BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie teisingumą, pedofiliją ir homofobiją.

Jei Dantė Aligieri Dieviškąją komediją rašytų šių dienų Lietuvoje, jam tektų devynių pragaro ratų struktūroje nusriegti papildomą - dešimtąjį. Jame pragariškų liepsnų, sieros kvapo bei kaitros maišalynėje atpažintume besiblaškančius ir dėl teisėsaugos neveiklumo širstančius kovotojus prieš pedofiliją, jiems pavymui prakeiksmais besisvaidančius homoseksualios orientacijos asmenų eitynių priešininkus , demoniškai kvatojančius valdininkijos veidus bei liuciferiška rimtimi dvelkiantį prezidentės žvilgsnį.

Šios keturios figūros galimai taptų dešimtojo pragaro rato struktūros pastoliais, ramstančiais šią gaivališką lietuviškos realybės siužeto dramaturgiją, kurioje Dantė nebaigtų savo kelionės prie Letejos upės ir neatsigertų Eunojos vandens, kitaip tariant, nepakiltų į Dangų už nugaros paliekant Apollion tėvoniją. Kodėl?

Dieviškoji komedija - teleologinis herojaus žygis, žygis per devynis pragaro ratus tolydžiai kylant į palaimingą Dangų. Komedija turi aiškią vertikalę (aliuzija į kokybinę būties skirtybę): tašką A (pradžia) ir tašką B (pabaiga). Tuo tarpu dešimtasis, lietuviškas pragaro ratas - horizontalus (aliuzija į būties kokybinę niveliaciją), kurioje autoritetai, prioritetai, tikslai ir galima struktūrizuota šalies raidos vizija - chaosas, kuris nepaliestas demiurgiškos rankos - viskas ir visa alsuoja pirmapradžiu kosminiu ūku - chaosu.

Ilgai nesiryžau dėstyti savo nuomonės apie pastaruoju metu Lietuvoje vykstančius procesus, kurie mane - kuklų ir klusnų šios valstybės pilietį, norom ar nenorom verčia daryti asmeninius pasirinkimus ir stoti į poziciją ar opoziciją tam, kas vadinama sveiku protu, nuovoka ir paskutiniais savigarbos likučiais. Tačiau apie viską iš pradžių…

Apie prezidentę ir generalinį kaltintoją…

Prezidentė jau keletą mėnesių neranda generalinio prokuroro kandidatūros. Peršasi mintis, kad prezidentė nelabai šios kandidatūros ir ieško, o jei ir ieško, tai šis ieškojimas labai jau vangus. Nenoriu spėlioti, kodėl toks santūrumas apėmęs šalies vadovę, tik atkreipsiu dėmesį, kad situacija daugiau nei absurdiška. Socialinių įtampų ir šovinistinės retorikos bei radikalėjančių politinių veiksmų ir kai kurių ant legalumo ribos balansuojančių verslo grupuočių suaktyvėjimo fone pagrindinio šalies „kaltintojo” poste matyti besiblaškantį Čipolino veido žmogų daugiau nei keista. Nevertėtų gerbiamai prezidentai šio delsimo paversti savo galvojimo „strategija”, nes nuovokesniems šio proceso stebėtojams gali kilti įtarimas, kad trūkta ne kandidatūrų šiam postui užimti, o prezidentės teisinius ir teisėtvarkos klausimus kuruojančių patarėjų korpusas, lai atleidžia jos ekscelencija, yra ne patarėjai, o padėjėjai, kurie deja, ir padėti deramai nesugeba, o ir su visam žmonės gali pradėti manyti, kad prezidentė neturi jokios aiškesnės ir nuoseklesnės šalies teisėsaugos sistemos reformos vizijos.

Kitas svarbus šio generalinio „kaltintojo” paieškos epopėjos epizodas, kuris įdėmesniam klausytojui ilgai įsirėš atmintin, tai prezidentės keistas prisipažinimas, kad prokurorų paiešką apsunkina šio korpuso atstovų baikštumas žvelgiant į Kauno pedofilijos(?) skandalo „aukų” sąrašą. Jų daug, o sąrašo viršuje puikuojasi buvusio generalinio „kaltintojo” pavardė. Oho, įdomūs argumentai. Užtenka keleto kritinių pastabų ir chaotiškų mitingų Kauno centrinėje aikštėje ir Lietuvos prokurorų koridoriuose panika, o prezidentė gebėjimai rinktis susiaurėja iki minimumo. Liūdnas vaizdelis, kuris rodo, jog prezidentinės galios/autoriteto konstruktyvas, kuris turėjo tapti esminiu naujos politinės tikrovės ramsčiu, viso labo simuliatyvus šios galios/autoriteto imitavimas, demaskuojantis absoliučią lietuviško politinio projekto „tvarka bus” virtualybę. Liūdna…

Apie mažą vaiką ir teisingumą…

Maža mergaitė laikoma virtualios dramos įkaite, verčiant ją nešti sunkią viešumo ir gniuždančio neteisingumo naštą. Mergaitė tapo manipuliatyvaus suaugusiųjų pasaulio auka. Žmonės, klūpantys ant kelių ir tariantys maldos žodžius „Ir Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” nesuvokia, kam ir kas turi atleisti, tačiau nesitraukia nuo savo naujojo apreiškimo šventvietės Garliavoje laukdami stebuklo, t.y. daugiau „teisingumo”, „sąžiningumo”, kuris iš anapus tvoros kas kart prabyla pagiežingu įmitusios ponios balsu „Tai, ką jūs nematote, kad čia pedofilų klanas viską daro?”. Tokie keisti ir nerišlūs šios situacijos apibendrinimai, ramstomi nuolatiniais televizinio „sąžiningumo” ir „teisingumo” apaštalų monologais, šią keistą antipedofilinės kovos istoriją neleidžia vertinti kitaip, kaip tik sumaniai konstruojamą virtualybės manipuliaciją, kuri jau seniai peržengė bet kokio padorumo ribas pavojingai gravituodama masinės psichozės kryptimi, kuri bet kada gali virsti kitų ar savęs žalojimu.

Manipuliacija pasiekė tokį lygį, kad Lietuvos piliečio paso įrašas „Lietuvos Respublikos pilietis” jau nieko nebereiškia. Reikšmę įgyja kitokio tipo priesaika ir prisiekinėti jau reikia ne be Lietuvos Respublikai. Dabar svarbu prisiekti prie kovos su pedofilija aukuro ir kuo skambiau tariami priesaikos žodžiai, tuo didesnė tikimybė, kad būsi „palaimintas” ir „išteisintas” už įgimtą pedofilumo “nuodėmę”. To nepadarius esi pedofilas arba jų klanui prijaučiantis par excellence. Galima suprasti žmonių emocijas ir nepasitenkinimą, o ir pateisinti tam tikrą revoliucingą toną, besišaukiantį permainų ten, kur jos akivaizdžiai reikalingos - teisėsaugos sistemoje, tačiau  kodėl visos šios neurotiškos virtualybės ir pigios televizinės kičinės dramos žanro įkaite daryti mergaitę, eksponuoti ją prieš visą Lietuvą, „demaskuoti” jos norą ar nenorą su kažkuo būti ar versti ją pasakoti apie „sys…” ir „kremus”? Atsakymas čia peršasi vienas: cinizmas turi daug veidų. Kartais šie veidai atpažįstami „mylinčios” mamos akyse, „sąžiningos” tetos ašarose, „jautrios” senelės žvilgsnyje ar „dėmesingo” ir pasišovusio „padėti” TV prodiuserio saldafobiškame savojo EGO glostyme TV ekrane. Mūsų kartos cinizmas taip išpuoselėjo savo raiškos ir saviraiškos formas ir turinius (cinizmo estetika), jog bet kuris mėginimas juos apibendrinti nerizikuoja būti apšauktas teorinės estetikos profanu. Nužengta, taip toli, kad cinizmas tapo nebe moraliniu priekaištų objektu, o visuotinai garbstomu asmeninio ir bendruomeninio veikimo modeliu, kuris virtualiame pasaulyje pateikiamas heroiškoje šviesoje. Pavojingas nesusipratimas… 

Ši pedofilinė saga ne kas kita, kaip manipuliatyvaus ir sadistiško cinizmo įvairių estetinių formų koncentracija vienos mergaitės asmeninėje istorijoje. Istorijoje, kuria mėginta apnuoginti Lietuvos „tikrąjį” veidą, tačiau šis apnuoginimas atskleidė kitą aplinkybę, jog Lietuva neturi to vienalyčio išimtinai „gero” ar išimtinai „blogo” veido. Pigios televizinės grimasos dar nėra Lietuvos veido charakteristikos, jos viso labo falsifikatai, imitacijos, groteskas to, į ką jos turėtų būti nuoroda, t.y. į Lietuvos veidą - tikrovę. Ir ačiū Dievui…  

Visa ši istorija yra cinizmo apoteozė pačia bjauriausia, vulgariausia ir destruktyviausia virtualybės forma įsiveržusi į mažo vaiko pasaulį. Kartais pagauni save galvojant, kad ant teisiamųjų suolo, greta menamų ar tikrų pedofilų, prašyte prašosi būti susodinti visi šios virtualios valpurgijos personažai savo egocentriškais smagračiais traiškantys nekaltos mergaitės likimą. Popiežius Benediktas XVI su paskutiniu ganytojišku vizitu lankydamasis Maltoje sulaukė priekaištų, kad per santūriai reaguoja į Katalikų Bažnyčiai metamus kaltinimus dėl nekontroliuojamos pedofilijos išplitimo dvasininkų tarpe ir savo ambrazūru negina Bažnyčios. Pontifikas ramiu tonu ir tik jam būdingu stiliumi „būkštaujantiems” priminė, kad užuot ką nors kaltinus Katalikų Bažnyčiai kenkiant, svarbu patiems, t.y. Bažnyčiai atsigręžti į save ir nuoširdžiai paklausti, ar viskas buvo padaryta, kad šios situacijos būtų išvengta. Deja, deja…

To paties norėtųsi paklausti ir tų, kurie TV ekranuose spygauja apie teisingumo stygių, iškrypėlių klanų apraizgytą Lietuvą ir vargšės mergaitės sugriautą likimą, ar viskas buvo padaryta, kad to nebūtų… Kodėl tylit? Užuot nuoširdžiai prisipažinus, kad siauras merkantilistinis interesas neleido galvoti apie KITĄ, kaip mano atsakomybės ir įsipareigojimo reikalaujantį, puolate steigti politinę partiją ar rinkti lėšas abstrakčioms „teisingumo” kovoms ir valdžios vertimui? Tai yra atsakomybę ir rūpestingumą vaiku imituojantis, suvulgarinantis ir šių sąvokų turinio išdavyste kvepiantis vaiko teisių „gynėjų” elgesys. Visa ši antipedofilinių kovų epopėja perversyvios ir neurotiškos dalies visuomenės šokio apie savo vidinių demonų kapinyną mizanscena, kuri pačiu bjauriausiu ir nemažiau iškrypėlišku būdu mažą vaiką žagina visai Lietuvai matant… Ten, kur egoizmas, cinizmas ir neapykanta žengia koja kojon, kaltumo ir nekaltumo sąvokos neegzistuoja, ten visi kalti, deja aktyviausi „teisingumo” šaukliai, plakantys aštriais kritikos rimbais visus ir dėl visko, vieningai šios kaltės išsižada. Tad dar kartą klausiu, ko ir kam yra meldžiama atleidimo…?    

Apie homofobišką Lietuvą…

Lietuvoje pasikartojo režisieriaus Barry Levinson filmo Uodega vizgina šunį scenarijus. Sumanios lobistinės grupės kai kuriems europinių ambicijų turintiems politikams padėjo sumodeliuoti įtikinamą kovos prieš homofobiją Lietuvoje scenarijų. Šis scenarijus buvo toks “realistiškas”, kad žioplių minia susirinkusi abipus Neries krantų atrodė daugiau nei grėsmingai, o vedami dviejų politinių nepraustaburnių ir keleto kvailokų radikalų ir su visam tapo neatriamiamu Lietuvos homofobiškumo naudai bylojančiu argumentu. Deja, man taip nepasirodė. Atvirkščiai, aš mačiau keletą šlubuojančios psichikos Seimo narių, apšepusių ir nuo alkoholio prašvinkusių politinio srutų duobės atstovų ir negausų būrį homoseksualų teises ginančių, kurie, deja, taip ir neišdrįso prisipažinti, jog šis renginys tik sumani politinė/komercinė akcija, su homoseksualumu turinti tik tiek bendro, kad jos pirmosiose gretose ėjo keletas žmonių manančių, kad jie yra homoseksualai ir dar keletas tokių, kurių politinės darbotvarkės skurdumas leido homoseksualumo temą įrašyti Nr.1. Čia noriu pasidžiaugti tik vienu, kad kai kurie žmonės, pvz. Seimo narys Rokas Žilinskas, atsiskleidė kaip sumanus, nuovokus ir gebantis savo poziciją ginti politikas. Nesidrovėdamas savo homoseksualumo ir pasirinkdamas sumanią leksiką ginti homoseksualų teises jis buvo kur kas efektyvesnis ir įtikinamesnis komunikatorius ir lobistas nei visos homoseksualų teises ginančios organizacijos kartu sudėjus. Nuskambės keistai, bet Lietuvos homofobiškumo mitas man ir liko tik mitu…

Dar šis tas…

Į kur gali judėti žmogus? Tik ten, kur gali pamiršti savo žmogiškumą ir bent trumpam tapti angelu…, ten kur Letejos upės šaltiniuose gali atsigerti išminties vandens. Duok Dieve…

Rodyk draugams

I dalis. Katalikų bažnyčia ir pedofilija. Karas?!

 

Katalikų Bažnyčią drebina pedofilijos skandalas. Jo epicentre atsidūrė ne tik ištisos bažnytinės hierarchijos Austrijoje, Airijoje, Vokietijoje, Olandijoje, bet ir pats popiežius Benediktas XVI. Dienraštis Süddeutsche Zeitung atliko išsamų vokiečių kilmės pontifiko veiklos tyrimą, ypatingą dėmesį skirdamas dabartinio popiežiaus darbui Miuncheno arkivyskupijoje. Atliktas tyrimas parodė, jog dabartinis Katalikų Bažnyčios vadovas savo biografijoje turi gan dviprasmiškų įrašų. Žurnalisto, kuris tyrinėjo Romos vyskupo veiklą, nuomone, Josepho Ratzingerio (Benediktas XVI) 1977- 1982 m veikla, užimant Miuncheno arkivyskupo sostą, bene skaudžiausias ir jautriausias dabartinio pontifiko bažnytinės karjeros epizodas. Šis faktas kilusio pedofilijos skandalo kontekste pontifiką daro ypač pažeidžiamu, o tai savo ruožtu neigiamai veikia visą bažnytinę organizaciją.

1980 metais Miuncheno archivyskupijoje kilo pedofilijos skandalas, susijęs su vienuolikmečio berniuko seksualiniu išnaudojimu. Kaltinamuoju tapo „Tėvas H”, taip jis buvo įvardijamas tyrimo metu. Skandalui nebuvo leista išplisti, nes dabartinis popiežius „Tėvą H” perkėlė į kitą parapiją su sąlyga, kad minėtasis dvasiškis aktyviai dalyvaus „gydymosi” nuo pedofilijos programoje. Vėliau išaiškėjo, kad ši „programa” viso labo apsiribojo minėtuoju „Tėvo H” perkėlimu iš vienos parapijos į kitą, tačiau visiškai neribojant jo pastoracinės veiklos. „Gydymas” nepasiteisino ir po kelėtos metų „Tėvui H” buvo pareikšti kriminaliniai kaltinimai kito mažamečio tvirkinimu.

Pedofilijos skandalo fone šis asmeninis popiežiaus biografijos faktas tapo reikšminga priekabia ir kaltinimu tiek pačiam pontifikui, tiek Bažnyčiai dėl jos neatsakingo ir nusikalstamo požiūrio į pedofilinių polinkių turinčių dvasiškių toleravimą po bažnyčių skliautais. Priekaištas pagrįstas ir teisingas. Įvairių seksualinių perversijų turinčių žmonių, pasirinkusių dvasininko kelią, esama kur kas daugiau nei to norėtųsi. Į viešumą lendantys faktai leidžia manyti, kad pedofilijos opažaizdė išvešėjusi ir reikalaujanti skubaus chirurginio įsikišimo. Koks jis galėtų būti ir kaip reikėtų nuosekliai ir metodiškai šalinti šį nusikalstamo elgesio su vaikais recidyvą visuomenėje, o šiuo atveju dvasininkijos tarpe, atskiro aptarimo reikalaujanti tema.

Nepasaint klausimo delikatumo, kuris šioje situacijoje reikalautų maksimalios rimties ir susitelkimo analizuojant net ir pačias menkiausias detales vaikų seksualinio išnaudojimo bylose, Vakarų spauda popiežių ir Vatikaną taršo į skutelius per daug nesivargindama preciziškai ir be isteriškos patetikos atspindėti tikrą problemos mastą ir rimtumą. Medijinei vendetai nepanka nuoširdaus ir atviro Katalikų Bažnyčios žingsnio, kurį ji pirmoji žengė viešindama prasikaltusius hierarchus ir kunigus - kiekvieną dieną reikalaujama vis naujo kraujo. Kodėl? Manau, jog šioje situacijoje tam tikru simptomu, leidžiančiu nustatyti pedofilijos skandalo genezę ir jos kulminacinio taško konsekventualias implikacijas strateginiams medijų (tiksliau jas kontroliuojančių grupių) tikslams, o jie be vaikų teisių gynimo kur kas toliau siekiantys, galėtų tapti skandalo geografinio ir konfesinio arealo apibrėžtis. Akylesnis medijinio lauko stebėtojas gali gan lengvai identifikuoti minėtas geografines ir konfesines erdves, kurios eksterpoliuoja šios pedofilinės temos energetiką įvairiomis geografinėmis, politinėmis, ideologinėmis kryptimis. Popiežiaus ir Katalikų Bažnyčios linčo teismo „temidės” sostas tvirtai suręstas protestantiškų šalių žiniasklaidos imperiniame rūme, ypač britų ir vokiečių. Mano giliu įsitikinimu, geografinė ir konfesinė erdvė, kurioje sparčiausiai sukasi šio skandalo smagračiai, šioje bažnytinės pedofilijos sagoje labai reikšminga, ypač vertinant skandalo priežastis ir pasirinktąjį laiką jam siūbuoti.

Didžioji Britanija ruošiasi rugsėjo mėnesį įvyksiančiam pontifiko vizitui. Vizitas vyks gan keistoje aplinkoje. 2009 m. Benediktas XVI patvirtino dokumentą, kuris palengvina Anglikonų Bendrijos nariams, tarp jų ir vedusiems kunigams, pereiti į Katalikų Bažnyčią. Šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į per 70 mln. išpažinėjų visame pasaulyje turinčioje anglikonų bendruomenėje daugelį metų stiprėjusį nepasitenkinimą kai kuriomis liberaliomis šios konfesijos pažiūromis į moteris dvasininkes, homoseksualius vyskupus ir gėjų santuokas. Nors kiekviena proga Katalikų Bažnyčia pabrėžia korektiško ir broliško tarpkonfesinio dialogo būtinybę, tačiau šioje situacijoje pasirinko gan atvirą konfliktą su Anglikonų bažnytiniu elitu. Purkštaujančių anglikonų tarpe manevruodama „švelnia” prozelitiško veikimo logika, mėginant nepatenkintuosius patraukti savo pusėn, Katalikų Bažnyčia surizikavo į savo nedraugų sąrašą įrašyti britų monarchiją bei didžiumą Jungtinės Karalystės elito, kuriam visa, kas susiję su katalikiškumu, kelia paniškus baimės priepuolius. O gal jau įrašė?

Drįstu spėti, kad atsakymas būtų teigiamas. Nors apibendrinantys teiginiai apie sofistikuotas sąmokslo teorijas yra rizikingas užsėmimas, tačiau aplinkybės, kurios apraizgę pedofilijos skandalą, leidžia manyti, kad britų medija grupių revoliucingas entuziazmas, panašėjantis į zelotizmą, kietais viešosios nuomonės rimbais plakantį popiežiaus ir Katalikų bažnyčios moralinio autoriteto stuburkaulį, didele dalimi inspiruojamas Britanijos politinio, kultūrinio ir verslo elito merkantilistinio intereso. Mano subjektyviu įsitikinimu, ši mobilizacija - mėginimas neutralizuoti didėjantį Katalikų Bažnyčios moralité svorį britų salyne, o ypač konservatyviuose, t.y. politiškai aktyviausiuose britų visuomenės sluoksniuose.

Albiono piliečių savimonės karkasas suręstas ant anglikonybės ir lojalumo karūnai - dviejų neatskiriamų ir vienas kitą ramstančių socialinės organizacijos pastolių. Bet kokia katalikybės interpoliacija į šioje binarinėje priklausomybėje suformuotą politinę/religinę piliečio savimonės struktūrą britų suvokiama, kaip rizika visam karaliaus Henriko VIII 1534 metais Supremato aktu padiktuotam projektui. Projektui, kuris Britaniją išplėšė iš popiežiaus totalitarinio vieningos Europos projekto, konstruoto ant krikščioniškos ideogramos pagrindų - preferencijos absoliučiai politinei popiežiaus ir Bažnyčios valdžiai. Romos vyskupo homogeniškasis paneuropinis projektas ir britų monarchijos politinė, o vėliau ir konfesinė opozicija jam, suformavo pamatinę šios salos piliečių skepsio viskam, kas dvelkia žemynine Europa, o ypač jos vieningu politiniu projektu, dvasią. Iš šio negatyvizmo formavosi gan unikalus britiškas politinis projektas, kuris, Albero Kamiu žodžiais tariant, gebėjo suderinti dviejų skirtingų totalybių polius - absoliučios sudievintos monarchijos ir taip pat susakralintos piliečių valdžios (demokratijos) principus (vėliau šį politinį projektą sėkmingai klonavo kitos europinės ir ne tik monarchijos).

Britams jų politinė sistema buvo ir yra daugiau nei politinio veikimo techné, tai yra jų etoso šerdis, tam tikra religinio ritualo profanacija sekuliarizuotoje sąmonėje, kuri savo turiniu yra stipriai susijusi su krikščioniškosios pasaulėžiūros reikšmėmis. Viktorijos epochos puritoniškasis kultūrinis kodas yra suprimityvinta šios krikščioniškos pasaulėžiūros apoteozė britiškame stiliuje. Ir štai šioje britiškoje tapatybės šerdyje vyksta eižėjimas.

Bus daugiau…

Rodyk draugams

Dalia Grybauskaitė: dviejų klaidų istorija.

Per pastarąsias kelias savaites prezidentė Dalia Grybauskaitė padarė dvi grubias klaidas. Klaidas, kurios valstybės vadovei, jei neapsunkins, tai tikrai nepalengvins gyvenimo. Reikia pasakyti, kad abi klaidos padiktuotos prezidentinės komandos nepatirties, ypač tos jos dalies, kuri kuruoja komunikacijos klausimus. Pirmą ir bene grubiausia klaidą prezidentė ir jos komanda padarė, kai nepasiruošę į prezidentūrą pasikvietė generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Kvietimas, kuris generaliniam prokurorui turėjo tapti nuosprendžiu (to tikėjosi daugelis) už sesers nusikalstamą veiką, nekokybišką prokuratūros darbą ir t.t., skirtingai lūkesčiams, tapo prokuratūros vadovo spaudos konferencija dėl išteisinimo ir pasiteisinimo Kauno pedofilijos byloje.

Visuomenę, kuri šią bylą laiko Lietuvos teisėsaugos sistemos moralumo ir efektyvumo lakmuso popierėliu, prezidentės atstovo spaudai teiginys, kad bylos tyrimas valstybės vadovei nekelia jokių klausimų ir rezultatai ją iš principo tenkina, privertė suabejoti prezidentės deklaruojamu neselektyviu požiūriu į blogai dirbančius valstybės pareigūnus. Dar daugiau, tokie prezidentės atstovo Lino Balsio teiginiai -  daugelį tiesiog suglumino.

Pasirinktoji prezidentūros formuluotė, vertinanti Algimanto Valantino veiklą bei šios formuluotės išimtinis susiejimas su Kauno pedofilijos bylos baigtimi, tapo strategine prezidentūros klaida. Klaida, kuri apnuogino prezidentės komandos, atsakingos už jos komunikaciją, silpnumą. Priimdama sprendimą dėl generalinio prokuroro, prezidentė siuntė politinę žinią dviem auditorijoms: paprastiems piliečiams, kurie trokšta prokuroro kraujo ir politiniam elitui, kuris nori prokuroro galvos dėl asmeninių politinių interesų. Abi auditorijos neišgirdo ir nesuprato prezidentės, arba suprato taip, kaip to mažiausiai reikėjo šalies vadovei.

Paprastam piliečiui pasiliko neaišku, kas šioje byloje prezidentę tenkina. Galbūt tai, kad byla apskritai pasiekė teismą? Būkim atviri, nedidelis pagrindas džiugesiui - visuomenė kitokio sprendimo nebūtų supratusi. O gal valstybės vadovei pasitenkinimą sukėlė tai, kad į teismą keliauja Andrius Ūsas? Nedidelės pergalės esama ir čia. Šiam žmogui kalėjimo sienos dabar bene geriausias sprendimas norint išvengti visuomenės linčo. Tiesa, dar lieka emigracija.

Naujienos iš prezidentūros pribloškė ir prokuroro kraujo ištroškusią LR Seimo daugumą. Tiek plūkęsi ir vargę parlamentarai iš valstybės vadovės išgirdo, kad „stengėsi” be reikalo. Nors prieš tai valstybės galva leido suprasti, kad generalinio prokuroro likimas priklausys nuo LR Seimo išvadų. Deja, nebepriklauso. Prezidentė pasiuntė žinią, kad situacija keičiasi ir visos pastangos sutvarkyti prokuratūros problemas nukeliamos vėlesniam laikui. Nenuosekli, spontaniška, sunkiai prognozuojama  - šie ir kiti epitetai prezidentės nedraugų lūpose dabar skambės solidžiau ir įtikinamiau.

Suprantama, jog pasikeitusi prezidentės laikysena - strateginis sprendimas su paliegusiu ir asmeniškai jai lojaliu generaliniu prokuroru stoti į kovą prieš korupciją ir CŽV kalėjimų istoriją norinčiais numarinti valstybininkais, paklūsta politinei pragmatiškai logikai ir gali būti vertinama, kaip kilni ir drąsi laikysena. Tačiau gerų norų neužtenka, tokiam prezidentės pozicijos pasikeitimui reikėjo sukurti tam deramą informacinį bei politinį lauką. To prezidentės komanda nepadarė. Todėl į pasikeitusius prezidentės prioritetus, kai kas sureagavo labai asmeniškai, kitaip tariant prezidentė įsigijo labai „nuoširdžių” ir stiprių priešų parlamente. To buvo galima išvengti, jei šiuo klausimu būtų padirbėta iš anksto. Deja, deja…

Nuostabą kelia ir prezidentės sprendimas Generalinės prokuratūros klausimą „išspręsti” garsiosios Kauno pedofilijos bylos rėmuose suorganizuojant improvizuotą generalinės prokuratūros vadovybės posėdį Daukanto rūmuose, kuriam, reikia suprasti, „pirmininkavo” pati valstybės vadovė. Kodėl reikėjo šio betarpiškos savęs susiejimo su nevykusiu prokuroru ir jo komanda? Manau, ir pati prezidentė nelabai turi atsakymą. Jei tai buvo mėginimas pademonstruoti, jog „situacija dabar kontroliuos prezidentė”, tai mėginimas nevykęs. Nes akivaizdžiai buvo justi, kad situacijos Daukanto rūmų vadovė nekontroliuoja. Nekontroliuoja dalykiniu požiūriu, t.y. ji negali būti preciziškai susipažinusi su prokuratūros darbu, o juo labiau konkrečia byla, tai nėra valstybės vadovės funkcija, tam ji ir laiko neturi. Todėl šalies vadovės sprendimas ir jos komandos nuolankus bei nekritiškas pritarimas tris valandas Lietuvai įrodinėti, jog „valstybė valdoma”, o po to pareikšti, kad savo pavaldiniui „kol, kas neturi jokių priekaištų”, buvo truputį ne laiku ir ne vietoje, o ir, minėjau, daugelio liko nesuprastas.

Kad ir kaip sunku bei nemalonu prezidentei pripažinti, tačiau sau spąstus valstybės  vadovė paspendė pati. Deklaruodama, kad jos sprendimai liečiantys valstybės pareigūnus: ryžtingi, greiti ir paremti aukštais etikos reikalavimais, Dalią Grybauskaitę įpareigojo kiekvieną sprendimą ar viešą gestą apskaičiuoti iki menkiausių detalių. Deja, šiuo atveju buvo paslysta. Valstybės vadovė ir jos komanda paslydo, nes įsivėlė į konkrečios bylos „tyrimą” bei viešoje erdvėje pakeitė savo nuomonę dėl kriterijų, kuriais remiantis turėjo būti vertinamas generalinis prokuroras ir jo darbas. Paslydo, nes manė, kad reitingų ir autoriteto užteks pateisinti galbūt teisingą, bet neargumentuotą sprendimą.

Kol kas visuomenė šį Algimantą Valantiną „išteisinantį” valstybės vadovės verdiktą nurašo prokurorų apgavikiškiems kėslams. Suprask, valstybės vadovę prokurorai apgavo. Ši „apgavystė” visuomenės sąmonėje bus toleruojama tol, kol prezidentė nesiims keršyti ją „apgavusiems” prokurorams. Jei keršys, tai visuomenė valstybės vadovės „neapsižiūrėjimą” pateisins ir atleis, jei ne - prezidentė bus nurašyta į „slabakus”. Ir visi jos pasiekimai keičiant ministrus ar nesąžiningus pareigūnus sodinant į kalėjimą virs tik smėlio smiltimis reitingų lentelėje. Per neapdairumą ir komandos nepasiruošimą valstybės vadovė įsivėlė į jai pačiai pavojingą flirtą su įaudrintos visuomenės sparčiai kintančia nuomone. Nereikia pamiršti, kad čia prezidentė prieš save nuteikė ir dalį LR Seimo daugumos atstovų. To prezidentei dabar mažiausiai reikia.

Antra, ir nemažiau grubi klaida, kurią padarė prezidentės komanda, atsakinga už komunikacijos klausimus, tai dienos šviesą išvydęs patarėjos Virginijos Būdienės interviu delfi.lt portale. Reikia pasakyti, kad interviu tonas ir ten dėstomos mintys daugelį nustebino. Pirma, patarėja sau leido prabangą aiškintis savo asmeninius santykius su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Antra, interviu metu buvo padaryta bent keletas politinių pareiškimų, vertinančių koalicijos darbą, o tai turėtų griežtai kirstis su prezidentės deklaruojama nepolitinių patarėjų koncepcija. Ir trečia, patarėja valstybės vadovę įvėlė į politiniu, teisiniu ir ideologiniu požiūriu jautrią religinių konfesijų ir valstybės santykio diskusiją. Įvėlė tokiu apgrabiu būdu ir taip ne laiku, kad net didžiausi Dalios Grybauskaitės simpatikai, kurie nekritiškai pritaria bet kuriam prezidentės sprendimui, dabar klausia, kodėl šis interviu ir kodėl dabar?

Keista, kad prezidentės komandos komunikacininkai neįvertino ir kitos svarbios aplinkybės, kad gerbiamos Virginijos Būdienės pasisakymai nuskambėjo dar neišblėsus audringiems prezidentūros sprendimų vertinimams Kauno pedofilijos byloje. Prezidentės ir jos komandos nedraugai kaip mat pasičiupo faktą, kad Grybauskaitės patarėja, užimdama Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrės postą, buvo aktyvi “Gender Loops” programos propaguotoja ir agitatorė. Suprask, ko tikėtis iš prezidentūros, kurioje sau šiltą vietą suranda įvairių netradicinių seksualinių orientacijų gynėjai. Asmeniškai tokį mėginimą sieti šiuos du nesusijusius klausimus laikau nekorektišku ir stokojančiu logikos, tačiau taip manančių yra mažuma. O ir griežtai strateginės komunikacijos požiūriu išklibusį (po prokuratūros klausimo sprendimo) prezidentūros, kaip moralės bastiono įvaizdį, vargu ar sustiprina neapgalvoti ir neparuošti patarėjų pasisakymai, atvirkščiai, šiam įvaizdžiui tik dar labiau kenkiama, taip silpninant ir prezidentūros politines pozicijas.

Nederėjo gerbiamai patarėjai veltis ir į viešą diskusiją su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Galiu suprasti Virginijos Būdienės norą į „vietą pastatyti” Mantą Adomėną, šis politikas nemažai nervų prigadino Švietimo ir mokslo ministerijai, o ir dabartinę prezidentūrą priverčia raukytis išgirdus jo vardą ir pavardę, tačiau, ar pasirinktas laikas ir forma patys geriausi, tuo didžiai abejoju. Dar didesnės abejonės apima, kai skaitant interviu išgirsti teiginius apie „konservatorių norą viską totaliai kontroliuoti”. Skambėtų įtikinamai, jei ne viena reikšminga detalė. Pastarasis kaltinimas gali būti puikiai peradresuotas pačiai prezidentūrai, o konkrečiau mano didžiai gerbiamai Daliai Grybauskaitei. Ryžtas ir politinio užsimojimo mastas, kuris iliustruojamas vis naujais prezidentės pareiškimais apie papildomos kontrolės reikalaujančias reformas, leidžia manyti, kad pačiai prezidentei „kontroliavimo” sindromas nėra svetimas.

Todėl gerbiamos patarėjos mėginimas apibendrinti vyriausybės darbą ir jos vykdomą švietimo reformą, nevisiškai teisingas ir tikslus, o ir įvelia prezidentę į bereikalingas intrigas. Suprantu, kad premjeras A.Kubilius ir jo vyriausybė tapo raiša antimi, kuri sunkiai judėdama galbūt sulauks savivaldos rinkimų, tačiau nereikia pamiršti, kad ši partija ir jos koalicijos partneriai kol kas dar turi, nors ir formalų, tačiau tautos jiems deleguotą mandatą ir su juo reikia skaitytis. Bent jau gerbiamai patarėjai.

Didžiausią netaktą patarėja parodė ir aptardama religinių konfesijų vietą Lietuvos švietimo bei ugdymo sistemoje. Grubiu ir tokio rango pareigūnei netinkančiu stiliumi ponia Būdienė religines bendruomenes, o konkrečiai Katalikų bažnyčią, „pastatė” į vietą. Nors mokyklose kryžių kabinimo klausimo Lietuvos katalikų bažnyčia nekėlė, tačiau dėl Vilniaus mero Viliaus Navicko nesugebėjimo suvokti klausimo delikatumo ir jo garsių postringavimų apie privalėjimą kabinti kryžius mokyklose, šis klausimas tapo labai svarbia vidaus politinės darbotvarkės tema. Kaip jau minėjau, pagundai savo nuomonę pareikšti neatsispyrė ir prezidentės patarėja. Pacitavusi visas įmanomas ir žinomas europines konvencijas, kurios atskiria bažnyčios ir valstybės kompetencijas viešo ir privataus veikimo sferose, buvusi Gedimino Kirkilo vyriausybės Švietimo ir mokslo viceministrė išreiškė neslepiamą pasipiktinimą bažnyčios noru bent kiek aktyviau reikštis žmogaus ugdymo procese.

Reikia pasakyti, kad formaliai prie patarėjos žodžių prikibti neina. Tačiau čia ir vėl koją pakišo subtilumo ir takto stygius, kuris bažnyčios hierarchus ir bendruomenę turėjo galutinai suerzinti. Atsakinėdama į žurnalisto klausimus gerbiama Būdienė mintimis nuklydo į žmogaus ugdymo tematikos svarstymus. Ką ir kaip patarėja mano esant alternatyva vaikų doriniam ugdymui mokyklose, galima pasiskaityt mano pateiktoje nuorodoje, galiu tik pasakyti, kad čia patarėja padarė tokių konceptualių klaidų, kad bent kiek besidominčiam švietimo sistemos nebiurokratine, o ideologine problematika, tapo aišku, kad ponia Budienė turi griežtą ir bekompromisę nuomonę, kuri grįsta dar prancūzų revoliucijos laikus menančiomis vertybėmis - bažnyčiai viešajame gyvenime vietos nėra. Deja, ši nuomonė ir jos dėstymas prieš prezidentę nuteikia nemažą dalį jos pačios elektorato, o ir suvisam įkalamas gilus pleištas tarp valstybės vadovės ir gan svarbios konfesijos (katalikų) hierarchijos. Patarėjai turėjo užtekti nuovokos nekomentuoti Vilniaus mero kvailokų iniciatyvų, o dar labiau reikėjo vengti veltis į diskusiją apie valstybės ir bažnyčios santykį.

Nežinau, ar prezidentei pastarųjų savaičių grubios klaidos apskritai leidžia manyti, jog jų būta (mano nuomone, bet koks neigimas būtų stačiai nelogiškas), tačiau stebint iš šalies negali nepastebėti keleto dalykų, kurie jau tampa bloga ir pačiai prezidentei bei jos institucijai kenkiančia praktika. Į akis krenta akivaizdus prezidentės komandos silpnumas viešosios komunikacijos ir tarpžinybinio/politinio bendradarbiavimo baruose. Gerbiamas Linas Balsys puikus kalbėtojas į mikrofoną ir kamerą, tačiau silpnokas komunikacijos strategas, tiesiog stinga žinių ir subtilesnio bei gilesnio strateginės komunikacijos teorijos ir praktikos išmanymo. Turiu įtarimą, kad gerbiamas Linas gan dažnai žvalgosi į ponios Audronės Nugaraitės pusę, kuri prezidentūroje vadovauja  Politinės analizės ir institucinių ryšių grupei. Toks žvalgymasis būtų suprantamas ir logiškas. Gerbiama Audronė yra pripažinta komunikacijos teoretikė, tačiau tik teoretikė, kurios praktinės strateginės komunikacijos žinios gan kuklios. Tiesa, gali būti ir visiškai atvirkščio varianto. Žmonės,  ypač konkurencinėje aplinkoje, nelinkę paminti savo ambicijų ir stengiasi save įtikinti, kad jie viską supranta ir gali daugelį klausimų spręsti vieni. Nors toks mąstymas pavojingas, tačiau dažnai sutinkamas. Bet kokiu atveju šios dvi prezidentūros grandys, kurioms vadovauja gerbiamas Linas ir Audronė, turėtų rodyti didesnę profesinę sinergiją.

Manau, kad šioms grandims nepamaišytų keleto profesionalų pagalba. Profesionalų, kurie savyje derintų politinio proceso ir strateginės komunikacijos išmanymo kompetencijas ir sugebėtų teikti siūlymus praktiniams strateginės komunikacijos sprendimams. Deja, dabar prezidentūroje to stinga. Kitaip negaliu paaiškinti prezidentės ir jos komandos klaidų, susijusių su prokuratūros „posėdžiais” prezidentūroje ir gerbiamos patarėjos pamąstymais, kurie prezidentę pristato nevisiškai korektiškoje šviesoje.

Rodyk draugams

Avataras, savižudybė, patriotizmas, terorizmas, pedofilija, ar visa tai palenda po prasmės tema?

Nespėjus įpusėti Naujųjų metų pirmajam mėnesiui įspūdžių, emocijų ir įvairių patirčių nors vežimu vežk. Ir kiekviena iš jų savaip įdomi bei priverčianti trumpai sustoti bei susimąstyti.
Tačiau apie viską nuo pradžių.

Prieš gerą mėnesį per pasaulį nuvilnijo žinia, kad tik atsitiktinumo dėka pavyko išvengti teroristinio akto lėktuve, skrendančiame iš Nyderlandų į JAV. Iš turtingo Nigerijos bankininko šeimos kilęs 23 m. juodaodis Umaras Farukas Abdulmutalabas (Umar Faruk Abdulmutallab) buvo pasiruošęs ore susprogdinti „Airbus A330-300″, kuriuo skrido 278 keleiviai ir 11 įgulos narių. Tik pastabaus ir drąsaus keleivio Džaspero Šuringos dėka pavyko išvengti kraupios nelaimės. Nutilus šių laikų didvyrio liaupsėms esminiu neįvykusios tragedijos klausimu, tapo noras suprasti ir suvokti jaunojo nigeriečio elgesio motyvus. Nesiplečiant ir per daug nesigilinant į peripetijas bei kilusios diskusijos turinį, reziumuojant galima teigti, kad visos ekspertų nuomonės ir išvados perdėm padrikos ir paviršutiniškos. Dominuoja senos froidistinės psichoanalizės kontūrai. Nepritapo visuomenėje, buvo neurotiškas, kupinas vidinių konfliktų ir t.t. Visi teiginiai ir mintys tarsi traukti iš XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios psichoanalizės pradžiamokslio. Problema ta, kad psichoanalitikės Karen Horney žodžiais tariant, „nėra idealių sąlygų psichoanalizei” ir visi teoriniai žmogaus psichinės struktūros ir elgesio modeliai privalo būti vertinami - suvokiant antropologinę šios problemos sudedamąją. O teroristo, konkrečiai Umaro Faruko Abdulmutalabo, atvejis kaip tik toks. Ta antropologinė sudedamoji, apie kurią čia kalbu - islamo radikali religinė, kultūrinė sąmonė, turinti labai stipriai išreikštą egzistencinio prasmingumo jausmą. Iš čia dažnai kyla naiviai suvedžiojamų teroristų romantinis idealas savo mesianistine misija. Tokiems žmonėms, kurių pamatinis buvimo šiame pasaulyje tikslas tiesos ir prasmės paieška bei kitų konversija į tai, kuo pirmieji tiki, padėti susivokti gali tik alternatyvi prasminė leksika ir kultūra. Vakarų pasaulis ir jo klasikinė prasminė leksika (helenistė/judokrikčioniška), F.Nyčės žodžiais tariant, jau senai mirusi. Kylą klausimas, kuo atsakyti tokiems žmonėms į jų nerimą ir iškreiptą norą žudyti vardan prasmės ir tiesos? Atkreipkite dėmesį, jog dauguma teroristų vienaip ar kitaip susiję su Vakarų kultūra. Dažnas iš jų puikiai žinojo Vakarietiškos kultūros teikiamas „vertes” ir „pranašumus”. Nepaisant to, prisidengdami Islamo skraiste metė šiai kultūrai iššūkį. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo pirmą kartą! (Terorizmas)

Nežinau, ar visuomet gerai kalbėti apie skaudžius savižudybės faktus net ir pačių kilniausių prevencinių tikslų vedinam, tačiau perskaitęs apie jauno abituriento savižudybę, kurios pagrindiniu motyvu tapo „nesėkminga meilė”, nesuturėjau. Pagalvojau, jog jaunojo teroristo ir jaunojo savižudžio istorija turi vieną esminę jas jungiančią fabulą. Tiek pirmasis, tiek antrasis savo radikaliu pasirinkimu mirti pamėgino spręsti ar išrišti gyvenimo prasmingumo rebusą. Vienas mirtį (susisprogdinimą) pasirinko kaip gyvenimą įprasminantį gestą, o antrasis, reikia suprasti, mirė (pasikorė) norėdamas išsivaduoti iš (be)prasmės egzistencijos gniaužtų. Paradoksalu, jog abiejų pasiryžusių mirti (teroristui per neapdairumą „nepasisekė”) motyvas identiškas ir metodas visiškai identiškas - mėgindami atsakyti į savo egzistencinio prasmingumo klausimą jie pasirinko savęs išeliminavimo iš dialogo su gyvenimu strategiją. Kitaip tariant, abudu geidė, kad gyvenimas su jais kalbėtų ir jiems atsakytų, tačiau save pasmerkęs teroristas „pervargo” nuo dialogo su mirtingaisiais ir pasirinko Alacho prieglobstį, o antrasis - tiesiog neturėjo jėgų klausti ir klausyti, ką jam kalba gyvenimas. Tiek vienas, tiek kitas savo apsisprendimą mirti buvo subrandinęs Vakarų kultūros kloduose, kuriuose prasmės ir mirties temą gražiai reziumavo A.Camiu. Jo nuomone, vienintelė likusi pamatinė filosofijos problema - savižudybė. Dostojevskio romano „Idiotas” personažo Terentjevo žodžiais, šią savižudybės psichologiją aprašo kaip begalinio maišto prieš savo lemtį „būti” psichologinę dramą. Terentjevas susirinkusiems pas kunigaikštį Miškiną nuosekliai ir šaltai dėsto savo argumentus už savižudybę, kuri kaip galimybė jam iškilo sužinojus, jog jis serga džiova ir greitai mirs. Jis kreipiasi į susirinkusiuosius „Aš mirsiu žiūrėdamas tiesiog į jėgos ir gyvybės šaltinį ir nepanorėsiu tos gyvybės! Jeigu aš būčiau turėjęs valią negimti, tai tikriausiai nebūčiau sutikęs gyventi tokiomis pajuokiamomis sąlygomis. Bet aš dar turiu galią mirti, nors atiduodu jau suskaitytas dienas. Nedidelė galia, nedidelis nė maištas”. Šie žodžiai radikali - teroristinės savimonės verta reakcija į mūsų kultūroje ir filosofinėje sąmonėje stipriai šaknis suleidusio nihilizmo ir jo šūkio „Kas mus nesužlugdo, tas sustiprina” mėginimą tarti esant galimybės pačiam žmogui save sukurti ar perkurti iš naujo. Tokia savižudybės ir savęs žudymo logika jau nebėra mūsų Vakarietiškos kultūros anomalija, ji tampa pačios kultūros šerdimi. Nyčiškas antžmogio (graikiško mito herojus) projektas tapo tik butaforija žvelgiant į tą „naujojo žmogaus” projektą, kurį mes regime nūdien. Besižudantys dėl „islamo” ar „nelaimingos meilės” etiniu požiūriu verti užuojautos. Todėl tokių akimirkų akivaizdoje nereikia drovėtis ir klausti savęs, ar mes esame tie, kurie M.Buberio žodžiais tariant, savo prasmingumo karkasą statome ant santykio AŠ-TU. Ir ar tokiomis nevilties ir skausmo minutėmis išlaikome pareigos (pabrėžiu) egzaminą - greta esančiam ištarti AŠ esu TU, o TU esi AŠ. Tada kai šalia mūsų esama sutrikusio ir mūsų pagalbos besišaukiančio žmogaus, o ir atvirkščiai, ar mes drįstame prašyti pagalbos savo giliausioje neviltyje. Juk gyvenime nereikia jokios rafinuotos psichoanalitinės išmonės, kad kitame žmoguje pažadintum smalsumą ir žingeidumą į gyvenimą žvelgti ne kančios ir nusivylimo akimis, o prasmės ir noro gyvenimui tarti TAIP pasiryžimu. Egzistencinės psichoterapijos pradininkas V.Frankl kalbėdamas apie egzistencinės nevilties diktuojamą norą viską spręsti radikaliai siūlo elgesio maksimą, kuri tokius žmones iš nevilties trauktų: „Gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą ir pirmą kartą būtum pasielgęs taip blogai, kaip ketini elgtis dabar” . Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo antrą kartą! (Savižudybė)

Manau, jog vadinamasis pedofilijos skandalas, čia tik mano subjektyviu įsitikinimu, galutinai apnuogino mūsų visuomenės opažaizdes. Didžiulė neapykanta vienas kito atžvilgiu, vieši televiziniai teismai ir linčo akcijos neturint įrodymų ir faktų, fariziejiškas teisingumas ir sadukiejiškas moralumas plūste plūsta iš tų lūpų, kurių sąžinę slegia ne mažesnės blogybės nei tų, kurie yra kaltinami. Ir tik kažkur kukliai savo vidiniame pasaulyje pasislėpusi mergaitė, ar kiti panašaus likimo vaikai, baikščiai žvalgosi į šonus klausdami, kada gi viskas baigsis. Nereikėtų apsigauti, čia nėra kovojama už mergaitės ar vaikų interesus. Suaugusių pasaulis su jam būdinga grobuoniška aistra gina savo „reputacijas”, „postus”, o veikiausiai tik paprastą ir nuzulintą skatiką. Šios visos pedofilijos istorijos atomazga ne dvi žmogžudystės Kaune, o paskutinės tikėjimo teisingumu ir žmogaus moralumu gėlės dedamos prie Lietuvos valstybės kapo. Tos valstybės, kurią šią akimirką išties verta palaidoti. Ir pamėginti pagalvoti apie naujos Respublikos kūrimą, juk šiai dvidešimtmetei (20 m. Lietuva nepriklausoma) laikas apsispręsti, kuo norima būti. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo trečią kartą! (Pedofilija)

Buvau maloniai nustebintas savo bičiulio, kuris diskusijos metu prie vyno taurės (aš, reikia pasakyti, negeriu jau keleta mėnesių) aistringai ir įtikinamai pasakė katalikiškas, tautines ir pilietines vertybes ginančią kalbą. Nuostaba buvo tokia stipri (bičiulio mat būta prisiekusio laisvamanio ir tvirto liberalo), kad nelabai turėjau ką ir pridėti. Prisipažinsiu, giliai širdyje pasidžiaugiau, jog visos šios slogios ir dažnai į neviltį ir beprasmiškumą orientuotos nuotaikos fone, atsiranda tokių nuoširdžių idėjinių ir vertybinių konvertų. Tokie maži bičiuliški pasisėdėjimai kartais leidžia mėgautis akimirkos žavesiu ir tikrumu par excellence. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo ketvirtą kartą! (Patriotizmas)

Jameso Camerono kino filmas “Avataras” kaitina aistras. Kiek uždirbs, ar bus tęsinys, o kas toliau? Turiu pasakyti, kad pagrindo tokiai lengvai isterijai esama. Būtų stebėtina, jei psichozė masių neapimtų žvelgiant į vaizdus, kurie su 350 mln. JAV dolerių kūrybiniu biudžetu ir krūva programinės technikos, buvo sukurti kaip tik tam, kad sukeltų lengvą isterijos formą. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad asmeniškai man filmas pasirodė nuobodus, bet čia emocijos. Žvelgiant ne emociškai, o technologiškai - filmas tobulas.
Jei atvirai, tai apie šį kino filmą prašnekau ne dėl jo išskirtinės vietos kinematografinės tradicijos paveldo archyvuose, bet dėl naujienos, kurią šiandieną perskaičiau. Naujiena skelbia, kad JAV kino teatrų lankytojai išgyvena depresiją po „Avataro” peržiūrų. To priežastis - iškylantys sunkumai sugrįžti į realybę ir žvelgti į šį „niūrų” pasaulį blaiviomis akimis. Geidžiama ir toliau likti tame palaimingame rojuje. Pamaniau pirmas kuklus žingsnis į realaus pasaulio pakeitimą virtualiu. Jei atvirai, pirmą kartą susimąsčiau apie tai, kas mūsų laukia, apie embrionizuoto/izoliuoto tipo sąmonės (žmogumi to jau nebevadins) egzistavimą žemėje, kuris išeliminuos pamatinį buvimo čia ir dabar prasmės klausimą. Tiesiog liks hedonistinės sąmonės srautų valdymo tinklas, kuris bus palaikomas dirbtinio intelekto sistemų, su išvystyta organų regeneracine infrastruktūra. Tokiai „gyvybės” ir egzistavimo formai terpti šioje žemėje yra ruošiamos visos sąlygos. Manau, kad žmogus ir pats nelabai supranta, ką gali vaizduotės ir technologijos simbiozė. Ką gali technologijos ir proto simbiozė, mes jau tai patyrėme Hirosimoje ir Nagasakyje. „Avataras” ir ši vaizduotės kontrolės ir valdymo ideologija, paremta technologiniais sprendimais, kaip tik ir bus tai, ką vadindami Pandora mes džiūgaujam. Prieš mirtį leidžiama ištarti paskutinį norą, kai kas pasirenka mirtį. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo penktą kartą! (Avataras)

“Prasmės ieškojimas - svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime, o ne instinktyvių potraukių “antrinis racionalizavimas”. Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą.”
Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai, 2008.

P.s Čia naktinėjančio žmogaus mintys. Nieko rimto!

Rodyk draugams