BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Valdą Adamkų arba kodėl meluoja/klysta(?) prezidentai

Foto wikipedia

Skaitau Valdo Adamkaus pamąstymus (interviu) apie Lietuvą. Dabartinę Lietuvą buvęs šalies vadovas regi: nuskurdusią, supriešintą, emigruojančią, demokratinių vertybių deficito sąlygomis gyvenančią ir pasimetusią. Buvusiam šalies vadovui liūdna, kaip ir daugeliui dar likusių Lietuvoje, kad nepriteklius, erzelis ir pyktis tapo skiriamaisiais mūsų visuomenės bruožais. Ką daryti, kad situacija pasikeistų? Klausyti(?) Valdo Adamkaus patarimų.

Buvęs šalies vadovas teigia žinąs, kur šios velniavos priežastys. Jo nuomone, per mažai pliekiame (pliekėm) Rusiją ir stokojame aistros kovojant su jos imperialistiniu paveldu bei dabartimi. Išalkę ir badmiriaujantys gūdžios provincijos daugiavaikės šeimos tėvai, anot šalies vadovo, privalo sukaupę paskutinius energijos likučius, kaip tikri titanai, stoti į kovą su jų bėdų ir negandų „kaltininke” Rusija. Valdo Adamkaus nuomone, šiugždu, kad toks „kovotojas” neapleistų ariergardo ir savo urzgiančio pilvo genamas nepasiduotų pagundai emigruoti. Toks sprendimas prilygtų savo teritorijos atidavimui priešui. Sutikite, keistas dabarties problemų vertinimas. Tačiau didvyriškų pavyzdžių esama ir jie įkvepia net šioje absurdo situacijoje. Buvęs prezidentas nepasidrovi save pristatydamas tokio pavyzdžio provaizdžiu.

Skaitant Valdo Adamkaus mintis supranti, kad šis žmogus vis dar „kovoja” šaltajame kare. Tiesa, savo šaltojo karo koncepcijos nesugeba, o gal nenori, paaiškinti. Apsiriboja nuoroda į, jo nuomone, išskirtinį šios temos eksperto Edwardas Lucaso veikalą Naujasis šaltasis karas ir viskas. Jei atvirai, graudu skaityti, jog prezidento geopolitinę pasaulėžiūrą formuoja (formavo), mano giliu įsitikinimu ne pats stipriausias, šios temos veikalas. Dar daugiau, stebina šio politiko visiškai nekuklus savo kuklių pastangų ir galimybių veikti JAV administracijos politiką Rusijos atžvilgiu, vertinimas. Valdas Adamkus, jo paties žodžiais, buvo tas žmogus, kuris pradedančią bepatikėti gerąja ir mielaširdingąja Rusija, t.y. Vladimiru Putinu, buvusio JAV prezidento administraciją privertė atsitokėti. Buvusio valstybės vadovo žodžiais, šis jo „nekuklus” indėlis ir vėl leido JAV sugrįžti į savo „natūralią” - konflikto su Rusija, būseną, suprask, palankią Lietuvai. Keista išvada žmogaus, kurio vadovavimo šaliai metu visas Lietuvos energetikos ūkis tapo Rusijos energetinės sistemos vasalu.

Atskiros replikos prašosi kitas prezidentinių pamąstymų perlas. Prezidentas ypač apgailestauja dėl nusilpusių ir išsikvėpusių partinių organizacijų. Jo nuomone, partijos taip ir nesugebėjo įgyti deramo pripažinimo visuomenėje. Dar daugiau, buvusio ekscelencijos nuomone dėl politinės sistemos vertybinio, idėjinio ir organizacinio išsikvėpimo kaltos tos pačios partijos. Reikia pripažinti, kad su savo kritika partijoms gerbiamas Adamkus nuoseklus. Bendraujant su partijomis buvusiam šalies vadovui reikalai klostėsi ne kaip, karčios patirties esama, o ir tais retais atvejais, kai „pavykdavo” susikalbėti, gimdavo labai keisti ir Lietuvos ūkiui nuostolingi energetiniai projektai: Williams (konservatoriai), LEO LT (socialdemokratai). Atsitiktinumas? Galbūt ir taip, tačiau tikrai atsitiktinumu neina vadinti Valdo Adamkaus ir jo aplinkos eksperimentavimų su „naująja politika”, kuri destabilizavo Lietuvos partinį, o ir politinį gyvenimą ilgiems metams į priekį - atvėrė populistinės politikos Pandoros skrynią, kurios turiniu iki šiol minta mūsų politinė sistema. Kyla natūralus klausimas, ar buvęs šalies vadovas neslapukauja ir nelieja apsimestinių ašarų dėl sistemos, kurią kryptingai jis ir jo aplinka talžė ir silpnino?

Visas prezidentinių pamąstymų tekstas kupinas fantasmagoriškų ir su realybe prasilenkiančių teiginių. Psichologija tokio mąstymo paraboles įvardintų aiškiai - šizofrenija. Deja, mūsų politiniame gyvenime šizofrenija jau tapo norma.


P.s Ironiška, kad dėl Lietuvos negandų Rusija skalbiama jos pačios finansuojamame leidinyje. Stebiuosi, kad per antrines ir tretines įmones Anatolijaus Čiubaiso vadovaujama Rusijos energetikos gigantas (RAO JES) finansuoja kitos šalies leidinius, kurie pliekia Rusijos politinį oficiozą. Nors ne, nesistebiu Lietuva jau senai tapo Rusijos vidaus politinių ir verslo kovų veidrodžiu ir įrankiu. Gaila, kad mūsų prezidentas, tikiu nuoširdžiai, naiviai tiki tuo ką sako bei gi tampa Rusijos dujininkų ir elektros energetikų klanų tarpusavio kovų įrankiu.

Rodyk draugams

Premjeras Andrius Kubilius - vienišo herojaus mirtis?!

(ELTA) nuotr.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius nusprendė susitvarkyti savo viešųjų ryšių aruodus. Aruodų tvarkymui pasikvietė ūkvedį su patirtimi - Virgį Valentinavičių (buvęs Alfa.lt redaktorius). Darbai pajudėjo. Pajudėjo taip spėriai, kad lietuviška geografija Virgiui Valentinavičiui pasirodė per kukli. Premjeras buvo priverstas kelti sparnus skrydžiui už Atlanto vandenyno. Šią asmeninio įvaizdžio gerinimo odisėją vyriausybės vadovo patarėjai pakrikštijo skambiu šūkių: „Premjeras ieško investicijų Amerikos žemyne”. Premjero patarėjų korpusas pasistengė, kad kiekvienas sekantis Andriaus Kubiliaus užatlantės kelionės „laimėjimus” suprastų, jog investicijų ieškojimas nėra koks nors PR turistavimas, o labai kruopščiai apskaičiuotas planas, kaip Amerikos investuotojus sudominti jiems visiškai nežinoma šalimi. Visiems burbantiems apie vizito netikslingumą stengiamasi įteigti, kad premjeras turi konkrečių tikslų, kurių įgyvendinimas duos apčiuopiamos naudos šalies ūkiui, o tai reiškia - kiekvienam iš mūsų. O jei ir šie teiginiai neįtikina, tai esama ir papildomų.

Vyriausybės vadovo ir jo komandos užsimota plačiai. Justi, jog Andriaus Kubiliaus išvyka į JAV kruopščiai suderinta su kai kuriomis personalijomis Lietuvos žemelėje. Šie kiekvieną akimirką pasiruošę iš kišenės traukti vis naujus argumentus, kurie abejojančius premjero vizito prasmingumu kaip mat nurašo į neišmanėlių ir pavyduolių gretas. Tokiu nepamainomu „originalių” idėjų ir „strateginių” projektų šaukliu, tapo ištikimasis premjero Sanča Panča - Donatas Kreivys. Pavymui Andriaus Kubiliaus užatlantės „pasiekimų” saviliaupsėms, ūkio ministras puola antrinti labai jau neįtikėtinais, tačiau skambiais, teiginiais apie Lietuvą kaip Šiaurės Baltijos regiono inovacijų centrą. Nenoriu plėstis primindamas Ostapo Benderio Vasiukų kaimo projektą, tik pasakysiu, kad ministro pamąstymai benderiškų vizijų sąraše galėtų pretenduoti į gana aukštą vietą. Nepaisant šių jau standartiniais tapusių ministro “pamąstymų” akivaizdu, jog su premjero išvyka į JAV visa Andriaus Kubiliaus vyriausybės ir atskirų ministerijų viešųjų ryšių mašinerija pradėjo judėti labai aukšta pavara ir sparčiai didindama tempą.

Kyla natūralus klausimas, kodėl dabar ir kodėl tokiu būdu? Beje, nemažiau smalsu sužinoti, kodėl šiam Kubiliaus įvaizdžio korekcijos planui tokia svarbi JAV ir joje besibazuojančios Silicio slėnio įmonės? Norint į pastaruosius klausimus rasti atsakymus, svarbu suvokti esamą Andriaus Kubiliaus įvaizdžio ir jo politinės situacijos būklę. O ji, reikia pasakyti, nepavydėtina. Visos Lietuvoje kylančios ekonominės, politinės, socialinės įtampos tiesiogiai asocijuojasi su pono Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdomas politika. Ekonomikos skatinimo planas neveikia, bedarbystė auga geometrine progresija, emigracijos mastai jau seniai pranoko visus įmanomus rekordus, o čia dar žiūrėk ir korupcijos skandalai. Viskas, kas galėjo šioje situacijoje pakenkti Andriui Kubiliui ir jo vyriausybės įvaizdžiui bei politinių pozicijų tvirtumui, išsipildė su kaupu. Todėl nereikėjo didelės premjero patarėjų išminties suvokiant, jog bet kuris premjero ir jo komandos mėginimas Lietuvoje ieškoti asmeninio ir vyriausybės įvaizdžio reabilitavimo resursų būtų patyręs, o ir dabar patiria, absoliutų fiasko. Kalbant be užuolankų, vyriausybės vadovas yra ištiktas politinės/įvaizdinės komos, kuri po savivaldos rinkimų gali baigtis premjero politine mirtimi.

Norint išvengti tokio liūdno Andriaus Kubiliaus politinio/įvaizdinio finalo, jo komandai reikėjo situaciją keisti radikaliai. Tačiau radikaliam situacijos perlaužimui premjerui naudinga linkme maišė/o šie faktoriai:

-         Andriaus Kubiliaus asmeninis charakteris nėra pati geriausia faktūra modeliuojant įspūdingą ir įtikinamą PR rūbą (įsitempęs, baikštus, tiesioginio kontakto vengiantis, intravertiškas, biurokratinis, sausas ir t.t);

-         Andrius Kubilius, būdamas premjeru, taip ir nesugebėjo proaktyviai formuoti savo premjerinio įvaizdžio. Ne jis, o jam įvaizdį suformavo krizė, valdinga prezidentė (jos fone Kubilius atrodo baikščiu mokinuku), dėmesinga ir diplomatiška Seimo pirmininkė (jos fone Kubilius atrodo sausu „kirvuku”);

-         Premjero įvaizdį formavo/ja ir atskiri ministrų pasisakymai bei sprendimai, kurių premjeras sąmoningai „nepastebėdavo” taip tik dar labiau gilindamas politinę ir įvaizdinę savo ir visos vyriausybės keterą (Dagys - „bambaliai”, Kreivys - „mistinis ekonomikos skatinimo planas”, Vilkaitis „visi galai veda į Vilnių” ir t.t);

-         Chaotiška ir stabilumo stokojanti koalicija Seime ir Vyriausybėje, bei politinių naujokų tyčiojimasis iš Andriaus Kubiliaus ir jo nesugebėjimas „nuleisti” jų ant žemės, politikams ir visuomenei tapo visiškai „neįgalaus” politikos paveikslą;

-         Chaotiški santykiai su paties partija (frakcija Seime) tapo papildomu argumentu prieš Andrių Kubilių, kaip partijos vadovą;

Sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau ir šio užtenka, jog suprastumėme, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė Andrius Kubilius ir jo patarėjų komanda. Nacionalinių lyderių plejadoje Andriui Kubiliui paliktas tik statisto vaidmuo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė sumaniai tvarkosi vidaus ir užsienio politikos baruose, Seimo pirmininkė Irena Degutienė profesionaliai vairuoja Seimo laivą, o ir puikiai stiprina savo pozicijas konservatorių partijoje, kitaip tariant, Andriui Kubiliui savo politinės reikšmės ivaizdiniam sustiprinimui Lietuvoje neesama vietos ir erdvės, jis tiesiog išstumtas iš lietuviško erdvėlaikio. Todėl amerikietiškasis premjero politinio ir įvaizdinio gaivinimo projektas buvo ne galimybė, o atvirkščiai būtinybė.

Reikia manyti, kad filosofinį išsilavinimą turintis premjero patarėjas Virgis Valentinavičius puikiai išmano graikiško mito logiką, o ypač kruopščiai išstudijavęs Homero „Odisėją” ir joje aprašomą Odisėjo žygio simbolinę reikšmę didvyrio ir tautos (piliečių bendruomenės) santykio psichologijai. Nes kitu atveju visa ši premjero ir jo kariaunos užjūrio viešųjų ryšių epopėja taps ne graikiško herojaus triumfo, o tragedijos istorija. Statyti už pirmąjį (triumfo) variantą išmoningai vilioja ministro pirmininko preciziškas mėginimas kartoti šio mito psichologinę logiką ir istorinę chronologiją. Į užjūrį vykstama užkariauti JAV investuotojų bendruomenės simpatijų (Troja). Visus stebinčius šią narsią kovą už papildomą investuotojų dolerį mėginama įtikinti, kad pergalė pasiekta (Troja užimta). Tokiai žiniai sustiprinti iš užjūrio skrieja kvapą gniaužiantys pranešimai apie premjero susitikimus su kompanijų “Faceboook”, “Oracle”, “IBM”, “Cisco”, HP atstovais bei JAV prezidento kabineto nariais. Lietuva ruošiama pergalingam savo „didvyrio” sugrįžimui iš už Atlanto. Triumfo sugrįžimas negali būti užtemdytas ir iš Lietuvos atskriejančių skeptiškų mintijimų, jog vizitas nedavė jokių apčiuopiamesnių rezultatų ir iš principo buvo bevertis. Vyriausybės vadovas paklūsta homeriško mito vidinei logikai - Odisėjo (Kubiliaus) triumfuojantis grįžimas į Itakę (Lietuvą) negali būti paprastas ir trumpas. Dešimt metų Odisėjas privalėjo grumtis su įvairiomis gamtos stichijoms ir dievų siųstais išbandymais, kol pasiekė savo gimtąją šalį. Andrius Kubilius tiek laukti negali, todėl bevelija mito dramaturginę laiko liniją trumpinti. Tą jam leidžia padaryti puiki oro linijų infrastruktūra ir modernios orlaivių navigacinės technologijos, kurios neleis premjerui ir jo komandai pasiklysti grįžinėjant į savąją Įtake (Lietuvą). Iš visos Odisėją lydėjusios gamtos ir dievų išbandymo plejados premjerui beliks patirti tik politinių vietos dievų (parlamente) ir dievukų (partijoje) išbandymus ir rūstį. Tačiau neverta nuogąstauti, nes prie to premjeras jau pripratęs. Kaip pats sako, turi tam imunitetą. Todėl tikėtina, jog vyriausybės vadovo apsireiškimas triumfuojančio herojaus amplua, kurį per šias kelias užatlantėje praleistas savaites tauta privalėjo naujai „atrasti”, „suprasti” ir „įvertinti” (to tikisi premjero PR komanda), taps vienu pagrindinių media įvykių, kuriuos su pasimėgavimu aptarinės lojalūs premjerui ir jo aplinkai orakulai (žurnalistai). Kitaip tariant, planas „Atgaivinkime politinį/įvaizdinį paliegėlį” su kaupu būtų išpildytas.

Toksai scenarijus įmanomas ir labai tikėtinas, jei ne vienas „bet”… Graikiško mito logika yra tragiško herojaus logika. Herojaus, kurio lemtis yra pražūtis - sunaikinimas (Achilas, Prometėjas, Odisėjas ir t.t). Šios vidinės graikiško mito dinamikos neturėtų pamiršti ir optimizmu trykštantys premjero patarėjai. O susirūpinimui esama pagrindo. Odisėjo sugrįžimas į Itakę virsta skaudžia tragedija, kurios centre nepripažinto, atstumo, nesuprasto žmogaus vienatvė, pasibaigianti žūtimi nuo mylimo sūnaus rankų.  Odisėjo triumfas tapo jo mirties pranašu. Šis Andriaus Kubiliaus virtualizuotas „politinio svorio” auginimo projektas, kuriam pasirinkta gerokai nuo lietuviškų politinių batalijų nutolusi geografinė erdvė, yra perdėm rizikingas, o ir su visam mažai teikiantis vilties pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Kelia nuostabą faktas, kad žinią, kurią premjero komanda pasirinko pasiųsti Lietuvai, visiškai neaktuali ir stokojanti politinio ir socialinio konteksto. Nejau premjero komandos strategai nesuvokia, kad kalbos ir svaičiojimai apie aukštąsias technologijas ir šio sektoriaus įmonių investicijas Lietuvoje, tradicinių ūkio šakų drebėjimo prieš bankroto šmėklą fone, skamba, kaip siurrealistiniai kliedesiai. Bedarbių armija ir iš įsiūčio springstantys vos galą su galu suduriantys piliečiai netiki, nesupranta ir nenori girdėti sofistikuotų ir miglotų premjero ir jo komandos „strategų” kalbų apie technologinį ir inovatyvų Lietuvos ekonomikos šuolį. Netiki šiais premjero burtais ir tie, kurie išmano šią sritį ir suvokia jos teikiamą naudą. Netiki todėl, kad nuo premjero kalbų - dar būnant 2004-2008 m. Seimo opozicijos lyderiu - apie jo pasiryžimą aktyviai siekti Lietuvos modernizacijos įvairiose ekonomikos šakose - niekas nepasikeitė ir beveik nepasistūmėjo į priekį. Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais tariant, turime tauškiančių, o ne dirbančių premjerų tradiciją tęsiantį vyriausybės vadovą. Tokiu „vizionizmu” premjeras save atskleidžia kaip žmogų, kuris su Lietuvos realybe turi tik tiek bendro, kad žmonos rankomis sumoka mokesčius ir savo pase turi įrašą „Lietuvos respublikos pilietis”. Tik tiek. Jei šis užjūrio investuotojų medžiojimo safaris premjero komandai teikia vilčių atlikti jo, kaip „politinio sunkiasvorio” įvaizdinę reabilitaciją visuomenės ir konservatorių elektorato akyse, tai tokia su tikrove prasilenkianti politinės komunikacijos strategija ministrų kabineto galvą ne reabilituoja, o laidoja kaip groteskišką ir realybėje nesigaudantį politinį anachronizmą.

Skubotos išvados - pasakytų tas negausus simpatikų būrelis, kuris dar nepraranda vilties dėl premjero. Ir iš dalies su jais sutikčiau. Didelė tikimybė, kad šiuo užjūrio vojažu Andrius Kubilius pradeda savo titanišką kovą dėl partijos pirmininko posto, o ne dėl „širdžių” premjero titulo. Toks šio vizito interpretavimas būtų logiškas. Nors Irenos Degutienės pirmininkavimo klausimas partijai jau išspręstas, belieka sulaukti savivaldos rinkimų rezultatų, kurie taptų formalia priežastimi Andrių Kubilių patraukti į šoną, tačiau premjeras ir jo komanda dar nepraranda vilties. Nepraranda vilties, nes Irena Degutienė yra silpna vienu reikšmingu aspektu. Ji neturi aplink save sutelkusi patikimos ir gebančios strateguoti žmonių komandos, kuri prie visų teigiamų Seimo pirmininkės asmeninių savybių sugebėtų ją parodyti kaip lyderę, turinčią ilgalaikę viziją ir strategiją. Čia Andrius Kubilius ir jo „strategai/vizionistai” kaip niekad stiprūs ir kupini fantastiškiausių „idėjų”. Todėl artėjant savivaldos rinkimams turime būti pasiruošę išgirsti dar ne vieną „įdomią” premjero ir jo komandos mintį. Žaidimas prasideda va bank, nes Andriaus Kubiliaus partinė mirtis būtų skausminga ne tik šiam politikui, bet ir už dabartinio konservatorių lyderio nugaros stovinčioms verslo grupuotėms. Vyriausybės vadovo pralaimėjimas partinėse grumtynėse reikštų ir bet kokio reikšmingesnio politinio vaidmens praradimą iki artimiausių parlamento rinkimų, o opozicijos sėkmės atveju ir po jų. To kol kas nenori nei pats premjeras, nei jį remiantis verslas, nei jo asmeninių patarėjų kariauna. Ši Homero „Odisėjos” herojaus reminiscencija, kurią savo užjūrio „investicijų paieškos” žygiu mėgina atlikti Andrius Kubilius ir jo komanda, gali būti traktuojama, kaip premjero žinia partijai apie tai, kad premjeras „dar turi parako” ir yra pasiruošęs pakovoti dėl savo pozicijų partijos viduje, o ir Lietuvos politinėje padangėje.

Nors premjero komanda taptų jo stipriąja puse galimose grumtynėse su Irena Degutiene ir partijos opozicija, tačiau paradoksaliai ši komanda yra ir labiausiai premjerui kenkiantis veiksnys. Apstatęs save nepartiniais patarėjais ir ministrais dabartinis partijos pirmininkas net didžiausius simpatikus pastūmėjo į partinę opoziciją sau. Vyraujančias įtampas ir jų mastą paryškino viešas dviejų Andriaus Kubiliaus „ištikimųjų” susikirtimas. Mantas Adomėnas užsipuolė Vilniaus merą Vilių Navicką dėl jo perdėto prielankumo homoseksualių žmonių eitynėms Vilniuje. Abu priklauso tam pačiam partijos Vilniaus skyriui. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog šis viešas partijos „bičiulių” susikirtimas ne kas kita, kaip į paviršių kylančios konservatorių partijos lyderio komandos kautynės. Kautynės dėl įtakų ir sąrašo vietos prieš artėjančius savivaldos rinkimus. Vieši premjero bičiulių svaidymaisi kaltinimais esamoje situacijoje jam ypač nepatogūs ir nenaudingi. Jie siunčia signalą partijai, kad Andrius Kubilius nesugeba susitvarkyti su savo artimiausia aplinka. Žmogui, kuris nesusitvarko su vieno partijos skyriaus problemomis ir vėl patikėti partijos vairą…daugelis prieš spręsdami labai gerai pagalvotų. Ir ne paslaptis, Andrius Kubilius jaučia, kad šis sprendimas būtų ne jo naudai.

Gaila konstatuoti niūrų faktą (esu konservatorių simpatikas), tačiau premjero užjūrio odisėja ir vėl patvirtino jau ne kartą viešai svarstytą mintį, kad Andrius Kubilius nėra politinis lyderis, kuris gebėtų kurti, valdyti ir sau naudinga linkme kreipti politinį procesą. Ši užjūrio kelionė ir galimai jos pagalba mėgintos spręsti įvaizdinės ir politinės premjero problemos, mano nuomone, patyrė visišką fiasko. Norint būti herojumi nereikia sėkmingos istorijos, reikia būti herojumi, kuris nesėkmingą istoriją paverčia legenda apie save ir savo šlovę. Jei atvirai, truputį nuvylė ir Andriaus Kubiliaus komunikaciją kuruojanti komanda. Puikiai premjero vaidmenyje mėginę rekonstruoti graikiško mito herojaus prototipą visiškai prašovė su mano jau minėto politinio, ekonominio ir socialinio konteksto interpretavimu. Šis konteksto nesuvokimas ne tik neleido tikėtis sėkmės, bet ir dar labiau pagilino premjero politines/įvaizdines problemas. Premjerui ir jo komandai norėčiau palinkėti suvokti vieną esminę tiesą: aurea praxis, sterilis theoria.

Rodyk draugams

Ko Andrius Kubilius gali pasimokyti iš Davido Kamerono? Apie Didžiąją Britaniją po krizės.

Paklausus tūlo lietuvio, kokiam politiniam flangui priklauso premjeras A.Kubilius, retas, kuris suklystų atsakydamas - konservatoriams, o ir teiginiui, jog tai svarbus žmogus Lietuvoje nekiltų noras prieštarauti. Tačiau lietuviams esama ir kito nemažiau svarbaus konservatyvių pažiūrų politiko. Tiesa dar ne premjero, bet greitai juo tapsenčio - Davido Kamerono (43). Daugelis jo vadovaujamai konservatorių partijai pranašauja triumfą pavasarį vyksiančiuose Britanijos parlamento rinkimuose. Regis savo sėkme neabejoja ir pats Kameronas. Reikia pripažinti, kad mūsų emigrantams, o ir čia likusioms jų šeimoms, šis politikas, kur kas reikšmingesnis nei mūsų besiblaškantis premjeras. Artimiausiu metu tik nuo charizmatiškojo brito politikos efektyvumo priklausys ar emigracijai save pasmerkusių ir jų šeimų artimųjų piniginės pilnės tokiais pačiais tempais, kaip iki krizės. Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų Davidas Kameronas atsakinėjo amerikiečių savaitraščio NEWSWEEK apžvalgininkui Stryker McGuire.

Jūs esate labai populiarus Britanijoje. Rinkėjams jūs patinkate. Tačiau apklausos rodo, kad jūsų partijos populiarumas nėra jau toks įtikinamas. Daugelis apklaustųjų teigia, kad konservatorius renkasi ne todėl, kad jiems patinka partija, o todėl, kad nepatinka leiboristai. Ar prieš rinkimus šios nuotaikos jums nekelia nerimo?

Klausykit, aš pers savo gyvenimą dar nė karto nesu sutikęs politiko, kuris būtų patenkintas savo reitingais. Nesu aš jokia išimtis. Ir sau, ir partijai nuolatos kartoju, kad mes privalome stengtis būti geresni. Tačiau vargu ar atsiras prieštaraujančių teiginiui, kad partijos populiarumas ir įdirbis tikrinami rinkimuose. Šiuo aspektu mums metai buvo pavykę. Jei prisiminsime savivaldos rinkimus ir rezultatus, kurių pasiekė partija mums ypač svarbiose apygardose, tai turėtumėte sutikti, jog metai mums buvo sėkmingi. Nereikia slėpti ir to fakto, kad žmonės labai nepatenkinti leiboristų vyriausybe, tai mums išėjo į naudą. Nepaisant to mums reikėtų labiau pasistengti, jog rinkėjai balsuoti ne „prieš”, o „už”. Tvirtas ir aiškus pasitikėjimas būsima vyriausybe ypač svarbus. Šalis yra apimta recesijos. Žmonių palaikymas ir supratimas ypač reikšmingi kalbant apie sprendimus, kurių reikės imtis. Todėl partijai sakau, kad prieš musų akis atsiveria labai sudėtingų darbų ir iššūkių metas.

Ar galėtume įvardinti tris darbus, kuriuos padarysite tapęs premjerus per pirmąsias keleta darbo dienų. Darbus, kurie aiškiai parodytų jūsų kitoniškos politikos kryptį, neleisiančią jūsų tapatinti su leiboristų trylikos metų valdymo stiliumi?

Pirmasis darbas, tai pergalė Afganistano kare. Nuo pirmųjų dienų kibsiu į šį reikalą. Tarnaujantiems Afganistane išmokas padidinsime dvigubai. Antras, nemažiau opus klausimas - valstybės biudžeto deficitas. Susipažinę su biudžeto planu kitiems metams, kurį pristatė Alistair Darling, mes likome priblokšti. Tokio neatsakingo, nenuovokaus ir neprofesionalaus biudžeto projekto dar nesu matęs. Todėl pirmas darbas, kurį atliksime su kabinetu, tai biudžeto peržiūrėjimas išlaidų mažinimo ir pajamų didinimo linkme. Trečia ir labai svarbi darbų kryptis - valstybinio/biurokratinio aparato mažinimas. Šalyje esama tiek daug kontroliuojančių institucijų, kad žmogus norintis dirbti savo tiesioginį darbą to negali normaliai daryti. Daugiau laiko sugaištama įvairių deklaracijų pildymui ir tikslinimui nei tiesioginei veiklai.

Po rinkimų paveldėtumėte vieną labiausiai praskolintų Europos Sąjungos valstybių. Kai kurie ekonomistai Britaniją lygina su ant finansinės katastrofos ribos balansuojančia Graikija. Biudžeto deficitas stulbinantis, ką planuojate daryti, kad sumažintumėte šį deficitą ir tuo pačiu neblogintumėte viešojo sektoriaus paslaugų kokybės (ligoninės, mokyklos)?

Aš nesutinku su nuostata, kad kokybiškoms paslaugoms reikia išimtinai didelių pinigų. Pasižiūrėkite į verslo pasaulį. Šią sunkią ekonominę akimirką verslas mažina išlaidas, tačiau nuo to paslaugų kokybė nenukenčia. Atvirkščiai, kai kur ji net gerėja. Tačiau tenka pripažinti, kad daliai paprastų britų, tokie teiginiai atrodo neįtikėtini ir beveik iš stebuklų sferos. Aš kartojau ir kartosiu, kad aukščiausios grandies biurokratai švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuje gauna per didelius atlyginimus, o ir jų skaičius yra išpūstas. Atlyginimus, kaip ir šių pareigybių skaičių, privalu mažinti, o sutaupytas lėšas reikia nukreipti tiesiai moksleiviams ir jų mokytojams ar medicinos įstaigoms ir medikams. Viešojo sektoriaus atlyginimai, išskyrus mažiausias pajamas gaunančius, privalės būti mažinami, pensijinis amžius prailgintas. Sutinku, kad tokias mintis keista girdėti iš opozicijos lyderio, tačiau realybė yra tokia.

Ar nesibaiminate, jog daugelio Europos valstybių palaikytas griežtesnės finansų sistemos kontrolės modelis taps apynasriu Sičio finansinėms institucijoms ir jų dinamizmui, kuriuo taip didžiuojamasis jau gerus du dešimtmečius?

Ne griežtesnis reguliavimas, o efektyviai veikianti sistema ir struktūra turėtų būti prioritetas. Todėl mes patys planuojame Anglijos bankui suteikti didesnius įgaliojimus reguliuoti finansines institucijas ir jų veiklą šalies teritorijoje. Be abejo, čia reikia ir tam tikros bendra-europinės koordinacijos ir aš nesu prieš. Tačiau privalu atsiminti, jog pagarba kiekvienos valstybės interesui išlaikyti didesnę ar mažesnę kontrolę savo institucinei sąrangai turi būti puoselėjama.

Jūs nuolatos pabrėžiate, kad norite „solidžių bet ne vergiškų” santykių su Amerika. Kai kas šį jūsų pasakymą interpretuoja, kaip lengvą spyrį Toni Bleirui. Kas jūsų nuomone Blairo-Busho santykiuose buvo ne taip ir kaip tai galėjo pakenkti Britanijos interesams?

Didžiausia šių santykių problema - Toni Bleiro nenoras formuluoti aiškius nors ir nevisai malonius klausimus. Na pavyzdžiui: Irako karo eiga, šalies atkūrimo planai ir jo kontrolė. Dabar visa ši situacija kelia labai daug klausimų. Deja, jie nebuvo užduoti, kai to labiausiai reikėjo. Turiu pasakyti, kad situaciją tokioje perspektyvoje matau ne tik aš. Bendraujant su kolegomis iš Respublikonų partijos sulaukių tų pačių pastebėjimų. Jų nuomone, kai būdavo tinkamas laikas ir vieta kelti klausimus iš pono Bleiro jie jų neišgirsdavo. Tai ir yra problema. Manau, kad nei Margarit Thatcher, nei John Majoras, o juo labiau Winston Churchill nebūtų taip pasielgę. Nors mes nepamirštame, kad šiuose santykiuose esame jaunesnieji partneriai, tačiau žinome, kad galime ir nemažai pasiūlyti.

Jūsų pirmtakai Tony Blair ir Gordonas Brownas savo partnerystę su JAV administracija mezgė nelengvais periodais. Karas Irake, pasaulinė ekonominė krizė, kaip galvojate, kokią perspektyvą ir kokius bendrus tikslus galėtumėte formuluoti ir jais pasidalinti su prezidentu Obama?

Esminę mano ir prezidentu Obamos tikslų bei planų bendrystę įžvelgiu užsienio politikos sferoje. Izraelio-Palestinos konfliktas, Irano klausimas, kova su terorizmu ir dar aibė kitų sričių, kurios mūsų šalis ir mane asmeniškai su prezidentu suartina. Ypatingą svarbą teikčiau sutampančiam mūsų požiūriui į klimato kaitos problemas. Būtų puiku, jog mano ir partijos pergalės atveju turėčiau galimybę prie klimato kaitos problemos darbuotis kartu su prezidentu Obama. Be abejo, negalime pamiršti Afganistano. Tai bus pirmasis ir opiausias klausimas, kurį turėsime aptarti su prezidentu Obama. Afganistano darbų, kuriuos reikės nuveikti, sąrašas labai ilgas, todėl veiklos tikrai užteks.

Imigracija, ekonominis klestėjimas ir galiausiai gili recesija. Britanija labai stipriai pasikeitė nuo jūsų jaunystės dienų, ką jums reiškia būti britu 21a.?

Mano nuomone, tai vis dar didi šalis. Būti britu - priklausyti multikultūrinei, sėkmingų ir tradicijas puoselėjančių, bei asmenines laisves mylinčių žmonių bendruomenei. Bendruomenei, kuri yra ambicinga ir stengiasi būti pavyzdžiu kitiems. Nors dabar išgyvename sudėtingą laikotarpį, tačiau mes jį įveiksime ir tapsime tik dar labiau sustiprėjusiais.

Daugelis ekspertų teigia, kad ekonominio atsigavimo pagrindu turėtų būti naujos ekologiškos ir inovatyvios technologijos. Jūsų nuomone, ar Britanija turėtų pasekti šiomis rekomendacijomis ir tapti naujųjų technologijų ir inovacijų centru?

Manau, kad taip. Nors reikia prisipažinti, kad geriausias laikas ir proga jau praleisti. Buvusioms vyriausybėms šie klausimai menkai rūpėjo. Todėl ir matome paradoksalią situaciją, kai Vokietijos Freiburgo miestas generuoja tiek saulės energijos, kiek visa Didžioji Britanija kartu paėmus. Esu optimistas ir manau, kad net ir šioje situacijoje galime atsigriebti. Turime planų pasitelkus agresyvią „žaliosios politikos” strategiją populiarinti hibridinius ir elektrinius automobilius, saulės ir vėjo energiją.

Britanija gali pasigirti pačia geriausia aukštojo mokslo sistema pasaulyje. Jūsų nuomone, ar ši sistema išnaudoja visas savo galimybes?

Tikrai ne. Mūsų mainų ir studentų atvykimo iš užsienio programos labai silpnos. Dažnai gabūs studentai iš Kinijos, Indijos, Brazilijos negali pas mus atvykti dėl sistemos netobulumo. Sistema reikalauja ženklių patobulinimų nes tie žmonės, kuriuos mes prarandame dėl jos netobulumo - mūsų ateities gerbūvio kūrėjai.

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Nicola Sarkozy šou. O prie ko čia „Sodra“ ir VSD?

Dideliems žmonėms - didelės problemos, mažiems žmonėms - mažos, tokia ta tautos išmintis, dažnai neklystanti ir perdėm tautologiška. Bet čia ne apie tai. Šiandien atsistatydino „Sodros” ir VSD vadovai. Įvykis? Sutinku, kad Lietuvoje, tai naujiena Nr.1. Šioje krizinėje, pencijų mažinimo, griausmingų pensininkų protestų bei nesibaigiančio politinio melo ir avantiūrizmo persunktoje aplinkoje reikėjo keleto viešų sočiaveidės biurokratijos karachirių. Ypač to reikėjo keliems politiniams žonglieriams, kurie daug kalbėjo apie visokeriopą tvarką valstybėje, bet dėl to nieko nepadarė, tiksliau nebuvo pasiruošę apskritai ką nors daryti.

Paklusdami demokratinio veikimo logikai, šie politinio cirko žonglieriai privalėjo atsistatydinti. Tačiau mūsiškių politikų sugebėjimas išsisukinėti nuo atsakomybės ir netvarkos valstybėje jau seniai pranoko, bet kurio fantastinio romano autoriaus vaizduotę. Todėl ir šią dviejų aukojamųjų/pasiaukojančių valdininkijos teliukių mizansceną reikėtų vertinti kaip ir viską, kas įvyko ar gali įvykti Lietuvoje - siurealistiškai.

Jei atvirai, tai įdomu stebėti kokią magišką galią riebus aukojamos valdininkijos kraujas turi visuomeniniams procesams. Kartais atrodo, kad tik valdininkiškas (politikas retai kada aukojamas/pasiaukojantis) kraujas sugeba numalšinti psichiškai nestabilaus visuomeninio kūno konvulsijas ir šį kūną bent kiek „harmonizuoti”. Užuodusi šviežią aukojamo valdininko kraują dauguma žiniasklaidos pradeda springti destruktyvia ir antagonistine retorika (profano bruožas), paprasti piliečiai prie televizijos ekranų mėgaujasi virtualia giljotinuojamo kančia (sadisto bruožas), na o politikos turgelininkai jaučiasi „valdą” valstybę (narcizo bruožas). Nors ši destruktyvi ir autodestruktyvi veiksmo ir nuotaikos kakofonija, iškylanti niūraus vaizdo pavidalu, vargina mūsų žvilgsnius ir slopina bet kokią jautrą, nuo to atjungti niekaip nepavyksta. Kodėl? Nes po kiekvienos valdininkiško kraujo dozės visuomeninio kūno konvulsijos aprimsta ir jis pasineria į trumpalaikę potrauminę ramybę. Toks kūnas tampa apatiškas ir nebeveiksnus. „Aprimusiam”, o iš principo vegetuojančiam kūnui išlieka tik vienas rūpestis - kaip nors pražiemoti. Jokios politikos ir atsakomybės dėl ar ateitį, tik kasdienė buitis. Ši būseną tarsi užbaigia graikiško polio piliečio širdies virsmo į bulgakovišką šuns širdį istorinę logiką.

Sakote perdėm niūrus vaizdas valstybei, kuri jau šešerius metus didžiuojasi priklausanti Europos Sąjungai ir NATO? Nė velnio, tokia ta lietuviška realybė ir tokie artimiausi šios valstybės „iššūkiai” bei planai - kaip pražiemoti žiemą ir nebankrutuoti. Visi kiti politinių kvarkvabalių kalbėjimai apie kažkokius ambicingesnius pokrizinius planus, tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Man asmeniškai visa 20 metų nepriklausomos Lietuvos realybė primena ilgesingą laukimą stabilaus ir sotaus gyvenimo, bei nuolatinį klupinėjimą ties atsakymu, kaip tai pasiekti. Pastaruoju metu ši realybė skleidžiasi dar niūresniu pavidalu. Asmeniškai dažnai ją regiu kaip Franz Kafka romano „Pilis” dramaturginės linijos hiperbolę. Slogus, niūrus pastatas, matomas kažkur prie horizonto. Ta pilis nėra čia, o ten, kažkur, kur tolstanti mintis patiria nuolatinį netikrumo jausmą. Ši pilis (Lietuva) nerodo į jokį aiškesnį uolos kontūrą, į kurį turėtų remtis pilies pamatas.

Kodėl toks ilgas ir lyriškas prologas šios dienos Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy sprendimui skirti 35 mlrd eurų (visas ekonomikos stimuliavimo paketas 60 mlrd eurų) šalies pasiruošimui ateities iššūkiams? Nes norisi palyginti tuos sprendimus, iššūkius ir realybės turinius, kuriais gyvena valstybės norinčios lyderiauti regione, pasaulyje, ūkio šakoje ar kitoje reikšmingoje globalios politinės/socialinės struktūros architektonikoje, su tomis valstybėmis, kurios renkasi skambią ir patosišką ateities retoriką, tačiau nieko dėl to nedaro arba atvirkščiai veikia kaip regresuojantys ir parazituojantys politiniai, ekonominiai subjektai. O ir svarbu pajausti tą emocinį foną, kurio kontekste imamasi arba galima imtis ryškesnių visuomeninių permainų. Todėl man pasirodė prasminga ir produktyvu aptarti tai ir tuos, kuriuos geriausiai pažįsti, t.y Lietuvą ir jos realybę, bei pamėginti šią realybę sugretinti su tais, kurie neslepia informacijos apie save ir linkę dalintis konkrečiais ateities planais, šiuo atveju tai yra Prancūzija.

Kaip jau minėjau, šiandieną Prancūzijos prezidentas anonsavo, jog 35 mlrd eurų bus skirta skambiai pavadintai programai - „Prancūzijos investicija į ateitį”. Tai programa, kuri remiasi prezidento ir jo administracijos nustatytais „investavimo į ateitį” prioritetais. Šių prioritetų jungiamoji idėja - švietimas, inovacijos ir pažanga. Čia norėtųsi skaitančiajam truputį detaliau praskleisti Prancūzijos prezidento užmojo mąstą bei sritis ir joms tenkančius pinigų kiekius.

Taigi šios programos rėmuose 11 mlrd eurų skiriama aukštajam mokslui ir tyrimams, 1.3 mlrd eurų atiteks netoli Paryžiaus steigiamam inovacijų ir modernių technologijų vystymo slėniui, 500 mln eurų bus investuota į universitetų administravimo kompetencijų stiprinimą, 2.5 mlrd. bus skiriama vystyti mokslo ir verslo projektus biotechnologijų srityje, 850 mln eurų pasieks penkias universitetines klinikas, 6.5 mlrd eurų galės įsisavinti kosmoso, geležinkelių, automobilių pramonė ir jos inovatyvūs projektai, 5 mlrd eurų skiriama atsinaujinančių energetinių išteklių tyrimams (1 mlrd eurų 4 kartos atominių reaktorių vystymo programai) ir galiausiai 4.5 mlrd eurų skiriama skaitmeniniams infrastruktūros ir turinio projektams, t.y plačiajuosčio interneto infrastruktūros plėtojimui visoje Prancūzijoje. Iš šios sumos 750 mln eurų atiteks programai remti, kuri šiuo metu pradeda skaitmenizuoti visą Prancūzijos kultūrinio paveldo archyvą.

Įspūdingi skaičiai ir įspūdingas prancūzų lyderio gestas ateities kartoms. Šis žmogus mėgsta ir sugeba efektingus ir efektyvius politinius ėjimus, kurie turėtų bent kiek istorinės reikšmės sudedamąją. Tačiau Nicola nebūtų Nicola, jei iš šios puikios ir aplodismentų nusipelniusios programos neišspaustų papildomų politinių dividendų. Pasigirdus politinių oponentų priekaištams, jog tokias plačiais ir dosniais gestais lyderis praskolins šalį, Nicola pareiškė, jog 22 mlrd. eurų pavyko pasiskolinti už labai kuklias palūkanas tarptautinėse rinkose, o likusių 13 mlrd eurų nepašykštėjo vietos bankai, kurie, suprasdami (ne be Nicola Sarkozy pagalbos) prezidento ir Prancūzijos norą iš šio sunkmečio išeiti viena lyderiaujančių ir stipriausių Europos ir pasaulio valstybių, maloniai sutiko prisidėti beprocentiniais kreditais. Po tokios informacijos šurmulys, kylantis politinių oponentų tarpe, kaip mat prislopo. Liko tik atviras klausimas, kaip Prancūzijos lyderiui visa tai pavyko? Nesvarbu kaip, rezultatas pasiektas.

Dabar grįžkime į lietuvišką realybę, o ji kaip diena ir naktis skiriasi nuo Eliziejaus laukuose sklandančio švelnaus išminties ir politinės nuovokos vėjelio. Visi, kurių sąskaita nebuvo galima taupyti sunkmetyje, patyrė grubaus ir bekompromisio taupymo volo naštą. Pradėta buvo nuo jaunųjų mokslininkų ir jų stipendijų. Taupymo smagračiai godžiai prarijo kuklų 120 tūkst lt metinį stipendijų biudžetą. Nepasibodėjo šis taupymo vajus įsukti ir įvairių nacionalinių meno premijų fondų. Karpymas, karpymas ir dar kartą karpymas, tokia ta mokslo ir kultūros pažangos valstybė, regiono „lyderė”. Sako kiekvieno sėkmingo projekto esmė - sugebėjimas sudėlioti tinkamai prioritetus, o po to ieškoti lėšų šiam projektui įgyvendinti. Kartais regis, kad tai, ką patiria tūkstantmečio vardo Lietuvos valstybė (projektas), yra tas hėgeliškasis istorinio tragizmo ir farso Babelis, iš kurio išsiveržti niekad nepavyks. Nes ieškodami išeičių kalbame skirtingomis kalbomis. Ech tas nesusikalbėjimas - amžina problema ir visų nesėkmių alfa.

Bet nėra ko nuogąstauti, viskas bus gerai bent trumpam. Per Šv.Kalėdas vienas skandinaviškų bankų prisidės prie „šviesios” Lietuvos ateities su savo „Išsipildymo akcija”. Ir be jokių mūsiškių prezidentinių ar premjerinių paraginimų, kokių prireikė prancūzų bankininkams, Baltijos jūros baseine tarpstanti pliklietuviukų gentis gaus naujų pliušinių kuokų, su kuriomis po Šv.Kalėdų ir vėl pakils į sunkų mūšį dėl regioninės lyderės teisių. Tiesa, labiau nuskurdusi, suskaldžiusi ir išalkusi. Ne protas ir išmintis progreso variklis, o alkio jausmas po daugelio metų bylos tautos išmintis.

O dabar, kodėl pradėjau nuo VSD ir „Sodros” vadovų atleidimo ir vėliau mintims leidau nusekti Prancūzijos prezidento įspūdingos investicinės programos keliais. Priežastis paprasta. Kartais norint išgyventi momento absurdą ir banalumą, užtenka perskaityti dienraščių vedamuosius. Visas pasaulis žavisi Prancūzijos prezidento planais ir skiria tam vedamuosius, tuo tarpu mūsų žiniasklaida nė mur mur. Tokiose situacijose imi suprasti, kas yra didelio žmogaus mažos problemos, o kas yra mažo žmogaus didelės problemos. Ech tas supratimas…

Rodyk draugams