdžius ir užkardas. O tai jau ne finansinės ar pagalbos maistu klausimas. Tai yra švietimo klausimas.

Kita opi problema, kurią matau šių dienų pasaulyje - turtingų valstybių nenoras keistis ir keisti savo ekonominės veiklos modelį. Iki ekonominės krizės stipriausia ir stabiliausia pasaulio ekonomika laikyta ES (po krizės situacija pasikeitė priklausomai nuo to kaip buvo į ją reaguojama atskirų valstybių) savo tarpe turėjo tik keturias šalis ratifikavusias Kioto protokolą: Danija, Švedija, Vokietija ir Didžioji Britanija. Daugeliui atrodo, kad aplinką tausojančių ekonominių modelių diegimas stabdo ekonominę plėtrą, o tai savo ruožtu diktuoja ir sustabarėjusį požiūrį į šių modelių diegimą praktikoje. Reikia pasakyti, jog taip manantys stipriai klysta. Ekonomikos, kurios investuoja į atsinaujinančios energetikos resursus naudojančių technologijų plėtrą, kur kas sėkmingiau kopia iš krizinės duobės. Deutsche Bank (Vokietija) vargu ar būtų galima apkaltinti perdėta meile kairuoliškam žaliųjų pažiūrų flangui, tačiau jo atliktos studijos Vokietijoje parodė, jog per pastaruosius metus su atsinaujinančios energetikos projektais dirbančios bendrovės sukūrė papildomų 300,000 darbo vietų. Brėžiant analogiją su JAV, tai sudarytų 1.2 milijono papildomų darbų vietų. Ir čia tik skaičiai iš saulės ir vėjo energetikos projektus vystančios ūkio šakos.

Danija naudoja net 25 procentus vėjo jėgainių generuojamos elektros energijos. Tačiau vis dar kai kas drįsta teigti, jog tai neįmanoma. Buvusio prezidento Busho administracija atliko tyrimus, kurie parodė, kad analogiška elektros energijos kiekį galėtų generuoti ir savo reikmės naudoti JAV ūkis, tačiau tam reikia sukurti tokios energijos perdavimo infrastruktūrą ir ją integruoti su esamais ir galimais vartotojais. Prisipažinsiu, jog truputį buvau nusivylęs, kaip pinigai skirti atsinaujinančios energetikos projektams ekonominio stimulo plane buvo paskirstyti. Turbūt suprantate apie ką kalbu…

Meacham:Jūs esate žmogus, kuris įtaką darote įvairiais būdais, kaip viešas asmuo, politikas ir filantropas. Norėjau jūsų pasiteirauti, o kokios pagrindinės kliūtys maišo pasiekti jūsų įvardintų tikslų ir uždavinių? Gal pagrindinis trukdis kultūrų skirtumai ?

Clinton: Kartais taip. Tarkim vertinant mano jau minėta sveikatos apsaugos sistemos reformą manau, kad daugelis iššūkių su kuriais susiduriame yra kultūrinio pobūdžio. Mes amerikiečiai linkę manyti, kad viskas, ką mes sukuriame ar tai kas gali būti įvardinta, kaip amerikietiška yra geriausia pasaulyje. Taip mes galvojame ir apie savo sveikatos apsaugos sistemą.Tam tikra prasme toks šios sistemos vertinimas yra teisingas. Mes turime pačią geriausią vėžio diagnozavimo ir gydymo sistemą pasaulyje, širdies ligų diagnozavimo ir gydymo programą, tačiau neviska čia gražu ir tobula. Iki tobulumo dar labai toli. Opiausia šios sistemos problema - jos finansavimo modelis. Jis grįstas principu, kuris leidžia didesnę dalį sveikatos apsaugos mokesčio dengti darbdaviui. Situacija susiklostė taip, jog darbdaviui neturint griežto įpareigojimo lėšas pervedinėti į šią sistemą, daugiau nei 50 % piliečių negali efektyviai naudotis sveikatą gydančiomis paslaugomis.

Mano nuomone, opozicija sveikatos apsaugos sistemos reformai ar atsinaujinančių energetinių resursų diegimui yra tiesiogiai susijusi su informacijos ir žinių stoką, na ir aiškų su jūsų minėtomis kultūrinėmis nuostatomis. Daugelis žmoniu pripratę gyventi jau išbandytais modeliais ir nelinkę keistis bei keisti aplinką. Jei prieš eilę metų buvo matoma ir patiriama, kad spartus ekonominis augimas privalo būti siejama su sunaudojamos žalios naftos kiekiu, o asmeninė gerovė įsivaizduojama su automobilio litražu ir gebėjimu kuo didesniais kiekiais deginti kurą, tai taip mąstantys vargu ar linkę ką nors keisti.

Meacham: O ką patartumėte tiems, kurie sako, jog moderniame pasaulyje neina susikalbėti ir bendri tikslai daugiau nei sunkiai įgyvendinami? Jų nuomone, mes niekada nesusikalbėsime. Ar jums ši tema neaktuali?

Clinton: Man ji aktuali ir labai aktuali. Manau, jog pagrindinis ateities iššūkis, kurį privalės įveikti turtingos šalys - sustabarėjimas, na o skurdžiosios turės stiprinti savo kompetenciją ir įgūdžius įvairiose viešo gyvenimo sferose. Galų gale visų iššūkių ir problemų turinys ir pagrindas vienodi. Mano nuomone geriausiai “šio bendro pagrindo” klausimus aptarė filosofas Ken Wilber. Jo nuomone, visas pasaulio susikalbėjimas yra konstruojamas ant pamatinio požiūrio į save ir aplinką bei kitų požiūrio į save ir mus. Tokia nuostata turėtų būti kertinė kalbant apie mūsų galimybę susitarti įvairiais klausimais, kai pasaulyje esama tiek daug skirtingų žmonių ir kultūrų. Tiesa nereikia būti naiviais, tai ne visuomet leis išvengti karų, konfliktų ir kitų nesusikalbėjimų. Deja, pasaulis taip suręstas, kad kartais tenka imtis kraštutinių priemonių. Todėl susitarimą ir tam tikrą bendrystę bus galima pasiekti tik tuomet, kai suprasime ir imsime vertinti vienas kito indėlį į kiekvieno iš mūsų sukuriamą, kuriamą ir puoselėjamą gerovę, kai suprasime, kad dėl pralaimėtų rinkimų nereikia kelti riaušių ir žudyti opozicionierių. Naiviai galvoju? Su tokia išvada nesutinku. To galima pasiekti jei turtingos šalys atras drąsos įveikti savo sustabarėjimą, o neturtingosioms bus suteiktos galimybės tobulėti.

Tiek vienu, tiek kitu atveju ypatingą svarbą teikčiau nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Jos yra visų permainų viltis. Tą sakau turėdamas labai konkrečią asmeninę patirti. Tapęs JAV prezidentu skatinau aktyvų NVO įsijungimą į aktualių problemų ir klausimų svarstymą. Ir pasakysiu efektas buvo stulbinantis. Daugelis problemų pajudėjo iš mirties taško. Jei atvirai, tai esu ypač patenkintas tuo kaip NVO bendradarbiavo su mano administracija. Tokią praktiką reikėtų skatinti ir dabar. Tiesa ne kalbomis, o konkrečiomis lėšomis.

Aš visuomet atsimenu Ruandą ir jos prezidentą Paul Kagame bei tai ką jis padarė. Tie darbai, kuriuos šis žmogus nuveikė pasitelkęs NVO pagalbą, išties neįtikėtini. Bet mano nuomone svarbiausia yra tai, jog šis žmogus pastatė genocido memorialą. Tai pati didžiausia pasaulio kripta, kurioje ilsisi 300.000 genocido aukų. Man patiko Kagame mintis, kurią jis išsakė memorialo atidarymo metu, “Visa tai mes darome tam, kad patys sau pasakytume rūsčią tiesą, jog žudėme vienas kitą. Tačiau šiandien esame tam, kad susitikę su šia tiesa veidas į veidą su ja ir atsisveikintume visiems laikams”. Šie žodžiai virto konkrečiais darbais ir konkrečiomis programomis. Ruandos valdžia pradėjo steigti kaimelius, kuriuose gyventojams buvo nemokamai dalinama žemė ir trobesiai, su sąlyga, kad kaimynystėje galės apsigyventi kitos etninės grupės atstovai. Moterys iš skirtingų etninių grupių kooperuojasi pindamos krepšius ir vėliau juos pardavinėdamos visame pasaulyje. Kiekvienas suaugęs vyras - neatsižvelgiant į etninę priklausomybę - vieną dieną mėnesyje eina valyti gatves. Ir nesvarbu ar jis turtingas, ar vargšas -  tą daro visi. Jie žvelgia vienas kitam į akis ir tarsi sako, “Na mes praėjome visą genocido pragarą. Tačiau dabar esame čia ir viską pradedame iš naujo.” Norėčiau, jog ši mintis būtų to pasaulio, kokį aš norėčiau matyti, metafora.

By Jon Meacham | NEWSWEEK
Publikuota Gruodžio 21, 2009

Versta: http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Daliai gyvūnų ir augalų gresia išnykimas…

Daliai gyvūnų ir augalų gresia išnykimas...

Daliai gyvūnų ir augalų gresia išnykimas...

Rodyk draugams