BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką švenčiam?

Foto Eric Mumford

1932 m filosofas Jose Ortega y Gasset stovėdamas prieš studentų auditoriją tarė galvojas, kad ispaniškas universitetas ir Ispanijos valstybė „lyg ne pagal instrukciją naudojamos mašinos”. Dekadanso retorika vertinant to meto Ispanijos situaciją (1931 m žlugusi monarchija ir kairiųjų politinių jėgų valdoma vyriausybė) skambėjo įtikinamai. Įtikinamai ji skambėtų ir šių dienų Lietuvoje. Viena ausimi klausiausi šiųmečio iškilmingo LR Seimo posėdžio transliacijos skirtos Kovo 11 d. progai paminėti.

Liūdna. Daug retorikos apie nieką, t.y. apie tai, kuo jau gyvename dvidešimt metų: korupcija, vagiliavimu, intrigomis ir vienas kito koneveikimu. Kiek menu, tai šių pagraudenimų dramaturgija(?) nekinta. Minėjimų metu vis raginame save ir kitus pasitaisyti tapti labiau teisingais, sąžiningais ir solidariais. Žadame ateities kartoms palikti stabilią, išpuoselėtą ir visus vienodai - tarsi tai būtų įmanoma - mylinčią Lietuvą.

Sublizgėti minėjime galėjo ir primiršti veikėjai. Įsitikinau, jog kiekviena partija turi savo „nusipelniusiųjų” sąrašą, kuriems kovo 11 d. Seimo tribūna tampa šiokia tokia kompensacija už menkesnės vertės signataro sklypą ar kuklesnes pareigas ministerijoje. Dažnai būna taip, kad egzaltacijos pagautas toks „sąžinės balsas” tarsteli keletą aštresnių žodelių vertindamas nūdienos realijas. Būna ir taip, kad įsigudrinama pakritikuoti ir saviškius, negailima riebių epitetų ir oponentams: oligarchai, diktatoriai, mankurtai. Sumanus frazeologijos parinkimas, bet kurią pilką asmenybę, kovo 11 d. skalijančią iš Seimo tribūnos, paverčia žurnalistinių kronikų herojumi.

Visi suvokia, jog tai tik spektaklis ir šios šventinės(?) mizanscenos herojai bei antiherojai užgesus rampų šviesai susėdę drauge prie bendro stalo kramsnoja vieno kąsnio sumuštinius ir giliai širdyje džiaugsis, kad Lietuvos esama tokios, kokią jie ką tik kritikavo(?) ir žadėjo taisyti(?). Kitokia Lietuva jiems būtų pavojinga ir nedraugiška. Joje reikėtų konkuruoti sumanumu, išsilavinimu darbštumu ir sąžiningumu. Deja, ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama. Kovojama buvo dėl tokios Lietuvos, kokioje dabar tarpsta ne vienas valdžios koridorių patriotas su apsimestiniu patosu kalbantis apie šviesią Lietuvos ateitį.

Valstybinės šventės, ypač toji dalis, kur oficiozo retorika pasiekia kulminaciją, reikšminga tuo aspektu, jog tono ir minties aistringumas išduoda bendruomenės politinio libido potencialią. Žvelgiant į šiųmečio (neabejoju, jog ir prieš tai buvusiuose vaizdo būta to paties) minėjimo dalyvių veidus ir kalbų toną tenka daryti išvadą, jog Lietuvoje kvepia politine/pilietine impotencija. Absoliutus nuobodulys išraižęs piliečių ir jų renkamų politikų veidus. Politikoje neliko flirto, liko tik retoriniai šablonai ir privilegijų pynė, tie kurie to flirto turėtų būti suvedžiojami - piliečiai, tapo pigaus elgesio mergelėmis, kurioms keletas litų čia ir dabar užtemdo akis prieš bet kokią garbingą ir orią jaunamartės ateitį.

Minėjimo renginiuose pasigedau šalies vadovės. Ir sutapk tu man šitaip, kad kovo 11 d. šventinius renginius mūsų šalies politikos prima Dalia Grybauskaitė praleido Briuselyje įnirtingai diskutuodama apie Libijos laisvę ir Šiaurės Afrikos problematiką. Keista, jog šis faktas niekam neužkliuvo, kita vertus, o kodėl turėtų? Juk apart Seimo ir jo prieigų istorinės datos Lietuvoje menkai ką reiškia ir nedaug kam berūpi. Patogiai įsitaisę prie savo personalinių kompiuterių tarstelime keletą lėkštokų patriotinių frazių veidaknygėje ir gana. Tiesa, šventės realumo jausmą kuria TV dėžutės. Kramsnoji salotos lapą ir kartu su tautos išrinktaisiais širdyje baubi tautinę giesmę. Valio! Televizija visagalė. Nebūtų jos. pamirščiau, kad Lietuvos esama. Štai jums ir atsakymas, kas vienija Lietuvą ir kokia yra lietuvybės idėja - XXI a. LIETUVA - TIKRŲ TELEVIZIJOS GURMANŲ KRAŠTAS.

Nesiskundžiu. Man net patinka. Smagu stebėti politinę realybę, kuri įsikabinusi į lingvistinius anachronizmus: patriotizmas, idealizmas ir kitus izmus, mėgina žmonėms pasakoti mitą, kurio kalba ir naratyvinės struktūros bei įvaizdžiai nebekoreliuoja su politinio mito naratorių lūkesčiais ir leksika. Tiesa, šis mėgavimasis pasiekiamas nelengvomis pastangomis. Tik vidinio egzodo sąskaita gali stebėti šio kosmio kvaitulį. Nors vaizdas to vertas, tačiau jis reikalauja neįtikėtinų pastangų slopinant niršulį ir nepasitenkinimą jaučiant šios realybės spaudimą į smegenis ir visą kūną. Tenka taikytis su tuo, jog originalaus reginio kaina aukšta.

Dar kartą grįžtų prie Jose Ortega y Gasset. Ispanas betarpiškai susiejo universiteto dekadansą su valstybės dekadansu. Sugretinimas nuspėjamas. Apšvietos epochos idealai akcentavo ir dar ilgus metus akcentuos išsilavinimo ir žinių principo svarbą visuomenės raidos turiniui ir kryptims. Intelektualus žmogus įaustas į šios pasaulėžiūros verčių struktūras negali suspenduoti savyje inteligencijos slopinant aistrą kalbėti auditorijoms, ypač jaunų žmonių, apie universitetą/akademybę ištikusią krizę. Jose Ortega y Gasset ne išimtis. Nauja čia tai, kad filosofas aiškiai leidžia suprasti, kad valstybės idėja gali, o ir privalo, būti susieta su sėkmingu universiteto projektu. Kitaip tariant, universitetas: išmintis, žinios, inteligencija, erudicija, išsilavinimas ir joms leidžiantis skleistis struktūrinis karkasas yra pirminė sąlyga formuojant palankų klimatą moderniai ir ilgalaikes perspektyvas tautų bendruomenėje galinčiai puoselėti valstybingumo idėjai. Tikiuosi, kad kada nors kovo 11 d. į Lietuvą prabils IŠMINTIS/UNIVERSITETAS ir valstybė pradės veikti pagal instrukciją.

Rodyk draugams

Vakarui apie piscatores

Galilėjos ežeras

Quod cum videret Simon Petrus procidit ad genua Iesu dicens exi a me quia homo peccator sum Domine
Stupor enim circumdederat eum et omnes qui cum illo erant in captura piscium quam ceperant
Similiter autem Iacobum et Iohannem filios Zebedaei qui erant socii Simonis et ait ad Simonem Iesus noli timere ex hoc iam homines eris capiens
Et subductis ad terram navibus relictis omnibus secuti sunt illum.

Luke

Nesu gyvenime pagavęs nė vienos žuvies. Nors įrangą turėjau. Radau puikų žvejybos vadovo tekstą. Sako net visiškai nemokantys žvejoti jį perskaitę pasmerkti sėkmei. Reikės pamėginti.

Rodyk draugams

Premjeras Andrius Kubilius - vienišo herojaus mirtis?!

(ELTA) nuotr.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius nusprendė susitvarkyti savo viešųjų ryšių aruodus. Aruodų tvarkymui pasikvietė ūkvedį su patirtimi - Virgį Valentinavičių (buvęs Alfa.lt redaktorius). Darbai pajudėjo. Pajudėjo taip spėriai, kad lietuviška geografija Virgiui Valentinavičiui pasirodė per kukli. Premjeras buvo priverstas kelti sparnus skrydžiui už Atlanto vandenyno. Šią asmeninio įvaizdžio gerinimo odisėją vyriausybės vadovo patarėjai pakrikštijo skambiu šūkių: „Premjeras ieško investicijų Amerikos žemyne”. Premjero patarėjų korpusas pasistengė, kad kiekvienas sekantis Andriaus Kubiliaus užatlantės kelionės „laimėjimus” suprastų, jog investicijų ieškojimas nėra koks nors PR turistavimas, o labai kruopščiai apskaičiuotas planas, kaip Amerikos investuotojus sudominti jiems visiškai nežinoma šalimi. Visiems burbantiems apie vizito netikslingumą stengiamasi įteigti, kad premjeras turi konkrečių tikslų, kurių įgyvendinimas duos apčiuopiamos naudos šalies ūkiui, o tai reiškia - kiekvienam iš mūsų. O jei ir šie teiginiai neįtikina, tai esama ir papildomų.

Vyriausybės vadovo ir jo komandos užsimota plačiai. Justi, jog Andriaus Kubiliaus išvyka į JAV kruopščiai suderinta su kai kuriomis personalijomis Lietuvos žemelėje. Šie kiekvieną akimirką pasiruošę iš kišenės traukti vis naujus argumentus, kurie abejojančius premjero vizito prasmingumu kaip mat nurašo į neišmanėlių ir pavyduolių gretas. Tokiu nepamainomu „originalių” idėjų ir „strateginių” projektų šaukliu, tapo ištikimasis premjero Sanča Panča - Donatas Kreivys. Pavymui Andriaus Kubiliaus užatlantės „pasiekimų” saviliaupsėms, ūkio ministras puola antrinti labai jau neįtikėtinais, tačiau skambiais, teiginiais apie Lietuvą kaip Šiaurės Baltijos regiono inovacijų centrą. Nenoriu plėstis primindamas Ostapo Benderio Vasiukų kaimo projektą, tik pasakysiu, kad ministro pamąstymai benderiškų vizijų sąraše galėtų pretenduoti į gana aukštą vietą. Nepaisant šių jau standartiniais tapusių ministro “pamąstymų” akivaizdu, jog su premjero išvyka į JAV visa Andriaus Kubiliaus vyriausybės ir atskirų ministerijų viešųjų ryšių mašinerija pradėjo judėti labai aukšta pavara ir sparčiai didindama tempą.

Kyla natūralus klausimas, kodėl dabar ir kodėl tokiu būdu? Beje, nemažiau smalsu sužinoti, kodėl šiam Kubiliaus įvaizdžio korekcijos planui tokia svarbi JAV ir joje besibazuojančios Silicio slėnio įmonės? Norint į pastaruosius klausimus rasti atsakymus, svarbu suvokti esamą Andriaus Kubiliaus įvaizdžio ir jo politinės situacijos būklę. O ji, reikia pasakyti, nepavydėtina. Visos Lietuvoje kylančios ekonominės, politinės, socialinės įtampos tiesiogiai asocijuojasi su pono Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdomas politika. Ekonomikos skatinimo planas neveikia, bedarbystė auga geometrine progresija, emigracijos mastai jau seniai pranoko visus įmanomus rekordus, o čia dar žiūrėk ir korupcijos skandalai. Viskas, kas galėjo šioje situacijoje pakenkti Andriui Kubiliui ir jo vyriausybės įvaizdžiui bei politinių pozicijų tvirtumui, išsipildė su kaupu. Todėl nereikėjo didelės premjero patarėjų išminties suvokiant, jog bet kuris premjero ir jo komandos mėginimas Lietuvoje ieškoti asmeninio ir vyriausybės įvaizdžio reabilitavimo resursų būtų patyręs, o ir dabar patiria, absoliutų fiasko. Kalbant be užuolankų, vyriausybės vadovas yra ištiktas politinės/įvaizdinės komos, kuri po savivaldos rinkimų gali baigtis premjero politine mirtimi.

Norint išvengti tokio liūdno Andriaus Kubiliaus politinio/įvaizdinio finalo, jo komandai reikėjo situaciją keisti radikaliai. Tačiau radikaliam situacijos perlaužimui premjerui naudinga linkme maišė/o šie faktoriai:

-         Andriaus Kubiliaus asmeninis charakteris nėra pati geriausia faktūra modeliuojant įspūdingą ir įtikinamą PR rūbą (įsitempęs, baikštus, tiesioginio kontakto vengiantis, intravertiškas, biurokratinis, sausas ir t.t);

-         Andrius Kubilius, būdamas premjeru, taip ir nesugebėjo proaktyviai formuoti savo premjerinio įvaizdžio. Ne jis, o jam įvaizdį suformavo krizė, valdinga prezidentė (jos fone Kubilius atrodo baikščiu mokinuku), dėmesinga ir diplomatiška Seimo pirmininkė (jos fone Kubilius atrodo sausu „kirvuku”);

-         Premjero įvaizdį formavo/ja ir atskiri ministrų pasisakymai bei sprendimai, kurių premjeras sąmoningai „nepastebėdavo” taip tik dar labiau gilindamas politinę ir įvaizdinę savo ir visos vyriausybės keterą (Dagys - „bambaliai”, Kreivys - „mistinis ekonomikos skatinimo planas”, Vilkaitis „visi galai veda į Vilnių” ir t.t);

-         Chaotiška ir stabilumo stokojanti koalicija Seime ir Vyriausybėje, bei politinių naujokų tyčiojimasis iš Andriaus Kubiliaus ir jo nesugebėjimas „nuleisti” jų ant žemės, politikams ir visuomenei tapo visiškai „neįgalaus” politikos paveikslą;

-         Chaotiški santykiai su paties partija (frakcija Seime) tapo papildomu argumentu prieš Andrių Kubilių, kaip partijos vadovą;

Sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau ir šio užtenka, jog suprastumėme, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė Andrius Kubilius ir jo patarėjų komanda. Nacionalinių lyderių plejadoje Andriui Kubiliui paliktas tik statisto vaidmuo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė sumaniai tvarkosi vidaus ir užsienio politikos baruose, Seimo pirmininkė Irena Degutienė profesionaliai vairuoja Seimo laivą, o ir puikiai stiprina savo pozicijas konservatorių partijoje, kitaip tariant, Andriui Kubiliui savo politinės reikšmės ivaizdiniam sustiprinimui Lietuvoje neesama vietos ir erdvės, jis tiesiog išstumtas iš lietuviško erdvėlaikio. Todėl amerikietiškasis premjero politinio ir įvaizdinio gaivinimo projektas buvo ne galimybė, o atvirkščiai būtinybė.

Reikia manyti, kad filosofinį išsilavinimą turintis premjero patarėjas Virgis Valentinavičius puikiai išmano graikiško mito logiką, o ypač kruopščiai išstudijavęs Homero „Odisėją” ir joje aprašomą Odisėjo žygio simbolinę reikšmę didvyrio ir tautos (piliečių bendruomenės) santykio psichologijai. Nes kitu atveju visa ši premjero ir jo kariaunos užjūrio viešųjų ryšių epopėja taps ne graikiško herojaus triumfo, o tragedijos istorija. Statyti už pirmąjį (triumfo) variantą išmoningai vilioja ministro pirmininko preciziškas mėginimas kartoti šio mito psichologinę logiką ir istorinę chronologiją. Į užjūrį vykstama užkariauti JAV investuotojų bendruomenės simpatijų (Troja). Visus stebinčius šią narsią kovą už papildomą investuotojų dolerį mėginama įtikinti, kad pergalė pasiekta (Troja užimta). Tokiai žiniai sustiprinti iš užjūrio skrieja kvapą gniaužiantys pranešimai apie premjero susitikimus su kompanijų “Faceboook”, “Oracle”, “IBM”, “Cisco”, HP atstovais bei JAV prezidento kabineto nariais. Lietuva ruošiama pergalingam savo „didvyrio” sugrįžimui iš už Atlanto. Triumfo sugrįžimas negali būti užtemdytas ir iš Lietuvos atskriejančių skeptiškų mintijimų, jog vizitas nedavė jokių apčiuopiamesnių rezultatų ir iš principo buvo bevertis. Vyriausybės vadovas paklūsta homeriško mito vidinei logikai - Odisėjo (Kubiliaus) triumfuojantis grįžimas į Itakę (Lietuvą) negali būti paprastas ir trumpas. Dešimt metų Odisėjas privalėjo grumtis su įvairiomis gamtos stichijoms ir dievų siųstais išbandymais, kol pasiekė savo gimtąją šalį. Andrius Kubilius tiek laukti negali, todėl bevelija mito dramaturginę laiko liniją trumpinti. Tą jam leidžia padaryti puiki oro linijų infrastruktūra ir modernios orlaivių navigacinės technologijos, kurios neleis premjerui ir jo komandai pasiklysti grįžinėjant į savąją Įtake (Lietuvą). Iš visos Odisėją lydėjusios gamtos ir dievų išbandymo plejados premjerui beliks patirti tik politinių vietos dievų (parlamente) ir dievukų (partijoje) išbandymus ir rūstį. Tačiau neverta nuogąstauti, nes prie to premjeras jau pripratęs. Kaip pats sako, turi tam imunitetą. Todėl tikėtina, jog vyriausybės vadovo apsireiškimas triumfuojančio herojaus amplua, kurį per šias kelias užatlantėje praleistas savaites tauta privalėjo naujai „atrasti”, „suprasti” ir „įvertinti” (to tikisi premjero PR komanda), taps vienu pagrindinių media įvykių, kuriuos su pasimėgavimu aptarinės lojalūs premjerui ir jo aplinkai orakulai (žurnalistai). Kitaip tariant, planas „Atgaivinkime politinį/įvaizdinį paliegėlį” su kaupu būtų išpildytas.

Toksai scenarijus įmanomas ir labai tikėtinas, jei ne vienas „bet”… Graikiško mito logika yra tragiško herojaus logika. Herojaus, kurio lemtis yra pražūtis - sunaikinimas (Achilas, Prometėjas, Odisėjas ir t.t). Šios vidinės graikiško mito dinamikos neturėtų pamiršti ir optimizmu trykštantys premjero patarėjai. O susirūpinimui esama pagrindo. Odisėjo sugrįžimas į Itakę virsta skaudžia tragedija, kurios centre nepripažinto, atstumo, nesuprasto žmogaus vienatvė, pasibaigianti žūtimi nuo mylimo sūnaus rankų.  Odisėjo triumfas tapo jo mirties pranašu. Šis Andriaus Kubiliaus virtualizuotas „politinio svorio” auginimo projektas, kuriam pasirinkta gerokai nuo lietuviškų politinių batalijų nutolusi geografinė erdvė, yra perdėm rizikingas, o ir su visam mažai teikiantis vilties pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Kelia nuostabą faktas, kad žinią, kurią premjero komanda pasirinko pasiųsti Lietuvai, visiškai neaktuali ir stokojanti politinio ir socialinio konteksto. Nejau premjero komandos strategai nesuvokia, kad kalbos ir svaičiojimai apie aukštąsias technologijas ir šio sektoriaus įmonių investicijas Lietuvoje, tradicinių ūkio šakų drebėjimo prieš bankroto šmėklą fone, skamba, kaip siurrealistiniai kliedesiai. Bedarbių armija ir iš įsiūčio springstantys vos galą su galu suduriantys piliečiai netiki, nesupranta ir nenori girdėti sofistikuotų ir miglotų premjero ir jo komandos „strategų” kalbų apie technologinį ir inovatyvų Lietuvos ekonomikos šuolį. Netiki šiais premjero burtais ir tie, kurie išmano šią sritį ir suvokia jos teikiamą naudą. Netiki todėl, kad nuo premjero kalbų - dar būnant 2004-2008 m. Seimo opozicijos lyderiu - apie jo pasiryžimą aktyviai siekti Lietuvos modernizacijos įvairiose ekonomikos šakose - niekas nepasikeitė ir beveik nepasistūmėjo į priekį. Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais tariant, turime tauškiančių, o ne dirbančių premjerų tradiciją tęsiantį vyriausybės vadovą. Tokiu „vizionizmu” premjeras save atskleidžia kaip žmogų, kuris su Lietuvos realybe turi tik tiek bendro, kad žmonos rankomis sumoka mokesčius ir savo pase turi įrašą „Lietuvos respublikos pilietis”. Tik tiek. Jei šis užjūrio investuotojų medžiojimo safaris premjero komandai teikia vilčių atlikti jo, kaip „politinio sunkiasvorio” įvaizdinę reabilitaciją visuomenės ir konservatorių elektorato akyse, tai tokia su tikrove prasilenkianti politinės komunikacijos strategija ministrų kabineto galvą ne reabilituoja, o laidoja kaip groteskišką ir realybėje nesigaudantį politinį anachronizmą.

Skubotos išvados - pasakytų tas negausus simpatikų būrelis, kuris dar nepraranda vilties dėl premjero. Ir iš dalies su jais sutikčiau. Didelė tikimybė, kad šiuo užjūrio vojažu Andrius Kubilius pradeda savo titanišką kovą dėl partijos pirmininko posto, o ne dėl „širdžių” premjero titulo. Toks šio vizito interpretavimas būtų logiškas. Nors Irenos Degutienės pirmininkavimo klausimas partijai jau išspręstas, belieka sulaukti savivaldos rinkimų rezultatų, kurie taptų formalia priežastimi Andrių Kubilių patraukti į šoną, tačiau premjeras ir jo komanda dar nepraranda vilties. Nepraranda vilties, nes Irena Degutienė yra silpna vienu reikšmingu aspektu. Ji neturi aplink save sutelkusi patikimos ir gebančios strateguoti žmonių komandos, kuri prie visų teigiamų Seimo pirmininkės asmeninių savybių sugebėtų ją parodyti kaip lyderę, turinčią ilgalaikę viziją ir strategiją. Čia Andrius Kubilius ir jo „strategai/vizionistai” kaip niekad stiprūs ir kupini fantastiškiausių „idėjų”. Todėl artėjant savivaldos rinkimams turime būti pasiruošę išgirsti dar ne vieną „įdomią” premjero ir jo komandos mintį. Žaidimas prasideda va bank, nes Andriaus Kubiliaus partinė mirtis būtų skausminga ne tik šiam politikui, bet ir už dabartinio konservatorių lyderio nugaros stovinčioms verslo grupuotėms. Vyriausybės vadovo pralaimėjimas partinėse grumtynėse reikštų ir bet kokio reikšmingesnio politinio vaidmens praradimą iki artimiausių parlamento rinkimų, o opozicijos sėkmės atveju ir po jų. To kol kas nenori nei pats premjeras, nei jį remiantis verslas, nei jo asmeninių patarėjų kariauna. Ši Homero „Odisėjos” herojaus reminiscencija, kurią savo užjūrio „investicijų paieškos” žygiu mėgina atlikti Andrius Kubilius ir jo komanda, gali būti traktuojama, kaip premjero žinia partijai apie tai, kad premjeras „dar turi parako” ir yra pasiruošęs pakovoti dėl savo pozicijų partijos viduje, o ir Lietuvos politinėje padangėje.

Nors premjero komanda taptų jo stipriąja puse galimose grumtynėse su Irena Degutiene ir partijos opozicija, tačiau paradoksaliai ši komanda yra ir labiausiai premjerui kenkiantis veiksnys. Apstatęs save nepartiniais patarėjais ir ministrais dabartinis partijos pirmininkas net didžiausius simpatikus pastūmėjo į partinę opoziciją sau. Vyraujančias įtampas ir jų mastą paryškino viešas dviejų Andriaus Kubiliaus „ištikimųjų” susikirtimas. Mantas Adomėnas užsipuolė Vilniaus merą Vilių Navicką dėl jo perdėto prielankumo homoseksualių žmonių eitynėms Vilniuje. Abu priklauso tam pačiam partijos Vilniaus skyriui. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog šis viešas partijos „bičiulių” susikirtimas ne kas kita, kaip į paviršių kylančios konservatorių partijos lyderio komandos kautynės. Kautynės dėl įtakų ir sąrašo vietos prieš artėjančius savivaldos rinkimus. Vieši premjero bičiulių svaidymaisi kaltinimais esamoje situacijoje jam ypač nepatogūs ir nenaudingi. Jie siunčia signalą partijai, kad Andrius Kubilius nesugeba susitvarkyti su savo artimiausia aplinka. Žmogui, kuris nesusitvarko su vieno partijos skyriaus problemomis ir vėl patikėti partijos vairą…daugelis prieš spręsdami labai gerai pagalvotų. Ir ne paslaptis, Andrius Kubilius jaučia, kad šis sprendimas būtų ne jo naudai.

Gaila konstatuoti niūrų faktą (esu konservatorių simpatikas), tačiau premjero užjūrio odisėja ir vėl patvirtino jau ne kartą viešai svarstytą mintį, kad Andrius Kubilius nėra politinis lyderis, kuris gebėtų kurti, valdyti ir sau naudinga linkme kreipti politinį procesą. Ši užjūrio kelionė ir galimai jos pagalba mėgintos spręsti įvaizdinės ir politinės premjero problemos, mano nuomone, patyrė visišką fiasko. Norint būti herojumi nereikia sėkmingos istorijos, reikia būti herojumi, kuris nesėkmingą istoriją paverčia legenda apie save ir savo šlovę. Jei atvirai, truputį nuvylė ir Andriaus Kubiliaus komunikaciją kuruojanti komanda. Puikiai premjero vaidmenyje mėginę rekonstruoti graikiško mito herojaus prototipą visiškai prašovė su mano jau minėto politinio, ekonominio ir socialinio konteksto interpretavimu. Šis konteksto nesuvokimas ne tik neleido tikėtis sėkmės, bet ir dar labiau pagilino premjero politines/įvaizdines problemas. Premjerui ir jo komandai norėčiau palinkėti suvokti vieną esminę tiesą: aurea praxis, sterilis theoria.

Rodyk draugams

Kas sieja politologą Laurą Bielinį ir stilistą Mantą Petruškevičių?

Foto Civis.lt, Alfa.lt

Politologas Lauras Bielinis delfi.lt skaitytojų klausia, kur mus veda prezidentė D.Grybauskaitė? Klausia grakščiai ir su didele užuojautos doze nesusipratusiai ir naivokai visuomenei.
Prezidentė negailestinga, kerštinga, iracionali ir destruktyvi Lietuvos politinio elito išsišokėlė, kuri dangstydamas paprastų žmonių vargais griauna Lietuvos demokratiją ir susidoroja su jai neįtikusiais politikais bei valdininkais. Kitaip tariant, Lietuva spėriai ritasi į diktatūrinio rėžimo glėbį. Skambėtų įtikinamai jei ne vienas, bet…

Reikia pasakyti, kad gerbiamas Bielinis gan drąsiai dėlioja Lietuvos vertybinį žemėlapį. Jame ryškiu punktyru pabrėždamas - demokratiją, kaip pamatinę vertybę. Vertybę, kurią paprasti piliečiai jau seniai pastūmė į vertybių sąrašo dugną. Tad ar logiška demokratijai „kritišką” situaciją taisyti pačios demokratijos rankomis, o juo labiau pagalbos viltis iš demokratijai abejingų žmonių? Bet, kuriam sveikesnės nuovokos žmogui būtų aišku, jog tai bergždžias darbas. Tik ne politologui Laurui Bieliniui.

Cituoju politologą:

„Štai D.Grybauskaitė mums demonstruoja ypatingai ryškų savo elgesio politikoje pavyzdį - komandinis kalbėjimo stilius, agresyvi povyza ir jokio nuolaidžiavimo tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu.”

Įdomu, ką šia mintimi norima pasakyti, kad prezidentės kalbėjimo stilistika agresyvoka? Jei taip, tai reikia sutikti su Bielinio pastebėjimu, kad valstybės vadovės retorika kartais perspausta ir disonuojanti su vertinamos situacijos rimtumo lygiu. Tačiau tokie vertinimai tik stebinčiojo prezidentę skonio reikalas (estetika). Vieniems griežta retorika patinka kitiems ne. Laikyti, tai diktatoriško rėžimo simptomu - mažų mažiausiai nelogiška.

Reikia manyti, kad ponui Laurui Bieliniui labiausiai užkliūva valstybės vadovės nenoras nuolaidžiauti, „ tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu”. Pastarąją repliką reikėtų suprasti, kaip aiškią užuominą į prezidentės selektyvų ir perdėm subjektyvų požiūrį renkantis „aukas”. Gerbiamas politologas būtų sąžiningesnisjei nepamirštų pridėti, kad prezidentė „taikinius” renkasi burdama ne iš kavos tirščių, o remdamasi informacija, kurią gauną iš oficialių valstybės institucijų. Todėl šio teksto autoriui, skaitant Lauro Bielinio straipsnį, kyla kur kas aktualesnis klausimas, kodėl gerbiamas Valdas Adamkus, kurio patarėju buvo Lauras Bielinis, tai pačia informacija remdamas, nesugebėjo atrasti „taikinių”? Plika akimi buvo matoma, jog prezidento Valdo Adamkaus valdymo laikotarpiu korupciniai santykiai ir nesąžiningas veikimas prieš piliečius, ir valstybės interesus buvo pasiekęs tokį mąstą, kad LEO LT skandalas nieko nebestebino, o politinių santykių aiškinimasis su VSD ar STT pagalba dienraščių puslapiuose buvo tapęs nacionalinio sporto šaka Nr1.

Kai kurios gerbiamo politologo mintys ir suvisam prašosi būti cituojamos pilnumoje:

„Visuomenė tarsi pritaria jos veikslams, tačiau atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina. Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos. Šių rinkimų pelnas - nevilties ir lūkesčių pelnas, bet tikrai ne racionalių valstybės galimybių suvokimo rezultatas.”

Aukštoji žodinės ekvilibristikos mokykla. Su tokia nelengva polemizuoti. Anot politologo, „Atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina”. Va tai tau. Ponas Lauras Bielinis drąsus žmogus. Jis atlieka visa apimantį „introspektyvų” politinio proceso vertinimą (mano nuomone, tam minimum reikėtų solidžios monografijos) ir jį apibendrina vienu sakiniu, kuris jam leidžia konstatuoti, kad tai ką mes regime ir suprantame nėra visai tai, ką mes regime ir manome suprantą. Pastaroji mintis nuskamba, kaip politologo epistemologinis credo, „netikėkite tuo ką matote”.

Jei šia išvada stengiamasi ką nors nustebinti, tai be reikalo. Lietuvoje, kur pasitikėjimas valstybe ar jos atsovaujamomis institucijomis artėja prie nulio, raginti piliečius išlikti budrius ir nepasiduoti „klastingiems” prezidentės apžavams, daugiau nei keista. Žmonės jau senai Lietuvos politinėje scenoje girdimas mintis ar regimus vaizdus praleidžia pro ausis arba įdėmiai permąstę galiausiai supranta teisingai t.y. priešingai nei jiems buvo mėginta įteigti. Politologas, mano giliu įsitikinimu, šią „klastingą” prezidentės užmačią - sutrypti paskutinius demokratijos žiedus Lietuvoje, turėtų demaskuoti profesionaliau. Nes minėtasis tautos įtarumas, bet kurį Lauro Bielinio šūkavimą paverčia balsu tyruose.

Džiugu, jog tai suprasdamas garbus politologas ir suvisam duoda valią vaizduotei, „Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos.” Reikia pasakyti, kad po šių eilučių politologo bei stilisto Manto Petruškevičiaus sugretinimas tapo daugiau nei korektiškas. Jis tapo logiškas. Manto Petruškevičiaus leksikoje girdėti „nenatūralaus”, „nemadingo”, „o boze moj” žmogaus vertinimą mūsų ausis jau priprato, tačiau politologo mėginimas valstybės vadovę ir rinkimų procesą vertinti, kaip atsiduodantį „tam tikru nenatūralumu”, man asmeniškai kažkas naujo. Galiu suprasti, kai stilistas stokojantis išsilavinimo, subtilumo ir nuovokos blaškosi televizijos ekrane su kuo mandresniais nusikalbėjimais, tokios televizinio žandro taisyklės, tačiau politologui galioja kiti reikalavimai. Neteko politologijos teorijoje girdėti sąvokos, kaip „nenatūralūs rinkimai”. Žinau nesąžiningus, neteisingus, apgaulingus, neteisėtus rinkimus, bet nenatūralių dar neteko girdėti. Tokiam naujadarui rastis matau, tik vieną paaiškinimą t.y. pono Lauro Bielinio duoklė dabar sparčiai populiarėjančiam ekologiniam judėjimui.

Todėl netenka stebėtis, jog išgirdus tokius a le stilistinius politologo vertinimus tolimesnė minčių pynė tampa dar labiau suraizgyta ir stokojanti loginio, bei paradigminio nuoseklumo. Cituoju „Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos.” Žinau gerbiamo Alfredo Adlerio individualiosios (giluminės) psichologijos teoriją, tačiau ją pavadinti politologine neapsiverčia liežuvis. Tai stačiai skirtingos paradigmos. Tačiau tik ne Laurui Bieliniui. Pasirodo lietuvio sąmonėje (kas neturėtų stebinti) esama giluminių motyvų, kurie, Lauro Bielinio nuomone, leidžia balsavimą už Dalią Grybauskaitę laikyti logišku pasirinkimu, tačiau toli gražu ne vertybiniu ar politinius kriterijus atitinkančiu. Nesupratau nieko. Esant galimybei gerbiamo politologo norėčiau paklausti, o kaip jis mato vertybės, politinio kriterijaus ir asmeninio apsisprendimo santykį? Kai žmogus apsisprendžia vedinas vidinio (giluminio) balso, tai jis apsisprendžia, kaip in alio universitas ar kaip kas? Kiek žmogaus apsisprendimo „dugnų” esama? Ir jei giluminis apsisprendimas nėra politinis ir vertybinis, (norėtųsi gerbiamo politologo paklausti ir nuo, kada politinis sprendimas yra išimtinai siejamas su vertybe) tai tuomet koks jis? Nostalgiškas ir besiilgintis tvirtos rankos? Galbūt. Tačiau sutikime, jog sentimentalumas ir ilgesys nėra, tik paikas vaikystės ar paauglystės prisiminimų vaikymasis. Valstybės atveju, tai piliečių noras pabėgti iš nesaugios ir nesąžiningai juos bei jų šeimas vertinančios sistemos.

Norėčiau gerbiamam Laurui Bieliniui priminti, jog jei prieš 20 metų tauta būtų sprendimus, dėl savo laisvės ir nepriklausomybės priėmusi labai racionaliai ir apskaičiuotai, tai nepriklausomą valstybę mes vargu ar turėtume. Nepriklausomybė ir laisvė, kurią atnešė dainuojanti (ne racionali, o emocionali) revoliucija, mums yra vertybė, tai nuo kada emocijomis paremti giluminiai pasirinkimai staiga tapo demokratijai grasinančiais, antivertybiškais ir ne politiškais?

Reziumuojant norėtųsi pasakyti, jog Lauro Bielinio kompetenciją apibendrinančios išvados čia nevisai tiktų (nors labai norėtųsi). Esu įsitikinęs, kad gerbiamas politologas su formaliosios logikos taisyklėmis prasilenkiančius straipsnius rašys vis rečiau. O ir pastarąjį, kupiną prieštaravimų ir nelogiškumų, reikėtų laikyti nemaloniu nesusipratimu. Nėjo ir nereaguoti. Per daug jau buvo pripaistyta niekalų. Žymaus stilisto žodžiais tariant, “O boze moj, nu tie politologai. Visai, kaip stilistai”.

Rodyk draugams