BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vladimiras Putinas ir Dalia Grybauskaitė. Jis priminė, kad visi vamzdžiai veda į Maskvą.

Foto lrp.lt

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės paklausė (priminė):

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?
  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?
  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Išvertus Vladimiro Putino klausimus:

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?

Klausimo prologas

Uždarius Ignalinos AE dujų poreikis Lietuvoje išaugo. Su visam ir Gazpromo vaidmuo, t.y. Vladimiro Putino „vanagų” komandos. Ko galime tikėtis iš tokių jėgų balanso, kuris aiškiai byloja Lietuvos nenaudai, parodys laikas.

Dalį elektros energijos Lietuva privalo importuoti. Poreikis atsirado dėl tos pačios Ignalinos AE uždarymo. Importas galimas tik iš rytinių rinkų (Ukraina, Baltarusija, Rusija). Visos įvardintos šalys yra politiškai sunkiai prognozuojamos. Ypač mums reikšminga tranzito partnerė Baltarusija.

Vladimiras Putinas šią situaciją puikiai žino. Prezidentės atsakymas (NE) į Rusijos premjero siūlymą Putinui buvo nuspėjamas, kitaip tariant, tokio ir tikėjosi. Nebuvo premjerui netikėtas ir prezidentės pasakymas apie Lietuvos tvirtą sprendimą patiems statyti savo AE. Atsakymas Vladimirą Putiną turėjo nudžiuginti. Nes klausdamas prezidentės apie Lietuvos galimybę prisijungti prie Kaliningrado Rusijos premjeras delikačiai paklausė:

Ar planuojate, ir kiek ilgai, išlikti energetiškai (politiškai)  priklausomi nuo Rusijos?

Prezidentė atsakė, jog „Ilgam”. Nes nauja AE yra tik miražas. Ir vargu, ar šis miražas taps tikrove. Tiesa, kol kas Lietuvos užsienio politikos „strategų” galvose esama manymo, jog nauja AE puikus koziris prieš Rusijos energetinę hegemoniją regione, bet čia daugiau esama saviaupgaulės nei nuoširdaus pripažinimo, kad de facto mūsų baimės seniai virtusios realybe. Vladimiras tą žino ir jo klausimas buvo tik „kuklus” pasitikslinimas, ar Lietuva ir toliau laikysis nuoseklios „nepriklausomybės” pozicijos. Jei atvirai, tai nelabai ir svarbu, ką būtų atsakiusi prezidentė, šis Vladimiro Putino klausimas buvo preliudija į kitą, kur kas reiškmingesnį ir mums svarbesnį klausimą.

  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?

Klausimo prologas

Jau susitikimo pradžioje Rusijos premjeras priminęs Lietuvai jos pačios situaciją - absoliutus energetinis Rusijos vasalas - staiga tapo „dėmesingu” ir „supratingu”. Tokiu „dėmesingu” ir „supratingu”, jog pasiūlė papildomą dujų kiekį gal net palankiomis sąlygomis Lietuvai. Kodėl toks geranoriškumas? Priežasties esama labai paprastos ir puikiai įsirašančios į šio 40 min susitikimo scenarijaus logiką, kuriam rusai pasiruošė kruopščiai. Rusijos premjeras norėjo suprasti, kiek giliai Lietuvos vadovė išmano energetinę dvišalių santykių problematiką, kiek asmeniškai yra pasiruošusi skirti laiko „galimų problemų” (dėl kainos ir tiekimo sąlygų) sprendimui ir ar prezidentės esama „tos vienintelės”, su kuria teks dirbti šiuo klausimu. Atsakymas į pastarąjį Putinui kaip niekad aktualus.

Vladimiras Putinas nėra naivus. Jis puikiai suprato, kad visa Lietuva stebi prezidentės 40 min susitikimo su Rusijos premjeru šou. Prezidentė negalėjo klysti. Ji ir nesuklydo. Pasakė tai, ko tikėjosi visi Lietuvos „patriotai” - mūsų dujomis nesuvedžiosite. Tokiu atsakymu apsidžiaugė ne tik mūsų „patriotai”, bet ir Vladimiras Putinas. Taip taip, ir Rusijos premjeras. Nors Lietuvos media bandė piešti susikrimtusio ir suirzusio Rusijos premjero reakciją, drįstu spėti, jog jos buvo priešingos. Manau, kad Vladimiras Vladimirovičius turėjo džiugauti dėl tokios Dalios Grybauskaitės reakcijos, o keletas neadekvačių Lietuvos dienraščių antraščių (beje apie jas truputį detaliau pabaigoje), greičiausiai, nuguls ant Rusijos premjero spaudos tarnybos klerko stalčiaus dugno ir netaps „gėdingu” Vladimiro Putino „pralaimėjimo” liudininku. Klausdamas apie „dujų kainą” Putinas išties klausė

Ar gerbiama Dalia esate pasiruošusi žaisti „energetinės nepriklausomybės” partiją viena ir rizikuoti savo politinėmis pozicijomis?

Putinas išgirdo labai jam svarbią naujieną, jog jo agentūrinio tinklo informacija apie Dalią Grybauskaitę, kuri greitai ir ryžtingai priima sprendimus nepaisydama vietos klanų interesų, pasitvirtino. Kaip sakoma, „dujų kainos” klausimas buvo tik mandagus reveransas, paklūstantis pirmo susitikimo logikai. Nepulsi gi pirmo susitikimo metu ir dar moters klausinėti, ar ji su „kiaušais”. Po atsakymo Vladimiras suprato, kad Dalia su „kiaušais”. Kadangi faktas tapo akivaizdus, tai ir darbo su Lietuva strategija daugiau nei aiški. Rusijos premjeras ir jo visa agentūrinė ir kriminalizuoto verslo kariauna suprato, kad jei Dalia ne blefuoja ir nuoširdžiai mėgins ginti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tai užtenka susitvarkyti su ja viena ir to pakaks, kad viskas būtų, kaip po senovei. Nesiplėsiu, kaip ir kodėl Rusija prezidentės Dalios Grybauskaitės personaliją, o konkrečiai jos ryžtingumą, gali nukreipti prieš ją pačią, tą nuodugniai aprašo Rūta Janutienė.

  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Čia viskas labai paprasta. Putinas tiesiog priminė apie Lietuvos energetinę okupaciją. Lietuvos prezidentei buvo „paaiškinta”, kad jos noras kalbėti suverenios valstybės tonu per „drąsus” ir „ne vietoje”. O ir šiaip visos iliuzijos apie Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę…buvo išsprogdintos per 40 min. Lietuva liko viena. Kitaip tariant, Vladimiras Putinas Lietuvai ir jos vadovei pasakė „Jūs esate MŪSŲ”. Ir sprendimus ką ir kaip su jumi daryti priimsime mes. O pagrindiniu Lietuvos prokuratoriumi paskiriamas Igoris Sečinas.

P.s. Prezidentė yra prasitarusi, kad savo sprendimų teisingumą tikrina pagal spaudos leidinių redakcinius vedamuosius (ypač Lietuvos ryto). Jos nuomone, jei prasideda intensyvi kritika ir puolimas, prezidentė daro išvadą, jog jos sprendimas teisingas, nes aiškiai palietė kažkieno klaninius interesus. Išvada - einama teisinga linkme. Beje, logika pagrįsta.

Siūlyčiau prezidentei ir jos komandai Vladimiro Putino poziciją vertinti kontekste su Lietuvos ryto prezidentinėmis liaupsėmis. Klausimas, kodėl tonas pasikeitė? Kremliaus avansas už galimą supratingumą? Kodėl čia Lietuvos rytas (Snoro bankas savininkai), Kremlius ir energetika, atsiprašau ir Snoro bankas, o gi štai kodėl:

Šiuo metu 68,95 proc. “Snoro” akcijų valdo Rusijos verslininkas Vladimiras Antonovas, o banko prezidentas Raimondas Baranauskas - 25,10 proc. Pagrindinio “Snoro” banko savininko V.Antonovo tėvas Aleksandras Antonovas yra įtakingas Rusijos verslininkas, vadovaujantis verslo grupei “Konvers Group”. A.Antonovas Rusijos žiniasklaidos siejamas su Kremliumi ir jam ištikimais oligarchais. Beje, šį pavasarį Maskvoje į A.Antonovą buvo pasikėsinta. Į verslininką ir jo asmens sargybinį paleista 18 šūvių. Į A.Antonovą pataikė net penkios kulkos, bet per stebuklą nė viena jų nekliudė gyvybiškai svarbių organų. Verslininkas pasveiko.

Antonovų istoriją pradeda dar paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio metais. Pirmiausia tėvas ir sūnus pagarsėjo kaip “Akademchimbank” akcininkai: jų verslo partneris buvo nužudytas, o bankas įsipainiojo į pinigų plovimo skandalą. Būtent po šių įvykių Rusijos verslo padangėje sužibo “Konvers Group” vardas.

Antonovų pavardė prastame kontekste sumirgėjo netgi Australijoje, kai 2005 m. iš pašto skyriaus dingo pensijų mokėjimo čekiai. Tuomet Australijoje nuskambėjo ir “Snoro” pavadinimas, mat nemaža dalis dingusių pinigų atsirado lietuviško banko kliento sąskaitoje. Tiesa, tyrimas nieko nenustatė.

Ne ką švaresnę reputaciją Antonovai įgijo ir Didžiojoje Britanijoje. Antonovams vykdant vieno britų bankų pirkimą, prabilta apie galimus korupcinius ryšius. Įtarimų šešėlis krito ant Rusijos centrinio banko pirmininko pavaduotojo Andrejaus Kozlovo. Jis netrukus po skandalo buvo nužudytas.

Įdomu tai, kad V.Antonovo valdomas “Snoras” pernai dar kartą bandė įžengti į Didžiąją Britaniją, tačiau bankui nebuvo leista šioje šalyje steigti filialo. Didžiosios Britanijos finansų paslaugų priežiūros institucija (FPPI) ėmėsi veiksmų, neleidžiančių “Snorui” vykdyti jokios veiklos. FPPI apkaltino “Snorą” ir jo akcininkus pateikus netikslią ir ne visą informaciją. Britams taip pat užkliuvo, kad tarp “Snoro” savininkų yra V.Antonovas.

Antonovai buvo minimi ir vyno importo iš Moldovos istorijoje. Kai Rusija uždraudė vyno iš Moldovos importą, daugelis šios srities verslininkų patyrė sunkumų grąžindami bankams kreditus. Tarp jų buvo ir Igoris Vainbergas, netrukus po vyno krizės nužudytas Kišiniove. Tuomet sklido gandai, neva nužudytasis ne juokais pykosi su tėvu ir sūnumi Antonovais.

Įtartinas istorijas “Snoras” buvo įsipainiojęs ir anksčiau. 2002 m. naujai išleistų net 1,2 mlrd. litų vertės “Snoro” akcijų panoro įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philipas Iljesku de Grimaldi. Tačiau šioms investicijoms, kurios būtų iš pagrindų pakeitusios Lietuvos bankų sistemą, kelią užkirto Valstybės saugumo departamentas - jis nustatė, kad ponas Grimaldi su Monako kunigaikščiais neturi nieko bendra, o už jo galėjo stovėti su Rusijos nusikalstamu pasauliu susiję asmenys.

Su šiomis įtartinomis investicijomis buvo siejamas ir ankstesnis “Snoro” savininkas multimilijonierius, Izraelio ir Rusijos pilietis Aleksandras Glikladas, kuris skelbėsi esąs pažįstamas su tuomečiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, bendraująs su Šveicarijoje dėl pinigų plovimo nuteistu įtakingu Kremliaus veikėju Pavelu Borodinu, dainininku Josifu Kobzonu, siejamu su Rusijos mafija.
Kauno diena

Rodyk draugams

Premjeras Andrius Kubilius - vienišo herojaus mirtis?!

(ELTA) nuotr.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius nusprendė susitvarkyti savo viešųjų ryšių aruodus. Aruodų tvarkymui pasikvietė ūkvedį su patirtimi - Virgį Valentinavičių (buvęs Alfa.lt redaktorius). Darbai pajudėjo. Pajudėjo taip spėriai, kad lietuviška geografija Virgiui Valentinavičiui pasirodė per kukli. Premjeras buvo priverstas kelti sparnus skrydžiui už Atlanto vandenyno. Šią asmeninio įvaizdžio gerinimo odisėją vyriausybės vadovo patarėjai pakrikštijo skambiu šūkių: „Premjeras ieško investicijų Amerikos žemyne”. Premjero patarėjų korpusas pasistengė, kad kiekvienas sekantis Andriaus Kubiliaus užatlantės kelionės „laimėjimus” suprastų, jog investicijų ieškojimas nėra koks nors PR turistavimas, o labai kruopščiai apskaičiuotas planas, kaip Amerikos investuotojus sudominti jiems visiškai nežinoma šalimi. Visiems burbantiems apie vizito netikslingumą stengiamasi įteigti, kad premjeras turi konkrečių tikslų, kurių įgyvendinimas duos apčiuopiamos naudos šalies ūkiui, o tai reiškia - kiekvienam iš mūsų. O jei ir šie teiginiai neįtikina, tai esama ir papildomų.

Vyriausybės vadovo ir jo komandos užsimota plačiai. Justi, jog Andriaus Kubiliaus išvyka į JAV kruopščiai suderinta su kai kuriomis personalijomis Lietuvos žemelėje. Šie kiekvieną akimirką pasiruošę iš kišenės traukti vis naujus argumentus, kurie abejojančius premjero vizito prasmingumu kaip mat nurašo į neišmanėlių ir pavyduolių gretas. Tokiu nepamainomu „originalių” idėjų ir „strateginių” projektų šaukliu, tapo ištikimasis premjero Sanča Panča - Donatas Kreivys. Pavymui Andriaus Kubiliaus užatlantės „pasiekimų” saviliaupsėms, ūkio ministras puola antrinti labai jau neįtikėtinais, tačiau skambiais, teiginiais apie Lietuvą kaip Šiaurės Baltijos regiono inovacijų centrą. Nenoriu plėstis primindamas Ostapo Benderio Vasiukų kaimo projektą, tik pasakysiu, kad ministro pamąstymai benderiškų vizijų sąraše galėtų pretenduoti į gana aukštą vietą. Nepaisant šių jau standartiniais tapusių ministro “pamąstymų” akivaizdu, jog su premjero išvyka į JAV visa Andriaus Kubiliaus vyriausybės ir atskirų ministerijų viešųjų ryšių mašinerija pradėjo judėti labai aukšta pavara ir sparčiai didindama tempą.

Kyla natūralus klausimas, kodėl dabar ir kodėl tokiu būdu? Beje, nemažiau smalsu sužinoti, kodėl šiam Kubiliaus įvaizdžio korekcijos planui tokia svarbi JAV ir joje besibazuojančios Silicio slėnio įmonės? Norint į pastaruosius klausimus rasti atsakymus, svarbu suvokti esamą Andriaus Kubiliaus įvaizdžio ir jo politinės situacijos būklę. O ji, reikia pasakyti, nepavydėtina. Visos Lietuvoje kylančios ekonominės, politinės, socialinės įtampos tiesiogiai asocijuojasi su pono Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdomas politika. Ekonomikos skatinimo planas neveikia, bedarbystė auga geometrine progresija, emigracijos mastai jau seniai pranoko visus įmanomus rekordus, o čia dar žiūrėk ir korupcijos skandalai. Viskas, kas galėjo šioje situacijoje pakenkti Andriui Kubiliui ir jo vyriausybės įvaizdžiui bei politinių pozicijų tvirtumui, išsipildė su kaupu. Todėl nereikėjo didelės premjero patarėjų išminties suvokiant, jog bet kuris premjero ir jo komandos mėginimas Lietuvoje ieškoti asmeninio ir vyriausybės įvaizdžio reabilitavimo resursų būtų patyręs, o ir dabar patiria, absoliutų fiasko. Kalbant be užuolankų, vyriausybės vadovas yra ištiktas politinės/įvaizdinės komos, kuri po savivaldos rinkimų gali baigtis premjero politine mirtimi.

Norint išvengti tokio liūdno Andriaus Kubiliaus politinio/įvaizdinio finalo, jo komandai reikėjo situaciją keisti radikaliai. Tačiau radikaliam situacijos perlaužimui premjerui naudinga linkme maišė/o šie faktoriai:

-         Andriaus Kubiliaus asmeninis charakteris nėra pati geriausia faktūra modeliuojant įspūdingą ir įtikinamą PR rūbą (įsitempęs, baikštus, tiesioginio kontakto vengiantis, intravertiškas, biurokratinis, sausas ir t.t);

-         Andrius Kubilius, būdamas premjeru, taip ir nesugebėjo proaktyviai formuoti savo premjerinio įvaizdžio. Ne jis, o jam įvaizdį suformavo krizė, valdinga prezidentė (jos fone Kubilius atrodo baikščiu mokinuku), dėmesinga ir diplomatiška Seimo pirmininkė (jos fone Kubilius atrodo sausu „kirvuku”);

-         Premjero įvaizdį formavo/ja ir atskiri ministrų pasisakymai bei sprendimai, kurių premjeras sąmoningai „nepastebėdavo” taip tik dar labiau gilindamas politinę ir įvaizdinę savo ir visos vyriausybės keterą (Dagys - „bambaliai”, Kreivys - „mistinis ekonomikos skatinimo planas”, Vilkaitis „visi galai veda į Vilnių” ir t.t);

-         Chaotiška ir stabilumo stokojanti koalicija Seime ir Vyriausybėje, bei politinių naujokų tyčiojimasis iš Andriaus Kubiliaus ir jo nesugebėjimas „nuleisti” jų ant žemės, politikams ir visuomenei tapo visiškai „neįgalaus” politikos paveikslą;

-         Chaotiški santykiai su paties partija (frakcija Seime) tapo papildomu argumentu prieš Andrių Kubilių, kaip partijos vadovą;

Sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau ir šio užtenka, jog suprastumėme, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė Andrius Kubilius ir jo patarėjų komanda. Nacionalinių lyderių plejadoje Andriui Kubiliui paliktas tik statisto vaidmuo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė sumaniai tvarkosi vidaus ir užsienio politikos baruose, Seimo pirmininkė Irena Degutienė profesionaliai vairuoja Seimo laivą, o ir puikiai stiprina savo pozicijas konservatorių partijoje, kitaip tariant, Andriui Kubiliui savo politinės reikšmės ivaizdiniam sustiprinimui Lietuvoje neesama vietos ir erdvės, jis tiesiog išstumtas iš lietuviško erdvėlaikio. Todėl amerikietiškasis premjero politinio ir įvaizdinio gaivinimo projektas buvo ne galimybė, o atvirkščiai būtinybė.

Reikia manyti, kad filosofinį išsilavinimą turintis premjero patarėjas Virgis Valentinavičius puikiai išmano graikiško mito logiką, o ypač kruopščiai išstudijavęs Homero „Odisėją” ir joje aprašomą Odisėjo žygio simbolinę reikšmę didvyrio ir tautos (piliečių bendruomenės) santykio psichologijai. Nes kitu atveju visa ši premjero ir jo kariaunos užjūrio viešųjų ryšių epopėja taps ne graikiško herojaus triumfo, o tragedijos istorija. Statyti už pirmąjį (triumfo) variantą išmoningai vilioja ministro pirmininko preciziškas mėginimas kartoti šio mito psichologinę logiką ir istorinę chronologiją. Į užjūrį vykstama užkariauti JAV investuotojų bendruomenės simpatijų (Troja). Visus stebinčius šią narsią kovą už papildomą investuotojų dolerį mėginama įtikinti, kad pergalė pasiekta (Troja užimta). Tokiai žiniai sustiprinti iš užjūrio skrieja kvapą gniaužiantys pranešimai apie premjero susitikimus su kompanijų “Faceboook”, “Oracle”, “IBM”, “Cisco”, HP atstovais bei JAV prezidento kabineto nariais. Lietuva ruošiama pergalingam savo „didvyrio” sugrįžimui iš už Atlanto. Triumfo sugrįžimas negali būti užtemdytas ir iš Lietuvos atskriejančių skeptiškų mintijimų, jog vizitas nedavė jokių apčiuopiamesnių rezultatų ir iš principo buvo bevertis. Vyriausybės vadovas paklūsta homeriško mito vidinei logikai - Odisėjo (Kubiliaus) triumfuojantis grįžimas į Itakę (Lietuvą) negali būti paprastas ir trumpas. Dešimt metų Odisėjas privalėjo grumtis su įvairiomis gamtos stichijoms ir dievų siųstais išbandymais, kol pasiekė savo gimtąją šalį. Andrius Kubilius tiek laukti negali, todėl bevelija mito dramaturginę laiko liniją trumpinti. Tą jam leidžia padaryti puiki oro linijų infrastruktūra ir modernios orlaivių navigacinės technologijos, kurios neleis premjerui ir jo komandai pasiklysti grįžinėjant į savąją Įtake (Lietuvą). Iš visos Odisėją lydėjusios gamtos ir dievų išbandymo plejados premjerui beliks patirti tik politinių vietos dievų (parlamente) ir dievukų (partijoje) išbandymus ir rūstį. Tačiau neverta nuogąstauti, nes prie to premjeras jau pripratęs. Kaip pats sako, turi tam imunitetą. Todėl tikėtina, jog vyriausybės vadovo apsireiškimas triumfuojančio herojaus amplua, kurį per šias kelias užatlantėje praleistas savaites tauta privalėjo naujai „atrasti”, „suprasti” ir „įvertinti” (to tikisi premjero PR komanda), taps vienu pagrindinių media įvykių, kuriuos su pasimėgavimu aptarinės lojalūs premjerui ir jo aplinkai orakulai (žurnalistai). Kitaip tariant, planas „Atgaivinkime politinį/įvaizdinį paliegėlį” su kaupu būtų išpildytas.

Toksai scenarijus įmanomas ir labai tikėtinas, jei ne vienas „bet”… Graikiško mito logika yra tragiško herojaus logika. Herojaus, kurio lemtis yra pražūtis - sunaikinimas (Achilas, Prometėjas, Odisėjas ir t.t). Šios vidinės graikiško mito dinamikos neturėtų pamiršti ir optimizmu trykštantys premjero patarėjai. O susirūpinimui esama pagrindo. Odisėjo sugrįžimas į Itakę virsta skaudžia tragedija, kurios centre nepripažinto, atstumo, nesuprasto žmogaus vienatvė, pasibaigianti žūtimi nuo mylimo sūnaus rankų.  Odisėjo triumfas tapo jo mirties pranašu. Šis Andriaus Kubiliaus virtualizuotas „politinio svorio” auginimo projektas, kuriam pasirinkta gerokai nuo lietuviškų politinių batalijų nutolusi geografinė erdvė, yra perdėm rizikingas, o ir su visam mažai teikiantis vilties pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Kelia nuostabą faktas, kad žinią, kurią premjero komanda pasirinko pasiųsti Lietuvai, visiškai neaktuali ir stokojanti politinio ir socialinio konteksto. Nejau premjero komandos strategai nesuvokia, kad kalbos ir svaičiojimai apie aukštąsias technologijas ir šio sektoriaus įmonių investicijas Lietuvoje, tradicinių ūkio šakų drebėjimo prieš bankroto šmėklą fone, skamba, kaip siurrealistiniai kliedesiai. Bedarbių armija ir iš įsiūčio springstantys vos galą su galu suduriantys piliečiai netiki, nesupranta ir nenori girdėti sofistikuotų ir miglotų premjero ir jo komandos „strategų” kalbų apie technologinį ir inovatyvų Lietuvos ekonomikos šuolį. Netiki šiais premjero burtais ir tie, kurie išmano šią sritį ir suvokia jos teikiamą naudą. Netiki todėl, kad nuo premjero kalbų - dar būnant 2004-2008 m. Seimo opozicijos lyderiu - apie jo pasiryžimą aktyviai siekti Lietuvos modernizacijos įvairiose ekonomikos šakose - niekas nepasikeitė ir beveik nepasistūmėjo į priekį. Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais tariant, turime tauškiančių, o ne dirbančių premjerų tradiciją tęsiantį vyriausybės vadovą. Tokiu „vizionizmu” premjeras save atskleidžia kaip žmogų, kuris su Lietuvos realybe turi tik tiek bendro, kad žmonos rankomis sumoka mokesčius ir savo pase turi įrašą „Lietuvos respublikos pilietis”. Tik tiek. Jei šis užjūrio investuotojų medžiojimo safaris premjero komandai teikia vilčių atlikti jo, kaip „politinio sunkiasvorio” įvaizdinę reabilitaciją visuomenės ir konservatorių elektorato akyse, tai tokia su tikrove prasilenkianti politinės komunikacijos strategija ministrų kabineto galvą ne reabilituoja, o laidoja kaip groteskišką ir realybėje nesigaudantį politinį anachronizmą.

Skubotos išvados - pasakytų tas negausus simpatikų būrelis, kuris dar nepraranda vilties dėl premjero. Ir iš dalies su jais sutikčiau. Didelė tikimybė, kad šiuo užjūrio vojažu Andrius Kubilius pradeda savo titanišką kovą dėl partijos pirmininko posto, o ne dėl „širdžių” premjero titulo. Toks šio vizito interpretavimas būtų logiškas. Nors Irenos Degutienės pirmininkavimo klausimas partijai jau išspręstas, belieka sulaukti savivaldos rinkimų rezultatų, kurie taptų formalia priežastimi Andrių Kubilių patraukti į šoną, tačiau premjeras ir jo komanda dar nepraranda vilties. Nepraranda vilties, nes Irena Degutienė yra silpna vienu reikšmingu aspektu. Ji neturi aplink save sutelkusi patikimos ir gebančios strateguoti žmonių komandos, kuri prie visų teigiamų Seimo pirmininkės asmeninių savybių sugebėtų ją parodyti kaip lyderę, turinčią ilgalaikę viziją ir strategiją. Čia Andrius Kubilius ir jo „strategai/vizionistai” kaip niekad stiprūs ir kupini fantastiškiausių „idėjų”. Todėl artėjant savivaldos rinkimams turime būti pasiruošę išgirsti dar ne vieną „įdomią” premjero ir jo komandos mintį. Žaidimas prasideda va bank, nes Andriaus Kubiliaus partinė mirtis būtų skausminga ne tik šiam politikui, bet ir už dabartinio konservatorių lyderio nugaros stovinčioms verslo grupuotėms. Vyriausybės vadovo pralaimėjimas partinėse grumtynėse reikštų ir bet kokio reikšmingesnio politinio vaidmens praradimą iki artimiausių parlamento rinkimų, o opozicijos sėkmės atveju ir po jų. To kol kas nenori nei pats premjeras, nei jį remiantis verslas, nei jo asmeninių patarėjų kariauna. Ši Homero „Odisėjos” herojaus reminiscencija, kurią savo užjūrio „investicijų paieškos” žygiu mėgina atlikti Andrius Kubilius ir jo komanda, gali būti traktuojama, kaip premjero žinia partijai apie tai, kad premjeras „dar turi parako” ir yra pasiruošęs pakovoti dėl savo pozicijų partijos viduje, o ir Lietuvos politinėje padangėje.

Nors premjero komanda taptų jo stipriąja puse galimose grumtynėse su Irena Degutiene ir partijos opozicija, tačiau paradoksaliai ši komanda yra ir labiausiai premjerui kenkiantis veiksnys. Apstatęs save nepartiniais patarėjais ir ministrais dabartinis partijos pirmininkas net didžiausius simpatikus pastūmėjo į partinę opoziciją sau. Vyraujančias įtampas ir jų mastą paryškino viešas dviejų Andriaus Kubiliaus „ištikimųjų” susikirtimas. Mantas Adomėnas užsipuolė Vilniaus merą Vilių Navicką dėl jo perdėto prielankumo homoseksualių žmonių eitynėms Vilniuje. Abu priklauso tam pačiam partijos Vilniaus skyriui. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog šis viešas partijos „bičiulių” susikirtimas ne kas kita, kaip į paviršių kylančios konservatorių partijos lyderio komandos kautynės. Kautynės dėl įtakų ir sąrašo vietos prieš artėjančius savivaldos rinkimus. Vieši premjero bičiulių svaidymaisi kaltinimais esamoje situacijoje jam ypač nepatogūs ir nenaudingi. Jie siunčia signalą partijai, kad Andrius Kubilius nesugeba susitvarkyti su savo artimiausia aplinka. Žmogui, kuris nesusitvarko su vieno partijos skyriaus problemomis ir vėl patikėti partijos vairą…daugelis prieš spręsdami labai gerai pagalvotų. Ir ne paslaptis, Andrius Kubilius jaučia, kad šis sprendimas būtų ne jo naudai.

Gaila konstatuoti niūrų faktą (esu konservatorių simpatikas), tačiau premjero užjūrio odisėja ir vėl patvirtino jau ne kartą viešai svarstytą mintį, kad Andrius Kubilius nėra politinis lyderis, kuris gebėtų kurti, valdyti ir sau naudinga linkme kreipti politinį procesą. Ši užjūrio kelionė ir galimai jos pagalba mėgintos spręsti įvaizdinės ir politinės premjero problemos, mano nuomone, patyrė visišką fiasko. Norint būti herojumi nereikia sėkmingos istorijos, reikia būti herojumi, kuris nesėkmingą istoriją paverčia legenda apie save ir savo šlovę. Jei atvirai, truputį nuvylė ir Andriaus Kubiliaus komunikaciją kuruojanti komanda. Puikiai premjero vaidmenyje mėginę rekonstruoti graikiško mito herojaus prototipą visiškai prašovė su mano jau minėto politinio, ekonominio ir socialinio konteksto interpretavimu. Šis konteksto nesuvokimas ne tik neleido tikėtis sėkmės, bet ir dar labiau pagilino premjero politines/įvaizdines problemas. Premjerui ir jo komandai norėčiau palinkėti suvokti vieną esminę tiesą: aurea praxis, sterilis theoria.

Rodyk draugams

Dalia Grybauskaitė: dviejų klaidų istorija.

Per pastarąsias kelias savaites prezidentė Dalia Grybauskaitė padarė dvi grubias klaidas. Klaidas, kurios valstybės vadovei, jei neapsunkins, tai tikrai nepalengvins gyvenimo. Reikia pasakyti, kad abi klaidos padiktuotos prezidentinės komandos nepatirties, ypač tos jos dalies, kuri kuruoja komunikacijos klausimus. Pirmą ir bene grubiausia klaidą prezidentė ir jos komanda padarė, kai nepasiruošę į prezidentūrą pasikvietė generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Kvietimas, kuris generaliniam prokurorui turėjo tapti nuosprendžiu (to tikėjosi daugelis) už sesers nusikalstamą veiką, nekokybišką prokuratūros darbą ir t.t., skirtingai lūkesčiams, tapo prokuratūros vadovo spaudos konferencija dėl išteisinimo ir pasiteisinimo Kauno pedofilijos byloje.

Visuomenę, kuri šią bylą laiko Lietuvos teisėsaugos sistemos moralumo ir efektyvumo lakmuso popierėliu, prezidentės atstovo spaudai teiginys, kad bylos tyrimas valstybės vadovei nekelia jokių klausimų ir rezultatai ją iš principo tenkina, privertė suabejoti prezidentės deklaruojamu neselektyviu požiūriu į blogai dirbančius valstybės pareigūnus. Dar daugiau, tokie prezidentės atstovo Lino Balsio teiginiai -  daugelį tiesiog suglumino.

Pasirinktoji prezidentūros formuluotė, vertinanti Algimanto Valantino veiklą bei šios formuluotės išimtinis susiejimas su Kauno pedofilijos bylos baigtimi, tapo strategine prezidentūros klaida. Klaida, kuri apnuogino prezidentės komandos, atsakingos už jos komunikaciją, silpnumą. Priimdama sprendimą dėl generalinio prokuroro, prezidentė siuntė politinę žinią dviem auditorijoms: paprastiems piliečiams, kurie trokšta prokuroro kraujo ir politiniam elitui, kuris nori prokuroro galvos dėl asmeninių politinių interesų. Abi auditorijos neišgirdo ir nesuprato prezidentės, arba suprato taip, kaip to mažiausiai reikėjo šalies vadovei.

Paprastam piliečiui pasiliko neaišku, kas šioje byloje prezidentę tenkina. Galbūt tai, kad byla apskritai pasiekė teismą? Būkim atviri, nedidelis pagrindas džiugesiui - visuomenė kitokio sprendimo nebūtų supratusi. O gal valstybės vadovei pasitenkinimą sukėlė tai, kad į teismą keliauja Andrius Ūsas? Nedidelės pergalės esama ir čia. Šiam žmogui kalėjimo sienos dabar bene geriausias sprendimas norint išvengti visuomenės linčo. Tiesa, dar lieka emigracija.

Naujienos iš prezidentūros pribloškė ir prokuroro kraujo ištroškusią LR Seimo daugumą. Tiek plūkęsi ir vargę parlamentarai iš valstybės vadovės išgirdo, kad „stengėsi” be reikalo. Nors prieš tai valstybės galva leido suprasti, kad generalinio prokuroro likimas priklausys nuo LR Seimo išvadų. Deja, nebepriklauso. Prezidentė pasiuntė žinią, kad situacija keičiasi ir visos pastangos sutvarkyti prokuratūros problemas nukeliamos vėlesniam laikui. Nenuosekli, spontaniška, sunkiai prognozuojama  - šie ir kiti epitetai prezidentės nedraugų lūpose dabar skambės solidžiau ir įtikinamiau.

Suprantama, jog pasikeitusi prezidentės laikysena - strateginis sprendimas su paliegusiu ir asmeniškai jai lojaliu generaliniu prokuroru stoti į kovą prieš korupciją ir CŽV kalėjimų istoriją norinčiais numarinti valstybininkais, paklūsta politinei pragmatiškai logikai ir gali būti vertinama, kaip kilni ir drąsi laikysena. Tačiau gerų norų neužtenka, tokiam prezidentės pozicijos pasikeitimui reikėjo sukurti tam deramą informacinį bei politinį lauką. To prezidentės komanda nepadarė. Todėl į pasikeitusius prezidentės prioritetus, kai kas sureagavo labai asmeniškai, kitaip tariant prezidentė įsigijo labai „nuoširdžių” ir stiprių priešų parlamente. To buvo galima išvengti, jei šiuo klausimu būtų padirbėta iš anksto. Deja, deja…

Nuostabą kelia ir prezidentės sprendimas Generalinės prokuratūros klausimą „išspręsti” garsiosios Kauno pedofilijos bylos rėmuose suorganizuojant improvizuotą generalinės prokuratūros vadovybės posėdį Daukanto rūmuose, kuriam, reikia suprasti, „pirmininkavo” pati valstybės vadovė. Kodėl reikėjo šio betarpiškos savęs susiejimo su nevykusiu prokuroru ir jo komanda? Manau, ir pati prezidentė nelabai turi atsakymą. Jei tai buvo mėginimas pademonstruoti, jog „situacija dabar kontroliuos prezidentė”, tai mėginimas nevykęs. Nes akivaizdžiai buvo justi, kad situacijos Daukanto rūmų vadovė nekontroliuoja. Nekontroliuoja dalykiniu požiūriu, t.y. ji negali būti preciziškai susipažinusi su prokuratūros darbu, o juo labiau konkrečia byla, tai nėra valstybės vadovės funkcija, tam ji ir laiko neturi. Todėl šalies vadovės sprendimas ir jos komandos nuolankus bei nekritiškas pritarimas tris valandas Lietuvai įrodinėti, jog „valstybė valdoma”, o po to pareikšti, kad savo pavaldiniui „kol, kas neturi jokių priekaištų”, buvo truputį ne laiku ir ne vietoje, o ir, minėjau, daugelio liko nesuprastas.

Kad ir kaip sunku bei nemalonu prezidentei pripažinti, tačiau sau spąstus valstybės  vadovė paspendė pati. Deklaruodama, kad jos sprendimai liečiantys valstybės pareigūnus: ryžtingi, greiti ir paremti aukštais etikos reikalavimais, Dalią Grybauskaitę įpareigojo kiekvieną sprendimą ar viešą gestą apskaičiuoti iki menkiausių detalių. Deja, šiuo atveju buvo paslysta. Valstybės vadovė ir jos komanda paslydo, nes įsivėlė į konkrečios bylos „tyrimą” bei viešoje erdvėje pakeitė savo nuomonę dėl kriterijų, kuriais remiantis turėjo būti vertinamas generalinis prokuroras ir jo darbas. Paslydo, nes manė, kad reitingų ir autoriteto užteks pateisinti galbūt teisingą, bet neargumentuotą sprendimą.

Kol kas visuomenė šį Algimantą Valantiną „išteisinantį” valstybės vadovės verdiktą nurašo prokurorų apgavikiškiems kėslams. Suprask, valstybės vadovę prokurorai apgavo. Ši „apgavystė” visuomenės sąmonėje bus toleruojama tol, kol prezidentė nesiims keršyti ją „apgavusiems” prokurorams. Jei keršys, tai visuomenė valstybės vadovės „neapsižiūrėjimą” pateisins ir atleis, jei ne - prezidentė bus nurašyta į „slabakus”. Ir visi jos pasiekimai keičiant ministrus ar nesąžiningus pareigūnus sodinant į kalėjimą virs tik smėlio smiltimis reitingų lentelėje. Per neapdairumą ir komandos nepasiruošimą valstybės vadovė įsivėlė į jai pačiai pavojingą flirtą su įaudrintos visuomenės sparčiai kintančia nuomone. Nereikia pamiršti, kad čia prezidentė prieš save nuteikė ir dalį LR Seimo daugumos atstovų. To prezidentei dabar mažiausiai reikia.

Antra, ir nemažiau grubi klaida, kurią padarė prezidentės komanda, atsakinga už komunikacijos klausimus, tai dienos šviesą išvydęs patarėjos Virginijos Būdienės interviu delfi.lt portale. Reikia pasakyti, kad interviu tonas ir ten dėstomos mintys daugelį nustebino. Pirma, patarėja sau leido prabangą aiškintis savo asmeninius santykius su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Antra, interviu metu buvo padaryta bent keletas politinių pareiškimų, vertinančių koalicijos darbą, o tai turėtų griežtai kirstis su prezidentės deklaruojama nepolitinių patarėjų koncepcija. Ir trečia, patarėja valstybės vadovę įvėlė į politiniu, teisiniu ir ideologiniu požiūriu jautrią religinių konfesijų ir valstybės santykio diskusiją. Įvėlė tokiu apgrabiu būdu ir taip ne laiku, kad net didžiausi Dalios Grybauskaitės simpatikai, kurie nekritiškai pritaria bet kuriam prezidentės sprendimui, dabar klausia, kodėl šis interviu ir kodėl dabar?

Keista, kad prezidentės komandos komunikacininkai neįvertino ir kitos svarbios aplinkybės, kad gerbiamos Virginijos Būdienės pasisakymai nuskambėjo dar neišblėsus audringiems prezidentūros sprendimų vertinimams Kauno pedofilijos byloje. Prezidentės ir jos komandos nedraugai kaip mat pasičiupo faktą, kad Grybauskaitės patarėja, užimdama Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrės postą, buvo aktyvi “Gender Loops” programos propaguotoja ir agitatorė. Suprask, ko tikėtis iš prezidentūros, kurioje sau šiltą vietą suranda įvairių netradicinių seksualinių orientacijų gynėjai. Asmeniškai tokį mėginimą sieti šiuos du nesusijusius klausimus laikau nekorektišku ir stokojančiu logikos, tačiau taip manančių yra mažuma. O ir griežtai strateginės komunikacijos požiūriu išklibusį (po prokuratūros klausimo sprendimo) prezidentūros, kaip moralės bastiono įvaizdį, vargu ar sustiprina neapgalvoti ir neparuošti patarėjų pasisakymai, atvirkščiai, šiam įvaizdžiui tik dar labiau kenkiama, taip silpninant ir prezidentūros politines pozicijas.

Nederėjo gerbiamai patarėjai veltis ir į viešą diskusiją su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Galiu suprasti Virginijos Būdienės norą į „vietą pastatyti” Mantą Adomėną, šis politikas nemažai nervų prigadino Švietimo ir mokslo ministerijai, o ir dabartinę prezidentūrą priverčia raukytis išgirdus jo vardą ir pavardę, tačiau, ar pasirinktas laikas ir forma patys geriausi, tuo didžiai abejoju. Dar didesnės abejonės apima, kai skaitant interviu išgirsti teiginius apie „konservatorių norą viską totaliai kontroliuoti”. Skambėtų įtikinamai, jei ne viena reikšminga detalė. Pastarasis kaltinimas gali būti puikiai peradresuotas pačiai prezidentūrai, o konkrečiau mano didžiai gerbiamai Daliai Grybauskaitei. Ryžtas ir politinio užsimojimo mastas, kuris iliustruojamas vis naujais prezidentės pareiškimais apie papildomos kontrolės reikalaujančias reformas, leidžia manyti, kad pačiai prezidentei „kontroliavimo” sindromas nėra svetimas.

Todėl gerbiamos patarėjos mėginimas apibendrinti vyriausybės darbą ir jos vykdomą švietimo reformą, nevisiškai teisingas ir tikslus, o ir įvelia prezidentę į bereikalingas intrigas. Suprantu, kad premjeras A.Kubilius ir jo vyriausybė tapo raiša antimi, kuri sunkiai judėdama galbūt sulauks savivaldos rinkimų, tačiau nereikia pamiršti, kad ši partija ir jos koalicijos partneriai kol kas dar turi, nors ir formalų, tačiau tautos jiems deleguotą mandatą ir su juo reikia skaitytis. Bent jau gerbiamai patarėjai.

Didžiausią netaktą patarėja parodė ir aptardama religinių konfesijų vietą Lietuvos švietimo bei ugdymo sistemoje. Grubiu ir tokio rango pareigūnei netinkančiu stiliumi ponia Būdienė religines bendruomenes, o konkrečiai Katalikų bažnyčią, „pastatė” į vietą. Nors mokyklose kryžių kabinimo klausimo Lietuvos katalikų bažnyčia nekėlė, tačiau dėl Vilniaus mero Viliaus Navicko nesugebėjimo suvokti klausimo delikatumo ir jo garsių postringavimų apie privalėjimą kabinti kryžius mokyklose, šis klausimas tapo labai svarbia vidaus politinės darbotvarkės tema. Kaip jau minėjau, pagundai savo nuomonę pareikšti neatsispyrė ir prezidentės patarėja. Pacitavusi visas įmanomas ir žinomas europines konvencijas, kurios atskiria bažnyčios ir valstybės kompetencijas viešo ir privataus veikimo sferose, buvusi Gedimino Kirkilo vyriausybės Švietimo ir mokslo viceministrė išreiškė neslepiamą pasipiktinimą bažnyčios noru bent kiek aktyviau reikštis žmogaus ugdymo procese.

Reikia pasakyti, kad formaliai prie patarėjos žodžių prikibti neina. Tačiau čia ir vėl koją pakišo subtilumo ir takto stygius, kuris bažnyčios hierarchus ir bendruomenę turėjo galutinai suerzinti. Atsakinėdama į žurnalisto klausimus gerbiama Būdienė mintimis nuklydo į žmogaus ugdymo tematikos svarstymus. Ką ir kaip patarėja mano esant alternatyva vaikų doriniam ugdymui mokyklose, galima pasiskaityt mano pateiktoje nuorodoje, galiu tik pasakyti, kad čia patarėja padarė tokių konceptualių klaidų, kad bent kiek besidominčiam švietimo sistemos nebiurokratine, o ideologine problematika, tapo aišku, kad ponia Budienė turi griežtą ir bekompromisę nuomonę, kuri grįsta dar prancūzų revoliucijos laikus menančiomis vertybėmis - bažnyčiai viešajame gyvenime vietos nėra. Deja, ši nuomonė ir jos dėstymas prieš prezidentę nuteikia nemažą dalį jos pačios elektorato, o ir suvisam įkalamas gilus pleištas tarp valstybės vadovės ir gan svarbios konfesijos (katalikų) hierarchijos. Patarėjai turėjo užtekti nuovokos nekomentuoti Vilniaus mero kvailokų iniciatyvų, o dar labiau reikėjo vengti veltis į diskusiją apie valstybės ir bažnyčios santykį.

Nežinau, ar prezidentei pastarųjų savaičių grubios klaidos apskritai leidžia manyti, jog jų būta (mano nuomone, bet koks neigimas būtų stačiai nelogiškas), tačiau stebint iš šalies negali nepastebėti keleto dalykų, kurie jau tampa bloga ir pačiai prezidentei bei jos institucijai kenkiančia praktika. Į akis krenta akivaizdus prezidentės komandos silpnumas viešosios komunikacijos ir tarpžinybinio/politinio bendradarbiavimo baruose. Gerbiamas Linas Balsys puikus kalbėtojas į mikrofoną ir kamerą, tačiau silpnokas komunikacijos strategas, tiesiog stinga žinių ir subtilesnio bei gilesnio strateginės komunikacijos teorijos ir praktikos išmanymo. Turiu įtarimą, kad gerbiamas Linas gan dažnai žvalgosi į ponios Audronės Nugaraitės pusę, kuri prezidentūroje vadovauja  Politinės analizės ir institucinių ryšių grupei. Toks žvalgymasis būtų suprantamas ir logiškas. Gerbiama Audronė yra pripažinta komunikacijos teoretikė, tačiau tik teoretikė, kurios praktinės strateginės komunikacijos žinios gan kuklios. Tiesa, gali būti ir visiškai atvirkščio varianto. Žmonės,  ypač konkurencinėje aplinkoje, nelinkę paminti savo ambicijų ir stengiasi save įtikinti, kad jie viską supranta ir gali daugelį klausimų spręsti vieni. Nors toks mąstymas pavojingas, tačiau dažnai sutinkamas. Bet kokiu atveju šios dvi prezidentūros grandys, kurioms vadovauja gerbiamas Linas ir Audronė, turėtų rodyti didesnę profesinę sinergiją.

Manau, kad šioms grandims nepamaišytų keleto profesionalų pagalba. Profesionalų, kurie savyje derintų politinio proceso ir strateginės komunikacijos išmanymo kompetencijas ir sugebėtų teikti siūlymus praktiniams strateginės komunikacijos sprendimams. Deja, dabar prezidentūroje to stinga. Kitaip negaliu paaiškinti prezidentės ir jos komandos klaidų, susijusių su prokuratūros „posėdžiais” prezidentūroje ir gerbiamos patarėjos pamąstymais, kurie prezidentę pristato nevisiškai korektiškoje šviesoje.

Rodyk draugams

Dalia Grybauskaitė ir Vygaudas Ušackas. Kodėl Ji nepasitiki Juo?

Užsienio reikalų ministras (dabar jau buvęs) Vygaudas Ušackas kraunasi daiktus, o jam nepasitikėjimą išreiškusi prezidentė Dalia Grybauskaitė smagiai užkandžiauja šviežių daržovių salotomis savo kabinete, kurias, anot prezidentės aplinkos, valstybės vadovė labai mėgsta. Du žmonės su vienodai didelėmis ambicijomis ir užmojais per neapdairų likimo pokštą susidūrė kaktomuša anksčiau nei buvo planuota. Visiems parūpo klausimas, kodėl Ušackas neįtiko Grybauskaitei? Atvirai sakant, taip klausiantys (reikia pastebėti, jog tokių dauguma) arba apsimeta, kad nesupranta, kas vyksta, arba nenori suprasti, arba jų „nesupratimas” kažkam naudingas.

Lietuvos diplomatija - dykaduoniaujantis vaikas

Nesu didelis Lietuvos užsienio politikos ekspertas, tačiau vertinimai, kuriuos vis dažniau girdžiu iš šią sritį išmanančių žmonių lūpų, mane verčia suabejoti šios politikos koncepcijos egzistavimu apskritai, ypač Lietuvai pasiekus savo taip geistą narystę ES ir NATO. Kai kurie ekspertai teigia, jog Lietuvos užsienio politika jau seniai tapusi vidaus intrigų ir kovų metafora, kuri mūsų partneriams Rytuose ir Vakaruose kelia šypseną arba užuojautą, o ir visi „didieji” pastarojo laiko užsienio politikos projektai buvo ir kol kas yra tik noras save „parduoti” vietiniame politiniame turguje. Tik tiek.

Ne paslaptis, jog nuo tokios kritikos mėginama dangstytis Lietuvos naryste NATO ir ES. Visuomenę mėginama įtikinti, jog tai yra faktai, įrodantys Lietuvos diplomatijos kompetenciją ir tam tikrą jos logiškos raidos apateozę, kuri abejojančius diplomatinio korpuso efektyvumu turėtų pritildyti. Galbūt. Bet tikintys lietuviškos diplomatijos „genijaus” teorija privalo nepamiršti, kad skirtingai nuo lenkų ar estų, kurie ES vertinami kaip kūrybingi, lankstūs ir dinamiški, mūsų vertinimai viso labo „geresni” už kaimynus latvius.

Daliai Grybauskaitei palikus EK komisarės postą mūsų įvaizdis bei reputacija ir su visam pašlijo. Algirdas Šemeta ir jo skyrimo į EK komisarus epopėja puikus to pavyzdys. Buvęs tylusis Lietuvos buhalteris Nr.1 Briuselio elitui sukėlė gailestį ir ironiškas šypsenas. Kas mums atrodė įspūdinga šio kandidato kompetencija, Briuselyje išprovokavo irzlių ir nepatenkintų komentarų audrą. Todėl netenka stebėtis, jog kandidatas į EK komisarus buvo patvirtintas tik „per sukąstus dantis”. Klausimas, ar iš tiesų esame daug prastesni už regiono kaimynus? Jei ne, tai kodėl nuolatos velkamės vertinimų lentelės gale? Ar ne todėl, kad šį garbingų organizacijų klubą Lietuvos diplomatija išnaudoja savo neveiklumui maskuoti ir įvairioms nesuprantamoms iniciatyvoms kelti? Klausimas lieka atviras.

Tiesa, kaip paskutinio šiaudo savo garbei apginti, Lietuvos diplomatai griebiasi mūsų narystės NATO ir Lietuvos „svaraus” vaidmens joje akcentavimo. Gaila tik, kad besipuikuodami pamiršta pridėti, jog mūsiškis „svarumas” viso labo meistriškas unisonas buvusio JAV prezidento administracijos užsienio politikos strategijai, o ir nuolatinis mūsų mėginimas save pateikti kaip JAV užsienio politikos partnerius, Europos diplomatų lūpose jau skamba kaip anekdotas. Bent kiek nuovokesnis supranta, kad partnerystės čia nesama, o ir būti negali - ne tos svorio kategorijos. Logiškiau būtų save suvokti, kaip JAV užsienio politikos objektą, o ne kaip partnerį. Objektą, kuris galių žaidime stumdomas taip, kaip to reikia Vašingtonui, Briuseliui ar Maskvai. Ir vienintelis racionalus, o ir produktyvus, kelias šioje geopolitinėje partijoje ką nors išlošti, tai sumanus manevravimas tarp didžiųjų interesų.

Rastis tokiam suvokimui stačiai maišo kai kurių Lietuvos diplomatijai kertinių asmenų vaizduotė, kuri veikia kaip mažo vaiko sąmonė žaidžiant prie automobilio vairo išjungtu varikliu.Vaikui atrodo, jog jis lekia neįtikėtinu „greičiu” ir atlieka įspūdingus „viražus”, tačiau tampa piktu ir irzliu kai jam primenama, jog tai viso labo vaizduotė, o visas jo „važinėjimas” tėra stovėjimas vietoje. Lietuvos užsienio politikos vandenis išmanančių nuomone, mūsų perdėtas noras padėti skleisti „demokratines” idėjas ir vertybes Gruzijoje ir Ukrainoje, yra simptomiškas šio „mažo vaiko” elgesio pavyzdys.

Tačiau net ir pačios lakiausios vaizduotės diplomatams pavažinėjus virtualiais užsienio politikos kalnų serpantinais, tenka nusileisti ant žemės. Kur paaiškėja, jog šios „demokratinės” ir į jas panašios geopolitinės iniciatyvos tampa tikru Lietuvos užsienio politikos nesusipratimu, neatnešančiu jokios apčiuopiamos naudos ir vertės.

Reziumuojant reikia pasakyti, kad Lietuvos diplomatinis korpusas, o konkrečiai Užsienio reikalų ministerija, yra intelektualiausia įvairių sąmokslų ir strategijų perykla, kuri realiai po Lietuvos narystės NATO ir ES nelabai ką turi veikti, o jos darbuotojai, esami ar buvę, sėkmingai apraizgę įvairius valstybės valdymo sektorius. Todėl nieko nuostabaus, kad žmogus, sugebantis priversti šią intelektualią dykaduonę dirbti sau, turi labai daug pagundų tapti Lietuvos strategu Nr.1.

Kodėl Vygaudas Ušackas?

Tokiam dykaduoniaujančiam ir „strateguojančiam” diplomatiniam korpusui atėjo vadovauti Vygaudas Ušackas: jaunas, gabus, iniciatyvus ir turtingą diplomatinę patirtį turintis žmogus. Atėjo su trenksmu ir neslepiama ambicija Lietuvoje būti matomu ir reikšmingu žmogumi. Pasiraitojęs rankoves kibo į darbą. Pradėjo nuo ministerijos personalo sustygavimo. Logiška. Ministerijos klerkai, paskendę vidinių intrigų ir nesibaigiančio fantazavimo apie Lietuvą, kaip regiono lyderę, apžavuose, jau seniai buvo atpratę nuo konkretaus darbo. Naujasis žinybos vadovas situaciją pakeitė radikaliai - darbai pajudėjo. O tai, kaip sakoma, davė ministro geidžiamų rezultatų. Media kanaluose ministerija ir ministras tapo matomi dažniau nei kiti, ypač sunkmetį, „populiarių” žinybų vadovai. Ir tai buvo tik pradžia.

Ministro politinio užmojo mastas išryškėjo jam metus iššūkį valstybininkų klanui. Žinantys Ušacko aplinką žmonės teigia, kad ministerijos vadovas asmeniškai pasirūpino, jog ponui Albinui Januškai ir jo aplinkai gyvenimas taptų labai nemielas. Stebina tik tai, kad ši politika buvo pradėta VSD ir prezidentūrai dar esant valstybininkų rankose. Tokia akivaizdi Ušacko ir valstybininkų klano kaktomuša vertė kelti klausimą, ar ministras suvokia Lietuvos politines realijas (ilgą laiką ambasadoriavo Vašingtone ir Londone) ir jei suvokia, tai kam tąso kraujuojantį liūtą už ūsų? Atsakymų reikėtų ieškoti premjero Andriaus Kubiliaus sprendime pakviesti Vygaudą Ušacką užimti užsienio reikalų ministro kėdę ir paties jau buvusio ministro iki šiol neslėptose politinėse ambicijose.

Reikia pasakyti, kad dar prieš tampant užsienio reikalų ministru, Vygaudo Ušacko situacija buvo kaip niekad palanki. Gedimino Kirkilo Vyriausybei gyvuojant paskutiniąsias dienas, Lietuva ūžte ūžė nuo LEO LT sandorio vertinimų. Valstybininkų ir dalies oligarchų siautėjimas tapo toks akivaizdus, kad buvo tik laiko klausimas, kas paims šią antioligarchinę retoriką į savo rankas ir ims mušti valstybininkų klaną bei pačias oligarchines grupes. Artėjant Seimo rinkimams konservatoriams nebuvo kitos alternatyvos, kaip tik čiupti šią kovos su korumpuoto ir vergvaldiško verslo vėliavą ir iškilmingai pareikšti apie LEO LT panaikinimą bei tvarkos įvedimą VSD ir kitose valstybės institucijose, dirbusiose ranka rankon su valstybininkais. Jei LEO LT ardymą ir antioligarchinę retoriką konservatoriams palengvino prezidento rinkimų favoritės Dalios Grybauskaitės autoritetas ir reputacija, tai kovai su valstybininkais partinių jėgų buvo ryškiai maža, o ir Andriui Kubiliui aiškiai stigo drąsos ir svarių asmeninių argumentų veltis į atvirą kovą su valstybininkais.

Pripratę postringauti apie partijos išskirtinį gebėjimą strateguoti Lietuvos užsienio politikos ir saugumo frontuose, prireikus parodyti šių sričių „didžiuosius” strategus, konservatoriai tapdavo labai nekalbūs. Kitaip tariant, žmonių, gebančių perlaužti valstybininkų stuburkaulį - Užsienio reikalų ministeriją ir VSD, konservatoriai jei ir turėjo, tai jie buvo arba per menkai išmanantys institucinės intrigos meistrystę arba stokojantys „diplomatinio svorio”. Konservatorių kadrų stoka ir asmeninis Kubiliaus politinis baikštumas reikalavo surasti tokį žmogų, kuris partiečius, turėjusius ambicijų į URM vadovo postą, bet jo negavusius, įtikintų pasirinktos kandidatūros kompetencija vadovauti šiai žinybai, tuo pačiu iš akių nepaleidžiant nemažiau svarbaus uždavinio - valstybininkų klano šermenų. Ponas Vygaudas Ušackas šiam vaidmeniui puikiai tiko. Pasirinkdamas jį Kubilius manė, jog Ušacko vaidmenyje įgijo tvirtą ir jam absoliučiai lojalų partnerį, kuris burbančius partiečius turėjo nuraminti ant stalo tėkšdamas savo turtingą diplomatinės praktikos gyvenimo aprašymą ir asmeninį premjero laidavimą, na o būsimai prezidentei ministras turėjo tapti puikiu ir gerai pažįstamu pagalbininku užsienio politikos baruose - buvęs prezidentės kolega darbuojantis URM.

Tačiau taip spėliodamas Kubilius stipriai prašovė pro šalį. Premjerui koją pakišo jo perdėtas pasitikėjimas savo asmeniniais strategavimo įgūdžiais ir nesugebėjimas įvertinti realios situacijos. Siūlydamas Ušackui užimti užsienio reikalų ministro kėdę, Kubilius manėsi darąs gražų reveransą būsimos prezidentės adresu. Suprask, kartu darbavosi Užsienio reikalų ministerijoje, kuravo aktualias ir panašias sritis, dirbo bemaž vienodai kompetetingai. Bendra prezidentę bei buvusį ministrą siejanti patirtis Kubiliui regėjosi kaip tvirtas ir patikimas pagrindas gražiam ir vaisingam vyriausybės ir prezidentūros bendradarbiavimui užsienio politikos srityje. Reikia manyti, kad atlikdamas šį reveransą Andrius Kubilius tikėjosi ministrą palaikančios prezidentės laikysenos, kuri jam buvo ypač svarbi ginant savo pasirinkimą kai kurių nepatenkintų partiečių akyse.

Ušacko atsiradimas ministrų kabinete premjerui leido tikėtis už trumpo pavadžio laikyti ir valstybininkų klaną, o jei to nebūtų pavykę, tai bent jau būtų buvę galima mėginti su jais kalbėtis jiems suprantama ir įtikinama kalba. Toks „mediatorius” Kubiliui buvo ypač reikalingas po jo neformalaus ir draugiško bendradarbiavimo su Gedimino Kirkilo vyriausybe - bendradarbiavimo, kuris buvo grįstas sudėtingomis ir painiomis Albino Januškos schemomis bei didžiuliais „Vilniaus Prekybos” pinigais. Vygaudas Ušackas tam puikiai tiko, o ir buvo pasiruošęs dirbti negailint asmeninės ir savo pavaldinių sveikatos. Kadangi užsienio politika premjerui nelabai įdomi ir aktuali, tai kviesdamas jai vadovauti stiprų diplomatą, kurį remia (ministro ir paties premjero įsivaizdavimu) prezidentė, Kubilius tikėjosi komfortabiliai ir nekvaršinant sau galvos darbuotis prie vidaus ūkio problemų, visa kitą (URM ir valstybininkai) paliekant asmeniškai vyriausybės vadovui lojaliam ministrui. Tas kubiliškas naivumas, pasakysite. Deja, deja jo būta, o gal ir vis dar esama.

Maskva, Minskas, oligarchai, energetika…

Tautos išmintis sako, kad įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus pri….. Vygaudas Ušackas nors ir ne kiaulė, tačiau diplomatijos šventovėje turėjo savų planų, kurie nuo rožinių premjero svajonių buvo nutolę per gerą šviesmetį. Prabangūs Lietuvos elito vakarėliai Londono ambasadoje, pabrėžtinas bičiuliavimasis su stambaus verslo organizacijų atstovais - visas „Diplomatija pagal Ušacką” spektaklis vyko kruopščiai režisuojant pačiam pagrindinio vaidmens atlikėjui, o ir pinigų tam nebuvo gailima tiek valstybės, tiek privačių aukotojų. Pastarieji, šioje Grybauskaitės-Ušacko santykių istorijoje - nemažiau svarbūs veikėjai, o ir su viskam daug ką paaiškina.

Mėginantys prezidentės nepasitikėjimą Vygaudu Ušacku aiškinti, kaip populiarumo įsikibusios šalies vadovės ir nemažiau jo siekiančio ministro konfliktą - giliai klysta. Klysta todėl, kad tiek prezidentės, tiek buvusio ministro ambicijos yra antraeilis, o gal ir trečiaeilis šios istorijos faktorius. Esminis ir lemiamas vaidmuo šiame konflikte tenka Rusijai, energetikai ir vietinių oligarchinių struktūrų stumdymuisi dėl įtakos.

Nereikėtų stebėtis, jog prieš paskiriant užsienio reikalų ministru Vygaudą Ušacką, Andrius Kubilius ministrui suformulavo konkrečią užduotį - užsienio politiką „imti į savo rankas”. Tai buvo aiškus raginimas susitvarkyti su valstybininkų klanu. Kaip tą padaryti, buvo nuspręsta palikti ministro fantazijai ir išmonei. Jo garbei, reikia pasakyti, jog snaudžiama nebuvo. Suprasdamas, kad „valstybininkų klano” stiprioji pusė - Lietuvos ir Rusijos santykių geopolitinė korta - dosniai ramstoma Dujotekanos (Rusijos) pinigais, Ušackas iš karto kirto per šią jautrią ir svarbią vietą. Draugiški vizitai į Maskvą, kolegiškas bendradarbiavimas su Kaliningrado gubernatoriumi (bendri skrydžiai gubernatoriaus lėktuvu), švelnėjanti Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu. Visa tai tapo Lietuvos užsienio politikos norma per vieną dieną. Sutikite, jog imtis tokių užmojų reikia ne tik tvirtos premjero ar valdančiosios daugumo bei prezidentės paramos, bet ir verslo grupių, kurios tiesiogiai suinteresuotos „draugiškais” santykiais su Rusija. Tokios šių grupių paramos buvo sulaukta. Ypač tų, kurios turėjo savų verslo interesų.

Užsienio reikalų ministro pozityvūs judesiai Rusijos pusėn buvo visokeriopai palaikomi. Šioje vietoje sutapo prezidentūros, Seimo daugumos ir stambiųjų oligarchinių grupių interesai. Parlamentinei daugumai, kaip ir prezidentūrai bei daliai oligarchų, buvo svarbu eliminuoti valstybininkų įtaką užsienio politikoje, ypač Rusijos klausimuose, o „tyras ir naivokas” Ušacko veidas tam puikiai tiko. Baimė valdančiuosius kaustė ir dėl suvokimo, kad Lietuvai uždarius Ignalinos Atominę Elektrinę valstybė liks absoliučiai priklausoma nuo Rusijos malonės. Buvo baiminamasi, kad Rusija šią progą išnaudos „nuleisdama” Lietuvos geopolitines ambicijas ant žemės. Baimintasi ne be pagrindo. Todėl verkiant reikėjo siųsti signalą Maskvai, jog Lietuvos užsienio politika Rytų kaimynės adresu tampa konstruktyvi ir pragmatiška.

Su kuo ir kaip kalbėtis gerinant santykius Maskvoje visiems buvo žinoma, tačiau kas iš Lietuvos pusės imsis šio „malonumo”, o ypač iš konservatorių partijos (vienas iš motyvų, kodėl konservatoriai nesiryžo stipriau rėkauti dėl nepartinio URM vadovo), buvo daugiau nei klaustukas, o ir prezidento Valdo Adamkaus kadencijai artėjant į pabaigą šalies vadovo mintys sukosi apie asmeninius memuarus, o ne valstybės užsienio politiką. Neką galėjo gelbėti ir Dalia Grybauskaitė, kuri dar tik matavosi prezidentines ambrazūras. Todėl ponas Vygaudas Ušackas tapo kertine ir bene reikšmingiausia: santykių gerinimo su Rusija, Lietuvos energetinio ūkio stabilumo ir neparankių vietinių oligarchų bei valstybininkų marinimo plano figūra.

Štai čia ir išmušė Vygaudo Ušacko žvaigdžių valanda. Absoliučios energetinės priklausomybės nuo Rusijos fone ministras tapo žmogumi, nuo kurio sėkmingos politikos priklausė Lietuvos, o ypač kai kurių oligarchinių grupių, likimas ir perspektyvos. Tarpuvaldyje, tarp prezidento Valdo Adamkaus kadencijos pabaigos ir naujai išrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos, užsienio reikalų ministras tapo vienvaldžiu užsienio politikos flagmanu. Apetitas bevalgant ima augti. Ne išimtis tapo ir gerbiamo Vygaudo Ušacko noras savo poziciją ir situaciją įtvirtinti ilgam ir nepajudinamai.

Konstruktyvūs ir dalykiški santykiai su Rusija - pono Ušacko nuopelnas. Baltarusijos prezidento vizitas į Vilnių - pono Ušacko nuopelnas. Ne, aš nesuklydau - visa tai pono Ušacko nuopelnas, na bent jau taip mąstė ministras ir to neslėpė. Kalbėdamas viename iš televizijos kanalų jis guodėsi, jog prezidentei stinga dėkingumo. Jo nuomone, tik jis ir tik jis sugebėjo pakviesti į Vilnių Aleksandrą Lukašenką, taip „nupirkdamas” prezidentei didelį kiekį dėmesio Europoje ir tą dieną Vilnių paversdamas europinės diplomatijos sostine. Ech ta mūsų nesusipratėlė prezidentė. Tiek pastangų, tiek pinigų, o jai nė motais, kad bent kokį padėkos žodelį būtų tarusi, jei ne ponui Ušackui, tai bent ponui Vladimirui Romanovui ir jo Ūkio bankui. Taip taip, ponui Romanovui ir jo verslo imperijai, kurios interesai Baltarusijoje ir Rusijoje seniai žinomi. Aukštų Kremliaus pareigūnų vizitai į Kauno sporto halę ir bičiuliški jų pokalbiai su Vygaudu Ušacku jau tapo vieša paslaptimi, o ir čia ministras įsigudrino darytis asmeninį PR. Kitaip tariant Lietuvoje pradėjo formuotis nauja valstybininkų klano struktūra, kurią ramstė ne Dujotekanos, o Ūkio banko ir su juo susijusių organizacijų pinigai.

Šiltiems ir bičiuliškiems santykiams su Ūkio banko savininku kurti, gerbiamas Ušackas skyrė nemažai laiko ir pastangų. Romanovas tapo nuolatiniu svečiu Londono ambasados banketuose. Tuo pačiu atsakydamas ministrui verslininkas jį kviesdavo į visus savo kompanijos balius ir šventes. Šiems kvietimams ministras nebuvo abejingas ir su malonumu dalyvaudavo. Kaip sakoma, mezgėsi tvirta ir naudinga draugystė, kuri išvirto į pono Romanovo draugišką pagalbą Lietuvos užsienio reikalų ministrui. Turėdamas įtakingų pažinčių aukščiausiuose Rusijos ir Baltarusijos valdžios sluoksniuose Romanovas tapo neįkainuojamu pono Ušacko pagalbininku derinant neformalius ministro ir šių šalių pareigūnų susitikimus. Žinant kokie neprognozuojami Rusijos ir Baltarusijos santykiai pastaruoju metu bei suvokiant kokiu mastu Lietuvos energetikos ūkis priklauso nuo Rusijos, o ir Baltarusijos (elektros energijos tranzitas), ministro ir Romanovo tandemo įtaka bei reikšmė augo ne dienomis, o valandomis.

Nors pono Romanovo tiesioginiai interesai energetikos sektoriuje buvo labai kuklūs, tačiau jų buvo kitur ir jie tiesiogiai buvo susiję su Rusija ir Baltarusija. Sutikite, jog toks mediatoriaus vaidmuo tarp Lietuvos, Rusijos bei Baltarusijos pareigūnų yra ypač naudingas ponui Vladimirui ir jo Ūkio banko grupei. Ne vienas mūsų įtakingas verslininkas dėl draugystės su Kremliumi Lietuvoje tapo labai reikšmingu ne tik verslo, bet ir politikos žaidimuose (Antanas Bosas, Viktoras Uspaskich, Rimantas Stonys, Bronislovas Lubys ir t.t). Tiesa, pats Kremlius, o ir dabar batiuška Minske, sprendžia su kuo kalbėti ir kam rodyti prielankumą. Išvada peršasi viena, Romanovas norėjo/i tapti išskirtiniu Lietuvos verslo ambasadoriumi Rusijoje ir Baltarusijoje. Pasitelkdamas savo banką ir jo kreditinius resursus jis ir suviskam galėjo/i tapti vieninteliu sėkmingo investavimo į Rusiją ir Baltarusiją garantu. Sutikite, kad riebios ir masinančios mūsų verslą Rusijos ir Baltarusijos rinkos ne vieną verslininką dėl sėkmės garantijų būtų privertę nuolankiai nulenkus galvą kreiptis į poną Romanovą, na o šis su savo bičiuliu Ušacku būtų radęs kaip padėti.

Maskvai ir Minksui ponas Vladimiras Romanovas taip pat palanki figūra. Neturi jokio aiškaus verslo intereso Lietuvai jautriose energetinio ūkio šakose, daug investuojantis Vakaruose ir tikras filantropas. Niekam nekeliantis įtarimo ir esantis puiki priedanga vystyti neformalius diplomatinius santykius. Klausimas, ar prezidentė ir jos komanda šių tendencijų ir lūkesčių nematė? Drįstų spėti, jog gerbiamos Dalios Grybauskaitės nepasitikėjimas Ušacku, kaip tik šios situacijos suvokimo padiktuotas veiksmas, leidęs operatyviai sureaguoti į pono ministro ir jo aplinkos valstybininkėjimo tendencijas ir jų grėsmę Lietuvos užsienio politikai, o ir suvisam valstybės nacionaliniam saugumui.


Post scriptum. Diktatūra, baimė ir antidemokratiškumas

Visiems, bent kiek sekantiems Lietuvos politinio gyvenimo aktualijas, buvo aišku, jog tik laiko klausimas, kada naujai išrinktosios prezidentės Dalios Grybauskaitės ryžtingas ir bekompromisis charakteris bus pakrikštytas epitetu - diktatoriškas. Išreikštas nepasitikėjimas Užsienio reikalų ministru tarsi atvėrė Pandoros skrynią.

Visos įmanomos nelaimės, grasančios Lietuvos demokratijai, rodos, susitelkė Daukanto aikštėje. Prezidentė kaip kerštingoji graikų deivė Hera visus jai neištikimus ir neįtinkančius puola su neslepiamu įniršiu. Tokį vaizdą galima susidaryti skaitant mūsų dienraščių vedamuosius ir klausantis politikos analitikų komentarų. Suprask, jog demokratijos citadele laikomoje Europoje vieną aukščiausių postų užėmusi pareigūnė buvo sumani ir klastinga diktatorė, kuri grįžusi į rūtų darželiais ir gintarais nusagstytą, laimingų ir sąžiningų žmonių šalį, pasėjo chaosą, baimę ir netikrumą. Suprasčiau ir nekreipčiau dėmesio, jei tai būtų pavienių suinteresuotų politinių/verslo ruporų kliedesiai, bet tai jau tampa isteriška ir nesveika viešų nusišnekėjimų tirada.

Kaltinimas, skambantis prezidentės adresu, po jos pareikšto nepasitikėjimo Užsienio reikalų ministru, daugiau nei keistas. Suprask, prezidentė turėjo organizuoti spaudos konferenciją, kad pasiaiškintų, kodėl ir už ką pareiškė nepasitikinti ministru. Kai kuriems apžvalgininkams ir jų atstovaujamoms žiniasklaidos priemonėms ir su visam atrodė, jog prezidentė turėjo juos pakviesti į Turniškes ir prie kavos puodelio pasiteirauti, ar jie ir jų atstovaujamos oligarchinės struktūros neprieštaraus, jei valstybės vadovė pasinaudos savo konstitucine teise. Tiesa, dar neprošal būtų buvę su savimi turėti profesionalų psichoanalitiką, kuris nustatytų, ar prezidentės motyvai buvo padiktuoti asmeninių kompleksų, ar objektyvaus situacijos vertinimo. Toks prezidentės ir kai kurių oligarchinių/žiniasklaidos grupių bendradarbiavimo modelis būtų artimas jų įsivaizduojamam idealui. O jei šis įsivaizdavimas prezidentei nepriimtinas, tuomet spjaunant į bet kokius moralės ir žurnalistinės etikos principus iš savo politinių fantazijų maišelio traukiama labai keistos ir su realybe prasilenkiančios istorijos.

Dalia Grybauskaitė kandidatuodama į prezidentus ne kartą kartojo, jog ji galbūt nėra pati geriausia, tačiau tinkamiausia kandidatė, šiame sunkmečio laikotarpyje. Piliečiai šiuo jos nuoširdumu patikėjo. Atvirai sakant, nežinau, kaip istorija įvertins Dalios Grybauskaitės prezidentavimą, tačiau pirmieji jos žingsniai teikia vilties, kad valstybė, kurioje politinis elitas palikęs tėvų noragus kaimuose ir persėdęs į limuzinus, supras, kad laikas atėjo dirbti ne draugams ir verslo klanams, o paprastam piliečiui.

Rodyk draugams

Ko Andrius Kubilius gali pasimokyti iš Davido Kamerono? Apie Didžiąją Britaniją po krizės.

Paklausus tūlo lietuvio, kokiam politiniam flangui priklauso premjeras A.Kubilius, retas, kuris suklystų atsakydamas - konservatoriams, o ir teiginiui, jog tai svarbus žmogus Lietuvoje nekiltų noras prieštarauti. Tačiau lietuviams esama ir kito nemažiau svarbaus konservatyvių pažiūrų politiko. Tiesa dar ne premjero, bet greitai juo tapsenčio - Davido Kamerono (43). Daugelis jo vadovaujamai konservatorių partijai pranašauja triumfą pavasarį vyksiančiuose Britanijos parlamento rinkimuose. Regis savo sėkme neabejoja ir pats Kameronas. Reikia pripažinti, kad mūsų emigrantams, o ir čia likusioms jų šeimoms, šis politikas, kur kas reikšmingesnis nei mūsų besiblaškantis premjeras. Artimiausiu metu tik nuo charizmatiškojo brito politikos efektyvumo priklausys ar emigracijai save pasmerkusių ir jų šeimų artimųjų piniginės pilnės tokiais pačiais tempais, kaip iki krizės. Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų Davidas Kameronas atsakinėjo amerikiečių savaitraščio NEWSWEEK apžvalgininkui Stryker McGuire.

Jūs esate labai populiarus Britanijoje. Rinkėjams jūs patinkate. Tačiau apklausos rodo, kad jūsų partijos populiarumas nėra jau toks įtikinamas. Daugelis apklaustųjų teigia, kad konservatorius renkasi ne todėl, kad jiems patinka partija, o todėl, kad nepatinka leiboristai. Ar prieš rinkimus šios nuotaikos jums nekelia nerimo?

Klausykit, aš pers savo gyvenimą dar nė karto nesu sutikęs politiko, kuris būtų patenkintas savo reitingais. Nesu aš jokia išimtis. Ir sau, ir partijai nuolatos kartoju, kad mes privalome stengtis būti geresni. Tačiau vargu ar atsiras prieštaraujančių teiginiui, kad partijos populiarumas ir įdirbis tikrinami rinkimuose. Šiuo aspektu mums metai buvo pavykę. Jei prisiminsime savivaldos rinkimus ir rezultatus, kurių pasiekė partija mums ypač svarbiose apygardose, tai turėtumėte sutikti, jog metai mums buvo sėkmingi. Nereikia slėpti ir to fakto, kad žmonės labai nepatenkinti leiboristų vyriausybe, tai mums išėjo į naudą. Nepaisant to mums reikėtų labiau pasistengti, jog rinkėjai balsuoti ne „prieš”, o „už”. Tvirtas ir aiškus pasitikėjimas būsima vyriausybe ypač svarbus. Šalis yra apimta recesijos. Žmonių palaikymas ir supratimas ypač reikšmingi kalbant apie sprendimus, kurių reikės imtis. Todėl partijai sakau, kad prieš musų akis atsiveria labai sudėtingų darbų ir iššūkių metas.

Ar galėtume įvardinti tris darbus, kuriuos padarysite tapęs premjerus per pirmąsias keleta darbo dienų. Darbus, kurie aiškiai parodytų jūsų kitoniškos politikos kryptį, neleisiančią jūsų tapatinti su leiboristų trylikos metų valdymo stiliumi?

Pirmasis darbas, tai pergalė Afganistano kare. Nuo pirmųjų dienų kibsiu į šį reikalą. Tarnaujantiems Afganistane išmokas padidinsime dvigubai. Antras, nemažiau opus klausimas - valstybės biudžeto deficitas. Susipažinę su biudžeto planu kitiems metams, kurį pristatė Alistair Darling, mes likome priblokšti. Tokio neatsakingo, nenuovokaus ir neprofesionalaus biudžeto projekto dar nesu matęs. Todėl pirmas darbas, kurį atliksime su kabinetu, tai biudžeto peržiūrėjimas išlaidų mažinimo ir pajamų didinimo linkme. Trečia ir labai svarbi darbų kryptis - valstybinio/biurokratinio aparato mažinimas. Šalyje esama tiek daug kontroliuojančių institucijų, kad žmogus norintis dirbti savo tiesioginį darbą to negali normaliai daryti. Daugiau laiko sugaištama įvairių deklaracijų pildymui ir tikslinimui nei tiesioginei veiklai.

Po rinkimų paveldėtumėte vieną labiausiai praskolintų Europos Sąjungos valstybių. Kai kurie ekonomistai Britaniją lygina su ant finansinės katastrofos ribos balansuojančia Graikija. Biudžeto deficitas stulbinantis, ką planuojate daryti, kad sumažintumėte šį deficitą ir tuo pačiu neblogintumėte viešojo sektoriaus paslaugų kokybės (ligoninės, mokyklos)?

Aš nesutinku su nuostata, kad kokybiškoms paslaugoms reikia išimtinai didelių pinigų. Pasižiūrėkite į verslo pasaulį. Šią sunkią ekonominę akimirką verslas mažina išlaidas, tačiau nuo to paslaugų kokybė nenukenčia. Atvirkščiai, kai kur ji net gerėja. Tačiau tenka pripažinti, kad daliai paprastų britų, tokie teiginiai atrodo neįtikėtini ir beveik iš stebuklų sferos. Aš kartojau ir kartosiu, kad aukščiausios grandies biurokratai švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuje gauna per didelius atlyginimus, o ir jų skaičius yra išpūstas. Atlyginimus, kaip ir šių pareigybių skaičių, privalu mažinti, o sutaupytas lėšas reikia nukreipti tiesiai moksleiviams ir jų mokytojams ar medicinos įstaigoms ir medikams. Viešojo sektoriaus atlyginimai, išskyrus mažiausias pajamas gaunančius, privalės būti mažinami, pensijinis amžius prailgintas. Sutinku, kad tokias mintis keista girdėti iš opozicijos lyderio, tačiau realybė yra tokia.

Ar nesibaiminate, jog daugelio Europos valstybių palaikytas griežtesnės finansų sistemos kontrolės modelis taps apynasriu Sičio finansinėms institucijoms ir jų dinamizmui, kuriuo taip didžiuojamasis jau gerus du dešimtmečius?

Ne griežtesnis reguliavimas, o efektyviai veikianti sistema ir struktūra turėtų būti prioritetas. Todėl mes patys planuojame Anglijos bankui suteikti didesnius įgaliojimus reguliuoti finansines institucijas ir jų veiklą šalies teritorijoje. Be abejo, čia reikia ir tam tikros bendra-europinės koordinacijos ir aš nesu prieš. Tačiau privalu atsiminti, jog pagarba kiekvienos valstybės interesui išlaikyti didesnę ar mažesnę kontrolę savo institucinei sąrangai turi būti puoselėjama.

Jūs nuolatos pabrėžiate, kad norite „solidžių bet ne vergiškų” santykių su Amerika. Kai kas šį jūsų pasakymą interpretuoja, kaip lengvą spyrį Toni Bleirui. Kas jūsų nuomone Blairo-Busho santykiuose buvo ne taip ir kaip tai galėjo pakenkti Britanijos interesams?

Didžiausia šių santykių problema - Toni Bleiro nenoras formuluoti aiškius nors ir nevisai malonius klausimus. Na pavyzdžiui: Irako karo eiga, šalies atkūrimo planai ir jo kontrolė. Dabar visa ši situacija kelia labai daug klausimų. Deja, jie nebuvo užduoti, kai to labiausiai reikėjo. Turiu pasakyti, kad situaciją tokioje perspektyvoje matau ne tik aš. Bendraujant su kolegomis iš Respublikonų partijos sulaukių tų pačių pastebėjimų. Jų nuomone, kai būdavo tinkamas laikas ir vieta kelti klausimus iš pono Bleiro jie jų neišgirsdavo. Tai ir yra problema. Manau, kad nei Margarit Thatcher, nei John Majoras, o juo labiau Winston Churchill nebūtų taip pasielgę. Nors mes nepamirštame, kad šiuose santykiuose esame jaunesnieji partneriai, tačiau žinome, kad galime ir nemažai pasiūlyti.

Jūsų pirmtakai Tony Blair ir Gordonas Brownas savo partnerystę su JAV administracija mezgė nelengvais periodais. Karas Irake, pasaulinė ekonominė krizė, kaip galvojate, kokią perspektyvą ir kokius bendrus tikslus galėtumėte formuluoti ir jais pasidalinti su prezidentu Obama?

Esminę mano ir prezidentu Obamos tikslų bei planų bendrystę įžvelgiu užsienio politikos sferoje. Izraelio-Palestinos konfliktas, Irano klausimas, kova su terorizmu ir dar aibė kitų sričių, kurios mūsų šalis ir mane asmeniškai su prezidentu suartina. Ypatingą svarbą teikčiau sutampančiam mūsų požiūriui į klimato kaitos problemas. Būtų puiku, jog mano ir partijos pergalės atveju turėčiau galimybę prie klimato kaitos problemos darbuotis kartu su prezidentu Obama. Be abejo, negalime pamiršti Afganistano. Tai bus pirmasis ir opiausias klausimas, kurį turėsime aptarti su prezidentu Obama. Afganistano darbų, kuriuos reikės nuveikti, sąrašas labai ilgas, todėl veiklos tikrai užteks.

Imigracija, ekonominis klestėjimas ir galiausiai gili recesija. Britanija labai stipriai pasikeitė nuo jūsų jaunystės dienų, ką jums reiškia būti britu 21a.?

Mano nuomone, tai vis dar didi šalis. Būti britu - priklausyti multikultūrinei, sėkmingų ir tradicijas puoselėjančių, bei asmenines laisves mylinčių žmonių bendruomenei. Bendruomenei, kuri yra ambicinga ir stengiasi būti pavyzdžiu kitiems. Nors dabar išgyvename sudėtingą laikotarpį, tačiau mes jį įveiksime ir tapsime tik dar labiau sustiprėjusiais.

Daugelis ekspertų teigia, kad ekonominio atsigavimo pagrindu turėtų būti naujos ekologiškos ir inovatyvios technologijos. Jūsų nuomone, ar Britanija turėtų pasekti šiomis rekomendacijomis ir tapti naujųjų technologijų ir inovacijų centru?

Manau, kad taip. Nors reikia prisipažinti, kad geriausias laikas ir proga jau praleisti. Buvusioms vyriausybėms šie klausimai menkai rūpėjo. Todėl ir matome paradoksalią situaciją, kai Vokietijos Freiburgo miestas generuoja tiek saulės energijos, kiek visa Didžioji Britanija kartu paėmus. Esu optimistas ir manau, kad net ir šioje situacijoje galime atsigriebti. Turime planų pasitelkus agresyvią „žaliosios politikos” strategiją populiarinti hibridinius ir elektrinius automobilius, saulės ir vėjo energiją.

Britanija gali pasigirti pačia geriausia aukštojo mokslo sistema pasaulyje. Jūsų nuomone, ar ši sistema išnaudoja visas savo galimybes?

Tikrai ne. Mūsų mainų ir studentų atvykimo iš užsienio programos labai silpnos. Dažnai gabūs studentai iš Kinijos, Indijos, Brazilijos negali pas mus atvykti dėl sistemos netobulumo. Sistema reikalauja ženklių patobulinimų nes tie žmonės, kuriuos mes prarandame dėl jos netobulumo - mūsų ateities gerbūvio kūrėjai.

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams