BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip kuriamos indoktrinacijos schemos. Prof. Raimundo Lopatos (anti)politologija?

 

Foto MELAS

Skeptiškus ir gal kiek ironiškus pono Lauro Bielinio minčių vertinimus esu aptaręs anksčiau. Neslėpiau, o ir iki šiol neslepiu savo nuostabos, jog toks žmogus (aiškiai grafomaniškos natūros) gali užsiimti akademine veikla, o juo labiau tokioje aktualioje, griežtai politinio proceso analizavimo kokybės požiūriu, politologų rengimo srityje. Stebėjausi, stebiuosi ir stebėsiuosi tuo, kaip politinio proceso vertinimo orakulus rengia žmonės, kurių minčių formuluotės gali būti chrestomatiniais loginių klaidų pavyzdžiais. Ilgai teko save įtikinėti, jog bielinių fenomenas neišvengiamas subproduktas, kuris randasi formuojantis akademinei politologinės disciplinos tradicijai, beje, kaip ir bet kuriai kitai naujai formacijai, tačiau šis savęs įtikinėjimas patyrė visišką fiasko.

Gerbiamo Bielinio temą, beje, su jo paties pagalba, asmeniškai sau užbaigiau skaitydamas paskutines jo „analitinio” opuso “Poker face” eilutes. Turėjau vilties, jog politologų kalvės, o ir pačios disciplinos diskreditacija généralité išsikvėps sulaukusi griežto pačių politologų atkirčio vertinant šią viešą politologijos ir visko, kas su ja susiję, profanaciją. Deja, Lauro Bielinio svaičiojimai pakibo ore. Dar daugiau, pavymui šiai bieliniškai politologinės minties eklektikai į viešąją erdvę sugrįžo seniai girdėtas profesorius Raimundas Lopata. Taip taip, tas pats, kurio degtinės grameliu atskiestos mintys jau tapo ištisos politologų kartos ideologine šerdimi, ironiškai įvardijama - lopatoplogija.*

Po ilgo tylėjimo šis politologinės (lopatologinės) minties impresarijus viešojo diskurso avanscenoje išniro su „pribloškiančiu”, savo apimtimi ir pretenzija į apibendrinimą, projektu - knyga „Politikai ir istorija: Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos” . Anot knygos autoriaus, tai mėginimas aptarti Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko istoriosofines koncepcijas ir ne tik tai, pasišauta sukonstruoti naują pastarųjų dvidešimties metų politinių procesų vertinimo naratyvą, kuris, reikėtų suprasti, su šiuo knygos pasirodymu bus renčiamas ant demaskuojančių (Brazauskas - katalikas - tikras konservatorius - idealistas, Landsbergis - pagonis - politinės ideologijos požiūriu absoliutus oportunistas, o kai kuriais aspektais marginalas) R.Lopatos įžvalgų ir galingo socialdemokratų bei politiniuose paribiuose atsidūrusių kažkada įtakingų, tačiau dabar politinio mailiaus kategorijai priklausančių, V.Landsbergio ir konservatorių nedraugų pamąstymų karkaso. (Paskutinieji Mečio Laurinkaus analitikos „šedevrai” to iliustracija).     

Raimundas Lopata pradeda skambiu teiginiu:

A.Brazausko samprotavimai daug stipriau sieja katalikybę ir lietuvių kultūrinį tapatumą negu V.Landsbergis. A.Brazauskas be katalikybės negali įsivaizduoti Lietuvos įsijungimo į Vakarų civilizaciją. Savo požiūriu į krikščionybę ir religiją prezidentas yra didesnis konservatorius negu profesorius.

Katalikiškąjį solidarumą jis vertina aukščiau politinio ir socialinio solidarumo. V.Landsbergis taip pat suvokia krikščionybės ir katalikybės vaidmenį Lietuvos civilizaciniam tapatumui, tačiau jis žavisi ir pagoniška Lietuva.

Cituoju R.Lopata/Lrytas.lt

Nekomentuosiu - elementarus blūdas, tik suformuluosiu keletą klausimų menamam oponentui (dėl laiko stokos negalėjau sudalyvauti knygos pristatyme vykusiame Kovo 23 d TSPMI).

1. Kokios akademinės disciplinos perspektyvoje yra renkamasi analizuoti Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio asmeninio „religingumo” temą: psichoanalitinėje, religijotyrinėje, teologinėje, moralės filosofijos (etikos)? (Kiek žinau, tai ponas Raimundas Lopata nesti nei vienos įvardintos disciplinos ekspertu);

2. Kodėl pasirinkta strategija argumentum ad hominem, kuri diskusiją su knygos autoriumi daro beveik neįmanoma? ? (Aš asmeniškai nežinau nei prezidento, nei profesoriaus religinio jausmo turinį ir gilumą aptariančių teorinių darbų, todėl negaliu šiuo aspektu oponuoti ponui Lopatai, kas tuomet gali? Galbūt pats Brazauskas ir Landsbergis..?);

 Pvz. Kaip jūs oponuotumėte išvengdami argumentum ad hominem teiginių tokiai profesoriaus ištarai:

Stiprų asmeninį A. Brazausko ryšį su religija įrodo jo atsiminimai iš vaikystės bei neabejotinas Katalikų Bažnyčios autoriteto pripažinimas. „Jis prisimena, jog kai buvo septynerių metų Kaišiadorių bažnyčioje girdėjo sklindančią giesmę „Marija, Marija”. Tokių atsiminimų šiaip sau nesugalvosi. V. Landsbergis, priešingai, jis atvirai sako: „Manęs tėvai niekad nevedė į Bažnyčią”

Cituoju Delfi.lt

Aš nesugebėčiau…

3. Kodėl temos aptarime remiamasi žodynu, kuris yra visiškai irelevantiškas politologinei paradigmai (mėginimas sąvokas „katalikiškas solidarumas”, „religinė savimonė”, kuriomis drąsiai žongliruoja lopotologijos pradininkas, priskirti politologinei paradigmai galimas tik tuo atveju, jei kokiu nors stebuklingu būtų pavyktų skaitytoją įtikinti, jog “religinio jausmo” temą galima analizuoti politologinės metodologijos įrankiais), tokiu būdu užsiimant sąvokų turinių klastojimu ir problemos rimtumo bei gilumo imitacija?

4. Kodėl gerbiamas R.Lopata naudoja argumentum ad novitatem triuką, kuris renčiamas ant jo profesorinių regalijų autoriteto, leidžiančio jam kalbėti ex catedra tonu, taip siunčiant signalą jaunajai politologų kartai, kad ne argumentų tvirtumas ir teksto kūrėjo talentas, o institucinis ir ideologinis lojalumas yra akademinės karjeros ar “pripažinimo” garantas? Kas tai, profesoriškos fobijos, neurozės - aiškus argumentų nebuvimo ir temos ne aktualumo suvokimas - mėginant slapstytis po sofistikuota leksika ir paradigminiais “naujadarais” siekiant juos įteisinti pasitelkus institucinės indoktrinacijos magiją?

Pamaniau, jog daliniu atsakymu klausimams galėtų būti paties profesoriaus mintys:

“Kažkada vienas eruditas yra pasakęs, kad nė vienas sveikai protaujantis žmogus niekada neskaito knygos nuo pradžios iki pabaigos. Sveikai protaujantis žmogus perskaito tik jį dominančias vietas, visa kita praleidžia. Ypač sveikai protaujantys - protingiausieji - skaito ne knygas, bet ką nors apie jas, paprastai recenzijas”.

Cituoju  Delfi.lt 2008 06 11

Ironija, autoironija, diagnozė…?

Keletas išvadų:

  • Politologijos disciplina Lietuvoje stipriai ideologizuota, dar daugiau, nesama aiškesnio noro išlikti klasikinio intelektualinio maišto (opozicija, bet kokios totalybės formos) orbitoje;
  • Politologų rengimo ir ugdymo strategija didele dalimi priklauso nuo pavienių žmonių „nuotaikų” ir asmeninės motyvacijos;
  • Daug gabių politologų teoretikų patraukia į valstybės tarnybą ar politiką, taip nukraujindami šią discipliną - palikdami daug erdvės tarpti gan vidutiniškų gabumų „talentams”;
  • Besimezgančios politologinės mokyklos (V.Radžvilas, A.Jokubaitis) niekaip nevirsta naratyvia minties struktūra - institucine/ideologine organizacija su praktiniam veikimui reikalingais įrankiais;

* Trumpas ekskursas: alkoholis ir kūryba

Asmeniškai man, alkoholis ir gebėjimas mąstyti nėra binarinė opozicija, atvirkščiai daugelis mokslo ir meno šedevrų gimė jų kūrėjams pasinėrus į apdujimo būseną. Todėl alkoholio pomėgį, t.y. mėgavimąsi kūrybinių mūzų draugija a la bodleriškame stiliuje, laikyčiau tam tikra talentingų žmonių privilegija, leidžiančia jų talentui išsiskleisti pačia radikaliausia ir kūrybingiausia forma - taisyklė, kuri galioja talentingiems. Na, o talento stokojantiems alkoholis - galimybė eliminuoti, bet kokius santūrumo ir padorumo likučius, save ir tekstą prievartaujant atrasti reikšmingą bei aktualią fabulą, kuri prikaustytų aplinkinių dėmesį. Dažnai tokiems kūrėjams ” fabulą” pakanka įsprausti į skambų straipsnio ar knygos pavadinimą nesibodint iškęsti gėdinančių komentarų lavinos dėl turinio eklektiškumo. O kodėl turėtų bodėtis, jei eilinis šimtas gramų degtinaitės seklius talento ir intelektualinės intuicijos vandenis paverčia srauniomis „išminties” upėmis sabutylnikų kompanijoje. Juk jų pripažinimas svarbiausia.

Rodyk draugams

Atleisti…

Conquirentes et videns quoniam bene illis responderit interrogavit eum quod esset primum omnium mandatum

Audi Israhel Dominus Deus noster Deus unus est

Anima tua et ex tota mente tua et ex tota virtute tua hoc est primum mandatum

Te ipsum maius horum aliud mandatum non est

Unus est et non est alius praeter eum

Tota anima et ex tota fortitudine et diligere proximum tamquam se ipsum maius est omnibus holocaustomatibus et sacrificiis

Non es longe a regno Dei et nemo iam audebat eum interrogare

Mark

Šiandien buvo kalbama apie sugrįžimą prie įstatymo dvasios. Dvasia irgi sugrįžo į įstatymą. Įstatymas yra forma, o dvasia yra formos galimybė ir visa tai suręsta dėl galimybės sugrįžti. Sugrįžtama tam, kad būtų atleista. Kartais atleidžiama visai kartai arba visai rūšiai. Atleidimas būtinas…

Rodyk draugams

Vakarui apie ad illos quia hodie impleta est haec scriptura in auribus vestris

Si linguis hominum loquar et angelorum caritatem autem non habeam factus sum velut aes sonans aut cymbalum tinniens

Et si habuero prophetiam et noverim mysteria omnia et omnem scientiam et habuero omnem fidem ita ut montes transferam caritatem autem non habuero nihil sum
Et si distribuero in cibos pauperum omnes facultates meas et si tradidero corpus meum ut ardeam caritatem autem non habuero nihil mihi prodest

Caritas patiens est benigna est caritas non aemulatur non agit perperam non inflatur

Non est ambitiosa non quaerit quae sua sunt non inritatur non cogitat malum

Non gaudet super iniquitatem congaudet autem veritati

Omnia suffert omnia credit omnia sperat omnia sustinet

Caritas numquam excidit sive prophetiae evacuabuntur sive linguae cessabunt sive scientia destruetur

Ex parte enim cognoscimus et ex parte prophetamus

Cum autem venerit quod perfectum est evacuabitur quod ex parte est

Cum essem parvulus loquebar ut parvulus sapiebam ut parvulus cogitabam ut pa

rvulus quando factus sum vir evacuavi quae erant parvuli

Videmus nunc per speculum in enigmate tunc autem facie ad faciem nunc cognosco ex parte tunc autem cognoscam sicut et cognitus sum

Nunc autem manet fides spes caritas tria haec maior autem his est caritas

Απόστολος Παῦλος

juk taip ir bus

taip ir bus

paskutinį sykį

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos” (Baltos lankos, 2009)

Rodyk draugams

Nesuprantu feminisčių ir homoseksualų, bet myliu A.Šliogerį.

Niekada anksčiau neteko girdėti apie Nidą Vasiliauskaitę. Tačiau kai ši jauna mergina pradėjo viešą polemiką su profesoriumi Arvydu Šliogeriu apie ją išgirdo visi. Pirmasis įspūdis - drąsi mergina, mat viešumoje susikauti su neurotišku ir mizantropišku profesoriumi gali nedaugelis. Ne todėl, kad profesoriaus mizantropiškumas išvirsta į užgaulų poleminį stilių, kurio net ir pats drąsiausias oponentas privengtų dėl galimo viešo pažeminimo, bet dėl to, kad dažnai išsakomos šliogeriškos mintys apie politinius ir visuomeninius procesus yra kaip niekad taiklios ir aktualios. Jas sukritikuoti bemaž neįmanoma.

Todėl Vasiliauskaitės „drąsą” pradėti polemiką su Šliogeriu vertinau kaip tik šiuo aspektu. Maniau, jog gerbiama Vasiliauskaitė ims ir radikaliai sukritikuos Šliogerio „niekio” koncepciją, su jaunatviškumui būdingu intelektualiniu įniršių demaskuos šliogeriško panteizmo tuščią pretenziją konstruoti naują lietuvių savimonės ideologiją. Deja klydau. Nežinau, ar dėl to paties jaunatviškumo, ar dėl perdėto noro būti labiau matomai nei jos ar profesoriaus idėjos, tačiau Vasiliauskaitė tesugebėjo Šliogerį apkaltinti nekorektišku poleminiu stiliumi ir antifeministiniais teiginiais. Beliko padaryti išvadą, jog šiai jaunai „intelektualei” (kabučių niekaip negaliu išvengti) griežtai asmeninė ir nepretenduojanti į akademinį rimtumą Šliogerio nuomonė tapo svariu pagrindu „konceptualiai” kritikuoti profesoriaus nesamą antifeministinę „teoriją”, o ir pačią filosofo asmenybę. Prisipažinsiu, jog buvo įdomu stebėti viešus Vasiliauskaitės mėginimus šliogerišką argumentum ad hominem logiką „statyti” į vietą. Pastangos, deja, nepasiteisino.

Įdėmiau pažvelgęs į jaunosios filosofės pamintijimus taip ir nesupratau, ką jie reiškia ir ką norima jais pasakyti. Beliko konstatuoti, jog šios jaunos merginos emocionaliuose pagraudenimuose, kurie dažnai peraugdavo į isterišką vyriškumo neigimą in principium, nieko svaraus ir įtikinamo prieš Šliogerio teiginius neatradau. Su tokiu pakiliu ir įsakmiu tonu pradėjusi prokuroro kalbą iš esmės, t.y dėl motyvų, vėliau Vasiliauskaitė visiškai praskydo ir tapo kalbos korektore - technine darbuotoja, o ne prokurore - lygiaverte proceso dalyve kitai proceso pusei, t.y. A.Šliogeriui. Tiesa, autorės garbei reikia pripažinti, kad Šliogerio minčių formulavimo stilistiką ji kritikuoja ne tik nuosekliai ir gausiai, bet ir įtikinamai. Bene pirmoji tą padariusi viešai ir tokiu radikaliu gestu. Ši išvada yra vienintelis racionalus Vasiliauskaitės pozos vertinimas ir jos aiškinimas. Tačiau Vasiliauskaitės isteriškas ir primygtinis noras vystyti diskusiją apie Šliogerio minties raiškos stilistiką man regis beprasmiškas. Stilius yra perdėm individualus dalykas. Nemanau, jog kažkas kaltintų F.Nyčę ar A.Šopenhauerį dėl perdėto cinizmo ir kartkartėmis įžeidaus rašymo stiliaus. Tai yra jų stilius. Mes renkamės skaityti šiuo stiliumi ar ne. Juk stilius nesirenka mūsų kaip skaitovų. Todėl esame laisvi apsispręsti dėl teksto stilistikos.

Tačiau jaunosios filosofės perdėtas „rūpestis” Šliogerio minčių estetika - neatsitiktinis. „Drąsioji” Vasiliauskaitė pamėgino atlikti neįtikėtinai bravūrišką ir mirtiną, bent kiek save gerbiančiam intelektualui, triuką - ji šliogerišką žodžio meistrystę tiesiogiai susiejo su minties turiniu. Va va teisingą išvadą padarėte. Suprask, jei stilius vulgarus, tai ir mintis neturi šansų būti bent kiek gilesnė ir prasmingesnė. Atvirai sakant truputį klerikalus ir viduramžiais dvelkiantis scholastinio mąstymo recidyvas. Buvo toksai minties istorijos laikotarpis, kad teksto stilistika kūrė minties ontologiją, o ne minties ontologija diktavo tekstinės išraiškos formas. Tačiau tą nesusipratėlišką flirtą tarp minties ir jos formos stilistikos nutraukė L. Vitgenšteino primygtis siūlymas geriau patylėti, jei nesugebama logiškai ir aiškiai suformuluoti minties. Gaila, Vasiliauskaitė to neišgirdo, nors ir turėjo. Juk jei neklystu šios merginos esama vienos perspektyviausių jaunųjų filosofijos žvaigždžių (imu tuo stipriai abejoti). Tai va, šis mėginimas per formą kritikuoti turinį (Vasiliauskaitės kritika Šliogeriui) daugiau nei neįtikinamas, drįsčiau spėti, jis atskleidžia pavojingą tendenciją, įsivyraujančią intelektualų tarpe - savo „intelektualumo” koeficientą sieti su TV, radijo ar internetinio portalo auditorijos reitingu. Kitaip tariant, jaunųjų intelektualų noras būti populiariems labiau charakteringas nei noras būti kukliai išmintingais, o tai susiję su stiliaus “mandrumu” ir minties sensacingumu.

Reziumė. Man regis, jog Vasiliauskaitės mėginimas įgelti arba „pastatyti” profesorių į vietą pasirodė bemaž vertas užuojautos. Išties čia be jokios ironijos, man gaila šios merginos. Gaila ne todėl, kad jos orientacija (linkęs spėti homoseksuali) ją verčia jaustis tam tikru visuomenės paribiu, o dėl to, kad keistas noras įgelti mizantropiškai asmenybei, Vasiliauskaitei pačiai to nesuvokiant, ją nebyliai verčia rinktis Šliogerio siūlomą pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą bei jų diktuojamas žaidimo taisykles. Vieši Vasiliauskaitės pamąstymai, tiksliau apologetika feminizmui ir savo apsisprendimui būti homoseksualia, atrodo apverktini ir apgailėtini. Apverktini ir apgailėtini todėl, kad šios apologetikos niekam nereikia, mažiausiai jos reikia feministėms ir homoseksualiems žmonėms. Šis prometėjiškas heroizmas ne vietoje ir ne laiku, jis tiesiog stokojantis nuovokos. Tokiu nenuosekliu mėginimu apginti tai, kas neapginama viešai (tikėjimas), ši jauna mergina save stumia į dar gilesnį dalies visuomenės, palaikančios feministines ar homoseksualias idėjas, ignoravimą ir nepalaikymą . Tokia turėtų būti natūrali reakcija į viešus nusikalbėjimą ir pajuoką, kurios sulaukia panašūs išsišokimai. Niekam ne paslaptis, jog A.Šliogeris jau seniai kovoja su savo vienatvės ir perdėtos išminties demonais. Vasiliauskaitė veikiausiai dar nežino, kokią triuškinančią galią turi šie demonai, kai jie susigrumia su nepatyrusia ir verksminga siela. Tačiau dėl savo jaunatviško ego ir nepatyrimo jaunoji filosofė strimgalviais veržiasi į tą jos asmeninės reputacijos armagedoną. Turbūt tai reikėtų pateisinti nesveiku noru prilygti didiems epochos išminties autoritetams. Deja, Vasiliauskaitei nepavyko.

Todėl ir mylių Arvydą Šliogerį, tiksliau jo išmintį - tikėti idėja nekvaršinant galvos dėl jos racionalizavimo ir mėginimo apginti ją viešai. Juk retas iš mūsų nuoširdų savo tikėjimą viešai gina. Tikėjimo iš mūsų niekas negali išplėšti, tai giliai asmeniška ir autentiška. Tikėjimas ir aš esame viena. Esant reikalui tikėjimą galiu tiktai paliudyti, ką ir padarė Šliogeris kalbėdamas apie Plutarchą ir mezgimo vadovėlius, tačiau užsipultas Vasiliauskaitės nepuolė savo tikėjimo ginti. Gerbtina ir daug pasakanti laikysena. Juk nebūtina ginti tai, kuo giliai širdyje tiki, nors tam ir graso išorinės isteriškos jaunalesbietiškos atakos. Tuo tarpu Vasiliauskaitė su religiniam fanatizmui būdinga aistra užsipuolusi Šliogerį leido suabejoti pačios nuoširdžiu tikėjimu tuo ką gina. O tai leidžia šią jauną ir sutrikusią merginą traktuoti kaip sektantišką ir gilią tikėjimo bei asmenybės krizę išgyvenančią asmenybę. Ar tokią asmenybę galima suprasti? Ne supratimo, o globos ir pagalbos šaukiasi tokia isterika minčių salvė.

Asmeniškai manau, kad feministinis judėjimas, ypač Lietuvoje, savo tikslais keldamas tik abortų legalizavimo ir homoseksualios orientacijos moterų teisių gynimą, save stumia į jau minėtą keistai nepatrauklų asocijavimą su isteriškomis pavilionienėmis ir vasiliauskaitėmis, kurios savo intelektulios pozicijos stygių slepia po inkvizicine retorika - kas prieš mus, tas vertas laužo! Nuoširdus palinkėjimas visam feministiniam Lietuvos avangardui, kad taptų mažiau klerikalus, verksmingas ir isteriškas. Nes priešingu atveju su tokiu „feminizmu” polemizuoti galės tik psichoterapiautai, bet ne filosofai, sociologai ar politologai.

Rodyk draugams

Gabriel Garcia Marquez. Laiškas.

Gabrielis Garcia Marquezas neseniai pasitraukė iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos - limfos vėžys. Regis, kad liga vis labiau plinta. Šis visame pasaulyje žinomas Kolumbijos rašytojas pasiuntė atsisveikinimo laišką bičiuliams.


Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.
Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.

Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.

Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato* * daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.

Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.
Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.

Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.

Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.

Rytojus neužtikrintas niekam - nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.
Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.

Rodyk draugams

Dvi valandos į dangų…

Dvi valandas žiūrėjau į dangų. Taip ilgai dar nebuvau spoksojęs. Labai įdomi debesų architektūra, spalvos.

Likti vienam prieš dangų - atsistoti liūdesio šešėlyje, tačiau su viltimi sulaukti saulės spindulio. Šio spindulėlio ilgesys pažadina vaizduotę. Įsikabinusi į praeitį ji traukia įvairius vaikystės, jaunystės vaizdinius bei patirtis. Nemaniau, kad tai gali būti taip tikra ir gyva. Pačiam sau smalsu paaiškinti tokį vaizduotės suaktyvėjimą ir praeities patirčių sugyvinimą. Kodėl dabar ir kodėl taip stipriai, ryškiai?

Visame šiame vaizduotės šėliojime…takas, medžiai, vaikščiojimo misterija. Kiek daug tikėjimo…buvo. Dabar esama tam, kad būtų sumokėta už išdavystę - vardan sugalvoto gyvenimo.

Rodyk draugams