BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie mitus, gimstančius virtuvėje. Heraklito vėlinių ironija

Heraklitas (Dailininkas Johannes Moreelse)

Heraklitas pokštaudamas - šis pastebėjimas tik kuklus mano spėjimas, veikiausiai būta priešingai - mėgdavo kartoti, jog ir virtuvėje esama dievų - mitologinės sąmonės pamėklių. Užsiimtume tuščiu burnos aušinimu ir bereikalingu prakaito liejimu mėgindami įminti vieno paslaptingiausių ikisokratinio periodo išminčių ištaros konotacinę mįslę. Viena aišku, kad graikams dievai (mitas), kaip religinės/prietaringos zeal savivokos forma, buvo tapę kertiniu egzistencinės tapatybės sandu, giliai įsismelkusiu į to meto visuomeninę struktūrą, apimančią didžiumą viešo ir privataus gyvenimo sferų. Mitas dominavo: aiškino ir tuo pačiu konstravo graikiško sociumo „realybę”, todėl Heraklito ironiškas (priminsiu, tai tik mano spėjimas) tarstelėjimas, jog mitologinė psichozė savo prietaringumo ir simuliakrizuotos tikrovės įvaizdžiais persmelkusi ir tas sferas, kur dominuoja skrandžio, t.y. instinkto, o ne dvasios  ἐπιστήμη poreikiai, gali būti suvokiama ne tik, kaip subtilus efeziečio humoro jausmas, bet ir nuoširdus nuogąstavimas. Heraklitas nujautė, ką reiškia dievai graiko virtuvėje - suprimityvinta, supaprastinta, suminkyta į patogią tešlos formą, su patogiu raugo kiekiu pašaunant ant patogios liepsnos pasaulėvaizdinė bandelė. Mąstytojas jautė, jog šios pasaulėvaizdinės bandelės „receptūros” akumuliacija gali tapti reikšmingu sociumo motolograminės struktūros elementu, kuris ilgainiui pradeda dominuoti, kaip tiesos, teisingumo, tikrovės, esmės sąvokas fetišizuojantis naratyvas, užgožiantis bet kokią kritinę arba, kaip dabar populiaru sakyti, sveiko proto pastangą, o ir iš principo, jos radimosi galimybę.

Net ir paviršutiniškas atožvilgsnis į istorijos Buvo(?) mūsų sąmonės horizonte išsiskleidžia, kaip neįveikta maratono distancija, tokio maratono, kuris privalėjo būti įveiktas likimiškai, t.y. egzistenciškai atsiveriant pasauliui ne jį aiškinant(?), o haidegeriškąja prasme savo žvilgsnį išstatant pasaulio horizontui ir jame sutelktai galimybei. Šuoliuodami per Vakarų pasaulio istorijos epochas regime, kaip netoli nubėgome nuo Efezo miestelėnų virtuvėse besitvenkusių prietaringumo garų, nuo jų žudančio tvaiko, kuris jau kitoje graikiškojo pasaulio vietoje, Atėnuose, nuodų taurėje užtroškino Sokratą, deja, ne tik jį. Šis įvykis tapo pirmąja, tačiau tikrai nepaskutiniąja, Vakarų kultūros mitologeminės ir racionaliosios arba būtį skaidrinančios sąmonės priešstata, išaugusia į collision tarp μύθος ir γνῶσις. Sokrato mirtis tapo iš mitų prieblandos ir agresyvaus bei suprimityvinto galios diskurso trokštančios išsivaduoti žmogaus metafora. Reikia pripažinti, kad šioje priešstatoje mitas akumuliavo didžiulę galią ir gan sėkmingai traiškė(o) ir slopino(a) mėginančią skaidrėti sąmonę. Mito galia šviesėjančią žmogaus savivokos dinamiką kaip niekad sėkmingai traiško ir slopina mūsų dienų simuliakrizuotos „tikrovės” mitagirnapusėmis, kurios pasitelkia technologiją - TV ekrano volą ir mito struktūros pagrindu audžiamą progresyvaus(?) žmogaus retorinę paklotę, šį  šviesėjančios žmogaus sąmonės judesį palieka atskirų intelektualų ir kultūrininkų neurotiško ir frustruojančio tekstažodžio ir žodžiateksčio žaidybinės kombinotorikos erdvėje, t.y. kalbinės moduliacijos sraute be jokio ἠθική φιλοσοφία turinio. Tai vis dar modernybės (apšvietos) proto galios idealo savosios tapatybės ieškojimo keliai ir klystkeliai.

Tikime - kultūrologinė ir idėjų istoriografinė paradigma tarsi tai ir patvirtina - jog esame apšvietos epochos vaikai, kurių protėviai nesidrovėdami uždaviniu ir tikslu sau kėlė „žmogaus perkeitimą” arba jo paskutinių prietaringumo ir mitologeminės sąmonės rudimentų įveiką, taip tarsi mėgindami išpirkti sokratiškosios mirties kaltę ir gėdą. Deja, su liūdesiu tenka konstatuoti - mūsų epochos patirtis tą ypač skaudžiai paliudijo - jog šios pretenzijos buvo bevaisės ir bergždžios. Nors žmogaus rekonstravimui ir perkonstravimui (Švietimo epochos idealas) buvo skiriama daug laiko ir pastangų, tačiau tenka konstatuoti, jog visa apšvietos patetika pasiliko tik siaurame intelektualų ratelyje kultivuojama humanistinė retorika nesugebėjusi esmingai paveikti destruktyvumo ir savidestrukcijos keliu žengusios modernybės epochos. Dar daugiau patys primityviausi ir brutaliausi nacionalistiniai ir antihumanistiniai sąjūdžiai (komunizmas, nacizmas, fašizmas, maoizmas) savo galutinę formuotę, politinės ideologijos ir struktūros požiūriu, įgijo technologinio žmonijos progreso priešaušryje, t.y. apšvietos idealo apoteoziniame topose - modernybėje.

Modernybės technologinio progreso priešaušris turėjo žymėti žmogaus: (de)mitologizuotos, (de)religizuotos, (be)iliuzinės, (be)metafizinės (pabrėžiu ne (ne)metafizinės, o (be)metafizinės) sąmonės triumfą. Deja, jis žymėjo pačių brutaliausių ir technologine prasme rafinuočiausių bei ciniškiausių totalitarinių sistemų radimąsi, kurios slėpdamosis po Trečiojo reicho (Vokietija), Spalio revoliucijos (Rusija), Kultūrinės revoliucijos (Kinija) ir kt. vėliavomis į pasaulį paleido eschatologinius blogio angelus, kurie su pasimėgavimu gulaguose, koncentracijos stovyklose ir kitose darbo ir perauklėjimo zonose naikino ištisas tautas ir socialines grupes. Žvelgiant į šį istorinį „paveldą”, o ir dabarties negebėjimą jį įsisąmoninti, kaip mūsų kartos, o ir ateities kartų atsakomybės besišaukiančią blogio realybę, dažnai kyla pagunda tokio masto blogį ir neteisingumą įpinti į įvairias metafizines, t.y. abstrakčias, blogio ir kaltės metaforų struktūras taip mėginant, galbūt nesąmoningai, retušuoti konkretaus blogio ir konkrečios kaltės bei atsakomybės šaltinį ir priežastis, kurios dažnai slepiasi kiekvieno iš mūsų virtuvėje. Iš abstraktybės ūkuose paskendusio mito apie Kitą kaip blogį atsiradusią tragizmo sąmonę mūsų epocha mėgina įveikti nemažiau abstrakčia ir ūkanota meta etinę ir kalbine struktūra, kurios dažnam dėl savo sofistikuotos diskurso formos regisi įspūdinga istorine galimybe. Asmeninė patirtis leidžia teigti, jog dažnai tai viso labo eklektiška politinio ir akademinio monologiškumo forma, pasireiškianti narciziška retorika. Tik tiek.

Tokiai kaltės suabstraktinimo rizikai, o ir iš jos kylančiam pavojui personalizuotą kaltės sąvoką eliminuoti apskritai, aiškia opozicija skamba Heraklito ištaros parafrazė, jog XX a. naikinimo ir susinaikinimo sąmonė brendo ir radosi ne sofistikuotuose politiniuose ir filosofiniuose diskursuose, o virtuvėje audžiamuose mituose ir tikėjimuose. Tėvų ir senelių virtuvėse „sužinojome” apie žydų ir masonų pasaulinį sąmokslą, apie vienos ar kitos kaimyninės tautos ar religinės grupės „savaiminį blogį”, kuris graso mūsų tautos ar religinės praktikos sakralumui ir dar daug mitų ir mitelių, su kuriais iš savo virtuvių πόλις žengėme į pasaulį κόσμος.

Kodėl kalbu apie mitą ir kaltę dabar? Nežinau, gal Vėlinių nuotaika tokia. Kita vertus sunku nuslėpti ir tą faktą, jog aplinkoje pradeda ryškėti gan keistos, nesiimu jų vertinti pavojingumo kategorijomis, nuotaikos, kurios atskiras žmonių grupes, o ir ištisas valstybes ir tautas pradeda regėti priešais ir tai vyksta Lietuvoje, šalyje kuri pati gali tapti gan lengvu grobiu, bet kokiam panslavizmui, pangermanizmui ir t.t.

Tenka konstatuoti ir kitą gan liūdną faktą, jog esame apsiblausę politiškai ir pilietiškai. Su apmaudu stebiu, kaip įvairūs praėjusios dienos politikieriai mėgina save reabilituoti PLAYBOY puslapiuose ar silpnaprotyste kvepiančiuose televiziniuose šou, tai daro gardžiuodamiesi savo prašvinkėliška politine retorika, taip visiškai griaudami paskutinius politikos idealybės likučius.

Liūdna dėl savo kartos, kurios konformizmas ir cinizmas (tam skirsiu atskirą įrašą) pasiekė tokį mastelį, kad mūsų tėvų ir senelių alkis geresniam gyvenimui, leidęs kartai retušuoti moralinių verčių turinius, prieš dabartinį beprasmybės ir bukumo diktuojamą narcisizmą, atrodo tik kukliu ir vaikišku žulikavimu. Taps be galo liūdna, jei istorijos vadovėliuose mūsų karta bus vardijama didžiausia šios epochos gėda.

Tiesa, daug vilties teikia mūsų kultūrininkų bendruomenė, bent ta jos dalis, kuri skendi egzistencinėse įtampose ir nesivelia į pilvažmogių stumdymąsi prie pono su skatiku kišenėje. Ateis laikas ir jie tikrai prabils sąžinės balsu mūsų ir ateities kartoms, aš tuo esu įsitikinęs. Jie veikiausiai vieninteliai sugebės pateisinti mūsų veltėdžiavimą ateities kartų akivaizdoje.

Visa ši teksto žosmė radosi galvojant apie mitą, kuris subręstą ne Gamtos, ne Dievo, ne Kito nežinomybės prieblandoje, o virtuvės estetikoje, jos kvapuose, aprūkusiose sienose, riebalų blizgyje ir toje keistoje maisto adoracijoje, kuri kaip niekas kitas šaukte šaukiasi teksto: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Rodyk draugams

Banalybė

Uli Seit

Jau beveik susitaikiau su tąja mintimi, kad postmoderniame būvyje subjektyvumas esti vienintelė įmanoma „objektyvumo” forma, tačiau niekaip, net ir nuoširdžiai to geisdamas, nesugebu savęs įtikinti, jog šis subjektyvybės VISA gali legalizuoti bet kokią banalybę. Kas kart savęs klausiu, kas leidžia (pabrėžiu) rastis temoms, diskursams ar naratyvams, kurie savyje sutelkę visą temos dirbtinumą - silikoninio minties žavesio aistrą, išsprogsta ištisomis teksto paklodėmis ar sakymo banalybėmis: prasmių laukai fragmentiški, naratoriaus minties srautas bereferentis, modalinės struktūros absoliutus sans façon. Kas (ἐπίσταμαι) ir kur (τοπος) yra tas didis Anonimas, steigęs ištisus legionus heidegeriškų pliurpalių - pirmai progai pasitaikius in pulicis morsu Deum invocare - klausimai, privalantys virsti programiniu projektu? Galbūt…

Rodyk draugams

Švedijos ministrė Lietuvai siūlo gelbėtis homoseksualumu ir abortais!

Birgitta Ohlsson

F.Hegelis kalbėdamas apie istoriją, kaip nuolatos pasikartojančią tragedijos ir farso žaismę, neklydo. Nors ši vokiečių filosofo mintis tapo tam tikru trafaretiniu visuomeninių įvykių ir jų istorinės prasmės vertinimo šablonu, tačiau reikia pripažinti, kad Berlyno universiteto protas buvo kaip niekad įžvalgus. Kodėl minimas šio garbaus vokiečio vardas? Priežastis labai paprasta. Mūsų sostinėje šiomis dienomis svečiuojasi graži, jauna ir be galo ambicinga Švedijos Europos Sąjungos (ES) reikalų ministrė Birgitta Ohlsson, kuri, anot mūsų landžiosios žiniasklaidos, turi ambicijų užimti reikšmingą postą Jungtinių Tautų Organizacijoje. Į vizitą nebūčiau atkreipęs dėmesio, jei ne viena reikšminga detalė, gerbiama Birgitta Ohlsson padarė keletą pareiškimų, kurie, mano galva, visiškai nedera tokio rango pareigūnei.

Ministrė įsakmiu ir griežtu tonu Lietuvą pamokė „demokratijos”. Atvykusi pareiškė, jog Lietuvai nepakeitus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo mūsų šalis gali sulaukti problemų. Be užuolankų buvo tėkšta, kad šalis (suprask Lietuva), gyvenanti tokioje „diskriminacinėje” atmosferoje negali tikėtis švediško verslo investicijų. Dar daugiau, viešnia užsiminė, jog yra pasiruošusi tapti homoseksualių žmonių eitynių (Vilniuje) vėliavneše - žengti à la Marseillaise kolonos priekyje. Ministrė nepamiršo priminti ir apie moterų „teisę” į legalų abortą. Kitaip tariant, „tamsuoliams” buvo paaiškinta, kur žingsniuoja visa „progresyvioji” Europa. Pirma į galvą šovusi mintis - žurnalistai klaidingai suprato viešnią. Pamaniau, jog tokie sapaliojimai svetimi demokratinėje tradicijoje subrendusiam pareigūnui - kištis į svečios šalies vidaus politiką ar ją tokiu netaktišku tonų komentuoti gali tik buvęs Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje ponas Borisas Čepovas. Tačiau vieni standartai galioja neostalinistinės Rusijos ambasadoriui ir kiti standartai demokratiškos Švedijos ministrei. Pasirodo, klydau. Sugretinus informaciją, gautą iš vairių šaltinių, ir išgirdus originalų kalbos tekstą dvejonių neliko, gerb. Birgitta Ohlsson pratęsė pono Boriso Čepovo retoriką. Šios retorikos esminis leitmotyvas - esate kvaili, naivūs ir neišmanėliai, jei ne mes, tai šiame pilietinių teisių ir laisvių (homoseksualumas, abortai ir kt) diskurse busite pražuvę, o su savo kietakaktiška pozicija ginti paskutinius sakralybės likučius viešojoje erdvėje ir su visam rizikuojate likti už  paneuropinės ideogramos horizonto. Buvo įdomu stebėti Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos reakciją. Jokios…

Naivus buvau tikėdamas, jog mūsų ministerija paklusdama diplomatinio elgesio logikai įteiks notą Švedijos Karalystės ambasadai, kuri būtų griežtas tokių ministrės komentarų vertinimas - nederami, netaktiški, į šalies vidaus gyvenimą besikišantys ir geros kaimynystės principą pažeidžiantys pareiškimai Lietuvoje nebuvo ir nebus toleruojami. Tai yra minimumas, ką privalėjo padaryti save gerbiančios šalies pareigūnai. Deja, ministerija tokios notos neišstenėjo. Kodėl? Tema labai plati ir reikalaujanti papildomos tyrinėjimo ir aprašymo pastangos, neturiu tam nei laiko, nei noro. Galiu tik atkreipti dėmesį, kad jei mūsų užsienio politikos buržua nesugeba deramai suformuluoti Lietuvos garbę apginančios pozicijos, tai bent jau galėjo Švedijos Karalystei priminti, kad ministrė turi visas teises savo tarptautinės karjeros siekti Švedijoje, renkantis aktualią bei veiksmingą, jos nuomone, politinę retoriką, tačiau atvykus į kitą šalį nederėtų savo politinės ambicijos kelti aukščiau diplomatinio protokolo normatyvų užgauliojant kitos šalies piliečius, kurie turi kitokią nei viešnios nuomonę.

Kiekvieno asmeninis reikalas, ką palaikyti homoseksualių asmenų teisių ir abortų legalizavimo klausimo diskurse t.y. turime teisę būti oponuojančių ar pritariančių gretose (pats esu prieš abortus ir homoseksualių žmonių „santuokas”). Tokia teisę turi ir Švedijos ministrė, tačiau niekas gerbiamai viešniai nesuteikė teisės savo asmeninę poziciją piršti, kaip nepajudinamą, kitos šalies demokratinės brandos vertinimo kriterijų. Ši ministrės liberalios doktrinos žodine ekvilibristika atskiesta retorika ne tik žeidžia, bet ir verčia klausti, ar tai yra viskas, ką mums gali pasiūlyti švediškos „demokratijos” modelis. Ką gali  Švedijos bankai, mes tą žinome. Beje norėtųsi ministrei priminti, kad nuo to laiko, kai jos šalies bankai paskolas dalino į kairę ir dešinę, ne daug kas pasikeitė aptariant jau minėtuosius homoseksualių žmonių ir abortų legalizavimo klausimus. Todėl ministrės užuomina dėl Švedijos verslininkų nenoro investuoti į homofobiškas ir netolerantiškas šalis laikyčiau eiliniu nusikalbėjimu bendrame nusikalbėjimų fone, kuris pastaruosius metus gaubia visą žmogaus ir piliečių teisių diskursą.

Šv. Brunonas 1009 m. su “edukacine” misija lankęs ąžuolų giraičių kraštą buvo pakirstas kirvuko smūgiu į pakaušį. Perfrazuojant F.Hegelį, tai buvo pirmasis mūsų kraštą iš istorinės nežinomybės išplėšiantis Istorinis faktas, kuris paklusdamas hėgeliškajai dialektinei logikai po tūkstančio metų kartojasi farsu. Vėl nauja „edukacinė” programa, vėl nauji „misionieriai” ir vėl grūmojimas naujo dievo prakeiksmais. Tik dabar šis dievas slepiasi ne po barokinių ar gotikinių katedrų skliautais, o po Briuselio stikliniais ofisų fasadais.

P.s. Paklausius viešnios ir Švedijos pasidarė ramiau. Maniau, kad visokie veselkos ar gražuliai yra tik mūsų demokratijos subproduktas. Pasirodo, klydau. Ir kur kas senesnes demokratines tradicijas turinčios šalys turi savo politinių klounų. Norisi tik palinkėti Švedijai, jog savo gražulius ir veselkas pasilaikytų pas save, pas mus jų ir taip apstu.

Rodyk draugams

Kas bendro tarp seksualinio išnaudojimo ir rūkymo? Prancūziška interpretacija

Prancūzams rūkymas jaunimo tarpe labai opi problema.  Įvairioms “anti” programoms išleidžiamos nemenkos lėšos. Kartais šis entuziazmas išvirsta į labai “įdomius” projektus. Vieną iš jų aptarinėja International Herald Tibune.  Trys nuotraukos, kurios rūkymo žalą susieja su seksualiniu išnaudojimu, Prancūzijoje sukėlė nemenką viešą diskusiją. Man ji pasirodė įdomi.

Foto bddpetfils.fr

Rodyk draugams

Conversi ad Dominum. O kam to reikia?

 

Taip sutapo, kad per šią savaitę buvau du kartus apklausiamas sociologinėse apklausose. Pirmoji - konfidenciali, neatskleidžianti organizacijos užsakovės ir apklausos tikslo, tačiau dėl savo klausimų turinio buvo perdėm išsiduodanti. Nuovokesnis iš karto būtų sumojęs, jog klausimynas susijęs su bankiniu sektoriumi. Antroji - kur kas atviresnė ir turinti kilnius tikslus: norima susidaryti išsamesnį vaizdą apie jaunų šeimų poreikius ir t.t Ją atliko JTO (Jungtinių Tautų Organizacija) atstovybė Lietuvoje. O ir klausimynas man pasirodė įdomesnis už pirmąją - šeima, vaikai, tėvai, tikėjimas ir t.t. Tačiau įsimintina ši apklausa tapo ne dėl savo klausimų įdomumo, o dėl netikėto klausinėjančios moters prisipažinimo apie jos turimas magiškas galias. Šis netikėtas asmeninio tikėjimo, o gal įsitikinimo, credo nuobodoką klausimų ir atsakymų žymėjimo procesą pavertė įdomiu pašnekesiu, kuris pabaigus klausinėjimo darbus užsitęsė papildomas 20 min. Savo skepticizmą ir ironiją po tokio žmogaus prisipažinimo (kalbu apie tuos, kurie bent kiek racionaliau mąsto) vargu ar pavyktų nuslėpti net ir labai to norint. Kiek supratau, per daug laisvo laiko turinti pašnekovė mano ironiją ir skeptiškumą gan lengvai išskaitė iš maniškio nebylaus ir reikšmingo galvos linksėjimo. Todėl norėdama savo galių išskirtinumą pagrįsti svaresniais teiginiais man pateikė neatremiamą “mokslinį” argumentą - ji yra baigusi Kauno politechnikos institutą (dabar KTU) ir liaudies medicinos kursus. Po šio “argumento” beliko pasidžiaugti vis dar “ne pagal metus” atrodančia ponios išvaizda ir palinkėti sėkmės gyvenime. Beje visiškai nuoširdžiai…

Dabar prie temos. Šis sekmadienis Katalikų bažnyčios kalendoriuje žymi reikšmingą liturginį įvykį - Advento pradžią. Kas yra Adventas ir kuo jis reikšmingas Katalikų bažnyčiai galima pasiskaityti šios dienos Tomo Vilucko lrytas.lt ir brolio Ramūno Mizgirio OFM delfi.lt komentaruose. Todėl čia nesiplėsiu ir liturginių, religinių bei teologinių Advento prasmių sąrašo nepildysiu. Nes net ir labai gerbiant teologinę ir bažnytinę tradiciją kiekvienas šį sąrašą mato savaip. Tad sąrašas iš principo nėra baigtinis. Tačiau norėčiau pasidalinti keliais savo pastebėjimais, kurie, drįstu spėti, leistų detaliau pažvelgti į šios liturginės datos reikšmę mūsų dienų žmogui ir jo principiniam santykiui su katalikybe, o ir pačios katalikybės santykiui su žmogumi. Skamba pretenzingai? Sutinku, bet tik skamba, o ne yra. Formuluotėje - katalikybės ir žmogaus santykis - galimai išryškėjantis pretenzingumas yra tik duoklė paradigmos žodinei tradicijai, bet ne daugiau. O ir tuštėjančios bažnyčios, kunigų seminarijos bei teologijos fakultetų auditorijos tikinčio žmogaus mėginimus apie šį santykį kalbėti pretenzingu tonu daro daugiau nei vertus ironijos. Esu giliai širdyje skeptiškas mėginimui žmogų ir jo santykį su kažkuo aptarti tam tikromis totalybės sąvokomis: tipas, grupė, vienetas, klasė, segmentas ir t.t. Kur kas labiau vertinu atsitiktinius susitikimus su konkrečiu žmogumi, filosofo Emmanuel Levinas žodžiais tariat, kitu arba kitokiu. Todėl teksto pradžioje aprašytas susitikimas su “mistinėmis” galiomis pasižyminčia moterimi kaip tik ir būtų tai, ką asmeniškai laikyčiau susitikimu su kitu arba kitokiu. Nors šis susitikimas perdėm buitinis ir neturintis didelių pretenzijų į sukrečiančias egzistencines patirtis, tačiau man tapo savaip reikšmingu. Šios moters prisipažinimas, jog ji valdo mistines galias, logiškai mąstant reikalautų psichologinės pagalbos, o ne mano gilesnių pamąstymų. Tačiau kiekvienas iš mūsų ieškome arba sutinkame tuos žmones ir patirtis, kurias mums pasiūlo dievoieškoje, o ir kitose prasmių paieškos erdvėse paskendusi žmogaus būsena. Man šis atsitiktinis susitikimas su šia kitokia nei aš moterimi buvo svarbus formuluojant pačiam sau klausimą apie žmogaus ir katalikybės santykį/susitikimą Advento tradicijos kontekste. Kodėl šiam susitikimui  yra svarbus Adventas ir kodėl susitikimo vektorius yra nukreiptas į susitikimą su katalikybe, o ne su esminiu jos tikėjimo centru - Jėzumi Kristumi? Ir apskritai ar įmanomas susitikimas su katalikybe be pagrindinio jos tikėjimo Centro?

Iš lotynų kalbos žodis adventus verčiamas kaip atėjimas. Tai yra veiksmas, judesys, kažkas, kas yra aktyvu. Ši kalbinė reikšmė turi seną, dar pagoniškos Romos imperijos laikus menantį, apeiginį turinį. Adventu Romos imperijoje skelbdavo laiką, kuomet iš šventyklos žmonių garbinimui būdavo išnešama dievybės statula. Paprastai šis garbinimas užtrukdavo mėnesį. Dievybės “išėjimas” į žmones turėdavo sustiprinti Romos piliečių ir jų garbinamos dievybės emocinį ryšį. Žmonės turėjo galimybę su dievybe susitikti. Susitikti ne sakralizuotoje ir nuo kasdienės realybės nutolusioje šventyklos erdvėje, o čia - paprastų mirtingųjų pilkoje ir niūrioje kasdienybėje. Metuose kartą Romos imperijos mirtingieji turėjo teisę dievybei liepti ateiti, o ne atvirkščiai nuolankiai jos šaukiami ateidavo. Nesigilinant į šios galimybės liepti ateiti kilmės genezę (reikėtų atskiro ir išsamaus aptarimo) reikia pripažinti, kad tokia piliečių psichologija Romos imperijai turėjo ne tik reikšmingų religinių, bet ir politinių bei socialinės organizacijos pasekmių. Plečiantis Romos imperijos teritorijai ir gausėjant kultų ir dievybių skaičiui ši psichologija liepti ateiti galėjo tapti esminiu Romos galios nestabilumo šaltiniu. Religinis kultas ir jo tarnai asocijuojami su politiniu elitu ir šis elitas asocijuojamas su kulto tarnais: visi jie paklūsta Romos diktatui - naujai užkariautose teritorijose galėjo būti sudoroti pačių romėnų religinio legalumo argumentu. t.y bet kada pareikalauti nuleisti religinį, o ir politinį sakralumą ant žemės. Naujajame Testamente rabinai provokuodami Jėzų Kristų Dievo ir Ciesoriaus pasirinkimo klausimu, o vėliau jį teisiant kaltinę kėsinimusi į šventą Romos valdžią, kaip tik naudojo šio turinio argumentus. Dailidė iš Nazareto negali būti Dievas ar karalius, t.y iš nesakralaus sakraliu netampama. Tačiau vėliau sekę žydų sukilimai prieš Romos imperiją jos sakralią galią kaip mat nuleido ant žemės. Todėl imperinės sąmonės poreikis identifikuoti pagrindinę dievybę ir suręsti jai šventovę buvo daugiau nei pribrendęs. Esamų dievybių panteone, kurioms žmogus gali liepti/įsakyti, vargu ar buvo galima surasti tą, kuri atitiktų šią vienijančią funkciją. Vienijimo veiksmui Romos imperijoje reikėjo galios, o galiai liepti/įsakyti neįmanoma, galia liepia/įsako. Romos imperijoje ši galia buvo išimtinai suvokiama kaip politinė (karinė), o ne religinės ar filosofinės minties įtaigumo prasme (imperatoriaus Nerono krikščionių persekiojimai ir filosofo Senekos savižudybė - simboliškas to patvirtinimas). Romos imperijoje tokia galia disponavo vienintelis imperatorius. Todėl imperatoriaus sudievinimas buvo tik laiko klausimas. Romos piliečių tarpe šis sudievinimas buvo suvokiamas ne kaip galimybė, o kaip būtinybė, kaip jau buvo minėta ne religinė, o politinė. Tokio imperatoriaus sudievinimo apoteoze laikytinas Romos koliziejus, kuris tapo imperatoriško dieviškumo simboliu. Ten buvo atliekama pagoniška “liturgija” kas kart pakeliant arba nuleidžiant imperatoriškąjį nykštį, kuris pirmiesiems krikščionims arba gladiatoriams tapdavo asmenine paskutiniojo teismo diena. Matydamas šį adventus sąvokos kilmės istorinį kontekstą ir šio konteksto fundamentalų santykį su pagoniško kulto psichologine struktūra privalau savęs paklausti, ar pagoniškasis ir katalikiškasis adventus iš ties yra atlikęs psichologinę schizmą. Kitaip tariant, turime katalikišką kulto hierarchinę struktūrą ir misterizuotą liturginę estetiką bei to kulto tradicijoje legalizuotą dievybinių simuliakrų “apsireiškimų” kalendorių, tačiau ar turime drąsos tikram krikščioniškam tikėjimui ir Adventui. Dažnai tuo abejoju ir šis abejojimas kaskart sustiprėja kai savo katalikiškame krašte sutinku sociologines apklausas atliekančias “magiškų” galių moteris. Kartais apima jausmas, kad šis status quo katalikybei ir postmoderniems pagonims patogus. Pirmieji džiaugiasi turėdama ką išganyti, o išganomieji džiaugiasi tokia romia ir neįkyria bažnyčia. Psichoanalitikas Erich Fromm savo straipsnyje Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?  mėgina apmąstyti krikščionybės ir pagonybės, o iš principo mūsų dienų modernybės santykį šio santykio centre matydamas žmogų. Išvada, prie kurios prieina Erich Fromm, gan iškalbinga. Atsakydamas į klausimą ar Vakarų pasaulis krikščioniškas jis teigia, “Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į ši klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulingas ir geriausiu atveju galima kalbėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusį XII-XVI amžiais; ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko idealogizacija ir vyravo didesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai. Tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra; pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.”

Todėl žvelgdamas į Adventą ir mano adventinius dialogus su “magiškąja” apklausininke linkęs konstatuoti, kad katalikybė įmanoma be Kristaus ar Dievo. Ir ji sėkmingai tarpsta mūsų kasdienybėje. Čia net nereikia daryti reikšmingesnio skyrimo tarp sekuliarios ir ar sakralizuotos bendruomenės. Mano nuomone, pagoniška ir krikščioniška (šiuo atveju katalikiška) religinė sąmonė skiriasi tuo, kad pagoniška sąmonė net ir jausdama religinio, ar platesne reikšme - prasminio, savęs užpildymo poreikį, sėkmingai tai daro ieškodama dieviškumo simuliakro, o ne pačio dieviškumo. Tuo tarpu krikščioniškas (katalikiškas) prasminis ir atsakymo laukas negali būti užpildytas tik forma be turinio. Deja tenka pripažinti, kad modernaus žmogaus ir jo katalikiškų bažnyčių “charakterio struktūra” savo esme išlieka pagoniška. Tad krikščioniškas raginimas Conversi ad Dominum skambantis iš sakyklų Advento metu mane verčia klausti, atsigręžti į kieno Dievą?

Rodyk draugams