BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Paulius Širvys. Aš taip laukiu

Nulingavo,
Nusinešė
Saulę
Tolimi
Vaivoriniai
Miškai.

Krinta lapai -
Pageltę,
Numirę
Laiškai.
Krinta,
Krinta
Kaip grumstai
Ant karsto.

Širdį varsto
Kraupus graudulys.
Stoviu aš
Kaip Čiurlionio
Legendų
Šaulys.

Po mirgiuoju
Žvaigždynų šalmu
Tiesia toliams
Rankas Obelis -

Išsiilgus,
Nuoga,
Į mane panaši
Laukimu.

Aš taip laukiu.
Taip laukiu
Ateinant
Kažko,
Ligi galo
Atvėręs duris,
Tuštuma.
Nykuma.
Nors užklystų
Vagis
Bent kuris.

Kaip ilga,
Kaip ilga
Vieniša
Ir vėjuota
Naktis.

Užu lango
Galanda - -
Gal man? -
Savo dalgį
Mirtis.

Žiba, spindi
Viena
Kelrodėlė
Žvaigždė -
Tolimoji
Klajūno viltis.

Aš taip laukiu,
Taip laukiu,
Atvėręs duris.

Rodyk draugams

Nikodemas Rainys: Miręs daiktas (Poezija)

Foto Rudolph Diesel

Kai susitinka dviejų žmonių pasauliai, tu negali nieko pakeisti…
Kai susitinka dvi neviltys, tu negali į jas įsisprausti viltimi…
Kai susitinkama išsiskyrimui, tau nelemta tapti amžina stotele…
Kur juodais krankliais dvi mirtys kapoja viena kitos akiduobes, ten gyvastis neužklysta…
Kai Dievo nesama, Kristus bejėgis…
Visur yra tik buvimo svilėsiai ir nieko daugiau…
Visur tūno nevilties simetrija - tobula daikto mirties simbolika…

Erat Verbum 0 0 12

Rodyk draugams

Keletas minčių apie Tomą Venclovą ir išmintį

Apie Tomo Venclovos dusulį arba kodėl tampama (anti)poetais

Skaitau Tomo Venclovos tekstą ir netikiu savo akimis. Poeto valia poetinė mūza likimiškai susieta su deive Kaliope, nuo jos gręžiama. Tomas Venclova ieško objektyvumo (?) - reikšmingų būties tikrumo ir suprantamumo turinių bei formų. Sąmoningai renkasi intelektualinį redukcionizmą idant pasaulį aptartų, t.y. įbūtintų tokiu, kokiu jisai privalo (?) būti logos struktūroje, atimdamas iš jo apeironiškąją gyvastį? Tomas Venclova daro pasirinkimą: Sokratas (intelektualinis redukcionizmas) versus Aristofas (poetinės plunksnos stabmeldystė būties aiškumui - akivaizdybei). Kodėl? Paties poeto žodžiais tariant, jis DŪSTA ir šį dusulį gali įveikti tik sokratiškasis ratio, kuris Venclovos tekste multiplikuojamas į postmodernybės diskurse išplautų sąvokų - liberalus, modernus, kosmopoliškas, atviras - prasmes. Tomas Venclova jomis retušuoja sąvokų: patriotiškumas, tautiškumas, tėvynės meilė, eklektiką, kuri,  jo nuomone, į mūsų būties turinius taip giliai įsiskverbusi, kad užspaudžia laisvo kūrėjo trachėją. Ar tikrai? Galbūt trachėją slegia ne tamsuoliškas Lietuviškos realybės svarmuo, o Tomo Venclovos kūrybinės tuštumos(-ybės) pamėklės, kurios gyvenimo saulėlydyje išlenda įvairių demonų pavidalais primindamos poetui(?), jog mūza nebuvo jo geriausia draugė? Gerbiam Venclovai, adoruojančiam platoniškosios uolos tamsybės įveiką, esmiškai kondratiktišką poetinei būčiai, kartu su  Witoldu Gombrowicziumi tariu: Nepamirškime, kad poetas - tai paslaptinga naktinė, beveik požeminė būtybė, menininkas turintis šikšnosparnio, žiurkės, kurmio ir mimozos prigimtį.

Apie senstančiųjų išmintį…

Stebiu žmones ir pradedu manyti, jog teiginys, kad metams bėgant mes įgyjame bent kruopelytę daugiau išminties, santūrumo ir nuovokos, tai dėl ko jaunimas turėtų senstančius vertinti ir gerbti, yra viso labo senstančių ir nenorinčių prarasti savo įtakos dabarčiai klasta. Stebiu atvirkštinį procesą: revanšizmas, patologiškas pavydo jausmas, entuziastingas Pavliko Marozovo “įduok, išduok, parduok”, nes taip reikia dėl bendro reikalo, tampa skiriamuoju bruožu. Klerikalizmas, tuščiai, bet išraiškingai ūbaujančio trubadūro poza, miesčioniškas alpėjimas nuo „beprasmybės” jausmo ir dar bala žino koks postmodernybės leksikos nuoviru atskiestas minčių pudingas dabar dažnai gurkšnojamas prie mano kartos gyvenimo puotos stalo. Čia belieka tik kartu su Zaratustra tarti: Kreipiuos į savo išdidumą, kad visada su mano išmintim jis koja kojon žengtų!

Rodyk draugams

Jacquesas Derrida - neviltis…Jono - pradžia…Rainer Maria Rilke - reziumė!

“Ir dar dabar prieš kiekvieną tekstą, kurį rašau (tariu), mutatis mutandis, atsiranda ta pati tuštuma, ta pati neviltis, tas pats bejėgiškumo jausmas.” 

Jacquesas Derrida

O viskas prasidėjo nuo šių eilučių…

“Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado”

(Jn 1:1-3)

O šios…kažkaip viską reziumavo…

Ir staiga tame vargingame Niekur, staiga
tasai nenusakomas plotas, kur grynas Permaža,
nesuvokiamai perkeistas, - virsta
tuščiuoju Perdaug.

Rainer Maria Rilke

Rodyk draugams

Sigitas Parulskis…nemiga.

nemiga

įtrynei mano akis

rožių

spygliais

atitolink nors mirksniui

akmeninę pagalvę

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos” (Baltos lankos, 2009)

Rodyk draugams

Šį vakarą Sigitas Parulskis…vidinis kraujavimas…

vidinis kraujavimas

dabar tai atsitinka vis dažniau

nubundu naktį, manyje vaikšto vaikas

su pagaikščiu, prie jo galo

pritvirtinta šakutė, persmeigia varlę

ieško gyvybės, turi

būti kas nors viduje, kas verčia varlę plaukti, kvarkti prieš lietų

gąsdinti žmones išsprogusiom akim

ir mirtina odos vėsa

atidarau šaldytuvą, gelsvai apšviestame

morge guli bekraujė tėvo galva

sėdžiu nuogas prie stalo, pusę

keturių nakties

lyg sumuštas, lyg mirštantis nuo

vidinio kraujavimo, susirietęs

ką tik kažkas

su romėniška ietimi

ieško manyje Dievo

—————————————————— Amsterdamas, oro uostas, 2009 birželio 19

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos” (Baltos lankos, 2009)

P.s Įdomi Sigito vaizduotės simbolika: vaikystės (gyvybės), tėvo (mirties, galbūt edipiškos), metafizikos (vardan Dievo). Pagunda reziumuoti gyvenimą?

Norėjau padėkoti savo draugams: Godai, Laurui ir Martynui, kurie padovanojo naują Sigito kūrybos perliuką - medituoju vakarais. Labai įdomūs, koncentruoti ir prasmėmis turtingi tekstai.

Rodyk draugams