BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Valdą Adamkų arba kodėl meluoja/klysta(?) prezidentai

Foto wikipedia

Skaitau Valdo Adamkaus pamąstymus (interviu) apie Lietuvą. Dabartinę Lietuvą buvęs šalies vadovas regi: nuskurdusią, supriešintą, emigruojančią, demokratinių vertybių deficito sąlygomis gyvenančią ir pasimetusią. Buvusiam šalies vadovui liūdna, kaip ir daugeliui dar likusių Lietuvoje, kad nepriteklius, erzelis ir pyktis tapo skiriamaisiais mūsų visuomenės bruožais. Ką daryti, kad situacija pasikeistų? Klausyti(?) Valdo Adamkaus patarimų.

Buvęs šalies vadovas teigia žinąs, kur šios velniavos priežastys. Jo nuomone, per mažai pliekiame (pliekėm) Rusiją ir stokojame aistros kovojant su jos imperialistiniu paveldu bei dabartimi. Išalkę ir badmiriaujantys gūdžios provincijos daugiavaikės šeimos tėvai, anot šalies vadovo, privalo sukaupę paskutinius energijos likučius, kaip tikri titanai, stoti į kovą su jų bėdų ir negandų „kaltininke” Rusija. Valdo Adamkaus nuomone, šiugždu, kad toks „kovotojas” neapleistų ariergardo ir savo urzgiančio pilvo genamas nepasiduotų pagundai emigruoti. Toks sprendimas prilygtų savo teritorijos atidavimui priešui. Sutikite, keistas dabarties problemų vertinimas. Tačiau didvyriškų pavyzdžių esama ir jie įkvepia net šioje absurdo situacijoje. Buvęs prezidentas nepasidrovi save pristatydamas tokio pavyzdžio provaizdžiu.

Skaitant Valdo Adamkaus mintis supranti, kad šis žmogus vis dar „kovoja” šaltajame kare. Tiesa, savo šaltojo karo koncepcijos nesugeba, o gal nenori, paaiškinti. Apsiriboja nuoroda į, jo nuomone, išskirtinį šios temos eksperto Edwardas Lucaso veikalą Naujasis šaltasis karas ir viskas. Jei atvirai, graudu skaityti, jog prezidento geopolitinę pasaulėžiūrą formuoja (formavo), mano giliu įsitikinimu ne pats stipriausias, šios temos veikalas. Dar daugiau, stebina šio politiko visiškai nekuklus savo kuklių pastangų ir galimybių veikti JAV administracijos politiką Rusijos atžvilgiu, vertinimas. Valdas Adamkus, jo paties žodžiais, buvo tas žmogus, kuris pradedančią bepatikėti gerąja ir mielaširdingąja Rusija, t.y. Vladimiru Putinu, buvusio JAV prezidento administraciją privertė atsitokėti. Buvusio valstybės vadovo žodžiais, šis jo „nekuklus” indėlis ir vėl leido JAV sugrįžti į savo „natūralią” - konflikto su Rusija, būseną, suprask, palankią Lietuvai. Keista išvada žmogaus, kurio vadovavimo šaliai metu visas Lietuvos energetikos ūkis tapo Rusijos energetinės sistemos vasalu.

Atskiros replikos prašosi kitas prezidentinių pamąstymų perlas. Prezidentas ypač apgailestauja dėl nusilpusių ir išsikvėpusių partinių organizacijų. Jo nuomone, partijos taip ir nesugebėjo įgyti deramo pripažinimo visuomenėje. Dar daugiau, buvusio ekscelencijos nuomone dėl politinės sistemos vertybinio, idėjinio ir organizacinio išsikvėpimo kaltos tos pačios partijos. Reikia pripažinti, kad su savo kritika partijoms gerbiamas Adamkus nuoseklus. Bendraujant su partijomis buvusiam šalies vadovui reikalai klostėsi ne kaip, karčios patirties esama, o ir tais retais atvejais, kai „pavykdavo” susikalbėti, gimdavo labai keisti ir Lietuvos ūkiui nuostolingi energetiniai projektai: Williams (konservatoriai), LEO LT (socialdemokratai). Atsitiktinumas? Galbūt ir taip, tačiau tikrai atsitiktinumu neina vadinti Valdo Adamkaus ir jo aplinkos eksperimentavimų su „naująja politika”, kuri destabilizavo Lietuvos partinį, o ir politinį gyvenimą ilgiems metams į priekį - atvėrė populistinės politikos Pandoros skrynią, kurios turiniu iki šiol minta mūsų politinė sistema. Kyla natūralus klausimas, ar buvęs šalies vadovas neslapukauja ir nelieja apsimestinių ašarų dėl sistemos, kurią kryptingai jis ir jo aplinka talžė ir silpnino?

Visas prezidentinių pamąstymų tekstas kupinas fantasmagoriškų ir su realybe prasilenkiančių teiginių. Psichologija tokio mąstymo paraboles įvardintų aiškiai - šizofrenija. Deja, mūsų politiniame gyvenime šizofrenija jau tapo norma.


P.s Ironiška, kad dėl Lietuvos negandų Rusija skalbiama jos pačios finansuojamame leidinyje. Stebiuosi, kad per antrines ir tretines įmones Anatolijaus Čiubaiso vadovaujama Rusijos energetikos gigantas (RAO JES) finansuoja kitos šalies leidinius, kurie pliekia Rusijos politinį oficiozą. Nors ne, nesistebiu Lietuva jau senai tapo Rusijos vidaus politinių ir verslo kovų veidrodžiu ir įrankiu. Gaila, kad mūsų prezidentas, tikiu nuoširdžiai, naiviai tiki tuo ką sako bei gi tampa Rusijos dujininkų ir elektros energetikų klanų tarpusavio kovų įrankiu.

Rodyk draugams

Darius Mockus - gerasis oligarchas?! Tai kodėl verkia Virgis Valentinavičius?

Virgis Valentinavičius ir Andrius Kubilius

Foto/Fotobankas

Pradėkime nuo formaliosios logikos užduoties. Teiginys: Visi oligarchai* nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. X  yra oligarchas, išvada, jis irgi nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. Logikos pradžiamokslio vertas uždavinys? O štai ir ne, kitaip tariant ne visiems jis taip lengvai įkandamas. 

Tarkime, portalo Alfa.lt  politikos redaktorės Gabrielės Vasiliauskaitės sprendimas atrodytų štai kaip: visi oligarchai nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita, X  yra oligarchas, išvada, jis nenori didinti savo galios ir įtakos kitų sąskaita. Čia turėtų nuskambėti griežtas mokytojo “Sėskite, neteisingai, rašau du”. Deja, taisyklės galiojančios logikos ir pedagogikos pasaulyje MG Baltic koncerno valdomose žiniasklaidos priemonėse yra nežinomos, o jei ir žinomos, tai sėkmingai ignoruojamos. Kodėl?

Viskas paprasta. Pamėginkime formulėje nežinomąjį X pakeisti konkrečiu žinomuoju, tarkime MG Baltic koncerno prezidentu Dariumi Mockumi. Formulė skambėtų taip, visi oligarchai nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita, Darius Mockus  yra oligarchas, išvada, jis irgi nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. Fe, labai jau nemaloni išvada, o ypač Dariui Mockui, kuris dar neseniai cituodamas Platoną ir Aristotelį mokė VP dešimtuką ir visą šalį sąžiningo verslavimo principų. Šis Dariaus Mockaus pedagoginis talentas sužibo tuomet, kai vyko įnirtingos grumtynės su jau minėtais ypač nesąžiningo verslavimo asais, reziduojančiais vilniškiame Akropolio prekybos centre. Tose grumtynėse Darius Mockus ir jo koncernas gavo į kailį. Gavo taip stipriai, kad Algirdui Brazauskui ir Gediminui Kirkilui pusvelčiui privatizuojant Lietuvos energetikos ūkį liko absoliučiais autsaideriais. Tiesa, dar prieš tai,su nušalinto prezidento Rolando Pakso pagalba Algirdas Brazauskas buvo priverstas MG Baltic koncernui parduotiStumbro degtinės gamyklą (tai tarsi tapo savotiška kontribucija avansu už patirta širdgėlą VST privatizavimo procese). Atsiprašau, ne parduoti, o dovanoti, nes gamykla buvo įsigyta už jos pačios pelną, kaip sakoma, Darius Mockus įmonę įsigijo už jos pačios lėšas. Tiek to, kas buvo, tas buvo, pamirškime… Juk negalima atmesti galimybės, kad žmogus pasitaisė ir visos aristotelinės ir platoniškos sąžiningo verslo PR akcijos tapo asmeniniu Dariaus Mockaus verslo etikos kodeksu. Jei taip, tai Alfa.lt  politikos redaktorės netiesinės logikos dėsnis (gali būti ir nesavanaudiškų bei visuomenei pasišventusių oligarchų) galiotų ponui Mockui.

O dabar apie realybę, kuri dažnai pranoksta formaliosios logikos dėsnius. Mano jau minėta Alfa.lt politikos redaktorė savo straipsnyje koneveikia prezidentūrą, kurioje darbuojasi intrigantai, veltėdžiai, aukštų prezidentės reitingų besivaikantys viešosios nuomonės vergai, imituojantys nuoširdų ir rimtą darbą visuomenės labui. Gerbiamai Vasiliauskaitei tokios išvados subrendo stebint jos buvusio darbdavio (Alfa.lt vyr. redaktoriaus, Alfa media direktorius), o dabar premjerui Andriui Kubiliui PR klausimais patarinėjančio, Virgio Valentinavičiaus „skriaudimą”. „Intriguojanti” prezidentūra mėgina premjerui, kuris, autorės nuomone, naivus kaip kaimo berniokas ir viskuo tiki, įteigti, jog Virgis Valentinavičius yra MG Baltic, o ne premjero  interesus ginantis žmogus. Dar daugiau, prezidentūra premjerą mėgina įtikinti visišku absurdu, neva premjeros patarėjas ne tik kad palaiko glaudžius ryšius su MG Baltic koncernu, bet dar gi ir stengiasi vyriausybės vadovui pakenkti.

Straipsnio autorės žiniomis, Virgis Valentinavičius jokių ryšių su MG Baltic koncernu ar jį atstovaujančiais asmenimis nepalaiko, todėl prezidentūros šnabždesiai Andrius Kubiliui - bjaurus melas. Suprask, Virgis Valentinavičius lojalus premjerui ir jo naktimis nekankina hamletiškos dvejonės, kam tarnauti: koncernui ar vyriausybės vadovui. Asmeniškai man kyla vienas klausimas, ar šioje situacijoje apskritai esama kokios nors Virgio Valentinavičiaus „lojalumo” dilemos ir ar iš tikrųjų prezidentūroje šnabždamasi apie tai?

Niekam ne paslaptis, kad MG Baltic koncernas ir konservatorių partija, o konkrečiai Andrius Kubilius ir jo aplinka, tampriai susiję su Dariaus Mockaus valdomu koncernu. Ne kas kitas, o Darius Mockus rinkimų į Seimą naktį rezultatus stebėjo konservatorių draugijoje ir kartu su jais kėlė šampano taurę. Todėl Vasiliauskaitės maivymaisi ir teiginiai, kad Virgis Valentinavičius svarstė dilemą, ką rinktis Andrių Kubilių ar Darių Mockų ir pasirinko pirmojo naudai - pasakaitės, kuriomis gali tikėti tik mažaraščiai. Tokia dilema net nebuvo kilusi. Lojalumo klausimas ir mėginimas provokuoti diskusiją šia tema visiška žurnalistinė fantazija. Gerbiama žurnalistė savo skaitytojams turėtų aiškiai pasakyti, kad Virgis Valentinavičius, kaip MG Baltic projektas Andriaus Kubiliaus vyriausybės kanceliarijoje yra kruopščiai apgalvotas ir sustrateguotas koncerno žmonių, o gerbiamam premjerui šio projekto užkulisiai puikiai žinomi. Todėl sakyti, kad Valentinavičius spjovė į jį maitinusią ranką, t.y. MG Baltic koncerną, ir pasirinko naują maitintoją Andrių Kubilių arba atvirkščiai premjerui nežinant už nugaros toliau kramsnoja prie koncerno lovelio, būtų toks lengvas melas, kuris visiškai nedera prie šventeiviško žurnalistės rašymo stiliaus. Andrius Kubilius ir Virgis Valentinavičius - puikiai sukonstruotas koncerno politinio veikimo įrankis, kuris dirbdamas išvien gali nuveikti labai daug „gerų” darbų ypač energetikos sektoriuje.

Būtų naivu tikėtis, jog tokio mąsto ir valdantis tokius reikšmingus finansinius, administracinius ir media resursus koncernas nesižvalgytų į riebų Lietuvos energetinio ūkio sektorių. Žvalgosi ir ne tik, buvo mėginta ir koją įkelti. Deja, jau minėjau, nesėkmingai. Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, Dariui Mockui ir jo vadovaujamam koncernui pralaimėtas mūšis dar nereiškia pralaimėto karo. Šio oligarcho gausiai remiama konservatorių kariauna laimėjo Seimo rinkimus, o po jų pirmu darbu griebėsi ne ekonomikos kritimo suvaldymo (biudžetų išlaidų mažinimas, kuris didele dalimi išsipūtė dėl pačių konservatorių kaltės, negali būti laikoma rimta strategija), o LEO LT naikinimo Lietuvos energetikos ūkį konsoliduojant valstybės rankose. Tai buvo pirmoji reikšminga šio koncerno politinė pergalė, kuri leido atlikti esminę energetinės rinkos struktūros korekciją leidusią išstumti VP grupę iš energetikos sektoriaus gražinant jį į pirminę iki privatizacijos buvusią situaciją, o čia kaip sakoma, galima viską pradėti iš naujo.

 Todėl manantys, kad LEO LT projekto laidojimas buvo antioligarchinės kovos apoteozė, kurios pergalės ambrazūrais pasidabinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė įžengė į prezidentūrą, giliai klysta. Nors prezidentė nori galvoti, kad LEO LT pakasynos jos asmeninė pergalė, o Andrius Kubilius ir jo vyriausybė yra tik kuklūs ginklanešiai, realybė kita. LEO LT nebuvo oligarchijos laidotuvės, tai buvo naujos oligarchų grupės sustiprėjimo laikas, o Andrius Kubilius nėra tik pastumdėlis Daukanto rūmų šachmatų partijoje, bet puikus MG Baltic strategijos ambasadorius sudėtingoje politinėje/verslo partijoje. Tiesa, šis jo nuoširdus LEO LT griovimas prisidengiant MG Baltic koncerno miline gausios kritikos lietuje didele dalimi tapo jo kaip premjero ir partijos pirmininko pozicijų susilpnėjimo priežastimi. Šios pozicijos tiek susilpnėjo, kad MG Baltic nusprendė nesislapstyti ir paliegusiam premjerui pagalbos ranką ištiesti siunčiant į pagalbą pagrindinį koncerno media verslo ideologą Virgį Valentinavičių.

Nežinau, ar premjeras pats prašė. ar buvo pasiūlyta ir nebuvo atsisakyta, tačiau faktas tas, kad visos kitos oligarchinės grupės iš apmaudo gali nusigraužti nagus. Premjero Kubiliaus šešėliu tapęs Virgis Valentinavičius nesidrovėdamas ir niekuo nerizikuodamas tapo MG Baltic ausimis ir akimis ten, kur kitos verslo grupės neprisikapsto, t.y. Vyriausybės rūmų kabinetuose, o konkrečiai premjero, kur priėminėjami reikšmingi Lietuvos ekonomikai ar atskiriems verslo sektoriams sprendimai. Žinant prezidentės nuostatą oligarchų atžvilgiu, valstybės vadovės ar jos aplinkos užuominos premjerui Virgio Valentinavičiaus personalijos klausimu gali reikšti ne dvaro intrigėlių padiktuotą pliurpimą, kuo skaitytojus mėgina įtikinti gerbiama Vasiliauskaitė, o labai aiškų įspėjimą, kad premjeras per daug atvirai flirtuoja su MG Baltic koncernu ir dėl to verta susimąstyti. Kaip mėgsta juokauti buvęs LR Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, ir arkliui aišku, kad Lietuvos energetikos sektoriaus konsolidacija buvo tik pirmas žingsnis pradedant naujas šio sektoriaus dalybas. MG Baltic vizijoje šios dalybos turėtų atkartoti VP dešimtuko įsigytų VST akcijų arba paties koncerno įsigyto Stumbro degtinės fabriko modelį, t.y. už perkamos įmonės lėšas ta pati įmonė ir įsigyjama. Schemos ir dalyvių aktyvų dydžiai gali skirtis, tačiau mintis ir modelis privalo išlikti tas pats. Todėl ir svarbu Dariui Mockui disponuoti informacija iš pirmų lūpų, o reikalui esant ir pasufleruoti koncernui naudingą informaciją sprendimų priėmėjams.

Todėl, kad ir kaip asmeniškai man patiktų Darius Mockus, jis viso labo oligarchas, kurio pagrindinis uždavinys, didinti savo turto vertę, tam pasitelkiant ne visuomet korektiškus verslo veikimo metodus. Virgis Valentinavičius simpatiškas bei gabus analitikas, tačiau ir jis puikiai supranta, kad pastate, įsikūrusiame Gedimino pr. 11 adresu bus tik laikinai, todėl ir mėgina dirbti taip, kad po savo patarėjo karjeros galėtų sugrįžti į ten, kur prieš tai šiltai ir jaukiai darbavosi (Alfa media direktorius). Tuo tarpu Andrius Kubilius sprendžia savo išlikimo klausimą, kuris tampriai susijęs su MG Baltic planais, todėl visais būdais mėgina kuo ilgiau išlikti vyriausybės vadovu. Na, o gerbiama Gabrielė Vasiliauskaitė tiesiog rašo tai, kas liepiama. Tiesa, prezidentės komandai irgi reikėtų nepamiršti, kad skambinėjimai į redakciją ir teiravimaisi pagalbos, atliekant reitingų korekcijas, garbės nedaro. Tiesa, šiuo atveju šią patirties stygiaus padiktuotą klaidą atperka nuoširdus prezidentės noras visas oligarchines grupes laikyti ant trumpo pavadžio, netgi rizikuojant vyriausybės stabilumu ar atskirų asmenų karjeromis.

 

P.S. Asmeniškai Virgį Valentinavičių laikau vienu stipriausių analitikų bei praktinės komunikacijos strategų, kuris, mano subjektyvius įsitikinimu, esti visa galva aukštesnis už daugelį kitų jo gildijos atstovų. Darius Mockus šį žmogų pakviesdamas darbuotis savo koncerne pademonstravo intelektualaus ir sumanaus vadovo potencialią, beje, ši savybė jį išskiria iš kitų kolegų tarpo. Nepaisant to, turiu išlikti objektyvus vertinant tiek pirmojo, tiek antrojo veikimo logiką ir metodus. 

* Oligarchija - valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas ir valdyti.

Rodyk draugams

Vladimiras Putinas ir Dalia Grybauskaitė. Jis priminė, kad visi vamzdžiai veda į Maskvą.

Foto lrp.lt

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės paklausė (priminė):

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?
  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?
  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Išvertus Vladimiro Putino klausimus:

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?

Klausimo prologas

Uždarius Ignalinos AE dujų poreikis Lietuvoje išaugo. Su visam ir Gazpromo vaidmuo, t.y. Vladimiro Putino „vanagų” komandos. Ko galime tikėtis iš tokių jėgų balanso, kuris aiškiai byloja Lietuvos nenaudai, parodys laikas.

Dalį elektros energijos Lietuva privalo importuoti. Poreikis atsirado dėl tos pačios Ignalinos AE uždarymo. Importas galimas tik iš rytinių rinkų (Ukraina, Baltarusija, Rusija). Visos įvardintos šalys yra politiškai sunkiai prognozuojamos. Ypač mums reikšminga tranzito partnerė Baltarusija.

Vladimiras Putinas šią situaciją puikiai žino. Prezidentės atsakymas (NE) į Rusijos premjero siūlymą Putinui buvo nuspėjamas, kitaip tariant, tokio ir tikėjosi. Nebuvo premjerui netikėtas ir prezidentės pasakymas apie Lietuvos tvirtą sprendimą patiems statyti savo AE. Atsakymas Vladimirą Putiną turėjo nudžiuginti. Nes klausdamas prezidentės apie Lietuvos galimybę prisijungti prie Kaliningrado Rusijos premjeras delikačiai paklausė:

Ar planuojate, ir kiek ilgai, išlikti energetiškai (politiškai)  priklausomi nuo Rusijos?

Prezidentė atsakė, jog „Ilgam”. Nes nauja AE yra tik miražas. Ir vargu, ar šis miražas taps tikrove. Tiesa, kol kas Lietuvos užsienio politikos „strategų” galvose esama manymo, jog nauja AE puikus koziris prieš Rusijos energetinę hegemoniją regione, bet čia daugiau esama saviaupgaulės nei nuoširdaus pripažinimo, kad de facto mūsų baimės seniai virtusios realybe. Vladimiras tą žino ir jo klausimas buvo tik „kuklus” pasitikslinimas, ar Lietuva ir toliau laikysis nuoseklios „nepriklausomybės” pozicijos. Jei atvirai, tai nelabai ir svarbu, ką būtų atsakiusi prezidentė, šis Vladimiro Putino klausimas buvo preliudija į kitą, kur kas reiškmingesnį ir mums svarbesnį klausimą.

  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?

Klausimo prologas

Jau susitikimo pradžioje Rusijos premjeras priminęs Lietuvai jos pačios situaciją - absoliutus energetinis Rusijos vasalas - staiga tapo „dėmesingu” ir „supratingu”. Tokiu „dėmesingu” ir „supratingu”, jog pasiūlė papildomą dujų kiekį gal net palankiomis sąlygomis Lietuvai. Kodėl toks geranoriškumas? Priežasties esama labai paprastos ir puikiai įsirašančios į šio 40 min susitikimo scenarijaus logiką, kuriam rusai pasiruošė kruopščiai. Rusijos premjeras norėjo suprasti, kiek giliai Lietuvos vadovė išmano energetinę dvišalių santykių problematiką, kiek asmeniškai yra pasiruošusi skirti laiko „galimų problemų” (dėl kainos ir tiekimo sąlygų) sprendimui ir ar prezidentės esama „tos vienintelės”, su kuria teks dirbti šiuo klausimu. Atsakymas į pastarąjį Putinui kaip niekad aktualus.

Vladimiras Putinas nėra naivus. Jis puikiai suprato, kad visa Lietuva stebi prezidentės 40 min susitikimo su Rusijos premjeru šou. Prezidentė negalėjo klysti. Ji ir nesuklydo. Pasakė tai, ko tikėjosi visi Lietuvos „patriotai” - mūsų dujomis nesuvedžiosite. Tokiu atsakymu apsidžiaugė ne tik mūsų „patriotai”, bet ir Vladimiras Putinas. Taip taip, ir Rusijos premjeras. Nors Lietuvos media bandė piešti susikrimtusio ir suirzusio Rusijos premjero reakciją, drįstu spėti, jog jos buvo priešingos. Manau, kad Vladimiras Vladimirovičius turėjo džiugauti dėl tokios Dalios Grybauskaitės reakcijos, o keletas neadekvačių Lietuvos dienraščių antraščių (beje apie jas truputį detaliau pabaigoje), greičiausiai, nuguls ant Rusijos premjero spaudos tarnybos klerko stalčiaus dugno ir netaps „gėdingu” Vladimiro Putino „pralaimėjimo” liudininku. Klausdamas apie „dujų kainą” Putinas išties klausė

Ar gerbiama Dalia esate pasiruošusi žaisti „energetinės nepriklausomybės” partiją viena ir rizikuoti savo politinėmis pozicijomis?

Putinas išgirdo labai jam svarbią naujieną, jog jo agentūrinio tinklo informacija apie Dalią Grybauskaitę, kuri greitai ir ryžtingai priima sprendimus nepaisydama vietos klanų interesų, pasitvirtino. Kaip sakoma, „dujų kainos” klausimas buvo tik mandagus reveransas, paklūstantis pirmo susitikimo logikai. Nepulsi gi pirmo susitikimo metu ir dar moters klausinėti, ar ji su „kiaušais”. Po atsakymo Vladimiras suprato, kad Dalia su „kiaušais”. Kadangi faktas tapo akivaizdus, tai ir darbo su Lietuva strategija daugiau nei aiški. Rusijos premjeras ir jo visa agentūrinė ir kriminalizuoto verslo kariauna suprato, kad jei Dalia ne blefuoja ir nuoširdžiai mėgins ginti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tai užtenka susitvarkyti su ja viena ir to pakaks, kad viskas būtų, kaip po senovei. Nesiplėsiu, kaip ir kodėl Rusija prezidentės Dalios Grybauskaitės personaliją, o konkrečiai jos ryžtingumą, gali nukreipti prieš ją pačią, tą nuodugniai aprašo Rūta Janutienė.

  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Čia viskas labai paprasta. Putinas tiesiog priminė apie Lietuvos energetinę okupaciją. Lietuvos prezidentei buvo „paaiškinta”, kad jos noras kalbėti suverenios valstybės tonu per „drąsus” ir „ne vietoje”. O ir šiaip visos iliuzijos apie Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę…buvo išsprogdintos per 40 min. Lietuva liko viena. Kitaip tariant, Vladimiras Putinas Lietuvai ir jos vadovei pasakė „Jūs esate MŪSŲ”. Ir sprendimus ką ir kaip su jumi daryti priimsime mes. O pagrindiniu Lietuvos prokuratoriumi paskiriamas Igoris Sečinas.

P.s. Prezidentė yra prasitarusi, kad savo sprendimų teisingumą tikrina pagal spaudos leidinių redakcinius vedamuosius (ypač Lietuvos ryto). Jos nuomone, jei prasideda intensyvi kritika ir puolimas, prezidentė daro išvadą, jog jos sprendimas teisingas, nes aiškiai palietė kažkieno klaninius interesus. Išvada - einama teisinga linkme. Beje, logika pagrįsta.

Siūlyčiau prezidentei ir jos komandai Vladimiro Putino poziciją vertinti kontekste su Lietuvos ryto prezidentinėmis liaupsėmis. Klausimas, kodėl tonas pasikeitė? Kremliaus avansas už galimą supratingumą? Kodėl čia Lietuvos rytas (Snoro bankas savininkai), Kremlius ir energetika, atsiprašau ir Snoro bankas, o gi štai kodėl:

Šiuo metu 68,95 proc. “Snoro” akcijų valdo Rusijos verslininkas Vladimiras Antonovas, o banko prezidentas Raimondas Baranauskas - 25,10 proc. Pagrindinio “Snoro” banko savininko V.Antonovo tėvas Aleksandras Antonovas yra įtakingas Rusijos verslininkas, vadovaujantis verslo grupei “Konvers Group”. A.Antonovas Rusijos žiniasklaidos siejamas su Kremliumi ir jam ištikimais oligarchais. Beje, šį pavasarį Maskvoje į A.Antonovą buvo pasikėsinta. Į verslininką ir jo asmens sargybinį paleista 18 šūvių. Į A.Antonovą pataikė net penkios kulkos, bet per stebuklą nė viena jų nekliudė gyvybiškai svarbių organų. Verslininkas pasveiko.

Antonovų istoriją pradeda dar paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio metais. Pirmiausia tėvas ir sūnus pagarsėjo kaip “Akademchimbank” akcininkai: jų verslo partneris buvo nužudytas, o bankas įsipainiojo į pinigų plovimo skandalą. Būtent po šių įvykių Rusijos verslo padangėje sužibo “Konvers Group” vardas.

Antonovų pavardė prastame kontekste sumirgėjo netgi Australijoje, kai 2005 m. iš pašto skyriaus dingo pensijų mokėjimo čekiai. Tuomet Australijoje nuskambėjo ir “Snoro” pavadinimas, mat nemaža dalis dingusių pinigų atsirado lietuviško banko kliento sąskaitoje. Tiesa, tyrimas nieko nenustatė.

Ne ką švaresnę reputaciją Antonovai įgijo ir Didžiojoje Britanijoje. Antonovams vykdant vieno britų bankų pirkimą, prabilta apie galimus korupcinius ryšius. Įtarimų šešėlis krito ant Rusijos centrinio banko pirmininko pavaduotojo Andrejaus Kozlovo. Jis netrukus po skandalo buvo nužudytas.

Įdomu tai, kad V.Antonovo valdomas “Snoras” pernai dar kartą bandė įžengti į Didžiąją Britaniją, tačiau bankui nebuvo leista šioje šalyje steigti filialo. Didžiosios Britanijos finansų paslaugų priežiūros institucija (FPPI) ėmėsi veiksmų, neleidžiančių “Snorui” vykdyti jokios veiklos. FPPI apkaltino “Snorą” ir jo akcininkus pateikus netikslią ir ne visą informaciją. Britams taip pat užkliuvo, kad tarp “Snoro” savininkų yra V.Antonovas.

Antonovai buvo minimi ir vyno importo iš Moldovos istorijoje. Kai Rusija uždraudė vyno iš Moldovos importą, daugelis šios srities verslininkų patyrė sunkumų grąžindami bankams kreditus. Tarp jų buvo ir Igoris Vainbergas, netrukus po vyno krizės nužudytas Kišiniove. Tuomet sklido gandai, neva nužudytasis ne juokais pykosi su tėvu ir sūnumi Antonovais.

Įtartinas istorijas “Snoras” buvo įsipainiojęs ir anksčiau. 2002 m. naujai išleistų net 1,2 mlrd. litų vertės “Snoro” akcijų panoro įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philipas Iljesku de Grimaldi. Tačiau šioms investicijoms, kurios būtų iš pagrindų pakeitusios Lietuvos bankų sistemą, kelią užkirto Valstybės saugumo departamentas - jis nustatė, kad ponas Grimaldi su Monako kunigaikščiais neturi nieko bendra, o už jo galėjo stovėti su Rusijos nusikalstamu pasauliu susiję asmenys.

Su šiomis įtartinomis investicijomis buvo siejamas ir ankstesnis “Snoro” savininkas multimilijonierius, Izraelio ir Rusijos pilietis Aleksandras Glikladas, kuris skelbėsi esąs pažįstamas su tuomečiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, bendraująs su Šveicarijoje dėl pinigų plovimo nuteistu įtakingu Kremliaus veikėju Pavelu Borodinu, dainininku Josifu Kobzonu, siejamu su Rusijos mafija.
Kauno diena

Rodyk draugams