BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trisdešimt minučių tarp Kauno ir Elektrėnų arba kodėl verkia demokratija

Penktadienį grįždamas iš Kauno degalinėje sutikau pakeleivingą močiutę (85 metų), kuri po anūkų priežiūros (minėjo turinti visus tris) traukė namo Elektrėnų pusėn. Pasiprašė pavežama. Sutikau. Tai buvo bene antras kartas gyvenime, kai į savo skardomis ir plastmasėmis sudurstytą ratuotą mikro kosmosą įsileidau pašalietį. Nenoriai tai darau, nes bet kuris pakeleivis įpareigoja tapti maloniu ir dėmesingu pašnekovu, o aš, neslėpsiu, bodžiuosi tokiu būti.

Tomis retomis akimirkomis, kuomet esu vienu du su kelio linija ir muzikos garsais, jas stengiuosi išnaudoti (ne)galvojimui. Mintis, jog kažkas čiauškės apie savo įdomų(?) arba atvirkščiai nenusisekusį(?) gyvenimą niekad nebuvo patraukli perspektyva, ypač man, kuris tokiomis istorijomis pradeda ir baigia savo darbo dieną. Tačiau primygtinai senolės (jos žvilgsnis ir intonacija neleido nė minutei suabejoti jos pasiryžimu keliauti su manimi) klausiamas, „Ar neprieštarausiu”, ištariau: „Taip, neprieštarausiu”, tokiu būdu geram pusvalandžiui save pasmerkdamas bendrakeleivystės istorijai, privertusiai vienas kitą laikyti įdomiais pašnekovais.

Akimirka, kai pajudėjo automobilis, man tapo įpareigojimu inicijuoti pokalbį. Bet apie ką galima kalbėti su nepažįstamu žmogumi, kurį sutikai prieš keletą sekundžių? Žiūrėdamas į kelią ir spausdamas akseleratorių lyg tarp kitko močiutės paklausiau apie artėjančius savivaldos rinkimus. Smalsavau, ar garbaus amžiaus senolė eis balsuoti ir kam savo balsą atiduosianti?

Po trumpos pauzės sulaukiau atsakymo, jog balsuoti eisianti, tačiau nežinanti, kas taps tąja laimingąja partija ar judėjimu, kurie galėsiantys tikėtis jos palaikymo. Neapsisprendimas neturėtų stebinti, bent ji taip patikino, nes visur žulikai, melagiai ir kombinatoriai, to, anot močiutės, nebuvo nei smetoniniais, nei gūdžiais sovietiniais laikais. Klausiu, ar iš tiesų jau taip blogai? Sako, kad ne, gyventi galima, tik labai liūdna, kad tenka gyventi vienai, vyras miręs, žentas prispaustas kreditinių įsipareigojimų nugarą lenkia Norvegijoje, dukra, įsisukusi į darbus, motinos „ilgisi” tik ieškodama žmogaus, kuris galėtų pagloboti jos vaikus.

Asmeninio dekadanso retorika? Galbūt, tačiau šiuose asmeniniuose godojimuose išgirdau ir pamačiau ne tik subjektyvias ir emocionalias nuoskaudas, bet ir dažno iš mūsų nusivylimo demokratija (tokio nusivylimo ir netgi priešiškumo šiai politinei sistemai įrodymų esama daugiau nei reikia (žiūrėti čia), motyvus ir priežastis. Gyvenimo išblukinti prasminiai orientyrai tampa pagrindiniu ingredientu demokratiją(?) keiksnojančiųjų servelate, kuris pagardintas pagiežos ir pykčio retorikos prieskoniais sklindančiais iš politinio elito(?) ir analitinio(?) avangardo lūpų, juo misti leidžia ištisiems Lietuvos kaimams ir miesteliams, o šie už šį „delikatesą” rinkimų metu atsilygina galingu atraugėjimu į valdžią rinkdami bukus ir dar bukesnius politinio teatro klounus. Pamaniau, ačiū, aš nenoriu būti šio absurdo teatro suokalbininku, kuris demokratijos muliažu - minios egzaltacijoje bręstantis totalitarizmas - slepia pačią jos esmę - ŽMOGŲ.

Mūsų su senole pokalbio fone visą laiką iš radijo imtuvo sklido raginimai eiti balsuoti. Ne, nebuvo siūloma daryt konkrečių pasirinkimų. Raginantieji kvietė „iš principo” rinktis balsavimo galimybę, t.y. balsuoti už patį balsavimą, o jei jau būti iki galo sąžiningiems, tai buvo spaudžiama dalyvavimu rinkimuose patvirtinti mūsų politinio isteblišmento tezę, kad žmonėms rinkimai, kaip demokratinio veikimo įrankis, iš principo aktualūs, o juo - įrankiu, galima disponuoti tik demokratinėje sistemoje, tiesa, tokioje, kokią ją įsivaizduoja jau dešimtmečius nekintantys politinio spektaklio personažai. Laidos dalyviai politikai(?) ir politikos analitikai(?) desperatiškai ieškojo argumentų, kodėl po eilės nuviliančių rinkimų ir vėl reikėtų patikėti lietuvišką demokratija visiems draugiškai patraukiant prie balsadėžių. Ieškant argumentų kas kart į viršų lįsdavo elementarios non - sequitur tipo loginės klaidos. Suprask, neisi balsuoti - pasisakysi prieš demokratiją, neišsakysi savo nuomonės, suteiksi galimybę tavo likimu „pasirūpinti” kitiems ir t.t. Elementarios loginės spragos diskusijos dalyvius darė apgailėtinais trūnijančios sistemos apologetais.

Akivaizdžiai buvo justi, kad skambanti radijinė retorika mano bendrakeleivę ne kaip nuteikusi. Jos burna staiga užsirakino palikdama mane vienu du su radijo personažais. Supratau, jog čiauškėjimas sklidęs iš radijo imtuvo apie būtinybę balsuoti pačios demokratijos vardan, viso labo tik liūdnas prologas lietuviškos šizofreniškos politinės realybės absurdo dramaturgijai, kurios gylio ir pločio negalėtų aprėpti netgi geneali šio žanro klasiko Albero Kamiu vaizduotė, o ką jau bekalbėti apie senolę. Siaubas apėmė kai pagalvojau, jog visas šis absurdo klondaikas atsakomybe gula ant pavargusių nuo neteisingumo ir melo piliečio pečių. Atskiros interesų ir verslo grupės nusavinusios demokratinio veikimo įrankius tyčiojasi iš žmonių ir barstydamos trupinius nuo sotaus stalo mėgina įtikinti, kad dėl šių trupinių verta pasistengti. Pastangų „rimtumas” vertinamas paklusnumo laipsniu didėjančių kainų ir vieno už kitą kvailesnio politinio ar ekonominio sprendimo fone. Gal jau pakaks? Regis dar ne. Entuziastų, norinčių savo krūtinėmis pridengti degraduojančią politinę sistemą, kol kas apstu.

Sustojus automobiliui į rankas mano pakeleivė pamėgino įbrukti keletą litų. Susimąsčiau, kam jai to reikia, juk žino, kad neimsiu. Bereikšmis mandagumo gestas, padėka už drąsą įsileidžiant nepažįstamąją į savo kosmosą ant ratų? Nustojau spėlioti, kai po mano primygtinio raginimo pinigus pasilikti sau, ši moterėlė pasakė, jog už mane sukalbės poterių, nes tokių žmonių, suprask, pavėžėjančių kaip aš, nebe daug ir likę. Susigėdau pagalvojęs, koks nepasitenkinimas virė mano galvoje, kai ramią ir jau standartine tapusią kelionę iš Kauno į Vilnių sudrumstė šios moterėlės prašymas. Lengva sąžinės graužatis neapleido iki tos akimirkos, kol grįžau namo, o dar tie savivaldos rinkimai, į kuriuos buvau nusprendęs neiti nors mūsų „demokratų” iš visų pusių buvau protinamas pasielgti priešingai.

Grįžus namo kaltės jausmas ir su visam apleido. Padėjo šuns stebėjimas - keistas padaras. Visą savo energiją sueikvoja guminių žaislų kandžiojimui ir tąsymui po kambarius. Energijos likučius, kuriais dar šnopuoja po siautulingo blaškymosi mitriai sumerkia į ėdalo dubenį, o tada užsnūsta. Užsnūsta ten, kur man mažiausiai norėtųsi. Apsipykstame. Tačiau Saros (toks šuns vardas) gailus žvilgsnis nuginkluoja mano šeimininkišką EGO ir su savo didaktiniais pamokymais lieku nieko nepešęs. Tiesa, už Michailo Bulgakovo Šarikovą maniškė paklusnesnė - šiokių tokių taisyklių paiso, nors tenka dėl tvarkos pakovoti, tačiau reikšmingos šarikoviškos protesto dvasios dar neteko patirti. Skardus skalijimas - štai ir viskas su kuo tenka taikstytis.

Prieš užsnūstant į rankas paėmiau Roberto Muzilio romaną „Žmogus be savybių”. Skaitau romano herojaus Meingasto žodžius: Tai viena iš šiuolaikiškiausių idėjų. Mes nepajėgūs išvaduoti savęs pačių, dėl to negali būti abejonių; mes vadiname tai demokratija, tačiau tai tik politinis apibūdinimas tos dvasinės būsenos, kai „galima taip, bet galima ir kitaip”. Esame balsavimo biuletenio epocha. Juk kasmet balsuodami renkame savo sekso idealą, grožio karalienę, o tas faktas, kad dvasinių idealu padarėme pozityvųjį žinojimą, reiškia ne ką kitą kaip atiduoti balsavimo biuletenį vadinamiesiems faktams, kad jie pabalsuotų vietoj mūsų. Epocha nefilosofiška ir baili: ji neturi drąsos nuspręsti, kas yra vertinga ir kas ne, ir demokratija, trumpai tariant, reiškia: „Daryk, kas išeina!” Tarp kitko, tai vienas gėdingiausių ydos ratų per visą mūsų rasės istoriją!

Rodyk draugams

Gruzijoje nėra demokratijos?

Mikheil Saak’ashvili Gruzijos prezidentas

“Грузия Online” raportuoja, kad bene 50% gruzinų netiki, jog šalyje esama demokratijos, kiti 50% mano, kad šalies t.y. vyriausybės ir prezidento, vykdoma politika juda teisinga linkme. Atvirai sakant nelabai supratau, kaip interpretuoti apklausą. Aišku viena, kad gruzinai turi šiokį tokį demokratijos idealo įsivaizdavimą, kuris nelabai sutampa su dabartinės valdžios deklaruojamu, tačiau kiek supratau gruzinų esama labai pragmatiškų - galima aukoti demokratines vertybes ir principus vardan efektyvios ir produktyvios politikos. Tiesa, su gerbiamu esteblešmentu gruzinams nepasisekė, jis nei efektyvus, nei produktyvus.

Rodyk draugams

Kas sieja politologą Laurą Bielinį ir stilistą Mantą Petruškevičių?

Foto Civis.lt, Alfa.lt

Politologas Lauras Bielinis delfi.lt skaitytojų klausia, kur mus veda prezidentė D.Grybauskaitė? Klausia grakščiai ir su didele užuojautos doze nesusipratusiai ir naivokai visuomenei.
Prezidentė negailestinga, kerštinga, iracionali ir destruktyvi Lietuvos politinio elito išsišokėlė, kuri dangstydamas paprastų žmonių vargais griauna Lietuvos demokratiją ir susidoroja su jai neįtikusiais politikais bei valdininkais. Kitaip tariant, Lietuva spėriai ritasi į diktatūrinio rėžimo glėbį. Skambėtų įtikinamai jei ne vienas, bet…

Reikia pasakyti, kad gerbiamas Bielinis gan drąsiai dėlioja Lietuvos vertybinį žemėlapį. Jame ryškiu punktyru pabrėždamas - demokratiją, kaip pamatinę vertybę. Vertybę, kurią paprasti piliečiai jau seniai pastūmė į vertybių sąrašo dugną. Tad ar logiška demokratijai „kritišką” situaciją taisyti pačios demokratijos rankomis, o juo labiau pagalbos viltis iš demokratijai abejingų žmonių? Bet, kuriam sveikesnės nuovokos žmogui būtų aišku, jog tai bergždžias darbas. Tik ne politologui Laurui Bieliniui.

Cituoju politologą:

„Štai D.Grybauskaitė mums demonstruoja ypatingai ryškų savo elgesio politikoje pavyzdį - komandinis kalbėjimo stilius, agresyvi povyza ir jokio nuolaidžiavimo tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu.”

Įdomu, ką šia mintimi norima pasakyti, kad prezidentės kalbėjimo stilistika agresyvoka? Jei taip, tai reikia sutikti su Bielinio pastebėjimu, kad valstybės vadovės retorika kartais perspausta ir disonuojanti su vertinamos situacijos rimtumo lygiu. Tačiau tokie vertinimai tik stebinčiojo prezidentę skonio reikalas (estetika). Vieniems griežta retorika patinka kitiems ne. Laikyti, tai diktatoriško rėžimo simptomu - mažų mažiausiai nelogiška.

Reikia manyti, kad ponui Laurui Bieliniui labiausiai užkliūva valstybės vadovės nenoras nuolaidžiauti, „ tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu”. Pastarąją repliką reikėtų suprasti, kaip aiškią užuominą į prezidentės selektyvų ir perdėm subjektyvų požiūrį renkantis „aukas”. Gerbiamas politologas būtų sąžiningesnisjei nepamirštų pridėti, kad prezidentė „taikinius” renkasi burdama ne iš kavos tirščių, o remdamasi informacija, kurią gauną iš oficialių valstybės institucijų. Todėl šio teksto autoriui, skaitant Lauro Bielinio straipsnį, kyla kur kas aktualesnis klausimas, kodėl gerbiamas Valdas Adamkus, kurio patarėju buvo Lauras Bielinis, tai pačia informacija remdamas, nesugebėjo atrasti „taikinių”? Plika akimi buvo matoma, jog prezidento Valdo Adamkaus valdymo laikotarpiu korupciniai santykiai ir nesąžiningas veikimas prieš piliečius, ir valstybės interesus buvo pasiekęs tokį mąstą, kad LEO LT skandalas nieko nebestebino, o politinių santykių aiškinimasis su VSD ar STT pagalba dienraščių puslapiuose buvo tapęs nacionalinio sporto šaka Nr1.

Kai kurios gerbiamo politologo mintys ir suvisam prašosi būti cituojamos pilnumoje:

„Visuomenė tarsi pritaria jos veikslams, tačiau atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina. Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos. Šių rinkimų pelnas - nevilties ir lūkesčių pelnas, bet tikrai ne racionalių valstybės galimybių suvokimo rezultatas.”

Aukštoji žodinės ekvilibristikos mokykla. Su tokia nelengva polemizuoti. Anot politologo, „Atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina”. Va tai tau. Ponas Lauras Bielinis drąsus žmogus. Jis atlieka visa apimantį „introspektyvų” politinio proceso vertinimą (mano nuomone, tam minimum reikėtų solidžios monografijos) ir jį apibendrina vienu sakiniu, kuris jam leidžia konstatuoti, kad tai ką mes regime ir suprantame nėra visai tai, ką mes regime ir manome suprantą. Pastaroji mintis nuskamba, kaip politologo epistemologinis credo, „netikėkite tuo ką matote”.

Jei šia išvada stengiamasi ką nors nustebinti, tai be reikalo. Lietuvoje, kur pasitikėjimas valstybe ar jos atsovaujamomis institucijomis artėja prie nulio, raginti piliečius išlikti budrius ir nepasiduoti „klastingiems” prezidentės apžavams, daugiau nei keista. Žmonės jau senai Lietuvos politinėje scenoje girdimas mintis ar regimus vaizdus praleidžia pro ausis arba įdėmiai permąstę galiausiai supranta teisingai t.y. priešingai nei jiems buvo mėginta įteigti. Politologas, mano giliu įsitikinimu, šią „klastingą” prezidentės užmačią - sutrypti paskutinius demokratijos žiedus Lietuvoje, turėtų demaskuoti profesionaliau. Nes minėtasis tautos įtarumas, bet kurį Lauro Bielinio šūkavimą paverčia balsu tyruose.

Džiugu, jog tai suprasdamas garbus politologas ir suvisam duoda valią vaizduotei, „Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos.” Reikia pasakyti, kad po šių eilučių politologo bei stilisto Manto Petruškevičiaus sugretinimas tapo daugiau nei korektiškas. Jis tapo logiškas. Manto Petruškevičiaus leksikoje girdėti „nenatūralaus”, „nemadingo”, „o boze moj” žmogaus vertinimą mūsų ausis jau priprato, tačiau politologo mėginimas valstybės vadovę ir rinkimų procesą vertinti, kaip atsiduodantį „tam tikru nenatūralumu”, man asmeniškai kažkas naujo. Galiu suprasti, kai stilistas stokojantis išsilavinimo, subtilumo ir nuovokos blaškosi televizijos ekrane su kuo mandresniais nusikalbėjimais, tokios televizinio žandro taisyklės, tačiau politologui galioja kiti reikalavimai. Neteko politologijos teorijoje girdėti sąvokos, kaip „nenatūralūs rinkimai”. Žinau nesąžiningus, neteisingus, apgaulingus, neteisėtus rinkimus, bet nenatūralių dar neteko girdėti. Tokiam naujadarui rastis matau, tik vieną paaiškinimą t.y. pono Lauro Bielinio duoklė dabar sparčiai populiarėjančiam ekologiniam judėjimui.

Todėl netenka stebėtis, jog išgirdus tokius a le stilistinius politologo vertinimus tolimesnė minčių pynė tampa dar labiau suraizgyta ir stokojanti loginio, bei paradigminio nuoseklumo. Cituoju „Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos.” Žinau gerbiamo Alfredo Adlerio individualiosios (giluminės) psichologijos teoriją, tačiau ją pavadinti politologine neapsiverčia liežuvis. Tai stačiai skirtingos paradigmos. Tačiau tik ne Laurui Bieliniui. Pasirodo lietuvio sąmonėje (kas neturėtų stebinti) esama giluminių motyvų, kurie, Lauro Bielinio nuomone, leidžia balsavimą už Dalią Grybauskaitę laikyti logišku pasirinkimu, tačiau toli gražu ne vertybiniu ar politinius kriterijus atitinkančiu. Nesupratau nieko. Esant galimybei gerbiamo politologo norėčiau paklausti, o kaip jis mato vertybės, politinio kriterijaus ir asmeninio apsisprendimo santykį? Kai žmogus apsisprendžia vedinas vidinio (giluminio) balso, tai jis apsisprendžia, kaip in alio universitas ar kaip kas? Kiek žmogaus apsisprendimo „dugnų” esama? Ir jei giluminis apsisprendimas nėra politinis ir vertybinis, (norėtųsi gerbiamo politologo paklausti ir nuo, kada politinis sprendimas yra išimtinai siejamas su vertybe) tai tuomet koks jis? Nostalgiškas ir besiilgintis tvirtos rankos? Galbūt. Tačiau sutikime, jog sentimentalumas ir ilgesys nėra, tik paikas vaikystės ar paauglystės prisiminimų vaikymasis. Valstybės atveju, tai piliečių noras pabėgti iš nesaugios ir nesąžiningai juos bei jų šeimas vertinančios sistemos.

Norėčiau gerbiamam Laurui Bieliniui priminti, jog jei prieš 20 metų tauta būtų sprendimus, dėl savo laisvės ir nepriklausomybės priėmusi labai racionaliai ir apskaičiuotai, tai nepriklausomą valstybę mes vargu ar turėtume. Nepriklausomybė ir laisvė, kurią atnešė dainuojanti (ne racionali, o emocionali) revoliucija, mums yra vertybė, tai nuo kada emocijomis paremti giluminiai pasirinkimai staiga tapo demokratijai grasinančiais, antivertybiškais ir ne politiškais?

Reziumuojant norėtųsi pasakyti, jog Lauro Bielinio kompetenciją apibendrinančios išvados čia nevisai tiktų (nors labai norėtųsi). Esu įsitikinęs, kad gerbiamas politologas su formaliosios logikos taisyklėmis prasilenkiančius straipsnius rašys vis rečiau. O ir pastarąjį, kupiną prieštaravimų ir nelogiškumų, reikėtų laikyti nemaloniu nesusipratimu. Nėjo ir nereaguoti. Per daug jau buvo pripaistyta niekalų. Žymaus stilisto žodžiais tariant, “O boze moj, nu tie politologai. Visai, kaip stilistai”.

Rodyk draugams

Ko Andrius Kubilius gali pasimokyti iš Davido Kamerono? Apie Didžiąją Britaniją po krizės.

Paklausus tūlo lietuvio, kokiam politiniam flangui priklauso premjeras A.Kubilius, retas, kuris suklystų atsakydamas - konservatoriams, o ir teiginiui, jog tai svarbus žmogus Lietuvoje nekiltų noras prieštarauti. Tačiau lietuviams esama ir kito nemažiau svarbaus konservatyvių pažiūrų politiko. Tiesa dar ne premjero, bet greitai juo tapsenčio - Davido Kamerono (43). Daugelis jo vadovaujamai konservatorių partijai pranašauja triumfą pavasarį vyksiančiuose Britanijos parlamento rinkimuose. Regis savo sėkme neabejoja ir pats Kameronas. Reikia pripažinti, kad mūsų emigrantams, o ir čia likusioms jų šeimoms, šis politikas, kur kas reikšmingesnis nei mūsų besiblaškantis premjeras. Artimiausiu metu tik nuo charizmatiškojo brito politikos efektyvumo priklausys ar emigracijai save pasmerkusių ir jų šeimų artimųjų piniginės pilnės tokiais pačiais tempais, kaip iki krizės. Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų Davidas Kameronas atsakinėjo amerikiečių savaitraščio NEWSWEEK apžvalgininkui Stryker McGuire.

Jūs esate labai populiarus Britanijoje. Rinkėjams jūs patinkate. Tačiau apklausos rodo, kad jūsų partijos populiarumas nėra jau toks įtikinamas. Daugelis apklaustųjų teigia, kad konservatorius renkasi ne todėl, kad jiems patinka partija, o todėl, kad nepatinka leiboristai. Ar prieš rinkimus šios nuotaikos jums nekelia nerimo?

Klausykit, aš pers savo gyvenimą dar nė karto nesu sutikęs politiko, kuris būtų patenkintas savo reitingais. Nesu aš jokia išimtis. Ir sau, ir partijai nuolatos kartoju, kad mes privalome stengtis būti geresni. Tačiau vargu ar atsiras prieštaraujančių teiginiui, kad partijos populiarumas ir įdirbis tikrinami rinkimuose. Šiuo aspektu mums metai buvo pavykę. Jei prisiminsime savivaldos rinkimus ir rezultatus, kurių pasiekė partija mums ypač svarbiose apygardose, tai turėtumėte sutikti, jog metai mums buvo sėkmingi. Nereikia slėpti ir to fakto, kad žmonės labai nepatenkinti leiboristų vyriausybe, tai mums išėjo į naudą. Nepaisant to mums reikėtų labiau pasistengti, jog rinkėjai balsuoti ne „prieš”, o „už”. Tvirtas ir aiškus pasitikėjimas būsima vyriausybe ypač svarbus. Šalis yra apimta recesijos. Žmonių palaikymas ir supratimas ypač reikšmingi kalbant apie sprendimus, kurių reikės imtis. Todėl partijai sakau, kad prieš musų akis atsiveria labai sudėtingų darbų ir iššūkių metas.

Ar galėtume įvardinti tris darbus, kuriuos padarysite tapęs premjerus per pirmąsias keleta darbo dienų. Darbus, kurie aiškiai parodytų jūsų kitoniškos politikos kryptį, neleisiančią jūsų tapatinti su leiboristų trylikos metų valdymo stiliumi?

Pirmasis darbas, tai pergalė Afganistano kare. Nuo pirmųjų dienų kibsiu į šį reikalą. Tarnaujantiems Afganistane išmokas padidinsime dvigubai. Antras, nemažiau opus klausimas - valstybės biudžeto deficitas. Susipažinę su biudžeto planu kitiems metams, kurį pristatė Alistair Darling, mes likome priblokšti. Tokio neatsakingo, nenuovokaus ir neprofesionalaus biudžeto projekto dar nesu matęs. Todėl pirmas darbas, kurį atliksime su kabinetu, tai biudžeto peržiūrėjimas išlaidų mažinimo ir pajamų didinimo linkme. Trečia ir labai svarbi darbų kryptis - valstybinio/biurokratinio aparato mažinimas. Šalyje esama tiek daug kontroliuojančių institucijų, kad žmogus norintis dirbti savo tiesioginį darbą to negali normaliai daryti. Daugiau laiko sugaištama įvairių deklaracijų pildymui ir tikslinimui nei tiesioginei veiklai.

Po rinkimų paveldėtumėte vieną labiausiai praskolintų Europos Sąjungos valstybių. Kai kurie ekonomistai Britaniją lygina su ant finansinės katastrofos ribos balansuojančia Graikija. Biudžeto deficitas stulbinantis, ką planuojate daryti, kad sumažintumėte šį deficitą ir tuo pačiu neblogintumėte viešojo sektoriaus paslaugų kokybės (ligoninės, mokyklos)?

Aš nesutinku su nuostata, kad kokybiškoms paslaugoms reikia išimtinai didelių pinigų. Pasižiūrėkite į verslo pasaulį. Šią sunkią ekonominę akimirką verslas mažina išlaidas, tačiau nuo to paslaugų kokybė nenukenčia. Atvirkščiai, kai kur ji net gerėja. Tačiau tenka pripažinti, kad daliai paprastų britų, tokie teiginiai atrodo neįtikėtini ir beveik iš stebuklų sferos. Aš kartojau ir kartosiu, kad aukščiausios grandies biurokratai švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuje gauna per didelius atlyginimus, o ir jų skaičius yra išpūstas. Atlyginimus, kaip ir šių pareigybių skaičių, privalu mažinti, o sutaupytas lėšas reikia nukreipti tiesiai moksleiviams ir jų mokytojams ar medicinos įstaigoms ir medikams. Viešojo sektoriaus atlyginimai, išskyrus mažiausias pajamas gaunančius, privalės būti mažinami, pensijinis amžius prailgintas. Sutinku, kad tokias mintis keista girdėti iš opozicijos lyderio, tačiau realybė yra tokia.

Ar nesibaiminate, jog daugelio Europos valstybių palaikytas griežtesnės finansų sistemos kontrolės modelis taps apynasriu Sičio finansinėms institucijoms ir jų dinamizmui, kuriuo taip didžiuojamasis jau gerus du dešimtmečius?

Ne griežtesnis reguliavimas, o efektyviai veikianti sistema ir struktūra turėtų būti prioritetas. Todėl mes patys planuojame Anglijos bankui suteikti didesnius įgaliojimus reguliuoti finansines institucijas ir jų veiklą šalies teritorijoje. Be abejo, čia reikia ir tam tikros bendra-europinės koordinacijos ir aš nesu prieš. Tačiau privalu atsiminti, jog pagarba kiekvienos valstybės interesui išlaikyti didesnę ar mažesnę kontrolę savo institucinei sąrangai turi būti puoselėjama.

Jūs nuolatos pabrėžiate, kad norite „solidžių bet ne vergiškų” santykių su Amerika. Kai kas šį jūsų pasakymą interpretuoja, kaip lengvą spyrį Toni Bleirui. Kas jūsų nuomone Blairo-Busho santykiuose buvo ne taip ir kaip tai galėjo pakenkti Britanijos interesams?

Didžiausia šių santykių problema - Toni Bleiro nenoras formuluoti aiškius nors ir nevisai malonius klausimus. Na pavyzdžiui: Irako karo eiga, šalies atkūrimo planai ir jo kontrolė. Dabar visa ši situacija kelia labai daug klausimų. Deja, jie nebuvo užduoti, kai to labiausiai reikėjo. Turiu pasakyti, kad situaciją tokioje perspektyvoje matau ne tik aš. Bendraujant su kolegomis iš Respublikonų partijos sulaukių tų pačių pastebėjimų. Jų nuomone, kai būdavo tinkamas laikas ir vieta kelti klausimus iš pono Bleiro jie jų neišgirsdavo. Tai ir yra problema. Manau, kad nei Margarit Thatcher, nei John Majoras, o juo labiau Winston Churchill nebūtų taip pasielgę. Nors mes nepamirštame, kad šiuose santykiuose esame jaunesnieji partneriai, tačiau žinome, kad galime ir nemažai pasiūlyti.

Jūsų pirmtakai Tony Blair ir Gordonas Brownas savo partnerystę su JAV administracija mezgė nelengvais periodais. Karas Irake, pasaulinė ekonominė krizė, kaip galvojate, kokią perspektyvą ir kokius bendrus tikslus galėtumėte formuluoti ir jais pasidalinti su prezidentu Obama?

Esminę mano ir prezidentu Obamos tikslų bei planų bendrystę įžvelgiu užsienio politikos sferoje. Izraelio-Palestinos konfliktas, Irano klausimas, kova su terorizmu ir dar aibė kitų sričių, kurios mūsų šalis ir mane asmeniškai su prezidentu suartina. Ypatingą svarbą teikčiau sutampančiam mūsų požiūriui į klimato kaitos problemas. Būtų puiku, jog mano ir partijos pergalės atveju turėčiau galimybę prie klimato kaitos problemos darbuotis kartu su prezidentu Obama. Be abejo, negalime pamiršti Afganistano. Tai bus pirmasis ir opiausias klausimas, kurį turėsime aptarti su prezidentu Obama. Afganistano darbų, kuriuos reikės nuveikti, sąrašas labai ilgas, todėl veiklos tikrai užteks.

Imigracija, ekonominis klestėjimas ir galiausiai gili recesija. Britanija labai stipriai pasikeitė nuo jūsų jaunystės dienų, ką jums reiškia būti britu 21a.?

Mano nuomone, tai vis dar didi šalis. Būti britu - priklausyti multikultūrinei, sėkmingų ir tradicijas puoselėjančių, bei asmenines laisves mylinčių žmonių bendruomenei. Bendruomenei, kuri yra ambicinga ir stengiasi būti pavyzdžiu kitiems. Nors dabar išgyvename sudėtingą laikotarpį, tačiau mes jį įveiksime ir tapsime tik dar labiau sustiprėjusiais.

Daugelis ekspertų teigia, kad ekonominio atsigavimo pagrindu turėtų būti naujos ekologiškos ir inovatyvios technologijos. Jūsų nuomone, ar Britanija turėtų pasekti šiomis rekomendacijomis ir tapti naujųjų technologijų ir inovacijų centru?

Manau, kad taip. Nors reikia prisipažinti, kad geriausias laikas ir proga jau praleisti. Buvusioms vyriausybėms šie klausimai menkai rūpėjo. Todėl ir matome paradoksalią situaciją, kai Vokietijos Freiburgo miestas generuoja tiek saulės energijos, kiek visa Didžioji Britanija kartu paėmus. Esu optimistas ir manau, kad net ir šioje situacijoje galime atsigriebti. Turime planų pasitelkus agresyvią „žaliosios politikos” strategiją populiarinti hibridinius ir elektrinius automobilius, saulės ir vėjo energiją.

Britanija gali pasigirti pačia geriausia aukštojo mokslo sistema pasaulyje. Jūsų nuomone, ar ši sistema išnaudoja visas savo galimybes?

Tikrai ne. Mūsų mainų ir studentų atvykimo iš užsienio programos labai silpnos. Dažnai gabūs studentai iš Kinijos, Indijos, Brazilijos negali pas mus atvykti dėl sistemos netobulumo. Sistema reikalauja ženklių patobulinimų nes tie žmonės, kuriuos mes prarandame dėl jos netobulumo - mūsų ateities gerbūvio kūrėjai.

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams