BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Artūro Zuoko sugrįžimas…

S. ir A. Krivickų darbas

“Visiškai aišku ir akivaizdu, kad blogis žmoguje slypi giliau, negu mano gydytojai socialistai, kad jokioje visuomenės santvarkoje blogio neišvengsi, kad žmogaus siela liks ta pati, kad nenormalumas ir nuodėmė kyla iš jos pačios ir kad galų gale žmogaus sielos dėsniai dar tokie nežinomi, taip mokslui nepažįstami, tokie neapibrėžti ir tokie paslaptingi, kad nėra ir negali būti dar nei gydytojų, nei netgi paskutinių teisėjų, o yra tas, kuris sako: tas kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu.”

Fiodoras Dostojevskis

Gyvenimas nenuspėjamas, mėgsta kartoti mano kolega. Nepasiginčysi. Antai Lietuvoje baigėsi savivaldos rinkimai. Visi rinkimų dalyviai, išskyrus keletą marginalių partijų, pareiškė, kad rinkimai jiems susiklostė puikiai. Dar daugiau, kai kurie judėjimai, kurie paknopstomis brovėsi į savivaldos rinkimus, gavę akivaizdžią mažumą, ėmėsi iniciatyvos burti koalicijas. Regis, sėkmingai. Politinė realybė? Galbūt. Tik niekaip neapleidžia jausmas, kad akistata su Lietuvos politine realybe, taip sakant, apskritai neturi nieko bendro su pačia realybe.

Nereikia būti dideliu, kaip mėgsta kartoti politologinio korporatyvo atstovai, politinio proceso ekspertu, jog suvoktum, kad Lietuvoje politikos neliko, vadinasi, ir politinės realybės. Išvaduosiu tekstą skaitantįjį nuo pagundos snūstelėti ir nesivelsiu į nuvalkiotus naratyvus apie politikos mirtį, apsiribosiu tik kuklia pastaba, kad jei visiems politinio(?) proceso dalyviams rinkimai į savivaldą tapo tenkinančiu rezultatu ir nė viena organizacija bei jų vadovai nesijaučia pralaimėję, tuomet lieka konstatuoti faktą, kad įvyko esminis lietuviškos politinės sistemos atotrūkis nuo tų vertybinės tikrovės struktūrų, kurios viešajame diskurse buvo apibrėžiamos „kairiąja” ir „dešiniąja” politikomis, „socialinio teisingumo” ar „bendruomenių politikos” kategorijomis. Jei dar prieš keletą metų šiomis sąvokomis ir jų alegorizuota retorika buvo grindžiama pamatinė politinio proceso referentinė struktūra, leidusi formuotis nors ir fragmentuotam, tačiau demokratinės ideologijos pagrindu konstruojamam naratyvui, tai šie rinkimai su paskutiniu vasario šaltuku į mūsų politinę buitį įsileido poną - PRAGMATIZMĄ.

Šis ponas PRAGMATIZMAS neturi nieko bendro su amerikiečių mąstytojo W.James pragmatizmu, kuris postuluoja esminę sąlygą pragmatiniams santykiams megztis - pasitikėjimas. Lietuvoje pasitikėjimo neliko. Todėl mūsiškis pragmatizmas renčiamas ne pasitikėjimo pagrindu, jo pastoliai giliai suleisti į specifinę pilvažmogio egzistencinę struktūrą. Tai ištisa žmogaus (be)sąmonės architektūra, savo realybės(?) kontūrus braižanti simuliakrizuotomis medija piliulėmis apkvaitusio piliečio rankomis, dieną pradedančio ir ją užbaigiančio gausos/vartojimo neurozių konvulsyviu seilėjimu pamačius naują reklaminį klipą, prikeliantį jį dar vienam prasmingam(?) (ne)gyvenimui.

Lietuviškas pragmatizmas turi vieną esminį bruožą, jis tampriai susijęs su beprotybe. Turėjau progos stebėti Jono Vaitkaus režisuotą Fiodoro Dostojevskio apsakymo „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai” teatrinę interpretaciją. Visą laiką neapleido jausmas, kad prieš akis šmėžuoja lietuviškos politinės ir apskritai viešojo gyvenimo dramaturgijos kontūrai. Aiškus pamišimas, manipuliatyvių ir (auto)destruktyviai veikiančių struktūrų formavimasis bei konkrečios šią beprotybės ir manipuliacijų architektoniką cementuojančios figūros(ų) Foma Fomičiaus (mūsų atveju politinio lyderio(?)) iškilimas į rampos šviesą šioje teatrinėje metaforoje leido atpažinti mūsų kasdienos dialogus bei elgesio schemas. Justi, jog mūsų visuomenėje formuojasi elgesio standartas, kuris akumuliuoja visą beprotiško pragmatizmo energetiką ją nukreipdamas į paskutinių moralumo ir padorumo likučių retušavimą politiniame kasdienos gyvenime.

Praėję savivaldos rinkimai (miesto civilizacijos tematiką analizuojantis čia galėtų rasti puikios medžiagos ryškioms ir originalioms temoms formuluoti) šio beprotiško pragmatizmo konstrukcijos cokolinėje dalyje išryškino lokalizacijas (geografiją), kurių perimetre formuojasi tvirtas korupcinės konstrukcijos sijų rezginys, šią korupcinio veikimo legalizaciją eksterpoliuojantis į likusią Lietuvą. Vilnius kaip miestas, o A.Z in personalite yra šios lokalizacijos taškai. Tai du: geografinis ir asmenybinis, beprotiško pragmatizmo toposai, tarp kurių driekiasi riebi demarkacinė linija, skirianti padorumą ir pilietinę nuovoką nuo politinio chamizmo ir totalitarinio infantilaus miesčioniško elitarizmo savimonės. A.Z žmogus, kuris geba savyje talpinti visą sostinės miesčioniško buržua žavesį. Kliedinti retorika, eklektiškos fantazijos pamėklės ir sumani reklaminė/pardaviminė technika leidžia kiekvienai narciziškai sostinės gatvių ubagasielei save atpažinti šiame REKLAMOS VEIDE. A.Z bene įspūdingiausia pastarojo dešimtmečio (jam neprilygsta nei Rolando Pakso kvazistiprumo įvaizdžiniai fantasmiai) skalbimo miltelių reklama, kurios balinantis poveikis rinkėjų sąmonei aibę kartų buvo įrodytas praktikoje. Nepadorumas, melas ir amoralumas gali tapti realybę keičiančiomis sąvokomis ir šis žmogus tai įrodė tardamas garsų TAIP dar vienai avantiūrai. A.Z fenomenalus gebėjimas nebūti kuo nors, tai jis liberalas, tai jis konservatyvus viešosios tvarkos apologetas, tai jis pragmatiškas ūkvedys, leidžia jam rastis pusfabrikačiu politinėje virtuvėje, kur sumanus(?) šefas, rinkimų atveju nesusipratęs elektoratas, na, o porinkiminėje situacijoje dominuojantis politinis patinas, iš šio žmogaus lipdo sau palankų lūkestinį (rinkėjų atveju) arba korupcinį (dominuojančio politinio patino atveju) partnerį.

Šio (anti)politiko porinkiminė retorika pasiekė naujas egzaltacijos formas - neleiskime lenkams valdyti Vilniaus, taip dabar skamba naujasis A.Z šūkis. Suprask, geriau lietuviškas vagis nei lenkiškas šlėkta. Sumanus mėginimas sukeisti moralios politikos diskurso struktūras, kurios šio personažo atveju šaukte šaukiasi būti dominuojančiomis lemiant kam bus patikėtas Vilniaus mero postas, į primityvią ir eklektišką etnocentrinę leksiką „muški lenką arba karki žydą”. Ne kitaip, kaip tik infantiloku reveransu primityviam patriotizmui šios retorikos neina priskirti. Toks a la Nikola Sarkozi tonas gainiojant romus iš Pietinės Prancūzijos. Tačiau jei Prancūzijoje ir demokratinėje Europos bendruomenėje Nikola Sarkozi šovinistinė retorika nukreipta prieš romus sukėlė nepasitenkinimą ir buvo girdimas aiškiai tariamas NE, tai Lietuvoje „teisto už gerus darbus” odei gali nuskambėti ir garsus TAIP. Veikiausiai jaučia, kad tinkamas momentas lemiamam šuoliui į sostinės vadovo krėslą, todėl beprotiško pragmatizmo centrifuga sukasi pilnu pajėgumu. Kitame jos gale, didelė tikimybė, laikui bėgant pradės byrėti litai.

Asmeniškai aš tikiu POLITIKA, kuri daro pasirinkimus remdamasis dorybėmis, o ne beprotišku pragmatizmu.

Rodyk draugams

Trisdešimt minučių tarp Kauno ir Elektrėnų arba kodėl verkia demokratija

Penktadienį grįždamas iš Kauno degalinėje sutikau pakeleivingą močiutę (85 metų), kuri po anūkų priežiūros (minėjo turinti visus tris) traukė namo Elektrėnų pusėn. Pasiprašė pavežama. Sutikau. Tai buvo bene antras kartas gyvenime, kai į savo skardomis ir plastmasėmis sudurstytą ratuotą mikro kosmosą įsileidau pašalietį. Nenoriai tai darau, nes bet kuris pakeleivis įpareigoja tapti maloniu ir dėmesingu pašnekovu, o aš, neslėpsiu, bodžiuosi tokiu būti.

Tomis retomis akimirkomis, kuomet esu vienu du su kelio linija ir muzikos garsais, jas stengiuosi išnaudoti (ne)galvojimui. Mintis, jog kažkas čiauškės apie savo įdomų(?) arba atvirkščiai nenusisekusį(?) gyvenimą niekad nebuvo patraukli perspektyva, ypač man, kuris tokiomis istorijomis pradeda ir baigia savo darbo dieną. Tačiau primygtinai senolės (jos žvilgsnis ir intonacija neleido nė minutei suabejoti jos pasiryžimu keliauti su manimi) klausiamas, „Ar neprieštarausiu”, ištariau: „Taip, neprieštarausiu”, tokiu būdu geram pusvalandžiui save pasmerkdamas bendrakeleivystės istorijai, privertusiai vienas kitą laikyti įdomiais pašnekovais.

Akimirka, kai pajudėjo automobilis, man tapo įpareigojimu inicijuoti pokalbį. Bet apie ką galima kalbėti su nepažįstamu žmogumi, kurį sutikai prieš keletą sekundžių? Žiūrėdamas į kelią ir spausdamas akseleratorių lyg tarp kitko močiutės paklausiau apie artėjančius savivaldos rinkimus. Smalsavau, ar garbaus amžiaus senolė eis balsuoti ir kam savo balsą atiduosianti?

Po trumpos pauzės sulaukiau atsakymo, jog balsuoti eisianti, tačiau nežinanti, kas taps tąja laimingąja partija ar judėjimu, kurie galėsiantys tikėtis jos palaikymo. Neapsisprendimas neturėtų stebinti, bent ji taip patikino, nes visur žulikai, melagiai ir kombinatoriai, to, anot močiutės, nebuvo nei smetoniniais, nei gūdžiais sovietiniais laikais. Klausiu, ar iš tiesų jau taip blogai? Sako, kad ne, gyventi galima, tik labai liūdna, kad tenka gyventi vienai, vyras miręs, žentas prispaustas kreditinių įsipareigojimų nugarą lenkia Norvegijoje, dukra, įsisukusi į darbus, motinos „ilgisi” tik ieškodama žmogaus, kuris galėtų pagloboti jos vaikus.

Asmeninio dekadanso retorika? Galbūt, tačiau šiuose asmeniniuose godojimuose išgirdau ir pamačiau ne tik subjektyvias ir emocionalias nuoskaudas, bet ir dažno iš mūsų nusivylimo demokratija (tokio nusivylimo ir netgi priešiškumo šiai politinei sistemai įrodymų esama daugiau nei reikia (žiūrėti čia), motyvus ir priežastis. Gyvenimo išblukinti prasminiai orientyrai tampa pagrindiniu ingredientu demokratiją(?) keiksnojančiųjų servelate, kuris pagardintas pagiežos ir pykčio retorikos prieskoniais sklindančiais iš politinio elito(?) ir analitinio(?) avangardo lūpų, juo misti leidžia ištisiems Lietuvos kaimams ir miesteliams, o šie už šį „delikatesą” rinkimų metu atsilygina galingu atraugėjimu į valdžią rinkdami bukus ir dar bukesnius politinio teatro klounus. Pamaniau, ačiū, aš nenoriu būti šio absurdo teatro suokalbininku, kuris demokratijos muliažu - minios egzaltacijoje bręstantis totalitarizmas - slepia pačią jos esmę - ŽMOGŲ.

Mūsų su senole pokalbio fone visą laiką iš radijo imtuvo sklido raginimai eiti balsuoti. Ne, nebuvo siūloma daryt konkrečių pasirinkimų. Raginantieji kvietė „iš principo” rinktis balsavimo galimybę, t.y. balsuoti už patį balsavimą, o jei jau būti iki galo sąžiningiems, tai buvo spaudžiama dalyvavimu rinkimuose patvirtinti mūsų politinio isteblišmento tezę, kad žmonėms rinkimai, kaip demokratinio veikimo įrankis, iš principo aktualūs, o juo - įrankiu, galima disponuoti tik demokratinėje sistemoje, tiesa, tokioje, kokią ją įsivaizduoja jau dešimtmečius nekintantys politinio spektaklio personažai. Laidos dalyviai politikai(?) ir politikos analitikai(?) desperatiškai ieškojo argumentų, kodėl po eilės nuviliančių rinkimų ir vėl reikėtų patikėti lietuvišką demokratija visiems draugiškai patraukiant prie balsadėžių. Ieškant argumentų kas kart į viršų lįsdavo elementarios non - sequitur tipo loginės klaidos. Suprask, neisi balsuoti - pasisakysi prieš demokratiją, neišsakysi savo nuomonės, suteiksi galimybę tavo likimu „pasirūpinti” kitiems ir t.t. Elementarios loginės spragos diskusijos dalyvius darė apgailėtinais trūnijančios sistemos apologetais.

Akivaizdžiai buvo justi, kad skambanti radijinė retorika mano bendrakeleivę ne kaip nuteikusi. Jos burna staiga užsirakino palikdama mane vienu du su radijo personažais. Supratau, jog čiauškėjimas sklidęs iš radijo imtuvo apie būtinybę balsuoti pačios demokratijos vardan, viso labo tik liūdnas prologas lietuviškos šizofreniškos politinės realybės absurdo dramaturgijai, kurios gylio ir pločio negalėtų aprėpti netgi geneali šio žanro klasiko Albero Kamiu vaizduotė, o ką jau bekalbėti apie senolę. Siaubas apėmė kai pagalvojau, jog visas šis absurdo klondaikas atsakomybe gula ant pavargusių nuo neteisingumo ir melo piliečio pečių. Atskiros interesų ir verslo grupės nusavinusios demokratinio veikimo įrankius tyčiojasi iš žmonių ir barstydamos trupinius nuo sotaus stalo mėgina įtikinti, kad dėl šių trupinių verta pasistengti. Pastangų „rimtumas” vertinamas paklusnumo laipsniu didėjančių kainų ir vieno už kitą kvailesnio politinio ar ekonominio sprendimo fone. Gal jau pakaks? Regis dar ne. Entuziastų, norinčių savo krūtinėmis pridengti degraduojančią politinę sistemą, kol kas apstu.

Sustojus automobiliui į rankas mano pakeleivė pamėgino įbrukti keletą litų. Susimąsčiau, kam jai to reikia, juk žino, kad neimsiu. Bereikšmis mandagumo gestas, padėka už drąsą įsileidžiant nepažįstamąją į savo kosmosą ant ratų? Nustojau spėlioti, kai po mano primygtinio raginimo pinigus pasilikti sau, ši moterėlė pasakė, jog už mane sukalbės poterių, nes tokių žmonių, suprask, pavėžėjančių kaip aš, nebe daug ir likę. Susigėdau pagalvojęs, koks nepasitenkinimas virė mano galvoje, kai ramią ir jau standartine tapusią kelionę iš Kauno į Vilnių sudrumstė šios moterėlės prašymas. Lengva sąžinės graužatis neapleido iki tos akimirkos, kol grįžau namo, o dar tie savivaldos rinkimai, į kuriuos buvau nusprendęs neiti nors mūsų „demokratų” iš visų pusių buvau protinamas pasielgti priešingai.

Grįžus namo kaltės jausmas ir su visam apleido. Padėjo šuns stebėjimas - keistas padaras. Visą savo energiją sueikvoja guminių žaislų kandžiojimui ir tąsymui po kambarius. Energijos likučius, kuriais dar šnopuoja po siautulingo blaškymosi mitriai sumerkia į ėdalo dubenį, o tada užsnūsta. Užsnūsta ten, kur man mažiausiai norėtųsi. Apsipykstame. Tačiau Saros (toks šuns vardas) gailus žvilgsnis nuginkluoja mano šeimininkišką EGO ir su savo didaktiniais pamokymais lieku nieko nepešęs. Tiesa, už Michailo Bulgakovo Šarikovą maniškė paklusnesnė - šiokių tokių taisyklių paiso, nors tenka dėl tvarkos pakovoti, tačiau reikšmingos šarikoviškos protesto dvasios dar neteko patirti. Skardus skalijimas - štai ir viskas su kuo tenka taikstytis.

Prieš užsnūstant į rankas paėmiau Roberto Muzilio romaną „Žmogus be savybių”. Skaitau romano herojaus Meingasto žodžius: Tai viena iš šiuolaikiškiausių idėjų. Mes nepajėgūs išvaduoti savęs pačių, dėl to negali būti abejonių; mes vadiname tai demokratija, tačiau tai tik politinis apibūdinimas tos dvasinės būsenos, kai „galima taip, bet galima ir kitaip”. Esame balsavimo biuletenio epocha. Juk kasmet balsuodami renkame savo sekso idealą, grožio karalienę, o tas faktas, kad dvasinių idealu padarėme pozityvųjį žinojimą, reiškia ne ką kitą kaip atiduoti balsavimo biuletenį vadinamiesiems faktams, kad jie pabalsuotų vietoj mūsų. Epocha nefilosofiška ir baili: ji neturi drąsos nuspręsti, kas yra vertinga ir kas ne, ir demokratija, trumpai tariant, reiškia: „Daryk, kas išeina!” Tarp kitko, tai vienas gėdingiausių ydos ratų per visą mūsų rasės istoriją!

Rodyk draugams

Tęsiant Švedijos ministrės temą…

Buvau pamalonintas savo bičiulio, kuris mano “alternatyvų” p.Birgitta Ohlsson vizito Vilniuje vertinimą patalpino savo tinklaraštyje. Jaučiu pareiga kolegos tekstą pristatyti, taip pat. Tekstas apačioje:

DELFI atsirado du straipsniai apie Švedijos Europos reikalų ministrės, akivaizdžiai itin produktyvų, apsilankymą Lietuvoje. Ar kada girdėjote, kad ES ministras ne tik sulauktų dviejų straipsnių DELFI, bet dar ir gautų tokį skaičių komentarų (dabar apie 2000).  Trumpai apie ką tie straipnsiai:

Homoseksualų eitynėse ketina žygiuoti pirmagimio besilaukianti švedų ministrė

“Gegužę planuojamose homoseksualų ir jiems prijaučiančiųjų eitynėse Vilniuje žada dalyvauti Švedijos Europos Sąjungos (ES) reikalų ministrė Birgitta Ohlsson. Jauna moteris, kuriai tuomet bus likę kiek daugiau nei pora mėnesių iki pirmagimio atėjimo į šį pasaulį, taip žada kviesti Lietuvą laikytis žmogaus teisių ir vertybių, kurias ginti įsipareigojo stodama į Bendriją.”

„Visi žinome, kad kovojote už laisvę ir nepriklausomybę, demokratiją, teisingas laisvės vertybes. Grįšiu į Lietuvą kitą savaitę prisiminti jūsų kovą už nepriklausomybę ir su komunizmu. Bet man bus svarbu grįžti ir į „Baltic pride” (gegužę suplanuotas homoseksualų eitynes - DELFI). Kviečiu prisijungti daugiau savo kolegų Europos reikalų ministrų.”

ir

Švedų ministrė: negalime sau leisti geriausiai išsilavinusių namų šeimininkių

“Europa negali sau leisti turėti geriausiai išsilavinusias namų šeimininkes, teigia Švedijos Europos Sąjungos (ES) reikalų ministrė Birgitta Ohlsson, skeptiškai vertinanti galimybę vaiko priežiūros atostogose praleisti net dvejus metus. Aistringa feministė kritikuoja svarstomą direktyvą, pagal kurią moterims būtų privaloma pusantro mėnesio po gimdymo praleisti nedirbant su kūdikiu. Jei toks reikalavimas jau galiotų, pirmagimio besilaukianti moteris nebūtų galėtusi tapti vyriausybės nare. Be to, ji kviečia nedrausti abortų - tai vadina žmogaus teise.”

Butinai patikrinsiu ar Facebook yra šios ministrės fanų puslapis. Tokiu norėčiau tapti. Ponia Ohlsson labai didelis Jums ačiū, kad suvokiate Europos politikos reikšmę ir atsakomybę. Nors suprantu, kad straipsnių autorė, DELFI žurnalistė, Eglė Digrytė, tik darė savo darbą, bet negaliu susilaikyti nepakomentavęs pirmojo straipsnelio pavadinimo. Ar laukiesi kūdiko, ar esi mirties patale, gal negirdi arba nematai, gal neturi vienos kojos pagarba žmogaus teisėms nėra fizinės padėties klausimas. Pagarba žmogaus teisėms ateina iš vidaus bei pasaulio suvokimo. Manau Ministrės siunčiama žinutė yra labai stipri. Lietuva išdidžiai skelbia “Tikime laisve”, tuo tarpu panašu, kad valstybėje pirmasis žodis “tikime” tampa dogmatiniu kelrodžiu nubrėžiant asmens laisves. Ponia Ohlsson kitą savaitę lankysis Strasbūre Europos Parlamente ir kalbės Liberalų ir demokratų aljanso “Už Europą” (ALDE) frakcijos posėdyje. Neabejoju, kad būtent šio posėdžio metu ministrė kvies liberalus paremti lietuviškos laisvės tvirtumą ir dalyvauti gegužės mėnesį organizuojamose “Tolerancijos eitynėse”. Jos kvietimas nebus ignoruojamas. Nenustebčiau jei Liberalai nusiųstu parlamentarų delegaciją dalyvauti šiame renginyje, o kartu nuoširdžiai pakvies ALDE frakcijoje esančias partijas aktyviai prisijungti (Liberalų Sąjūdis ir Darbo Partija šiuo metu turi Parlamento narius ALDE frakcijoje.)

Antrasis straipsnis apie motinystes atostogas, tai puikus stereotipizavimo pavyzdys. Nerikia būti “aistringa feministė”, kad pastebėtum akis drąskančią nelygybę darbo rinkoje. Moterys yra blogesnėje padėtyje, dėl vienos paprastos priežasties, jos turi gamtos dovaną ir atsakomybę atnešti naują gyvybę į šį pasaulį. Problema, kad dažniausiai darbdaviai ne taip jau pozityviai žiūri į profesionalų praradimą, Lietuvos atveju, 2 metams. O kiek darboviečių laukia mamyčių po tokio tarpo sugrįžtančių? Vienetai. 2 metai namuose turi įtakos ir profesiniam pasirengimui, informacijos ir įgūdžių praradimui. Jeigu visos Lietuvos moterys, kurios šiuo metu yra pasirinkusios išsilavinusios namų šeimininkės padėtį grįžtų į darbo rinką Lietuvos BVP nustraksėtų į priekį didžiuliu greičiu. Man labai patinka Internation Herald Tribune pradėta straipsnių serija “The Female Factor”.  Tiems kam yra įdomios Ministrės Ohlsson šiuo klausimu galėtų perskaityti Švedijos vyriausybės puslapyje patalpintą jos pranešimą.

Rodyk draugams

Dalia Grybauskaitė: dviejų klaidų istorija.

Per pastarąsias kelias savaites prezidentė Dalia Grybauskaitė padarė dvi grubias klaidas. Klaidas, kurios valstybės vadovei, jei neapsunkins, tai tikrai nepalengvins gyvenimo. Reikia pasakyti, kad abi klaidos padiktuotos prezidentinės komandos nepatirties, ypač tos jos dalies, kuri kuruoja komunikacijos klausimus. Pirmą ir bene grubiausia klaidą prezidentė ir jos komanda padarė, kai nepasiruošę į prezidentūrą pasikvietė generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Kvietimas, kuris generaliniam prokurorui turėjo tapti nuosprendžiu (to tikėjosi daugelis) už sesers nusikalstamą veiką, nekokybišką prokuratūros darbą ir t.t., skirtingai lūkesčiams, tapo prokuratūros vadovo spaudos konferencija dėl išteisinimo ir pasiteisinimo Kauno pedofilijos byloje.

Visuomenę, kuri šią bylą laiko Lietuvos teisėsaugos sistemos moralumo ir efektyvumo lakmuso popierėliu, prezidentės atstovo spaudai teiginys, kad bylos tyrimas valstybės vadovei nekelia jokių klausimų ir rezultatai ją iš principo tenkina, privertė suabejoti prezidentės deklaruojamu neselektyviu požiūriu į blogai dirbančius valstybės pareigūnus. Dar daugiau, tokie prezidentės atstovo Lino Balsio teiginiai -  daugelį tiesiog suglumino.

Pasirinktoji prezidentūros formuluotė, vertinanti Algimanto Valantino veiklą bei šios formuluotės išimtinis susiejimas su Kauno pedofilijos bylos baigtimi, tapo strategine prezidentūros klaida. Klaida, kuri apnuogino prezidentės komandos, atsakingos už jos komunikaciją, silpnumą. Priimdama sprendimą dėl generalinio prokuroro, prezidentė siuntė politinę žinią dviem auditorijoms: paprastiems piliečiams, kurie trokšta prokuroro kraujo ir politiniam elitui, kuris nori prokuroro galvos dėl asmeninių politinių interesų. Abi auditorijos neišgirdo ir nesuprato prezidentės, arba suprato taip, kaip to mažiausiai reikėjo šalies vadovei.

Paprastam piliečiui pasiliko neaišku, kas šioje byloje prezidentę tenkina. Galbūt tai, kad byla apskritai pasiekė teismą? Būkim atviri, nedidelis pagrindas džiugesiui - visuomenė kitokio sprendimo nebūtų supratusi. O gal valstybės vadovei pasitenkinimą sukėlė tai, kad į teismą keliauja Andrius Ūsas? Nedidelės pergalės esama ir čia. Šiam žmogui kalėjimo sienos dabar bene geriausias sprendimas norint išvengti visuomenės linčo. Tiesa, dar lieka emigracija.

Naujienos iš prezidentūros pribloškė ir prokuroro kraujo ištroškusią LR Seimo daugumą. Tiek plūkęsi ir vargę parlamentarai iš valstybės vadovės išgirdo, kad „stengėsi” be reikalo. Nors prieš tai valstybės galva leido suprasti, kad generalinio prokuroro likimas priklausys nuo LR Seimo išvadų. Deja, nebepriklauso. Prezidentė pasiuntė žinią, kad situacija keičiasi ir visos pastangos sutvarkyti prokuratūros problemas nukeliamos vėlesniam laikui. Nenuosekli, spontaniška, sunkiai prognozuojama  - šie ir kiti epitetai prezidentės nedraugų lūpose dabar skambės solidžiau ir įtikinamiau.

Suprantama, jog pasikeitusi prezidentės laikysena - strateginis sprendimas su paliegusiu ir asmeniškai jai lojaliu generaliniu prokuroru stoti į kovą prieš korupciją ir CŽV kalėjimų istoriją norinčiais numarinti valstybininkais, paklūsta politinei pragmatiškai logikai ir gali būti vertinama, kaip kilni ir drąsi laikysena. Tačiau gerų norų neužtenka, tokiam prezidentės pozicijos pasikeitimui reikėjo sukurti tam deramą informacinį bei politinį lauką. To prezidentės komanda nepadarė. Todėl į pasikeitusius prezidentės prioritetus, kai kas sureagavo labai asmeniškai, kitaip tariant prezidentė įsigijo labai „nuoširdžių” ir stiprių priešų parlamente. To buvo galima išvengti, jei šiuo klausimu būtų padirbėta iš anksto. Deja, deja…

Nuostabą kelia ir prezidentės sprendimas Generalinės prokuratūros klausimą „išspręsti” garsiosios Kauno pedofilijos bylos rėmuose suorganizuojant improvizuotą generalinės prokuratūros vadovybės posėdį Daukanto rūmuose, kuriam, reikia suprasti, „pirmininkavo” pati valstybės vadovė. Kodėl reikėjo šio betarpiškos savęs susiejimo su nevykusiu prokuroru ir jo komanda? Manau, ir pati prezidentė nelabai turi atsakymą. Jei tai buvo mėginimas pademonstruoti, jog „situacija dabar kontroliuos prezidentė”, tai mėginimas nevykęs. Nes akivaizdžiai buvo justi, kad situacijos Daukanto rūmų vadovė nekontroliuoja. Nekontroliuoja dalykiniu požiūriu, t.y. ji negali būti preciziškai susipažinusi su prokuratūros darbu, o juo labiau konkrečia byla, tai nėra valstybės vadovės funkcija, tam ji ir laiko neturi. Todėl šalies vadovės sprendimas ir jos komandos nuolankus bei nekritiškas pritarimas tris valandas Lietuvai įrodinėti, jog „valstybė valdoma”, o po to pareikšti, kad savo pavaldiniui „kol, kas neturi jokių priekaištų”, buvo truputį ne laiku ir ne vietoje, o ir, minėjau, daugelio liko nesuprastas.

Kad ir kaip sunku bei nemalonu prezidentei pripažinti, tačiau sau spąstus valstybės  vadovė paspendė pati. Deklaruodama, kad jos sprendimai liečiantys valstybės pareigūnus: ryžtingi, greiti ir paremti aukštais etikos reikalavimais, Dalią Grybauskaitę įpareigojo kiekvieną sprendimą ar viešą gestą apskaičiuoti iki menkiausių detalių. Deja, šiuo atveju buvo paslysta. Valstybės vadovė ir jos komanda paslydo, nes įsivėlė į konkrečios bylos „tyrimą” bei viešoje erdvėje pakeitė savo nuomonę dėl kriterijų, kuriais remiantis turėjo būti vertinamas generalinis prokuroras ir jo darbas. Paslydo, nes manė, kad reitingų ir autoriteto užteks pateisinti galbūt teisingą, bet neargumentuotą sprendimą.

Kol kas visuomenė šį Algimantą Valantiną „išteisinantį” valstybės vadovės verdiktą nurašo prokurorų apgavikiškiems kėslams. Suprask, valstybės vadovę prokurorai apgavo. Ši „apgavystė” visuomenės sąmonėje bus toleruojama tol, kol prezidentė nesiims keršyti ją „apgavusiems” prokurorams. Jei keršys, tai visuomenė valstybės vadovės „neapsižiūrėjimą” pateisins ir atleis, jei ne - prezidentė bus nurašyta į „slabakus”. Ir visi jos pasiekimai keičiant ministrus ar nesąžiningus pareigūnus sodinant į kalėjimą virs tik smėlio smiltimis reitingų lentelėje. Per neapdairumą ir komandos nepasiruošimą valstybės vadovė įsivėlė į jai pačiai pavojingą flirtą su įaudrintos visuomenės sparčiai kintančia nuomone. Nereikia pamiršti, kad čia prezidentė prieš save nuteikė ir dalį LR Seimo daugumos atstovų. To prezidentei dabar mažiausiai reikia.

Antra, ir nemažiau grubi klaida, kurią padarė prezidentės komanda, atsakinga už komunikacijos klausimus, tai dienos šviesą išvydęs patarėjos Virginijos Būdienės interviu delfi.lt portale. Reikia pasakyti, kad interviu tonas ir ten dėstomos mintys daugelį nustebino. Pirma, patarėja sau leido prabangą aiškintis savo asmeninius santykius su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Antra, interviu metu buvo padaryta bent keletas politinių pareiškimų, vertinančių koalicijos darbą, o tai turėtų griežtai kirstis su prezidentės deklaruojama nepolitinių patarėjų koncepcija. Ir trečia, patarėja valstybės vadovę įvėlė į politiniu, teisiniu ir ideologiniu požiūriu jautrią religinių konfesijų ir valstybės santykio diskusiją. Įvėlė tokiu apgrabiu būdu ir taip ne laiku, kad net didžiausi Dalios Grybauskaitės simpatikai, kurie nekritiškai pritaria bet kuriam prezidentės sprendimui, dabar klausia, kodėl šis interviu ir kodėl dabar?

Keista, kad prezidentės komandos komunikacininkai neįvertino ir kitos svarbios aplinkybės, kad gerbiamos Virginijos Būdienės pasisakymai nuskambėjo dar neišblėsus audringiems prezidentūros sprendimų vertinimams Kauno pedofilijos byloje. Prezidentės ir jos komandos nedraugai kaip mat pasičiupo faktą, kad Grybauskaitės patarėja, užimdama Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrės postą, buvo aktyvi “Gender Loops” programos propaguotoja ir agitatorė. Suprask, ko tikėtis iš prezidentūros, kurioje sau šiltą vietą suranda įvairių netradicinių seksualinių orientacijų gynėjai. Asmeniškai tokį mėginimą sieti šiuos du nesusijusius klausimus laikau nekorektišku ir stokojančiu logikos, tačiau taip manančių yra mažuma. O ir griežtai strateginės komunikacijos požiūriu išklibusį (po prokuratūros klausimo sprendimo) prezidentūros, kaip moralės bastiono įvaizdį, vargu ar sustiprina neapgalvoti ir neparuošti patarėjų pasisakymai, atvirkščiai, šiam įvaizdžiui tik dar labiau kenkiama, taip silpninant ir prezidentūros politines pozicijas.

Nederėjo gerbiamai patarėjai veltis ir į viešą diskusiją su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Galiu suprasti Virginijos Būdienės norą į „vietą pastatyti” Mantą Adomėną, šis politikas nemažai nervų prigadino Švietimo ir mokslo ministerijai, o ir dabartinę prezidentūrą priverčia raukytis išgirdus jo vardą ir pavardę, tačiau, ar pasirinktas laikas ir forma patys geriausi, tuo didžiai abejoju. Dar didesnės abejonės apima, kai skaitant interviu išgirsti teiginius apie „konservatorių norą viską totaliai kontroliuoti”. Skambėtų įtikinamai, jei ne viena reikšminga detalė. Pastarasis kaltinimas gali būti puikiai peradresuotas pačiai prezidentūrai, o konkrečiau mano didžiai gerbiamai Daliai Grybauskaitei. Ryžtas ir politinio užsimojimo mastas, kuris iliustruojamas vis naujais prezidentės pareiškimais apie papildomos kontrolės reikalaujančias reformas, leidžia manyti, kad pačiai prezidentei „kontroliavimo” sindromas nėra svetimas.

Todėl gerbiamos patarėjos mėginimas apibendrinti vyriausybės darbą ir jos vykdomą švietimo reformą, nevisiškai teisingas ir tikslus, o ir įvelia prezidentę į bereikalingas intrigas. Suprantu, kad premjeras A.Kubilius ir jo vyriausybė tapo raiša antimi, kuri sunkiai judėdama galbūt sulauks savivaldos rinkimų, tačiau nereikia pamiršti, kad ši partija ir jos koalicijos partneriai kol kas dar turi, nors ir formalų, tačiau tautos jiems deleguotą mandatą ir su juo reikia skaitytis. Bent jau gerbiamai patarėjai.

Didžiausią netaktą patarėja parodė ir aptardama religinių konfesijų vietą Lietuvos švietimo bei ugdymo sistemoje. Grubiu ir tokio rango pareigūnei netinkančiu stiliumi ponia Būdienė religines bendruomenes, o konkrečiai Katalikų bažnyčią, „pastatė” į vietą. Nors mokyklose kryžių kabinimo klausimo Lietuvos katalikų bažnyčia nekėlė, tačiau dėl Vilniaus mero Viliaus Navicko nesugebėjimo suvokti klausimo delikatumo ir jo garsių postringavimų apie privalėjimą kabinti kryžius mokyklose, šis klausimas tapo labai svarbia vidaus politinės darbotvarkės tema. Kaip jau minėjau, pagundai savo nuomonę pareikšti neatsispyrė ir prezidentės patarėja. Pacitavusi visas įmanomas ir žinomas europines konvencijas, kurios atskiria bažnyčios ir valstybės kompetencijas viešo ir privataus veikimo sferose, buvusi Gedimino Kirkilo vyriausybės Švietimo ir mokslo viceministrė išreiškė neslepiamą pasipiktinimą bažnyčios noru bent kiek aktyviau reikštis žmogaus ugdymo procese.

Reikia pasakyti, kad formaliai prie patarėjos žodžių prikibti neina. Tačiau čia ir vėl koją pakišo subtilumo ir takto stygius, kuris bažnyčios hierarchus ir bendruomenę turėjo galutinai suerzinti. Atsakinėdama į žurnalisto klausimus gerbiama Būdienė mintimis nuklydo į žmogaus ugdymo tematikos svarstymus. Ką ir kaip patarėja mano esant alternatyva vaikų doriniam ugdymui mokyklose, galima pasiskaityt mano pateiktoje nuorodoje, galiu tik pasakyti, kad čia patarėja padarė tokių konceptualių klaidų, kad bent kiek besidominčiam švietimo sistemos nebiurokratine, o ideologine problematika, tapo aišku, kad ponia Budienė turi griežtą ir bekompromisę nuomonę, kuri grįsta dar prancūzų revoliucijos laikus menančiomis vertybėmis - bažnyčiai viešajame gyvenime vietos nėra. Deja, ši nuomonė ir jos dėstymas prieš prezidentę nuteikia nemažą dalį jos pačios elektorato, o ir suvisam įkalamas gilus pleištas tarp valstybės vadovės ir gan svarbios konfesijos (katalikų) hierarchijos. Patarėjai turėjo užtekti nuovokos nekomentuoti Vilniaus mero kvailokų iniciatyvų, o dar labiau reikėjo vengti veltis į diskusiją apie valstybės ir bažnyčios santykį.

Nežinau, ar prezidentei pastarųjų savaičių grubios klaidos apskritai leidžia manyti, jog jų būta (mano nuomone, bet koks neigimas būtų stačiai nelogiškas), tačiau stebint iš šalies negali nepastebėti keleto dalykų, kurie jau tampa bloga ir pačiai prezidentei bei jos institucijai kenkiančia praktika. Į akis krenta akivaizdus prezidentės komandos silpnumas viešosios komunikacijos ir tarpžinybinio/politinio bendradarbiavimo baruose. Gerbiamas Linas Balsys puikus kalbėtojas į mikrofoną ir kamerą, tačiau silpnokas komunikacijos strategas, tiesiog stinga žinių ir subtilesnio bei gilesnio strateginės komunikacijos teorijos ir praktikos išmanymo. Turiu įtarimą, kad gerbiamas Linas gan dažnai žvalgosi į ponios Audronės Nugaraitės pusę, kuri prezidentūroje vadovauja  Politinės analizės ir institucinių ryšių grupei. Toks žvalgymasis būtų suprantamas ir logiškas. Gerbiama Audronė yra pripažinta komunikacijos teoretikė, tačiau tik teoretikė, kurios praktinės strateginės komunikacijos žinios gan kuklios. Tiesa, gali būti ir visiškai atvirkščio varianto. Žmonės,  ypač konkurencinėje aplinkoje, nelinkę paminti savo ambicijų ir stengiasi save įtikinti, kad jie viską supranta ir gali daugelį klausimų spręsti vieni. Nors toks mąstymas pavojingas, tačiau dažnai sutinkamas. Bet kokiu atveju šios dvi prezidentūros grandys, kurioms vadovauja gerbiamas Linas ir Audronė, turėtų rodyti didesnę profesinę sinergiją.

Manau, kad šioms grandims nepamaišytų keleto profesionalų pagalba. Profesionalų, kurie savyje derintų politinio proceso ir strateginės komunikacijos išmanymo kompetencijas ir sugebėtų teikti siūlymus praktiniams strateginės komunikacijos sprendimams. Deja, dabar prezidentūroje to stinga. Kitaip negaliu paaiškinti prezidentės ir jos komandos klaidų, susijusių su prokuratūros „posėdžiais” prezidentūroje ir gerbiamos patarėjos pamąstymais, kurie prezidentę pristato nevisiškai korektiškoje šviesoje.

Rodyk draugams

Rimas Tuminas: “Teatras visuomet savo žvilgsnį buvo nukreipęs į Dievą, jis buvo pašauktas tarnauti jam, o ne publikai”

Lermontovo „Maskaradas”, kuriam Aramas Hačaturianas parašė savo garsųjį valsą, Vachtangovo teatre pirmą kartą buvo pastatytas 1941 metų liepos 21 dieną. Spektaklis buvo rodomas tik keletą kartų. Tačiau dabar teatro vadovas Rimas Tuminas, kuris šį spektaklį anksčiau pastatė Vilniuje, gražina jį į Maskvos teatro repertuarą. Vilniaus mažojo teatro steigėjas Rimas Tuminas 2007 m buvo pakviestas vadovauti Vachtangovo teatrui po jo ilgamečio vadovo Michailo Uljanovo mirties. Praėjusį pavasarį dalis teatro aktorių-veteranų pareikalavo kultūros ministro Aleksandro Avdijevo, kad šis atstatydintų naująjį teatro vadovą. Ministras jau buvo apsisprendęs prašymą tenkinti, tačiau nuomonę pakeitė, kai režisierių palaikė šešiasdešimt Vachtangovo teatro aktorių. Po šio incidento ministrui teko vykti į teatrą ir atsiprašyti jo vadovo. Lapkričio mėnesį teatras pristatė “Dėdę Vanią”: kritikai buvo sužavėti, bilietus į spektaklį sunku gauti dar ir dabar. Praeitą savaitę teatre įvyko «Maskarado» premjera. Kalbamės su šio spektaklio režisieriumi ir teatro vadovu Rimu Tuminu ir mėginame išsiaiškinti, kuo serga šiuolaikinis Europos, Rusijos teatras ir kokiu būdu teatro žvaigždės yra gydomos nuo žvaigždžių ligos.

Kaip jums sekasi Vilniaus teatro pastatymus adaptuoti Vachtangovo scenoje?

Struktūrą išlaikome identišką, tačiau vidinė spektaklio logika keičiasi. Aš statau namą, o po to atlieku jo vidinį perplanavimą - darau jį įdomesniu ir šiuolaikiškesniu. Dabar galvoju, kad gal būt po kokių septynerių metų sugrįšiu prie „Maskarado” ir vėl jį statysiu, tik šį kartą kitaip.

Vachtangovo teatrui „Maskaradas” - spektaklis turintis istoriją. Kodėl ryžotės jį statyti?

Tai labai liūdna istorija. Teatralai žino, kad šio spektaklio rodymas teatre buvo nutrauktas dėl tragiškų karo įvykių. Jaučiau pareigą Aramo Hačaturiano valsą gražinti į sceną, spektaklis ir vėl privalėjo būti rodomas ten, kur jis gimė, tačiau neturėjo progos išgyventi.

Reikia suprasti, kad tapus teatro vadovu nusprendėte teatrui gražinti gyvybę?

Matote, aš neturiu pilnos informacijos, kokia situacija buvo prieš man ateinant į teatrą. Tačiau laikui bėgant imu matyti, kokiais virusais yra užsikrėtęs teatras. Prieš ateidamas vadovauti aš žinojau, kad teatras serga, tačiau kokie „mikrobai” jį graužia, aš supratau tik dabar. Reikia pasidžiaugti, jog jau ryškėja pirmieji sveikstančio ligonio simptomai. Teatras, kaip gyvas organizmas, kuo senesnis jis tampa, tuo įvairesnių medikų pagalbos jam prireikia. Kaip niekas iš mūsų negali būti absoliučiai sveikas, taip ir visiškai sveiko teatro realybėje nesama.

O kokias ligas pavyko išsiaiškinti? Ką sužinojote?

Mano nuomone, pati pavojingiausia liga - likti prie paviršutiniško žmogaus suvokimo. Nelavinti savęs šiame pažinime ir nepaversti to kasdieniu darbu. Man asmeniškai rytinės keturių valandų repeticijos - tai keturios valandos žmogaus pažinimo, tai keturios valandos, leidžiančios geriau suvokti žmogaus mąstymą, elgesį, įpročius. Tam, kad geriau pažintume žmogų, mes pasitelkiame literatūros, kultūros, sociologijos, psichologijos, politologijos žinias. Įsivaizduokite, kokį įdomų darbą dirba teatralai ir už tai dar mokama. Tiesa nedaug, bet mokama.

Aktoriaus profesijos esmė, tai sugebėjimas išprovokuoti netikėčiausias, paradoksaliausias, reakcijas. Tuo tarpu daugelis iš mūsų niekuo nėra linkę domėtis. Mes gerai žinome orus, kainas, politiką, tačiau žmogaus pažinimui beveik neskiriame laiko. Užtenka pasakyti, kad visi žmonės skirtingi ir ties tuo viskas baigiasi. O įdomiausia šiame žmogaus pažinimo procese galimybė jį paversti pažinimo ritualu. Mes kaip medikai privalome su žmogumi daryti pačias sudėtingiausias operacijas. O tam reikia vidinės disciplinos ir treniruočių. Tai turi tapt gyvenimo norma, o ne grasinimais palikti teatrą.

O kaip tai atsispindi darbe?

Iš to išauga „ansambliškumo” problema. Kiekvienas pripratęs kovoti už save, suprask, tokie laikai. Galbūt teatre nebuvo geros režisūros. Aktoriai stengėsi išgyventi kas kaip. Ansamblis - tai žmonės kartu atliekantys ritualą, kuris privalo paklusti tam tikrom taisyklėm. Aš ansambliui perduodu estafetę, o tuomet jis atlieka stebuklą: montuoja spektaklį, kuria jį, klijuoja atskirus fragmentus - žmogaus pažinimo nuotrupas. Ansamblis užpildo kiekvieną korio kertelę medumi. Mano supratimu, aktorius privalo tarnauti teatrui, o ne sau. Turi jausti atsakomybę už teatrą ir suvokti, kad žiūrovas turi ateiti pažiūrėti ne aktoriaus, o spektaklio. Tačiau čia mums koją pakiša reklama. Mes priversti rodyti „veidus”. Štai čia ir prasideda žvaigždžių liga.

Sutikit, kad ši liga ir jums gali grasyti.

Be abejo, ir su tuo reikia kovoti (Juokiasi). Pavyzdžiui, galima slėptis po pseudonimu. Afišoje nurodyti, kad spektaklį režisavo „žmogus N iš miesto R”. Pasikartosiu, svarbu, kad eitų žiūrėti spektaklio. Žmonės turi sakyti, jog šiandieną eina į Vachtangovo teatrą žiūrėti spektaklio, nes ten kai ką įdomaus rodys. Ir šitas „ kai kas” visuomet privalo būti įdomus. Kas autorius, kas režisierius, kas aktorius - nesvarbu. Svarbiausia, kad rodys spektaklį! Spektaklį, kuris palies žiūrovą, bus suprantamas, taps sprogstančiu ir svarbiausia - „ansambliniu”. Svarbu, kad spektaklio metu žiūrovas pajustų harmoniją, jėgą, o mes pasistengsime ir atversime visą žmogaus problematikos gelmę, slypinčią jame. Visas žmogiškas problemas galima išskleisti spektaklyje ir…

Ir išspręsti jas?

Ne, neišspręsti. Reikia sudrumsti vandenį, pakelti dumblus, tačiau žuvies negaudyti - tegul žiūrovas ją gaudo. Ką nemačiomis pagaus, tas jų.

Kuo, jūsų nuomone, skiriasi rusiškas ir europietiškas teatras?

Gaila, bet mes sparčiai artėjame jų pusėn. Jie jau seniai pjeses rašo trims, penkiems aktoriams. Tai, jų nuomone, ekonomiškiau. Pas juos dominuoja pramoginis teatrinis žanras, jiems patogu „aptarnauti” žiūrovus. Mes vis dar „išsirenginėjame”, voliojamės purve, šaukiam apie tiesą. Aš jų klausiu, kodėl pas juos nėra tokio teatro, kaip pas mus? O jie atsako: „O kam jis mums reikalingas? Jei mums to reikia, mes pas jus arba jūs pas mus atvažiuojate. Mums nepatogu kankintis.” Jie atsisako kančios, aistrų. Svarbiausia jiems išlikti literatūriškais: tokiu negyvu, reklaminiu teatru. Labai panaši situacija kaip moderniame mene. Jie žino, kad egzistuoja klasika, tačiau pastatymams renkasi abstrakciją.

Savo interviu jūs ne kartą minėjote, kad teatras paprastėja, kodėl?

Darosi sunku gyventi. Gyvenimas labai sparčiai bėga ir viskas tampa jame parduodama. Kol mūsų teatras ieškojo savo naujo herojaus, viskas virto tiesiog šou. Mes negalėjome atsispirti šiai blizgučių traukai. Perimdami visas vakarietiškas tradicijas mes galvojome, jog galėsime statyti miuziklus ar kitus šou, tačiau mes klydome. Mes pamiršome savo pagrindinę misiją, pamiršome, jog esame sutverti ne tam. Pasakysiu, jog nereikia lysti ne į savo teritoriją. Nereikia kurti pasilinksminimams skirto teatro, koncertinio teatro, komedinio teatro. Reikia tiesiog atlikti tai, kam tu pašauktas tarnauti. Teatras visuomet savo žvilgsnį buvo nukreipęs į Dievą, jis buvo pašauktas tarnauti jam, o ne publikai.

Kas jums nepatinka rusiškame teatre?

Visa tai. ką paminėjau ir nepatinka. Mano nuomone, šia liga serga ne tik Vachtangovo teatras. Visi šia liga serga, tik kai kas drįsta tai pripažinti ir su tuo kovoti, o kai kas ne. Pastarieji sako, jog jiems ir taip gerai, tokia dabar tradicija. O aš sakau, kad į tokias tradicijas kabintis nereikia. Jos žalingos ir kenkia. Geros tik tos tradicijos, kurios teatrą daro gyvu ir įdomiu. Nereikia stovėti vietoje ir niekus pliurpti. Dirbt reikia, o ne taukšti. O dabar iš visko šaipomasi, viskas kritikuojama - nieko švento neliko. Mano nuomone tokia situacija į niekur neveda. Ji tik parodo mūsų kultūros stygių.

O koks jūsų santykis su šiuolaikine dramaturgija?

Reikalinga - laukiu, ieškau. Na, bet jei neatsiranda, tai neatsiranda. Dėl to nesu linkęs nuogąstauti. Mano nuomone, klasika ir dabar įdomi bei gali būti šiuolaikiška, jei jos interpretacija sujungta su šiuolaikiniu mąstymu. Tai nėra lengva ir kartais patiriame nesėkmę. Tačiau kalbant apie klasikos ir modernumo santykį, nereikia apsigauti galvojant, kad šis santykis reiškia aktorių su džinsais scenoje ir veiksmą, vykstantį Rubliovkoje. Tokie žaidimai įdomūs tik režisieriui ir aktoriui ir daugiau niekam.

Kokius režisierius planuojate pakviesti į teatrą?

Jurijus Batusovas statys Šekspyro “Akis už akį”. Premjerą turėtumėme pamatyti kitų metų pradžioje. Vladimiras Ivanovas planuoja režisuoti „Pristlį”. Darbus pradėti šių metų rudenį planuoja Adolfas Šafirovas. Aišku aš ir pats planuoju pastatymus. Esame pasiruošę su gera literatūra, dramaturgija ir geru repertuaru pasitikti teatro devyniasdešimtmetį 2011 m.

O jūs ilgam planuojate pasilikti vadovauti Vachtangovui? Vasililijus Lanovas neseniai užsiminė, kad dabar teatre tarpuvaldis.

Nežinau. Dabar gyvenu šia diena ir stengiuosi pažinti, mokytis. Taip jau būna, kad vieną dieną sukuriame kokią nors gyvenimo formulę, o žiūrėk, jau kitą dieną reikia naujos ir taip kiekvieną dieną. Aš kartais juokauju, kai kalbu, jog laikas pradėti ruoštis teatro šimto metų jubiliejui. Jei liepčiau pradėti - pradėtų. Toks mąstymas daugeliui palengvintų gyvenimą. Atsirastų prabanga manyti, kad turi planą ir garantiją gyventi. O aš manau, kad reikia gyventi nežinant kas bus rytoj. Režisierius Anatolijus Erosas sakydavo, kad „Reikia dirbti taip, jog kiekviena diena teatre būtu tarsi paskutinė.”

Girdėjau jus sakant, kad teatrui vadovauti liksite iki tol, kol kultūros ministru bus Andrejevas.

Tas tiesa. Išeis ši vyriausybė, išeisiu ir aš. (Juokiasi)

O kaip jūs sugebate dirbti dviejuose teatruose?

Ne paslaptis, kad didžiausią laiko dalį suryja Vachtangovo teatras. Tenka pripažinti, kad šios aplinkybės neįvertinau, maniau, kad galėsiu sėkmingai spektaklius statyti tiek Vilniuje, tiek čia. Septynis mėnesius praleidžiu čia, o penkis Vilniuje. Vilniuje yra jauni režisieriai, jie ten teatre ir tvarkosi. Aš tik prižiūriu ir pakuruoju jų veiklą. Aišku, režisuosiu Vilniuje, kaip ir seniau, juk nėra čia didelės naujienos, kad režisierius iš vieno teatro vyksta į kitą. Beje, Vilniaus teatras jau toks - nepaleidžia ir viskas. O ir aš nenoriu pamiršti Vilniaus teatro. Negalima gi pamiršti savo pirmosios šeimos, nors esi vedęs ir antrąjį kartą.

O bendradarbiavimui su trupe nekenkia skundai, kurie buvo siųsti kultūros ministrui, kaltinantys jus?

Ne. Kadangi šis konfliktas buvo labiau kuriozinis, nei rimtas, tai ir pasekmių jis jokių neturėjo. Bet kuri visuomenė ar grupė, maloniai sutikusi valdžią, anksčiau ar vėliau nori ją nuversti. Manau, jog tai normalus procesas.

Ar teko kovoti su su vachtangoviečių aktorių pasipūtimu?

Ne. Iš karto visiems pasakiau, kad man visiškai neįdomu, kas iš jų žvaigždės. Nes kiekvienas spektaklis statomas iš naujo ir žvaigždžių čia negali būti.

Kalbino: Jeliena Muchametšina, “Русский Newsweek”. 2010/01/24

Vertė: http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Vilniaus meras apie katalikybę, krikščionybę ir šį bei tą

„Lietuva yra krikščioniška, katalikiška šalis, todėl aš manau, kad Vilniaus mokyklose ne tik gali, bet ir privalo būti kryžiai. Tikybos klasėse - būtinai, o dėl kitų, šnekėsimės su vaikais”, - pirmadienį sostinės savivaldybės atstovų susitikime su Vilniaus arkivyskupu metropolitu kardinolu Audriu Juozu Bačkiu teigė Vilniaus meras Vilius Navickas.

Cituoju delfi.lt

Pralinksmino pono Navicko pasiryžimas apklausti mokinius. Įdomu, kokiu būdų ir kurių klasių mokinius apklausinės? Iš ties smalsu, kokia metodika?

Kita vertus, ši “demokratijos” pamokėlė išeis į naudą. Visi tie, kurie šiuolaikinį jaunimą kaltina neatsakingumu, turės prikąsti liežuvį. Mokytis spręsti pasaulėžiūros klausimus reikia nuo mažumės, na bent taip reikėtų suprasti šią mero iniciatyvą. Teisinis, teologinis, religijotyrinis, sociologinis ir t.t. išsilavinimas šio klausimo aptarimui nereikalingas. Geležinė milicininko/statybininko logika.

Na, kad jau meras nulenkė savo galvą prieš moksleivių apsisprendimo teisę, tai priminsiu sostinės vadovui, kad esama nemažiau opių klausimų, kur moksleiviai taip pat turėtų nuspręsti:

  • Ar reikalinga pamokų ruoša?
  • Ar būtina laiku eiti į pamokas?
  • Ar privalu mokykloje būti drausmingu?
  • Ar apskritai privalu eiti į mokyklą?

Referendumo rezultatai bus privalomi.

Rodyk draugams