BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gruzijoje nėra demokratijos?

Mikheil Saak’ashvili Gruzijos prezidentas

“Грузия Online” raportuoja, kad bene 50% gruzinų netiki, jog šalyje esama demokratijos, kiti 50% mano, kad šalies t.y. vyriausybės ir prezidento, vykdoma politika juda teisinga linkme. Atvirai sakant nelabai supratau, kaip interpretuoti apklausą. Aišku viena, kad gruzinai turi šiokį tokį demokratijos idealo įsivaizdavimą, kuris nelabai sutampa su dabartinės valdžios deklaruojamu, tačiau kiek supratau gruzinų esama labai pragmatiškų - galima aukoti demokratines vertybes ir principus vardan efektyvios ir produktyvios politikos. Tiesa, su gerbiamu esteblešmentu gruzinams nepasisekė, jis nei efektyvus, nei produktyvus.

Rodyk draugams

Atleisti…

Conquirentes et videns quoniam bene illis responderit interrogavit eum quod esset primum omnium mandatum

Audi Israhel Dominus Deus noster Deus unus est

Anima tua et ex tota mente tua et ex tota virtute tua hoc est primum mandatum

Te ipsum maius horum aliud mandatum non est

Unus est et non est alius praeter eum

Tota anima et ex tota fortitudine et diligere proximum tamquam se ipsum maius est omnibus holocaustomatibus et sacrificiis

Non es longe a regno Dei et nemo iam audebat eum interrogare

Mark

Šiandien buvo kalbama apie sugrįžimą prie įstatymo dvasios. Dvasia irgi sugrįžo į įstatymą. Įstatymas yra forma, o dvasia yra formos galimybė ir visa tai suręsta dėl galimybės sugrįžti. Sugrįžtama tam, kad būtų atleista. Kartais atleidžiama visai kartai arba visai rūšiai. Atleidimas būtinas…

Rodyk draugams

We are the world. Ilgas kelias nuo 1985 iki 2010

1985 m.

2010 m.

Man patiko.

Rodyk draugams

Moteris gali ir nori mylėti…40 metų ne riba.

Nenumaldomai artėja Naujieji Metai. Kiekvienas juos pasitinkame savaip. Vieniems tai pragariškų buvusiųjų palydėtuvės, kitiems tai naujų galimybių laikas. Tiek vieniems, tiek kitiems tai posūkio taškas, bent taip turėtų būti arba tikimasi, kad bus. Deja, gyvenime, kaip ir kine, ne viskas apskaičiuojama, ne visos siužetinės ir dramaturginės linijos nuspėjamos. Tuo įsitikinau asmeniškai. Bet apie tai kitą kartą.

Tuo tarpu apie gyvenimo nenuspėjamumą šiandieną norėčiau pasvarstyti į pagalbą pasitelkęs amerikiečių psichologę Judith Sills ir jos naująją knygą „Ir vėl apsinuoginti” (Getting Naked Again). Dėmesį į amerikietės knygą atkreipiau naršydamas savaitraščio Newsweek internetinę versiją. Žurnalistės Pat Wingert ir Barbara Kantrowitz paskutiniajame 2009 metų savaitraščio numeryje pamėgino pažvelgti į artėjančius 2010 metus brandžių moterų akimis. Moterų, kurios patyrė išsiskyrimo (su vyru ar partneriu) kartėlio jausmą ir puoselėja viltį vėl pamilti ar būti mylimos kitais metais. Neįtikėtinas amerikietiškas praktiškumas.

Taigi, mano jau minėtosios savaitraščio žurnalistės, pasitelkdamos psichologės Judith Sills įžvalgas, mėgina rekonstruoti šios amžiaus grupės (40-60 metų) moterų savijautas ir kontekstus, kuriuose šios savijautos tarpsta. Ką reiškia vienatvė šio amžiaus moterų grupei, kokiomis formomis ši vienatvė, o ir dažnai gniuždantis skausmas, reiškiasi, ką moteris gali, o ir turi, padaryti, kad iš savo gyvenimo išgintų liūdesį ir skausmą, galėdama mylėti ir būti mylima? Reikia pasakyti, kad psichologinės paradigmos tolerancija argumentum ad hominem, knygos autorei ir žurnalistėms, leidžia daug dalykų svarstyti ne iš šono, o iš vidaus, t.y. kalbėti ne tik apie kitas moteris, bet ir apie savo patirtį. Tokio tipo subjektyvizmas man patinka tam tikra asmeninio liudijimu forma, kuri tekstui ir aptariamai temai suteikia gyvybingumo ir tikrumo.

Turbūt reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl gi vyras (teksto autorius), perkopęs trisdešimties metų ribą ir savo tinklaraščio erdvę pildantis suprantamomis ir įskaitomomis temomis, lenda ten, kur net senukas S.Froidas privalėjo pripažinti patyręs fiasko. Laikausi principo: kuo kuklesni žmonės, tuo didesni užmojai. O jei rimtai, ši tema man pasirodė reikšminga bent keletu aspektų. Neseniai buvau sutikęs savo seną draugę, kuri beveik patenka į aptariamų moterų kategoriją: 39-erių metų amžiaus, išsiskyrusi, „besimėgaujanti” atsitiktiniais romantiniais santykiais ir nuolatos primenanti apie ją draskantį vienatvės jausmą, leidžianti ilgesingus vakarus su knyga ir arbatos puodeliu. Tačiau paklausta, kodėl save įkalino tokioje būsenoje, niekaip nesugeba atsakyti. Pasidarė smalsu… Kita vertus, ir vyriška šio amžiaus (nuo 40 m iki 60 m) tarpsnio rizika nuklysti „į kairę” leidžia manyti, jog toks elgesys neatsitiktinis ir daugelis atsakymų slypi ne tik vyriškame libido, bet ir keturiasdešimtmečių bei vyresnės kartos moterų elgesyje. Kitaip tariant, ir čia cherche la femme. Tai va, smalsumas ir dar kartą smalsumas.

Pradėjęs skaityti straipsnį suvokiau, jog taip rašyti ir mąstyti gali tik moteris/ys, kurios romantiškumą ir šekspyriškos meilės godas supranta labai praktiškai. Minėtoji klinikinės psichologijos ekspertė Judith Sills iš karto atkreipia dėmesį, jog moterims nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties, ypač patyrusioms išsiskyrimo kartėlį, likti „vienišės erdvėje” yra pavojinga. Jos nuomone, ši būsena atrodo viliojanti, tačiau iš ties tai tam tikra emocinio ir dvasinio paralyžiaus forma.

„Išsiskirti ar skirtis sulaukus 42 m ar 60 m ir tą patį patirti būnant 22 m yra du radikaliai skirtingi dalykai”, teigia psichologė Sills. Be to, naujų santykių užmezgimas „moterims su patirtimi” ir toms, kurios savęs dar ieško universiteto bendrabučiuose ir klubuose, reikalauja visiškai skirtingų strategijų, o ir motyvų. Va taip va, meilė yra strategija. Ir tai yra sakoma moteriai, kuri gyvenime yra mačiusi šilto ir šalto…Hmm…

Anot Sills moterys, kurių amžius perkopęs keturiasdešimt ir kurios pasimatyme paskutinį kartą buvo prieš gerus penkiolika ar dvidešimt metų, paprastai patarimo, kaip elgtis ir ką daryti lipant iš „vienišės būsenos”, teiraujasi savo vedusių draugų ar draugių. Sills nuomone, tai nėra pats efektyviausias metodas gauti bent kiek naudingos ir aktualios informacijos. Jos nuomone, šio amžiaus moterys klysta tikėdamosis, kad naujo draugo ar vyro klausimą „išspręs” jų draugai. Laiku ir vietoje ištraukdami „laimingą bilietą” (vyrą), kuris ilgą laiką slėpėsi jų draugų ar pažįstamų tarpe. Deja, sėkmė aplanko retą. Čia linkęs sutikti su Sill argumentais. Dažnos buitinės piršlybos baigiasi nesėkme ir tik patvirtina faktą, jog draugai, nors ir priešingai galvotų, jūsų taip gerai nepažįsta, kad galėtų ištarti lemiamą „mes galvojame, kad jūs vienas kitam tinkate”.

Psichologė neaplenkia ir savo asmeninės patirties. Pasakodama apie save prisipažįsta, jog jai visai būtų pravertę keletas naudingų patarimų, kaip pradėti viską iš naujo ir vėl judėti vyro ir moters santykių ritmu. Šios moters nuomone, esminė klaida, kurią daro jos kartos atstovės, tai nenoras pripažinti, kad galimybė mėgautis kvaitulinga meile, nors ir teko išgyventi skyrybų skausmą, egzistuoja kiekvieną akimirką. Tačiau tam, jos nuomone, reikia pastangų ir valios.

Nustebino tai, kad knygos autorės duomenimis, moterys, priskiriamos 40 m ir 60 m amžiaus grupėms, yra labiausiai linkusios į lėtinės savižudybės formas. Alkoholizmas, rūkymas, narkomanija - rykštės, kurios kiekvieną kartą metams bėgant vis skaudžiau plaka moterį ir jos kūną. Tai leidžia daryti išvadą, kad šios amžiaus grupės moterys yra labiau linkusios į depresyvumą. Kas mano griežtai subjektyvia nuomone diktuoja irzlaus ir sunkiai pakeliamo elgesio formų atsiradimą santykiuose su vyrais, kurios dažnai perauga į nemenkus konfliktus ir nesusikalbėjimus. Todėl, Sill nuomone, moteris labiau privalo kontroliuoti save ir daugiau laiko skirti savęs mobilizavimo praktikoms. Pastaroji išvada, švelniai tariant, nustebino. Nors esu vyras, tačiau tokio seksistinio požiūrio sulaukti iš moters, ir dar psichologės, nesitikėjau.

Kitas svarbu faktas, kurį Sill nuomone privalo įsisavinti moteris, kad meilė, kurią ji patyrė 25 m su žaviai įdegusiu jaunuoliu, jau nepasikartos. Naujai ateinanti meilė bus kitokia. Jos nuomone (su kuo aš visiškai sutinku), moteris, norinti pradėti viską iš naujo, turi suprasti, kad nauja, tai nėra seno reanimavimas. Deja deja, daugelis moterų to nesupranta ir blaškosi sentimentalioje jausmų jūroje. Nori Petriuko iš Jonavos, su kuriuo maloniai burkavo apsikabinę vyno butelį vasara alsuojančiame miesto parkelyje, o prieš akis regi jau pasiraukšlėjusį ir ne visuomet korektišką vyriškį. Tuomet, Sill nuomone, prasideda nesėkmių maratonas. Tam trūksta to, anam trūksta kito ir t.t. Sukuriame savo nevykusių pasimatymų ir mėginimų ištraukti iš „vienatvės liūno” sąrašą.

Klausiate, ką daryti? Ogi aiškiai sau pasakyti, kad išsiskyriau tik todėl, kad idealas prasilenkė su realybe. Tad ar verta kartoti tą pačią klaidą ieškant „idealybės” ir vėl. Turbūt, kad ne. Tad, Sill nuomone, prieš kiekvieną mėginimą vėl stoti į santykių vėžes, reikia nepamiršti, jog laikas nėra šio amžiaus moters sąjungininkas. Todėl privalu pasidaryti labai aiškų sąrašą - siūloma iš 22 punktų, kokio partnerio ar vyro moteris ieško. Tada pirmyn…
Ir dar daug įvairių ir praktiškų patarimų moterims, kurios jau perkopė savo keturiasdešimties metų riboženklį, tačiau po skaudžių išsiskyrimų tikisi vėl megzti gražius ir romantiškus santykius.

Gaila, tačiau atsakymų į klausimus, kurie man kirbėjo po susitikimo su bičiule, Newsweek tekste neradau, o ir nedaug kuo galėjo pagelbėti nuorodos ir į Judith Sills knygą. Nepaisant mano liūdinčio ir nepatenkinto smalsumo supratau vieną esminę tiesą, kokia abstrakti ir paini meilės tema bebūtų, ji visuomet išliks Nr.1 kiekvieno iš mūsų asmeninėje gyvenimo darbotvarkėje.   

Tad mano mielos moterys, ypač tos kurioms keturiasdešimt ir viršaus, nesijauskite rutinoje paskendusiomis pilkomis pelytėmis. Jums ir jūsų kartos moterų problemų aptarimui garbus JAV savaitraštis skyrė nemažai vietos. Tad pasitikdamos 2010 m, jei esate vienišos, nesuprastos ir įskaudintos nepamirškite, kad tai tik savijauta, o ne gyvenimo in principium. Beje, šis paraginimas būti optimistiškiems galioja ir vyrams. Jei gyvenimas dar gali kuo nors nustebinti tuos, kurie velka sunkią gyvenimiškos patirties naštą, tai tai gali įvykti 2010 m. ir tai bus meilė. Taip mano Newsweek.

Rodyk draugams

Tik turintiems subtilų humoro jausmą ir iš Kauno! (Besidomintiems diskurso tematika)

Pažįstamo komentaras pamačius įrašą: “Iš serijos “TV aukso fondas”. Lietuviškasis Oprah Winfrey - Kęstutis Pūkas trenkia ižvalgų apie šalies popkultūrą, politiką bei žurnalistiką.” (R.Zilnys)

Rodyk draugams

Conversi ad Dominum. O kam to reikia?

 

Taip sutapo, kad per šią savaitę buvau du kartus apklausiamas sociologinėse apklausose. Pirmoji - konfidenciali, neatskleidžianti organizacijos užsakovės ir apklausos tikslo, tačiau dėl savo klausimų turinio buvo perdėm išsiduodanti. Nuovokesnis iš karto būtų sumojęs, jog klausimynas susijęs su bankiniu sektoriumi. Antroji - kur kas atviresnė ir turinti kilnius tikslus: norima susidaryti išsamesnį vaizdą apie jaunų šeimų poreikius ir t.t Ją atliko JTO (Jungtinių Tautų Organizacija) atstovybė Lietuvoje. O ir klausimynas man pasirodė įdomesnis už pirmąją - šeima, vaikai, tėvai, tikėjimas ir t.t. Tačiau įsimintina ši apklausa tapo ne dėl savo klausimų įdomumo, o dėl netikėto klausinėjančios moters prisipažinimo apie jos turimas magiškas galias. Šis netikėtas asmeninio tikėjimo, o gal įsitikinimo, credo nuobodoką klausimų ir atsakymų žymėjimo procesą pavertė įdomiu pašnekesiu, kuris pabaigus klausinėjimo darbus užsitęsė papildomas 20 min. Savo skepticizmą ir ironiją po tokio žmogaus prisipažinimo (kalbu apie tuos, kurie bent kiek racionaliau mąsto) vargu ar pavyktų nuslėpti net ir labai to norint. Kiek supratau, per daug laisvo laiko turinti pašnekovė mano ironiją ir skeptiškumą gan lengvai išskaitė iš maniškio nebylaus ir reikšmingo galvos linksėjimo. Todėl norėdama savo galių išskirtinumą pagrįsti svaresniais teiginiais man pateikė neatremiamą “mokslinį” argumentą - ji yra baigusi Kauno politechnikos institutą (dabar KTU) ir liaudies medicinos kursus. Po šio “argumento” beliko pasidžiaugti vis dar “ne pagal metus” atrodančia ponios išvaizda ir palinkėti sėkmės gyvenime. Beje visiškai nuoširdžiai…

Dabar prie temos. Šis sekmadienis Katalikų bažnyčios kalendoriuje žymi reikšmingą liturginį įvykį - Advento pradžią. Kas yra Adventas ir kuo jis reikšmingas Katalikų bažnyčiai galima pasiskaityti šios dienos Tomo Vilucko lrytas.lt ir brolio Ramūno Mizgirio OFM delfi.lt komentaruose. Todėl čia nesiplėsiu ir liturginių, religinių bei teologinių Advento prasmių sąrašo nepildysiu. Nes net ir labai gerbiant teologinę ir bažnytinę tradiciją kiekvienas šį sąrašą mato savaip. Tad sąrašas iš principo nėra baigtinis. Tačiau norėčiau pasidalinti keliais savo pastebėjimais, kurie, drįstu spėti, leistų detaliau pažvelgti į šios liturginės datos reikšmę mūsų dienų žmogui ir jo principiniam santykiui su katalikybe, o ir pačios katalikybės santykiui su žmogumi. Skamba pretenzingai? Sutinku, bet tik skamba, o ne yra. Formuluotėje - katalikybės ir žmogaus santykis - galimai išryškėjantis pretenzingumas yra tik duoklė paradigmos žodinei tradicijai, bet ne daugiau. O ir tuštėjančios bažnyčios, kunigų seminarijos bei teologijos fakultetų auditorijos tikinčio žmogaus mėginimus apie šį santykį kalbėti pretenzingu tonu daro daugiau nei vertus ironijos. Esu giliai širdyje skeptiškas mėginimui žmogų ir jo santykį su kažkuo aptarti tam tikromis totalybės sąvokomis: tipas, grupė, vienetas, klasė, segmentas ir t.t. Kur kas labiau vertinu atsitiktinius susitikimus su konkrečiu žmogumi, filosofo Emmanuel Levinas žodžiais tariat, kitu arba kitokiu. Todėl teksto pradžioje aprašytas susitikimas su “mistinėmis” galiomis pasižyminčia moterimi kaip tik ir būtų tai, ką asmeniškai laikyčiau susitikimu su kitu arba kitokiu. Nors šis susitikimas perdėm buitinis ir neturintis didelių pretenzijų į sukrečiančias egzistencines patirtis, tačiau man tapo savaip reikšmingu. Šios moters prisipažinimas, jog ji valdo mistines galias, logiškai mąstant reikalautų psichologinės pagalbos, o ne mano gilesnių pamąstymų. Tačiau kiekvienas iš mūsų ieškome arba sutinkame tuos žmones ir patirtis, kurias mums pasiūlo dievoieškoje, o ir kitose prasmių paieškos erdvėse paskendusi žmogaus būsena. Man šis atsitiktinis susitikimas su šia kitokia nei aš moterimi buvo svarbus formuluojant pačiam sau klausimą apie žmogaus ir katalikybės santykį/susitikimą Advento tradicijos kontekste. Kodėl šiam susitikimui  yra svarbus Adventas ir kodėl susitikimo vektorius yra nukreiptas į susitikimą su katalikybe, o ne su esminiu jos tikėjimo centru - Jėzumi Kristumi? Ir apskritai ar įmanomas susitikimas su katalikybe be pagrindinio jos tikėjimo Centro?

Iš lotynų kalbos žodis adventus verčiamas kaip atėjimas. Tai yra veiksmas, judesys, kažkas, kas yra aktyvu. Ši kalbinė reikšmė turi seną, dar pagoniškos Romos imperijos laikus menantį, apeiginį turinį. Adventu Romos imperijoje skelbdavo laiką, kuomet iš šventyklos žmonių garbinimui būdavo išnešama dievybės statula. Paprastai šis garbinimas užtrukdavo mėnesį. Dievybės “išėjimas” į žmones turėdavo sustiprinti Romos piliečių ir jų garbinamos dievybės emocinį ryšį. Žmonės turėjo galimybę su dievybe susitikti. Susitikti ne sakralizuotoje ir nuo kasdienės realybės nutolusioje šventyklos erdvėje, o čia - paprastų mirtingųjų pilkoje ir niūrioje kasdienybėje. Metuose kartą Romos imperijos mirtingieji turėjo teisę dievybei liepti ateiti, o ne atvirkščiai nuolankiai jos šaukiami ateidavo. Nesigilinant į šios galimybės liepti ateiti kilmės genezę (reikėtų atskiro ir išsamaus aptarimo) reikia pripažinti, kad tokia piliečių psichologija Romos imperijai turėjo ne tik reikšmingų religinių, bet ir politinių bei socialinės organizacijos pasekmių. Plečiantis Romos imperijos teritorijai ir gausėjant kultų ir dievybių skaičiui ši psichologija liepti ateiti galėjo tapti esminiu Romos galios nestabilumo šaltiniu. Religinis kultas ir jo tarnai asocijuojami su politiniu elitu ir šis elitas asocijuojamas su kulto tarnais: visi jie paklūsta Romos diktatui - naujai užkariautose teritorijose galėjo būti sudoroti pačių romėnų religinio legalumo argumentu. t.y bet kada pareikalauti nuleisti religinį, o ir politinį sakralumą ant žemės. Naujajame Testamente rabinai provokuodami Jėzų Kristų Dievo ir Ciesoriaus pasirinkimo klausimu, o vėliau jį teisiant kaltinę kėsinimusi į šventą Romos valdžią, kaip tik naudojo šio turinio argumentus. Dailidė iš Nazareto negali būti Dievas ar karalius, t.y iš nesakralaus sakraliu netampama. Tačiau vėliau sekę žydų sukilimai prieš Romos imperiją jos sakralią galią kaip mat nuleido ant žemės. Todėl imperinės sąmonės poreikis identifikuoti pagrindinę dievybę ir suręsti jai šventovę buvo daugiau nei pribrendęs. Esamų dievybių panteone, kurioms žmogus gali liepti/įsakyti, vargu ar buvo galima surasti tą, kuri atitiktų šią vienijančią funkciją. Vienijimo veiksmui Romos imperijoje reikėjo galios, o galiai liepti/įsakyti neįmanoma, galia liepia/įsako. Romos imperijoje ši galia buvo išimtinai suvokiama kaip politinė (karinė), o ne religinės ar filosofinės minties įtaigumo prasme (imperatoriaus Nerono krikščionių persekiojimai ir filosofo Senekos savižudybė - simboliškas to patvirtinimas). Romos imperijoje tokia galia disponavo vienintelis imperatorius. Todėl imperatoriaus sudievinimas buvo tik laiko klausimas. Romos piliečių tarpe šis sudievinimas buvo suvokiamas ne kaip galimybė, o kaip būtinybė, kaip jau buvo minėta ne religinė, o politinė. Tokio imperatoriaus sudievinimo apoteoze laikytinas Romos koliziejus, kuris tapo imperatoriško dieviškumo simboliu. Ten buvo atliekama pagoniška “liturgija” kas kart pakeliant arba nuleidžiant imperatoriškąjį nykštį, kuris pirmiesiems krikščionims arba gladiatoriams tapdavo asmenine paskutiniojo teismo diena. Matydamas šį adventus sąvokos kilmės istorinį kontekstą ir šio konteksto fundamentalų santykį su pagoniško kulto psichologine struktūra privalau savęs paklausti, ar pagoniškasis ir katalikiškasis adventus iš ties yra atlikęs psichologinę schizmą. Kitaip tariant, turime katalikišką kulto hierarchinę struktūrą ir misterizuotą liturginę estetiką bei to kulto tradicijoje legalizuotą dievybinių simuliakrų “apsireiškimų” kalendorių, tačiau ar turime drąsos tikram krikščioniškam tikėjimui ir Adventui. Dažnai tuo abejoju ir šis abejojimas kaskart sustiprėja kai savo katalikiškame krašte sutinku sociologines apklausas atliekančias “magiškų” galių moteris. Kartais apima jausmas, kad šis status quo katalikybei ir postmoderniems pagonims patogus. Pirmieji džiaugiasi turėdama ką išganyti, o išganomieji džiaugiasi tokia romia ir neįkyria bažnyčia. Psichoanalitikas Erich Fromm savo straipsnyje Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?  mėgina apmąstyti krikščionybės ir pagonybės, o iš principo mūsų dienų modernybės santykį šio santykio centre matydamas žmogų. Išvada, prie kurios prieina Erich Fromm, gan iškalbinga. Atsakydamas į klausimą ar Vakarų pasaulis krikščioniškas jis teigia, “Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į ši klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulingas ir geriausiu atveju galima kalbėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusį XII-XVI amžiais; ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko idealogizacija ir vyravo didesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai. Tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra; pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.”

Todėl žvelgdamas į Adventą ir mano adventinius dialogus su “magiškąja” apklausininke linkęs konstatuoti, kad katalikybė įmanoma be Kristaus ar Dievo. Ir ji sėkmingai tarpsta mūsų kasdienybėje. Čia net nereikia daryti reikšmingesnio skyrimo tarp sekuliarios ir ar sakralizuotos bendruomenės. Mano nuomone, pagoniška ir krikščioniška (šiuo atveju katalikiška) religinė sąmonė skiriasi tuo, kad pagoniška sąmonė net ir jausdama religinio, ar platesne reikšme - prasminio, savęs užpildymo poreikį, sėkmingai tai daro ieškodama dieviškumo simuliakro, o ne pačio dieviškumo. Tuo tarpu krikščioniškas (katalikiškas) prasminis ir atsakymo laukas negali būti užpildytas tik forma be turinio. Deja tenka pripažinti, kad modernaus žmogaus ir jo katalikiškų bažnyčių “charakterio struktūra” savo esme išlieka pagoniška. Tad krikščioniškas raginimas Conversi ad Dominum skambantis iš sakyklų Advento metu mane verčia klausti, atsigręžti į kieno Dievą?

Rodyk draugams