BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie mitus, gimstančius virtuvėje. Heraklito vėlinių ironija

Heraklitas (Dailininkas Johannes Moreelse)

Heraklitas pokštaudamas - šis pastebėjimas tik kuklus mano spėjimas, veikiausiai būta priešingai - mėgdavo kartoti, jog ir virtuvėje esama dievų - mitologinės sąmonės pamėklių. Užsiimtume tuščiu burnos aušinimu ir bereikalingu prakaito liejimu mėgindami įminti vieno paslaptingiausių ikisokratinio periodo išminčių ištaros konotacinę mįslę. Viena aišku, kad graikams dievai (mitas), kaip religinės/prietaringos zeal savivokos forma, buvo tapę kertiniu egzistencinės tapatybės sandu, giliai įsismelkusiu į to meto visuomeninę struktūrą, apimančią didžiumą viešo ir privataus gyvenimo sferų. Mitas dominavo: aiškino ir tuo pačiu konstravo graikiško sociumo „realybę”, todėl Heraklito ironiškas (priminsiu, tai tik mano spėjimas) tarstelėjimas, jog mitologinė psichozė savo prietaringumo ir simuliakrizuotos tikrovės įvaizdžiais persmelkusi ir tas sferas, kur dominuoja skrandžio, t.y. instinkto, o ne dvasios  ἐπιστήμη poreikiai, gali būti suvokiama ne tik, kaip subtilus efeziečio humoro jausmas, bet ir nuoširdus nuogąstavimas. Heraklitas nujautė, ką reiškia dievai graiko virtuvėje - suprimityvinta, supaprastinta, suminkyta į patogią tešlos formą, su patogiu raugo kiekiu pašaunant ant patogios liepsnos pasaulėvaizdinė bandelė. Mąstytojas jautė, jog šios pasaulėvaizdinės bandelės „receptūros” akumuliacija gali tapti reikšmingu sociumo motolograminės struktūros elementu, kuris ilgainiui pradeda dominuoti, kaip tiesos, teisingumo, tikrovės, esmės sąvokas fetišizuojantis naratyvas, užgožiantis bet kokią kritinę arba, kaip dabar populiaru sakyti, sveiko proto pastangą, o ir iš principo, jos radimosi galimybę.

Net ir paviršutiniškas atožvilgsnis į istorijos Buvo(?) mūsų sąmonės horizonte išsiskleidžia, kaip neįveikta maratono distancija, tokio maratono, kuris privalėjo būti įveiktas likimiškai, t.y. egzistenciškai atsiveriant pasauliui ne jį aiškinant(?), o haidegeriškąja prasme savo žvilgsnį išstatant pasaulio horizontui ir jame sutelktai galimybei. Šuoliuodami per Vakarų pasaulio istorijos epochas regime, kaip netoli nubėgome nuo Efezo miestelėnų virtuvėse besitvenkusių prietaringumo garų, nuo jų žudančio tvaiko, kuris jau kitoje graikiškojo pasaulio vietoje, Atėnuose, nuodų taurėje užtroškino Sokratą, deja, ne tik jį. Šis įvykis tapo pirmąja, tačiau tikrai nepaskutiniąja, Vakarų kultūros mitologeminės ir racionaliosios arba būtį skaidrinančios sąmonės priešstata, išaugusia į collision tarp μύθος ir γνῶσις. Sokrato mirtis tapo iš mitų prieblandos ir agresyvaus bei suprimityvinto galios diskurso trokštančios išsivaduoti žmogaus metafora. Reikia pripažinti, kad šioje priešstatoje mitas akumuliavo didžiulę galią ir gan sėkmingai traiškė(o) ir slopino(a) mėginančią skaidrėti sąmonę. Mito galia šviesėjančią žmogaus savivokos dinamiką kaip niekad sėkmingai traiško ir slopina mūsų dienų simuliakrizuotos „tikrovės” mitagirnapusėmis, kurios pasitelkia technologiją - TV ekrano volą ir mito struktūros pagrindu audžiamą progresyvaus(?) žmogaus retorinę paklotę, šį  šviesėjančios žmogaus sąmonės judesį palieka atskirų intelektualų ir kultūrininkų neurotiško ir frustruojančio tekstažodžio ir žodžiateksčio žaidybinės kombinotorikos erdvėje, t.y. kalbinės moduliacijos sraute be jokio ἠθική φιλοσοφία turinio. Tai vis dar modernybės (apšvietos) proto galios idealo savosios tapatybės ieškojimo keliai ir klystkeliai.

Tikime - kultūrologinė ir idėjų istoriografinė paradigma tarsi tai ir patvirtina - jog esame apšvietos epochos vaikai, kurių protėviai nesidrovėdami uždaviniu ir tikslu sau kėlė „žmogaus perkeitimą” arba jo paskutinių prietaringumo ir mitologeminės sąmonės rudimentų įveiką, taip tarsi mėgindami išpirkti sokratiškosios mirties kaltę ir gėdą. Deja, su liūdesiu tenka konstatuoti - mūsų epochos patirtis tą ypač skaudžiai paliudijo - jog šios pretenzijos buvo bevaisės ir bergždžios. Nors žmogaus rekonstravimui ir perkonstravimui (Švietimo epochos idealas) buvo skiriama daug laiko ir pastangų, tačiau tenka konstatuoti, jog visa apšvietos patetika pasiliko tik siaurame intelektualų ratelyje kultivuojama humanistinė retorika nesugebėjusi esmingai paveikti destruktyvumo ir savidestrukcijos keliu žengusios modernybės epochos. Dar daugiau patys primityviausi ir brutaliausi nacionalistiniai ir antihumanistiniai sąjūdžiai (komunizmas, nacizmas, fašizmas, maoizmas) savo galutinę formuotę, politinės ideologijos ir struktūros požiūriu, įgijo technologinio žmonijos progreso priešaušryje, t.y. apšvietos idealo apoteoziniame topose - modernybėje.

Modernybės technologinio progreso priešaušris turėjo žymėti žmogaus: (de)mitologizuotos, (de)religizuotos, (be)iliuzinės, (be)metafizinės (pabrėžiu ne (ne)metafizinės, o (be)metafizinės) sąmonės triumfą. Deja, jis žymėjo pačių brutaliausių ir technologine prasme rafinuočiausių bei ciniškiausių totalitarinių sistemų radimąsi, kurios slėpdamosis po Trečiojo reicho (Vokietija), Spalio revoliucijos (Rusija), Kultūrinės revoliucijos (Kinija) ir kt. vėliavomis į pasaulį paleido eschatologinius blogio angelus, kurie su pasimėgavimu gulaguose, koncentracijos stovyklose ir kitose darbo ir perauklėjimo zonose naikino ištisas tautas ir socialines grupes. Žvelgiant į šį istorinį „paveldą”, o ir dabarties negebėjimą jį įsisąmoninti, kaip mūsų kartos, o ir ateities kartų atsakomybės besišaukiančią blogio realybę, dažnai kyla pagunda tokio masto blogį ir neteisingumą įpinti į įvairias metafizines, t.y. abstrakčias, blogio ir kaltės metaforų struktūras taip mėginant, galbūt nesąmoningai, retušuoti konkretaus blogio ir konkrečios kaltės bei atsakomybės šaltinį ir priežastis, kurios dažnai slepiasi kiekvieno iš mūsų virtuvėje. Iš abstraktybės ūkuose paskendusio mito apie Kitą kaip blogį atsiradusią tragizmo sąmonę mūsų epocha mėgina įveikti nemažiau abstrakčia ir ūkanota meta etinę ir kalbine struktūra, kurios dažnam dėl savo sofistikuotos diskurso formos regisi įspūdinga istorine galimybe. Asmeninė patirtis leidžia teigti, jog dažnai tai viso labo eklektiška politinio ir akademinio monologiškumo forma, pasireiškianti narciziška retorika. Tik tiek.

Tokiai kaltės suabstraktinimo rizikai, o ir iš jos kylančiam pavojui personalizuotą kaltės sąvoką eliminuoti apskritai, aiškia opozicija skamba Heraklito ištaros parafrazė, jog XX a. naikinimo ir susinaikinimo sąmonė brendo ir radosi ne sofistikuotuose politiniuose ir filosofiniuose diskursuose, o virtuvėje audžiamuose mituose ir tikėjimuose. Tėvų ir senelių virtuvėse „sužinojome” apie žydų ir masonų pasaulinį sąmokslą, apie vienos ar kitos kaimyninės tautos ar religinės grupės „savaiminį blogį”, kuris graso mūsų tautos ar religinės praktikos sakralumui ir dar daug mitų ir mitelių, su kuriais iš savo virtuvių πόλις žengėme į pasaulį κόσμος.

Kodėl kalbu apie mitą ir kaltę dabar? Nežinau, gal Vėlinių nuotaika tokia. Kita vertus sunku nuslėpti ir tą faktą, jog aplinkoje pradeda ryškėti gan keistos, nesiimu jų vertinti pavojingumo kategorijomis, nuotaikos, kurios atskiras žmonių grupes, o ir ištisas valstybes ir tautas pradeda regėti priešais ir tai vyksta Lietuvoje, šalyje kuri pati gali tapti gan lengvu grobiu, bet kokiam panslavizmui, pangermanizmui ir t.t.

Tenka konstatuoti ir kitą gan liūdną faktą, jog esame apsiblausę politiškai ir pilietiškai. Su apmaudu stebiu, kaip įvairūs praėjusios dienos politikieriai mėgina save reabilituoti PLAYBOY puslapiuose ar silpnaprotyste kvepiančiuose televiziniuose šou, tai daro gardžiuodamiesi savo prašvinkėliška politine retorika, taip visiškai griaudami paskutinius politikos idealybės likučius.

Liūdna dėl savo kartos, kurios konformizmas ir cinizmas (tam skirsiu atskirą įrašą) pasiekė tokį mastelį, kad mūsų tėvų ir senelių alkis geresniam gyvenimui, leidęs kartai retušuoti moralinių verčių turinius, prieš dabartinį beprasmybės ir bukumo diktuojamą narcisizmą, atrodo tik kukliu ir vaikišku žulikavimu. Taps be galo liūdna, jei istorijos vadovėliuose mūsų karta bus vardijama didžiausia šios epochos gėda.

Tiesa, daug vilties teikia mūsų kultūrininkų bendruomenė, bent ta jos dalis, kuri skendi egzistencinėse įtampose ir nesivelia į pilvažmogių stumdymąsi prie pono su skatiku kišenėje. Ateis laikas ir jie tikrai prabils sąžinės balsu mūsų ir ateities kartoms, aš tuo esu įsitikinęs. Jie veikiausiai vieninteliai sugebės pateisinti mūsų veltėdžiavimą ateities kartų akivaizdoje.

Visa ši teksto žosmė radosi galvojant apie mitą, kuris subręstą ne Gamtos, ne Dievo, ne Kito nežinomybės prieblandoje, o virtuvės estetikoje, jos kvapuose, aprūkusiose sienose, riebalų blizgyje ir toje keistoje maisto adoracijoje, kuri kaip niekas kitas šaukte šaukiasi teksto: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Rodyk draugams

Europa pamiršo religiją

Paskutiniai tyrimai, kuriuos atliko European Social Survey, atskleidžia įdomias tendencijas. Europiečiai nepraktikuoja religinių apeigų ir ritualų, nelanko savo bažnyčių. Europoje religingumas mirė?!

Rodyk draugams

Harvardo universitetas laidoja Dievą. Kodėl?

Harvardo universitetas yra seniausia aukštojo mokslo įstaiga Jungtinėse Valstijose, įsteigta piligrimų. Harvardo Kolegija buvo įkurta 1636 m. Masačusetso įlankos Kolonijos Didžiojo ir Vyriausiojo Teismo balsavimu ir buvo pavadinta jos pirmojo geradario Džono Harvardo iš Čarlstauno garbei. Jaunas dvasininkas po savo mirties 1638 m. paliko savo biblioteką ir pusę turto naujajai įstaigai.

Tokiu trumpu įrašu būtų galima pradėti vieno prestižiškiausių pasaulio universitetų istoriją. Nuo to laikotarpio aukštoji mokykla pasikeitė neatpažįstamai. Dabar universitetas yra 35.6 mlrd. JAV dolerių metinį biudžetą valdanti institucija, kuri rengia JAV verslo, politikos ir teisės elitą. Baigti Harvardą, reiškia gauti sėkmingos ateities bilietą. Tačiau apie tai kitą kartą.

Amerikiečių savaitraštis NEWSWEEK išspausdino straipsnį pavadinimu “Tikėjimo krizė Harvarde”, kuriame pamėgino pažvelgti į kylančius “tikėjimo ir žinojimo” ginčus tarp progresyvų edukacinį avangardą atstovaujančių scientistinio požiūrio atstovų ir šios Alma Mater fideistų, kuriems “Tikėjimo” klausimas nemažiau opus nei “Žinojimo” problemos. Žurnalistė Lisa Miller pamėgino įdėmiau pažvelgti į šios diskusijos užkulisius ir turinį. Faktas, kad diskusija kilo XXI a. pradžioje vienoje seniausių ir turtingiausias akademines tradicijas turinčių mokslo institucijų JAV, jau pats savaime vertas dėmesio.

Diskusija kilo visiškai nekaltai, svarstant institucinio pobūdžio klausimą. Nors aukštoji mokykla prisistato “pačia geriausia”, tačiau situacija, susiklosčiusi studentų tarpe, kurie papildoma disciplina pasirinko “religijos mokslus”, labai jau keista. Pasirodo, Harvardas neturi aiškiai šią discipliną atstovaujančios ir už jos akademinius, profesinius ir kompetencijos klausimus atsakingos administracinės/akademinės struktūros. Analogas mūsiškei katedrai, fakultetui. Studentas, pasirinkęs religijos studijas, auditorijoje paprastai prieš savo akis išvysta ne teologą, religijotyrininką, o religijos klausimais “besidomintį” antropologą, sociologą ar psichologą. Švelniai tariant, keista situacija.

Tačiau NEWSWEEK žurnalistei ji nepasirodė jau tokia keista. Bendraudama su Harvardo administracijos atstovais ir profesūra Lisa Miller atliko preliminarius tyrimus, kurie atskleidė faktą, jog daugiau nei trečdalis Harvardo dėstytojų nepraktikuoja jokios religijos, o administracijoje tokių žmonių skaičius ir su visam perkopia penkiasdešimties procentų ribą. Kitaip tariant, universitete dominuoja sekuliarizuota akademinė kultūra, todėl žurnalistės nuomone, nieko stebėtino, jog tokioje aplinkoje būti tikinčiu/profesionaliu teologu ar praktikuojančiu tikėjimą religijotyrininku nėra lengva, o tai savo ruožtu, apsunkina ir religijos tematiką gvildenančios akademinės disciplinos institucionalizavimo klausimą. Patvirtindamas tokius žurnalistės spėliojimus, Harvardo kapelionas ir šio universiteto Krikščionybės istorijos profesorius Peter Gomes prisipažįsta, jog jam dažnai tenka atlaikyti nepagrįstus kolegų priekaištus, jog religija - visų pasaulio blogybių priežastis. Nors tokie teiginiai profesoriui kvepia senu marksistinės ideologijos anachronizmu, tačiau tai Harvarde vyraujančių nuotaikų atspindys, kurių nepastebėti neina. Pašnekovo teigia, jog neverta stebėtis, kad tokių nuotaikų paskatinti šią Alma Mater paliko ir paskutinieji religinės tematikos ekspertai.

Tai, kas diskusijos pradžioje turėjo tapti administracinio pobūdžio klausimo svarstymu - išvirto į diskusiją dėl religinės savimonės turinio ir jos daromos “žalos” visuomenei ir universiteto bendruomenei. XVIII a. pradžios volteriško tipo polemiką primenančios diskusijos pirmosiose gretose atsidūrė lingvistikos profesorius Steven Pinker. Universitete ponas Pinker laikomas “žvaigžde”, nes dėl savo įtaigaus ir šmaikštaus kalbėjimo stiliaus į paskaitas surenka iki 400 studentų. Jei tiksliai supratau, o kitaip suprasti ir neina, tai profesoriui pastarasis faktas leidžia manyti, kad jo esama visų akademinių disciplinų “žinovo”, kuris gali ir turi teisę “kompetetingai” dėstyti savo nuomonę religijos studijų klausimais. Asmeniškai, nežinau, ar tai labai reikšmingas rodiklis (studentais gausios auditorijos), žymintis žmogaus akademinę brandą ir minties genijų, tačiau šioje diskusijoje jis, regis, tapo vos ne lemiamu argumentu.

Profesorius Steven Pinker sukritikavo visus tuos, kurie universitete skleidžia “įvairias iracionalias ir erzinančias idėjas” (priminsiu, kad klausimas buvo apie kokybišką religijos studijų disciplinos dėstymą ir niekaip nesusijęs su asmeninių įsitikinimų aptarimu). Ypatingo jo dėmesio nusipelno “ypač erzinanti religija ir jos iracionali prigimtis”. Žurnalistės kalbinama universiteto “žvaigždė” leidosi svarstyti religijos temą - aiškiai leisdamas suprasti, kad šioji (jo ir daugelio kolegų nuomone) yra tik per klaidą modernioje visuomenėje užsilikusi nereikšminga senojo prietaringo pasaulio atgyvena. Religija ir jos tema, profesoriaus nuomone, greitu laiku taps tik religijos istorijos studijų objektu ir nustos būti bent kiek reikšmingesniu kasdienį, o juo labiau, akademinį gyvenimą veikiančiu faktoriumi. Reikia pasakyti, kad profesorius atlieka labai įdomų posūkį: nuo klausimo apie studentų teisę į kvalifikuotas religijos mokslų studijas, į pačią religijos ir ją išpažįstančiųjų kritiką. Tiek to, palikime šio nenuoseklaus diskursiškumo ydą profesoriaus sąžinei.

Reikia pasakyti, kad gerbiamam Steven Pinker nė motais, kad jį ir skeptiškai religijos adresu nusiteikusius jo kolegas, supa vienai ar kitai religinei konfesijai priklausantys studentai, kuriems profesoriaus ar jo kolegų “savaime suprantamas” religinės tematikos santykis su moksline problematika, t.y. šio santykio apskritai negali būti, nėra jau toks aiškus  ir suprantamas. Atvirkščiai, keliantis daug klausimų ir reikalaujantis profesionalaus ir šią sritį išmanančio žmogaus vertinimo. Tik ne Harvardo universitete. Universitetas religijos mokslų disciplinos dėstymui ieško ne profesionalų, o tų, kurie turi nuomonę apie religiją “apskritai”. Kitaip tariant, jei tau religija yra “mėšlas”, o tai jau irgi nuomonė, tai tu turi pilną teisę būdamas Harvardo profesoriumi aplikuoti ir gauti teisę dėstyti paskaitas, na tarkim “Mėšlinos religinės savimonės” tema. Groteskiška ir mažai tikėtina situacija - pasakys skeptikas. Galbūt, bet ir ne tokia jau nereali. Jei nėra institucijos, kuri puoselėtų disciplinarinę tradiciją ir jos paradigminę struktūrą, tai tarpdisciplininiuose (viskas yra vienis ir vienis yra viskas) apžavuose paskendęs intelektualus pižonas gali sugalvoti bet ką.

Mano nuomone, šie profesoriaus pasisakymai, tapo puikia iliustracija to primityvaus ir dažnai paviršutiniškai religinę tematiką suvokiančio akademinio elito pavyzdžiu. Švietimo epochai priklausančios klišinės frazės “apie išlaisvinantį nuo prietarų mokslą ” ir “mokslą, kaip žmonijos progreso ir gerovės” garantą, Harvarde tapo vos ne normatyvaus turinio scientistinės ideologijos mantra, kurią noriai kartoja tie, kurie apie vadinamuosius “prietarus” žino tik tiek, kiek yra skaitę iliustruotą Bibliją vaikams, o apie islamą yra girdėję iš kanalo CNN pranešimų. Tokią išvadą darau ne tik aš, bet ir NEWSWEEK žurnalistė.

Kuo viskas baigsis Harvardo universitete, ar studentai turės galimybę religijos mokslus studijuoti kvalifikuotai, parodys laikas. O man ši diskusija pasirodė įdomi tuo aspektu, jog ji galimai nurodo libertalistinės ideologijos prigimtinę gravitaciją į ad absurdum argumento lauką. Absoliučios laisvės, niekieno nevaržomo viešo ir privataus veikimo idėja yra šios ideologijos šerdis, kuri dažnai nesiskaito su kitokia nuomone ir visus abejojančius šios ideologijos teisumu nurašo į “tamsuolių” ir “neišmanančių” gretas. Šios “harvardiškos-libertalistinės” retorikos pamėkles galime atpažinti ir Lietuvoje. Jas ir jų keliamą grėsmę labai taikliai apibūdino filosofas Alvydas Jokubaitis, kuris teigia, kad

Jeigu pasauly liktų tik liberalus požiūris į žmogų ir visuomenę, kokiam atstovauja liberalai, neliktų to, kas labiausiai domina rašytojus ir filosofus: neliktų Dievo, neliktų metafizikos, sudėtingesnius reikalavimus keliančių moralinių hierarchijų. Jeigu liktų tik liberalus mąstymas, liktų tik negatyvi laisvė, toks nesudėtingas politinis principas - nedaryti žalos kitiems, gerbti kitų žmonių teises, o visos filosofinės problemos, kurios tiek amžių kankino žmones, būtų neišspręstos”.

Galima daryti iki skausmo žinomą, suprantamą ir, manau, teisingą išvadą. Žmogus, rėkiantis apie jo varžomas laisves ir kitus laikantis tamsuoliais, paprastai kitų atžvilgiu yra didžiausias despotas, savo despotizmą dažnai pateisinantis lėkštais ir naiviais argumentais.

Rodyk draugams

Bažnyčia namuose ir kunigas pagal užsakymą? Viskas įmanoma.

Religinės temos visuomet jautrios ir reikalaujančios maksimalaus preciziškumo jas aptarinėjant. Politinio korektiškumo apžavuose paskendusi visuomenė kelia gan aukštus ir dažnai beveik neįgyvendinamus reikalavimus - išvengti bet kokio in alio santykio su aptariama tema - norint religinio turinio klausimus ar problemas įtraukti į viešąjį diskursą. Jei šios temos ir įtraukiamos, tai paprastai dėl „palankiai” susiklosčiusių aplinkybių (kunigų pedofilija, kryžių kabinimas mokyklose, draudimas statyti mečetes Šveicarijoje ir t.t), o ne dėl nuoširdaus noro suvokti šių dienų žmogaus santykį su religija ir šio santykio svarbą (post)moderniai visuomenei. Jei atvirai, tai truputį gaila, kad religijos klausimai tapo periferiniais ir dažnai iškylą tik mano minėtųjų skandalų fone.

Baigiantis 2009 m. organizacija PewResearch atliko amerikiečių apklausą, kurios metu paaiškėjo, jog JAV net septyni procentai priklausančių vienai ar kitai religinei bendruomenei, reguliariai renkasi vienas kito namuose įvairioms religinėms praktikoms. Dvigubai daugiau laikančių save tikinčiais reguliariai skaito horoskopus. Na, o didesnioji dauguma yra įsitikinusi likimo sprendžiamąja galia jų gyvenimui. Trumpai tariant, nieko naujo. Kad ir kokia reikli bebūtų religinė bendruomenė ar bažnyčia krikščioniško, musulmoniško ar judėjiško tikėjimo grynumui, žmogus vis tiek gręžiojasi į savo prietaringos sąmonės užkaborius ir su neslepiamu goduliu praryja viską, kas slepiasi po „mistiškumo” skraiste.

Asmeniškai man pasirodė įdomus pirmasis skaičius, kuris kalba apie mažas religines grupeles, besirenkančias kieno nors namuose ir skiriančias laiko savo religinei praktikai. Paprastai tai būna septyni žmonės, kurie renkasi aptarti šventųjų tekstų (Koranas, Biblija, Tora) ir atlikti tam tikrų religinio kulto dalinių apeigų. Kilo klausimas, kodėl šie žmonės renkasi tokią religinės praktikos formą? Atsakymas pasirodė daugiau nei nuspėjamas. Daugelio apklaustųjų nuomone, tokia praktika yra natūrali reakcija į vis labiau komercijalėjančias ir „makdonaldėjančias” oficialias religines praktikas ir bendruomenes (97% apklaustųjų priklauso protestantiškoms bendruomenėms).

Amerikiečiai, kurie renkasi tokią „naminio” religingumo formą, pabrėžia, jog tai nėra alternatyva jų bažnytinėms bendruomenėms ar oficialioms religinėms praktikoms. Greičiau, tai noras savo religingumo ir tikėjimo gilumą išgyventi ir juo pasidalinti ne bendruomenėse, kurios laukia savo dešimtinės, o susibūrimuose, kurie grindžiami tikėjimo bendrumo ir tikrumo jausmu. Tokia praktika oficialiai bažnytinei organizacijai kelia labai daug klausimų. Pagrindinis - doktrina. Nors ir menkai išprusęs religiniuose klausimuose, tačiau paklaustas, kas skelbia Dievo žodį ar jo mintį, kiekvienas iš mūsų nedvejodamas atsakys, kad tai kunigas, vienuolis, vyskupas ar kitas oficialus bažnytinės organizacijos tarnas (nenoriu veltis į diskusiją dėl skelbimo autoritetingumo). Ir atsakymas iš dalies bus teisingas. Todėl iškyla natūralus klausimas, o koks šių susibūrimų santykis su oficialiais religinės bendruomenės atstovais. Daugelio tokių „namudinių” susibūrimų atstovai teigia, kad šias „naminio religingumo” praktikas nuoširdžiai palaiko ir remia jų religinių bendruomenių ar bažnyčių lyderiai (dauguma protestantai) ir patys jose aktyviai dalyvauja, o ir dažnai tampa tokios neformalios grupelės hierarchine viršūne. Viskas kaip klasikinėje, turinčioje tradiciją, religinėje bendruomenėje, tik čia dvasininkas ateina į namus. Ir jei teisingai supratau, gauna nemenką pastiprinimą tikėjimu iš šio susibūrimo narių. Pamaniau, jog amerikietiškas praktiškumas ir pragmatizmas neturi ribų. Susiorganizuoji „naminę” bažnyčią ir dar pasikvieti kunigą. Turbūt reakcija logiška. Mano religinė savimonė ir tikėjimo praktikos įvaizdžiai bei patirtys kitokios. Bet čia ne apie tai. Peršasi įdomi išvada.

JAV protestantiškos bendruomenės išgyvena religinio jausmo autentiškumo ir religinės praktikos tikrumo deficitą. Todėl renkasi labai drąsius bei įkvepiančius būdus šiam deficitui naikinti. Šis statistinis faktas mano dėmesį patraukė dėl keleto aspektų. Pirma, jis labai puikiai charakterizuoja religinės bendruomenės psichologinę prigimtį, t.y. maksimali koncentracija į praktikas ir jų formas, kurios leistų pasiekti autentišką ir gilų bei tikėjimą sustiprinantį jausmą (malda, meditacijos ar kt) bei noras, kad šios praktikos turėtų aiškiai organizuotą ar autoritetizuotą struktūrą (bendruomenės lyderį). Kitaip tariant, akcentuojama religinės praktikos kokybė tiek, kiek įmanoma kalbant apie individualią maldą ar meditaciją mažose grupelėse. Svarbu akcentuoti ir tai, kad dėl savo negausaus narių skaičiaus bendruomenė nejaučia dvejonių tikėjimo tiesoms ir nėra savo prigimtimi destruktyviai reakcingos, kitaip tariant, nėra neurotiškos bendruomenės, atvirkščiai - pozityviai veikia didelės religinės bendruomenės struktūroje.

Antrasis aspektas, kurį mano nuomone palietė šis statistinis skaičius, tai apskritai žmogaus religingumo klausimas (post)modernioje visuomenėje. Nors tai ir subjektyvi išvada, tačiau esu įsitikinęs, kad giliau paanalizavus ji nebūtų perdėm nutolusi nuo tiesos. Mano nuomone, šie septyni procentai amerikiečių iš principo griauna populiarių mitą, jog daugelį žmonių nuo organizuotų religinių praktikų sulaiko bažnytinės bendruomenės anachronistis, klerikalus bei veidmainiškas mąstymas ir elgesys. Priežastys greičiausiai slypi giliau.

P.s. Religinėje tematikoje esu absoliutus diletantas. Todėl skaitančiųjų ir bent kiek geriau išmanančių šią temą, jei kur prašoviau su savo išvadomis ir pamąstymais, atsiprašau. Savo mintimis norėjau pasidalinti tik dėl vienos priežasties. Galvodamas apie sunkmečio fone burnojančius ir optimizmo stokojančius žmones norėjau tiesiog atkreipti dėmesį, kad religija ir apskritai tikėjimas, o ir meditatyvinis mąstymas (praktinė filosofija), gali būti puikiu kelrodžiu ieškant aiškesnio, mažiau depresyvaus bei save ir kitus gniuždančio situacijos vertinimo. Plačiau kitą kartą…

INTYMŪS DIENORAŠČIAI (BLYKSNIAI)

Netgi jei Dievo nebūtų, religija liktų šventa ir dieviška.
Dievas - vienintelė esybė, kuri gali valdyti netgi neegzistuodama.
Visa, ką sukuria dvasia, yra gyvastingiau už materiją.

Charles Baudelaire’as

Rodyk draugams

Kaip ugdomi ateities lyderiai? Tęsiant lyderystės temą…

Ugdydamos ateities lyderius garsiausios pasaulio kompanijos skatina darbuotojus siekti naujų - globalių iššūkių.

John Tolva, Čikagoje veikiančio IBM kompanijos technologijų padalinio vadovas. Prieš metus kompanija Johną išsiuntė keturių savaičių stažuotėms į Ganą.
Šios stažuotės metu John pirmą kartą susitiko su savo kolegomis iš Indijos, Vokietijos, Brazilijos bei kitų šalių, kurie darbuojasi IBM korporacijoje. Amerikiečiui jau programos pradžioje teko įsitikinti, kad šiai margaspalviai publikai bendrauti nebus lengva. Pirmasis rebusas, kūrį teko narplioti šiai grupei - komunikacija. Stažuotės dalyviams reikėjo surasti sprendimą - pasirenkant bendravimo kalbą - kuris užtikrintų sklandžią komunikaciją visos stažuotės metu. O tai nebuvo lengva. Visi dalyviai iš skirtingų šalių ir kiekvienas degė noru šį išskirtinumą pabrėžti. Geriausias būdas šiam tikslui pasiekti - kalba. Sprendžiant šį komunikacijos klausimą buvo galima tikėtis pirmųjų nuomonių išsiskyrimų grupėje. Tačiau nesusipratimų ir trinties pavyko išvengti, kai buvo priimtas saliamoniškas sprendimas. Grupė sutarė, jog bendraus visomis kalbomis, kurias žino ir supranta atskiri stažuotės dalyviai bei vietos bendruomenės atstovai. Nors sprendimas buvo kompromisinis ir apsunkino bendravimą, tačiau jis leido išvengti konflikto, kuris grėsė jau pirmosiomis stažuočių dienomis. John nuomone, ši patirtis jam leido suvokti reikšmingą ir svarbų dalyką: „girdėdamas šią kalbų maišalynę supratau, jog darbuojuosi bendrovėje, kuri veikia globaliai ir savo strategijas konstruoja labai įvairiose kultūrinėse ir kalbinėse terpėse. Tokio mąsto suvokimas mane lengvai pribloškė.”
John buvo aišku, jog stažuočių metu IBM kompanija stengėsi sukurti aplinką, kurioje kiekvienas iš dalyvių galėtų savęs paklausti apie kertines vertybes, vienijančias šios didžiulės korporacijos darbuotojus. Laikas, praleistas su kolegomis iš viso pasaulio, amerikiečiui leido įsitikinti, jog tai nebuvo kalba, tradicijos ar religija. Jis suprato, jog visus vienijantis pagrindas - IBM korporacijos vertybės, kurios kaip nebylus profesinis kodas buvo diegiamas jų organizacijoje.
IBM korporacijoje vykdomos stažuotės - jau antruosius metus organizuojamas vidinis įmonės projektas skambiu pavadinimu „Korporatyvinės pagalbos pajėgos”. Šio projekto esmė, tai dalyvių išsiuntimas į įvairias pasaulio šalis, kuriose jau veikia arba planuoja steigtis IBM kompanijos padaliniai. Tokiomis išvykomis (kompanija jas vadina stažuotėmis) IBM siekia darbuotojams suteikti galimybę prisidėti prie vietos bendruomenės kultūrinių ir socialinių iniciatyvių padedant jas įgyvendinti vietiniu arba tarptautiniu mastu. O tai, pačių IBM atstovų nuomone, korporacijai leidžia išmėginti potencialius ateities lyderius nestandartinėse situacijose ir aplinkose.
Jau minėtojo John Tolva ir jo grupės užduotis buvo kartu su vietos atstovais parengti Ganos globalią rankdarbinės tradicijos pristatymo strategiją. Pirmas įspūdis - nesusipratimas? Galima būtų su šia nuomone sutikti. Tolimos Afrikos valstybės rankdarbiai ir vieni stipriausių IT bendruomenės talentų. Iš ties mažai tikėtina. Tačiau darbas, kurį turėjo atlikti amerikietis su kolegomis, jo paties nuomone, „buvo puikus savęs ir savo galimybių patikrinimas nestandartinėje aplinkoje. Be to, projekto metu supratau, jog savo organizacijoje turiu kolegas, kuriais nuo šiol galiu visiškai pasitikėti.”
Daygeliui kyla natūralus klausimas, kam tokio pobūdžio projektai reikalingi IBM ar kitoms globaliai veikiančioms kompanijoms? Kompanijų atstovai kalbėdami apie tokius projektus, kurie darbuotojus ištraukia iš jiems žinomos ir suprantamos aplinkos ir pastato prieš virtinę asmeninių iššūkių, traktuoja kaip vieną svarbiausių sudedamųjų ugdant ateities lyderius. Todėl mūsų leidinys (Fortune) pasitelkęs personalo strategijų valdymo įmonės Hewitt Associates ir perslonalo atrankos kompanijos RBL Group ekspertus pamėgino sudaryti geriausiai ateities lyderių ugdymui pasiruošusių ir toje srityje aktyviai besidarbuojančių kompanijų sąrašą bei iliustruoti šį sąrašą keletu ryškiausių jo sėkmingos lyderystės pavyzdžių.

Kaip tampama Jeffu Immeltu?

Nieko stebėtino, kad sunkmečio fone daugelis didžiausių pasaulio kompanijų po ilgų ir nuolatinių kartojimų, kad žmonės ir jų asmeninės savybės yra kertiniai verslo sėkmės faktoriai šią populiarią ir kiek teorinę nuostatą ima apmąstyti iš naujo.
J. Randall MacDonald, IBM korporacijos personalo vadovas teigia, kad „kompanijos direktorių taryba šiuo metu, kaip niekad daug laiko praleidžia ieškodama sprendimų, kurie leistų ugdyti naujus lyderius kompanijoje”. Nors įmonė įvariems personalo mokymams per metus išleidžia 700 mln JAV dolerių, tačiau pašnekovo nuomone tai dar nieko nesakantys skaičiai. Norint būti sėkmingu reikia būti nuolatinėje „bėgimo” būsenoje ir tai dar negarantuoja sėkmės.
MacDonald nuomone, jog šiais laikais “kalbėti apie ženklų kompanijų personalų kompetencijų pranašumą viena kitos atvžvilgiu beprasmiška. Šis menamas pranašumas sunkiai įžiūrimas. Viską lemia detalės.”
Pasaulinė krizė šiuos teiginius tik patvirtino. Daugelį kompanijų buvo priverstos naujai pažvelgti į diegiamas lyderystės ugdymo programas, o jų neturėjusios privalėjo apsispręsti kokias geriausias praktikas galėtų pritaikyti pas save įmonėse.
Lyderystės ugdymo programos, kurias diegia IBM kompanija yra brangus malonumas ir su tuo visi sutinka, tačiau korporacija ar bent kiek į perspektyvą žvelgiantys suvokia, kad tokio tipo programos yra ilgalaikė investija į ateitį. Įmonės formuluodamos darbuotojams iššukius sferose, kurios su jų tiesioginiu darbu neturi nieko bendro, gauna labai aiškią ateities naudą - stiprų ir patikimą lyderį. Nors tą akimirką galbūt atrodo, kad tokia ilgalaikė investicija - nelogiška ir neracionali.
Be abejo ieškantiems greitos naudos ir nelabai besirūpinantiem savo perspektyva šios programos, o ir argumentai, kodėl jos turėtų būti diegiamos ir vystomos kompanijose, atrodo neitikinamos. Tačiau tokio tipo skeptikams, kurie netiki idėja, jog žmogus, kuris siekia savo kompetencija tobulinti srityje nesusijusioje su jo tiesiogine profesine veikla, puikiu pavyzdžiu galėtų būti General Electric (GE) kompanijos patirtis jei ypač kritišku momentu. Nors aprašytoje istorijoje nerasite sofistikuotos ir sudėtingos IBM taikomos ateities lyderių ugdymo programos gairių, tačiau savo esme GM pavyzdys leidžia suvokti nestandartinių lydersytės ugdymo programų ar sprendimų naudą ir vertę kasdienėje verslo praktikoje.
1989 m buitine įranga prekiaujantis GE padalinys išsiaiškino, jog į rinką pateko milijonai šaldytuvų turinčių esminių gamybinių defektų, kuriuos įsigiją vartotojai rizikuoja savo sveikata. Kompanija privalėjo operatyviai išspręsti šių šaldymo įrenginių atšaukimo iš rinkos klausimą. Turbūt daugelis pamanytų, jog šioje situacijoje logiškas sprendimas būtų pasamdyti patį geriausią ir efektyviausią tokių situacijų sprendimo profesionalą pasaulyje. To buvo galima tikėtis iš GE vadovų. Tačiau sprendimas buvo kardinaliai priešingas.
Kompanijos valdybos pirmininkas Jack Welch ir personalo vadovas Bill Conaty nusprendė, jog su šia krize dorotis turėtų 33 metų kompanijos vadybininkas Jeff Immelt. Nesunku nuspėti, jog su tokio mąsto problema ir jos sprendimu vadybininkas gyvenime susidurė pirmą kartą. Turbūt daugeliui kirba klausimas, ką tą akimirką galvojo Welch ir Conaty skirdami šį žmogų tokios problemos sprendimui? Atsakymo niekas nežino. Tačiau didelė tikimybė, jog Jeff Immelt jie matė ateities lyderį. Visų nuostabai jų spėjimas pasitvirtino. Jeff sėkmingai išsrėbė košę, kuri sunkia našta gulė ant jo nepatyrusių pečių. Ir tik po ilgų metų, kai ši velniška patirtis liko užmarštyje, tik tada Immeltas prisipažino, jog jis nebūtų tapes GE korporacijos valdybos pirmininkų jei neturėtų šios velniškai sunkios patirties ir jei būtų pabūgęs to meto iššūkių.
Jeff Immelt pavyzdys leidžia geriau suvokti ilgalaikių lyderystės ugdymo strategijų logiką. Sėkmingos kompanijos jau senai suprato, jog esminis jų turtas yra žmonės gebantys mąstyti ir spręsti vadovaudamiesi strateginėmis kategorijomis. Globalėjanti verslo dimensija verčia ugdyti globaliai mąstančius ir sugebančius veikti lyderius. Daugelis tokių kompanijų kaip P&G, GE, Colgate-Palmolive ir PepsiCo jau dabar savo didžiausias verslo pajamas generuoja ne vietinėse, o užsienio rinkose. Todėl nieko stebėtino, kad Jeffo Immelto tipo lyderiai yra kaip niekad reikšmingi sėkmingam kompanijų verslui ateityje.
Iš keliauninko į lyderius?
Raj Kalathur Indijoje gimęs JAV pilietis šiuo metu darbuojasi JAV kompanijos Deere atstovybėje Singapūre. Kalathur prisipažįsta, jog tai nėra lengvas darbas. Jam pavesta kuruoti kompanijos pardavimų ir marketingo klausimus dalyje Azijos ir Afrikos rinkų - ten kur kompanija beveik nežinoma.
Nors Raj Kalathur bendrovė dominuoja JAV žemės ūkio technikos pardavimų rinkoje (valdo beveik 50 % rinkos dalies), tačiau Kalathur tai mažai guodžia. Jo nuomone apie 60% naujų kompanijos klientų yra ne kur nors kitur,o Indijoje - pasaulyje didžiausiausia traktorių rinka - tačiau Indijoje apie šį prekės ženklą ir jo atstovaujamą įmonę niekas nėra girdėją. Visiems abejojantiems Raj Kalathur galimybėmis reikia pasakyti, jog didelė tikimybė, kad šiam žmogui pavyks susidoroti su jo laukiančiais iššūkiais - Deere ženklą padaryti matomu ir padidinti produkcijos pardavimus.Taip manyti leidžia tas faktas, kad tai nėra situacija, su kuria Kalathur nebūtų susiduręs anksčiau.
1996 m baigęs savo magistro studijas jis pasiprašė priimamas nemokamos praktikos į Deere kompaniją. Čia jaunas magistrantas neturėjo progos ilgai apšilinėti kojas. Kompanija jau pirmąją darbo savaitę nusprenė, jog jaunas praktikantas privalo vykti į Kiniją ir išsiaiškinti Kinijos kapitalo rinkos galimybes ir ilgalaikes perspektyvas. Kalathur prisipažįsta, jog vykdamas į šalį jis neturėjo jokio supratimo apie kapitalo rinkas, o juo labiau apie kapitalo rinkas Kinijoje. Vėliau kompanija nusprendė, kad gabus praktikantas galėtų detaliau pasidomėti Meksikos logistikos sektoriumi ir jo teikiamomis galimybėmis. Turbūt nereikia būti dideliu orakulu, jog suprastum, kad Kalathur nebuvo geriausias logistikos žinovas, o juo labiau logistikos Meksikoje. Tačiau paklaustas kaip jautėsi ir ką davė tokia „kelionių” praktika, Kalathur nedvejodamas atsako, jog „po tokių išbandymų ir patirčių jis savyje suformavo tikras lyderio charakteristikas”, kurios dabar jam leidžia esamus iššūkius pakelti žymiai lengviau. Kalathur pavyzdys tik įrodo ilgalaikės lyderystės programų efektyvumą, kurios yra diegiamas ir palaikomas didelių kompanijų.
Hewitt Associates pagrindinio partnerio Robert Gandossy nuomone “Kitas svarbus, tokios globalios lyderystės programų ugdymo aspektas - galimybė įgyti supratimą ir nuovoką, kas yra socialiai atsakingas verslas ir kokie galimi jo veiklos modeliai”. Pavyzdžiui, viena didžausių Brazilijos įmonių Natura Cosméticos savo personalą skatina aktyviai įsijungti į Nevyriausybinių Organizacijų (NVO) veiklą ir ne tik skatina, bet ir kelia uždavinį aktyviai prisidėti prie šių organizacijų strategijos kūrimo ir jos įgyvendinimo. Amerikiečių kompanija General Mills taip pat neslepia, jog jos lūkesčiai susiją su būsimais kompanijos verslo lyderiais tiesiogiai sietini ir su jų aktyviu dalyvavimu NVO veikloje.
Grįžtant prie IBM Korporatyvinės pagalbos grupės programos. Ši programa kurta pagal JTO taikos palaikymo pajėgų veiklos modelį. Kompanijos atstovų nuomone programa leidžia ne tik ukdyti lyderiui svarbias savybes ir įgūdžius, bet ir kurti pasitikėjimo atmosferą tarp kompanijos ir vietos bendruomenių. Programa kiekvienais metais į stažuotes iššsiunčia tik 500 darbuotojų (400 tūkst darbuotojų). IBM net neslepia, kad norinčių papulti į šią stažuočių programą labai daug. Tačiau atrankos kriterijai čia yra griežtesnis nei stojant į bet kurį elitini JAV universitetą, todėl darbuotojas gavęs galimybę pasinaudoti šia programa vertina tai kaip išskirtinį pripažinimą.
Harvardo Verslo Mokylos profesorius Chris Marquis IBM užsakymų atlikęs programos efektyvumo analizę pateikė išvadą, jog “visi programos dalyviai, su kuriais man teko bendrauti, prisipažino, kad dalyvavimas šioje programoje jiems dar labiau sustiprino jausmą, jog jų pasirinkta darbovietė yra kaip tik tai ko jiems reikėjo.” Profesoriaus nuomone tokie darbuotojų atsakymai ypač reikšmingi bendrovėms. Juk daugelis apklaustųjų buvo kompanijoje išdirbę nuo septynių iki penkiolikos metų, tai laikas kuomet daugelis perspektyvių ir galimų verslo lyderių palieka savo įmones.
Tenka apgailestauti, jog daugelis kompanijų vengia taikyti tokias lyderių ugdymo programas. Korporatyvinėje kultūroje dominuoja požiūris, kad kalbėti apie ilgalaikę perspektyvą ir į ją investuoti, kai reikia dolerį uždirbti čia ir dabar, nėra visai prasminga.
Tačiau taip manantiems norisi priminti, jog perspektyva ir jos matymas yra sėkmingo verslo esmė. Daugelis iš sėkmingiausiai ateities lyderius ugdančių kompanijų sąrašo čia jau nepirmuosius metus. Vienas iš įkvepenčio vizionizmo pavyzdžių galėtų būti sąrašo senbuvė Infosys. Jos vadovų nuomone, lyderio ugdymas yra ilgas ir nenutrūkstantis žaidimas, kuris kupinas intrigos.
Kompanijos Deere’s vadovas McAnally kalbėdamas apie savo įmonė primena, jog jie negali sau leisti prabangos negalvoti apie ateities lyderius “Rinkoje mes jau 178 metus. Savo versle mes negalvojame apie tai kas mūsų laukia po metų. Mes galvojame apie tai kas mūsų laukia po dvidešimties metų.”

Versta iš Fortune

P.s Visas sąrašas įmonių, kurios leidinio nuomone geriausiai ugdo ateities lyderius:

http://money.cnn.com/2009/11/19/news/companies/top_leadership_companies.fortune/index.htm?postversion=2009111916

Rodyk draugams

Apie kraštutinumus…

Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius”. (Mk 12, 41-44)

Sekmadienis - šventa diena, bent man. Todėl nusprendžiau pasidalinti savo pamąstymais apie šios dienos evangelinį tekstą. Turiu pasakyti, kad mišiose nebuvau. Gėda man, bet nepaisant to homiliją susiradau ir perskaičiau. Tekstas gan aiškus ir paprastas. Tiesa, kaip ir visi evangeliniai pamokymai, turintis įvairialypę ir gan plačią erdvę interpretacijoms. Paprastai ši evangelinė teksto vieta, bažnytinės tradicijos yra interpretuojama keletu aspektų: nuolankios tarnystės, sąžiningumo ir pasiaukojimo.

Tačiau vienijantis interpretacijos turinys galėtų būti įvardintas krikščionybei chrestomatiniu teiginiu - mažutėliams ir nuolankiesiems Dievas teikia pirmumą. Todėl logiška manyti, jog kitos kategorijos žmonės turėtų palaukti eilėje. Blogiausiu atveju jie atsiduria užribyje.

Visiškai atsitiktinai su tokia „užribio” patirtimi teko susidurti šį šeštadienį svečiuojantis pas pasiturinčius bičiulius, kurie disponuoja prabangiu namu, automobiliu, nekilnojamu turtu užsienyje, pastarieji turtiniai kredencialai leidžia nesunkiai nuspėti, jog žmonės nepriklauso „mažutėlių” grupei.

Traukiant vieną cigaretės dūmą po kito, nuskambėjo mintis, jog kitais metais mano kolega planuoja atsisakyti krikščionybės ir priimti islamą. Pirma į galvą šovusi mintis - kad žmogus padaugino vyno. Be to, tokių teiginių pagrįstumu vertė abejoti ir paties apsiprendėlio gan santūrus santykis su religija, kurios žada atsisakyti. Tačiau mano skepticizmas greitai peraugo į smalsumą, kuris privertė įdėmiau įsiklausyti į šio žmogaus argumentus ir pamėginti nuodugniau pažvelgti į jo savijautą.

Kertinis kolegos argumentas, kurį jis vakaro eigoje nuolatos kartojo, kad krikščionybė ambicingam, veržliam ir verslumo talentu apdovanotam žmogui yra stabdis. Krikščionybės reikalavimas atsukti kitą skruostą, kai per vieną jau yra suduota, iš principo kertasi su bet kokia progreso ir kryptingo tikslo siekimo idėja. Šio sekmadienio homilija tai tarsi patvirtina.

Nesiplečiant apie tolimesnę dialogo eigą, noriu pasakyti, kad jo išsakytos mintys, mano nuomone, charakterizuoja daugelio dabarties žmonių situaciją, kalbant apie jų santykį su krikščionybe. Bendrąja prasme, krikščionybė matoma stabdžiu arba vidinio diskomforto šaltiniu tiems žmonėms, kurie kiekvieną dieną išgyvena dilemą: ar būti nuožmiam ir motyvuotam siekiant rezultato pačiose sudėtingiausiose situacijose, ar nudelbti akis ir panardinti save saldžioje saviguodoje apie dangišką mažutėlių karalystę nuotaikoje.

Čia išryškėja ir kitas šiam laikmečiui būdingas krikščioniškos bažnyčios bruožas - nesugebėjimas po savo sparnu telkti įvairiomis dovanomis apdovanotus žmones, o tai daugelį savimi tikinčių ir pasitikinčių žmonių verčia abejoti bažnyčios universalumo charizma. Terapiniai pamokslai silpniesiems, pragaro liepsnomis dvelkiantys grūmojimai iš sakyklų šio pasaulio sėkmingiesiems, rodo patogaus, bet ne apaštališko dialogo principų propagavimą krikščioniškoje bažnyčioje.

Ten kur pastiprinimą ir įkvėpimą turėtų surasti visi, tik dėl subjektyvių ir per ilgą laiką susiklosčiusių psichologinių ir kultūrinių dvasiškių bendruomenės nuostatų, jį atranda tie, kurie bažnyčiai „patogūs”.

Neslėpsiu, jog mano bičiulių tarpe yra nemažai dvasininkų luomo atstovų, su kuriais kartkartėmis šią temą paliečiame. Džiugina tai, kad jie sutinka su panašiais pastebėjimas. Liūdina kitkas: jaunesniosios kartos dvasininkų luomo atstovai neturi įsivaizdavimo ir nuovokos, kaip būtų galima keisti bažnyčios veidą. Tai, ką krikščioniška bažnyčia turi gražiausio ir tauriausio - telkti įvairius žmones bendrystei tiek su Dievu, tiek tarpusavyje, - dėl įsisenėjusio požiūrio ir suprimityvintų teologinių Švento Rašto interpretacijų giliai paslepia ir neleidžia skleistis tų žmonių tarpe, kurie savo sėkmę suvokia kaip kruopštaus ir nuoseklaus darbo vaisių.

Nors tokios nuostatos turi gilias istorines šaknis, bent kiek besidomintys krikščioniškos Bažnyčios istorijos priešaušriu puikiai žino, jog krikščioniškos bendruomenės aplink save telkė to meto silpnuosius ir atstumtuosius, tačiau ilgainiui krikščionybė atskleidė savo universalią prigimtį, sugebėdama aplink save sutelkti „šio pasaulio sėkminguosius”.

Neturiu vilties, kad kolega pakeis savo nuomonę dėl islamo, čia man svarbiau, jog jis apskritai linkęs religiją savo gyvenime laikyti bent kiek reikšminga, tačiau nesinorėtų, kad tai, kas išties gražu ir prasminga, dėl kulto tarnų ir sustabarėjusių teologinių tiesų būtų taip lengvai nurašoma į gyvenimo paantraštes.


Rodyk draugams