BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie lietuvišką analitiką: pagiriamoji odė “asmeninei nuomonei”

Neslėpsiu, visuomet knietėjo tarstelėti keletą žodžių apie mūsų viešojo gyvenimo analitikus. Net ir nerasdamas laiko įdėmiau sekti polemiką vienu ar kitu klausimu visuomet sutinku tuos pačius vardus ir pavardes, kurie įvairios skaitalynės labirintuose išnyra savo orakuliška povyza ir verste verčia į save atkreipti dėmesį. Internetinės medijos epocha šiuos žmones pavertė žvaigždėmis, kurios nesibodėdamos rizikos įgristi savo įkyriu šmėžavimu temų gausoje komentuoja viską ir apie visus. Tas profaniškumo legalizavimas, kurį su neslepiama aistra skiepija ir kodifikuoja įvairios medijinės grupės, savikritiškumo ir santūrumo reikalavimą tokiam apžvalgininkui piešia ne kuo kitu, kaip visiškai amorfišku ir svetimu etinio folkloro potėpiu. Jei taip, tuomet su Dostojevskiu tariame, jog viskas galima.

Agresija, takto stygius, suprimityvintas aristotelinės dedukcinės logikos metodas, atskiestas dialektinio marksizmo metodologinėmis klišėmis - karkasas, kurio struktūroje pinama mitolografinė lietuviškos realybės(?) interpretacinė pynė. Visa ši diskurso kvazistruktūrinė erdvė ilgainiui pripildoma infantilokais asmeninių patirčių ir liudijimų apibendrinimais, kurie šiame viešosios analitikos žanre nuskamba ode „asmeninės nuomonės” sakralybei. „Asmeninės nuomonės” sakralybė šaukiasi pašlovinimo - ritualizacijos visko, apie ką rašo ir kalba šio analitiko tipas, tai yra būtina sąlyga neurotiško saldafobiškumo satisfakcijai. Narciziška tokio analitiko centrifuga godžiai valgo kiekvieną komentarą, kuris palydi jo mintis ar tekstus. Nesvarbu, kokie komentarai, svarbu, kad jų daug ir jie garantuoja laikiną Delfų orakulo šlovę. Tik ŠLOVĖS, o ne σοφία, vieno iš šių analitikų žodžiais tariant,  siekiama.

Tiesa, dažnai lietuviško viešojo gyvenimo skurdumas esti spąstai tiems, kurie mėgina jį komentuoti. Tie patys personažai, pasikartojančios elgesio schemos, susiklostę ir nepajudinami interesų laukai mūsų analitinį avangardą daro siurrealistinės ir perspaustos retorikos įkaitais, kur kalbama apie degraduojančią, išsivaikštančią ir išmirštančią Lietuvą. Daugelis tuo TIKI. Dažnai pamirštame, o ir nesusimąstome, jog tai viso labo Centro - didelio miesto, sostinės dekadanso retorika, kuri visą neigiamą ir nuo dykinėjimo pervargusią kalbą ekstrapoliuoja ir provinciją. Pragariškos kasdienybės tonai ir pustoniai yra nemažo miesto ar kaimelio, godžiai siurbiančio visa kas nauja(?), realybė, o miesčioniško snobizmo diktuojama klišė atmiešta dykinėjimo meno skurdo. Isteriškas dažno viešojo gyvenimo analitiko tonas, interpretuojantis vieną ar kitą politiko ar kito visuomenės veikėjo gestą, aiški simptomatika to, kas vadinama LIGA. Vaizduotės nebuvimas - štai kas yra ta rykštė, baudžianti mūsų analitikus, net ir jiems kartas nuo karto pravartu atsiminti, kad la verità è bellezza nėra tik retorika.

Rodyk draugams

Apie Arkadijų Vinokurą. Arba laikas suaugti.

Lietuvos žiniasklaidoje pradeda vyrauti įdomios tendencijos: politinius arba visuomeninius procesus imansi analizuoti  ir rekomendacijas teikti žmonės, kurių santykis su politiniu procesu ir visuomeniniu gyvenimu yra labai savotiškas. Puikiu tokio politinių ir visuomeninių procesų „analitiko” pavyzdžiu galėtų būti ponas Arkadijus Vinokuras.

Ponas Arkadijus Vinokuras plačiajai auditorijai tapo žinomas Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Arkadijų Lietuva pažino klouno/mimo amplua, kuris vaikams skirtoje laidoje (viename iš komercinių TV kanalų) išmoningai ir įtaigiai linksmino mažuosius. Reikia pasakyti, jog šioje srityje gerbiamas mimas išties nepakartojamas. Stebėdami jo pasirodymus vaikučiai kvatodavosi ir maloniai čirškaudavo. Gražus, prasmingas ir susižavėjimo vertas vaikų laisvalaikį užpildantis darbas. Galėjo ir toliau linksmintis mažuosius.

Bet ne, ponas Arkadijus suprato, kad linksmindamas vaikučius toli „nenuvažiuos”. Mažyliai greitai išaugs ir pamirš savo linksmąjį draugą Arkadijų. Reikėjo surasti solidesnę ir visuomeninio svorio pridedančią veiklą. Buvo nuspręsta pažaisti visuomeninį veikėją. Kaip sprendė, taip ir padarė. Žiniasklaidoje pasipylė įvairūs straipsiai ir komentarai. Dar nespėjus suprasti ir įsigilinti į pono Arkadijaus pasvarstymus žmogaus erotiškumo tema, kitame internetiniame tinklalapyje jau galėjai „mėgautis” jo išmoninga prezidentės ar Katalikų bažnyčios kritika. Kitaip tariant, buvo dėstoma nuomonė apie visus ir viską. Nors save gerbiantis žmogus nenorėtų būti siejamas su tokia temine ir turinio eklektika, o juo labiau ją viešai demonstruoti, tačiau ponas Arkadijus turėjo kitą tikslą - bet kokia kaina į save atkreipti dėmesį, todėl reputacijos ir savigarbos klausimas, na kaip čia pasakius, galėjo ir palaukti.

„Analitiko”/mimo garbei reikia pasakyti, jog savo tikslą pasiekė. Į „išrinktųjų” gretas šiaip ne taip įsispraudė. Tapo „pripažintu” (lrytas.lt, alfa.lt) Lietuvos visuomeninio gyvenimo vertintoju, kuriam šiltą vietelę surado ir premjeras Andrius Kubilius - tapo visuomeniniu konsultantu žydų nuosavybės restitucijos klausimais. Pamaniau, kiek ne daug reikia žmogaus svajonės išsipildymui - rasti erdvę, kurioje niekas „nebaustų” už diletantiškus svaičiojimus. Tik ar žiniasklaida tam tinkamiausia vieta? Politinio mimo, atsiprašau, „analitiko” atveju - taip. Arkadijus Vinokuras greičiausiai dėl kuklumo stygiaus, o žiniasklaida dėl nesugebėjimo suvokti savo misijos reikšmės pilietinės savimonės formavimo procese, leido rastis šiam keistam eklektiškos „analitkos” žanrui.

Prologas

Kodėl ponas Arkadijus Vinokuras ir kodėl tiek daug dėmesio jam?

Esu tos nuomonės, kad norint suprasti ir suvokti visuomeninį reiškinį ir jo probleminį turinį, nebūtina kaskart pasitelkti sofistikuotų teorijų ir analizės metodų. Kartais užtenka paanalizuoti  (pamėginti suprasti motyvus) kokią nors „ryškesnę” tos epochos asmenybę, kad galėtum nuspėti, kuria kryptimi judės/juda visuomenė. Arkadijaus Vinokuro atveju - žiniasklaida.

Čia norėjau labai trumpai pagodoti apie mūsų žiniasklaidos būklę, tačiau nenorėjau kartotis, nes tema jau šimtą kartų aptara ir išnarstyta po kaulelį. Pamaniau, kad ponas Arkadijus Vinokuras man „padės”. Nes šis „analitikas” tapo, nieko asmeniško prieš jį neturiu, man regis, tokiu ryškiu nūdienos žiniasklaidos, o ypač tos jos dalies, kuri analizuoja politinį procesą ir visuomeninius reiškinius, suprimityvėjimo pavyzdžiu. Simptomiška, jog pono Arkadijaus Vinokuro asmenybės charakteristika atspindi visą Lietuvos žiniasklaidą, ypač tą jos dalį, kuri užsiima visuomeninių (politinių, ekonominių, socialinių ir t.t) aktualijų bei procesų analize. Iš to seka išvada, jog mūsų žiniasklaida, o ponas Arkadijus Vinokuras kaip jos prototipas, yra perdėm narciziška, diletantiška, eklektiška, saldofoniška su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis - paviršutinišku ir isterišku reiškinių vertinimo tonu.

P.s.

Kodėl siūlau ponui Arkadijui Vinokurui suaugti? Nes infantili ir su nesveiku narcisizmu sumišusi savimeilė dar nesuteikia gerbiamam Arkadijui pagrindo manyti, jog jo esama išskirtinių gabumų moralės filosofijos žinovo, politinio (istorinio) proceso orakulo ar žmogaus psiche įgudusio narstytojo. Kas tinka cirkui ne visuomet tinka intelektualiai analitikai. Minties ir žodžio meistrystė nėra ekvilibristiniai cirko triukai mažiems vaikučiams linksminti, tam reikia nemenko profesinio pasirengimo, norit tikėkite, norite ne, ir talento. Deja, deja… Arkadijau Vinokurai.


Rodyk draugams