BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Valdą Adamkų arba kodėl meluoja/klysta(?) prezidentai

Foto wikipedia

Skaitau Valdo Adamkaus pamąstymus (interviu) apie Lietuvą. Dabartinę Lietuvą buvęs šalies vadovas regi: nuskurdusią, supriešintą, emigruojančią, demokratinių vertybių deficito sąlygomis gyvenančią ir pasimetusią. Buvusiam šalies vadovui liūdna, kaip ir daugeliui dar likusių Lietuvoje, kad nepriteklius, erzelis ir pyktis tapo skiriamaisiais mūsų visuomenės bruožais. Ką daryti, kad situacija pasikeistų? Klausyti(?) Valdo Adamkaus patarimų.

Buvęs šalies vadovas teigia žinąs, kur šios velniavos priežastys. Jo nuomone, per mažai pliekiame (pliekėm) Rusiją ir stokojame aistros kovojant su jos imperialistiniu paveldu bei dabartimi. Išalkę ir badmiriaujantys gūdžios provincijos daugiavaikės šeimos tėvai, anot šalies vadovo, privalo sukaupę paskutinius energijos likučius, kaip tikri titanai, stoti į kovą su jų bėdų ir negandų „kaltininke” Rusija. Valdo Adamkaus nuomone, šiugždu, kad toks „kovotojas” neapleistų ariergardo ir savo urzgiančio pilvo genamas nepasiduotų pagundai emigruoti. Toks sprendimas prilygtų savo teritorijos atidavimui priešui. Sutikite, keistas dabarties problemų vertinimas. Tačiau didvyriškų pavyzdžių esama ir jie įkvepia net šioje absurdo situacijoje. Buvęs prezidentas nepasidrovi save pristatydamas tokio pavyzdžio provaizdžiu.

Skaitant Valdo Adamkaus mintis supranti, kad šis žmogus vis dar „kovoja” šaltajame kare. Tiesa, savo šaltojo karo koncepcijos nesugeba, o gal nenori, paaiškinti. Apsiriboja nuoroda į, jo nuomone, išskirtinį šios temos eksperto Edwardas Lucaso veikalą Naujasis šaltasis karas ir viskas. Jei atvirai, graudu skaityti, jog prezidento geopolitinę pasaulėžiūrą formuoja (formavo), mano giliu įsitikinimu ne pats stipriausias, šios temos veikalas. Dar daugiau, stebina šio politiko visiškai nekuklus savo kuklių pastangų ir galimybių veikti JAV administracijos politiką Rusijos atžvilgiu, vertinimas. Valdas Adamkus, jo paties žodžiais, buvo tas žmogus, kuris pradedančią bepatikėti gerąja ir mielaširdingąja Rusija, t.y. Vladimiru Putinu, buvusio JAV prezidento administraciją privertė atsitokėti. Buvusio valstybės vadovo žodžiais, šis jo „nekuklus” indėlis ir vėl leido JAV sugrįžti į savo „natūralią” - konflikto su Rusija, būseną, suprask, palankią Lietuvai. Keista išvada žmogaus, kurio vadovavimo šaliai metu visas Lietuvos energetikos ūkis tapo Rusijos energetinės sistemos vasalu.

Atskiros replikos prašosi kitas prezidentinių pamąstymų perlas. Prezidentas ypač apgailestauja dėl nusilpusių ir išsikvėpusių partinių organizacijų. Jo nuomone, partijos taip ir nesugebėjo įgyti deramo pripažinimo visuomenėje. Dar daugiau, buvusio ekscelencijos nuomone dėl politinės sistemos vertybinio, idėjinio ir organizacinio išsikvėpimo kaltos tos pačios partijos. Reikia pripažinti, kad su savo kritika partijoms gerbiamas Adamkus nuoseklus. Bendraujant su partijomis buvusiam šalies vadovui reikalai klostėsi ne kaip, karčios patirties esama, o ir tais retais atvejais, kai „pavykdavo” susikalbėti, gimdavo labai keisti ir Lietuvos ūkiui nuostolingi energetiniai projektai: Williams (konservatoriai), LEO LT (socialdemokratai). Atsitiktinumas? Galbūt ir taip, tačiau tikrai atsitiktinumu neina vadinti Valdo Adamkaus ir jo aplinkos eksperimentavimų su „naująja politika”, kuri destabilizavo Lietuvos partinį, o ir politinį gyvenimą ilgiems metams į priekį - atvėrė populistinės politikos Pandoros skrynią, kurios turiniu iki šiol minta mūsų politinė sistema. Kyla natūralus klausimas, ar buvęs šalies vadovas neslapukauja ir nelieja apsimestinių ašarų dėl sistemos, kurią kryptingai jis ir jo aplinka talžė ir silpnino?

Visas prezidentinių pamąstymų tekstas kupinas fantasmagoriškų ir su realybe prasilenkiančių teiginių. Psichologija tokio mąstymo paraboles įvardintų aiškiai - šizofrenija. Deja, mūsų politiniame gyvenime šizofrenija jau tapo norma.


P.s Ironiška, kad dėl Lietuvos negandų Rusija skalbiama jos pačios finansuojamame leidinyje. Stebiuosi, kad per antrines ir tretines įmones Anatolijaus Čiubaiso vadovaujama Rusijos energetikos gigantas (RAO JES) finansuoja kitos šalies leidinius, kurie pliekia Rusijos politinį oficiozą. Nors ne, nesistebiu Lietuva jau senai tapo Rusijos vidaus politinių ir verslo kovų veidrodžiu ir įrankiu. Gaila, kad mūsų prezidentas, tikiu nuoširdžiai, naiviai tiki tuo ką sako bei gi tampa Rusijos dujininkų ir elektros energetikų klanų tarpusavio kovų įrankiu.

Rodyk draugams

Mantas Adomėnas demaskuoja Rusijos saugumą? Trumpai apie lietuvišką silpnaprotystę

Foto diena.lt

„Tiesą sakant, asmeninis puolimas prieš mane nebestebina: apie tokio susidorojimo tikimybę buvau perspėtas po Seimo priimtos rezoliucijos “Dėl padėties Gruzijoje”. Kad Rusija keršys, tiesiogiai davė suprasti ir Rusijos Dūmos narė Valentina Pivnenko. Stebina tik žurnalistų nekritiškas patiklumas ir nepaaiškinama pagieža, lengvai padaranti juos įrankiais puolimo užsakovų rankose, - Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos išplatintame pranešime spaudai teigia Seimo narys.

Cituoju delfi.lt

Dr. Mantas Adomėnas yra iš tų žmonių, kurie puikuojasi savo išsilavinimu. Šis puikaus išsilavinimo žmogus sugalvojo nevisiškai puikiai apgalvotą biudžetinių lėšų nusavinimo schemą. Sumanė reitinguoti Lietuvos universitetus ir kolegijas. Iš principo nesugalvojo nieko naujo. Pasaulyje tokios reitingavimo sistemos jau senai veikia. Tiesa, kyla daug diskusijų dėl jų metodikos patikimumo. Gerbiamam Mantui tai nė motais. Sistemų esama, tačiau Manto Adomėnos sistemos dar ne. Veikiausiai paviliotas 2,5 mln litų sumos  ir galimybės palikti solidų ir riebų įrašą Lietuvos švietimo istorijoje, gerbiamas Seimo narys spjovė į padorumą ir stačia galva pasinėrė į siaurų bei merkantilinių interesų gynimą - tik Manto Adomėno ir kolegų steigtas institutas gali tokį reitingavimą atlikti ir daugiau niekas. Pasakos…

Pričiuptas mėginant neišmoningai savintis biudžeto lėšas Mantas Adomėnas privertė suklusti Rusijos FST (Federalinė Saugumo Tarnyba) agentus. Jų planuose nebuvo tokio greito ir lengvai įmenamo, operacijos “Kembridžo sąžinė”, finalo. Rusijos šnipai eilinį kartą apsijuokė demaskuoti budrios konservatoriaus akies. Tiesa, jei ir toliau tokiais tempais bus demaskuojama Rusijos žvalgyba, iškils natūralus klausimas dėl jos reorganizacijos. Tokia neefektyvi sistema, nuolatos demaskuojama konservatorių, negali ilgai veikti. Manau, jog mūsiškiai parlamentarai po alinančių biudžeto grobstymų ir nusavinimų galėtų puikiai pagelbėti kolegoms iš Rytų.  Darbas nesunkus, o ir prie degtinės butelio bei ikrų bus galima universitetų reitigavimo ir FST reformos klausimus aptarti. Turim gi patirties su VSD “reorganizacija” ir aukštojo mokslo “reforma”…

P.s Patarimas. Policijai pagavus viršijant greitį nesibodėkite apkaltinti FST ir Rusijos. Didelė tikimybė, kad išsisuksite.

Rodyk draugams

Mes atleidžiame ir prašome savo brolių rusų atleidimo! Mirtis…

wyborcza.pl

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas (dešinėje) ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas (kairėje).

Fiodoras Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose” analizuodamas rusiško charakterio ypatumus atkreipia dėmesį į gan keistą ir, jo nuomone, tik rusų tautai būdingą bruožą. Anot jo, tik rusas vienu metu sugeba taip stipriai ko nors nekęsti ir tuo pačiu savo neapykantos objektu taip žavėtis, jog dėl jo ryžtųsi paaukoti savo gyvybę.

Tragiška Lenkijos prezidento ir jį lydėjusios delegacijos žūtis prie Smolensko (Rusija) tapo tąja aplinkybe, kuri leido šiam rusiško charakterio bruožui atsiskleisti naujoje šviesoje. Rusai nemėgsta lenkų, jų nekenčia ir laiko juos slaviškumo dezertyrais, nudreifavusiais į Vakarų (katalikiškąją) civilizacinę erdvę. Nudreifavusius gan sėkmingai ir dėl to tapusiais gyvu istoriniu priekaištu „trečiosios Romos imperijos” palikuonims, kuriems Sibiro platybės ir neišsenkantys gamtos turtai negarantavo stabilios politinės ir socialinės struktūros formuotės. Atvirkščiai, šalis tapo vidinių politinių vaidų, despotizmo ir geopolitinio nestabilumo šaltiniu ir įkaitu tiek pačios šalies viduje, tiek santykiuose su kaimynais ir ištisais regionais. Lenkija, tuo tarpu, tapo išskirtinai sėkmingo slaviško projekto, Vakarų civilizacinėje erdvėje, pavyzdžiu, kuris kurstė pyktį ir pavydą skaitlingesnės rusų tautos tarpe. Lenkijos projektas tapo slaviškos civilizacijos alternatyva tam chaotiškam ir neprognozuojamam slaviškumui, kuriuo spinduliuoja Rusija. Sėkmingas Lenkijos projektas reiškia Rytų ir Centrinės Europos regiono psichologinį/politinį komfortą.

Reikia pripažinti, kad Rusijos premjero kalba, mėginant paaiškinti Josifo Stalino (nors tiesiogiai ir nebuvo minimas šio diktatoriaus vardas, tačiau visi suprato apie ką kalbama) kraugerišką scenarijų, pasakyta Katynės memoriale - tiksli ir nuoširdi to laikmečio situacijos ir paties Stalino asmenybės charakteristika. Vladimiras Putinas pamėgino paaiškinti, kodėl sovietų vado galvoje subrendo ši kraupi Lenkijos problemos „sprendimo” strategija. Rusijos premjeras gan aiškiai pasakė, kad Stalinas, kaip, beje, ir pats Rusijos vyriausybės vadovas „Jukos” bylos ar Čečėnijos atveju, tik asmeninio keršto motyvo ir politinio-istorinio nepilnavertiškumo (komplekso) vedinas galėjo konstruoti tokias žvėriškas kitų tautų (šiuo atveju lenkų tautos, o dar konkrečiau jos karinio elito) naikinimo strategijas. Rusijos premjeras gan aiškiai ir veikiausiai nuoširdžiai, pasakė, kad jo šalies politinio elito skiriamasis bruožas - infantilus sadizmas.

Išgirsti iš Rusijos, o juo labiau iš paties premjero tokį prisipažinimą, tai jau daug. Perfrazuojant šias premjero mintis galima teigti, kad Rusija lenkų tautai tarė: jūs esate viršesni t.y. brandesni už mus, nes jūsų heroizmas ir didvyriškumas, kovoja su mūsų protėviais, buvo ne aklas kerštas, o noras atstatyti istorinį teisingumą t.y. nepriklausomą Lenkiją - teisingumą, kuris esti suvoktas, įsisąmonintas ir artikuliuotas politinės tautos (piliečių), o ne siauro politinio elito grupės sugalvotas sprendimas BŪTI. Rusijos premjeras pasakė, kad mes jus žudėme ir naikinome tik todėl, kad jums pavydėjome, kad pavydėjome jums buvimo tauta t.y. slavų tauta, tokia susitelkusia, skaitlinga ir stipria. Katynėje atsiskleidė šis keistas rusų charakterio bruožas - nekenčiam lenkų dėl to, kad juos mylime, dėl jų sugebėjimo būti tokiais slavais, kokiais mes niekad netapsime, todėl naikiname tai, kas primena mūsų pačių silpnumą. Mes dar nesubrendome atsispirti nuo kitų sėkmės pavyzdžio konstruojant savo sėkmės istoriją. Ar tai galima laikyti atsiprašymų už istorines skriaudas lenkų tautai? Ne, tai kaltės pripažinimas ir mėginimas paaiškinti nusikaltusiojo psichologiją…

Daugelis šiuos Rusijos vyriausybės vadovo žodžius linkę traktuoti, kaip puikiai apgalvotą strategiją, kuri padiktuota suvokimo, jog Centrinės ir Rytų Europos regione Lenkijos įtaka ženkliai auga, o su tuo tenka skaitytis netgi to nenorinčiai Rusijai. Todėl Putino drąsus stalinistinio režimo prigimties, o iš principo viso pokario Rusijos politinio elito mentaliteto demaskavimas Katynės memoriale - pirmas reikšmingas, tiesa kintančios Rytų ir Centrinės Europos geopolitinės ir Rusijos vidaus politinės situacijos padiktuotas, šios valstybės žingsnis dalykiško bendradarbiavimo su Lenkija kryptimi. Bene pirmą kartą ir taip aiškiai Vladimiras Putinas pripažino, kad rusai, o tiksliau Josifas Stalinas ir jo represinės struktūros - žvėrys. Žvėrys, kurie žudė žmones tik tam, kad jie buvo lenkai, lenkai kurie prieš keletą dešimtmečių triuškino pakrikusius raudonarmiečių pulkus prie Varšuvos. Premjeras neslėpė, kad asmeninis Stalino kerštas lenkams - „prabanga”, kurią gali sau leisti diktatorius Rusijoje. Dar daugiau, šis asmeninis Stalino įnoris istorinės kaltės vergais padarė ištisas paprastų rusų kartas. Vladimiras Putinas prisipažino, kad Stalinas, kuris rusų savimonei išlieka reikšminga figūra, yra tas nuodas, kuris nuodija Rusijos ir visų šio regiono valstybių santykius. Nereikia apsigauti manant, kad Putinui ir Rusijos politiniam elitui šis pozityvus tonas - lengva žodinė ekvilibristika, tai sunkus ir skausmingas prisipažinimas. Prisipažinimas, kad tokiais esame mes patys - Stalino ir Berijos palikuonys. Rodės, jog tokia premjero retorika - nuoširdus mėginimas paaiškinti save - galėjo tapti reikšminga konstruktyvių tarpusavio santykio formavimosi prielaida. Deja.

Galimai partneriško bendradarbiavimo pradžiai dar stigo taip reikšmingo Rusijos atsiprašymo už carinės imperijos, o vėliau Sovietų Sąjungos elgesį su lenkų tauta. Lenkams norėjosi išgirsti ne formalizuotos retorikos rėmuose įspraustą diplomatinio oficiozo tekstą, tačiau nuoširdų ATSIPRAŠAU. Nors Vladimiras Putinas Katynėje žengė svarbų ir reikšmingą žingsnį, tačiau nežengė jo iki galo - NEATSIPRAŠĖ. Nereikėtų stebėtis. Tai prasikaltusio ruso, beje mėginančio giliai širdyje gailėtis, psichologinis bruožas. Tokiam tipažui (jis chrestomatinis Dostojevskio rusiškos dvasios tipažo pavyzdys) atsiprašymas reikštų savęs paties moralinį pasmerkimą - esminį savo kaltės suvokimą - visos jos psichologinės, istorinės, politinės struktūros įsisąmoninimą. Rusiškai sąmonei, tai didžiulis iššūkis. Sutikus su tokia moralinės kaltės įsisąmoninimo logika, ji rusiškoje sieloje šaukte šauktųsi herojiško (Rusijos atveju vos ne metafizinio) šios kaltės įveikimo akto - Rusijos politinio elito atveju - nuoširdaus apsisprendimo nekartoti savo praeities klaidų t.y. savo politinę savimonę konstruoti ne ant brutalios ir bauginančios jėgos logikos, bet ant pilietines laisves ir teisingumą postuluojančios vertybių sistemos. Šiam heroizmui rastis trukdo Rusijos istorinės praeities kraujas ir pati Rusijos geopolitinė (geografinė-etninė) struktūra. Negali būti demokratu europinėje Rusijos dalyje, kai savo rankas esi sutepęs krauju Kaukaze. Rusijos politinė savimonė yra šizofreniška ir kol Rusija bus tokioje geografijoje ir su tokia etnoso maišalyne kokia yra dabar, tai islamiškojoje Rusijos entnogeografinėje teritorijoje besiformuojanti agresyvaus šios šalies politinio veikimo psichologija, dar ilgai išliks Rusijos politikos šizofreniškai infantilų (sadistinį) charakterį maitinantis šaltinis, kuris šiai šaliai neleis tapti „slabake” t.y. ištarti nuoširdų -ATSIPRAŠAU. Sakote Rusijos klausimu nėra vilties? Šeštadieninė Katynės tragedija prakalbino kitą Rusijos pusę - „slabakiškąją” Rusiją.

Jei dar prieš keletą dienų atrodė, kad Putino lūpomis kalba geopolitinių rokiruočių padiktuota apgailestavimo retorika, nuteikianti viltingai, tačiau paliekanti daug erdvės įvairioms dvejonėms ir interpretacijoms, tai po keleto dienų įvyko lemtinga rusiško charakterio ir lenkiškos istorinės nuoskaudos akistata, kuri privertė diplomatinės mantros tekstą pakeisti užuojautos ir atjautos simbolika. Visa priešiška Lenkijos ir Rusijos retorika išsikvėpė Smolensko oro uosto nusileidimo tako papėdėje palikdama abi šalis prie pliko aukos ir užjaučiančio simbolių žodyno. Lenkai ir rusai buvo priversti čia ir dabar konstruoti naują kalbėjimo strategiją. Daug atviresnę, daug žmogiškesnę, daug autentiškesnę nei ta kalba, kurios pagrindu buvo konstruojami Lenkijos ir Rusijos santykiai, o iš principo ir visa šio regiono geopolitinė realybė.  

Rusijos žemėje žuvus Lenkijos vadovui Lechui Kaczynskiui šalių santykiai pasiekė savo kulminaciją. Tą akimirką, kai paaiškėjo tragedijos mastas ir aplinkybės viskas pasikeitė. Atsiprašymo (moralinio triumfo) ir kaltinimo (teisingumo) logika, kurios šaukte šaukėsi lenkų tauta, tapo bereikšme. Kančia ir jos supratimas bei gebėjimas užjausti tapo lemiamu Rusijos ir Lenkijos santykių faktoriumi. Taip jau esti, jog istorinėje restrospektyvoje mirties metafizikos energetika išblanksta - išblukindama paties gyvenimo - santykio su aplinka, vertės orientyrus ir turinius. Lieka tik istorijos vadovėlių įrašai apie holokaustą, armėnų genocidą, Stalino gulagus, Katynės žiaurumus ir t.t. Šie įrašai tampa kančios ir neteisingumo statistika, kuri dažnai ciniškai išnaudojama politinių ir ideologinių frakcijų. Kartais prireikia daug laiko ir pastangų, kad vertinant praeities įvykius įvyktų objektyvi istorinė atogrąža. Katynė drama buvo šio užsimiršimo pavyzdys, kuris draugėn apjungė aklą ir buką rusų pusės nenorą atskleisti visų šios dramos aplinkybių bei lenkiško šovinizmo - kaltinti visus priešiška veikla Lenkijai, retoriką. Lenkijos prezidento žūtis tylėjusius privertė prabilti, o pernelyg kalbėjusius privertė pritilti. Šis tragiškas mirties faktas virtualioje politinėje leksikoje, kuri politinį postmodernų diskursą persmelkusi iki menkiausių detalių, tapo absoliučios tikrybės įsiskverbimu į šio politinio proceso virtualybę. Tokių esminiu įsiskverbimu, kad jo dėka buvo nuplėštos visos įmanomos kaukės tiek nuo atskirų politikų, tiek nuo dviejų tautų elitų ir paprastų piliečių. Katynė Rusijai tapo ne praeities istorine šmėkla, su kuria reikia kovoti informacinius karus, o realybe, prieš kurią cerkvėje galvas buvo priversti nulenkti Rusijos prezidentas ir premjeras. Tuo tarpu lenkams Katynė tapo ne aklo įniršio, nukreipto prieš rusus ir viską kas rusiška, simboliu, o erdve, kurioje mūsų kaimynai pamatė kitokią Rusiją - Rusiją, kuri drebėdama prieš žodį ATSIPRAŠAU, geba kristi ant kelių ir ašarodama adoruoti tragišką lenkų tautos likimą.

Politikos apžvalgininkai (čia lietuviškieji ir vėl tapo nemalonia išimtimi) sutinka, kad Rusijos ir Lenkijos apsikabinimas (Putinas-Tuskas) prie Katynės esti reikšmingas simbolinis gestas, kuris dvišalius šių slavų tautų santykius, gali padaryti konstruktyvaus bendradarbiavimo pavyzdžiu visoms regiono valstybėms. Tiesa, esama ir kitos galimybės, kad po šios tragedijos Rusijos ir Lenkijos santykiai išgyvens ne renesansą, o absoliutų dekadansą, po kurio seks spengianti tyla. Kol kas lenkų ir rusų inteligentija ir paprasti žmonės žavisi vienas kito gebėjimu susikalbėti ir suprasti vienas kitą šioje dramatiškoje situacijoje. Atrodo, kad ši tragedija pažadino Rusijos charakterio teigiamą pusę ir tą reikėtų išnaudoti. Tiesa jau pasigirsta Lenkijos bei Vakarų pasaulio vanagų balsas, kad Rusija ir vėl kalta, kad visas rusų nuoširdumas yra apsimestinis ir ciniškas naudos siekimas. Galbūt. Nežinau, o ir manau, jog lenkai to žinoti irgi nenori. Jie gedi, jiems skauda, jie vertina rusiškos „dūšios” pagalbą ir ištiestą ranką. Žuvo jų tautos žiedas - ELITAS. Taip ELITAS! Paprasti lenkai linksniuoja šį žodį gan drąsiai, jiems jis neturi jokios neigiamos konotacijos, o tai sveikos, brandžios tautos bruožas.      

Keletas išvadų:

Ši tragedija atskleidė ideologijos ir politinio šabloninio žargono banalybę. Visi virtualūs, simboliniai arba tikri karai tarp frakcijų, tautų ar valstybių gali baigtis ČIA IR DABAR. F.Nyčės žodžiais tariant, viskas žmogiška pernelyg žmogiška. Mano jau minėta mirties fakto dramaturgija gali sukrėsti ir prieš realybę - trapią ir pažeidžiamą žmogaus prigimtį, pastatyti ištisas tautas arba politinius elitus, kurie vakar buvę valstybės idėjos ir institucinės sąrangos simboliais šiandien gali būtų likimo aukomis arba šias aukas į paskutinę kelionę lydintys liudininkai. Todėl visas pseudo patriotizmas, liberalizmas, konservatyvizmas ir socializmas bei kitas izmas nevertas nei vienos net ir menkiausios ar mums nereikšmingiausiai atrodančios žmogaus gyvybės ar įžeidžiančio žodžio. Nes visos ideologinės kovos - vienų mirtingųjų noras dominuoti prieš kitus mirtinguosius, pastaruosius siunčiant į mirtį dangstantis pirmųjų išskirtiniu gebėjimu matyti šios ideograminės abstraktybės vertę ir prasmę. Melas.

Rusija apsikabino Lenkiją, o tai reiškia, kad ir kaip keistųsi Rusijos ir Lenkijos santykiai ateityje jie jau nebebus tokie, kokiais jie buvo iki šios tragedijos. Rusija nusilenkė, atsiklaupė ir kartu su lenkais apverkė šią tragediją. Iš tai ištrinti iš lenkų atminties ar šių šalių tarpusavio santykių bus labai sunku - neįmanoma. Negali prieš save klūpančio nepastebėti, klūpantis prieš tave įpareigoja ir tave atsiklaupti. Įprasta atsiklaupti reikšmingomis akimirkomis. Rusija Katynės (Smolensko) akimirkos reikšmingumą buvo priversta suprasti.

Rusija apnuogino savo sužeisto charakterio šviesiąją pusę. Suprasdama šią tragediją, kaip galimybę nebyliai atsiprašyti Katynės tragedijos aukų palikuonių. Nors neištarė garsaus ATSIPRAŠAU, tačiau daugelis lenkų Rusijos elgesį, kaip tik taip ir suprato. Deja, bet ir čia, iš abiejų pusių, šovinistinės retorikos įkaitai leidosi įsukami mirties aritmetikos logikos, kuri tarsi turėtų kokios nors reikšmės žmogaus, tautos kaltės ir jos išpirkimo galimybei. Norima priversti manyti, jog esama būtinybės pasiekti kažkokį kančios kiekio paritetą tarp Rusijos ir Lenkijos, kurį pasiekus tauta prieš kitą tautą galėtų jaustis atsiskaičiusiomis ir teisingomis. Absurdas. Deja, šis absurdas ir vėl kelia galvą mūsų ir kai kurių vakarų šalių apžvalgininkų tarpe. Nors patys lenkai, o tiksliau jų užsienio politikos apžvalgininkai, teigia, jog ši tragedija rusus privers savo valdžios paklausti apie jų pačių tautiečių milijoninėmis aukomis nusėtas katynes, kurios išsibarsčiusias po visą Rusijos teritoriją, taip tarsi suteikiant papildomą prasminį turinį šiai tragedijai, tai minėtieji racionaliosios geopolitikos matematikai pradeda ciniškai skaičiuoti galimai pagerėsiančių Lenkijos ir Rusijos santykių neigiamas implikacijas vakarietiškam šio regiono ateities projektui.

Šios tragedijos fone tapo visiškai aišku, kad Rusija daugeliui esti ne šalis, kuri privalo atsiprašyti, o valstybė, kuri turi likti savo nusikaltimo įkaite. Daugeliui mūsų Rusija yra puiki savo vidinių politinių, asmeninių neurozių nudrenavimo (perkėlimo), pateisinimo galimybė, šaltinis, o ir dažnu atveju būtinybė. Nebūtų blogos (kaltos) Rusijos reikėtų ją sugalvoti. Tam pavyzdys, jau kurpiamos Rusiją kaltinančios sąmokslo teorijos ir neslepiamas noras, bet kokia kaina šią šalį padaryti įvykusios tragedijos kaltininke. Kai kurie Vakarų šalių dienraščiai sumojo nustatinėti rusiškos širdgėlos nuoširdumo lygį. Suprask rusų nuoširdumas apsimestinis. Keista girdėti iš tų, kurie tą patį Lechą Kaczynskį vadino nacionalistu, modernaus Europos politinio projekto šunvote ir provincialiu lenku, o popiežiumi išrinkus šviesaus atminimo Joną Paulių II jį pasitiko šaltu ir ironišku „popiežiaus slavo” epitetu. Ši tragedija atskleidė, kiek dar daug neurotiškumo esama Rusijos ir šio regiono šalių santykiuose, kuris neleidžia abiems pusėms kalbėtis konstruktyviai ir su pagarba vienas kito adresu.

Rusija po šios tragedijos turėtų žengti drąsų žingsnį ir išviešinti Katynės bylos dokumentaciją. Šeštadieninės tragedijos fone tai tampa esmine prievole Rusijai, kuri, tikiu, nuoširdų savo prielankumą tragedijos ištiktai lenkų tautai ir demonstruojamą simbolinį bei emocinį gestikuliavimą pakeis į konkretų politinį veikimą. 

Mes atleidžiame ir prašome savo brolių rusų atleidimo!

Krokuvos kardinolas Stanislavas Dzivišas

P.S Galima šią situaciją matyti bei vertinti kitaip…

 

Rodyk draugams

Baracko Obamos ir Dalios Grybauskaitės Prahos svingui griežti vertinimo komisijos kirčiai.

 

Gegužės mėnesį Madride turėjo vykti ES ir JAV viršūnių susitikimas. Naudos jokios, tačiau graži tradicija transatlantinių santykių svarbai pabrėžti. Deja, neįvyks. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, jog prezidentas nesiruošia dalyvauti susitikime su ES šalių lyderiais. Tiesiog nemato jokios reikšmingos praktinės būtinybės. O kur simbolika, emocijos, sentimentai…? Apie juos JAV lyderis pasiūlė pamiršti. Nesusipratusiems priminė, kad ir taip yra dažnas svečias Europos žemyne. Pakaks.

Toks elgesys Europos politinio elito tarpe, jau nekalbant apie ispanus, buvo sutiktas su nemažu erzeliu ir pasipiktinimu. Ir ką? Ogi nieko. Vašingtonas nematė, nemato ir greičiausiai ateityje nematys būtinybės “strateginiams” partneriams aiškinti savo sprendimų motyvus. Kitaip tariant, JAV santykius su ES suvokia ir to neslepia, tik pragmatiškoje perspektyvoje t.y. jokios patetiškos ir simbolinės retorikos - aiškus ir paprastas požiūris: reikia-nereikia, naudinga-nenaudinga ir t.t. visas emocionalus transatlantinių santykių proginis žargonas dabartinei JAV administracijai neaktualus ir neįdomus. Beje, šiam amerikietiškajam diplomatijos tonui visišku unisonu aidi Lietuvos prezidentės užsienio politikos gaida, kurią būtų galima apibendrinti, kaip pragmatišką veikimą be emocijų - just a business. Todėl nemanau, jog JAV turėtų stebėtis arba piktintis prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisakymu vykti į Prahą vietoj savęs siunčiant premjerą Andrių Kubilių. Jei atvirai, esu tuo įsitikinęs, JAV administracija nelabai ir sureagavo į kviestinių svečių sąrašo korekciją.

Deja, racionaliųjų amerikiečių šaltumas ir gebėjimas atsiriboti nuo emocijų lietuviškiems politikos apžvalgininkams netapo pavyzdžiu. Prezidentei nusprendus nevykti į Praha kilo skandalas. Ir ne šiaip sau koks vietinės reikšmės žodinis apsistumdymas, bet ištisi politikos analitikų legionai, pradedant Tomo Vilucko retoriniais skiedaliojimais ir baigiant Kęstučio Girniaus trumpais, tačiau verksmingais raginimais “susitikti su pačiu OBAMA”, viešojoje erdvėje pradėjo intensyvų Daukanto rūmų kuorų šturmą. Ir? O ten spengianti tyla. Jokių sofistikuotų užkulisinių manevrų siekiant palenkti žinių redakcijų ar susireikšminusių politikos apžvalgininkų nuomones. Grybauskaitės sprendimo nevykti į Prahą motyvus ir jų pasekmių interpretacijas prezidentūra paliko garbių analitikų plunksnai.

Ir ką? Ogi nieko. Interpretacijos ir mintys nuslydo paviršiumi. Vieniems šis sprendimas pasirodė, kaip aiškus įkaltis prieš prezidentūrą dirbančią Rusijos carui, kitiems šis sprendimas patvirtino mintį, kad prezidentė emociškai nestabili, o čia žiūrėk ir apkaltos temą galima pradėti rutulioti, tretiesiems tai aiškiai prezidentės užsienio politikos klausimus kuruojančios komandos neįgalumą įrodantis faktas.

Nei vienas lietuviškos analitikos asas neišdrįso nei pusbalsiu užsiminti, jog Prahos susitikimo vertė yra nulinė. Šis rusiškos matrioškos ir dėdės Semo medija spektaklis - mėginimas suvaidinti globalaus užmojo mizansceną, kuri savo esme tesiekia lokalaus politinio dramaturginio efekto lygį. Mano asmeniniu įsitikinimu šis „taikos spektaklis” - kukli ir deja, nevykusi buvusių JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų R.Reigano ir M.Garbačiovo globalaus ir reikšmingo nusiginklavimo projekto pamėklė. Šis susitikimas puikus virtualios politikos spektaklis, kuriuo bandoma dangstyti Baracko Obamos taikdariškos politikos abstraktybę (neslepiamas kuklumas atsiimant Nobelio Taikos premiją) savo ruožtu Dmitrijui Medvedevui suteikiant galimybę save kilstelėti į „solidaus” tarptautinės politikos žaidėjo rangą. Įvaizdžio prasme, tai svarbu grumiantis su vis dar populiariu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Centrinės ir Rytų Europos lyderiams šiame spektaklyje buvo numatytas tik kuklus statistų ir puošiančiosios dekoracijos vaidmuo. Todėl suprantamas ir pagarbos vertas Dalios Grybauskaitės nenoras tiek šalį, tiek save asmeniškai susieti su šia tarptautinės diplomatijos imitacija vaidinant kuklaus kūlverstuko vaidmenį kitų devynių kūlverstukų draugijoje. Dar daugiau, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms Prahos karnavalas viso labo 2 minčių individualus pokalbis su JAV lyderiu ir vakarienė prie skanėstais nukrautų stalų JAV ambasadoje Prahoje. Tik tiek. Visa kita retorika apie JAV siunčiamą žinią regiono valstybėms, jog jos nebus paliktos Rusijos nedraugiškai geopolitinei įtakai yra noras šio susitikimo akis badantį teminį tuštumą pritempti prie bent kiek reikšmingesnio diplomatinio įvykio mitologijos. Todėl mūsiškių analitikų norą visą šį praktinės ir efektyvios tarptautinės diplomatijos profanavimą ir Lietuvos prezidentės nenorą jame dalyvauti interpretuoti, kaip praleista galimybę Lietuvai prisistatyti solidžia ir patikima JAV partnere, laikyčiau provincialaus mąstymo pelėsiais aptrauktos smegenų žievės karščiavimu, kuris kartais perauga į absoliutų analitinį kliedesį. (p. M.Laurinavičiaus pamfletai tam pavyzdys).

Realybė yra daug paprastesnė - mano bičiulis Renaldas Vaizbrodas puikiomis analitinėmis įžvalgomis ją gan išsamiai aptaria - Rusija privalo mažinti savo atominio arsenalo kiekius nepriklausomai nuo JAV pozicijos ir geranoriškumo mažinant saviškius. Tema jau nekartą aptarta, todėl kartotis nesinori tik priminsiu, jog Rusija neturi finansinių ir administracinių resursų palaikyti tą atominės ginkluotės lygį, kuriuo disponavo Sovietų Sąjunga, o ir esminių saugumo motyvų tam nesama. Visi stumdymaisi su JAV tarptautinių problemų sprendimo sferoje net kvėpėte nekvepia galimu atominiu konfliktu. Prahoje pasirašytą dokumentą lydintys protokolai apie šalių papildomus įsipareigojimus tarptautiniam saugumui yra deklaratyvi retorika, kuri susitikimo išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministro buvo įsprausta į labai aiškius rėmus t.y. jei Rusija (vienašališkai) suinterpretuos arba manys esant reikalinga taip interpretuoti, kad JAV geopolitiniai žaidimai jei kelia grėsmę, tai sutartis bus vienašališkai denonsuota. Perfrazuojant prancūzų mąstytoją Jean Baudrillard’ą, šis Prahos įvykis absoliuti tarptautinės darbotvarkės ir problemos simuliacija, kuri skirta CNN, FOX, BBC auditorijoms. Pasikeitus situacijai tarptautinėje arenoje Prahos pilies menės dekoracijos bus mitriai iškeistos į Maskvos Kremliaus slogų ir bauginantį interjerą, pripildytą „ryžtingo” Rusijos dvigalvio erelio (Putinas-Medvedevas) čiauškėjimo ir visas šis virtualus politinis karnavalas taps kosturicišku chaosu. Tuomet ir vėl nauja simuliacija, naujas spektaklis.   

Kokios išvados? Žvelgiant į lietuviškuosius politinės analitikos guru stebina tai, jog vertindami JAV ir Rusijos lyderių susitikimo foną ir turinį mūsiškiai su klapčiukišku entuziazmu kartoja JAV administracijos propagandinės leksikos klišes. Šios klišės jau eilę metų transliuojamos Vakarų dienraščių vedamuosiuose, kurie, tik mano subjektyviu įsitikinimu, gan miglotai suvokia šio regiono problematiką ir su savo analitika dažnai šauna pro šoną. Nepaisant to, mūsų politinės publicistikos avangardas apgrabiu ir tiesmuku stiliumi kopijuoja (kompiliuoja) šią Vakarų žiniasklaidos „ekspertinę” mintį ir nesidrovi šią intelektualinę mažaraštystę pristatyti, kaip jų genijų įrodantį faktą. Kyla paprastas klausimas jei mūsų politiniai apžvalgininkai ir analitikai pačių regioną ir jo problematiką sugeba aiškinti, tik vakarietišku publicistiniu (paviršutinišku) žargonu, tai klausimas čia vienas, ką jie geba kvalifikuotai analizuoti apskritai?     

P.S Premjeras Andrius Kubilius po susitikimo su Baracku Obama pareiškė, kad JAV prezidentas pagyrė Lietuvos krepšinį, priminė, jog žino mūsų regiono problematiką. Pamaniau, koks reikšmingas JAV ir Lietuvai „aktualių” tarpusavio santykių aptarimas. Atsiprašau, pamiršau, premjeras JAV prezidentui priminė ir jo netiesioginius ryšius su Lietuva. Dabartinis JAV vadovas, prieš išrenkant prezidentu, gyveno Čikagoje, o ten nemaža lietuvių bendruomenė. Pamaniau, koks tvirtas pagrindas megztis strateginiai partnerystei. Nesuklysiu teigdamas, kad klausimai svarstyti Kubiliaus ir Obamos 2 minučių nuomonių apsikeitimo metu: Lietuvos krepšinis ir mūsų emigrantų bendruomenės reikalai Čikagoje, verti įdėmaus ir preciziško lietuviškų politikos analitikų ir komentatorių aptarimo. Žiūrėk dar ims ir išmąstys kokį naują krepšinio diplomatijos strategijos opusą. Graudus humoras? Kodėl, gal graudi realybė, išduodanti mūsų politikos apžvalgininkų intelektualinį neįgalumą?

Rodyk draugams

Švedijos ministrė Lietuvai siūlo gelbėtis homoseksualumu ir abortais!

Birgitta Ohlsson

F.Hegelis kalbėdamas apie istoriją, kaip nuolatos pasikartojančią tragedijos ir farso žaismę, neklydo. Nors ši vokiečių filosofo mintis tapo tam tikru trafaretiniu visuomeninių įvykių ir jų istorinės prasmės vertinimo šablonu, tačiau reikia pripažinti, kad Berlyno universiteto protas buvo kaip niekad įžvalgus. Kodėl minimas šio garbaus vokiečio vardas? Priežastis labai paprasta. Mūsų sostinėje šiomis dienomis svečiuojasi graži, jauna ir be galo ambicinga Švedijos Europos Sąjungos (ES) reikalų ministrė Birgitta Ohlsson, kuri, anot mūsų landžiosios žiniasklaidos, turi ambicijų užimti reikšmingą postą Jungtinių Tautų Organizacijoje. Į vizitą nebūčiau atkreipęs dėmesio, jei ne viena reikšminga detalė, gerbiama Birgitta Ohlsson padarė keletą pareiškimų, kurie, mano galva, visiškai nedera tokio rango pareigūnei.

Ministrė įsakmiu ir griežtu tonu Lietuvą pamokė „demokratijos”. Atvykusi pareiškė, jog Lietuvai nepakeitus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo mūsų šalis gali sulaukti problemų. Be užuolankų buvo tėkšta, kad šalis (suprask Lietuva), gyvenanti tokioje „diskriminacinėje” atmosferoje negali tikėtis švediško verslo investicijų. Dar daugiau, viešnia užsiminė, jog yra pasiruošusi tapti homoseksualių žmonių eitynių (Vilniuje) vėliavneše - žengti à la Marseillaise kolonos priekyje. Ministrė nepamiršo priminti ir apie moterų „teisę” į legalų abortą. Kitaip tariant, „tamsuoliams” buvo paaiškinta, kur žingsniuoja visa „progresyvioji” Europa. Pirma į galvą šovusi mintis - žurnalistai klaidingai suprato viešnią. Pamaniau, jog tokie sapaliojimai svetimi demokratinėje tradicijoje subrendusiam pareigūnui - kištis į svečios šalies vidaus politiką ar ją tokiu netaktišku tonų komentuoti gali tik buvęs Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje ponas Borisas Čepovas. Tačiau vieni standartai galioja neostalinistinės Rusijos ambasadoriui ir kiti standartai demokratiškos Švedijos ministrei. Pasirodo, klydau. Sugretinus informaciją, gautą iš vairių šaltinių, ir išgirdus originalų kalbos tekstą dvejonių neliko, gerb. Birgitta Ohlsson pratęsė pono Boriso Čepovo retoriką. Šios retorikos esminis leitmotyvas - esate kvaili, naivūs ir neišmanėliai, jei ne mes, tai šiame pilietinių teisių ir laisvių (homoseksualumas, abortai ir kt) diskurse busite pražuvę, o su savo kietakaktiška pozicija ginti paskutinius sakralybės likučius viešojoje erdvėje ir su visam rizikuojate likti už  paneuropinės ideogramos horizonto. Buvo įdomu stebėti Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos reakciją. Jokios…

Naivus buvau tikėdamas, jog mūsų ministerija paklusdama diplomatinio elgesio logikai įteiks notą Švedijos Karalystės ambasadai, kuri būtų griežtas tokių ministrės komentarų vertinimas - nederami, netaktiški, į šalies vidaus gyvenimą besikišantys ir geros kaimynystės principą pažeidžiantys pareiškimai Lietuvoje nebuvo ir nebus toleruojami. Tai yra minimumas, ką privalėjo padaryti save gerbiančios šalies pareigūnai. Deja, ministerija tokios notos neišstenėjo. Kodėl? Tema labai plati ir reikalaujanti papildomos tyrinėjimo ir aprašymo pastangos, neturiu tam nei laiko, nei noro. Galiu tik atkreipti dėmesį, kad jei mūsų užsienio politikos buržua nesugeba deramai suformuluoti Lietuvos garbę apginančios pozicijos, tai bent jau galėjo Švedijos Karalystei priminti, kad ministrė turi visas teises savo tarptautinės karjeros siekti Švedijoje, renkantis aktualią bei veiksmingą, jos nuomone, politinę retoriką, tačiau atvykus į kitą šalį nederėtų savo politinės ambicijos kelti aukščiau diplomatinio protokolo normatyvų užgauliojant kitos šalies piliečius, kurie turi kitokią nei viešnios nuomonę.

Kiekvieno asmeninis reikalas, ką palaikyti homoseksualių asmenų teisių ir abortų legalizavimo klausimo diskurse t.y. turime teisę būti oponuojančių ar pritariančių gretose (pats esu prieš abortus ir homoseksualių žmonių „santuokas”). Tokia teisę turi ir Švedijos ministrė, tačiau niekas gerbiamai viešniai nesuteikė teisės savo asmeninę poziciją piršti, kaip nepajudinamą, kitos šalies demokratinės brandos vertinimo kriterijų. Ši ministrės liberalios doktrinos žodine ekvilibristika atskiesta retorika ne tik žeidžia, bet ir verčia klausti, ar tai yra viskas, ką mums gali pasiūlyti švediškos „demokratijos” modelis. Ką gali  Švedijos bankai, mes tą žinome. Beje norėtųsi ministrei priminti, kad nuo to laiko, kai jos šalies bankai paskolas dalino į kairę ir dešinę, ne daug kas pasikeitė aptariant jau minėtuosius homoseksualių žmonių ir abortų legalizavimo klausimus. Todėl ministrės užuomina dėl Švedijos verslininkų nenoro investuoti į homofobiškas ir netolerantiškas šalis laikyčiau eiliniu nusikalbėjimu bendrame nusikalbėjimų fone, kuris pastaruosius metus gaubia visą žmogaus ir piliečių teisių diskursą.

Šv. Brunonas 1009 m. su “edukacine” misija lankęs ąžuolų giraičių kraštą buvo pakirstas kirvuko smūgiu į pakaušį. Perfrazuojant F.Hegelį, tai buvo pirmasis mūsų kraštą iš istorinės nežinomybės išplėšiantis Istorinis faktas, kuris paklusdamas hėgeliškajai dialektinei logikai po tūkstančio metų kartojasi farsu. Vėl nauja „edukacinė” programa, vėl nauji „misionieriai” ir vėl grūmojimas naujo dievo prakeiksmais. Tik dabar šis dievas slepiasi ne po barokinių ar gotikinių katedrų skliautais, o po Briuselio stikliniais ofisų fasadais.

P.s. Paklausius viešnios ir Švedijos pasidarė ramiau. Maniau, kad visokie veselkos ar gražuliai yra tik mūsų demokratijos subproduktas. Pasirodo, klydau. Ir kur kas senesnes demokratines tradicijas turinčios šalys turi savo politinių klounų. Norisi tik palinkėti Švedijai, jog savo gražulius ir veselkas pasilaikytų pas save, pas mus jų ir taip apstu.

Rodyk draugams

Vladimiras Putinas ir Dalia Grybauskaitė. Jis priminė, kad visi vamzdžiai veda į Maskvą.

Foto lrp.lt

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės paklausė (priminė):

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?
  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?
  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Išvertus Vladimiro Putino klausimus:

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?

Klausimo prologas

Uždarius Ignalinos AE dujų poreikis Lietuvoje išaugo. Su visam ir Gazpromo vaidmuo, t.y. Vladimiro Putino „vanagų” komandos. Ko galime tikėtis iš tokių jėgų balanso, kuris aiškiai byloja Lietuvos nenaudai, parodys laikas.

Dalį elektros energijos Lietuva privalo importuoti. Poreikis atsirado dėl tos pačios Ignalinos AE uždarymo. Importas galimas tik iš rytinių rinkų (Ukraina, Baltarusija, Rusija). Visos įvardintos šalys yra politiškai sunkiai prognozuojamos. Ypač mums reikšminga tranzito partnerė Baltarusija.

Vladimiras Putinas šią situaciją puikiai žino. Prezidentės atsakymas (NE) į Rusijos premjero siūlymą Putinui buvo nuspėjamas, kitaip tariant, tokio ir tikėjosi. Nebuvo premjerui netikėtas ir prezidentės pasakymas apie Lietuvos tvirtą sprendimą patiems statyti savo AE. Atsakymas Vladimirą Putiną turėjo nudžiuginti. Nes klausdamas prezidentės apie Lietuvos galimybę prisijungti prie Kaliningrado Rusijos premjeras delikačiai paklausė:

Ar planuojate, ir kiek ilgai, išlikti energetiškai (politiškai)  priklausomi nuo Rusijos?

Prezidentė atsakė, jog „Ilgam”. Nes nauja AE yra tik miražas. Ir vargu, ar šis miražas taps tikrove. Tiesa, kol kas Lietuvos užsienio politikos „strategų” galvose esama manymo, jog nauja AE puikus koziris prieš Rusijos energetinę hegemoniją regione, bet čia daugiau esama saviaupgaulės nei nuoširdaus pripažinimo, kad de facto mūsų baimės seniai virtusios realybe. Vladimiras tą žino ir jo klausimas buvo tik „kuklus” pasitikslinimas, ar Lietuva ir toliau laikysis nuoseklios „nepriklausomybės” pozicijos. Jei atvirai, tai nelabai ir svarbu, ką būtų atsakiusi prezidentė, šis Vladimiro Putino klausimas buvo preliudija į kitą, kur kas reiškmingesnį ir mums svarbesnį klausimą.

  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?

Klausimo prologas

Jau susitikimo pradžioje Rusijos premjeras priminęs Lietuvai jos pačios situaciją - absoliutus energetinis Rusijos vasalas - staiga tapo „dėmesingu” ir „supratingu”. Tokiu „dėmesingu” ir „supratingu”, jog pasiūlė papildomą dujų kiekį gal net palankiomis sąlygomis Lietuvai. Kodėl toks geranoriškumas? Priežasties esama labai paprastos ir puikiai įsirašančios į šio 40 min susitikimo scenarijaus logiką, kuriam rusai pasiruošė kruopščiai. Rusijos premjeras norėjo suprasti, kiek giliai Lietuvos vadovė išmano energetinę dvišalių santykių problematiką, kiek asmeniškai yra pasiruošusi skirti laiko „galimų problemų” (dėl kainos ir tiekimo sąlygų) sprendimui ir ar prezidentės esama „tos vienintelės”, su kuria teks dirbti šiuo klausimu. Atsakymas į pastarąjį Putinui kaip niekad aktualus.

Vladimiras Putinas nėra naivus. Jis puikiai suprato, kad visa Lietuva stebi prezidentės 40 min susitikimo su Rusijos premjeru šou. Prezidentė negalėjo klysti. Ji ir nesuklydo. Pasakė tai, ko tikėjosi visi Lietuvos „patriotai” - mūsų dujomis nesuvedžiosite. Tokiu atsakymu apsidžiaugė ne tik mūsų „patriotai”, bet ir Vladimiras Putinas. Taip taip, ir Rusijos premjeras. Nors Lietuvos media bandė piešti susikrimtusio ir suirzusio Rusijos premjero reakciją, drįstu spėti, jog jos buvo priešingos. Manau, kad Vladimiras Vladimirovičius turėjo džiugauti dėl tokios Dalios Grybauskaitės reakcijos, o keletas neadekvačių Lietuvos dienraščių antraščių (beje apie jas truputį detaliau pabaigoje), greičiausiai, nuguls ant Rusijos premjero spaudos tarnybos klerko stalčiaus dugno ir netaps „gėdingu” Vladimiro Putino „pralaimėjimo” liudininku. Klausdamas apie „dujų kainą” Putinas išties klausė

Ar gerbiama Dalia esate pasiruošusi žaisti „energetinės nepriklausomybės” partiją viena ir rizikuoti savo politinėmis pozicijomis?

Putinas išgirdo labai jam svarbią naujieną, jog jo agentūrinio tinklo informacija apie Dalią Grybauskaitę, kuri greitai ir ryžtingai priima sprendimus nepaisydama vietos klanų interesų, pasitvirtino. Kaip sakoma, „dujų kainos” klausimas buvo tik mandagus reveransas, paklūstantis pirmo susitikimo logikai. Nepulsi gi pirmo susitikimo metu ir dar moters klausinėti, ar ji su „kiaušais”. Po atsakymo Vladimiras suprato, kad Dalia su „kiaušais”. Kadangi faktas tapo akivaizdus, tai ir darbo su Lietuva strategija daugiau nei aiški. Rusijos premjeras ir jo visa agentūrinė ir kriminalizuoto verslo kariauna suprato, kad jei Dalia ne blefuoja ir nuoširdžiai mėgins ginti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tai užtenka susitvarkyti su ja viena ir to pakaks, kad viskas būtų, kaip po senovei. Nesiplėsiu, kaip ir kodėl Rusija prezidentės Dalios Grybauskaitės personaliją, o konkrečiai jos ryžtingumą, gali nukreipti prieš ją pačią, tą nuodugniai aprašo Rūta Janutienė.

  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Čia viskas labai paprasta. Putinas tiesiog priminė apie Lietuvos energetinę okupaciją. Lietuvos prezidentei buvo „paaiškinta”, kad jos noras kalbėti suverenios valstybės tonu per „drąsus” ir „ne vietoje”. O ir šiaip visos iliuzijos apie Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę…buvo išsprogdintos per 40 min. Lietuva liko viena. Kitaip tariant, Vladimiras Putinas Lietuvai ir jos vadovei pasakė „Jūs esate MŪSŲ”. Ir sprendimus ką ir kaip su jumi daryti priimsime mes. O pagrindiniu Lietuvos prokuratoriumi paskiriamas Igoris Sečinas.

P.s. Prezidentė yra prasitarusi, kad savo sprendimų teisingumą tikrina pagal spaudos leidinių redakcinius vedamuosius (ypač Lietuvos ryto). Jos nuomone, jei prasideda intensyvi kritika ir puolimas, prezidentė daro išvadą, jog jos sprendimas teisingas, nes aiškiai palietė kažkieno klaninius interesus. Išvada - einama teisinga linkme. Beje, logika pagrįsta.

Siūlyčiau prezidentei ir jos komandai Vladimiro Putino poziciją vertinti kontekste su Lietuvos ryto prezidentinėmis liaupsėmis. Klausimas, kodėl tonas pasikeitė? Kremliaus avansas už galimą supratingumą? Kodėl čia Lietuvos rytas (Snoro bankas savininkai), Kremlius ir energetika, atsiprašau ir Snoro bankas, o gi štai kodėl:

Šiuo metu 68,95 proc. “Snoro” akcijų valdo Rusijos verslininkas Vladimiras Antonovas, o banko prezidentas Raimondas Baranauskas - 25,10 proc. Pagrindinio “Snoro” banko savininko V.Antonovo tėvas Aleksandras Antonovas yra įtakingas Rusijos verslininkas, vadovaujantis verslo grupei “Konvers Group”. A.Antonovas Rusijos žiniasklaidos siejamas su Kremliumi ir jam ištikimais oligarchais. Beje, šį pavasarį Maskvoje į A.Antonovą buvo pasikėsinta. Į verslininką ir jo asmens sargybinį paleista 18 šūvių. Į A.Antonovą pataikė net penkios kulkos, bet per stebuklą nė viena jų nekliudė gyvybiškai svarbių organų. Verslininkas pasveiko.

Antonovų istoriją pradeda dar paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio metais. Pirmiausia tėvas ir sūnus pagarsėjo kaip “Akademchimbank” akcininkai: jų verslo partneris buvo nužudytas, o bankas įsipainiojo į pinigų plovimo skandalą. Būtent po šių įvykių Rusijos verslo padangėje sužibo “Konvers Group” vardas.

Antonovų pavardė prastame kontekste sumirgėjo netgi Australijoje, kai 2005 m. iš pašto skyriaus dingo pensijų mokėjimo čekiai. Tuomet Australijoje nuskambėjo ir “Snoro” pavadinimas, mat nemaža dalis dingusių pinigų atsirado lietuviško banko kliento sąskaitoje. Tiesa, tyrimas nieko nenustatė.

Ne ką švaresnę reputaciją Antonovai įgijo ir Didžiojoje Britanijoje. Antonovams vykdant vieno britų bankų pirkimą, prabilta apie galimus korupcinius ryšius. Įtarimų šešėlis krito ant Rusijos centrinio banko pirmininko pavaduotojo Andrejaus Kozlovo. Jis netrukus po skandalo buvo nužudytas.

Įdomu tai, kad V.Antonovo valdomas “Snoras” pernai dar kartą bandė įžengti į Didžiąją Britaniją, tačiau bankui nebuvo leista šioje šalyje steigti filialo. Didžiosios Britanijos finansų paslaugų priežiūros institucija (FPPI) ėmėsi veiksmų, neleidžiančių “Snorui” vykdyti jokios veiklos. FPPI apkaltino “Snorą” ir jo akcininkus pateikus netikslią ir ne visą informaciją. Britams taip pat užkliuvo, kad tarp “Snoro” savininkų yra V.Antonovas.

Antonovai buvo minimi ir vyno importo iš Moldovos istorijoje. Kai Rusija uždraudė vyno iš Moldovos importą, daugelis šios srities verslininkų patyrė sunkumų grąžindami bankams kreditus. Tarp jų buvo ir Igoris Vainbergas, netrukus po vyno krizės nužudytas Kišiniove. Tuomet sklido gandai, neva nužudytasis ne juokais pykosi su tėvu ir sūnumi Antonovais.

Įtartinas istorijas “Snoras” buvo įsipainiojęs ir anksčiau. 2002 m. naujai išleistų net 1,2 mlrd. litų vertės “Snoro” akcijų panoro įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philipas Iljesku de Grimaldi. Tačiau šioms investicijoms, kurios būtų iš pagrindų pakeitusios Lietuvos bankų sistemą, kelią užkirto Valstybės saugumo departamentas - jis nustatė, kad ponas Grimaldi su Monako kunigaikščiais neturi nieko bendra, o už jo galėjo stovėti su Rusijos nusikalstamu pasauliu susiję asmenys.

Su šiomis įtartinomis investicijomis buvo siejamas ir ankstesnis “Snoro” savininkas multimilijonierius, Izraelio ir Rusijos pilietis Aleksandras Glikladas, kuris skelbėsi esąs pažįstamas su tuomečiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, bendraująs su Šveicarijoje dėl pinigų plovimo nuteistu įtakingu Kremliaus veikėju Pavelu Borodinu, dainininku Josifu Kobzonu, siejamu su Rusijos mafija.
Kauno diena

Rodyk draugams