BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką švenčiam?

Foto Eric Mumford

1932 m filosofas Jose Ortega y Gasset stovėdamas prieš studentų auditoriją tarė galvojas, kad ispaniškas universitetas ir Ispanijos valstybė „lyg ne pagal instrukciją naudojamos mašinos”. Dekadanso retorika vertinant to meto Ispanijos situaciją (1931 m žlugusi monarchija ir kairiųjų politinių jėgų valdoma vyriausybė) skambėjo įtikinamai. Įtikinamai ji skambėtų ir šių dienų Lietuvoje. Viena ausimi klausiausi šiųmečio iškilmingo LR Seimo posėdžio transliacijos skirtos Kovo 11 d. progai paminėti.

Liūdna. Daug retorikos apie nieką, t.y. apie tai, kuo jau gyvename dvidešimt metų: korupcija, vagiliavimu, intrigomis ir vienas kito koneveikimu. Kiek menu, tai šių pagraudenimų dramaturgija(?) nekinta. Minėjimų metu vis raginame save ir kitus pasitaisyti tapti labiau teisingais, sąžiningais ir solidariais. Žadame ateities kartoms palikti stabilią, išpuoselėtą ir visus vienodai - tarsi tai būtų įmanoma - mylinčią Lietuvą.

Sublizgėti minėjime galėjo ir primiršti veikėjai. Įsitikinau, jog kiekviena partija turi savo „nusipelniusiųjų” sąrašą, kuriems kovo 11 d. Seimo tribūna tampa šiokia tokia kompensacija už menkesnės vertės signataro sklypą ar kuklesnes pareigas ministerijoje. Dažnai būna taip, kad egzaltacijos pagautas toks „sąžinės balsas” tarsteli keletą aštresnių žodelių vertindamas nūdienos realijas. Būna ir taip, kad įsigudrinama pakritikuoti ir saviškius, negailima riebių epitetų ir oponentams: oligarchai, diktatoriai, mankurtai. Sumanus frazeologijos parinkimas, bet kurią pilką asmenybę, kovo 11 d. skalijančią iš Seimo tribūnos, paverčia žurnalistinių kronikų herojumi.

Visi suvokia, jog tai tik spektaklis ir šios šventinės(?) mizanscenos herojai bei antiherojai užgesus rampų šviesai susėdę drauge prie bendro stalo kramsnoja vieno kąsnio sumuštinius ir giliai širdyje džiaugsis, kad Lietuvos esama tokios, kokią jie ką tik kritikavo(?) ir žadėjo taisyti(?). Kitokia Lietuva jiems būtų pavojinga ir nedraugiška. Joje reikėtų konkuruoti sumanumu, išsilavinimu darbštumu ir sąžiningumu. Deja, ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama. Kovojama buvo dėl tokios Lietuvos, kokioje dabar tarpsta ne vienas valdžios koridorių patriotas su apsimestiniu patosu kalbantis apie šviesią Lietuvos ateitį.

Valstybinės šventės, ypač toji dalis, kur oficiozo retorika pasiekia kulminaciją, reikšminga tuo aspektu, jog tono ir minties aistringumas išduoda bendruomenės politinio libido potencialią. Žvelgiant į šiųmečio (neabejoju, jog ir prieš tai buvusiuose vaizdo būta to paties) minėjimo dalyvių veidus ir kalbų toną tenka daryti išvadą, jog Lietuvoje kvepia politine/pilietine impotencija. Absoliutus nuobodulys išraižęs piliečių ir jų renkamų politikų veidus. Politikoje neliko flirto, liko tik retoriniai šablonai ir privilegijų pynė, tie kurie to flirto turėtų būti suvedžiojami - piliečiai, tapo pigaus elgesio mergelėmis, kurioms keletas litų čia ir dabar užtemdo akis prieš bet kokią garbingą ir orią jaunamartės ateitį.

Minėjimo renginiuose pasigedau šalies vadovės. Ir sutapk tu man šitaip, kad kovo 11 d. šventinius renginius mūsų šalies politikos prima Dalia Grybauskaitė praleido Briuselyje įnirtingai diskutuodama apie Libijos laisvę ir Šiaurės Afrikos problematiką. Keista, jog šis faktas niekam neužkliuvo, kita vertus, o kodėl turėtų? Juk apart Seimo ir jo prieigų istorinės datos Lietuvoje menkai ką reiškia ir nedaug kam berūpi. Patogiai įsitaisę prie savo personalinių kompiuterių tarstelime keletą lėkštokų patriotinių frazių veidaknygėje ir gana. Tiesa, šventės realumo jausmą kuria TV dėžutės. Kramsnoji salotos lapą ir kartu su tautos išrinktaisiais širdyje baubi tautinę giesmę. Valio! Televizija visagalė. Nebūtų jos. pamirščiau, kad Lietuvos esama. Štai jums ir atsakymas, kas vienija Lietuvą ir kokia yra lietuvybės idėja - XXI a. LIETUVA - TIKRŲ TELEVIZIJOS GURMANŲ KRAŠTAS.

Nesiskundžiu. Man net patinka. Smagu stebėti politinę realybę, kuri įsikabinusi į lingvistinius anachronizmus: patriotizmas, idealizmas ir kitus izmus, mėgina žmonėms pasakoti mitą, kurio kalba ir naratyvinės struktūros bei įvaizdžiai nebekoreliuoja su politinio mito naratorių lūkesčiais ir leksika. Tiesa, šis mėgavimasis pasiekiamas nelengvomis pastangomis. Tik vidinio egzodo sąskaita gali stebėti šio kosmio kvaitulį. Nors vaizdas to vertas, tačiau jis reikalauja neįtikėtinų pastangų slopinant niršulį ir nepasitenkinimą jaučiant šios realybės spaudimą į smegenis ir visą kūną. Tenka taikytis su tuo, jog originalaus reginio kaina aukšta.

Dar kartą grįžtų prie Jose Ortega y Gasset. Ispanas betarpiškai susiejo universiteto dekadansą su valstybės dekadansu. Sugretinimas nuspėjamas. Apšvietos epochos idealai akcentavo ir dar ilgus metus akcentuos išsilavinimo ir žinių principo svarbą visuomenės raidos turiniui ir kryptims. Intelektualus žmogus įaustas į šios pasaulėžiūros verčių struktūras negali suspenduoti savyje inteligencijos slopinant aistrą kalbėti auditorijoms, ypač jaunų žmonių, apie universitetą/akademybę ištikusią krizę. Jose Ortega y Gasset ne išimtis. Nauja čia tai, kad filosofas aiškiai leidžia suprasti, kad valstybės idėja gali, o ir privalo, būti susieta su sėkmingu universiteto projektu. Kitaip tariant, universitetas: išmintis, žinios, inteligencija, erudicija, išsilavinimas ir joms leidžiantis skleistis struktūrinis karkasas yra pirminė sąlyga formuojant palankų klimatą moderniai ir ilgalaikes perspektyvas tautų bendruomenėje galinčiai puoselėti valstybingumo idėjai. Tikiuosi, kad kada nors kovo 11 d. į Lietuvą prabils IŠMINTIS/UNIVERSITETAS ir valstybė pradės veikti pagal instrukciją.

Rodyk draugams

Diplomatų susitikimas: Hillary Clinton ir Henry Kissinger. Ką mąsto JAV diplomatai?

Hillary Clinton ir Henry Kissinger kalbasi apie prezidentus, diplomatiją ir iššūkius užsitęsusio karo metu.

Norėjau jūsų paklausti, kas labiausiai nustebino tapus valstybės sekretoriumi?

Clinton: Labiausiai nustebino darbų gausa ir intensyvumas. Neperdėsiu sakydama, kad mano darbas trunka dvidešimt keturias valandas per parą ir taip septynias dienas dienas per savaitę. Nors daugeliui mano teiginys, jog JAV interesai apima visą pasaulį, nuskambės banaliai, tačiau tai faktas, o tai savo ruožtu diktuoja ir darbų gausą bei intensyvumą. Iššūkiai su kuriais tenka dorotis mūsų valstybei ir jos diplomatiniam korpusui nėra tik dvišalių santykių tarp JAV ir jos partnerių palaikymas ir plėtojimas, dažnai tai būna painių bei komplikuotų daugiašalių diplomatinių manevrų laukas. Tapus valstybės sekretore supratau, kad reikės savyje surasti tiek vidinių jėgų, kad visuomet galėčiau būti priekyje su savo darbotvarke. Nes, patikėkit, dirbant šį darbą gali labai greitai pavirsti žmogumi, kuris kiekvieną minutę į savo galvą kemšą kažkieno primestas problemas ar klausimus. Gali tapti tiesiog „reaguojančiu”, o ne aktyviai „veikiančiu” valstybės sekretoriumi.

Kissinger : Sutinku su savo kolege. Panašiai mąstau ir aš. Prieš tapdamas valstybės sekretoriumi aš dar turėjau garbės patarinėti JAV prezidentui nacionalinio saugumo klausimais. Todėl turėjau galimybę stebėti, kokio turinio informacija ir kokie darbiniai klausimai gula ant prezidento ir valstybės sekretoriaus stalo. Turiu pasakyti, kad prezidentas, kaip ir pridera, gvildena strateginio pobūdžio problemas, tuo tarpu - Hillary čia teisingai pastebėjo - ant valstybės sekretoriaus darbastalio nugula aibė popierių, kurie susiję su einamaisiais darbais. Todėl kiekvieną dieną tau tenka priimti sprendimą, „kam būti nemielu šiandieną”. Kitos išeities nėra. Nes dirbant 24 valandas per parą negali sau leisti prabangos būti visiems geras ir patenkinti visų lūkesčius.
Valstybės sekretorius turi vieną pagrindinių užduočių JAV administracijoje - identifikuoti strateginio pobūdžio veiklos kryptis bei formuluoti esminius klausimus ir atsakymus. Tuo pačiu ši pozicija reikalauja aiškaus suvokimo, kokie klausimai bei veiklos kryptys yra nereikšmingi arba reikšmingais tampa dėl kažkieno interesų.
Kitas ne mažiau reikšmingas iššūkis, su kuriuo tenka dorotis valstybės sekretoriui, tai komanda. Nors Valstybės departamentas Vašingtone turti patį talentingiausią ir gabiausią personalą, tačiau, mano nuomone, jis dažnai per daug individualistiškas…

Clinton: Mm-hmm.

Kissinger: Jei norite, kad šie talentingi ir gabūs žmonės dirbtų kaip komanda - vienam tikslui, būkit pasiruošę įdėti daug pastangų.

Clinton: Tas tiesa.

Kissinger: Netgi dirbant Baltuosiuose rūmuose, o ten teko darbuotis keturis metus, negalėjau įsivaizduoti darbų apimties ir mąsto, kuris laukė persikėlus į septintąjį aukštą [JAV Valstybės departamento vadovo darbo vieta].

Clinton: Prie to, ką pasakė Henry, dar norėčiau pridėti, jog kalbant apie takoskyros brėžimą tarp to, kas yra mažiau reikšminga, ir to, kas laikytina strateginio pobūdžio klausimais, nereikia apsigauti galvojant, kad valstybės sekretorius vienašališkai ir subjektyviai sprendžia. Pasakysiu dar daugiau, asmeniškai esu įsitikinusi, kad daugelis klausimų, kurie šią akimirką mums gali atrodyti, kaip mažiau reikšmingi arba einamieji, rytoj ar po poros metų gali tapti strateginiais ir labai reikšmingais. Todėl sudarinėjant Valstybės departamento darbotvarkę reikia būti maksimaliai precizišku ir gebėti įžvelgti tai, ko galbūt kiti nepastebi. Aš visuomet savo darbuotojams pabrėžiu, kad energetinės nepriklausomybės ir saugumo, mūsų santykių su ES ir kiti klausimai, kurie įtraukti į mūsų strateginės veiklos darbotvarkę, tokiais tapo tik laikui bėgant. Jie iki strategiškumo tiesiog priaugo. Apie tai tenka kalbėti, kai išgirsti skeptiškas pastabas dėl Valstybės departamento padidinto dėmesio įvairioms maisto programoms, klimato kaitos, pandeminio gripo problematikai. Visa tai kas atrodo reikšminga tik „sočiai” gyvenančiai JAV greitu laiku taps aktualu visam pasauliui, tam turime būti pasiruošę. Galų gale, kas galėjo pagalvoti, kad tirpstantys Arkties ledynai taps dar vienu reikšmingu tarptautinės diplomatijos klausimu. Niekam ne paslaptis, kad Rusija reiškia pretenzijas į dalį Šiaurinio ašigalio. Vis dažniau iš savo kolegų girdime apie planus siųsti savo ekspediciją ir dalį teritorijos paskelbti Rusijos Federacijos nuosavybe. Nors Šiaurės ašigalis yra tik ledyninė struktūra, kuri palaipsniui tirpsta ir palieka atvirų vandenyno plotų, tačiau Rusijai atrodo, kad čia esama teritorijos, į kurią ji gali pretenduoti. Su savo kolega iš Kanados griežtai užprotestavom tokį Rusijos elgesį ir nesutikom su jokių tarptautinių bazių steigimų Šiaurės ašigalyje.
Dirbant Valstybės departamento vadovu labai greitai įsitikini, jog visi klausimai ir problemos tarpusavyje tampriai susiję ir persipynę. Todėl pasikartosiu, jog su darbotvarkės sudarinėjimu reikia būti labai preciziškam.

O kiek reikšmingi santykiai tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus?

Clinton: Asmeniškai manau, jog glaudūs ir konstruktyvūs santykiai tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus kritiškai svarbūs. Visų pirma valstybės sekretorius prezidentui padeda formuluoti kertinius užsienio politikos prioritetus, pataria šių prioritetų įgyvendinimo klausimais bei rengia visą aktualią bei reikšmingą informaciją prieš prezidentui priimant esminius sprendimus. Iš savo patirties žinau, tą paliudijo ir kolegos, darbavęsi Valstybės departamente, kad investuoti į glaudų tarpžinybinį darbą, reikia ne tik asmeninių ir prezidento patarėjų santykių lygiu, bet ir išnaudojant galimybes, kurias teikia reguliarūs susitikimai su pačiu prezidentu. Su prezidentu reguliariai susitinkame vieną kartą per savaitę. Vienu du aptariame aktualius ir reikšmingus užsienio politikos klausimus. Tiesa, čia reikia pasakyti, kad susitikimai su prezidentu nėra tokie reti (juokiasi) dažnai susitinkame nacionalinio saugumo ir gynybos grupės posėdžiuose.

Kissinger: Visiškai pritariu tam, ką pasakė Hillary. Konstruktyvūs ir dalykiški santykiai tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus yra fundamentaliai reikšmingi. Aš visuomet maniau, kad Valstybės departamentas privalo nuosekliai ir tvirtai ginti savo pozicijas užsienio politikos formavimo frontuose. Tam kritiškai svarbu glaudus ir dalykiškas prezidento ir valstybės sekretoriaus bendradarbiavimas. Iš savo patirties žinau, kad jei atsiranda trintis tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus, galima dėti kryžių ant darnios ir efektyvios užsienio politikos. Galiausiai toks valstybės sekretorius pralaimi ir biurokratinę kovą - siauriems ir ne visuomet reikšmingiems, valstybės požiūriu, interesams.

Clinton: Čia norėčiau įsiterpti ir truputį nukrypti nuo temos (juokiasi). Nepatikėsite, tačiau pats sunkiausias iššūkis, su kuriuo tenka dorotis - nuolatinės kelionės. Labai sunku atrasti racionalų balansą tarp išvykų ir galimybės klausimus spręsti naudojant modernias komunikacijos priemones. Daugelis manęs klausia, kam šiame amžiuje, kai viską galima spręsti telefonu ar e-pašto pagalba, reikia nuolatinių skrydžių ir derybų akis į akį.

Kissinger: Taip klausiantys arba apsimeta, arba išties nesupranta, kad emocijos kabeliu neperteiksi. O tai derybose ypač reikšminga.

Clinton: Iš ties neperteiksi. Nors ypač gerbiu mūsų spaudos korpuso atstovus už jų sunkų ir nuoseklų darbą, tačiau negaliu nepastebėti dažnai jų komentaruose praslystančių teiginių, kurie mane glumina. Aš suprantu, kad įtemptose ir sudėtingose derybose norisi greito, efektyvaus ir visuomenės lūkesčius tenkinančio sprendimo. Tačiau diplomatijoje tokie sprendimai nėra lengvai pasiekiami. Todėl dienraščių ar žinių tarnybų vedamieji apie neefektyvų, nekokybišką ir iki begalybės išsitęsiantį diplomatų darbą, kaip jau minėjau, mane stebina ir trikdo. Daugeliui sunku įsivaizduoti, koks sunkus ir nelengvas organizacinis darbas gula ant diplomatijos vadovo pečių. Tu privalai susipažinti su pačiomis smulkiausiomis derybinėmis detalėmis. Esi priverstas matyti, suprasti ir suvokti pačius subtiliausius emocinius derybų niuansus. Telefonu ar kitu virtualiu būdu to negalima padaryti. Todėl dažnai derybos tampa varginančiomis, sudėtingomis ir ištęstomis. Pratęsdama mintį apie prezidento ir valstybės sekretoriaus konstruktyvų bendradarbiavimą noriu pabrėžti, jog tokiose situacijose prezidento palaikymas ir supratimas yra labai svarbūs. Esant abipusiam pasitikėjimui gali koncentruotis į pagrindinį darbą nenuogąstaujant, kad tavimi kažkas nepatenkintas ar nepasitiki. Skraidyti tampa paprasčiau (Juokiasi).
O jei rimtai, tai reikia suprasti, kad kiekvienos valstybės atstovas, su kuriuo tenka bendrauti JAV valstybės sekretoriui, atstovauja savo šalies interesus. Kiekvienas į problemą žvelgiame per savo valstybės interesų prizmę. Todėl labai svarbu, kad susitikimas būtų išnaudojamas dialogo užmezgimui ir bendrų sąlyčio taškų suradimui. Šis betarpiškas bendravimas yra puiki galimybė tiek mano kolegoms, tiek man, vienas kitą geriau pažinti asmeniškai. Giliau perprantant asmenines charakterio savybes, vertybes, kuriomis grindžiama viena ar kita derybinė pozicija, galų gale, tai leidžia susiklostyti puikiems asmeniniams santykiams. Dažnai jie tampa sėkmingų derybų pagrindu.

Kissinger: Noriu atkreipti dėmesį, jog dažnai problemos, kurios kyla derybinio proceso metu, yra iracionalios arba stokojančios „nacionalinio intereso” sudedamosios. Derybų metu teko stebėti, jog lemiamam persilaužimui sutrukdydavo ne kas kita, o mano vadinamieji 2 procentai asmeninio netikrumo. Kodėl du procentai? Nes mano nuomone, visame procese emocijos turėtų užimti tik tokią procentinę dalį. Nepaisant to, šie procentai tapdavo lemiamais derybų sėkmei. Todėl nuolatinis valstybės sekretoriaus skraidymas iš kontinento į kontinentą, iš šalies į šalį yra ne kas kita, kaip galimybė, o ir būtinybė, megzti asmeninius bei draugiškus santykius su savo kolegomis. Sutinku su Hillary, kad būnant valstybės sekretoriumi paskui save „trauki” ir didžiulį žiniasklaidos dėmesį, kuris ne visuomet malonus. Tačiau suprantu ir žurnalistus bei jų norą nuvykus į kitą pasaulio kraštą sulaukti gerų naujienų. Juk niekas nenori skraidyti per Atlanto ar Ramųjį vandenyną tris kartus per savaitę ir aprašinėti „nesibaigiantį” derybų maratoną. Tačiau reikia suvokti ir tai, jog deramasi ne dėl žurnalistų patogumo. (Juokiasi)
Kartais sėkmingu susitikimu laikoma ir tai, kas neduoda apčiuopiamo ir konkretaus rezultato. Tokie susitikimai leidžia geriau pažinti savo derybų partnerius, užmegzti draugiškus kontaktus ir geriau pasiruošti pagrindiniams derybiniams raundams.

Clinton: Būtent. Čia pritariu Henriui.

Doktrina, kokį vaidmenį derybose vaidina ji?

Clinton: Manau, jog to reikėtų klausti Henrio, jis pas mus doktrinos ir teorijos ekspertas. Asmeniškai manau, jog tam tikra doktrina arba vertybės gali pasitarnauti nustatant aiškesnius derybinius rėmus, o ir dažnai tai būna puikus būdas pažvelgti į istoriją ir tai ko jinai moko. Be to, tai (doktrina) gali tapti puikiu ir tvirtu orientyru iššūkių kupiname pasaulyje. Kita vertus manau, jog lankstumas, dinamiškumas ir instinktas užčiuopti pokyčius bei galimybes yra tai, kas privalo ir turėtų papildyti doktriną (Juokiasi).

Kissinger: Kadangi mano asmeninė karjera buvo tampriai susijusi su akademine veikla (profesorius), tai turiu pasakyti, kad doktrinos ar teoriniams klausimams skyriau nemažai laiko. Kaip žinote, mokslininkai daug laiko praleidžia svarstydami, kokiu būdu teorines prielaidas susieti su realia praktika. Mėginama išgrynintą teorinį modelį paversti universaliu atsakymais į diplomatinėje praktikoje iškylančius klausimus. Tokia viltį turėjau ir aš. Tapus valstybės sekretoriumi teko suvokti, kad universalių teorijų, kurios leistų spręsti sudėtingus diplomatinius uždavinius nėra ir negali būti.

Jūs abu turite patirties vadovauti užsienio politikai karo metu. Nors situacijos skirtingos, tačiau norėjau paklausti, kokią įtaką diplomatijai daro karas?

Clinton: Reikia pasakyti, kad šiuo klausimu galiu kalbėti tik žvelgdama į tą laiką (vieneri metai), kuris prabėgo po prezidento Obamos inauguracijos. Dabar vykstantys karai yra buvusios administracijos palikimas. Nepaisant to, prezidentas ėmėsi ryžtingų ir jau seniai pribrendusių sprendimų. Jo garbei reikia pasakyti, jog jau pirmosiomis darbo dienomis Baltieji rūmai kėlė aštrius ir skausmingus klausimus liečiančius Irako ir Afganistano karą, ypatingai pabrėžiant poreikį kuo greičiau išvesti karines pajėgas iš Irako teritorijos. Nesunku pastebėti, kad karo žaizdras Irake blėsta. Ir kariuomenės kontingento mažinimas Irako teritorijoje tik laiko klausimas. Tai reiškia, kad Valstybės departamentas kartu su USAID [United States Agency for International Development] privalės prisiimti ženklesnę atsakomybę dėl šios šalies ateities. Dalis įsipareigojimų irakiečiams bus perimta iš mūsų karinių pajėgų ir bus vykdoma mano vadovaujamo departamento.
Noriu pateikti vieną, tačiau reikšmingą pavyzdį, kuris detaliau iliustruotų Valstybės departamento reikšmę Irako atstatymo procese. JAV karinės pajėgos Irake rengia civilines policijos pajėgas. Vykdo įvairaus pobūdžio mokymus. Tam mūsų kariškiai turi užtektinai personalo, techninę infrastruktūrą ir kompetencijos. Dabar šiuos mokymus privalės vykdyti mano vadovaujamas departamentas. Jei atvirai, užduočių mastas ir sudėtingumas truputį gąsdina.
Afganistane situacija kitokia. Ten Valstybės departamentas glaudžiai bendradarbiauja su Gynybos departamentu, todėl problemų ir klausimų, į kuriuos reikia atsakymų, mažiau. Reziumuojant noriu pasakyti, kad vadovauti Valstybės departamentui karo metu reiškia metinį biudžetą dalinti: Irakui, Afganistanui ir Pakistanui. Dažnai pamirštant kitus nemažiau svarius probleminius taškus. Ir didžiulė didžiulė psichologinė įtampa. Juk negali būti abejingas žmogaus likimui, kuris po karinės operacijos yra siunčiamas į regioną konsultuoti vietinius agronomijos klausimais. Jis yra mūsų departamento darbuotojas ir jo likimas bei saugumas yra mano rūpestis.

Kissinger: Na aš turiu pasakyti, kad per pastaruosius keturiasdešimt metų, kai Amerika buvo ne vieno karinio konflikto dalyvė, pradedant Vietnamu ir baigiant Iraku, aš supratau vieną ir esminį dalyką, kad karinis konfliktas visuomet kels aibę klausimų ir taps vidaus politinės darbotvarkės klausimu numeris vienas. Tačiau reikia nepamiršti, kad vidaus politiniai debatai turi apimti ne karo teisėtumo klausimo svarstymą, o privalo koncentruotis į diskusiją dėl pačios karo eigos taktikos. Mes turime aiškiai suvokti, kad ir kokie motyvai paskatino karinį konfliktą, jis privalo ir tikrai turės pabaigą.

Clinton: Teisingai.

Kissinger: Ir patikėkit, kad niekas labiau už pačią prezidento administraciją taip nuoširdžiai karo pabaigos nelaukia. Tačiau ir čia reikia visiems išlaikyti sveiką protą ir šaltą logiką. Jei atkreiptumėte dėmesį į debatus, kurie virė Vietnamo konflikto metu, ir juos pamėgintumėte sugretinti su debatais, kurie kyla aptarinėjant karą Irake - situacija labai panaši. Toks vaizdas, kad tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju pagrindinis karinio konflikto tikslas buvo „garbingas” atsitraukimas. Tačiau kokia kaina?
Mano nuomone garbingai pasitraukti galima trimis būdais. Geriausias iš jų pergalė. Jos nepasiekus visuomet lieka alternatyva diplomatijai, o jei ir ji nesuveikia, tada tenka kentėti ilgą ir varginantį konfliktą, kuris abi puses nualina ir verčia tartis. Tačiau, noriu pasikartoti, kad pajėgų išvedimas neturi būti traktuojamas, kaip „garbingas” atsitraukimas. Suteikdami tokią prasmę savo karinių veiksmų logikos finalinei stadijai paspendžiame sau spąstus. Žmonės niekuomet mums neatleis jei karos aukos bus teisinamos „garbingu” atsitraukimu. Niekuomet…

Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad diplomatija yra opozicija karinei jėgai ir atvirkščiai, toks taikos balandžio ir karo vanago konfliktas. Ką galėtumėte pasakyti amerikiečiams ir pasaulio bendruomenei, kurie dažnai neigiamai vertina Afganistano ir Irako karinius konfliktus bei su įtarumu žiuri į niekaip nepasistūmėjantį dialogą su Iranu?

Clinton: Norėčiau, jog žmonės žinotų, jog siųsdami naujus kovinius dalinius į Afganistaną mes tuo pačiu stipriname ir savo diplomatines bei politines pastangas ir stengiamės, jog paprasti Afganistano žmonės kuo greičiau pamatytų šio darbo vaisius, tai yra mūsų strateginis uždavinys. Norime derinti efektyvų karinį veikimą su ne mažiau efektyviu civilių gyventojų problemų sprendimu. Norime nepraleisti progos galutinai palaužti Talibano rėžimą nesuteikiant jam jokių iliuzijų dėl antro šanso.

Kissinger: Nesvarbu kada ir kur bus mėginimas megzti diplomatinį dialogą esminiai reikalavimai jam visur ir visada išliks tie patys. Jis galės būti mezgamas tik ten ir tik tada, kai galimos derybų pusės supranta, ką jų metu įgyja ir ką praranda. Derybos turi būti atlygių ir bausmių (sankcijų) sistema. Sunku tikėtis pasiekti kompromiso derantis su šalimi, kuri neturi ką prarasti ir tiesiog neturi iš ko „daryti” kompromisus. Todėl derantis su tokiomis valstybėmis yra klaidinga taikyti strategiją, kuri joms siunčia viltingus signalus dėl galimai ilgų ir detalių derybų. Jos tai supranta paprastai - galimybe derybas vilkinti. Tokios neefektyvios strategijos pavyzdžiu laikyčiau jau dešimt metų besitęsiantį Šiaurės Korėjos branduolinės programos problemos sprendimą. Nėra čia ką slėpti - strategija patyrė fiasko.Visuomet sakiau ir sakysiu, kad efektyvus ir kokybiškas diplomato darbas yra susijęs su gebėjimu vertinti įvairią informaciją ir ją sugebėti gretinti su sparčiai kintančia politine, diplomatine ar kita aplinka. Galiu tik pasakyti, kad Hillary turi patį įdomiausią darbą JAV vyriausybėje.

Clinton: Tik priminsiu, jog tai nėra solisto, o veikiau dirigento pozicija.

Autorius Jon Meacham | NEWSWEEK
Gruodžio 21, 2009

Versta http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams