BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką švenčiam?

Foto Eric Mumford

1932 m filosofas Jose Ortega y Gasset stovėdamas prieš studentų auditoriją tarė galvojas, kad ispaniškas universitetas ir Ispanijos valstybė „lyg ne pagal instrukciją naudojamos mašinos”. Dekadanso retorika vertinant to meto Ispanijos situaciją (1931 m žlugusi monarchija ir kairiųjų politinių jėgų valdoma vyriausybė) skambėjo įtikinamai. Įtikinamai ji skambėtų ir šių dienų Lietuvoje. Viena ausimi klausiausi šiųmečio iškilmingo LR Seimo posėdžio transliacijos skirtos Kovo 11 d. progai paminėti.

Liūdna. Daug retorikos apie nieką, t.y. apie tai, kuo jau gyvename dvidešimt metų: korupcija, vagiliavimu, intrigomis ir vienas kito koneveikimu. Kiek menu, tai šių pagraudenimų dramaturgija(?) nekinta. Minėjimų metu vis raginame save ir kitus pasitaisyti tapti labiau teisingais, sąžiningais ir solidariais. Žadame ateities kartoms palikti stabilią, išpuoselėtą ir visus vienodai - tarsi tai būtų įmanoma - mylinčią Lietuvą.

Sublizgėti minėjime galėjo ir primiršti veikėjai. Įsitikinau, jog kiekviena partija turi savo „nusipelniusiųjų” sąrašą, kuriems kovo 11 d. Seimo tribūna tampa šiokia tokia kompensacija už menkesnės vertės signataro sklypą ar kuklesnes pareigas ministerijoje. Dažnai būna taip, kad egzaltacijos pagautas toks „sąžinės balsas” tarsteli keletą aštresnių žodelių vertindamas nūdienos realijas. Būna ir taip, kad įsigudrinama pakritikuoti ir saviškius, negailima riebių epitetų ir oponentams: oligarchai, diktatoriai, mankurtai. Sumanus frazeologijos parinkimas, bet kurią pilką asmenybę, kovo 11 d. skalijančią iš Seimo tribūnos, paverčia žurnalistinių kronikų herojumi.

Visi suvokia, jog tai tik spektaklis ir šios šventinės(?) mizanscenos herojai bei antiherojai užgesus rampų šviesai susėdę drauge prie bendro stalo kramsnoja vieno kąsnio sumuštinius ir giliai širdyje džiaugsis, kad Lietuvos esama tokios, kokią jie ką tik kritikavo(?) ir žadėjo taisyti(?). Kitokia Lietuva jiems būtų pavojinga ir nedraugiška. Joje reikėtų konkuruoti sumanumu, išsilavinimu darbštumu ir sąžiningumu. Deja, ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama. Kovojama buvo dėl tokios Lietuvos, kokioje dabar tarpsta ne vienas valdžios koridorių patriotas su apsimestiniu patosu kalbantis apie šviesią Lietuvos ateitį.

Valstybinės šventės, ypač toji dalis, kur oficiozo retorika pasiekia kulminaciją, reikšminga tuo aspektu, jog tono ir minties aistringumas išduoda bendruomenės politinio libido potencialią. Žvelgiant į šiųmečio (neabejoju, jog ir prieš tai buvusiuose vaizdo būta to paties) minėjimo dalyvių veidus ir kalbų toną tenka daryti išvadą, jog Lietuvoje kvepia politine/pilietine impotencija. Absoliutus nuobodulys išraižęs piliečių ir jų renkamų politikų veidus. Politikoje neliko flirto, liko tik retoriniai šablonai ir privilegijų pynė, tie kurie to flirto turėtų būti suvedžiojami - piliečiai, tapo pigaus elgesio mergelėmis, kurioms keletas litų čia ir dabar užtemdo akis prieš bet kokią garbingą ir orią jaunamartės ateitį.

Minėjimo renginiuose pasigedau šalies vadovės. Ir sutapk tu man šitaip, kad kovo 11 d. šventinius renginius mūsų šalies politikos prima Dalia Grybauskaitė praleido Briuselyje įnirtingai diskutuodama apie Libijos laisvę ir Šiaurės Afrikos problematiką. Keista, jog šis faktas niekam neužkliuvo, kita vertus, o kodėl turėtų? Juk apart Seimo ir jo prieigų istorinės datos Lietuvoje menkai ką reiškia ir nedaug kam berūpi. Patogiai įsitaisę prie savo personalinių kompiuterių tarstelime keletą lėkštokų patriotinių frazių veidaknygėje ir gana. Tiesa, šventės realumo jausmą kuria TV dėžutės. Kramsnoji salotos lapą ir kartu su tautos išrinktaisiais širdyje baubi tautinę giesmę. Valio! Televizija visagalė. Nebūtų jos. pamirščiau, kad Lietuvos esama. Štai jums ir atsakymas, kas vienija Lietuvą ir kokia yra lietuvybės idėja - XXI a. LIETUVA - TIKRŲ TELEVIZIJOS GURMANŲ KRAŠTAS.

Nesiskundžiu. Man net patinka. Smagu stebėti politinę realybę, kuri įsikabinusi į lingvistinius anachronizmus: patriotizmas, idealizmas ir kitus izmus, mėgina žmonėms pasakoti mitą, kurio kalba ir naratyvinės struktūros bei įvaizdžiai nebekoreliuoja su politinio mito naratorių lūkesčiais ir leksika. Tiesa, šis mėgavimasis pasiekiamas nelengvomis pastangomis. Tik vidinio egzodo sąskaita gali stebėti šio kosmio kvaitulį. Nors vaizdas to vertas, tačiau jis reikalauja neįtikėtinų pastangų slopinant niršulį ir nepasitenkinimą jaučiant šios realybės spaudimą į smegenis ir visą kūną. Tenka taikytis su tuo, jog originalaus reginio kaina aukšta.

Dar kartą grįžtų prie Jose Ortega y Gasset. Ispanas betarpiškai susiejo universiteto dekadansą su valstybės dekadansu. Sugretinimas nuspėjamas. Apšvietos epochos idealai akcentavo ir dar ilgus metus akcentuos išsilavinimo ir žinių principo svarbą visuomenės raidos turiniui ir kryptims. Intelektualus žmogus įaustas į šios pasaulėžiūros verčių struktūras negali suspenduoti savyje inteligencijos slopinant aistrą kalbėti auditorijoms, ypač jaunų žmonių, apie universitetą/akademybę ištikusią krizę. Jose Ortega y Gasset ne išimtis. Nauja čia tai, kad filosofas aiškiai leidžia suprasti, kad valstybės idėja gali, o ir privalo, būti susieta su sėkmingu universiteto projektu. Kitaip tariant, universitetas: išmintis, žinios, inteligencija, erudicija, išsilavinimas ir joms leidžiantis skleistis struktūrinis karkasas yra pirminė sąlyga formuojant palankų klimatą moderniai ir ilgalaikes perspektyvas tautų bendruomenėje galinčiai puoselėti valstybingumo idėjai. Tikiuosi, kad kada nors kovo 11 d. į Lietuvą prabils IŠMINTIS/UNIVERSITETAS ir valstybė pradės veikti pagal instrukciją.

Rodyk draugams

Keletas skaičių apie jaunų protų migracijos tendencijas

Keletas skaičių apie jaunų protų migracijos tendencijas ir jų žinių kokybę. Atsiliekame nuo savo kaimynų. Tiek latviai, tiek estai atviresni ir tolerantiškesni jaunimo migracijos idėjai.

Rodyk draugams

Harvardo universitetas laidoja Dievą. Kodėl?

Harvardo universitetas yra seniausia aukštojo mokslo įstaiga Jungtinėse Valstijose, įsteigta piligrimų. Harvardo Kolegija buvo įkurta 1636 m. Masačusetso įlankos Kolonijos Didžiojo ir Vyriausiojo Teismo balsavimu ir buvo pavadinta jos pirmojo geradario Džono Harvardo iš Čarlstauno garbei. Jaunas dvasininkas po savo mirties 1638 m. paliko savo biblioteką ir pusę turto naujajai įstaigai.

Tokiu trumpu įrašu būtų galima pradėti vieno prestižiškiausių pasaulio universitetų istoriją. Nuo to laikotarpio aukštoji mokykla pasikeitė neatpažįstamai. Dabar universitetas yra 35.6 mlrd. JAV dolerių metinį biudžetą valdanti institucija, kuri rengia JAV verslo, politikos ir teisės elitą. Baigti Harvardą, reiškia gauti sėkmingos ateities bilietą. Tačiau apie tai kitą kartą.

Amerikiečių savaitraštis NEWSWEEK išspausdino straipsnį pavadinimu “Tikėjimo krizė Harvarde”, kuriame pamėgino pažvelgti į kylančius “tikėjimo ir žinojimo” ginčus tarp progresyvų edukacinį avangardą atstovaujančių scientistinio požiūrio atstovų ir šios Alma Mater fideistų, kuriems “Tikėjimo” klausimas nemažiau opus nei “Žinojimo” problemos. Žurnalistė Lisa Miller pamėgino įdėmiau pažvelgti į šios diskusijos užkulisius ir turinį. Faktas, kad diskusija kilo XXI a. pradžioje vienoje seniausių ir turtingiausias akademines tradicijas turinčių mokslo institucijų JAV, jau pats savaime vertas dėmesio.

Diskusija kilo visiškai nekaltai, svarstant institucinio pobūdžio klausimą. Nors aukštoji mokykla prisistato “pačia geriausia”, tačiau situacija, susiklosčiusi studentų tarpe, kurie papildoma disciplina pasirinko “religijos mokslus”, labai jau keista. Pasirodo, Harvardas neturi aiškiai šią discipliną atstovaujančios ir už jos akademinius, profesinius ir kompetencijos klausimus atsakingos administracinės/akademinės struktūros. Analogas mūsiškei katedrai, fakultetui. Studentas, pasirinkęs religijos studijas, auditorijoje paprastai prieš savo akis išvysta ne teologą, religijotyrininką, o religijos klausimais “besidomintį” antropologą, sociologą ar psichologą. Švelniai tariant, keista situacija.

Tačiau NEWSWEEK žurnalistei ji nepasirodė jau tokia keista. Bendraudama su Harvardo administracijos atstovais ir profesūra Lisa Miller atliko preliminarius tyrimus, kurie atskleidė faktą, jog daugiau nei trečdalis Harvardo dėstytojų nepraktikuoja jokios religijos, o administracijoje tokių žmonių skaičius ir su visam perkopia penkiasdešimties procentų ribą. Kitaip tariant, universitete dominuoja sekuliarizuota akademinė kultūra, todėl žurnalistės nuomone, nieko stebėtino, jog tokioje aplinkoje būti tikinčiu/profesionaliu teologu ar praktikuojančiu tikėjimą religijotyrininku nėra lengva, o tai savo ruožtu, apsunkina ir religijos tematiką gvildenančios akademinės disciplinos institucionalizavimo klausimą. Patvirtindamas tokius žurnalistės spėliojimus, Harvardo kapelionas ir šio universiteto Krikščionybės istorijos profesorius Peter Gomes prisipažįsta, jog jam dažnai tenka atlaikyti nepagrįstus kolegų priekaištus, jog religija - visų pasaulio blogybių priežastis. Nors tokie teiginiai profesoriui kvepia senu marksistinės ideologijos anachronizmu, tačiau tai Harvarde vyraujančių nuotaikų atspindys, kurių nepastebėti neina. Pašnekovo teigia, jog neverta stebėtis, kad tokių nuotaikų paskatinti šią Alma Mater paliko ir paskutinieji religinės tematikos ekspertai.

Tai, kas diskusijos pradžioje turėjo tapti administracinio pobūdžio klausimo svarstymu - išvirto į diskusiją dėl religinės savimonės turinio ir jos daromos “žalos” visuomenei ir universiteto bendruomenei. XVIII a. pradžios volteriško tipo polemiką primenančios diskusijos pirmosiose gretose atsidūrė lingvistikos profesorius Steven Pinker. Universitete ponas Pinker laikomas “žvaigžde”, nes dėl savo įtaigaus ir šmaikštaus kalbėjimo stiliaus į paskaitas surenka iki 400 studentų. Jei tiksliai supratau, o kitaip suprasti ir neina, tai profesoriui pastarasis faktas leidžia manyti, kad jo esama visų akademinių disciplinų “žinovo”, kuris gali ir turi teisę “kompetetingai” dėstyti savo nuomonę religijos studijų klausimais. Asmeniškai, nežinau, ar tai labai reikšmingas rodiklis (studentais gausios auditorijos), žymintis žmogaus akademinę brandą ir minties genijų, tačiau šioje diskusijoje jis, regis, tapo vos ne lemiamu argumentu.

Profesorius Steven Pinker sukritikavo visus tuos, kurie universitete skleidžia “įvairias iracionalias ir erzinančias idėjas” (priminsiu, kad klausimas buvo apie kokybišką religijos studijų disciplinos dėstymą ir niekaip nesusijęs su asmeninių įsitikinimų aptarimu). Ypatingo jo dėmesio nusipelno “ypač erzinanti religija ir jos iracionali prigimtis”. Žurnalistės kalbinama universiteto “žvaigždė” leidosi svarstyti religijos temą - aiškiai leisdamas suprasti, kad šioji (jo ir daugelio kolegų nuomone) yra tik per klaidą modernioje visuomenėje užsilikusi nereikšminga senojo prietaringo pasaulio atgyvena. Religija ir jos tema, profesoriaus nuomone, greitu laiku taps tik religijos istorijos studijų objektu ir nustos būti bent kiek reikšmingesniu kasdienį, o juo labiau, akademinį gyvenimą veikiančiu faktoriumi. Reikia pasakyti, kad profesorius atlieka labai įdomų posūkį: nuo klausimo apie studentų teisę į kvalifikuotas religijos mokslų studijas, į pačią religijos ir ją išpažįstančiųjų kritiką. Tiek to, palikime šio nenuoseklaus diskursiškumo ydą profesoriaus sąžinei.

Reikia pasakyti, kad gerbiamam Steven Pinker nė motais, kad jį ir skeptiškai religijos adresu nusiteikusius jo kolegas, supa vienai ar kitai religinei konfesijai priklausantys studentai, kuriems profesoriaus ar jo kolegų “savaime suprantamas” religinės tematikos santykis su moksline problematika, t.y. šio santykio apskritai negali būti, nėra jau toks aiškus  ir suprantamas. Atvirkščiai, keliantis daug klausimų ir reikalaujantis profesionalaus ir šią sritį išmanančio žmogaus vertinimo. Tik ne Harvardo universitete. Universitetas religijos mokslų disciplinos dėstymui ieško ne profesionalų, o tų, kurie turi nuomonę apie religiją “apskritai”. Kitaip tariant, jei tau religija yra “mėšlas”, o tai jau irgi nuomonė, tai tu turi pilną teisę būdamas Harvardo profesoriumi aplikuoti ir gauti teisę dėstyti paskaitas, na tarkim “Mėšlinos religinės savimonės” tema. Groteskiška ir mažai tikėtina situacija - pasakys skeptikas. Galbūt, bet ir ne tokia jau nereali. Jei nėra institucijos, kuri puoselėtų disciplinarinę tradiciją ir jos paradigminę struktūrą, tai tarpdisciplininiuose (viskas yra vienis ir vienis yra viskas) apžavuose paskendęs intelektualus pižonas gali sugalvoti bet ką.

Mano nuomone, šie profesoriaus pasisakymai, tapo puikia iliustracija to primityvaus ir dažnai paviršutiniškai religinę tematiką suvokiančio akademinio elito pavyzdžiu. Švietimo epochai priklausančios klišinės frazės “apie išlaisvinantį nuo prietarų mokslą ” ir “mokslą, kaip žmonijos progreso ir gerovės” garantą, Harvarde tapo vos ne normatyvaus turinio scientistinės ideologijos mantra, kurią noriai kartoja tie, kurie apie vadinamuosius “prietarus” žino tik tiek, kiek yra skaitę iliustruotą Bibliją vaikams, o apie islamą yra girdėję iš kanalo CNN pranešimų. Tokią išvadą darau ne tik aš, bet ir NEWSWEEK žurnalistė.

Kuo viskas baigsis Harvardo universitete, ar studentai turės galimybę religijos mokslus studijuoti kvalifikuotai, parodys laikas. O man ši diskusija pasirodė įdomi tuo aspektu, jog ji galimai nurodo libertalistinės ideologijos prigimtinę gravitaciją į ad absurdum argumento lauką. Absoliučios laisvės, niekieno nevaržomo viešo ir privataus veikimo idėja yra šios ideologijos šerdis, kuri dažnai nesiskaito su kitokia nuomone ir visus abejojančius šios ideologijos teisumu nurašo į “tamsuolių” ir “neišmanančių” gretas. Šios “harvardiškos-libertalistinės” retorikos pamėkles galime atpažinti ir Lietuvoje. Jas ir jų keliamą grėsmę labai taikliai apibūdino filosofas Alvydas Jokubaitis, kuris teigia, kad

Jeigu pasauly liktų tik liberalus požiūris į žmogų ir visuomenę, kokiam atstovauja liberalai, neliktų to, kas labiausiai domina rašytojus ir filosofus: neliktų Dievo, neliktų metafizikos, sudėtingesnius reikalavimus keliančių moralinių hierarchijų. Jeigu liktų tik liberalus mąstymas, liktų tik negatyvi laisvė, toks nesudėtingas politinis principas - nedaryti žalos kitiems, gerbti kitų žmonių teises, o visos filosofinės problemos, kurios tiek amžių kankino žmones, būtų neišspręstos”.

Galima daryti iki skausmo žinomą, suprantamą ir, manau, teisingą išvadą. Žmogus, rėkiantis apie jo varžomas laisves ir kitus laikantis tamsuoliais, paprastai kitų atžvilgiu yra didžiausias despotas, savo despotizmą dažnai pateisinantis lėkštais ir naiviais argumentais.

Rodyk draugams

Ar žlugs JAV ekonomika ir doleris?

Dr. Ron Paul’s,  JAV kongresmenas iš Teksaso. Respublikonas ir kraštutinių konservatyvių pažiūrų politikas. Dalinasi savo mintimis apie FED sistemos ydas ir artėjantį JAV ekonominės bei monetarinės sistemos krachą.

Kodėl jūsų nuomone reikėtų atlikti FED auditą?

Esama aibės priežasčių. Tačiau esminė - noras nutraukti FED gaubiančią paslaptingumo skraistę. Nemanau, jog šiai institucijai reikėtų leisti pinigus spausdinti „iš oro”, atlikti savarankiškas intervencijas į rinką, o juo labiau vykdyti niekieno nekontroliuojamą ekonominio planavimo politiką. Esu įsitikinęs, jog JAV Kongresas privalo nuolatos vertinti FED darbą, nes Kongresas yra šios institucijos steigėjas. Ir man kaip kongresmenui svarbu žinoti, kokios naudos esama priėmus vienus ar kitus FED sprendimus. Galų gale, paprasti amerikiečiai taip pat privalo būti supažindinami su šios institucijos veikla.

Kodėl mes tiek mažai žinome apie FED darbą?

Ilgą laiką žmonės buvo užliūliuoti sąlyginės ramybės bei šios organizacijos paslaptingumo. 1913 m. įsteigus FED apie šią instituciją beveik niekas nieko nežinojo. O ir pats FED neturėjo didelio noro būti matomas. Karts nuo karto pasigirsdavo raginimai detaliau pažvelgti į FED veiklą, tačiau tuo viskas ir baigdavosi.
Turėjome puikią progą situaciją pakeisti septyniasdešimtaisiais. 1970 m. JAV susidūrė su didžiuliais ekonominiais iššūkiais, kuriuos lydėjo infliacija ir 21% išaugę palūkanų normos. Šios aplinkybės galėjo tapti svariu pagrindu pradėti išsamų FED sistemos auditą. Priėmus FED audito įstatymą 1978 m.daugelis manė, kad situacija ims keistis ir ši paslaptinga institucija taps skaidresnė bei labiau kontroliuojama. Tačiau situacija pakrypo priešinga linkme. Pasitelkę savo lobistus jie surašė tokį įstatymą, kuris jiems naudingas. Pasakysiu dar daugiau, remiantis šiuo įstatymu mes apskritai neturime jokios galimybės bent kiek daugiau praskleisti FED paslaptingumo šydą. Todėl ir ėmiausi inicijuoti pataisas, kurios leistų ištaisyti 1978 m. padarytą žalą.
Nepatikėsite, tačiau pradėjus domėtis šios institucijos veikla, ėmė ryškėti keisti ir daug klausimų keliantis faktai. Net šios organizacijos paslaptingumas nesukliudė išsiaiškinti faktų, jog FED savistoviai derasi su užsienio šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, tarptautinėmis organizacijomis ir kas keisčiausia su privačiomis korporacijomis. Nieko nebūtų keisto, jei visa tai vyktų kontroliuojant Kongresui, tačiau, kai milžiniški trilijonus dolerių siekiantys kontraktai yra pasirašomi su privačiomis korporacijomis, kyla daug klausimų. Žmonės nori žinoti, kas slepiasi po FED biudžeto trilijono dolerių vertės eilute „Saugumas”.
Ši institucija iš ties galinga ir sugeba daryti bauginantį įspūdį. Gindami savo „nepriklausomybę” jie sėkmingai tuo naudojasi. Kiekvieną kartą, kai pamėgini juos pajudinti, jie pradeda visus gąsdinti pasaulio pabaiga. Suprask - jų nepriklausomybė turi būti savaime suprantamas faktas. Viskas būtų puiku, jei ne vienas „bet”… Ši FED nepriklausomybė jų pačių yra labai keistai suprantama. Kiekvieną kartą, kai įdėmiau paanalizuoji jų argumentus, supranti, kad nepriklausomybė tiesiogiai asocijuojama su slaptumu. Nenorima jokios politinės kontrolės, nes ji, jų nuomone, pakenksianti sistemos stabilumui. Tačiau tokie argumentai nesuprantami ir mažų mažiausiai nelogiški. Juk šios įstaigos vadovas yra skiriamas JAV prezidento (politiko), o ir kiti valdybos nariai privalo būti patvirtinti šalies vadovo. Tad apie kokią politinę nepriklausomybę mes kalbame.
Niekam ne paslaptis, kad šiai institucijai didelę įtaką daro ir užkulisiniai žaidimai. Tokios kompanijos kaip Goldman Sachs yra puikus to pavyzdys.

Ką turite omenyje sakydamas, jog Goldman Sachs turi įtakos FED politikai?

Aš noriu atkreipti jūsų dėmesį, jog dar neteko matyti, kad be šios kompanijos įtakos būtų skiriamas Finansų departamento ar FED vadovas. Reikia pastebėti, kad ši organizacija nemažą įtaką turi ir FED valdyboje. Puikus to pavyzdys dabartinis Finansų sekretorius Geithner. Jis buvo vienas iš Goldman Sachs direktorių vėliau sėkmingai nusėdęs Niujorko Federalinio rezervų banko vadovo kėdėje, o dabar užimantis Finansų sekretoriaus postą. Ir dar daugelis kitų jo pirmtakų buvo siejami su minėtąja kompanija. Net ir plika akimi matoma, kad ši įstaiga labai įtakinga. Atskiro aptarimo vertas ir faktas, jog krizės metu Goldman Sachs skirtingai nei Lehman Brothers buvo gelbėjamas. Kodėl….?

Jūsų nuomone, o kas galėtų pakeisti šią sistemą. Gal esama alternatyvių modelių?

Būtų puiku ir idealu, jei turėtume galimybę apskritai išvengti savęs saistymo su tokio tipo sistema. Apie tai kalbu eilę metų. Toks mano įsitikimas susijęs su 1980 m. Aukso komisijos paskelbtomis išvadomis. Mano nuomone, būtų visai protingas sprendimas leisti tarpusavyje konkuruoti įvairioms valiutoms. Savo knygoje „FED pabaiga” (End the Fed), aš kaip tik ir kalbu apie tokį modelį. Jo esmę sudarytų mokestinė sistema paremta aukso ir sidabro standartu bei lanksčiu valiutų modeliu. Jis veiktų labai paprastai. Žmonės atsiskaitydami arba mokėdami mokesčius galėtų naudotis abiem būdais.
Tarkim šiuo metu kaimyninėje Meksikoje galima atsidaryti sąskaitą ir joje kaupti sidabrą. Šiuo aspektu mūsų kaimynai, kur kas progresyvesni. Neslėpsiu, jog prieš diegiant šią sistemą, jie konsultavosi su manimi. Tai laikyčiau labai atsakingu politiniu ir ekonominiu žingsniu. Meksikiečiai kaip niekas kitas gerai žino, ką reiškia savo rankose laikyti kupiūras nuvertėjusias iki nulio. Ypatingai ši devalvacijos chimera skausminga vidurinei klasei. Noriu tikėti, kad amerikiečiams niekad neteks patirti to, ką patyrė jų kaimynai. Kita vertus, klausimas, kodėl to neturėtų atsitikti mums, išlieka atviras?

O kokios įtakos tokie pokyčiai turėtų JAV doleriui?

Be abejonės, tai dolerį sustiprintų. Tai ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl FED nenori keisti sistemos. Jie nenori stipraus dolerio. Logiška, jog aukso kainai augant stiprėja ir JAV doleris. Todėl taip įdėmiai FED seka aukso kainas ir visais būdais mėgina jas išlaikyti priimtiname lygyje. Jie daug tam skiria pastangų. Jiems nereikalinga mišri aukso/dolerio sistema. Nes tai, jų nuomone, taptų tiesioginiu konkurentu jų kontroliuojamai sistemai, kurioje valdo doleris. Nežinau, ko baiminasi FED. Kiek aš žinau iš istorijos, tai auksas ar sidabras pergyveno visas valiutų krizes ir popierinių pinigų nuvertėjimo cunamius.

Ar tik nenorite pasakyti, kad verta grįžti prie „aukso standarto”?

Aš noriu pasakyti, kad visus šiuos klausimus turėtų spręsti rinka. Tai būtų mano pirma išvada. Niekur mūsų konstitucijoje nesu skaitęs, kad būtų draudžiama atsiskaityti auksu ir sidabru ar atvirkščiai, jog tai yra vieninteliai atsiskaitymo šaltiniai. Šiuo klausimu mūsų konstitucija liberali. Tačiau, ką aš matau nuėjęs į parduotuvę. Duodu sidabrinį dolerį ir sulaukiu replikos, kad negaliu atsiskaityti, nes tai „realiai” yra 25 doleriai. Taigi ši sistema tau neleidžia atsiskaityti valiuta, kuri turi apčiuopiamą ir aiškią vertę.
Sutinku, kad tokioje sistemoje visuomet iškils klausimas, ar užteks aukso ar kito tauraus metalo? Tokiems nuogąstaujantiems atsakau, kad galima šioje situacijoje naudoti mišrų maišelį: auksas, sidabras, varis.
Tokia sistema galėtų puikiai riboti neslopstantį centrinių bankų norą pinigus gaminti „iš oro”.

O kaip įvertintumėte dabartinę JAV ekonomikos būklę ir kokias perspektyvas matote ateinantiems metams?

Manau, ekonomikos būklė prastėja. Dabartinėje situacijoje esama daug jovalo ir greitu metu raškysime šios situacijos vaisius. Klaidinga keinsistinė politika negali būti efektyvi. Spausdinant pinigus ir didinant valstybės biudžeto deficitą dar nė viena valstybė neišsprendė savo problemų. Kitas svarbus faktas yra tas, kad daug kompanijų palieka šią šalį. Mes daromės nekonkurencingi. Mano kaimynystėje (Teksasas) įsikūrusi Freeport korporacija. Esu įsitikinęs, kad tempai, kuriais jie perkelia savo verslą į Persijos įlankos regioną, leidžia tikėtis, jog šios kompanijos JAV žemėje mes nebematysim per artimiausius dešimt metų. Iš gamintojų ir pramoninkų šalies mes tampame skolininkų šalimi. O kur dar klausimai susiję su bedarbyste, kuri anot neoficialių šaltinių siekia ne 10%, o visus 17%. Apie tai niekas nekalba.

Norite pasakyti, kad visos optimistinės rinkų naujienos - paprasčiausias žmonių mulkinimas?

Aš taip nesakyčiau. Gal labiau tiktų apibūdinimas, kad situacija nesikeičia. Žmonės iš rinkų ir toliau godžiai vaikosi pinigų, kurie po didžiulių piniginių injekcijų pripildo rinkas naujomis dolerių kupiūromis. Pučiasi naujas burbulas. Manau, kad greitu metu rinkos pradės panikuoti. Beveik esu įsitikinęs, kad pertekliniai pinigai pradės trauktis iš rinkos. O tai sąlygos didžiulius akcijų išpardavimus ir jų verčių kritimą, kuris savo ruožtu stipriai pakoreguos visą ekonominį ciklą. Nereikia būti naiviais, realios ekonomikos įtaka akcijų rinkoms jau užmarštyje. Dabar rinkos realiai koreguoja ekonomikos tendencijas ir ciklus.
Ši ekonomika visiškai nesikeičia. Pasaulinė krizė prasidėjo nuo būsto rinkos. Logiška būtų daugiau nekartoti tų pačių klaidų. Tačiau dabartinė administracija ir vėl ploja katučių, kad būsto kainos ir pardavimai auga nors realaus ekonominio pagrindo tam nėra. Kam statomi namai ir kredituojami tokie projektai, kai aiškiai žinoma, jog namų yra daugiau nei jų reikia? Visa tai išbalansuoja ekonomiką ir rinkas. Ir prie viso to pigiais kreditais ir žemomis palūkanomis prisideda FED.

O be FED sistemos reformos, ar matote dar kokių ryškių trukdžių ekonomikos stabiliam funkcionavimui?

Tik pamėgink įveikti vieną ir jau žiūrėk rikiuojasi naujų eilutė. (Juokiasi)

Jūs esate buvęs kandidatas į JAV prezidentus. Ką galėtumėte pasakyti apie šią savo patirtį?

Per rinkiminę kompaniją sužinojau, jog Amerikoje esama labai daug austriškojo laisvos rinkos modelio šalininkų bei žmonių, kurie nėra linkęs savo globą patikėti federalinei valdžiai. Džiugina tai, jog daugiausiai tokių žmonių sutikau tarp universitetų ir koledžų studentų. Jie žino, ką mums garantuoja JAV konstitucija…

Kalbino: Alexandra Zendrian, Forbes/01.08.10

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Kaip ugdomi ateities lyderiai? Tęsiant lyderystės temą…

Ugdydamos ateities lyderius garsiausios pasaulio kompanijos skatina darbuotojus siekti naujų - globalių iššūkių.

John Tolva, Čikagoje veikiančio IBM kompanijos technologijų padalinio vadovas. Prieš metus kompanija Johną išsiuntė keturių savaičių stažuotėms į Ganą.
Šios stažuotės metu John pirmą kartą susitiko su savo kolegomis iš Indijos, Vokietijos, Brazilijos bei kitų šalių, kurie darbuojasi IBM korporacijoje. Amerikiečiui jau programos pradžioje teko įsitikinti, kad šiai margaspalviai publikai bendrauti nebus lengva. Pirmasis rebusas, kūrį teko narplioti šiai grupei - komunikacija. Stažuotės dalyviams reikėjo surasti sprendimą - pasirenkant bendravimo kalbą - kuris užtikrintų sklandžią komunikaciją visos stažuotės metu. O tai nebuvo lengva. Visi dalyviai iš skirtingų šalių ir kiekvienas degė noru šį išskirtinumą pabrėžti. Geriausias būdas šiam tikslui pasiekti - kalba. Sprendžiant šį komunikacijos klausimą buvo galima tikėtis pirmųjų nuomonių išsiskyrimų grupėje. Tačiau nesusipratimų ir trinties pavyko išvengti, kai buvo priimtas saliamoniškas sprendimas. Grupė sutarė, jog bendraus visomis kalbomis, kurias žino ir supranta atskiri stažuotės dalyviai bei vietos bendruomenės atstovai. Nors sprendimas buvo kompromisinis ir apsunkino bendravimą, tačiau jis leido išvengti konflikto, kuris grėsė jau pirmosiomis stažuočių dienomis. John nuomone, ši patirtis jam leido suvokti reikšmingą ir svarbų dalyką: „girdėdamas šią kalbų maišalynę supratau, jog darbuojuosi bendrovėje, kuri veikia globaliai ir savo strategijas konstruoja labai įvairiose kultūrinėse ir kalbinėse terpėse. Tokio mąsto suvokimas mane lengvai pribloškė.”
John buvo aišku, jog stažuočių metu IBM kompanija stengėsi sukurti aplinką, kurioje kiekvienas iš dalyvių galėtų savęs paklausti apie kertines vertybes, vienijančias šios didžiulės korporacijos darbuotojus. Laikas, praleistas su kolegomis iš viso pasaulio, amerikiečiui leido įsitikinti, jog tai nebuvo kalba, tradicijos ar religija. Jis suprato, jog visus vienijantis pagrindas - IBM korporacijos vertybės, kurios kaip nebylus profesinis kodas buvo diegiamas jų organizacijoje.
IBM korporacijoje vykdomos stažuotės - jau antruosius metus organizuojamas vidinis įmonės projektas skambiu pavadinimu „Korporatyvinės pagalbos pajėgos”. Šio projekto esmė, tai dalyvių išsiuntimas į įvairias pasaulio šalis, kuriose jau veikia arba planuoja steigtis IBM kompanijos padaliniai. Tokiomis išvykomis (kompanija jas vadina stažuotėmis) IBM siekia darbuotojams suteikti galimybę prisidėti prie vietos bendruomenės kultūrinių ir socialinių iniciatyvių padedant jas įgyvendinti vietiniu arba tarptautiniu mastu. O tai, pačių IBM atstovų nuomone, korporacijai leidžia išmėginti potencialius ateities lyderius nestandartinėse situacijose ir aplinkose.
Jau minėtojo John Tolva ir jo grupės užduotis buvo kartu su vietos atstovais parengti Ganos globalią rankdarbinės tradicijos pristatymo strategiją. Pirmas įspūdis - nesusipratimas? Galima būtų su šia nuomone sutikti. Tolimos Afrikos valstybės rankdarbiai ir vieni stipriausių IT bendruomenės talentų. Iš ties mažai tikėtina. Tačiau darbas, kurį turėjo atlikti amerikietis su kolegomis, jo paties nuomone, „buvo puikus savęs ir savo galimybių patikrinimas nestandartinėje aplinkoje. Be to, projekto metu supratau, jog savo organizacijoje turiu kolegas, kuriais nuo šiol galiu visiškai pasitikėti.”
Daygeliui kyla natūralus klausimas, kam tokio pobūdžio projektai reikalingi IBM ar kitoms globaliai veikiančioms kompanijoms? Kompanijų atstovai kalbėdami apie tokius projektus, kurie darbuotojus ištraukia iš jiems žinomos ir suprantamos aplinkos ir pastato prieš virtinę asmeninių iššūkių, traktuoja kaip vieną svarbiausių sudedamųjų ugdant ateities lyderius. Todėl mūsų leidinys (Fortune) pasitelkęs personalo strategijų valdymo įmonės Hewitt Associates ir perslonalo atrankos kompanijos RBL Group ekspertus pamėgino sudaryti geriausiai ateities lyderių ugdymui pasiruošusių ir toje srityje aktyviai besidarbuojančių kompanijų sąrašą bei iliustruoti šį sąrašą keletu ryškiausių jo sėkmingos lyderystės pavyzdžių.

Kaip tampama Jeffu Immeltu?

Nieko stebėtino, kad sunkmečio fone daugelis didžiausių pasaulio kompanijų po ilgų ir nuolatinių kartojimų, kad žmonės ir jų asmeninės savybės yra kertiniai verslo sėkmės faktoriai šią populiarią ir kiek teorinę nuostatą ima apmąstyti iš naujo.
J. Randall MacDonald, IBM korporacijos personalo vadovas teigia, kad „kompanijos direktorių taryba šiuo metu, kaip niekad daug laiko praleidžia ieškodama sprendimų, kurie leistų ugdyti naujus lyderius kompanijoje”. Nors įmonė įvariems personalo mokymams per metus išleidžia 700 mln JAV dolerių, tačiau pašnekovo nuomone tai dar nieko nesakantys skaičiai. Norint būti sėkmingu reikia būti nuolatinėje „bėgimo” būsenoje ir tai dar negarantuoja sėkmės.
MacDonald nuomone, jog šiais laikais “kalbėti apie ženklų kompanijų personalų kompetencijų pranašumą viena kitos atvžvilgiu beprasmiška. Šis menamas pranašumas sunkiai įžiūrimas. Viską lemia detalės.”
Pasaulinė krizė šiuos teiginius tik patvirtino. Daugelį kompanijų buvo priverstos naujai pažvelgti į diegiamas lyderystės ugdymo programas, o jų neturėjusios privalėjo apsispręsti kokias geriausias praktikas galėtų pritaikyti pas save įmonėse.
Lyderystės ugdymo programos, kurias diegia IBM kompanija yra brangus malonumas ir su tuo visi sutinka, tačiau korporacija ar bent kiek į perspektyvą žvelgiantys suvokia, kad tokio tipo programos yra ilgalaikė investija į ateitį. Įmonės formuluodamos darbuotojams iššukius sferose, kurios su jų tiesioginiu darbu neturi nieko bendro, gauna labai aiškią ateities naudą - stiprų ir patikimą lyderį. Nors tą akimirką galbūt atrodo, kad tokia ilgalaikė investicija - nelogiška ir neracionali.
Be abejo ieškantiems greitos naudos ir nelabai besirūpinantiem savo perspektyva šios programos, o ir argumentai, kodėl jos turėtų būti diegiamos ir vystomos kompanijose, atrodo neitikinamos. Tačiau tokio tipo skeptikams, kurie netiki idėja, jog žmogus, kuris siekia savo kompetencija tobulinti srityje nesusijusioje su jo tiesiogine profesine veikla, puikiu pavyzdžiu galėtų būti General Electric (GE) kompanijos patirtis jei ypač kritišku momentu. Nors aprašytoje istorijoje nerasite sofistikuotos ir sudėtingos IBM taikomos ateities lyderių ugdymo programos gairių, tačiau savo esme GM pavyzdys leidžia suvokti nestandartinių lydersytės ugdymo programų ar sprendimų naudą ir vertę kasdienėje verslo praktikoje.
1989 m buitine įranga prekiaujantis GE padalinys išsiaiškino, jog į rinką pateko milijonai šaldytuvų turinčių esminių gamybinių defektų, kuriuos įsigiją vartotojai rizikuoja savo sveikata. Kompanija privalėjo operatyviai išspręsti šių šaldymo įrenginių atšaukimo iš rinkos klausimą. Turbūt daugelis pamanytų, jog šioje situacijoje logiškas sprendimas būtų pasamdyti patį geriausią ir efektyviausią tokių situacijų sprendimo profesionalą pasaulyje. To buvo galima tikėtis iš GE vadovų. Tačiau sprendimas buvo kardinaliai priešingas.
Kompanijos valdybos pirmininkas Jack Welch ir personalo vadovas Bill Conaty nusprendė, jog su šia krize dorotis turėtų 33 metų kompanijos vadybininkas Jeff Immelt. Nesunku nuspėti, jog su tokio mąsto problema ir jos sprendimu vadybininkas gyvenime susidurė pirmą kartą. Turbūt daugeliui kirba klausimas, ką tą akimirką galvojo Welch ir Conaty skirdami šį žmogų tokios problemos sprendimui? Atsakymo niekas nežino. Tačiau didelė tikimybė, jog Jeff Immelt jie matė ateities lyderį. Visų nuostabai jų spėjimas pasitvirtino. Jeff sėkmingai išsrėbė košę, kuri sunkia našta gulė ant jo nepatyrusių pečių. Ir tik po ilgų metų, kai ši velniška patirtis liko užmarštyje, tik tada Immeltas prisipažino, jog jis nebūtų tapes GE korporacijos valdybos pirmininkų jei neturėtų šios velniškai sunkios patirties ir jei būtų pabūgęs to meto iššūkių.
Jeff Immelt pavyzdys leidžia geriau suvokti ilgalaikių lyderystės ugdymo strategijų logiką. Sėkmingos kompanijos jau senai suprato, jog esminis jų turtas yra žmonės gebantys mąstyti ir spręsti vadovaudamiesi strateginėmis kategorijomis. Globalėjanti verslo dimensija verčia ugdyti globaliai mąstančius ir sugebančius veikti lyderius. Daugelis tokių kompanijų kaip P&G, GE, Colgate-Palmolive ir PepsiCo jau dabar savo didžiausias verslo pajamas generuoja ne vietinėse, o užsienio rinkose. Todėl nieko stebėtino, kad Jeffo Immelto tipo lyderiai yra kaip niekad reikšmingi sėkmingam kompanijų verslui ateityje.
Iš keliauninko į lyderius?
Raj Kalathur Indijoje gimęs JAV pilietis šiuo metu darbuojasi JAV kompanijos Deere atstovybėje Singapūre. Kalathur prisipažįsta, jog tai nėra lengvas darbas. Jam pavesta kuruoti kompanijos pardavimų ir marketingo klausimus dalyje Azijos ir Afrikos rinkų - ten kur kompanija beveik nežinoma.
Nors Raj Kalathur bendrovė dominuoja JAV žemės ūkio technikos pardavimų rinkoje (valdo beveik 50 % rinkos dalies), tačiau Kalathur tai mažai guodžia. Jo nuomone apie 60% naujų kompanijos klientų yra ne kur nors kitur,o Indijoje - pasaulyje didžiausiausia traktorių rinka - tačiau Indijoje apie šį prekės ženklą ir jo atstovaujamą įmonę niekas nėra girdėją. Visiems abejojantiems Raj Kalathur galimybėmis reikia pasakyti, jog didelė tikimybė, kad šiam žmogui pavyks susidoroti su jo laukiančiais iššūkiais - Deere ženklą padaryti matomu ir padidinti produkcijos pardavimus.Taip manyti leidžia tas faktas, kad tai nėra situacija, su kuria Kalathur nebūtų susiduręs anksčiau.
1996 m baigęs savo magistro studijas jis pasiprašė priimamas nemokamos praktikos į Deere kompaniją. Čia jaunas magistrantas neturėjo progos ilgai apšilinėti kojas. Kompanija jau pirmąją darbo savaitę nusprenė, jog jaunas praktikantas privalo vykti į Kiniją ir išsiaiškinti Kinijos kapitalo rinkos galimybes ir ilgalaikes perspektyvas. Kalathur prisipažįsta, jog vykdamas į šalį jis neturėjo jokio supratimo apie kapitalo rinkas, o juo labiau apie kapitalo rinkas Kinijoje. Vėliau kompanija nusprendė, kad gabus praktikantas galėtų detaliau pasidomėti Meksikos logistikos sektoriumi ir jo teikiamomis galimybėmis. Turbūt nereikia būti dideliu orakulu, jog suprastum, kad Kalathur nebuvo geriausias logistikos žinovas, o juo labiau logistikos Meksikoje. Tačiau paklaustas kaip jautėsi ir ką davė tokia „kelionių” praktika, Kalathur nedvejodamas atsako, jog „po tokių išbandymų ir patirčių jis savyje suformavo tikras lyderio charakteristikas”, kurios dabar jam leidžia esamus iššūkius pakelti žymiai lengviau. Kalathur pavyzdys tik įrodo ilgalaikės lyderystės programų efektyvumą, kurios yra diegiamas ir palaikomas didelių kompanijų.
Hewitt Associates pagrindinio partnerio Robert Gandossy nuomone “Kitas svarbus, tokios globalios lyderystės programų ugdymo aspektas - galimybė įgyti supratimą ir nuovoką, kas yra socialiai atsakingas verslas ir kokie galimi jo veiklos modeliai”. Pavyzdžiui, viena didžausių Brazilijos įmonių Natura Cosméticos savo personalą skatina aktyviai įsijungti į Nevyriausybinių Organizacijų (NVO) veiklą ir ne tik skatina, bet ir kelia uždavinį aktyviai prisidėti prie šių organizacijų strategijos kūrimo ir jos įgyvendinimo. Amerikiečių kompanija General Mills taip pat neslepia, jog jos lūkesčiai susiją su būsimais kompanijos verslo lyderiais tiesiogiai sietini ir su jų aktyviu dalyvavimu NVO veikloje.
Grįžtant prie IBM Korporatyvinės pagalbos grupės programos. Ši programa kurta pagal JTO taikos palaikymo pajėgų veiklos modelį. Kompanijos atstovų nuomone programa leidžia ne tik ukdyti lyderiui svarbias savybes ir įgūdžius, bet ir kurti pasitikėjimo atmosferą tarp kompanijos ir vietos bendruomenių. Programa kiekvienais metais į stažuotes iššsiunčia tik 500 darbuotojų (400 tūkst darbuotojų). IBM net neslepia, kad norinčių papulti į šią stažuočių programą labai daug. Tačiau atrankos kriterijai čia yra griežtesnis nei stojant į bet kurį elitini JAV universitetą, todėl darbuotojas gavęs galimybę pasinaudoti šia programa vertina tai kaip išskirtinį pripažinimą.
Harvardo Verslo Mokylos profesorius Chris Marquis IBM užsakymų atlikęs programos efektyvumo analizę pateikė išvadą, jog “visi programos dalyviai, su kuriais man teko bendrauti, prisipažino, kad dalyvavimas šioje programoje jiems dar labiau sustiprino jausmą, jog jų pasirinkta darbovietė yra kaip tik tai ko jiems reikėjo.” Profesoriaus nuomone tokie darbuotojų atsakymai ypač reikšmingi bendrovėms. Juk daugelis apklaustųjų buvo kompanijoje išdirbę nuo septynių iki penkiolikos metų, tai laikas kuomet daugelis perspektyvių ir galimų verslo lyderių palieka savo įmones.
Tenka apgailestauti, jog daugelis kompanijų vengia taikyti tokias lyderių ugdymo programas. Korporatyvinėje kultūroje dominuoja požiūris, kad kalbėti apie ilgalaikę perspektyvą ir į ją investuoti, kai reikia dolerį uždirbti čia ir dabar, nėra visai prasminga.
Tačiau taip manantiems norisi priminti, jog perspektyva ir jos matymas yra sėkmingo verslo esmė. Daugelis iš sėkmingiausiai ateities lyderius ugdančių kompanijų sąrašo čia jau nepirmuosius metus. Vienas iš įkvepenčio vizionizmo pavyzdžių galėtų būti sąrašo senbuvė Infosys. Jos vadovų nuomone, lyderio ugdymas yra ilgas ir nenutrūkstantis žaidimas, kuris kupinas intrigos.
Kompanijos Deere’s vadovas McAnally kalbėdamas apie savo įmonė primena, jog jie negali sau leisti prabangos negalvoti apie ateities lyderius “Rinkoje mes jau 178 metus. Savo versle mes negalvojame apie tai kas mūsų laukia po metų. Mes galvojame apie tai kas mūsų laukia po dvidešimties metų.”

Versta iš Fortune

P.s Visas sąrašas įmonių, kurios leidinio nuomone geriausiai ugdo ateities lyderius:

http://money.cnn.com/2009/11/19/news/companies/top_leadership_companies.fortune/index.htm?postversion=2009111916

Rodyk draugams