BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie girtą humorą

Tarpinė pakopa tarp socializmo ir kapitalizmo yra alkoholizmas.

Norman Brenner

Subtilus humoras intelektualios draugijos privilegija. Rizikuoju suklysti, tačiau visos didžiosios kultūros, kaip taisyklė, esti kokybiško humoro avangardas, kuris geba atskleisti įvairialypėje metaforinėje kalboje koduojamą bendruomenės kultūrinio paveldo ir dabarties realijų subtilumą bei niuansizmą. Humoras tampa reikšmingu galios įrankiu, veikiančiu bendruomenės nuotaikas ir pasaulėžiūrinius branduolius. Kokybiškas humoras neįmanomas be intelektualaus ir subtilaus humoristinio teksto mediatoriaus, o brandžios ir dinamiškos visuomenės idealas negali būti realizuotas praktikoje, jei humoras lieka tik periferiniu viešojo gyvenimo reiškiniu. Ironija ir autoironija - būtina sąlyga, kaip dabar mėgstama sakyti, sveikai visuomenei rastis.

Lietuviai su malonumu veizėja įvairius proginius televizinius opusus, kurie kritiškąją auditorijos dalį kaskart verčia aikčioti dėl televizinių profesionalų bukumo ir fantazijos stygiaus, o galiausiai įtikina ir visiškai atsisakyti vaizdadėžės. Tokių šviesėjančių galvų kaskart vis daugėja. Tačiau jų nepakanka, kad dominuojanti televizinė eklektika susigėdusi trauktųsi iš mūsų viešojo gyvenimo centro į jai ir priklausančią periferinio reiškinio zoną. Kol kas tenka taikstytis su įkyrių televizinių personažų brukama propaganda. Tikėkimės neilgai.

Tuo tarpu mūsuose jau tapo tradicija, jog balandžio pirmosios  - melagių dienos (keista, jog katalikiškame krašte švenčiama tokia šventė, juk anot Kristaus - „velnias yra melo tėvas”), šventimas tampa šiokiu tokiu įvykiu - oficialia, visų Lietuvos humoristų ir humorą suprantančių bei vertinančių, švente. Išskirtinė šios dienos dominantė -  progine retorika atmiežtas televizinių kanalų mėginimas ironizuoti bei parodijuoti lietuviškąją kasdienybę. Privilegijuotais(!) televizinių humoreskų personažais tampa prieš ironizuojančius(?) ir parodijuojančius(?) žandro „klasikus” besigūžiantys politikai. Lietuvoje tapo įprasta dėti lygybės ženklą tarp politinės satyros ir humoro général. Politikai, virtę klounais, ir klounai, virtę politikais, yra lietuviškos kasdienybės surrealism, kuris jau nieko nebestebina.

Dar daugiau, pati televizija Lietuvoje tapo humoro kolosu, kurį mėgdžioja  ar nerašytu standartu laiko didžiuma lietuvių. Štai ir vakar po ilgų vaikštynių su šunimi keletui minučių prisėdau prie kalbančios ir rodančios dėžutės. Planavau paveizėti į ilgai anonsuotą humoro vakarą. Intrigavo tai, jog  eteryje turėjau išvysti patį velnią. Mano giliam liūdesiui to padaryti nepavyko, nes TV ekrane išvydau ne įtaigų pinčiuką, o renginį vedantį girtą žmogų. Nustebau, jog televizijos kanalas, kuriam jau grėsė galimybė netekti transliuotojo licenzijos, vakaro „vinimi” pasirinko girtą renginio vedėją, atsiprašau, nepasirinko, o pačiam leido rinktis, koks girtumo laipsnis tinkamas lietuviško humoro įtaigumui sustiprinti.

Nusenęs vyriškis nerišlia kalba mėgino polemizuoti su Dievu(?), reikia manyti, kad vakaro dramaturgine fabula turėjo tapti velnio ir Dievo polemika. Nepavyko. Dievas neapsikentęs velniui priminė, kad alkoholio/alkoholikų reklama TV eteryje leidžiama tik po vienolikos. Tačiau tik su velniui(?) priderančiu avantiūrizmu buvo atšauta, jog jau vienuolika, nors laikrodis tą akimirką rodė devynias valandas vakaro. Tikra bulgakoviško Volando magija. Laikrodžio rodyklės girto velniūkčio paliepimu šokinėja kaip nori. Ši ne juoktis, o verkti verčianti mizanscena buvo pagardinta besikartojančiomis muzikinėmis klišėmis ir politinio teatro lėlių subukėjusiais žvilgniais, kurie stebėdami to vakaro varjetė žvaigždės blankų pasirodymą nejuto nė menkiausio diskomforto. Charakteringas sumiesčionėjusio provincialo bruožas - negebėjimas vertinti situacijos delikatumo laiku priimant sprendimą šalintis gėdingos ir garbės nedarančios draugijos. Ši charakteristika (su retomis išimtimis) galioja visai mūsų politinei bendruomenei.  Vakarykštis vakaras su kaupu tai patvirtino.

Stebina tai, jog TV kanalo vadovybė neteikia jokių komentarų ir nesiima jokių veiksmų prieš savo darbuotojus, kurie į eterį išleido girtą žmogų. Kalbėti apie paties „girto velnio” personažo likimą neverta. Savo pasirodymu jis gan sėkmingai įtvirtirtino humoro „klasiko” statusą šio žanro ribas susiaurindamas iki girto kolūkiečio leksikos. Regis, jog dabar Lietuvoje pakaks būti girtam idant galėtum pretenduoti į auditorijos leipulį sukeliančio humoristo statusą. Ir tik pamėginki tokio „humoro” nesuprasti, tuoj būsi apšauktas pavyduoliu ar neprogresyviu konservatorium. Beje, pastarasis vakaras galėjo tapti, o ir manau tokiu taps, pavyzdžiu, kaip eteryje galima išvengti alkoholio reklamos apribojimų. Dabar eteryje bus galima reklamuoti ne alkoholį, o patį alkoholiką. Dar daugiau, alkoholiką, kuris mūsų vaikučių renkamas vienu mėgstamiausių TV personažų. Visiems tiems, kurie postringauja apie mūsų demokratijos sustabarėjimą ir suklerikalėjimą teks prikąsti liežuvius. Viešojoje erdvėje pas mus apstu silikoninių deivių, girtų pinčiukų ir vienos nakties žygdarbiais besipuikuojančių „visuomenės veikėjų”, o dabar, kaip alkoholio pramonės magnatai teigia, ir alkoholio gėrimo kultūrą(?) išmanančių tiesioginio eterio gurmanų. PAMIRŠKITE GERĄ SKONĮ IR TAKTĄ - IŠMUŠĖ PADUGNIŲ IR NEVYKĖLIŲ VALANDA. MŪSŲ DEMOKRATIJOS VARDAS - GELTONOS SPALVOS HUMORAS!!!

Vive la vanité, la bêtise, la naïveté!

Rodyk draugams

Vienas namuose su kunigu R.D arba kodėl TV kunigai vagia Šv.Kalėdas

Idealybė?

Buvo laikai, kai Kūčias ir Šv.Kalėdas galėdavai sutikti be kunigo R.D. Ne, jokios ironijos čia nėra. Išties, kažkada buvo laikas, kai ramiai su namiškiais galėjai šnekučiuotis TV ekrane maloniai skambant muzikiniam fonui ar akis skaidrinančiam apsnigtos kaimo pirkios vaizdeliui. Šiais metais viskas pasikeitė. Dabar gerbiamas kunigas tapo dažnesniu mūsų namų svečiu/fonu nei aktorius Makolis Kalkinas su savo bukoka komedija (mano nuomone, tai išsamus instruktažas jaunajam sadistui) „Vienas namuose”. Gerbiamo kunigo saldžiabalsė patetiška retorika jau tapo savotiška TV eterio leksikos žanro klasika, o per šias šventes galutinai save legalizavo kaip sotaus lietuviškų švenčių stalo pramoginės programos dalis. Brrr….

Šiais metais kaip niekad buvo justi, kad Šv.Kalėdos bus nužymėtos reikšmingu PRIEŠ ir PO kunigo R.D ženklu. Pasiekėme tokį šios asmenybės virtualizacijos lygį, kad jos buvimas kalėdiniame TV tinklelyje tapo natūraliu šventinio laikotarpio reiškiniu. Buvo Šv. Kalėdos iki R.D apsireiškimo(?), prasideda epocha po apsireiškimo. Linkęs manyti, jog Šis apsireiškimas turės toli siekiančias pasekmes. Beje, pirmieji bažnytinio kulto tarnų virtualizacijos daigai jau kalasi. Deja, jie aiškiai Bažnyčios nenaudai.

Tautos folklore skambantis kalambūras apie TV eteryje rodomos karvės populiarumą, gerbiamo kunigo atveju, visa šios ištaros vulgarumo estetika su kaupu išsipildė. Dar daugiau, pradėjau manyti, kad tuoj vaikai per Kalėdas lauks ne Kalėdų Senelio, o Kalėdų R. Humoras? Galbūt. Deja, man visiškai nejuokinga.

Nejuokinga dėl to, kad būdamas šioks toks katalikas negaliu atsistebėti tuo nekuklumu, kuriuo leidžiama trykšti tam tikro tipo (čia tipą pabrėžiu) dvasininkams, TV eteryje ar kitose mass medijose. Argumentas apie virtualią evangelizaciją manęs neįtikina. Mažai mane įtikina ir kai kurių eterio žvaigždėmis (?) tapusių „brolių” užstalės edukacinė (?) retorika, glėbėsčiuojantis su glamūrinio gyvenimo būdo žvaigždutėmis ir įvairaus plauko profanais, kurie ją paverčia dekoratyviu televizinės dramaturgijos kiču.

TV ekrano hegemonas, susiurbęs eterinio kunigo(ų) NARCIZIŠKĄ - AŠ į savo saldafobiškomis nuosėdomis, kalkėmis ir storu riebaliniu sluoksniu apaugusį kanalizacijos vamzdį visa šią mizansceną stebinčius ekrano mankurtėlius palieka su aiškiai TV eteryje propoguojamo bukaprotiško gyvenimo būdo indulgetyvia nuojauta. Juk kunigas jausmingai glaustydamas su kokia nors muzikine grupele ant scenos, kurios repertuare dainuškos apie spenelius ir plaukelius ne evangelizuoja kaimą ir bendruomenes, o savo buvimu sakyte sako, mielieji visa tai yra NORMA. Logika panaši į tą, kuria vadovaujasi žmogelis stebėdamas savo kaimo kleboną, kartu su seniūniu smagiai čiauškantį vietinėje šventėje. Jei klebonas yra, tai reikalo būta švento ir jokios paskalos apie seniūno „ėjimą į kairę” šios akimirkos sakralumo nesumenkins. Klebonas - garantas, kad viskas, kas vyksta yra patepta Dievo. Įstabiausia šioje visoje kunigo ir TV fenomeno dramaturgijoje regisi ne „nuodėmių nurašymo” faktas, o bukumo ir beskonybės įteisinimo TV liturgija, kuriai išmaniai vadovauja ne kas kitas, o tikras(?) kunigas.

Tiesa, reikia pripažinti, jog vyraujanti nuomonė visiškai priešinga autoriaus dėstomai. Namiškiai net piestu stojosi gindami TV eterio kunigą(us)(?), kai tarstelėjau keleta pastabų apie tai, jog kunigui nedera vaidentis TV kanalų eteryje, kurie su prolitariatui būdingu įkarščiu gina pozicijas kardinaliai priešingas bažnytinėms (vis dar tikiu sveika logika). Likau nesuprastas. Tiek to. Tiesa, kontra argumentacija buvo tokia beveik pribloškiančiai meta. Daugeliui regis jog tai, ką TV rodo tai ir YRA kaip rodo. Klausiu, o kas tas YRA kaip rodo? Atsakymo sulaukiu gan aiškaus, TV rodo tai, kas ji YRA iš principo, t.y. pačios savo „tikrovę”, o tai reiškia, kad TV rodo tai, kaip ji mato tai, ką rodo ir tai YRA GERAI, nes iš principo po šiuo ethos nieko nėra tik plika estetika (pamaniau, kaip stipriai mūsų epistemologinę paradigmą suėmęs I. Kantas - fenomenologijos kaip nebūta), o ji tik subjektyvus pamintijimas apie grožį, kuris išgelbės pasaulį. Mums tai tinka ir patinka.

Belieka likti prie nuvalkiotos ir iki skausmo atpažįstamos išvados, jog tai, ką rodo TV, yra ne tikrovė, o prodiuserių ir dalies TV kanalų administracijos bukaprotiškumą, ne vaizduotę, o būtent bukaprotiškumą, kuriuo kaip nesveiku maistu minta žemas arba vidutines pajamas gaunantys lietuviai, iliustruojanti tikrovė(?). Minėjau, jog TV kunigai šį bukaprotiškumą pateisina, o kai kurių baikštesnių avelių akyse ir išteisina.

Gaila, kai Šv.Kalėdas vagia ne Grinčas, o kunigai, atsiprašau TV kunigai…

P.S.

Kai, kurie apžvalgininkai būgštauja, kad Bažnyčia kėsinasi į politikos sacrum. Be reikalo, negali kėsintis į tai, ko neliko, t.y. politikos. Politika tapo TV karusele, o atrakcionų parke visi žaidžia tais pačiai žaislais - Bažnyčia ne išimtis.

Rodyk draugams

Motinos vagys, melagės?! Televizinis teisingumas…

Kilniomis ir gražiomis idėjomis dangstomas nesąžiningumas ir melas tampa ypač bjauriu, kai šiomis idėjomis dangstytis pasišauna žmonės, be skrupulų paminantys bet kokią moralę. Nors gal ir nevertėtų stebėtis, nes Lietuvoje jau tapo simptomiška, kad didžiausiais moralės apologetais tampa tie, kurie su morale turi tik tiek bendro, kad jų moralės apibrėžimas remiasi į tris kertinius žodelius: sočiai, daug ir kitų sąskaita.

O dabar apie viską nuo pradžių. Nesu didelis įvairių pokalbių laidų a la Oprah Winfrey šou gerbėjas. Tokiam santūrumui turiu savas priežastis. Tačiau tai, ką šį vakarą atsitiktinai išvydau vieno televizijos kanalo eteryje, lengvai nustebino.

Trumpas ekskursas… Prisipažinsiu, kad visos lietuviškos tapatybės problemos ir klausimai, kuriuos kėlė filosofai A.Maceina, S.Šalkauskis, o postmoderniame diskurse savaip žavingai pratęsė N.Putinaitė, asmeniškai išlieka vis dar aktualiomis. Patikėti viena iš versijų, kurią siūlo mano minėtieji mąstytojai, man vis pristinga kažkokio “gyvo” ir tikro, lietuvišką charakterį apnuoginančio tipažo. Kitaip tariant, klausimas kas yra lietuvis, asmeniškai man lieka vis dar atviru.

Paklausite, kam čia kergiu moralę, televiziją ir lietuviška tapatybę? Ogi štai kodėl. Kaip jau minėjau, turėjau “malonumo” šį vakarą pasižiūrėti televizinę laidą (”Valanda su Rūta”). Tema: motinystės pašalpos ir ar sąžiningai, ar nesąžiningai šios pašalpos mokamos moterims, kurios tikėtina prieš motinystės atostogas savo darbines pajamas pasididino.

1. Atsakau, kodėl čia moralė?

Yra tokia žurnalistė Rūta Grinevičiūtė, kuri valdininkų ir politikų armiją, besinaudojančią įstatymo landomis, verčia drebėti, taip, kad jokia kita “instancija”, apart Rūtos “paskutiniosios”, to nepajėgia (valio už principingumą). Tačiau, pasirodo, šis žurnalistinis teisingumas yra labai jau subjektyvus bei butaforinis ypač pradedant kalbėti apie asmeninę tokio moralės “apologeto” sąžinę. Manau, kad Rūta dalyvaudama kitos Rūtos laidoje stipriai “paslydo”. Pirmoji Rūta ištarė “gražią” ir “prasmingą mintį” to veikiausiai pati nesuvokdama. Jos nuomone, valdininkai, politikai bei kiti plikbajorijos atstovai negali įstatymų landomis naudotis ir už tokį naudojimasi privalo būti baudžiami. Graži ir principinga pozicija, pamaniau, tačiau prakalbus apie motinas, savo nuomonę mitriai pakeitė. Anot žurnalistinės “sąžinės balso”, mamos, besinaudojančios įstatymo spragomis, turi teisę, o ir suprask pareigą taip elgtis. Tai va, spręsti jums. Pasirodo, sukčiauti galima, jei savo suktybes pridengi kilnia ir prasminga motinos pareiga. Atvirai - pasibjaurėjimo verta nuostata. Tiesa, dvejopam moralės įteisinimui visuomet galima pasitelkti argumentą ad hominem - vaikai iš bado miršta. Bet tiek, kiek mačiau “karstų” akcijos dalyvių veidų, nė vienas nebuvo pamėlęs nuo alkio, o ir Grinevičiūtei studijoje kompaniją palaikė Jackaitė ir Baukutė. Viena dievagojosi savo kompetencija nekilnojamo turto versle, kuri jai leido sąžiningai “uždirbti” motinystės atostogų pinigus, na, o “garbioji” Seimo narė Baukutė, pamiršusi neteisėtą kanceliarinių išlaidų (5 tūkst Lt) naudojimo ir pinigų vogimo iš bankomato istoriją, tapo sentimentaliu ir verksmingu visų “kenčiančių” (už kokius 4-7 tūkst litų per mėnesį) moterų užtarėja. Šios “teisuolės” ir “motinos herojės” man tapo ryškiu televizinio teisingumo farso akcentu. Spėju, kad šios dvi pranoktų ir Jean Baudrillard’o simuliakrinės sąmonės turinių ir formų rėmus. Tai, va tokia ta moralė. Televizijoje ir televizijos personažams ji viena, o tiems kas už jos kita. Jei esi mama iš televizijos ar Seimo, gali lupikauti kitų sąskaita, o jei ne…na ką čia, jau kaip Dievas duos…o gal prokuroras.

2. Atsakau, kodėl čia televizija?

Nes teisingai protingi žmonės sako, kad mūsų karta gyvena televizinį virtualų gyvenimą. Jo skiriamasis bruožas - jokių bruožų nebuvimas. Etika, estetika, stilius ir t.t., tai yra tai, kas sukonstruojama per 45 min eterio, o kitų 45 min eterio yra kardinaliai paneigiama. TV yra bažnyčia, kuri įteisina arba išteisina. Mano aptariama vakaro laida, įteisino sukčiavimą prieš naivią ir apsižioplinusią valstybę. Vakar Rūta Grinevičiūtė peikė tuos, kas apvaginėja “žioplinėjančią” valstybę, o šiandien daro didvyrėmis tas, kurios nekukliai…tiek to - nori būti geromis motinomis (čia ironija, nesupratusiems).

3. Atsakau, kodėl lietuviška tapatybė?

Šio vakaro laida man leido įsitikinti, kad jos nėra. Tiesiog nėra. Prancūzijoje atlikus apklausą apie šios šalies piliečių savęs tapatinimą su tam tikromis nacionalinėmis vertybėmis pasidarė apmaudu dėl mūsų. Respublika, Marselietė, konstitucija, revoliucija, tai vertybės, su kuriomis save tapatina prancūzai išskirdami iš kitų tautų. Pas mus tuo tarpu alus, krepšinis, blondinės. Prie ko čia vėliava, himnas ar dar kas nors paklausite. Teisingas atsakymas būtų “paėsti”, “pasitūsinti”, pasivolioti Turkijos kurorte už nemenkus vaiko pinigus. Maslow poreikių piramidės papėdė yra mūsų tautos psichocharakteristinis karkasas, ant kurio laikosi visas lietuviško gyvenimo būdas. Jei atvirai, nuoširdžiai gaila.m Gaila dėl to, kad savo nesąžiningumą, kuris giliai šaknijasi mūsų tautos skurdo kultūroje, skiepijame savo vaikams nuo mažų dienų. Skaudžiausiai, kad tą daro ne pačios “skurdžiausios” mamos.

P.s O dabar visoms esamoms ir būsimoms mamoms, kurios dėl šių peripetijų (motinystės atostogų) patiria stresą. Patikėkite, esu visomis keturiomis už jus, jei kas kėsinasi į sąžiningai uždirbtus Jūsų pinigus. Asmeniškai mano daugelis pažįstamų moterų, kaip tik tokios. Vienos gauna daugiau, kitos mažiau. Tačiau tai, ką pamačiau šitoje laidoje, nustebino…nejau moterys-motinos taip negerbia savęs?

Rodyk draugams