BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mantas Adomėnas demaskuoja Rusijos saugumą? Trumpai apie lietuvišką silpnaprotystę

Foto diena.lt

„Tiesą sakant, asmeninis puolimas prieš mane nebestebina: apie tokio susidorojimo tikimybę buvau perspėtas po Seimo priimtos rezoliucijos “Dėl padėties Gruzijoje”. Kad Rusija keršys, tiesiogiai davė suprasti ir Rusijos Dūmos narė Valentina Pivnenko. Stebina tik žurnalistų nekritiškas patiklumas ir nepaaiškinama pagieža, lengvai padaranti juos įrankiais puolimo užsakovų rankose, - Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos išplatintame pranešime spaudai teigia Seimo narys.

Cituoju delfi.lt

Dr. Mantas Adomėnas yra iš tų žmonių, kurie puikuojasi savo išsilavinimu. Šis puikaus išsilavinimo žmogus sugalvojo nevisiškai puikiai apgalvotą biudžetinių lėšų nusavinimo schemą. Sumanė reitinguoti Lietuvos universitetus ir kolegijas. Iš principo nesugalvojo nieko naujo. Pasaulyje tokios reitingavimo sistemos jau senai veikia. Tiesa, kyla daug diskusijų dėl jų metodikos patikimumo. Gerbiamam Mantui tai nė motais. Sistemų esama, tačiau Manto Adomėnos sistemos dar ne. Veikiausiai paviliotas 2,5 mln litų sumos  ir galimybės palikti solidų ir riebų įrašą Lietuvos švietimo istorijoje, gerbiamas Seimo narys spjovė į padorumą ir stačia galva pasinėrė į siaurų bei merkantilinių interesų gynimą - tik Manto Adomėno ir kolegų steigtas institutas gali tokį reitingavimą atlikti ir daugiau niekas. Pasakos…

Pričiuptas mėginant neišmoningai savintis biudžeto lėšas Mantas Adomėnas privertė suklusti Rusijos FST (Federalinė Saugumo Tarnyba) agentus. Jų planuose nebuvo tokio greito ir lengvai įmenamo, operacijos “Kembridžo sąžinė”, finalo. Rusijos šnipai eilinį kartą apsijuokė demaskuoti budrios konservatoriaus akies. Tiesa, jei ir toliau tokiais tempais bus demaskuojama Rusijos žvalgyba, iškils natūralus klausimas dėl jos reorganizacijos. Tokia neefektyvi sistema, nuolatos demaskuojama konservatorių, negali ilgai veikti. Manau, jog mūsiškiai parlamentarai po alinančių biudžeto grobstymų ir nusavinimų galėtų puikiai pagelbėti kolegoms iš Rytų.  Darbas nesunkus, o ir prie degtinės butelio bei ikrų bus galima universitetų reitigavimo ir FST reformos klausimus aptarti. Turim gi patirties su VSD “reorganizacija” ir aukštojo mokslo “reforma”…

P.s Patarimas. Policijai pagavus viršijant greitį nesibodėkite apkaltinti FST ir Rusijos. Didelė tikimybė, kad išsisuksite.

Rodyk draugams

Darius Mockus - gerasis oligarchas?! Tai kodėl verkia Virgis Valentinavičius?

Virgis Valentinavičius ir Andrius Kubilius

Foto/Fotobankas

Pradėkime nuo formaliosios logikos užduoties. Teiginys: Visi oligarchai* nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. X  yra oligarchas, išvada, jis irgi nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. Logikos pradžiamokslio vertas uždavinys? O štai ir ne, kitaip tariant ne visiems jis taip lengvai įkandamas. 

Tarkime, portalo Alfa.lt  politikos redaktorės Gabrielės Vasiliauskaitės sprendimas atrodytų štai kaip: visi oligarchai nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita, X  yra oligarchas, išvada, jis nenori didinti savo galios ir įtakos kitų sąskaita. Čia turėtų nuskambėti griežtas mokytojo “Sėskite, neteisingai, rašau du”. Deja, taisyklės galiojančios logikos ir pedagogikos pasaulyje MG Baltic koncerno valdomose žiniasklaidos priemonėse yra nežinomos, o jei ir žinomos, tai sėkmingai ignoruojamos. Kodėl?

Viskas paprasta. Pamėginkime formulėje nežinomąjį X pakeisti konkrečiu žinomuoju, tarkime MG Baltic koncerno prezidentu Dariumi Mockumi. Formulė skambėtų taip, visi oligarchai nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita, Darius Mockus  yra oligarchas, išvada, jis irgi nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. Fe, labai jau nemaloni išvada, o ypač Dariui Mockui, kuris dar neseniai cituodamas Platoną ir Aristotelį mokė VP dešimtuką ir visą šalį sąžiningo verslavimo principų. Šis Dariaus Mockaus pedagoginis talentas sužibo tuomet, kai vyko įnirtingos grumtynės su jau minėtais ypač nesąžiningo verslavimo asais, reziduojančiais vilniškiame Akropolio prekybos centre. Tose grumtynėse Darius Mockus ir jo koncernas gavo į kailį. Gavo taip stipriai, kad Algirdui Brazauskui ir Gediminui Kirkilui pusvelčiui privatizuojant Lietuvos energetikos ūkį liko absoliučiais autsaideriais. Tiesa, dar prieš tai,su nušalinto prezidento Rolando Pakso pagalba Algirdas Brazauskas buvo priverstas MG Baltic koncernui parduotiStumbro degtinės gamyklą (tai tarsi tapo savotiška kontribucija avansu už patirta širdgėlą VST privatizavimo procese). Atsiprašau, ne parduoti, o dovanoti, nes gamykla buvo įsigyta už jos pačios pelną, kaip sakoma, Darius Mockus įmonę įsigijo už jos pačios lėšas. Tiek to, kas buvo, tas buvo, pamirškime… Juk negalima atmesti galimybės, kad žmogus pasitaisė ir visos aristotelinės ir platoniškos sąžiningo verslo PR akcijos tapo asmeniniu Dariaus Mockaus verslo etikos kodeksu. Jei taip, tai Alfa.lt  politikos redaktorės netiesinės logikos dėsnis (gali būti ir nesavanaudiškų bei visuomenei pasišventusių oligarchų) galiotų ponui Mockui.

O dabar apie realybę, kuri dažnai pranoksta formaliosios logikos dėsnius. Mano jau minėta Alfa.lt politikos redaktorė savo straipsnyje koneveikia prezidentūrą, kurioje darbuojasi intrigantai, veltėdžiai, aukštų prezidentės reitingų besivaikantys viešosios nuomonės vergai, imituojantys nuoširdų ir rimtą darbą visuomenės labui. Gerbiamai Vasiliauskaitei tokios išvados subrendo stebint jos buvusio darbdavio (Alfa.lt vyr. redaktoriaus, Alfa media direktorius), o dabar premjerui Andriui Kubiliui PR klausimais patarinėjančio, Virgio Valentinavičiaus „skriaudimą”. „Intriguojanti” prezidentūra mėgina premjerui, kuris, autorės nuomone, naivus kaip kaimo berniokas ir viskuo tiki, įteigti, jog Virgis Valentinavičius yra MG Baltic, o ne premjero  interesus ginantis žmogus. Dar daugiau, prezidentūra premjerą mėgina įtikinti visišku absurdu, neva premjeros patarėjas ne tik kad palaiko glaudžius ryšius su MG Baltic koncernu, bet dar gi ir stengiasi vyriausybės vadovui pakenkti.

Straipsnio autorės žiniomis, Virgis Valentinavičius jokių ryšių su MG Baltic koncernu ar jį atstovaujančiais asmenimis nepalaiko, todėl prezidentūros šnabždesiai Andrius Kubiliui - bjaurus melas. Suprask, Virgis Valentinavičius lojalus premjerui ir jo naktimis nekankina hamletiškos dvejonės, kam tarnauti: koncernui ar vyriausybės vadovui. Asmeniškai man kyla vienas klausimas, ar šioje situacijoje apskritai esama kokios nors Virgio Valentinavičiaus „lojalumo” dilemos ir ar iš tikrųjų prezidentūroje šnabždamasi apie tai?

Niekam ne paslaptis, kad MG Baltic koncernas ir konservatorių partija, o konkrečiai Andrius Kubilius ir jo aplinka, tampriai susiję su Dariaus Mockaus valdomu koncernu. Ne kas kitas, o Darius Mockus rinkimų į Seimą naktį rezultatus stebėjo konservatorių draugijoje ir kartu su jais kėlė šampano taurę. Todėl Vasiliauskaitės maivymaisi ir teiginiai, kad Virgis Valentinavičius svarstė dilemą, ką rinktis Andrių Kubilių ar Darių Mockų ir pasirinko pirmojo naudai - pasakaitės, kuriomis gali tikėti tik mažaraščiai. Tokia dilema net nebuvo kilusi. Lojalumo klausimas ir mėginimas provokuoti diskusiją šia tema visiška žurnalistinė fantazija. Gerbiama žurnalistė savo skaitytojams turėtų aiškiai pasakyti, kad Virgis Valentinavičius, kaip MG Baltic projektas Andriaus Kubiliaus vyriausybės kanceliarijoje yra kruopščiai apgalvotas ir sustrateguotas koncerno žmonių, o gerbiamam premjerui šio projekto užkulisiai puikiai žinomi. Todėl sakyti, kad Valentinavičius spjovė į jį maitinusią ranką, t.y. MG Baltic koncerną, ir pasirinko naują maitintoją Andrių Kubilių arba atvirkščiai premjerui nežinant už nugaros toliau kramsnoja prie koncerno lovelio, būtų toks lengvas melas, kuris visiškai nedera prie šventeiviško žurnalistės rašymo stiliaus. Andrius Kubilius ir Virgis Valentinavičius - puikiai sukonstruotas koncerno politinio veikimo įrankis, kuris dirbdamas išvien gali nuveikti labai daug „gerų” darbų ypač energetikos sektoriuje.

Būtų naivu tikėtis, jog tokio mąsto ir valdantis tokius reikšmingus finansinius, administracinius ir media resursus koncernas nesižvalgytų į riebų Lietuvos energetinio ūkio sektorių. Žvalgosi ir ne tik, buvo mėginta ir koją įkelti. Deja, jau minėjau, nesėkmingai. Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, Dariui Mockui ir jo vadovaujamam koncernui pralaimėtas mūšis dar nereiškia pralaimėto karo. Šio oligarcho gausiai remiama konservatorių kariauna laimėjo Seimo rinkimus, o po jų pirmu darbu griebėsi ne ekonomikos kritimo suvaldymo (biudžetų išlaidų mažinimas, kuris didele dalimi išsipūtė dėl pačių konservatorių kaltės, negali būti laikoma rimta strategija), o LEO LT naikinimo Lietuvos energetikos ūkį konsoliduojant valstybės rankose. Tai buvo pirmoji reikšminga šio koncerno politinė pergalė, kuri leido atlikti esminę energetinės rinkos struktūros korekciją leidusią išstumti VP grupę iš energetikos sektoriaus gražinant jį į pirminę iki privatizacijos buvusią situaciją, o čia kaip sakoma, galima viską pradėti iš naujo.

 Todėl manantys, kad LEO LT projekto laidojimas buvo antioligarchinės kovos apoteozė, kurios pergalės ambrazūrais pasidabinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė įžengė į prezidentūrą, giliai klysta. Nors prezidentė nori galvoti, kad LEO LT pakasynos jos asmeninė pergalė, o Andrius Kubilius ir jo vyriausybė yra tik kuklūs ginklanešiai, realybė kita. LEO LT nebuvo oligarchijos laidotuvės, tai buvo naujos oligarchų grupės sustiprėjimo laikas, o Andrius Kubilius nėra tik pastumdėlis Daukanto rūmų šachmatų partijoje, bet puikus MG Baltic strategijos ambasadorius sudėtingoje politinėje/verslo partijoje. Tiesa, šis jo nuoširdus LEO LT griovimas prisidengiant MG Baltic koncerno miline gausios kritikos lietuje didele dalimi tapo jo kaip premjero ir partijos pirmininko pozicijų susilpnėjimo priežastimi. Šios pozicijos tiek susilpnėjo, kad MG Baltic nusprendė nesislapstyti ir paliegusiam premjerui pagalbos ranką ištiesti siunčiant į pagalbą pagrindinį koncerno media verslo ideologą Virgį Valentinavičių.

Nežinau, ar premjeras pats prašė. ar buvo pasiūlyta ir nebuvo atsisakyta, tačiau faktas tas, kad visos kitos oligarchinės grupės iš apmaudo gali nusigraužti nagus. Premjero Kubiliaus šešėliu tapęs Virgis Valentinavičius nesidrovėdamas ir niekuo nerizikuodamas tapo MG Baltic ausimis ir akimis ten, kur kitos verslo grupės neprisikapsto, t.y. Vyriausybės rūmų kabinetuose, o konkrečiai premjero, kur priėminėjami reikšmingi Lietuvos ekonomikai ar atskiriems verslo sektoriams sprendimai. Žinant prezidentės nuostatą oligarchų atžvilgiu, valstybės vadovės ar jos aplinkos užuominos premjerui Virgio Valentinavičiaus personalijos klausimu gali reikšti ne dvaro intrigėlių padiktuotą pliurpimą, kuo skaitytojus mėgina įtikinti gerbiama Vasiliauskaitė, o labai aiškų įspėjimą, kad premjeras per daug atvirai flirtuoja su MG Baltic koncernu ir dėl to verta susimąstyti. Kaip mėgsta juokauti buvęs LR Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, ir arkliui aišku, kad Lietuvos energetikos sektoriaus konsolidacija buvo tik pirmas žingsnis pradedant naujas šio sektoriaus dalybas. MG Baltic vizijoje šios dalybos turėtų atkartoti VP dešimtuko įsigytų VST akcijų arba paties koncerno įsigyto Stumbro degtinės fabriko modelį, t.y. už perkamos įmonės lėšas ta pati įmonė ir įsigyjama. Schemos ir dalyvių aktyvų dydžiai gali skirtis, tačiau mintis ir modelis privalo išlikti tas pats. Todėl ir svarbu Dariui Mockui disponuoti informacija iš pirmų lūpų, o reikalui esant ir pasufleruoti koncernui naudingą informaciją sprendimų priėmėjams.

Todėl, kad ir kaip asmeniškai man patiktų Darius Mockus, jis viso labo oligarchas, kurio pagrindinis uždavinys, didinti savo turto vertę, tam pasitelkiant ne visuomet korektiškus verslo veikimo metodus. Virgis Valentinavičius simpatiškas bei gabus analitikas, tačiau ir jis puikiai supranta, kad pastate, įsikūrusiame Gedimino pr. 11 adresu bus tik laikinai, todėl ir mėgina dirbti taip, kad po savo patarėjo karjeros galėtų sugrįžti į ten, kur prieš tai šiltai ir jaukiai darbavosi (Alfa media direktorius). Tuo tarpu Andrius Kubilius sprendžia savo išlikimo klausimą, kuris tampriai susijęs su MG Baltic planais, todėl visais būdais mėgina kuo ilgiau išlikti vyriausybės vadovu. Na, o gerbiama Gabrielė Vasiliauskaitė tiesiog rašo tai, kas liepiama. Tiesa, prezidentės komandai irgi reikėtų nepamiršti, kad skambinėjimai į redakciją ir teiravimaisi pagalbos, atliekant reitingų korekcijas, garbės nedaro. Tiesa, šiuo atveju šią patirties stygiaus padiktuotą klaidą atperka nuoširdus prezidentės noras visas oligarchines grupes laikyti ant trumpo pavadžio, netgi rizikuojant vyriausybės stabilumu ar atskirų asmenų karjeromis.

 

P.S. Asmeniškai Virgį Valentinavičių laikau vienu stipriausių analitikų bei praktinės komunikacijos strategų, kuris, mano subjektyvius įsitikinimu, esti visa galva aukštesnis už daugelį kitų jo gildijos atstovų. Darius Mockus šį žmogų pakviesdamas darbuotis savo koncerne pademonstravo intelektualaus ir sumanaus vadovo potencialią, beje, ši savybė jį išskiria iš kitų kolegų tarpo. Nepaisant to, turiu išlikti objektyvus vertinant tiek pirmojo, tiek antrojo veikimo logiką ir metodus. 

* Oligarchija - valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas ir valdyti.

Rodyk draugams

Tęsiant vaistų temą. Kas daugiausia išleidžia vaistams?

The Economist

The Economist atliko metinę vaistų pramonės apžvalgą. Ir štai nekuklūs skaičiai.

Rodyk draugams

Ar žlugs JAV ekonomika ir doleris?

Dr. Ron Paul’s,  JAV kongresmenas iš Teksaso. Respublikonas ir kraštutinių konservatyvių pažiūrų politikas. Dalinasi savo mintimis apie FED sistemos ydas ir artėjantį JAV ekonominės bei monetarinės sistemos krachą.

Kodėl jūsų nuomone reikėtų atlikti FED auditą?

Esama aibės priežasčių. Tačiau esminė - noras nutraukti FED gaubiančią paslaptingumo skraistę. Nemanau, jog šiai institucijai reikėtų leisti pinigus spausdinti „iš oro”, atlikti savarankiškas intervencijas į rinką, o juo labiau vykdyti niekieno nekontroliuojamą ekonominio planavimo politiką. Esu įsitikinęs, jog JAV Kongresas privalo nuolatos vertinti FED darbą, nes Kongresas yra šios institucijos steigėjas. Ir man kaip kongresmenui svarbu žinoti, kokios naudos esama priėmus vienus ar kitus FED sprendimus. Galų gale, paprasti amerikiečiai taip pat privalo būti supažindinami su šios institucijos veikla.

Kodėl mes tiek mažai žinome apie FED darbą?

Ilgą laiką žmonės buvo užliūliuoti sąlyginės ramybės bei šios organizacijos paslaptingumo. 1913 m. įsteigus FED apie šią instituciją beveik niekas nieko nežinojo. O ir pats FED neturėjo didelio noro būti matomas. Karts nuo karto pasigirsdavo raginimai detaliau pažvelgti į FED veiklą, tačiau tuo viskas ir baigdavosi.
Turėjome puikią progą situaciją pakeisti septyniasdešimtaisiais. 1970 m. JAV susidūrė su didžiuliais ekonominiais iššūkiais, kuriuos lydėjo infliacija ir 21% išaugę palūkanų normos. Šios aplinkybės galėjo tapti svariu pagrindu pradėti išsamų FED sistemos auditą. Priėmus FED audito įstatymą 1978 m.daugelis manė, kad situacija ims keistis ir ši paslaptinga institucija taps skaidresnė bei labiau kontroliuojama. Tačiau situacija pakrypo priešinga linkme. Pasitelkę savo lobistus jie surašė tokį įstatymą, kuris jiems naudingas. Pasakysiu dar daugiau, remiantis šiuo įstatymu mes apskritai neturime jokios galimybės bent kiek daugiau praskleisti FED paslaptingumo šydą. Todėl ir ėmiausi inicijuoti pataisas, kurios leistų ištaisyti 1978 m. padarytą žalą.
Nepatikėsite, tačiau pradėjus domėtis šios institucijos veikla, ėmė ryškėti keisti ir daug klausimų keliantis faktai. Net šios organizacijos paslaptingumas nesukliudė išsiaiškinti faktų, jog FED savistoviai derasi su užsienio šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, tarptautinėmis organizacijomis ir kas keisčiausia su privačiomis korporacijomis. Nieko nebūtų keisto, jei visa tai vyktų kontroliuojant Kongresui, tačiau, kai milžiniški trilijonus dolerių siekiantys kontraktai yra pasirašomi su privačiomis korporacijomis, kyla daug klausimų. Žmonės nori žinoti, kas slepiasi po FED biudžeto trilijono dolerių vertės eilute „Saugumas”.
Ši institucija iš ties galinga ir sugeba daryti bauginantį įspūdį. Gindami savo „nepriklausomybę” jie sėkmingai tuo naudojasi. Kiekvieną kartą, kai pamėgini juos pajudinti, jie pradeda visus gąsdinti pasaulio pabaiga. Suprask - jų nepriklausomybė turi būti savaime suprantamas faktas. Viskas būtų puiku, jei ne vienas „bet”… Ši FED nepriklausomybė jų pačių yra labai keistai suprantama. Kiekvieną kartą, kai įdėmiau paanalizuoji jų argumentus, supranti, kad nepriklausomybė tiesiogiai asocijuojama su slaptumu. Nenorima jokios politinės kontrolės, nes ji, jų nuomone, pakenksianti sistemos stabilumui. Tačiau tokie argumentai nesuprantami ir mažų mažiausiai nelogiški. Juk šios įstaigos vadovas yra skiriamas JAV prezidento (politiko), o ir kiti valdybos nariai privalo būti patvirtinti šalies vadovo. Tad apie kokią politinę nepriklausomybę mes kalbame.
Niekam ne paslaptis, kad šiai institucijai didelę įtaką daro ir užkulisiniai žaidimai. Tokios kompanijos kaip Goldman Sachs yra puikus to pavyzdys.

Ką turite omenyje sakydamas, jog Goldman Sachs turi įtakos FED politikai?

Aš noriu atkreipti jūsų dėmesį, jog dar neteko matyti, kad be šios kompanijos įtakos būtų skiriamas Finansų departamento ar FED vadovas. Reikia pastebėti, kad ši organizacija nemažą įtaką turi ir FED valdyboje. Puikus to pavyzdys dabartinis Finansų sekretorius Geithner. Jis buvo vienas iš Goldman Sachs direktorių vėliau sėkmingai nusėdęs Niujorko Federalinio rezervų banko vadovo kėdėje, o dabar užimantis Finansų sekretoriaus postą. Ir dar daugelis kitų jo pirmtakų buvo siejami su minėtąja kompanija. Net ir plika akimi matoma, kad ši įstaiga labai įtakinga. Atskiro aptarimo vertas ir faktas, jog krizės metu Goldman Sachs skirtingai nei Lehman Brothers buvo gelbėjamas. Kodėl….?

Jūsų nuomone, o kas galėtų pakeisti šią sistemą. Gal esama alternatyvių modelių?

Būtų puiku ir idealu, jei turėtume galimybę apskritai išvengti savęs saistymo su tokio tipo sistema. Apie tai kalbu eilę metų. Toks mano įsitikimas susijęs su 1980 m. Aukso komisijos paskelbtomis išvadomis. Mano nuomone, būtų visai protingas sprendimas leisti tarpusavyje konkuruoti įvairioms valiutoms. Savo knygoje „FED pabaiga” (End the Fed), aš kaip tik ir kalbu apie tokį modelį. Jo esmę sudarytų mokestinė sistema paremta aukso ir sidabro standartu bei lanksčiu valiutų modeliu. Jis veiktų labai paprastai. Žmonės atsiskaitydami arba mokėdami mokesčius galėtų naudotis abiem būdais.
Tarkim šiuo metu kaimyninėje Meksikoje galima atsidaryti sąskaitą ir joje kaupti sidabrą. Šiuo aspektu mūsų kaimynai, kur kas progresyvesni. Neslėpsiu, jog prieš diegiant šią sistemą, jie konsultavosi su manimi. Tai laikyčiau labai atsakingu politiniu ir ekonominiu žingsniu. Meksikiečiai kaip niekas kitas gerai žino, ką reiškia savo rankose laikyti kupiūras nuvertėjusias iki nulio. Ypatingai ši devalvacijos chimera skausminga vidurinei klasei. Noriu tikėti, kad amerikiečiams niekad neteks patirti to, ką patyrė jų kaimynai. Kita vertus, klausimas, kodėl to neturėtų atsitikti mums, išlieka atviras?

O kokios įtakos tokie pokyčiai turėtų JAV doleriui?

Be abejonės, tai dolerį sustiprintų. Tai ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl FED nenori keisti sistemos. Jie nenori stipraus dolerio. Logiška, jog aukso kainai augant stiprėja ir JAV doleris. Todėl taip įdėmiai FED seka aukso kainas ir visais būdais mėgina jas išlaikyti priimtiname lygyje. Jie daug tam skiria pastangų. Jiems nereikalinga mišri aukso/dolerio sistema. Nes tai, jų nuomone, taptų tiesioginiu konkurentu jų kontroliuojamai sistemai, kurioje valdo doleris. Nežinau, ko baiminasi FED. Kiek aš žinau iš istorijos, tai auksas ar sidabras pergyveno visas valiutų krizes ir popierinių pinigų nuvertėjimo cunamius.

Ar tik nenorite pasakyti, kad verta grįžti prie „aukso standarto”?

Aš noriu pasakyti, kad visus šiuos klausimus turėtų spręsti rinka. Tai būtų mano pirma išvada. Niekur mūsų konstitucijoje nesu skaitęs, kad būtų draudžiama atsiskaityti auksu ir sidabru ar atvirkščiai, jog tai yra vieninteliai atsiskaitymo šaltiniai. Šiuo klausimu mūsų konstitucija liberali. Tačiau, ką aš matau nuėjęs į parduotuvę. Duodu sidabrinį dolerį ir sulaukiu replikos, kad negaliu atsiskaityti, nes tai „realiai” yra 25 doleriai. Taigi ši sistema tau neleidžia atsiskaityti valiuta, kuri turi apčiuopiamą ir aiškią vertę.
Sutinku, kad tokioje sistemoje visuomet iškils klausimas, ar užteks aukso ar kito tauraus metalo? Tokiems nuogąstaujantiems atsakau, kad galima šioje situacijoje naudoti mišrų maišelį: auksas, sidabras, varis.
Tokia sistema galėtų puikiai riboti neslopstantį centrinių bankų norą pinigus gaminti „iš oro”.

O kaip įvertintumėte dabartinę JAV ekonomikos būklę ir kokias perspektyvas matote ateinantiems metams?

Manau, ekonomikos būklė prastėja. Dabartinėje situacijoje esama daug jovalo ir greitu metu raškysime šios situacijos vaisius. Klaidinga keinsistinė politika negali būti efektyvi. Spausdinant pinigus ir didinant valstybės biudžeto deficitą dar nė viena valstybė neišsprendė savo problemų. Kitas svarbus faktas yra tas, kad daug kompanijų palieka šią šalį. Mes daromės nekonkurencingi. Mano kaimynystėje (Teksasas) įsikūrusi Freeport korporacija. Esu įsitikinęs, kad tempai, kuriais jie perkelia savo verslą į Persijos įlankos regioną, leidžia tikėtis, jog šios kompanijos JAV žemėje mes nebematysim per artimiausius dešimt metų. Iš gamintojų ir pramoninkų šalies mes tampame skolininkų šalimi. O kur dar klausimai susiję su bedarbyste, kuri anot neoficialių šaltinių siekia ne 10%, o visus 17%. Apie tai niekas nekalba.

Norite pasakyti, kad visos optimistinės rinkų naujienos - paprasčiausias žmonių mulkinimas?

Aš taip nesakyčiau. Gal labiau tiktų apibūdinimas, kad situacija nesikeičia. Žmonės iš rinkų ir toliau godžiai vaikosi pinigų, kurie po didžiulių piniginių injekcijų pripildo rinkas naujomis dolerių kupiūromis. Pučiasi naujas burbulas. Manau, kad greitu metu rinkos pradės panikuoti. Beveik esu įsitikinęs, kad pertekliniai pinigai pradės trauktis iš rinkos. O tai sąlygos didžiulius akcijų išpardavimus ir jų verčių kritimą, kuris savo ruožtu stipriai pakoreguos visą ekonominį ciklą. Nereikia būti naiviais, realios ekonomikos įtaka akcijų rinkoms jau užmarštyje. Dabar rinkos realiai koreguoja ekonomikos tendencijas ir ciklus.
Ši ekonomika visiškai nesikeičia. Pasaulinė krizė prasidėjo nuo būsto rinkos. Logiška būtų daugiau nekartoti tų pačių klaidų. Tačiau dabartinė administracija ir vėl ploja katučių, kad būsto kainos ir pardavimai auga nors realaus ekonominio pagrindo tam nėra. Kam statomi namai ir kredituojami tokie projektai, kai aiškiai žinoma, jog namų yra daugiau nei jų reikia? Visa tai išbalansuoja ekonomiką ir rinkas. Ir prie viso to pigiais kreditais ir žemomis palūkanomis prisideda FED.

O be FED sistemos reformos, ar matote dar kokių ryškių trukdžių ekonomikos stabiliam funkcionavimui?

Tik pamėgink įveikti vieną ir jau žiūrėk rikiuojasi naujų eilutė. (Juokiasi)

Jūs esate buvęs kandidatas į JAV prezidentus. Ką galėtumėte pasakyti apie šią savo patirtį?

Per rinkiminę kompaniją sužinojau, jog Amerikoje esama labai daug austriškojo laisvos rinkos modelio šalininkų bei žmonių, kurie nėra linkęs savo globą patikėti federalinei valdžiai. Džiugina tai, jog daugiausiai tokių žmonių sutikau tarp universitetų ir koledžų studentų. Jie žino, ką mums garantuoja JAV konstitucija…

Kalbino: Alexandra Zendrian, Forbes/01.08.10

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams