BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie girtą humorą

Tarpinė pakopa tarp socializmo ir kapitalizmo yra alkoholizmas.

Norman Brenner

Subtilus humoras intelektualios draugijos privilegija. Rizikuoju suklysti, tačiau visos didžiosios kultūros, kaip taisyklė, esti kokybiško humoro avangardas, kuris geba atskleisti įvairialypėje metaforinėje kalboje koduojamą bendruomenės kultūrinio paveldo ir dabarties realijų subtilumą bei niuansizmą. Humoras tampa reikšmingu galios įrankiu, veikiančiu bendruomenės nuotaikas ir pasaulėžiūrinius branduolius. Kokybiškas humoras neįmanomas be intelektualaus ir subtilaus humoristinio teksto mediatoriaus, o brandžios ir dinamiškos visuomenės idealas negali būti realizuotas praktikoje, jei humoras lieka tik periferiniu viešojo gyvenimo reiškiniu. Ironija ir autoironija - būtina sąlyga, kaip dabar mėgstama sakyti, sveikai visuomenei rastis.

Lietuviai su malonumu veizėja įvairius proginius televizinius opusus, kurie kritiškąją auditorijos dalį kaskart verčia aikčioti dėl televizinių profesionalų bukumo ir fantazijos stygiaus, o galiausiai įtikina ir visiškai atsisakyti vaizdadėžės. Tokių šviesėjančių galvų kaskart vis daugėja. Tačiau jų nepakanka, kad dominuojanti televizinė eklektika susigėdusi trauktųsi iš mūsų viešojo gyvenimo centro į jai ir priklausančią periferinio reiškinio zoną. Kol kas tenka taikstytis su įkyrių televizinių personažų brukama propaganda. Tikėkimės neilgai.

Tuo tarpu mūsuose jau tapo tradicija, jog balandžio pirmosios  - melagių dienos (keista, jog katalikiškame krašte švenčiama tokia šventė, juk anot Kristaus - „velnias yra melo tėvas”), šventimas tampa šiokiu tokiu įvykiu - oficialia, visų Lietuvos humoristų ir humorą suprantančių bei vertinančių, švente. Išskirtinė šios dienos dominantė -  progine retorika atmiežtas televizinių kanalų mėginimas ironizuoti bei parodijuoti lietuviškąją kasdienybę. Privilegijuotais(!) televizinių humoreskų personažais tampa prieš ironizuojančius(?) ir parodijuojančius(?) žandro „klasikus” besigūžiantys politikai. Lietuvoje tapo įprasta dėti lygybės ženklą tarp politinės satyros ir humoro général. Politikai, virtę klounais, ir klounai, virtę politikais, yra lietuviškos kasdienybės surrealism, kuris jau nieko nebestebina.

Dar daugiau, pati televizija Lietuvoje tapo humoro kolosu, kurį mėgdžioja  ar nerašytu standartu laiko didžiuma lietuvių. Štai ir vakar po ilgų vaikštynių su šunimi keletui minučių prisėdau prie kalbančios ir rodančios dėžutės. Planavau paveizėti į ilgai anonsuotą humoro vakarą. Intrigavo tai, jog  eteryje turėjau išvysti patį velnią. Mano giliam liūdesiui to padaryti nepavyko, nes TV ekrane išvydau ne įtaigų pinčiuką, o renginį vedantį girtą žmogų. Nustebau, jog televizijos kanalas, kuriam jau grėsė galimybė netekti transliuotojo licenzijos, vakaro „vinimi” pasirinko girtą renginio vedėją, atsiprašau, nepasirinko, o pačiam leido rinktis, koks girtumo laipsnis tinkamas lietuviško humoro įtaigumui sustiprinti.

Nusenęs vyriškis nerišlia kalba mėgino polemizuoti su Dievu(?), reikia manyti, kad vakaro dramaturgine fabula turėjo tapti velnio ir Dievo polemika. Nepavyko. Dievas neapsikentęs velniui priminė, kad alkoholio/alkoholikų reklama TV eteryje leidžiama tik po vienolikos. Tačiau tik su velniui(?) priderančiu avantiūrizmu buvo atšauta, jog jau vienuolika, nors laikrodis tą akimirką rodė devynias valandas vakaro. Tikra bulgakoviško Volando magija. Laikrodžio rodyklės girto velniūkčio paliepimu šokinėja kaip nori. Ši ne juoktis, o verkti verčianti mizanscena buvo pagardinta besikartojančiomis muzikinėmis klišėmis ir politinio teatro lėlių subukėjusiais žvilgniais, kurie stebėdami to vakaro varjetė žvaigždės blankų pasirodymą nejuto nė menkiausio diskomforto. Charakteringas sumiesčionėjusio provincialo bruožas - negebėjimas vertinti situacijos delikatumo laiku priimant sprendimą šalintis gėdingos ir garbės nedarančios draugijos. Ši charakteristika (su retomis išimtimis) galioja visai mūsų politinei bendruomenei.  Vakarykštis vakaras su kaupu tai patvirtino.

Stebina tai, jog TV kanalo vadovybė neteikia jokių komentarų ir nesiima jokių veiksmų prieš savo darbuotojus, kurie į eterį išleido girtą žmogų. Kalbėti apie paties „girto velnio” personažo likimą neverta. Savo pasirodymu jis gan sėkmingai įtvirtirtino humoro „klasiko” statusą šio žanro ribas susiaurindamas iki girto kolūkiečio leksikos. Regis, jog dabar Lietuvoje pakaks būti girtam idant galėtum pretenduoti į auditorijos leipulį sukeliančio humoristo statusą. Ir tik pamėginki tokio „humoro” nesuprasti, tuoj būsi apšauktas pavyduoliu ar neprogresyviu konservatorium. Beje, pastarasis vakaras galėjo tapti, o ir manau tokiu taps, pavyzdžiu, kaip eteryje galima išvengti alkoholio reklamos apribojimų. Dabar eteryje bus galima reklamuoti ne alkoholį, o patį alkoholiką. Dar daugiau, alkoholiką, kuris mūsų vaikučių renkamas vienu mėgstamiausių TV personažų. Visiems tiems, kurie postringauja apie mūsų demokratijos sustabarėjimą ir suklerikalėjimą teks prikąsti liežuvius. Viešojoje erdvėje pas mus apstu silikoninių deivių, girtų pinčiukų ir vienos nakties žygdarbiais besipuikuojančių „visuomenės veikėjų”, o dabar, kaip alkoholio pramonės magnatai teigia, ir alkoholio gėrimo kultūrą(?) išmanančių tiesioginio eterio gurmanų. PAMIRŠKITE GERĄ SKONĮ IR TAKTĄ - IŠMUŠĖ PADUGNIŲ IR NEVYKĖLIŲ VALANDA. MŪSŲ DEMOKRATIJOS VARDAS - GELTONOS SPALVOS HUMORAS!!!

Vive la vanité, la bêtise, la naïveté!

Rodyk draugams

I dalis. Katalikų bažnyčia ir pedofilija. Karas?!

 

Katalikų Bažnyčią drebina pedofilijos skandalas. Jo epicentre atsidūrė ne tik ištisos bažnytinės hierarchijos Austrijoje, Airijoje, Vokietijoje, Olandijoje, bet ir pats popiežius Benediktas XVI. Dienraštis Süddeutsche Zeitung atliko išsamų vokiečių kilmės pontifiko veiklos tyrimą, ypatingą dėmesį skirdamas dabartinio popiežiaus darbui Miuncheno arkivyskupijoje. Atliktas tyrimas parodė, jog dabartinis Katalikų Bažnyčios vadovas savo biografijoje turi gan dviprasmiškų įrašų. Žurnalisto, kuris tyrinėjo Romos vyskupo veiklą, nuomone, Josepho Ratzingerio (Benediktas XVI) 1977- 1982 m veikla, užimant Miuncheno arkivyskupo sostą, bene skaudžiausias ir jautriausias dabartinio pontifiko bažnytinės karjeros epizodas. Šis faktas kilusio pedofilijos skandalo kontekste pontifiką daro ypač pažeidžiamu, o tai savo ruožtu neigiamai veikia visą bažnytinę organizaciją.

1980 metais Miuncheno archivyskupijoje kilo pedofilijos skandalas, susijęs su vienuolikmečio berniuko seksualiniu išnaudojimu. Kaltinamuoju tapo „Tėvas H”, taip jis buvo įvardijamas tyrimo metu. Skandalui nebuvo leista išplisti, nes dabartinis popiežius „Tėvą H” perkėlė į kitą parapiją su sąlyga, kad minėtasis dvasiškis aktyviai dalyvaus „gydymosi” nuo pedofilijos programoje. Vėliau išaiškėjo, kad ši „programa” viso labo apsiribojo minėtuoju „Tėvo H” perkėlimu iš vienos parapijos į kitą, tačiau visiškai neribojant jo pastoracinės veiklos. „Gydymas” nepasiteisino ir po kelėtos metų „Tėvui H” buvo pareikšti kriminaliniai kaltinimai kito mažamečio tvirkinimu.

Pedofilijos skandalo fone šis asmeninis popiežiaus biografijos faktas tapo reikšminga priekabia ir kaltinimu tiek pačiam pontifikui, tiek Bažnyčiai dėl jos neatsakingo ir nusikalstamo požiūrio į pedofilinių polinkių turinčių dvasiškių toleravimą po bažnyčių skliautais. Priekaištas pagrįstas ir teisingas. Įvairių seksualinių perversijų turinčių žmonių, pasirinkusių dvasininko kelią, esama kur kas daugiau nei to norėtųsi. Į viešumą lendantys faktai leidžia manyti, kad pedofilijos opažaizdė išvešėjusi ir reikalaujanti skubaus chirurginio įsikišimo. Koks jis galėtų būti ir kaip reikėtų nuosekliai ir metodiškai šalinti šį nusikalstamo elgesio su vaikais recidyvą visuomenėje, o šiuo atveju dvasininkijos tarpe, atskiro aptarimo reikalaujanti tema.

Nepasaint klausimo delikatumo, kuris šioje situacijoje reikalautų maksimalios rimties ir susitelkimo analizuojant net ir pačias menkiausias detales vaikų seksualinio išnaudojimo bylose, Vakarų spauda popiežių ir Vatikaną taršo į skutelius per daug nesivargindama preciziškai ir be isteriškos patetikos atspindėti tikrą problemos mastą ir rimtumą. Medijinei vendetai nepanka nuoširdaus ir atviro Katalikų Bažnyčios žingsnio, kurį ji pirmoji žengė viešindama prasikaltusius hierarchus ir kunigus - kiekvieną dieną reikalaujama vis naujo kraujo. Kodėl? Manau, jog šioje situacijoje tam tikru simptomu, leidžiančiu nustatyti pedofilijos skandalo genezę ir jos kulminacinio taško konsekventualias implikacijas strateginiams medijų (tiksliau jas kontroliuojančių grupių) tikslams, o jie be vaikų teisių gynimo kur kas toliau siekiantys, galėtų tapti skandalo geografinio ir konfesinio arealo apibrėžtis. Akylesnis medijinio lauko stebėtojas gali gan lengvai identifikuoti minėtas geografines ir konfesines erdves, kurios eksterpoliuoja šios pedofilinės temos energetiką įvairiomis geografinėmis, politinėmis, ideologinėmis kryptimis. Popiežiaus ir Katalikų Bažnyčios linčo teismo „temidės” sostas tvirtai suręstas protestantiškų šalių žiniasklaidos imperiniame rūme, ypač britų ir vokiečių. Mano giliu įsitikinimu, geografinė ir konfesinė erdvė, kurioje sparčiausiai sukasi šio skandalo smagračiai, šioje bažnytinės pedofilijos sagoje labai reikšminga, ypač vertinant skandalo priežastis ir pasirinktąjį laiką jam siūbuoti.

Didžioji Britanija ruošiasi rugsėjo mėnesį įvyksiančiam pontifiko vizitui. Vizitas vyks gan keistoje aplinkoje. 2009 m. Benediktas XVI patvirtino dokumentą, kuris palengvina Anglikonų Bendrijos nariams, tarp jų ir vedusiems kunigams, pereiti į Katalikų Bažnyčią. Šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į per 70 mln. išpažinėjų visame pasaulyje turinčioje anglikonų bendruomenėje daugelį metų stiprėjusį nepasitenkinimą kai kuriomis liberaliomis šios konfesijos pažiūromis į moteris dvasininkes, homoseksualius vyskupus ir gėjų santuokas. Nors kiekviena proga Katalikų Bažnyčia pabrėžia korektiško ir broliško tarpkonfesinio dialogo būtinybę, tačiau šioje situacijoje pasirinko gan atvirą konfliktą su Anglikonų bažnytiniu elitu. Purkštaujančių anglikonų tarpe manevruodama „švelnia” prozelitiško veikimo logika, mėginant nepatenkintuosius patraukti savo pusėn, Katalikų Bažnyčia surizikavo į savo nedraugų sąrašą įrašyti britų monarchiją bei didžiumą Jungtinės Karalystės elito, kuriam visa, kas susiję su katalikiškumu, kelia paniškus baimės priepuolius. O gal jau įrašė?

Drįstu spėti, kad atsakymas būtų teigiamas. Nors apibendrinantys teiginiai apie sofistikuotas sąmokslo teorijas yra rizikingas užsėmimas, tačiau aplinkybės, kurios apraizgę pedofilijos skandalą, leidžia manyti, kad britų medija grupių revoliucingas entuziazmas, panašėjantis į zelotizmą, kietais viešosios nuomonės rimbais plakantį popiežiaus ir Katalikų bažnyčios moralinio autoriteto stuburkaulį, didele dalimi inspiruojamas Britanijos politinio, kultūrinio ir verslo elito merkantilistinio intereso. Mano subjektyviu įsitikinimu, ši mobilizacija - mėginimas neutralizuoti didėjantį Katalikų Bažnyčios moralité svorį britų salyne, o ypač konservatyviuose, t.y. politiškai aktyviausiuose britų visuomenės sluoksniuose.

Albiono piliečių savimonės karkasas suręstas ant anglikonybės ir lojalumo karūnai - dviejų neatskiriamų ir vienas kitą ramstančių socialinės organizacijos pastolių. Bet kokia katalikybės interpoliacija į šioje binarinėje priklausomybėje suformuotą politinę/religinę piliečio savimonės struktūrą britų suvokiama, kaip rizika visam karaliaus Henriko VIII 1534 metais Supremato aktu padiktuotam projektui. Projektui, kuris Britaniją išplėšė iš popiežiaus totalitarinio vieningos Europos projekto, konstruoto ant krikščioniškos ideogramos pagrindų - preferencijos absoliučiai politinei popiežiaus ir Bažnyčios valdžiai. Romos vyskupo homogeniškasis paneuropinis projektas ir britų monarchijos politinė, o vėliau ir konfesinė opozicija jam, suformavo pamatinę šios salos piliečių skepsio viskam, kas dvelkia žemynine Europa, o ypač jos vieningu politiniu projektu, dvasią. Iš šio negatyvizmo formavosi gan unikalus britiškas politinis projektas, kuris, Albero Kamiu žodžiais tariant, gebėjo suderinti dviejų skirtingų totalybių polius - absoliučios sudievintos monarchijos ir taip pat susakralintos piliečių valdžios (demokratijos) principus (vėliau šį politinį projektą sėkmingai klonavo kitos europinės ir ne tik monarchijos).

Britams jų politinė sistema buvo ir yra daugiau nei politinio veikimo techné, tai yra jų etoso šerdis, tam tikra religinio ritualo profanacija sekuliarizuotoje sąmonėje, kuri savo turiniu yra stipriai susijusi su krikščioniškosios pasaulėžiūros reikšmėmis. Viktorijos epochos puritoniškasis kultūrinis kodas yra suprimityvinta šios krikščioniškos pasaulėžiūros apoteozė britiškame stiliuje. Ir štai šioje britiškoje tapatybės šerdyje vyksta eižėjimas.

Bus daugiau…

Rodyk draugams

Motinos vagys, melagės?! Televizinis teisingumas…

Kilniomis ir gražiomis idėjomis dangstomas nesąžiningumas ir melas tampa ypač bjauriu, kai šiomis idėjomis dangstytis pasišauna žmonės, be skrupulų paminantys bet kokią moralę. Nors gal ir nevertėtų stebėtis, nes Lietuvoje jau tapo simptomiška, kad didžiausiais moralės apologetais tampa tie, kurie su morale turi tik tiek bendro, kad jų moralės apibrėžimas remiasi į tris kertinius žodelius: sočiai, daug ir kitų sąskaita.

O dabar apie viską nuo pradžių. Nesu didelis įvairių pokalbių laidų a la Oprah Winfrey šou gerbėjas. Tokiam santūrumui turiu savas priežastis. Tačiau tai, ką šį vakarą atsitiktinai išvydau vieno televizijos kanalo eteryje, lengvai nustebino.

Trumpas ekskursas… Prisipažinsiu, kad visos lietuviškos tapatybės problemos ir klausimai, kuriuos kėlė filosofai A.Maceina, S.Šalkauskis, o postmoderniame diskurse savaip žavingai pratęsė N.Putinaitė, asmeniškai išlieka vis dar aktualiomis. Patikėti viena iš versijų, kurią siūlo mano minėtieji mąstytojai, man vis pristinga kažkokio “gyvo” ir tikro, lietuvišką charakterį apnuoginančio tipažo. Kitaip tariant, klausimas kas yra lietuvis, asmeniškai man lieka vis dar atviru.

Paklausite, kam čia kergiu moralę, televiziją ir lietuviška tapatybę? Ogi štai kodėl. Kaip jau minėjau, turėjau “malonumo” šį vakarą pasižiūrėti televizinę laidą (”Valanda su Rūta”). Tema: motinystės pašalpos ir ar sąžiningai, ar nesąžiningai šios pašalpos mokamos moterims, kurios tikėtina prieš motinystės atostogas savo darbines pajamas pasididino.

1. Atsakau, kodėl čia moralė?

Yra tokia žurnalistė Rūta Grinevičiūtė, kuri valdininkų ir politikų armiją, besinaudojančią įstatymo landomis, verčia drebėti, taip, kad jokia kita “instancija”, apart Rūtos “paskutiniosios”, to nepajėgia (valio už principingumą). Tačiau, pasirodo, šis žurnalistinis teisingumas yra labai jau subjektyvus bei butaforinis ypač pradedant kalbėti apie asmeninę tokio moralės “apologeto” sąžinę. Manau, kad Rūta dalyvaudama kitos Rūtos laidoje stipriai “paslydo”. Pirmoji Rūta ištarė “gražią” ir “prasmingą mintį” to veikiausiai pati nesuvokdama. Jos nuomone, valdininkai, politikai bei kiti plikbajorijos atstovai negali įstatymų landomis naudotis ir už tokį naudojimasi privalo būti baudžiami. Graži ir principinga pozicija, pamaniau, tačiau prakalbus apie motinas, savo nuomonę mitriai pakeitė. Anot žurnalistinės “sąžinės balso”, mamos, besinaudojančios įstatymo spragomis, turi teisę, o ir suprask pareigą taip elgtis. Tai va, spręsti jums. Pasirodo, sukčiauti galima, jei savo suktybes pridengi kilnia ir prasminga motinos pareiga. Atvirai - pasibjaurėjimo verta nuostata. Tiesa, dvejopam moralės įteisinimui visuomet galima pasitelkti argumentą ad hominem - vaikai iš bado miršta. Bet tiek, kiek mačiau “karstų” akcijos dalyvių veidų, nė vienas nebuvo pamėlęs nuo alkio, o ir Grinevičiūtei studijoje kompaniją palaikė Jackaitė ir Baukutė. Viena dievagojosi savo kompetencija nekilnojamo turto versle, kuri jai leido sąžiningai “uždirbti” motinystės atostogų pinigus, na, o “garbioji” Seimo narė Baukutė, pamiršusi neteisėtą kanceliarinių išlaidų (5 tūkst Lt) naudojimo ir pinigų vogimo iš bankomato istoriją, tapo sentimentaliu ir verksmingu visų “kenčiančių” (už kokius 4-7 tūkst litų per mėnesį) moterų užtarėja. Šios “teisuolės” ir “motinos herojės” man tapo ryškiu televizinio teisingumo farso akcentu. Spėju, kad šios dvi pranoktų ir Jean Baudrillard’o simuliakrinės sąmonės turinių ir formų rėmus. Tai, va tokia ta moralė. Televizijoje ir televizijos personažams ji viena, o tiems kas už jos kita. Jei esi mama iš televizijos ar Seimo, gali lupikauti kitų sąskaita, o jei ne…na ką čia, jau kaip Dievas duos…o gal prokuroras.

2. Atsakau, kodėl čia televizija?

Nes teisingai protingi žmonės sako, kad mūsų karta gyvena televizinį virtualų gyvenimą. Jo skiriamasis bruožas - jokių bruožų nebuvimas. Etika, estetika, stilius ir t.t., tai yra tai, kas sukonstruojama per 45 min eterio, o kitų 45 min eterio yra kardinaliai paneigiama. TV yra bažnyčia, kuri įteisina arba išteisina. Mano aptariama vakaro laida, įteisino sukčiavimą prieš naivią ir apsižioplinusią valstybę. Vakar Rūta Grinevičiūtė peikė tuos, kas apvaginėja “žioplinėjančią” valstybę, o šiandien daro didvyrėmis tas, kurios nekukliai…tiek to - nori būti geromis motinomis (čia ironija, nesupratusiems).

3. Atsakau, kodėl lietuviška tapatybė?

Šio vakaro laida man leido įsitikinti, kad jos nėra. Tiesiog nėra. Prancūzijoje atlikus apklausą apie šios šalies piliečių savęs tapatinimą su tam tikromis nacionalinėmis vertybėmis pasidarė apmaudu dėl mūsų. Respublika, Marselietė, konstitucija, revoliucija, tai vertybės, su kuriomis save tapatina prancūzai išskirdami iš kitų tautų. Pas mus tuo tarpu alus, krepšinis, blondinės. Prie ko čia vėliava, himnas ar dar kas nors paklausite. Teisingas atsakymas būtų “paėsti”, “pasitūsinti”, pasivolioti Turkijos kurorte už nemenkus vaiko pinigus. Maslow poreikių piramidės papėdė yra mūsų tautos psichocharakteristinis karkasas, ant kurio laikosi visas lietuviško gyvenimo būdas. Jei atvirai, nuoširdžiai gaila.m Gaila dėl to, kad savo nesąžiningumą, kuris giliai šaknijasi mūsų tautos skurdo kultūroje, skiepijame savo vaikams nuo mažų dienų. Skaudžiausiai, kad tą daro ne pačios “skurdžiausios” mamos.

P.s O dabar visoms esamoms ir būsimoms mamoms, kurios dėl šių peripetijų (motinystės atostogų) patiria stresą. Patikėkite, esu visomis keturiomis už jus, jei kas kėsinasi į sąžiningai uždirbtus Jūsų pinigus. Asmeniškai mano daugelis pažįstamų moterų, kaip tik tokios. Vienos gauna daugiau, kitos mažiau. Tačiau tai, ką pamačiau šitoje laidoje, nustebino…nejau moterys-motinos taip negerbia savęs?

Rodyk draugams