BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie girtą humorą

Tarpinė pakopa tarp socializmo ir kapitalizmo yra alkoholizmas.

Norman Brenner

Subtilus humoras intelektualios draugijos privilegija. Rizikuoju suklysti, tačiau visos didžiosios kultūros, kaip taisyklė, esti kokybiško humoro avangardas, kuris geba atskleisti įvairialypėje metaforinėje kalboje koduojamą bendruomenės kultūrinio paveldo ir dabarties realijų subtilumą bei niuansizmą. Humoras tampa reikšmingu galios įrankiu, veikiančiu bendruomenės nuotaikas ir pasaulėžiūrinius branduolius. Kokybiškas humoras neįmanomas be intelektualaus ir subtilaus humoristinio teksto mediatoriaus, o brandžios ir dinamiškos visuomenės idealas negali būti realizuotas praktikoje, jei humoras lieka tik periferiniu viešojo gyvenimo reiškiniu. Ironija ir autoironija - būtina sąlyga, kaip dabar mėgstama sakyti, sveikai visuomenei rastis.

Lietuviai su malonumu veizėja įvairius proginius televizinius opusus, kurie kritiškąją auditorijos dalį kaskart verčia aikčioti dėl televizinių profesionalų bukumo ir fantazijos stygiaus, o galiausiai įtikina ir visiškai atsisakyti vaizdadėžės. Tokių šviesėjančių galvų kaskart vis daugėja. Tačiau jų nepakanka, kad dominuojanti televizinė eklektika susigėdusi trauktųsi iš mūsų viešojo gyvenimo centro į jai ir priklausančią periferinio reiškinio zoną. Kol kas tenka taikstytis su įkyrių televizinių personažų brukama propaganda. Tikėkimės neilgai.

Tuo tarpu mūsuose jau tapo tradicija, jog balandžio pirmosios  - melagių dienos (keista, jog katalikiškame krašte švenčiama tokia šventė, juk anot Kristaus - „velnias yra melo tėvas”), šventimas tampa šiokiu tokiu įvykiu - oficialia, visų Lietuvos humoristų ir humorą suprantančių bei vertinančių, švente. Išskirtinė šios dienos dominantė -  progine retorika atmiežtas televizinių kanalų mėginimas ironizuoti bei parodijuoti lietuviškąją kasdienybę. Privilegijuotais(!) televizinių humoreskų personažais tampa prieš ironizuojančius(?) ir parodijuojančius(?) žandro „klasikus” besigūžiantys politikai. Lietuvoje tapo įprasta dėti lygybės ženklą tarp politinės satyros ir humoro général. Politikai, virtę klounais, ir klounai, virtę politikais, yra lietuviškos kasdienybės surrealism, kuris jau nieko nebestebina.

Dar daugiau, pati televizija Lietuvoje tapo humoro kolosu, kurį mėgdžioja  ar nerašytu standartu laiko didžiuma lietuvių. Štai ir vakar po ilgų vaikštynių su šunimi keletui minučių prisėdau prie kalbančios ir rodančios dėžutės. Planavau paveizėti į ilgai anonsuotą humoro vakarą. Intrigavo tai, jog  eteryje turėjau išvysti patį velnią. Mano giliam liūdesiui to padaryti nepavyko, nes TV ekrane išvydau ne įtaigų pinčiuką, o renginį vedantį girtą žmogų. Nustebau, jog televizijos kanalas, kuriam jau grėsė galimybė netekti transliuotojo licenzijos, vakaro „vinimi” pasirinko girtą renginio vedėją, atsiprašau, nepasirinko, o pačiam leido rinktis, koks girtumo laipsnis tinkamas lietuviško humoro įtaigumui sustiprinti.

Nusenęs vyriškis nerišlia kalba mėgino polemizuoti su Dievu(?), reikia manyti, kad vakaro dramaturgine fabula turėjo tapti velnio ir Dievo polemika. Nepavyko. Dievas neapsikentęs velniui priminė, kad alkoholio/alkoholikų reklama TV eteryje leidžiama tik po vienolikos. Tačiau tik su velniui(?) priderančiu avantiūrizmu buvo atšauta, jog jau vienuolika, nors laikrodis tą akimirką rodė devynias valandas vakaro. Tikra bulgakoviško Volando magija. Laikrodžio rodyklės girto velniūkčio paliepimu šokinėja kaip nori. Ši ne juoktis, o verkti verčianti mizanscena buvo pagardinta besikartojančiomis muzikinėmis klišėmis ir politinio teatro lėlių subukėjusiais žvilgniais, kurie stebėdami to vakaro varjetė žvaigždės blankų pasirodymą nejuto nė menkiausio diskomforto. Charakteringas sumiesčionėjusio provincialo bruožas - negebėjimas vertinti situacijos delikatumo laiku priimant sprendimą šalintis gėdingos ir garbės nedarančios draugijos. Ši charakteristika (su retomis išimtimis) galioja visai mūsų politinei bendruomenei.  Vakarykštis vakaras su kaupu tai patvirtino.

Stebina tai, jog TV kanalo vadovybė neteikia jokių komentarų ir nesiima jokių veiksmų prieš savo darbuotojus, kurie į eterį išleido girtą žmogų. Kalbėti apie paties „girto velnio” personažo likimą neverta. Savo pasirodymu jis gan sėkmingai įtvirtirtino humoro „klasiko” statusą šio žanro ribas susiaurindamas iki girto kolūkiečio leksikos. Regis, jog dabar Lietuvoje pakaks būti girtam idant galėtum pretenduoti į auditorijos leipulį sukeliančio humoristo statusą. Ir tik pamėginki tokio „humoro” nesuprasti, tuoj būsi apšauktas pavyduoliu ar neprogresyviu konservatorium. Beje, pastarasis vakaras galėjo tapti, o ir manau tokiu taps, pavyzdžiu, kaip eteryje galima išvengti alkoholio reklamos apribojimų. Dabar eteryje bus galima reklamuoti ne alkoholį, o patį alkoholiką. Dar daugiau, alkoholiką, kuris mūsų vaikučių renkamas vienu mėgstamiausių TV personažų. Visiems tiems, kurie postringauja apie mūsų demokratijos sustabarėjimą ir suklerikalėjimą teks prikąsti liežuvius. Viešojoje erdvėje pas mus apstu silikoninių deivių, girtų pinčiukų ir vienos nakties žygdarbiais besipuikuojančių „visuomenės veikėjų”, o dabar, kaip alkoholio pramonės magnatai teigia, ir alkoholio gėrimo kultūrą(?) išmanančių tiesioginio eterio gurmanų. PAMIRŠKITE GERĄ SKONĮ IR TAKTĄ - IŠMUŠĖ PADUGNIŲ IR NEVYKĖLIŲ VALANDA. MŪSŲ DEMOKRATIJOS VARDAS - GELTONOS SPALVOS HUMORAS!!!

Vive la vanité, la bêtise, la naïveté!

Rodyk draugams

Artūro Zuoko sugrįžimas…

S. ir A. Krivickų darbas

“Visiškai aišku ir akivaizdu, kad blogis žmoguje slypi giliau, negu mano gydytojai socialistai, kad jokioje visuomenės santvarkoje blogio neišvengsi, kad žmogaus siela liks ta pati, kad nenormalumas ir nuodėmė kyla iš jos pačios ir kad galų gale žmogaus sielos dėsniai dar tokie nežinomi, taip mokslui nepažįstami, tokie neapibrėžti ir tokie paslaptingi, kad nėra ir negali būti dar nei gydytojų, nei netgi paskutinių teisėjų, o yra tas, kuris sako: tas kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu.”

Fiodoras Dostojevskis

Gyvenimas nenuspėjamas, mėgsta kartoti mano kolega. Nepasiginčysi. Antai Lietuvoje baigėsi savivaldos rinkimai. Visi rinkimų dalyviai, išskyrus keletą marginalių partijų, pareiškė, kad rinkimai jiems susiklostė puikiai. Dar daugiau, kai kurie judėjimai, kurie paknopstomis brovėsi į savivaldos rinkimus, gavę akivaizdžią mažumą, ėmėsi iniciatyvos burti koalicijas. Regis, sėkmingai. Politinė realybė? Galbūt. Tik niekaip neapleidžia jausmas, kad akistata su Lietuvos politine realybe, taip sakant, apskritai neturi nieko bendro su pačia realybe.

Nereikia būti dideliu, kaip mėgsta kartoti politologinio korporatyvo atstovai, politinio proceso ekspertu, jog suvoktum, kad Lietuvoje politikos neliko, vadinasi, ir politinės realybės. Išvaduosiu tekstą skaitantįjį nuo pagundos snūstelėti ir nesivelsiu į nuvalkiotus naratyvus apie politikos mirtį, apsiribosiu tik kuklia pastaba, kad jei visiems politinio(?) proceso dalyviams rinkimai į savivaldą tapo tenkinančiu rezultatu ir nė viena organizacija bei jų vadovai nesijaučia pralaimėję, tuomet lieka konstatuoti faktą, kad įvyko esminis lietuviškos politinės sistemos atotrūkis nuo tų vertybinės tikrovės struktūrų, kurios viešajame diskurse buvo apibrėžiamos „kairiąja” ir „dešiniąja” politikomis, „socialinio teisingumo” ar „bendruomenių politikos” kategorijomis. Jei dar prieš keletą metų šiomis sąvokomis ir jų alegorizuota retorika buvo grindžiama pamatinė politinio proceso referentinė struktūra, leidusi formuotis nors ir fragmentuotam, tačiau demokratinės ideologijos pagrindu konstruojamam naratyvui, tai šie rinkimai su paskutiniu vasario šaltuku į mūsų politinę buitį įsileido poną - PRAGMATIZMĄ.

Šis ponas PRAGMATIZMAS neturi nieko bendro su amerikiečių mąstytojo W.James pragmatizmu, kuris postuluoja esminę sąlygą pragmatiniams santykiams megztis - pasitikėjimas. Lietuvoje pasitikėjimo neliko. Todėl mūsiškis pragmatizmas renčiamas ne pasitikėjimo pagrindu, jo pastoliai giliai suleisti į specifinę pilvažmogio egzistencinę struktūrą. Tai ištisa žmogaus (be)sąmonės architektūra, savo realybės(?) kontūrus braižanti simuliakrizuotomis medija piliulėmis apkvaitusio piliečio rankomis, dieną pradedančio ir ją užbaigiančio gausos/vartojimo neurozių konvulsyviu seilėjimu pamačius naują reklaminį klipą, prikeliantį jį dar vienam prasmingam(?) (ne)gyvenimui.

Lietuviškas pragmatizmas turi vieną esminį bruožą, jis tampriai susijęs su beprotybe. Turėjau progos stebėti Jono Vaitkaus režisuotą Fiodoro Dostojevskio apsakymo „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai” teatrinę interpretaciją. Visą laiką neapleido jausmas, kad prieš akis šmėžuoja lietuviškos politinės ir apskritai viešojo gyvenimo dramaturgijos kontūrai. Aiškus pamišimas, manipuliatyvių ir (auto)destruktyviai veikiančių struktūrų formavimasis bei konkrečios šią beprotybės ir manipuliacijų architektoniką cementuojančios figūros(ų) Foma Fomičiaus (mūsų atveju politinio lyderio(?)) iškilimas į rampos šviesą šioje teatrinėje metaforoje leido atpažinti mūsų kasdienos dialogus bei elgesio schemas. Justi, jog mūsų visuomenėje formuojasi elgesio standartas, kuris akumuliuoja visą beprotiško pragmatizmo energetiką ją nukreipdamas į paskutinių moralumo ir padorumo likučių retušavimą politiniame kasdienos gyvenime.

Praėję savivaldos rinkimai (miesto civilizacijos tematiką analizuojantis čia galėtų rasti puikios medžiagos ryškioms ir originalioms temoms formuluoti) šio beprotiško pragmatizmo konstrukcijos cokolinėje dalyje išryškino lokalizacijas (geografiją), kurių perimetre formuojasi tvirtas korupcinės konstrukcijos sijų rezginys, šią korupcinio veikimo legalizaciją eksterpoliuojantis į likusią Lietuvą. Vilnius kaip miestas, o A.Z in personalite yra šios lokalizacijos taškai. Tai du: geografinis ir asmenybinis, beprotiško pragmatizmo toposai, tarp kurių driekiasi riebi demarkacinė linija, skirianti padorumą ir pilietinę nuovoką nuo politinio chamizmo ir totalitarinio infantilaus miesčioniško elitarizmo savimonės. A.Z žmogus, kuris geba savyje talpinti visą sostinės miesčioniško buržua žavesį. Kliedinti retorika, eklektiškos fantazijos pamėklės ir sumani reklaminė/pardaviminė technika leidžia kiekvienai narciziškai sostinės gatvių ubagasielei save atpažinti šiame REKLAMOS VEIDE. A.Z bene įspūdingiausia pastarojo dešimtmečio (jam neprilygsta nei Rolando Pakso kvazistiprumo įvaizdžiniai fantasmiai) skalbimo miltelių reklama, kurios balinantis poveikis rinkėjų sąmonei aibę kartų buvo įrodytas praktikoje. Nepadorumas, melas ir amoralumas gali tapti realybę keičiančiomis sąvokomis ir šis žmogus tai įrodė tardamas garsų TAIP dar vienai avantiūrai. A.Z fenomenalus gebėjimas nebūti kuo nors, tai jis liberalas, tai jis konservatyvus viešosios tvarkos apologetas, tai jis pragmatiškas ūkvedys, leidžia jam rastis pusfabrikačiu politinėje virtuvėje, kur sumanus(?) šefas, rinkimų atveju nesusipratęs elektoratas, na, o porinkiminėje situacijoje dominuojantis politinis patinas, iš šio žmogaus lipdo sau palankų lūkestinį (rinkėjų atveju) arba korupcinį (dominuojančio politinio patino atveju) partnerį.

Šio (anti)politiko porinkiminė retorika pasiekė naujas egzaltacijos formas - neleiskime lenkams valdyti Vilniaus, taip dabar skamba naujasis A.Z šūkis. Suprask, geriau lietuviškas vagis nei lenkiškas šlėkta. Sumanus mėginimas sukeisti moralios politikos diskurso struktūras, kurios šio personažo atveju šaukte šaukiasi būti dominuojančiomis lemiant kam bus patikėtas Vilniaus mero postas, į primityvią ir eklektišką etnocentrinę leksiką „muški lenką arba karki žydą”. Ne kitaip, kaip tik infantiloku reveransu primityviam patriotizmui šios retorikos neina priskirti. Toks a la Nikola Sarkozi tonas gainiojant romus iš Pietinės Prancūzijos. Tačiau jei Prancūzijoje ir demokratinėje Europos bendruomenėje Nikola Sarkozi šovinistinė retorika nukreipta prieš romus sukėlė nepasitenkinimą ir buvo girdimas aiškiai tariamas NE, tai Lietuvoje „teisto už gerus darbus” odei gali nuskambėti ir garsus TAIP. Veikiausiai jaučia, kad tinkamas momentas lemiamam šuoliui į sostinės vadovo krėslą, todėl beprotiško pragmatizmo centrifuga sukasi pilnu pajėgumu. Kitame jos gale, didelė tikimybė, laikui bėgant pradės byrėti litai.

Asmeniškai aš tikiu POLITIKA, kuri daro pasirinkimus remdamasis dorybėmis, o ne beprotišku pragmatizmu.

Rodyk draugams

Apie mitus, gimstančius virtuvėje. Heraklito vėlinių ironija

Heraklitas (Dailininkas Johannes Moreelse)

Heraklitas pokštaudamas - šis pastebėjimas tik kuklus mano spėjimas, veikiausiai būta priešingai - mėgdavo kartoti, jog ir virtuvėje esama dievų - mitologinės sąmonės pamėklių. Užsiimtume tuščiu burnos aušinimu ir bereikalingu prakaito liejimu mėgindami įminti vieno paslaptingiausių ikisokratinio periodo išminčių ištaros konotacinę mįslę. Viena aišku, kad graikams dievai (mitas), kaip religinės/prietaringos zeal savivokos forma, buvo tapę kertiniu egzistencinės tapatybės sandu, giliai įsismelkusiu į to meto visuomeninę struktūrą, apimančią didžiumą viešo ir privataus gyvenimo sferų. Mitas dominavo: aiškino ir tuo pačiu konstravo graikiško sociumo „realybę”, todėl Heraklito ironiškas (priminsiu, tai tik mano spėjimas) tarstelėjimas, jog mitologinė psichozė savo prietaringumo ir simuliakrizuotos tikrovės įvaizdžiais persmelkusi ir tas sferas, kur dominuoja skrandžio, t.y. instinkto, o ne dvasios  ἐπιστήμη poreikiai, gali būti suvokiama ne tik, kaip subtilus efeziečio humoro jausmas, bet ir nuoširdus nuogąstavimas. Heraklitas nujautė, ką reiškia dievai graiko virtuvėje - suprimityvinta, supaprastinta, suminkyta į patogią tešlos formą, su patogiu raugo kiekiu pašaunant ant patogios liepsnos pasaulėvaizdinė bandelė. Mąstytojas jautė, jog šios pasaulėvaizdinės bandelės „receptūros” akumuliacija gali tapti reikšmingu sociumo motolograminės struktūros elementu, kuris ilgainiui pradeda dominuoti, kaip tiesos, teisingumo, tikrovės, esmės sąvokas fetišizuojantis naratyvas, užgožiantis bet kokią kritinę arba, kaip dabar populiaru sakyti, sveiko proto pastangą, o ir iš principo, jos radimosi galimybę.

Net ir paviršutiniškas atožvilgsnis į istorijos Buvo(?) mūsų sąmonės horizonte išsiskleidžia, kaip neįveikta maratono distancija, tokio maratono, kuris privalėjo būti įveiktas likimiškai, t.y. egzistenciškai atsiveriant pasauliui ne jį aiškinant(?), o haidegeriškąja prasme savo žvilgsnį išstatant pasaulio horizontui ir jame sutelktai galimybei. Šuoliuodami per Vakarų pasaulio istorijos epochas regime, kaip netoli nubėgome nuo Efezo miestelėnų virtuvėse besitvenkusių prietaringumo garų, nuo jų žudančio tvaiko, kuris jau kitoje graikiškojo pasaulio vietoje, Atėnuose, nuodų taurėje užtroškino Sokratą, deja, ne tik jį. Šis įvykis tapo pirmąja, tačiau tikrai nepaskutiniąja, Vakarų kultūros mitologeminės ir racionaliosios arba būtį skaidrinančios sąmonės priešstata, išaugusia į collision tarp μύθος ir γνῶσις. Sokrato mirtis tapo iš mitų prieblandos ir agresyvaus bei suprimityvinto galios diskurso trokštančios išsivaduoti žmogaus metafora. Reikia pripažinti, kad šioje priešstatoje mitas akumuliavo didžiulę galią ir gan sėkmingai traiškė(o) ir slopino(a) mėginančią skaidrėti sąmonę. Mito galia šviesėjančią žmogaus savivokos dinamiką kaip niekad sėkmingai traiško ir slopina mūsų dienų simuliakrizuotos „tikrovės” mitagirnapusėmis, kurios pasitelkia technologiją - TV ekrano volą ir mito struktūros pagrindu audžiamą progresyvaus(?) žmogaus retorinę paklotę, šį  šviesėjančios žmogaus sąmonės judesį palieka atskirų intelektualų ir kultūrininkų neurotiško ir frustruojančio tekstažodžio ir žodžiateksčio žaidybinės kombinotorikos erdvėje, t.y. kalbinės moduliacijos sraute be jokio ἠθική φιλοσοφία turinio. Tai vis dar modernybės (apšvietos) proto galios idealo savosios tapatybės ieškojimo keliai ir klystkeliai.

Tikime - kultūrologinė ir idėjų istoriografinė paradigma tarsi tai ir patvirtina - jog esame apšvietos epochos vaikai, kurių protėviai nesidrovėdami uždaviniu ir tikslu sau kėlė „žmogaus perkeitimą” arba jo paskutinių prietaringumo ir mitologeminės sąmonės rudimentų įveiką, taip tarsi mėgindami išpirkti sokratiškosios mirties kaltę ir gėdą. Deja, su liūdesiu tenka konstatuoti - mūsų epochos patirtis tą ypač skaudžiai paliudijo - jog šios pretenzijos buvo bevaisės ir bergždžios. Nors žmogaus rekonstravimui ir perkonstravimui (Švietimo epochos idealas) buvo skiriama daug laiko ir pastangų, tačiau tenka konstatuoti, jog visa apšvietos patetika pasiliko tik siaurame intelektualų ratelyje kultivuojama humanistinė retorika nesugebėjusi esmingai paveikti destruktyvumo ir savidestrukcijos keliu žengusios modernybės epochos. Dar daugiau patys primityviausi ir brutaliausi nacionalistiniai ir antihumanistiniai sąjūdžiai (komunizmas, nacizmas, fašizmas, maoizmas) savo galutinę formuotę, politinės ideologijos ir struktūros požiūriu, įgijo technologinio žmonijos progreso priešaušryje, t.y. apšvietos idealo apoteoziniame topose - modernybėje.

Modernybės technologinio progreso priešaušris turėjo žymėti žmogaus: (de)mitologizuotos, (de)religizuotos, (be)iliuzinės, (be)metafizinės (pabrėžiu ne (ne)metafizinės, o (be)metafizinės) sąmonės triumfą. Deja, jis žymėjo pačių brutaliausių ir technologine prasme rafinuočiausių bei ciniškiausių totalitarinių sistemų radimąsi, kurios slėpdamosis po Trečiojo reicho (Vokietija), Spalio revoliucijos (Rusija), Kultūrinės revoliucijos (Kinija) ir kt. vėliavomis į pasaulį paleido eschatologinius blogio angelus, kurie su pasimėgavimu gulaguose, koncentracijos stovyklose ir kitose darbo ir perauklėjimo zonose naikino ištisas tautas ir socialines grupes. Žvelgiant į šį istorinį „paveldą”, o ir dabarties negebėjimą jį įsisąmoninti, kaip mūsų kartos, o ir ateities kartų atsakomybės besišaukiančią blogio realybę, dažnai kyla pagunda tokio masto blogį ir neteisingumą įpinti į įvairias metafizines, t.y. abstrakčias, blogio ir kaltės metaforų struktūras taip mėginant, galbūt nesąmoningai, retušuoti konkretaus blogio ir konkrečios kaltės bei atsakomybės šaltinį ir priežastis, kurios dažnai slepiasi kiekvieno iš mūsų virtuvėje. Iš abstraktybės ūkuose paskendusio mito apie Kitą kaip blogį atsiradusią tragizmo sąmonę mūsų epocha mėgina įveikti nemažiau abstrakčia ir ūkanota meta etinę ir kalbine struktūra, kurios dažnam dėl savo sofistikuotos diskurso formos regisi įspūdinga istorine galimybe. Asmeninė patirtis leidžia teigti, jog dažnai tai viso labo eklektiška politinio ir akademinio monologiškumo forma, pasireiškianti narciziška retorika. Tik tiek.

Tokiai kaltės suabstraktinimo rizikai, o ir iš jos kylančiam pavojui personalizuotą kaltės sąvoką eliminuoti apskritai, aiškia opozicija skamba Heraklito ištaros parafrazė, jog XX a. naikinimo ir susinaikinimo sąmonė brendo ir radosi ne sofistikuotuose politiniuose ir filosofiniuose diskursuose, o virtuvėje audžiamuose mituose ir tikėjimuose. Tėvų ir senelių virtuvėse „sužinojome” apie žydų ir masonų pasaulinį sąmokslą, apie vienos ar kitos kaimyninės tautos ar religinės grupės „savaiminį blogį”, kuris graso mūsų tautos ar religinės praktikos sakralumui ir dar daug mitų ir mitelių, su kuriais iš savo virtuvių πόλις žengėme į pasaulį κόσμος.

Kodėl kalbu apie mitą ir kaltę dabar? Nežinau, gal Vėlinių nuotaika tokia. Kita vertus sunku nuslėpti ir tą faktą, jog aplinkoje pradeda ryškėti gan keistos, nesiimu jų vertinti pavojingumo kategorijomis, nuotaikos, kurios atskiras žmonių grupes, o ir ištisas valstybes ir tautas pradeda regėti priešais ir tai vyksta Lietuvoje, šalyje kuri pati gali tapti gan lengvu grobiu, bet kokiam panslavizmui, pangermanizmui ir t.t.

Tenka konstatuoti ir kitą gan liūdną faktą, jog esame apsiblausę politiškai ir pilietiškai. Su apmaudu stebiu, kaip įvairūs praėjusios dienos politikieriai mėgina save reabilituoti PLAYBOY puslapiuose ar silpnaprotyste kvepiančiuose televiziniuose šou, tai daro gardžiuodamiesi savo prašvinkėliška politine retorika, taip visiškai griaudami paskutinius politikos idealybės likučius.

Liūdna dėl savo kartos, kurios konformizmas ir cinizmas (tam skirsiu atskirą įrašą) pasiekė tokį mastelį, kad mūsų tėvų ir senelių alkis geresniam gyvenimui, leidęs kartai retušuoti moralinių verčių turinius, prieš dabartinį beprasmybės ir bukumo diktuojamą narcisizmą, atrodo tik kukliu ir vaikišku žulikavimu. Taps be galo liūdna, jei istorijos vadovėliuose mūsų karta bus vardijama didžiausia šios epochos gėda.

Tiesa, daug vilties teikia mūsų kultūrininkų bendruomenė, bent ta jos dalis, kuri skendi egzistencinėse įtampose ir nesivelia į pilvažmogių stumdymąsi prie pono su skatiku kišenėje. Ateis laikas ir jie tikrai prabils sąžinės balsu mūsų ir ateities kartoms, aš tuo esu įsitikinęs. Jie veikiausiai vieninteliai sugebės pateisinti mūsų veltėdžiavimą ateities kartų akivaizdoje.

Visa ši teksto žosmė radosi galvojant apie mitą, kuris subręstą ne Gamtos, ne Dievo, ne Kito nežinomybės prieblandoje, o virtuvės estetikoje, jos kvapuose, aprūkusiose sienose, riebalų blizgyje ir toje keistoje maisto adoracijoje, kuri kaip niekas kitas šaukte šaukiasi teksto: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Rodyk draugams

Keletas minčių apie politikos(!) savižudybę


Lietuviška politinė vaizduotė skurdi. Ji tokia skurdi, kad stokoja fantazijos rašant scenarijų savęs pačios galutiniam sunaikinimui, o jis neišvengiamas. Tokią susinaikinimo galimybę turėjome Lietuvą valdant prezidentui Rolandui Paksui. Gaila, bet ir tuomet neužteko minėtosios vaizduotės (drąsos) merdėjančią politinę savimonę ir sąmonę paleisti pelenais į užmaršties dausas, t.y. nužudyti save su visa patetiška biurokratinės - institucionalistinės retorikos veidmainyste. Atvirkščiai, po „sėkmingos” Rolando Pakso operacijos ši retorika tapo kodifikuota ir sakralizuota viešojo politinio diskurso norma, kuri intelektualizuotos reminesencinės pamėklės forma nūdien iškyla prezidentės Dalios Grybauskaitės personne. Ji yra aiškus priminimas mums, jog mes niekaip nesiryžtame, o gal nesugebame, išgyventi savo šizofreniškos, o ji kaip tik tokia ir yra, politinės sąmonės ir savimonės mirties. Tūpčiojame prie dūlančių demokratinio exalté naratyvo griaučių ir žaidžiame magiškų žodžių, kurių prasmės ir turinių nesuprantame, kauliukais. Save esame susaistę keistais tikėjimais, mitais, tautologijomis, kurios kasdienybę peni dar keistesne leksika ir jos valdomomis struktūromis ir jose tarpstančiais personažais. Bijome.

Rodyk draugams

Apie lojalumą ir konformizmą

Kas yra konformizmas? Vyraujanti nuomonė, jog tai prisitaikėliškas ir bestuburis asmens elgesys santykyje su dominuojančia ideologija, klausimas, o kaip randasi dominuojanti ideologija? Atsakymas, iš perdėto ir besaikio lojalumo vertybės sutaurinimo. O kas pastarąją formuoja? Baimė, netikrumas ir beprasmybės jausmas. Būkite budrus klausydamiesi tų, kurie postringauja apie lojalumą abstraktiems idealams(?): tautai, valstybei, moralei, teisingumui, tai tipiško konformisto/ciniko braižas. Klysta tie, kurie mano, jog pastaruosius lengva atpažinti, suprask šis tipas dominuoja politikų klasėje. Toli gražu. Šios klasės atsiradimas, tokia kokia ji esti, padiktuotas absoliutaus konformistinio recidyvo, savo šaknis giliai suleidusio į visuotinį lojalumo garbstymą (kažkodėl keistai maišomą su patriotizmu), o jis galimas tik masių psichologijoje t.y. mumyse. Vidinis inkvizitorius, kapojantis konformizmo galvas, būtina sąlyga, bet kokiam bendrosios sąmonės laisvėjimui ypač mūsų pačių.

Rodyk draugams

Mes atleidžiame ir prašome savo brolių rusų atleidimo! Mirtis…

wyborcza.pl

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas (dešinėje) ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas (kairėje).

Fiodoras Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose” analizuodamas rusiško charakterio ypatumus atkreipia dėmesį į gan keistą ir, jo nuomone, tik rusų tautai būdingą bruožą. Anot jo, tik rusas vienu metu sugeba taip stipriai ko nors nekęsti ir tuo pačiu savo neapykantos objektu taip žavėtis, jog dėl jo ryžtųsi paaukoti savo gyvybę.

Tragiška Lenkijos prezidento ir jį lydėjusios delegacijos žūtis prie Smolensko (Rusija) tapo tąja aplinkybe, kuri leido šiam rusiško charakterio bruožui atsiskleisti naujoje šviesoje. Rusai nemėgsta lenkų, jų nekenčia ir laiko juos slaviškumo dezertyrais, nudreifavusiais į Vakarų (katalikiškąją) civilizacinę erdvę. Nudreifavusius gan sėkmingai ir dėl to tapusiais gyvu istoriniu priekaištu „trečiosios Romos imperijos” palikuonims, kuriems Sibiro platybės ir neišsenkantys gamtos turtai negarantavo stabilios politinės ir socialinės struktūros formuotės. Atvirkščiai, šalis tapo vidinių politinių vaidų, despotizmo ir geopolitinio nestabilumo šaltiniu ir įkaitu tiek pačios šalies viduje, tiek santykiuose su kaimynais ir ištisais regionais. Lenkija, tuo tarpu, tapo išskirtinai sėkmingo slaviško projekto, Vakarų civilizacinėje erdvėje, pavyzdžiu, kuris kurstė pyktį ir pavydą skaitlingesnės rusų tautos tarpe. Lenkijos projektas tapo slaviškos civilizacijos alternatyva tam chaotiškam ir neprognozuojamam slaviškumui, kuriuo spinduliuoja Rusija. Sėkmingas Lenkijos projektas reiškia Rytų ir Centrinės Europos regiono psichologinį/politinį komfortą.

Reikia pripažinti, kad Rusijos premjero kalba, mėginant paaiškinti Josifo Stalino (nors tiesiogiai ir nebuvo minimas šio diktatoriaus vardas, tačiau visi suprato apie ką kalbama) kraugerišką scenarijų, pasakyta Katynės memoriale - tiksli ir nuoširdi to laikmečio situacijos ir paties Stalino asmenybės charakteristika. Vladimiras Putinas pamėgino paaiškinti, kodėl sovietų vado galvoje subrendo ši kraupi Lenkijos problemos „sprendimo” strategija. Rusijos premjeras gan aiškiai pasakė, kad Stalinas, kaip, beje, ir pats Rusijos vyriausybės vadovas „Jukos” bylos ar Čečėnijos atveju, tik asmeninio keršto motyvo ir politinio-istorinio nepilnavertiškumo (komplekso) vedinas galėjo konstruoti tokias žvėriškas kitų tautų (šiuo atveju lenkų tautos, o dar konkrečiau jos karinio elito) naikinimo strategijas. Rusijos premjeras gan aiškiai ir veikiausiai nuoširdžiai, pasakė, kad jo šalies politinio elito skiriamasis bruožas - infantilus sadizmas.

Išgirsti iš Rusijos, o juo labiau iš paties premjero tokį prisipažinimą, tai jau daug. Perfrazuojant šias premjero mintis galima teigti, kad Rusija lenkų tautai tarė: jūs esate viršesni t.y. brandesni už mus, nes jūsų heroizmas ir didvyriškumas, kovoja su mūsų protėviais, buvo ne aklas kerštas, o noras atstatyti istorinį teisingumą t.y. nepriklausomą Lenkiją - teisingumą, kuris esti suvoktas, įsisąmonintas ir artikuliuotas politinės tautos (piliečių), o ne siauro politinio elito grupės sugalvotas sprendimas BŪTI. Rusijos premjeras pasakė, kad mes jus žudėme ir naikinome tik todėl, kad jums pavydėjome, kad pavydėjome jums buvimo tauta t.y. slavų tauta, tokia susitelkusia, skaitlinga ir stipria. Katynėje atsiskleidė šis keistas rusų charakterio bruožas - nekenčiam lenkų dėl to, kad juos mylime, dėl jų sugebėjimo būti tokiais slavais, kokiais mes niekad netapsime, todėl naikiname tai, kas primena mūsų pačių silpnumą. Mes dar nesubrendome atsispirti nuo kitų sėkmės pavyzdžio konstruojant savo sėkmės istoriją. Ar tai galima laikyti atsiprašymų už istorines skriaudas lenkų tautai? Ne, tai kaltės pripažinimas ir mėginimas paaiškinti nusikaltusiojo psichologiją…

Daugelis šiuos Rusijos vyriausybės vadovo žodžius linkę traktuoti, kaip puikiai apgalvotą strategiją, kuri padiktuota suvokimo, jog Centrinės ir Rytų Europos regione Lenkijos įtaka ženkliai auga, o su tuo tenka skaitytis netgi to nenorinčiai Rusijai. Todėl Putino drąsus stalinistinio režimo prigimties, o iš principo viso pokario Rusijos politinio elito mentaliteto demaskavimas Katynės memoriale - pirmas reikšmingas, tiesa kintančios Rytų ir Centrinės Europos geopolitinės ir Rusijos vidaus politinės situacijos padiktuotas, šios valstybės žingsnis dalykiško bendradarbiavimo su Lenkija kryptimi. Bene pirmą kartą ir taip aiškiai Vladimiras Putinas pripažino, kad rusai, o tiksliau Josifas Stalinas ir jo represinės struktūros - žvėrys. Žvėrys, kurie žudė žmones tik tam, kad jie buvo lenkai, lenkai kurie prieš keletą dešimtmečių triuškino pakrikusius raudonarmiečių pulkus prie Varšuvos. Premjeras neslėpė, kad asmeninis Stalino kerštas lenkams - „prabanga”, kurią gali sau leisti diktatorius Rusijoje. Dar daugiau, šis asmeninis Stalino įnoris istorinės kaltės vergais padarė ištisas paprastų rusų kartas. Vladimiras Putinas prisipažino, kad Stalinas, kuris rusų savimonei išlieka reikšminga figūra, yra tas nuodas, kuris nuodija Rusijos ir visų šio regiono valstybių santykius. Nereikia apsigauti manant, kad Putinui ir Rusijos politiniam elitui šis pozityvus tonas - lengva žodinė ekvilibristika, tai sunkus ir skausmingas prisipažinimas. Prisipažinimas, kad tokiais esame mes patys - Stalino ir Berijos palikuonys. Rodės, jog tokia premjero retorika - nuoširdus mėginimas paaiškinti save - galėjo tapti reikšminga konstruktyvių tarpusavio santykio formavimosi prielaida. Deja.

Galimai partneriško bendradarbiavimo pradžiai dar stigo taip reikšmingo Rusijos atsiprašymo už carinės imperijos, o vėliau Sovietų Sąjungos elgesį su lenkų tauta. Lenkams norėjosi išgirsti ne formalizuotos retorikos rėmuose įspraustą diplomatinio oficiozo tekstą, tačiau nuoširdų ATSIPRAŠAU. Nors Vladimiras Putinas Katynėje žengė svarbų ir reikšmingą žingsnį, tačiau nežengė jo iki galo - NEATSIPRAŠĖ. Nereikėtų stebėtis. Tai prasikaltusio ruso, beje mėginančio giliai širdyje gailėtis, psichologinis bruožas. Tokiam tipažui (jis chrestomatinis Dostojevskio rusiškos dvasios tipažo pavyzdys) atsiprašymas reikštų savęs paties moralinį pasmerkimą - esminį savo kaltės suvokimą - visos jos psichologinės, istorinės, politinės struktūros įsisąmoninimą. Rusiškai sąmonei, tai didžiulis iššūkis. Sutikus su tokia moralinės kaltės įsisąmoninimo logika, ji rusiškoje sieloje šaukte šauktųsi herojiško (Rusijos atveju vos ne metafizinio) šios kaltės įveikimo akto - Rusijos politinio elito atveju - nuoširdaus apsisprendimo nekartoti savo praeities klaidų t.y. savo politinę savimonę konstruoti ne ant brutalios ir bauginančios jėgos logikos, bet ant pilietines laisves ir teisingumą postuluojančios vertybių sistemos. Šiam heroizmui rastis trukdo Rusijos istorinės praeities kraujas ir pati Rusijos geopolitinė (geografinė-etninė) struktūra. Negali būti demokratu europinėje Rusijos dalyje, kai savo rankas esi sutepęs krauju Kaukaze. Rusijos politinė savimonė yra šizofreniška ir kol Rusija bus tokioje geografijoje ir su tokia etnoso maišalyne kokia yra dabar, tai islamiškojoje Rusijos entnogeografinėje teritorijoje besiformuojanti agresyvaus šios šalies politinio veikimo psichologija, dar ilgai išliks Rusijos politikos šizofreniškai infantilų (sadistinį) charakterį maitinantis šaltinis, kuris šiai šaliai neleis tapti „slabake” t.y. ištarti nuoširdų -ATSIPRAŠAU. Sakote Rusijos klausimu nėra vilties? Šeštadieninė Katynės tragedija prakalbino kitą Rusijos pusę - „slabakiškąją” Rusiją.

Jei dar prieš keletą dienų atrodė, kad Putino lūpomis kalba geopolitinių rokiruočių padiktuota apgailestavimo retorika, nuteikianti viltingai, tačiau paliekanti daug erdvės įvairioms dvejonėms ir interpretacijoms, tai po keleto dienų įvyko lemtinga rusiško charakterio ir lenkiškos istorinės nuoskaudos akistata, kuri privertė diplomatinės mantros tekstą pakeisti užuojautos ir atjautos simbolika. Visa priešiška Lenkijos ir Rusijos retorika išsikvėpė Smolensko oro uosto nusileidimo tako papėdėje palikdama abi šalis prie pliko aukos ir užjaučiančio simbolių žodyno. Lenkai ir rusai buvo priversti čia ir dabar konstruoti naują kalbėjimo strategiją. Daug atviresnę, daug žmogiškesnę, daug autentiškesnę nei ta kalba, kurios pagrindu buvo konstruojami Lenkijos ir Rusijos santykiai, o iš principo ir visa šio regiono geopolitinė realybė.  

Rusijos žemėje žuvus Lenkijos vadovui Lechui Kaczynskiui šalių santykiai pasiekė savo kulminaciją. Tą akimirką, kai paaiškėjo tragedijos mastas ir aplinkybės viskas pasikeitė. Atsiprašymo (moralinio triumfo) ir kaltinimo (teisingumo) logika, kurios šaukte šaukėsi lenkų tauta, tapo bereikšme. Kančia ir jos supratimas bei gebėjimas užjausti tapo lemiamu Rusijos ir Lenkijos santykių faktoriumi. Taip jau esti, jog istorinėje restrospektyvoje mirties metafizikos energetika išblanksta - išblukindama paties gyvenimo - santykio su aplinka, vertės orientyrus ir turinius. Lieka tik istorijos vadovėlių įrašai apie holokaustą, armėnų genocidą, Stalino gulagus, Katynės žiaurumus ir t.t. Šie įrašai tampa kančios ir neteisingumo statistika, kuri dažnai ciniškai išnaudojama politinių ir ideologinių frakcijų. Kartais prireikia daug laiko ir pastangų, kad vertinant praeities įvykius įvyktų objektyvi istorinė atogrąža. Katynė drama buvo šio užsimiršimo pavyzdys, kuris draugėn apjungė aklą ir buką rusų pusės nenorą atskleisti visų šios dramos aplinkybių bei lenkiško šovinizmo - kaltinti visus priešiška veikla Lenkijai, retoriką. Lenkijos prezidento žūtis tylėjusius privertė prabilti, o pernelyg kalbėjusius privertė pritilti. Šis tragiškas mirties faktas virtualioje politinėje leksikoje, kuri politinį postmodernų diskursą persmelkusi iki menkiausių detalių, tapo absoliučios tikrybės įsiskverbimu į šio politinio proceso virtualybę. Tokių esminiu įsiskverbimu, kad jo dėka buvo nuplėštos visos įmanomos kaukės tiek nuo atskirų politikų, tiek nuo dviejų tautų elitų ir paprastų piliečių. Katynė Rusijai tapo ne praeities istorine šmėkla, su kuria reikia kovoti informacinius karus, o realybe, prieš kurią cerkvėje galvas buvo priversti nulenkti Rusijos prezidentas ir premjeras. Tuo tarpu lenkams Katynė tapo ne aklo įniršio, nukreipto prieš rusus ir viską kas rusiška, simboliu, o erdve, kurioje mūsų kaimynai pamatė kitokią Rusiją - Rusiją, kuri drebėdama prieš žodį ATSIPRAŠAU, geba kristi ant kelių ir ašarodama adoruoti tragišką lenkų tautos likimą.

Politikos apžvalgininkai (čia lietuviškieji ir vėl tapo nemalonia išimtimi) sutinka, kad Rusijos ir Lenkijos apsikabinimas (Putinas-Tuskas) prie Katynės esti reikšmingas simbolinis gestas, kuris dvišalius šių slavų tautų santykius, gali padaryti konstruktyvaus bendradarbiavimo pavyzdžiu visoms regiono valstybėms. Tiesa, esama ir kitos galimybės, kad po šios tragedijos Rusijos ir Lenkijos santykiai išgyvens ne renesansą, o absoliutų dekadansą, po kurio seks spengianti tyla. Kol kas lenkų ir rusų inteligentija ir paprasti žmonės žavisi vienas kito gebėjimu susikalbėti ir suprasti vienas kitą šioje dramatiškoje situacijoje. Atrodo, kad ši tragedija pažadino Rusijos charakterio teigiamą pusę ir tą reikėtų išnaudoti. Tiesa jau pasigirsta Lenkijos bei Vakarų pasaulio vanagų balsas, kad Rusija ir vėl kalta, kad visas rusų nuoširdumas yra apsimestinis ir ciniškas naudos siekimas. Galbūt. Nežinau, o ir manau, jog lenkai to žinoti irgi nenori. Jie gedi, jiems skauda, jie vertina rusiškos „dūšios” pagalbą ir ištiestą ranką. Žuvo jų tautos žiedas - ELITAS. Taip ELITAS! Paprasti lenkai linksniuoja šį žodį gan drąsiai, jiems jis neturi jokios neigiamos konotacijos, o tai sveikos, brandžios tautos bruožas.      

Keletas išvadų:

Ši tragedija atskleidė ideologijos ir politinio šabloninio žargono banalybę. Visi virtualūs, simboliniai arba tikri karai tarp frakcijų, tautų ar valstybių gali baigtis ČIA IR DABAR. F.Nyčės žodžiais tariant, viskas žmogiška pernelyg žmogiška. Mano jau minėta mirties fakto dramaturgija gali sukrėsti ir prieš realybę - trapią ir pažeidžiamą žmogaus prigimtį, pastatyti ištisas tautas arba politinius elitus, kurie vakar buvę valstybės idėjos ir institucinės sąrangos simboliais šiandien gali būtų likimo aukomis arba šias aukas į paskutinę kelionę lydintys liudininkai. Todėl visas pseudo patriotizmas, liberalizmas, konservatyvizmas ir socializmas bei kitas izmas nevertas nei vienos net ir menkiausios ar mums nereikšmingiausiai atrodančios žmogaus gyvybės ar įžeidžiančio žodžio. Nes visos ideologinės kovos - vienų mirtingųjų noras dominuoti prieš kitus mirtinguosius, pastaruosius siunčiant į mirtį dangstantis pirmųjų išskirtiniu gebėjimu matyti šios ideograminės abstraktybės vertę ir prasmę. Melas.

Rusija apsikabino Lenkiją, o tai reiškia, kad ir kaip keistųsi Rusijos ir Lenkijos santykiai ateityje jie jau nebebus tokie, kokiais jie buvo iki šios tragedijos. Rusija nusilenkė, atsiklaupė ir kartu su lenkais apverkė šią tragediją. Iš tai ištrinti iš lenkų atminties ar šių šalių tarpusavio santykių bus labai sunku - neįmanoma. Negali prieš save klūpančio nepastebėti, klūpantis prieš tave įpareigoja ir tave atsiklaupti. Įprasta atsiklaupti reikšmingomis akimirkomis. Rusija Katynės (Smolensko) akimirkos reikšmingumą buvo priversta suprasti.

Rusija apnuogino savo sužeisto charakterio šviesiąją pusę. Suprasdama šią tragediją, kaip galimybę nebyliai atsiprašyti Katynės tragedijos aukų palikuonių. Nors neištarė garsaus ATSIPRAŠAU, tačiau daugelis lenkų Rusijos elgesį, kaip tik taip ir suprato. Deja, bet ir čia, iš abiejų pusių, šovinistinės retorikos įkaitai leidosi įsukami mirties aritmetikos logikos, kuri tarsi turėtų kokios nors reikšmės žmogaus, tautos kaltės ir jos išpirkimo galimybei. Norima priversti manyti, jog esama būtinybės pasiekti kažkokį kančios kiekio paritetą tarp Rusijos ir Lenkijos, kurį pasiekus tauta prieš kitą tautą galėtų jaustis atsiskaičiusiomis ir teisingomis. Absurdas. Deja, šis absurdas ir vėl kelia galvą mūsų ir kai kurių vakarų šalių apžvalgininkų tarpe. Nors patys lenkai, o tiksliau jų užsienio politikos apžvalgininkai, teigia, jog ši tragedija rusus privers savo valdžios paklausti apie jų pačių tautiečių milijoninėmis aukomis nusėtas katynes, kurios išsibarsčiusias po visą Rusijos teritoriją, taip tarsi suteikiant papildomą prasminį turinį šiai tragedijai, tai minėtieji racionaliosios geopolitikos matematikai pradeda ciniškai skaičiuoti galimai pagerėsiančių Lenkijos ir Rusijos santykių neigiamas implikacijas vakarietiškam šio regiono ateities projektui.

Šios tragedijos fone tapo visiškai aišku, kad Rusija daugeliui esti ne šalis, kuri privalo atsiprašyti, o valstybė, kuri turi likti savo nusikaltimo įkaite. Daugeliui mūsų Rusija yra puiki savo vidinių politinių, asmeninių neurozių nudrenavimo (perkėlimo), pateisinimo galimybė, šaltinis, o ir dažnu atveju būtinybė. Nebūtų blogos (kaltos) Rusijos reikėtų ją sugalvoti. Tam pavyzdys, jau kurpiamos Rusiją kaltinančios sąmokslo teorijos ir neslepiamas noras, bet kokia kaina šią šalį padaryti įvykusios tragedijos kaltininke. Kai kurie Vakarų šalių dienraščiai sumojo nustatinėti rusiškos širdgėlos nuoširdumo lygį. Suprask rusų nuoširdumas apsimestinis. Keista girdėti iš tų, kurie tą patį Lechą Kaczynskį vadino nacionalistu, modernaus Europos politinio projekto šunvote ir provincialiu lenku, o popiežiumi išrinkus šviesaus atminimo Joną Paulių II jį pasitiko šaltu ir ironišku „popiežiaus slavo” epitetu. Ši tragedija atskleidė, kiek dar daug neurotiškumo esama Rusijos ir šio regiono šalių santykiuose, kuris neleidžia abiems pusėms kalbėtis konstruktyviai ir su pagarba vienas kito adresu.

Rusija po šios tragedijos turėtų žengti drąsų žingsnį ir išviešinti Katynės bylos dokumentaciją. Šeštadieninės tragedijos fone tai tampa esmine prievole Rusijai, kuri, tikiu, nuoširdų savo prielankumą tragedijos ištiktai lenkų tautai ir demonstruojamą simbolinį bei emocinį gestikuliavimą pakeis į konkretų politinį veikimą. 

Mes atleidžiame ir prašome savo brolių rusų atleidimo!

Krokuvos kardinolas Stanislavas Dzivišas

P.S Galima šią situaciją matyti bei vertinti kitaip…

 

Rodyk draugams