BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie laidotuves ir lietuviško absurdo dramaturgiją. In Memoriam Algirdui Brazauskui

Foto zebra.lt

Šis tekstas nebūtų gimęs, jei…

Apie Algirdo Brazausko istorinį išskirtinumą…

Amžininkai rizikuoja mėgindami reiškinius ar paskiras asmenybes vertinti istorinio reikšmingumo ir išskirtinumo sąvokomis. Tokie epitetai, kaip „istorinė asmenybė”, „kertinis įvykis” ar „epochos žmogus”, kuriais mėginama aptarti paskirų įvykių ar asmenybių reikšmę visuomenės ar valstybės raidai, yra ne kas kita, kaip pavojingas žongliravimas žodžiais rizikuojant apsijuokti prieš ateities kartas.

Lietuva atsisveikino su savo politiniam gyvenimui reikšmingas asmenybe - Algirdu Mykolu Brazausku. Žmogumi, kuris Lietuvos istorijos vadovėlių rekordų skiltyje bus pažymėtas, kaip tas, kuris vienintelis Lietuvoje - o ir pasaulinėje praktikoje tai unikalus atvejis - sugebėjęs įvairias laikotarpiais užimti pačius aukščiausius valstybėje postus. Kol kas tai yra vienintelis buvusio prezidento istorinį „didingumą” liudijantis faktas. Taip rašydamas nenoriu teigti, jog to nepakanka buvusio šalies vadovo išskirtinumui pabrėžti, anaiptol. Tačiau nereikia pamiršti, o tai manau esminė detalė, jog apart sausos statistikos esama ir buvusio prezidento/premjero praktinio politinio veikimo palikimo, kuris, deja, negali būti objektyvizuojamas skaičiais, tai jau esti politinių, vertybinių vertinimų laukas, o čia, kaip žinia, „vienos tiesos” būti negali, todėl šios asmenybės istorinį išskirtinumą išskaityti nors ir iš įspūdingos, tačiau tik statistikos, būtų keblu. Rezervuotai į bet kokią istorinio išskirtinumo aliuziją vertėtų žiūrėti ir dėl kitos aplinkybės, daugelis vertinančių buvusio šalies vadovo palikimą esti tiesiogiai su šia asmenybe susiję. Draugai, partijos bičiuliai ar jo politiniai simpatikai Algirdą Mykolą Brazauską mato istorine ir iškilia asmenybe a priori, tuo tarpu neprieteliai ar politiniai oponentai net ir šiame delikačiame buvusio šalies vadovo laidotuvių fone nešykšti jam kritikos ir atviro užgauliojimo. Kitaip tariant, amžininkams savo amžininką vertinti „istorinio išskirtinumo ir didingumo” kategorijomis neproduktyvu ir beprasmiška. Kad ir kaip gailestis ir žmogiškas solidarumas šaukiasi, kuo skambesnių epitetų apibūdinti įtakingų politinių figūrų reikšmę šalies gyvenimui, šie vertinimai vis tiek išlieka dabarties politinio, o ne istorinio gyvenimo naratyvu. Apie kurį truputį plačiau žemiau sekančiame tekste…

Prezidentinės laidotuvės ir Katalikų Bažnyčia: politika ar nesusipratimas?

Nuo klaidų niekas neapdraustas, net ir Lietuvos katalikų bažnyčia. Jei tikėtume - nors ir santūrų, tačiau šiokį tokį pasitikėjimo kreditą lietuviškai spaudai galima suteikti - lietuviškų dienraščių antraštėmis, tai nepriklausomoje Lietuvoje savo politinį skrydį pradėjęs konfliktu prie Vilniaus katedros prieangių buvęs šalies vadovas jį simboliškai pratęsė į paskutinę kelionę išlydėtas fone įsiplieskusios diskusijos tarp Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchų ir buvusio prezidento aplinkos. Reikia pabrėžti, jog sąvoka diskusija čia labai sąlyginė, nes Katalikų Bažnyčios vadovams, tiksliau kardinolui A.Bačkiui nusprendus, jog Algirdo Brazausko pagerbimas, t.y. aukojamos Šv. Mišios už mirusįjį, vyks šio karstui esant ne šventovėje, o prezidentūroje, šis sprendimas nebuvo paaiškintas, iniciatyvą aiškinti tokio sprendimo motyvus perėmė spauda ir buvusio šalies vadovo simpatikai. Švelniai tariant keista situacija. Krenta į akis, tai, kad Katalikų Bažnyčia, konkrečiai kai kurie jos vadovai, nesugebėjo suvokti šios situacijos delikatumo. Tai nereiškia, kad sprendimas turėjo būti kitoks - leisti Algirdo Brazausko palaikus pagerbti Vilniaus katedroje - Bažnyčia turi teisę spręsti, kokią ritualinės apeigos dalimi velionis nusipelno būti pagerbiamas arba ne, o ir šio žmogaus trafaretinis santykis su katalikybe (jei jis ir buvo kitoks, tai esma vilties, kad Aukščiausiasis tai įvertins) leidžia suprasti Bažnyčios santūrumą. Nepaisant šių aplinkybių Katalikų Bažnyčios atstovai turėjo suvokti vieną esminę detalę, kad šalies vadovų laidojimo praktikos mūsų šalis neturi ir visa, ką mes darome dabar, tai yra precedentas ateities kartoms ir deja, Bažnyčios atstovų vaidmuo šios istorijos prologe bus daugiau nei klausimų keliantis. O galėjo būti ir kitaip.

Patinka tai kažkam ar ne, tačiau buvęs komunistų partijos vadovas yra tapęs ir nepriklausomybę atkūrusios šalies vadovu (piliečių valia išrinktas demokratiniuose rinkimuose) ir laidojamas nepriklausomoje šalyje, kuriai ilgą laiką vadovavo. Nereikia pamiršti ir tos aplinkybės, jog Algirdo Brazausko mirtis davė startą XXI a. Lietuvos vadovų laidojimo tradicijų formuotei rastis, o ji sunkiai įsivaizduojama be katalikiškos apeigos sudedamosios. Žinant katalikybės reikšmę, kad ir kokia ji asmeninės praktikos požiūriu trafaretine ar progine daugeliui lietuvių tapusi, ji išlieka reikšmingu faktoriumi mūsų kultūrinei, socialinei, o ir politinei tapatybei formuojantis. Todėl buvo galima nuspėti, jog valstybinių laidotuvių fone religinio/ritualinio pagerbimo klausimas tikrai netaps antraeiliu ar nepastebėtu. Katalikų Bažnyčios vadovai turėjo būti pasiruošę tam, jog visuomenė įdėmiai seks ir vertins tą ceremonialo dalį, kuri susijusi su buvusio prezidento bažnytiniu pagerbimu. Bažnyčios vadovybė turėjo suvokti ir suprasti tai, kad bet kuris viešas Bažnyčios gestas, susijęs su šiomis laidotuvėmis, bus vertinamas ir interpretuojamas žiniasklaidos, visuomenės ir prisiekusių buvusio prezidento simpatikų, kurių tarpe esti nemažai priešiškai Bažnyčiai nusiteikusių. Ši situacija reikalavo maksimalaus Bažnyčios atstovų preciziškumo formuluojant savo viešą poziciją ir laikyseną. Deja, dėl vidinės institucinės sąrangos ir tarpusavio bendravimo tradicijos Katalikų Bažnyčios hierarchų tarpe įvyko aiškus nesusikalbėjimas, kuris išvirto į paskirų politikų ir žiniasklaidos antausių talžymą Katalikų Bažnyčiai ir jos hierarchijai.

Vėliau Katalikų Bažnyčia suzgribo savo sprendimą paaiškinti. Tačiau Vyskupų konferencijos pirmininko archivyskupo Sigito Tamkevičiaus argumentai ir pamąstymai situaciją tik dar labiau komplikavo. Mėgindamas kritikams paaiškinti Bažnyčios sprendimo motyvus archivyskupas formulavo politinio turinio argumentus, kurie jo nuomone esti daugiau nei suprantami vertinant Katalikų Bažnyčios atsisakymą priimti prezidento kūną į Vilniaus katedrą pagerbimui. Jo nuomone ir čia jis, be abejo, teisus, keistai atrodytų situacija, kai okupacinio rėžimo klestėjimo laikotarpyje savo politinę karjerą pradėjęs ir sėkmingai ją tęsęs žmogus nusipelno išskirtinės - ignoruojant liturgines praktikas ir tradiciją - pagarbos. Tačiau nereikia pamiršti, kad Bažnyčios dispozicijoje esti labai ribotas arsenalas politinių argumentų, o ir žinant pačios organizacijos šių dienų situaciją iš esmės politinė argumentacija sunkiai įmanoma. Lieka liturginis ir kanono argumentas, kuriuo, supratęs politinio argumento neįtikinamumą, pamėgino remtis archivyskupas - antroji civilinė prezidento santuoka užkirto jo karstui kelią į Vilniaus katedrą. Tačiau XXI a. pradžioje, kuomet su bažnyčios palaiminimu leidžiami laidoti net savižudžius tokie argumentai daugeliui skamba, kaip konservatyvi ir klerikali įvykių interpretacija. Daugeliui religine mažaraštyste pasižyminčių Lietuvos piliečių regis, jog civilinės santuokos argumentas, kuris buvusio prezidento palaikams užkirto kelią į Vilniaus katedrą,  keistas ir nepriimtinas, o ir Bažnyčios dviveidiškumo naudai bylojantis. Žmonės vienas po kito prieš televizijos kameras dėstė „faktus” apie jų parapijose panašioje situacijoje atsidūrusio vieno iš sutuoktinių laidojimą su visa „bažnytine pagarba”. Ir ką tokiam skeptikui atsakyti dėl Bažnyčios nenuoseklumo? Aš kol kas nežinau. Lieka viena klausimas, kodėl Bažnyčia leidosi įveliama į šį viešą ir aiškiai politinio turinio disputą ir kodėl žinant buvusio prezidento sveikatos būklę nebuvo pasiruošta šioms laidotuvėms, na bent jau pasirinktojo bažnytinio ceremonialo išaiškinimui visiems tiems kam šis klausimas aktualus?

Ką Katalikų Bažnyčia turės išmokti žvelgdama į esamą situaciją:

1.       Tai tikrai ne pirmos ir ne paskutinės valstybinės laidotuvės, jų dar bus. Todėl Katalikų bažnyčia privalo, o ir atsakingos institucijos taip pat, glaudžiai bendradarbiauti planuojant tokio mąsto renginius. Katalikų bažnyčia turėtų paskirti atskirą žmogų, kuris susiklosčius tokiai situacijai taptų kompetentingu mediatoriumi tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų suinteresuotų pusių.

2.       Žinant Lietuvos konstitucinę sąrangą t.y. nesama mūsų šalyje valstybinės religijos, Katalikų Bažnyčia, idant išvengtų panašių nesusipratimų, kaip autoritetinga ir įtakingiausia šalies religinė institucija gali, o ir privalo, imtis iniciatyvos ekumeninėje dvasioje pagerbti esamus ar buvusius šalies vadovus jų pagerbimo ceremonialą atliekant visiems kartu prezidentūroje, kaip neutralioje erdvėje, tuo tarpu konfesinį mirusiojo pagerbimą atliekant savo šventovėse. Tuo atveju, jei velionis išreikštų savo asmeninę valią būti griežtai laidojamam pagal vienos ar kitos religinės bendruomenės paprotį, jis turėtų būti aiškiai įspėtas apie galimai kilsiančius keblumus esant jo asmeniniams nusižengimams religinei tradicijai ar moralei.

3.       Katalikų Bažnyčia turi aiškiai suvokti, jog komunikacijos amžiuje kritiškai svarbu kokybiškai ir profesionaliai organizuoti vidinę ir išorinę institucijos komunikaciją idant būtų išvengta panašaus pobūdžio nesusipratimų, kokie įvyko buvusio prezidento laidotuvių fone. Tam Bažnyčia turi nesidrovėti kviesti į savo tarpą profesionalius komunikacijos specialistus ir aktyviai dirbti tobulinant informacijos sklaidos įrankius ir metodus.

Prezidentūra… ?

Prezidento Algirdo Brazausko laidotuves ir pagerbimą lydintys nesusipratimai atskleidė netikėtą, tačiau gan liūdną faktą (šių eilučių autorius yra nuoširdus prezidentės Dalios Grybauskaitės gerbėjas). Prezidentūra, kuri privalėjo užduoti prezidento pagerbimo ceremonialo toną ir preciziškai diriguoti laidotuvių renginiams, atskleidė absoliučią savo nekompetenciją. Nuolatos akcentuodama kompetencijos ir profesionalumo kriterijus, kaip esminius sprendžiant kadrų politiką, šį sykį šalies vadovė užsigavo už pačios pamesto grėbliakočio. Dalia Grybauskaitė padarė klaidą valstybinių laidotuvių organizavimą patikėdama pilkam ir nepatyrusiam prezidentūros kanceliarijos vadovui, kuris sprendžiant iš jo darbų ir asmeninės laikysenos veikiausiai toks baikštus ir toks neprityręs, jok prieblandoje krūpčioja išvydęs savo šešėlį. Todėl netenka stebėtis, jog valstybinių laidotuvių organizacinė strategija pačios prezidentės nuleista į tokį kuklų politinį ir administracinį rangą neužilgo tapo buvusio prezidento žmonos Kristinos Brazauskienės asmeniniu šou, kuris nepaisydamas tokiai progai deramo santūrumo išvirto į šios ponios neakivaizdų, tačiau primityvų žodinį špilkavimasi su Katalikų Bažnyčios hierarchais. Situacija savo absurdo apogėjų pasiekė tuomet, kai greta informacijos apie velionio prezidento laidotuves ir jo asmenybės politinę reikšmę tarsi iš fronto linijos skriejo pranešimai apie jaunų žmonių viešą katalikybės atsisakymą, Kristinos Brazauskienės ir dalies socialdemokratų nenorą dalyvauti Šv. Mišiose Vilniaus katedroje, finaliniu akordu nuskambėjo keistas ir prezidentės kompetencija bei sveika nuovoka verčiantis abejoti pareiškimas, kad ji nesiruošia dalyvauti politinėse ir bažnytinėse intrigose, todėl nedalyvaus velionio prezidento atminimui pagerbti skirtose Šv. Mišiose. Elementari organizacinė betvarkė virto karštu politiniu įvykiu. Kodėl?

Tokiai situacijai rastis leido prezidentės ir jos aplinkos akivaizdus nesupratimas, kad paskirtajam laidotuvių komisijos primininkui teks derinti aibę įvairių ir dažnai prasilenkiančių socialdemokratų partijos, buvusio prezidento šeimos, ir tos pačios Katalikų Bažnyčios interesų. Ar jaunam ir nepatyrusiam provincijos pedagogui užtenka tam įgūdžių? Vargu bau. Dar daugiau, jei kas ir galėjo kokybiškai bei kvalifikuotai patarti prezidentūrai, tai tik Užsienio reikalų ministerijos protokolo ekspertai. Nesiimu spėlioti, kiek šios srities profesionalai dalyvavo ar dalyvauja komisijos veikloje, tačiau žinant prezidentės požiūrį į URM netektų stebėtis, jog šis dalyvavimas buvo minimalus arba jo apskritai nebuvo.

Tenka spėti, kad nugalėjo prezidentės ambicijos ir saviveiklinis kai kurių jos komandos narių entuziazmas, kuris leido susiklostyti šiai absurdo situacijai. Prezidentės organizacinė nekompetencija ir keisti politiniai pareiškimai, nemalonu tą konstatuoti, tačiau šalies vadovę nurašė į politinių mizantropų gretas, kurie užsisklendę savo kiaute mėgina ignoruoti realybę arba mėgina ją pritempinėti prie savo siurrealistinės vaizduotės. Realybė yra ta, kad kilę skandalai ir įvairios insinuacijos susiję su buvusio šalies vadovo laidotuvėmis liudija akivaizdžias prezidentės ir dalies jos komandos klaidas. Deja, to pripažinti nenorima ir griebiamasi gan keisto mėginimo unisonu su gatvės klegesiu smerkti Bažnyčią ar jos tarnus. Sunku būtų nuneigti Bažnyčios klaidas, jas aptarėme, bet ar verta jas buvo nurodinėti iš Daukanto aikštės, kai šio absurdo teatro režisūrinis genijus sinopsius rašinėjo Daukanto rūmuose padedamas mitrių socialdemokratinių rašeivų. Juk ne kas kitas, o prezidentės paskirtas buvusio prezidento laidojimo komisijos pirmininkas turėjo valstybės vadovei atskleisti ir paaiškinti bažnytinius motyvus, kodėl yra pasirinktas toks, o ne kitoks liturginis sprendimas. Kodėl to nebuvo padaryta nežinau?

Galima tik spėlioti, kodėl ir ar iš principo prezidentė suprato valstybinių laidotuvių reikšmę, jei ne, tai būtų gaila, jog patarėjų komanda nesugebėjo šalies vadovei deramai išaiškinti, kokias galimybes (lai atleidžia man tie, kurie pasipiktins šia ciniška ištara) suteikia valstybinės laidotuvės formuojant ir įtvirtinant valstybingumo koncepcijos dėmenis piliečių sąmonėje (tiesa jas reikia turėti). Gaila, jog galėjusios tapti reikšmingu valstybiniu įvykių prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės tapo bičiulių stumdymusi prie karsto ir visų likusiųjų koneveikimu dėl per menkai rodomos pagarbos buvusiam šalies vadovui. Koktu…

Dar keletas štrichų

Socialdemokratų partija, tiksliau kai kurie jos politrukai, elgiasi ciniškai. Nors makiaveliška dominantė politinėse kovose išlieka realija, tačiau ir čia esama tam tikro etikos standarto, kurio nepaisantys tampa prikišamais politinės mažaraštystės pėvyzdžiais. Algirdo Brazausko laidotuvių fone kai kurie šios partijos ruporai sumojo organizuoti priešrinkiminės propagandos valandėles viename iš lietuviškų dienraščių. Apsiginklavę profaniška pirmos klasės mokinio teologinių ir religijotyrinių žinių amunicija keletas socialdemokratų pasmerkė Lietuvos katalikų bažnyčios nesutikimą įsileisti buvusio jų partijos vadovo karsto į Vilniaus katedrą. Suprantu, kad daugeliui išradingesnių socialdemokratų veikėjų Brazausko mirtis regėjosi puikia galimybe asmeninės PR kampanijos startui, kuris kaip niekad aktualus artėjant savivaldos, o ir vidiniams partiniams rinkimams. Gražios nuotraukos katedros skliautų fone, rimtas ir susikaupęs veidas galėjo tapti puikia PR medžiaga, kuri sentimentaliam provincijos gyventojui, koks yra socialdemokratų elektoratas, būtų sukėlęs nemenką teigiamų ir prielankių emocijų pliūpsnį „ištikimiems” buvusio prezidento partiečiams, o čia jau žiūrėk ir papildomi rinkėjų balsai.

Nors Bažnyčios neapdairumo dėl viešo netakto neina pateisinti, tačiau atsitiktinumo dėka taip jau sutapo, kad ši „nacionalinė” tema daugeliui socialdemokratų tapo asmeniškai skaudi ne dėl paties velionio mirties fakto, o todėl, kad buvo sužlugdytas jų merkantilistinis interesas - kilstelėti savo partinį ar asmeninį reitingą gedulo metu. Daugeliui paskutinioji bažnytinė indulgencija buvusiam komunistų partijos vadovui galėjo tapti jo ir visos partijos išteisinimo procesija, bent taip ši situacija regėjosi daugeliui jo bičiulių. Galima tik įsivaizduoti, kokią parodomosios širdgėlos mizansceną būtų suvaidinusi socialdemokratų partija ir jos rėmėjai, jei valdžios vadelės būtų jų rankose. Deja, šios privilegijos nebuvo, todėl teko tenkintis santūresniu savo organizacijos vaidmeniu prezidento pagerbimo programoje ir noras nusavinti LIETUVOS prezidentą siauram partiniam interesui nepavyko.

P.s Esama tekstų, kurių nenori rašyti, bet kitaip ir negali…

Rodyk draugams

Prezidentės kalba, kurios niekas nelaukė

Foto: Kauno diena

Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą. Įspūdis:

1.       Negali apie šalies situaciją, o iš principo apie šalį, pasakyti daugiau nei tai leidžia turimi faktai arba susiklosčiusi situacija. Pranešimas buvo trumpas, koncentruotas ir lakoniškas, kaip ir lietuviška realybė: pilka, skurdi ir vizionizmui nedaug erdvės paliekanti. Todėl siūlyčiau visiems virkaujantiems, jog metiniame prezidentės pranešime stigo konceptualumo ir vizionizmo, iš savo stalčių ištraukti tas dešimtis strategijų, kurios į pasaulį buvo paleistos iš Seimo, Vyriausybės ar atskirų ministerijų kabinetų ir nuoširdžiai savęs paklausti, kokia dalis šių strategijų įgyvendinta? Bent kiek turintys padorumo atsakytų, jog beveik nulinė. Išvada peršasi viena, jog vizionistinė retorika Lietuviškos politinės kiaulidės kampuose neblizgėjo ir neblizgės perlo skaistumu, tad kam tuos perlus mėtyti kiaulėms?

2.       Daugeliui Seimo narių pranešimas pasirodė „abstraktus”.(?) Įdomu ar šiam pranešimui konkretumo būtų suteikęs kiekvienam asmeniškai perskaitytas politinis nekrologas? Galbūt ir taip, tačiau tai jau ne prezidentės, o STT agentų kompetencija ir rinkėjų prerogatyva.

3.       Kai kam šalies vadovės pranešimas panašėjo į reklaminių šūkių (slogan) rinkinį, na tarkime Arūnui Valinskui, keista girdėti tokio tipo kritiką iš politinės reklamos ir savireklamos žanro klasiko, beje, jei ir ne Valinsko kalibro niektauzų, tai bent jau jam mėginančių prilygti Seimo salėje galima atrasti gerą tuziną. Todėl Valinsko „priekaištus” šalies vadovei reikėtų laikyti bene konsoliduota daugumo Seimo narių nuomone, o štai čia ir kyla natūralus klausimas, kokio minties gilumo pasigedo šio gilumo stygiaus gyvieji klasikai, kurių kalbėjimas apie nieką galėtų būti politinių kliedesių metraščio medžiaga ilgiems metams į priekį?

4.       Daugelis apžvalgininkų netvėrė nuostaba, kad nėra ką komentuoti. Va, pagalvojau, ir jus aplankė bedarbystės šmėkla, tiesa, trumpai, bet efektingai - visai Lietuvai matant.

5.       Jei atvirai, tai prezidentė savo pranešimo dalį, kuri sekė po jos nuoširdaus ir atviro prisipažinimo, jog nesiruošiama tuščiai aušinti burnos vardijant Lietuvos negandas, jas ir taip visi gerai žino, galėjo pabaigti trim žodžiais: darbas, sąžiningumas ir nuoširdumas. Būtų sutaupiusi popieriaus ir laiko.

P.s. Ponas A.Račas Lietuvos radijuje komentuodamas prezidentės metinį pranešimą atkreipė dėmesį, jog šalies vadovė bene pirmą kartą taip aiškiai išsidavė, jog neturi aiškesnės valstybės ateities vizijos. Sutinku, dar daugiau, manau, jog skurdūs komentarai sekę prezidentės metinį pranešimą aiškiai parodė, jog šios vizijos niekam nereikia. Metinis pranešimas - konstitucinis ritualas, kuris politinį Lietuvos vidaus gyvenimą menkai veikia. Jei atvirai, mes vienas kitam esame nusibodę ir įsigrisę iki gyvo kaulo. Bėda viena - valstybė negali išeiti atostogų ir gerai pailsėti. Jos piliečiai gali emigruoti, žudytis, nusigerti, būti apatiški, bet nebūti negali. Šio negalėjimo nebūti įtampoje formuojasi neurotiška ir frustruojanti Lietuviškos realybės mozaika.Vienintelis bent kiek dėmesio vertas prezidentės kalbos komentaras, tai mano subjektyvi nuomonė, nuskambėjo iš Vladimiro Laučiaus.

Rodyk draugams

Darius Mockus - gerasis oligarchas?! Tai kodėl verkia Virgis Valentinavičius?

Virgis Valentinavičius ir Andrius Kubilius

Foto/Fotobankas

Pradėkime nuo formaliosios logikos užduoties. Teiginys: Visi oligarchai* nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. X  yra oligarchas, išvada, jis irgi nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. Logikos pradžiamokslio vertas uždavinys? O štai ir ne, kitaip tariant ne visiems jis taip lengvai įkandamas. 

Tarkime, portalo Alfa.lt  politikos redaktorės Gabrielės Vasiliauskaitės sprendimas atrodytų štai kaip: visi oligarchai nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita, X  yra oligarchas, išvada, jis nenori didinti savo galios ir įtakos kitų sąskaita. Čia turėtų nuskambėti griežtas mokytojo “Sėskite, neteisingai, rašau du”. Deja, taisyklės galiojančios logikos ir pedagogikos pasaulyje MG Baltic koncerno valdomose žiniasklaidos priemonėse yra nežinomos, o jei ir žinomos, tai sėkmingai ignoruojamos. Kodėl?

Viskas paprasta. Pamėginkime formulėje nežinomąjį X pakeisti konkrečiu žinomuoju, tarkime MG Baltic koncerno prezidentu Dariumi Mockumi. Formulė skambėtų taip, visi oligarchai nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita, Darius Mockus  yra oligarchas, išvada, jis irgi nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. Fe, labai jau nemaloni išvada, o ypač Dariui Mockui, kuris dar neseniai cituodamas Platoną ir Aristotelį mokė VP dešimtuką ir visą šalį sąžiningo verslavimo principų. Šis Dariaus Mockaus pedagoginis talentas sužibo tuomet, kai vyko įnirtingos grumtynės su jau minėtais ypač nesąžiningo verslavimo asais, reziduojančiais vilniškiame Akropolio prekybos centre. Tose grumtynėse Darius Mockus ir jo koncernas gavo į kailį. Gavo taip stipriai, kad Algirdui Brazauskui ir Gediminui Kirkilui pusvelčiui privatizuojant Lietuvos energetikos ūkį liko absoliučiais autsaideriais. Tiesa, dar prieš tai,su nušalinto prezidento Rolando Pakso pagalba Algirdas Brazauskas buvo priverstas MG Baltic koncernui parduotiStumbro degtinės gamyklą (tai tarsi tapo savotiška kontribucija avansu už patirta širdgėlą VST privatizavimo procese). Atsiprašau, ne parduoti, o dovanoti, nes gamykla buvo įsigyta už jos pačios pelną, kaip sakoma, Darius Mockus įmonę įsigijo už jos pačios lėšas. Tiek to, kas buvo, tas buvo, pamirškime… Juk negalima atmesti galimybės, kad žmogus pasitaisė ir visos aristotelinės ir platoniškos sąžiningo verslo PR akcijos tapo asmeniniu Dariaus Mockaus verslo etikos kodeksu. Jei taip, tai Alfa.lt  politikos redaktorės netiesinės logikos dėsnis (gali būti ir nesavanaudiškų bei visuomenei pasišventusių oligarchų) galiotų ponui Mockui.

O dabar apie realybę, kuri dažnai pranoksta formaliosios logikos dėsnius. Mano jau minėta Alfa.lt politikos redaktorė savo straipsnyje koneveikia prezidentūrą, kurioje darbuojasi intrigantai, veltėdžiai, aukštų prezidentės reitingų besivaikantys viešosios nuomonės vergai, imituojantys nuoširdų ir rimtą darbą visuomenės labui. Gerbiamai Vasiliauskaitei tokios išvados subrendo stebint jos buvusio darbdavio (Alfa.lt vyr. redaktoriaus, Alfa media direktorius), o dabar premjerui Andriui Kubiliui PR klausimais patarinėjančio, Virgio Valentinavičiaus „skriaudimą”. „Intriguojanti” prezidentūra mėgina premjerui, kuris, autorės nuomone, naivus kaip kaimo berniokas ir viskuo tiki, įteigti, jog Virgis Valentinavičius yra MG Baltic, o ne premjero  interesus ginantis žmogus. Dar daugiau, prezidentūra premjerą mėgina įtikinti visišku absurdu, neva premjeros patarėjas ne tik kad palaiko glaudžius ryšius su MG Baltic koncernu, bet dar gi ir stengiasi vyriausybės vadovui pakenkti.

Straipsnio autorės žiniomis, Virgis Valentinavičius jokių ryšių su MG Baltic koncernu ar jį atstovaujančiais asmenimis nepalaiko, todėl prezidentūros šnabždesiai Andrius Kubiliui - bjaurus melas. Suprask, Virgis Valentinavičius lojalus premjerui ir jo naktimis nekankina hamletiškos dvejonės, kam tarnauti: koncernui ar vyriausybės vadovui. Asmeniškai man kyla vienas klausimas, ar šioje situacijoje apskritai esama kokios nors Virgio Valentinavičiaus „lojalumo” dilemos ir ar iš tikrųjų prezidentūroje šnabždamasi apie tai?

Niekam ne paslaptis, kad MG Baltic koncernas ir konservatorių partija, o konkrečiai Andrius Kubilius ir jo aplinka, tampriai susiję su Dariaus Mockaus valdomu koncernu. Ne kas kitas, o Darius Mockus rinkimų į Seimą naktį rezultatus stebėjo konservatorių draugijoje ir kartu su jais kėlė šampano taurę. Todėl Vasiliauskaitės maivymaisi ir teiginiai, kad Virgis Valentinavičius svarstė dilemą, ką rinktis Andrių Kubilių ar Darių Mockų ir pasirinko pirmojo naudai - pasakaitės, kuriomis gali tikėti tik mažaraščiai. Tokia dilema net nebuvo kilusi. Lojalumo klausimas ir mėginimas provokuoti diskusiją šia tema visiška žurnalistinė fantazija. Gerbiama žurnalistė savo skaitytojams turėtų aiškiai pasakyti, kad Virgis Valentinavičius, kaip MG Baltic projektas Andriaus Kubiliaus vyriausybės kanceliarijoje yra kruopščiai apgalvotas ir sustrateguotas koncerno žmonių, o gerbiamam premjerui šio projekto užkulisiai puikiai žinomi. Todėl sakyti, kad Valentinavičius spjovė į jį maitinusią ranką, t.y. MG Baltic koncerną, ir pasirinko naują maitintoją Andrių Kubilių arba atvirkščiai premjerui nežinant už nugaros toliau kramsnoja prie koncerno lovelio, būtų toks lengvas melas, kuris visiškai nedera prie šventeiviško žurnalistės rašymo stiliaus. Andrius Kubilius ir Virgis Valentinavičius - puikiai sukonstruotas koncerno politinio veikimo įrankis, kuris dirbdamas išvien gali nuveikti labai daug „gerų” darbų ypač energetikos sektoriuje.

Būtų naivu tikėtis, jog tokio mąsto ir valdantis tokius reikšmingus finansinius, administracinius ir media resursus koncernas nesižvalgytų į riebų Lietuvos energetinio ūkio sektorių. Žvalgosi ir ne tik, buvo mėginta ir koją įkelti. Deja, jau minėjau, nesėkmingai. Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, Dariui Mockui ir jo vadovaujamam koncernui pralaimėtas mūšis dar nereiškia pralaimėto karo. Šio oligarcho gausiai remiama konservatorių kariauna laimėjo Seimo rinkimus, o po jų pirmu darbu griebėsi ne ekonomikos kritimo suvaldymo (biudžetų išlaidų mažinimas, kuris didele dalimi išsipūtė dėl pačių konservatorių kaltės, negali būti laikoma rimta strategija), o LEO LT naikinimo Lietuvos energetikos ūkį konsoliduojant valstybės rankose. Tai buvo pirmoji reikšminga šio koncerno politinė pergalė, kuri leido atlikti esminę energetinės rinkos struktūros korekciją leidusią išstumti VP grupę iš energetikos sektoriaus gražinant jį į pirminę iki privatizacijos buvusią situaciją, o čia kaip sakoma, galima viską pradėti iš naujo.

 Todėl manantys, kad LEO LT projekto laidojimas buvo antioligarchinės kovos apoteozė, kurios pergalės ambrazūrais pasidabinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė įžengė į prezidentūrą, giliai klysta. Nors prezidentė nori galvoti, kad LEO LT pakasynos jos asmeninė pergalė, o Andrius Kubilius ir jo vyriausybė yra tik kuklūs ginklanešiai, realybė kita. LEO LT nebuvo oligarchijos laidotuvės, tai buvo naujos oligarchų grupės sustiprėjimo laikas, o Andrius Kubilius nėra tik pastumdėlis Daukanto rūmų šachmatų partijoje, bet puikus MG Baltic strategijos ambasadorius sudėtingoje politinėje/verslo partijoje. Tiesa, šis jo nuoširdus LEO LT griovimas prisidengiant MG Baltic koncerno miline gausios kritikos lietuje didele dalimi tapo jo kaip premjero ir partijos pirmininko pozicijų susilpnėjimo priežastimi. Šios pozicijos tiek susilpnėjo, kad MG Baltic nusprendė nesislapstyti ir paliegusiam premjerui pagalbos ranką ištiesti siunčiant į pagalbą pagrindinį koncerno media verslo ideologą Virgį Valentinavičių.

Nežinau, ar premjeras pats prašė. ar buvo pasiūlyta ir nebuvo atsisakyta, tačiau faktas tas, kad visos kitos oligarchinės grupės iš apmaudo gali nusigraužti nagus. Premjero Kubiliaus šešėliu tapęs Virgis Valentinavičius nesidrovėdamas ir niekuo nerizikuodamas tapo MG Baltic ausimis ir akimis ten, kur kitos verslo grupės neprisikapsto, t.y. Vyriausybės rūmų kabinetuose, o konkrečiai premjero, kur priėminėjami reikšmingi Lietuvos ekonomikai ar atskiriems verslo sektoriams sprendimai. Žinant prezidentės nuostatą oligarchų atžvilgiu, valstybės vadovės ar jos aplinkos užuominos premjerui Virgio Valentinavičiaus personalijos klausimu gali reikšti ne dvaro intrigėlių padiktuotą pliurpimą, kuo skaitytojus mėgina įtikinti gerbiama Vasiliauskaitė, o labai aiškų įspėjimą, kad premjeras per daug atvirai flirtuoja su MG Baltic koncernu ir dėl to verta susimąstyti. Kaip mėgsta juokauti buvęs LR Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, ir arkliui aišku, kad Lietuvos energetikos sektoriaus konsolidacija buvo tik pirmas žingsnis pradedant naujas šio sektoriaus dalybas. MG Baltic vizijoje šios dalybos turėtų atkartoti VP dešimtuko įsigytų VST akcijų arba paties koncerno įsigyto Stumbro degtinės fabriko modelį, t.y. už perkamos įmonės lėšas ta pati įmonė ir įsigyjama. Schemos ir dalyvių aktyvų dydžiai gali skirtis, tačiau mintis ir modelis privalo išlikti tas pats. Todėl ir svarbu Dariui Mockui disponuoti informacija iš pirmų lūpų, o reikalui esant ir pasufleruoti koncernui naudingą informaciją sprendimų priėmėjams.

Todėl, kad ir kaip asmeniškai man patiktų Darius Mockus, jis viso labo oligarchas, kurio pagrindinis uždavinys, didinti savo turto vertę, tam pasitelkiant ne visuomet korektiškus verslo veikimo metodus. Virgis Valentinavičius simpatiškas bei gabus analitikas, tačiau ir jis puikiai supranta, kad pastate, įsikūrusiame Gedimino pr. 11 adresu bus tik laikinai, todėl ir mėgina dirbti taip, kad po savo patarėjo karjeros galėtų sugrįžti į ten, kur prieš tai šiltai ir jaukiai darbavosi (Alfa media direktorius). Tuo tarpu Andrius Kubilius sprendžia savo išlikimo klausimą, kuris tampriai susijęs su MG Baltic planais, todėl visais būdais mėgina kuo ilgiau išlikti vyriausybės vadovu. Na, o gerbiama Gabrielė Vasiliauskaitė tiesiog rašo tai, kas liepiama. Tiesa, prezidentės komandai irgi reikėtų nepamiršti, kad skambinėjimai į redakciją ir teiravimaisi pagalbos, atliekant reitingų korekcijas, garbės nedaro. Tiesa, šiuo atveju šią patirties stygiaus padiktuotą klaidą atperka nuoširdus prezidentės noras visas oligarchines grupes laikyti ant trumpo pavadžio, netgi rizikuojant vyriausybės stabilumu ar atskirų asmenų karjeromis.

 

P.S. Asmeniškai Virgį Valentinavičių laikau vienu stipriausių analitikų bei praktinės komunikacijos strategų, kuris, mano subjektyvius įsitikinimu, esti visa galva aukštesnis už daugelį kitų jo gildijos atstovų. Darius Mockus šį žmogų pakviesdamas darbuotis savo koncerne pademonstravo intelektualaus ir sumanaus vadovo potencialią, beje, ši savybė jį išskiria iš kitų kolegų tarpo. Nepaisant to, turiu išlikti objektyvus vertinant tiek pirmojo, tiek antrojo veikimo logiką ir metodus. 

* Oligarchija - valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas ir valdyti.

Rodyk draugams

Vladimiras Putinas ir Dalia Grybauskaitė. Jis priminė, kad visi vamzdžiai veda į Maskvą.

Foto lrp.lt

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės paklausė (priminė):

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?
  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?
  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Išvertus Vladimiro Putino klausimus:

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?

Klausimo prologas

Uždarius Ignalinos AE dujų poreikis Lietuvoje išaugo. Su visam ir Gazpromo vaidmuo, t.y. Vladimiro Putino „vanagų” komandos. Ko galime tikėtis iš tokių jėgų balanso, kuris aiškiai byloja Lietuvos nenaudai, parodys laikas.

Dalį elektros energijos Lietuva privalo importuoti. Poreikis atsirado dėl tos pačios Ignalinos AE uždarymo. Importas galimas tik iš rytinių rinkų (Ukraina, Baltarusija, Rusija). Visos įvardintos šalys yra politiškai sunkiai prognozuojamos. Ypač mums reikšminga tranzito partnerė Baltarusija.

Vladimiras Putinas šią situaciją puikiai žino. Prezidentės atsakymas (NE) į Rusijos premjero siūlymą Putinui buvo nuspėjamas, kitaip tariant, tokio ir tikėjosi. Nebuvo premjerui netikėtas ir prezidentės pasakymas apie Lietuvos tvirtą sprendimą patiems statyti savo AE. Atsakymas Vladimirą Putiną turėjo nudžiuginti. Nes klausdamas prezidentės apie Lietuvos galimybę prisijungti prie Kaliningrado Rusijos premjeras delikačiai paklausė:

Ar planuojate, ir kiek ilgai, išlikti energetiškai (politiškai)  priklausomi nuo Rusijos?

Prezidentė atsakė, jog „Ilgam”. Nes nauja AE yra tik miražas. Ir vargu, ar šis miražas taps tikrove. Tiesa, kol kas Lietuvos užsienio politikos „strategų” galvose esama manymo, jog nauja AE puikus koziris prieš Rusijos energetinę hegemoniją regione, bet čia daugiau esama saviaupgaulės nei nuoširdaus pripažinimo, kad de facto mūsų baimės seniai virtusios realybe. Vladimiras tą žino ir jo klausimas buvo tik „kuklus” pasitikslinimas, ar Lietuva ir toliau laikysis nuoseklios „nepriklausomybės” pozicijos. Jei atvirai, tai nelabai ir svarbu, ką būtų atsakiusi prezidentė, šis Vladimiro Putino klausimas buvo preliudija į kitą, kur kas reiškmingesnį ir mums svarbesnį klausimą.

  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?

Klausimo prologas

Jau susitikimo pradžioje Rusijos premjeras priminęs Lietuvai jos pačios situaciją - absoliutus energetinis Rusijos vasalas - staiga tapo „dėmesingu” ir „supratingu”. Tokiu „dėmesingu” ir „supratingu”, jog pasiūlė papildomą dujų kiekį gal net palankiomis sąlygomis Lietuvai. Kodėl toks geranoriškumas? Priežasties esama labai paprastos ir puikiai įsirašančios į šio 40 min susitikimo scenarijaus logiką, kuriam rusai pasiruošė kruopščiai. Rusijos premjeras norėjo suprasti, kiek giliai Lietuvos vadovė išmano energetinę dvišalių santykių problematiką, kiek asmeniškai yra pasiruošusi skirti laiko „galimų problemų” (dėl kainos ir tiekimo sąlygų) sprendimui ir ar prezidentės esama „tos vienintelės”, su kuria teks dirbti šiuo klausimu. Atsakymas į pastarąjį Putinui kaip niekad aktualus.

Vladimiras Putinas nėra naivus. Jis puikiai suprato, kad visa Lietuva stebi prezidentės 40 min susitikimo su Rusijos premjeru šou. Prezidentė negalėjo klysti. Ji ir nesuklydo. Pasakė tai, ko tikėjosi visi Lietuvos „patriotai” - mūsų dujomis nesuvedžiosite. Tokiu atsakymu apsidžiaugė ne tik mūsų „patriotai”, bet ir Vladimiras Putinas. Taip taip, ir Rusijos premjeras. Nors Lietuvos media bandė piešti susikrimtusio ir suirzusio Rusijos premjero reakciją, drįstu spėti, jog jos buvo priešingos. Manau, kad Vladimiras Vladimirovičius turėjo džiugauti dėl tokios Dalios Grybauskaitės reakcijos, o keletas neadekvačių Lietuvos dienraščių antraščių (beje apie jas truputį detaliau pabaigoje), greičiausiai, nuguls ant Rusijos premjero spaudos tarnybos klerko stalčiaus dugno ir netaps „gėdingu” Vladimiro Putino „pralaimėjimo” liudininku. Klausdamas apie „dujų kainą” Putinas išties klausė

Ar gerbiama Dalia esate pasiruošusi žaisti „energetinės nepriklausomybės” partiją viena ir rizikuoti savo politinėmis pozicijomis?

Putinas išgirdo labai jam svarbią naujieną, jog jo agentūrinio tinklo informacija apie Dalią Grybauskaitę, kuri greitai ir ryžtingai priima sprendimus nepaisydama vietos klanų interesų, pasitvirtino. Kaip sakoma, „dujų kainos” klausimas buvo tik mandagus reveransas, paklūstantis pirmo susitikimo logikai. Nepulsi gi pirmo susitikimo metu ir dar moters klausinėti, ar ji su „kiaušais”. Po atsakymo Vladimiras suprato, kad Dalia su „kiaušais”. Kadangi faktas tapo akivaizdus, tai ir darbo su Lietuva strategija daugiau nei aiški. Rusijos premjeras ir jo visa agentūrinė ir kriminalizuoto verslo kariauna suprato, kad jei Dalia ne blefuoja ir nuoširdžiai mėgins ginti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tai užtenka susitvarkyti su ja viena ir to pakaks, kad viskas būtų, kaip po senovei. Nesiplėsiu, kaip ir kodėl Rusija prezidentės Dalios Grybauskaitės personaliją, o konkrečiai jos ryžtingumą, gali nukreipti prieš ją pačią, tą nuodugniai aprašo Rūta Janutienė.

  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Čia viskas labai paprasta. Putinas tiesiog priminė apie Lietuvos energetinę okupaciją. Lietuvos prezidentei buvo „paaiškinta”, kad jos noras kalbėti suverenios valstybės tonu per „drąsus” ir „ne vietoje”. O ir šiaip visos iliuzijos apie Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę…buvo išsprogdintos per 40 min. Lietuva liko viena. Kitaip tariant, Vladimiras Putinas Lietuvai ir jos vadovei pasakė „Jūs esate MŪSŲ”. Ir sprendimus ką ir kaip su jumi daryti priimsime mes. O pagrindiniu Lietuvos prokuratoriumi paskiriamas Igoris Sečinas.

P.s. Prezidentė yra prasitarusi, kad savo sprendimų teisingumą tikrina pagal spaudos leidinių redakcinius vedamuosius (ypač Lietuvos ryto). Jos nuomone, jei prasideda intensyvi kritika ir puolimas, prezidentė daro išvadą, jog jos sprendimas teisingas, nes aiškiai palietė kažkieno klaninius interesus. Išvada - einama teisinga linkme. Beje, logika pagrįsta.

Siūlyčiau prezidentei ir jos komandai Vladimiro Putino poziciją vertinti kontekste su Lietuvos ryto prezidentinėmis liaupsėmis. Klausimas, kodėl tonas pasikeitė? Kremliaus avansas už galimą supratingumą? Kodėl čia Lietuvos rytas (Snoro bankas savininkai), Kremlius ir energetika, atsiprašau ir Snoro bankas, o gi štai kodėl:

Šiuo metu 68,95 proc. “Snoro” akcijų valdo Rusijos verslininkas Vladimiras Antonovas, o banko prezidentas Raimondas Baranauskas - 25,10 proc. Pagrindinio “Snoro” banko savininko V.Antonovo tėvas Aleksandras Antonovas yra įtakingas Rusijos verslininkas, vadovaujantis verslo grupei “Konvers Group”. A.Antonovas Rusijos žiniasklaidos siejamas su Kremliumi ir jam ištikimais oligarchais. Beje, šį pavasarį Maskvoje į A.Antonovą buvo pasikėsinta. Į verslininką ir jo asmens sargybinį paleista 18 šūvių. Į A.Antonovą pataikė net penkios kulkos, bet per stebuklą nė viena jų nekliudė gyvybiškai svarbių organų. Verslininkas pasveiko.

Antonovų istoriją pradeda dar paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio metais. Pirmiausia tėvas ir sūnus pagarsėjo kaip “Akademchimbank” akcininkai: jų verslo partneris buvo nužudytas, o bankas įsipainiojo į pinigų plovimo skandalą. Būtent po šių įvykių Rusijos verslo padangėje sužibo “Konvers Group” vardas.

Antonovų pavardė prastame kontekste sumirgėjo netgi Australijoje, kai 2005 m. iš pašto skyriaus dingo pensijų mokėjimo čekiai. Tuomet Australijoje nuskambėjo ir “Snoro” pavadinimas, mat nemaža dalis dingusių pinigų atsirado lietuviško banko kliento sąskaitoje. Tiesa, tyrimas nieko nenustatė.

Ne ką švaresnę reputaciją Antonovai įgijo ir Didžiojoje Britanijoje. Antonovams vykdant vieno britų bankų pirkimą, prabilta apie galimus korupcinius ryšius. Įtarimų šešėlis krito ant Rusijos centrinio banko pirmininko pavaduotojo Andrejaus Kozlovo. Jis netrukus po skandalo buvo nužudytas.

Įdomu tai, kad V.Antonovo valdomas “Snoras” pernai dar kartą bandė įžengti į Didžiąją Britaniją, tačiau bankui nebuvo leista šioje šalyje steigti filialo. Didžiosios Britanijos finansų paslaugų priežiūros institucija (FPPI) ėmėsi veiksmų, neleidžiančių “Snorui” vykdyti jokios veiklos. FPPI apkaltino “Snorą” ir jo akcininkus pateikus netikslią ir ne visą informaciją. Britams taip pat užkliuvo, kad tarp “Snoro” savininkų yra V.Antonovas.

Antonovai buvo minimi ir vyno importo iš Moldovos istorijoje. Kai Rusija uždraudė vyno iš Moldovos importą, daugelis šios srities verslininkų patyrė sunkumų grąžindami bankams kreditus. Tarp jų buvo ir Igoris Vainbergas, netrukus po vyno krizės nužudytas Kišiniove. Tuomet sklido gandai, neva nužudytasis ne juokais pykosi su tėvu ir sūnumi Antonovais.

Įtartinas istorijas “Snoras” buvo įsipainiojęs ir anksčiau. 2002 m. naujai išleistų net 1,2 mlrd. litų vertės “Snoro” akcijų panoro įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philipas Iljesku de Grimaldi. Tačiau šioms investicijoms, kurios būtų iš pagrindų pakeitusios Lietuvos bankų sistemą, kelią užkirto Valstybės saugumo departamentas - jis nustatė, kad ponas Grimaldi su Monako kunigaikščiais neturi nieko bendra, o už jo galėjo stovėti su Rusijos nusikalstamu pasauliu susiję asmenys.

Su šiomis įtartinomis investicijomis buvo siejamas ir ankstesnis “Snoro” savininkas multimilijonierius, Izraelio ir Rusijos pilietis Aleksandras Glikladas, kuris skelbėsi esąs pažįstamas su tuomečiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, bendraująs su Šveicarijoje dėl pinigų plovimo nuteistu įtakingu Kremliaus veikėju Pavelu Borodinu, dainininku Josifu Kobzonu, siejamu su Rusijos mafija.
Kauno diena

Rodyk draugams

Prezidentė apie signatarus ir “Ar už tokią Lietuvą kovojom?”

Foto europa.eu

Prezidentė apie signatarus ir “Ar už tokią Lietuvą kovojom?”:

„Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašę signatarai per 20 metų yra ne kartą apdovanoti įvairiausiais valstybės apdovanojimais, beveik visi gavo žemės, beveik visi gavo po automobilį. Papildomi apdovanojimai sunkmečiu kainuotų apie milijoną litų, tuomet, kai mes mažiname pensijas ir atlyginimus”

l.rytas.lt

Man patiko. Nes bene pirmą kartą atvirai buvo pasakyta, ponai ačiū Jums už viską, t.y. Jūsų drąsą ir pastangas, tačiau realybė yra ta, kad jūsų merkantilistinis patriotizmas jau pradeda žmones erzinti. Tėvynės meilė už sklypą ir ordiną - meilė iš išskaičiavimo. Todėl neverta stebėtis - jei jau Kovo 11 d. signatarai savo “drąsą už tėvynę mirti” susieji su šešių arų sklypu kur nors Žvėryne - tuo faktu, jog atsiranda vis mažiau norinčių tą tėvynę ginti. Kaip sakoma, kokį toną užduoda nepriklausomybės “kovų” avangardas, tokiu obalsiu jis nuaidi ateities kartoms. Deja, mūsiškis, kol kas minorinėj tonacijoj…

Rodyk draugams

Premjeras Andrius Kubilius - vienišo herojaus mirtis?!

(ELTA) nuotr.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius nusprendė susitvarkyti savo viešųjų ryšių aruodus. Aruodų tvarkymui pasikvietė ūkvedį su patirtimi - Virgį Valentinavičių (buvęs Alfa.lt redaktorius). Darbai pajudėjo. Pajudėjo taip spėriai, kad lietuviška geografija Virgiui Valentinavičiui pasirodė per kukli. Premjeras buvo priverstas kelti sparnus skrydžiui už Atlanto vandenyno. Šią asmeninio įvaizdžio gerinimo odisėją vyriausybės vadovo patarėjai pakrikštijo skambiu šūkių: „Premjeras ieško investicijų Amerikos žemyne”. Premjero patarėjų korpusas pasistengė, kad kiekvienas sekantis Andriaus Kubiliaus užatlantės kelionės „laimėjimus” suprastų, jog investicijų ieškojimas nėra koks nors PR turistavimas, o labai kruopščiai apskaičiuotas planas, kaip Amerikos investuotojus sudominti jiems visiškai nežinoma šalimi. Visiems burbantiems apie vizito netikslingumą stengiamasi įteigti, kad premjeras turi konkrečių tikslų, kurių įgyvendinimas duos apčiuopiamos naudos šalies ūkiui, o tai reiškia - kiekvienam iš mūsų. O jei ir šie teiginiai neįtikina, tai esama ir papildomų.

Vyriausybės vadovo ir jo komandos užsimota plačiai. Justi, jog Andriaus Kubiliaus išvyka į JAV kruopščiai suderinta su kai kuriomis personalijomis Lietuvos žemelėje. Šie kiekvieną akimirką pasiruošę iš kišenės traukti vis naujus argumentus, kurie abejojančius premjero vizito prasmingumu kaip mat nurašo į neišmanėlių ir pavyduolių gretas. Tokiu nepamainomu „originalių” idėjų ir „strateginių” projektų šaukliu, tapo ištikimasis premjero Sanča Panča - Donatas Kreivys. Pavymui Andriaus Kubiliaus užatlantės „pasiekimų” saviliaupsėms, ūkio ministras puola antrinti labai jau neįtikėtinais, tačiau skambiais, teiginiais apie Lietuvą kaip Šiaurės Baltijos regiono inovacijų centrą. Nenoriu plėstis primindamas Ostapo Benderio Vasiukų kaimo projektą, tik pasakysiu, kad ministro pamąstymai benderiškų vizijų sąraše galėtų pretenduoti į gana aukštą vietą. Nepaisant šių jau standartiniais tapusių ministro “pamąstymų” akivaizdu, jog su premjero išvyka į JAV visa Andriaus Kubiliaus vyriausybės ir atskirų ministerijų viešųjų ryšių mašinerija pradėjo judėti labai aukšta pavara ir sparčiai didindama tempą.

Kyla natūralus klausimas, kodėl dabar ir kodėl tokiu būdu? Beje, nemažiau smalsu sužinoti, kodėl šiam Kubiliaus įvaizdžio korekcijos planui tokia svarbi JAV ir joje besibazuojančios Silicio slėnio įmonės? Norint į pastaruosius klausimus rasti atsakymus, svarbu suvokti esamą Andriaus Kubiliaus įvaizdžio ir jo politinės situacijos būklę. O ji, reikia pasakyti, nepavydėtina. Visos Lietuvoje kylančios ekonominės, politinės, socialinės įtampos tiesiogiai asocijuojasi su pono Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdomas politika. Ekonomikos skatinimo planas neveikia, bedarbystė auga geometrine progresija, emigracijos mastai jau seniai pranoko visus įmanomus rekordus, o čia dar žiūrėk ir korupcijos skandalai. Viskas, kas galėjo šioje situacijoje pakenkti Andriui Kubiliui ir jo vyriausybės įvaizdžiui bei politinių pozicijų tvirtumui, išsipildė su kaupu. Todėl nereikėjo didelės premjero patarėjų išminties suvokiant, jog bet kuris premjero ir jo komandos mėginimas Lietuvoje ieškoti asmeninio ir vyriausybės įvaizdžio reabilitavimo resursų būtų patyręs, o ir dabar patiria, absoliutų fiasko. Kalbant be užuolankų, vyriausybės vadovas yra ištiktas politinės/įvaizdinės komos, kuri po savivaldos rinkimų gali baigtis premjero politine mirtimi.

Norint išvengti tokio liūdno Andriaus Kubiliaus politinio/įvaizdinio finalo, jo komandai reikėjo situaciją keisti radikaliai. Tačiau radikaliam situacijos perlaužimui premjerui naudinga linkme maišė/o šie faktoriai:

-         Andriaus Kubiliaus asmeninis charakteris nėra pati geriausia faktūra modeliuojant įspūdingą ir įtikinamą PR rūbą (įsitempęs, baikštus, tiesioginio kontakto vengiantis, intravertiškas, biurokratinis, sausas ir t.t);

-         Andrius Kubilius, būdamas premjeru, taip ir nesugebėjo proaktyviai formuoti savo premjerinio įvaizdžio. Ne jis, o jam įvaizdį suformavo krizė, valdinga prezidentė (jos fone Kubilius atrodo baikščiu mokinuku), dėmesinga ir diplomatiška Seimo pirmininkė (jos fone Kubilius atrodo sausu „kirvuku”);

-         Premjero įvaizdį formavo/ja ir atskiri ministrų pasisakymai bei sprendimai, kurių premjeras sąmoningai „nepastebėdavo” taip tik dar labiau gilindamas politinę ir įvaizdinę savo ir visos vyriausybės keterą (Dagys - „bambaliai”, Kreivys - „mistinis ekonomikos skatinimo planas”, Vilkaitis „visi galai veda į Vilnių” ir t.t);

-         Chaotiška ir stabilumo stokojanti koalicija Seime ir Vyriausybėje, bei politinių naujokų tyčiojimasis iš Andriaus Kubiliaus ir jo nesugebėjimas „nuleisti” jų ant žemės, politikams ir visuomenei tapo visiškai „neįgalaus” politikos paveikslą;

-         Chaotiški santykiai su paties partija (frakcija Seime) tapo papildomu argumentu prieš Andrių Kubilių, kaip partijos vadovą;

Sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau ir šio užtenka, jog suprastumėme, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė Andrius Kubilius ir jo patarėjų komanda. Nacionalinių lyderių plejadoje Andriui Kubiliui paliktas tik statisto vaidmuo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė sumaniai tvarkosi vidaus ir užsienio politikos baruose, Seimo pirmininkė Irena Degutienė profesionaliai vairuoja Seimo laivą, o ir puikiai stiprina savo pozicijas konservatorių partijoje, kitaip tariant, Andriui Kubiliui savo politinės reikšmės ivaizdiniam sustiprinimui Lietuvoje neesama vietos ir erdvės, jis tiesiog išstumtas iš lietuviško erdvėlaikio. Todėl amerikietiškasis premjero politinio ir įvaizdinio gaivinimo projektas buvo ne galimybė, o atvirkščiai būtinybė.

Reikia manyti, kad filosofinį išsilavinimą turintis premjero patarėjas Virgis Valentinavičius puikiai išmano graikiško mito logiką, o ypač kruopščiai išstudijavęs Homero „Odisėją” ir joje aprašomą Odisėjo žygio simbolinę reikšmę didvyrio ir tautos (piliečių bendruomenės) santykio psichologijai. Nes kitu atveju visa ši premjero ir jo kariaunos užjūrio viešųjų ryšių epopėja taps ne graikiško herojaus triumfo, o tragedijos istorija. Statyti už pirmąjį (triumfo) variantą išmoningai vilioja ministro pirmininko preciziškas mėginimas kartoti šio mito psichologinę logiką ir istorinę chronologiją. Į užjūrį vykstama užkariauti JAV investuotojų bendruomenės simpatijų (Troja). Visus stebinčius šią narsią kovą už papildomą investuotojų dolerį mėginama įtikinti, kad pergalė pasiekta (Troja užimta). Tokiai žiniai sustiprinti iš užjūrio skrieja kvapą gniaužiantys pranešimai apie premjero susitikimus su kompanijų “Faceboook”, “Oracle”, “IBM”, “Cisco”, HP atstovais bei JAV prezidento kabineto nariais. Lietuva ruošiama pergalingam savo „didvyrio” sugrįžimui iš už Atlanto. Triumfo sugrįžimas negali būti užtemdytas ir iš Lietuvos atskriejančių skeptiškų mintijimų, jog vizitas nedavė jokių apčiuopiamesnių rezultatų ir iš principo buvo bevertis. Vyriausybės vadovas paklūsta homeriško mito vidinei logikai - Odisėjo (Kubiliaus) triumfuojantis grįžimas į Itakę (Lietuvą) negali būti paprastas ir trumpas. Dešimt metų Odisėjas privalėjo grumtis su įvairiomis gamtos stichijoms ir dievų siųstais išbandymais, kol pasiekė savo gimtąją šalį. Andrius Kubilius tiek laukti negali, todėl bevelija mito dramaturginę laiko liniją trumpinti. Tą jam leidžia padaryti puiki oro linijų infrastruktūra ir modernios orlaivių navigacinės technologijos, kurios neleis premjerui ir jo komandai pasiklysti grįžinėjant į savąją Įtake (Lietuvą). Iš visos Odisėją lydėjusios gamtos ir dievų išbandymo plejados premjerui beliks patirti tik politinių vietos dievų (parlamente) ir dievukų (partijoje) išbandymus ir rūstį. Tačiau neverta nuogąstauti, nes prie to premjeras jau pripratęs. Kaip pats sako, turi tam imunitetą. Todėl tikėtina, jog vyriausybės vadovo apsireiškimas triumfuojančio herojaus amplua, kurį per šias kelias užatlantėje praleistas savaites tauta privalėjo naujai „atrasti”, „suprasti” ir „įvertinti” (to tikisi premjero PR komanda), taps vienu pagrindinių media įvykių, kuriuos su pasimėgavimu aptarinės lojalūs premjerui ir jo aplinkai orakulai (žurnalistai). Kitaip tariant, planas „Atgaivinkime politinį/įvaizdinį paliegėlį” su kaupu būtų išpildytas.

Toksai scenarijus įmanomas ir labai tikėtinas, jei ne vienas „bet”… Graikiško mito logika yra tragiško herojaus logika. Herojaus, kurio lemtis yra pražūtis - sunaikinimas (Achilas, Prometėjas, Odisėjas ir t.t). Šios vidinės graikiško mito dinamikos neturėtų pamiršti ir optimizmu trykštantys premjero patarėjai. O susirūpinimui esama pagrindo. Odisėjo sugrįžimas į Itakę virsta skaudžia tragedija, kurios centre nepripažinto, atstumo, nesuprasto žmogaus vienatvė, pasibaigianti žūtimi nuo mylimo sūnaus rankų.  Odisėjo triumfas tapo jo mirties pranašu. Šis Andriaus Kubiliaus virtualizuotas „politinio svorio” auginimo projektas, kuriam pasirinkta gerokai nuo lietuviškų politinių batalijų nutolusi geografinė erdvė, yra perdėm rizikingas, o ir su visam mažai teikiantis vilties pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Kelia nuostabą faktas, kad žinią, kurią premjero komanda pasirinko pasiųsti Lietuvai, visiškai neaktuali ir stokojanti politinio ir socialinio konteksto. Nejau premjero komandos strategai nesuvokia, kad kalbos ir svaičiojimai apie aukštąsias technologijas ir šio sektoriaus įmonių investicijas Lietuvoje, tradicinių ūkio šakų drebėjimo prieš bankroto šmėklą fone, skamba, kaip siurrealistiniai kliedesiai. Bedarbių armija ir iš įsiūčio springstantys vos galą su galu suduriantys piliečiai netiki, nesupranta ir nenori girdėti sofistikuotų ir miglotų premjero ir jo komandos „strategų” kalbų apie technologinį ir inovatyvų Lietuvos ekonomikos šuolį. Netiki šiais premjero burtais ir tie, kurie išmano šią sritį ir suvokia jos teikiamą naudą. Netiki todėl, kad nuo premjero kalbų - dar būnant 2004-2008 m. Seimo opozicijos lyderiu - apie jo pasiryžimą aktyviai siekti Lietuvos modernizacijos įvairiose ekonomikos šakose - niekas nepasikeitė ir beveik nepasistūmėjo į priekį. Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais tariant, turime tauškiančių, o ne dirbančių premjerų tradiciją tęsiantį vyriausybės vadovą. Tokiu „vizionizmu” premjeras save atskleidžia kaip žmogų, kuris su Lietuvos realybe turi tik tiek bendro, kad žmonos rankomis sumoka mokesčius ir savo pase turi įrašą „Lietuvos respublikos pilietis”. Tik tiek. Jei šis užjūrio investuotojų medžiojimo safaris premjero komandai teikia vilčių atlikti jo, kaip „politinio sunkiasvorio” įvaizdinę reabilitaciją visuomenės ir konservatorių elektorato akyse, tai tokia su tikrove prasilenkianti politinės komunikacijos strategija ministrų kabineto galvą ne reabilituoja, o laidoja kaip groteskišką ir realybėje nesigaudantį politinį anachronizmą.

Skubotos išvados - pasakytų tas negausus simpatikų būrelis, kuris dar nepraranda vilties dėl premjero. Ir iš dalies su jais sutikčiau. Didelė tikimybė, kad šiuo užjūrio vojažu Andrius Kubilius pradeda savo titanišką kovą dėl partijos pirmininko posto, o ne dėl „širdžių” premjero titulo. Toks šio vizito interpretavimas būtų logiškas. Nors Irenos Degutienės pirmininkavimo klausimas partijai jau išspręstas, belieka sulaukti savivaldos rinkimų rezultatų, kurie taptų formalia priežastimi Andrių Kubilių patraukti į šoną, tačiau premjeras ir jo komanda dar nepraranda vilties. Nepraranda vilties, nes Irena Degutienė yra silpna vienu reikšmingu aspektu. Ji neturi aplink save sutelkusi patikimos ir gebančios strateguoti žmonių komandos, kuri prie visų teigiamų Seimo pirmininkės asmeninių savybių sugebėtų ją parodyti kaip lyderę, turinčią ilgalaikę viziją ir strategiją. Čia Andrius Kubilius ir jo „strategai/vizionistai” kaip niekad stiprūs ir kupini fantastiškiausių „idėjų”. Todėl artėjant savivaldos rinkimams turime būti pasiruošę išgirsti dar ne vieną „įdomią” premjero ir jo komandos mintį. Žaidimas prasideda va bank, nes Andriaus Kubiliaus partinė mirtis būtų skausminga ne tik šiam politikui, bet ir už dabartinio konservatorių lyderio nugaros stovinčioms verslo grupuotėms. Vyriausybės vadovo pralaimėjimas partinėse grumtynėse reikštų ir bet kokio reikšmingesnio politinio vaidmens praradimą iki artimiausių parlamento rinkimų, o opozicijos sėkmės atveju ir po jų. To kol kas nenori nei pats premjeras, nei jį remiantis verslas, nei jo asmeninių patarėjų kariauna. Ši Homero „Odisėjos” herojaus reminiscencija, kurią savo užjūrio „investicijų paieškos” žygiu mėgina atlikti Andrius Kubilius ir jo komanda, gali būti traktuojama, kaip premjero žinia partijai apie tai, kad premjeras „dar turi parako” ir yra pasiruošęs pakovoti dėl savo pozicijų partijos viduje, o ir Lietuvos politinėje padangėje.

Nors premjero komanda taptų jo stipriąja puse galimose grumtynėse su Irena Degutiene ir partijos opozicija, tačiau paradoksaliai ši komanda yra ir labiausiai premjerui kenkiantis veiksnys. Apstatęs save nepartiniais patarėjais ir ministrais dabartinis partijos pirmininkas net didžiausius simpatikus pastūmėjo į partinę opoziciją sau. Vyraujančias įtampas ir jų mastą paryškino viešas dviejų Andriaus Kubiliaus „ištikimųjų” susikirtimas. Mantas Adomėnas užsipuolė Vilniaus merą Vilių Navicką dėl jo perdėto prielankumo homoseksualių žmonių eitynėms Vilniuje. Abu priklauso tam pačiam partijos Vilniaus skyriui. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog šis viešas partijos „bičiulių” susikirtimas ne kas kita, kaip į paviršių kylančios konservatorių partijos lyderio komandos kautynės. Kautynės dėl įtakų ir sąrašo vietos prieš artėjančius savivaldos rinkimus. Vieši premjero bičiulių svaidymaisi kaltinimais esamoje situacijoje jam ypač nepatogūs ir nenaudingi. Jie siunčia signalą partijai, kad Andrius Kubilius nesugeba susitvarkyti su savo artimiausia aplinka. Žmogui, kuris nesusitvarko su vieno partijos skyriaus problemomis ir vėl patikėti partijos vairą…daugelis prieš spręsdami labai gerai pagalvotų. Ir ne paslaptis, Andrius Kubilius jaučia, kad šis sprendimas būtų ne jo naudai.

Gaila konstatuoti niūrų faktą (esu konservatorių simpatikas), tačiau premjero užjūrio odisėja ir vėl patvirtino jau ne kartą viešai svarstytą mintį, kad Andrius Kubilius nėra politinis lyderis, kuris gebėtų kurti, valdyti ir sau naudinga linkme kreipti politinį procesą. Ši užjūrio kelionė ir galimai jos pagalba mėgintos spręsti įvaizdinės ir politinės premjero problemos, mano nuomone, patyrė visišką fiasko. Norint būti herojumi nereikia sėkmingos istorijos, reikia būti herojumi, kuris nesėkmingą istoriją paverčia legenda apie save ir savo šlovę. Jei atvirai, truputį nuvylė ir Andriaus Kubiliaus komunikaciją kuruojanti komanda. Puikiai premjero vaidmenyje mėginę rekonstruoti graikiško mito herojaus prototipą visiškai prašovė su mano jau minėto politinio, ekonominio ir socialinio konteksto interpretavimu. Šis konteksto nesuvokimas ne tik neleido tikėtis sėkmės, bet ir dar labiau pagilino premjero politines/įvaizdines problemas. Premjerui ir jo komandai norėčiau palinkėti suvokti vieną esminę tiesą: aurea praxis, sterilis theoria.

Rodyk draugams