BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Harvardo universitetas laidoja Dievą. Kodėl?

Harvardo universitetas yra seniausia aukštojo mokslo įstaiga Jungtinėse Valstijose, įsteigta piligrimų. Harvardo Kolegija buvo įkurta 1636 m. Masačusetso įlankos Kolonijos Didžiojo ir Vyriausiojo Teismo balsavimu ir buvo pavadinta jos pirmojo geradario Džono Harvardo iš Čarlstauno garbei. Jaunas dvasininkas po savo mirties 1638 m. paliko savo biblioteką ir pusę turto naujajai įstaigai.

Tokiu trumpu įrašu būtų galima pradėti vieno prestižiškiausių pasaulio universitetų istoriją. Nuo to laikotarpio aukštoji mokykla pasikeitė neatpažįstamai. Dabar universitetas yra 35.6 mlrd. JAV dolerių metinį biudžetą valdanti institucija, kuri rengia JAV verslo, politikos ir teisės elitą. Baigti Harvardą, reiškia gauti sėkmingos ateities bilietą. Tačiau apie tai kitą kartą.

Amerikiečių savaitraštis NEWSWEEK išspausdino straipsnį pavadinimu “Tikėjimo krizė Harvarde”, kuriame pamėgino pažvelgti į kylančius “tikėjimo ir žinojimo” ginčus tarp progresyvų edukacinį avangardą atstovaujančių scientistinio požiūrio atstovų ir šios Alma Mater fideistų, kuriems “Tikėjimo” klausimas nemažiau opus nei “Žinojimo” problemos. Žurnalistė Lisa Miller pamėgino įdėmiau pažvelgti į šios diskusijos užkulisius ir turinį. Faktas, kad diskusija kilo XXI a. pradžioje vienoje seniausių ir turtingiausias akademines tradicijas turinčių mokslo institucijų JAV, jau pats savaime vertas dėmesio.

Diskusija kilo visiškai nekaltai, svarstant institucinio pobūdžio klausimą. Nors aukštoji mokykla prisistato “pačia geriausia”, tačiau situacija, susiklosčiusi studentų tarpe, kurie papildoma disciplina pasirinko “religijos mokslus”, labai jau keista. Pasirodo, Harvardas neturi aiškiai šią discipliną atstovaujančios ir už jos akademinius, profesinius ir kompetencijos klausimus atsakingos administracinės/akademinės struktūros. Analogas mūsiškei katedrai, fakultetui. Studentas, pasirinkęs religijos studijas, auditorijoje paprastai prieš savo akis išvysta ne teologą, religijotyrininką, o religijos klausimais “besidomintį” antropologą, sociologą ar psichologą. Švelniai tariant, keista situacija.

Tačiau NEWSWEEK žurnalistei ji nepasirodė jau tokia keista. Bendraudama su Harvardo administracijos atstovais ir profesūra Lisa Miller atliko preliminarius tyrimus, kurie atskleidė faktą, jog daugiau nei trečdalis Harvardo dėstytojų nepraktikuoja jokios religijos, o administracijoje tokių žmonių skaičius ir su visam perkopia penkiasdešimties procentų ribą. Kitaip tariant, universitete dominuoja sekuliarizuota akademinė kultūra, todėl žurnalistės nuomone, nieko stebėtino, jog tokioje aplinkoje būti tikinčiu/profesionaliu teologu ar praktikuojančiu tikėjimą religijotyrininku nėra lengva, o tai savo ruožtu, apsunkina ir religijos tematiką gvildenančios akademinės disciplinos institucionalizavimo klausimą. Patvirtindamas tokius žurnalistės spėliojimus, Harvardo kapelionas ir šio universiteto Krikščionybės istorijos profesorius Peter Gomes prisipažįsta, jog jam dažnai tenka atlaikyti nepagrįstus kolegų priekaištus, jog religija - visų pasaulio blogybių priežastis. Nors tokie teiginiai profesoriui kvepia senu marksistinės ideologijos anachronizmu, tačiau tai Harvarde vyraujančių nuotaikų atspindys, kurių nepastebėti neina. Pašnekovo teigia, jog neverta stebėtis, kad tokių nuotaikų paskatinti šią Alma Mater paliko ir paskutinieji religinės tematikos ekspertai.

Tai, kas diskusijos pradžioje turėjo tapti administracinio pobūdžio klausimo svarstymu - išvirto į diskusiją dėl religinės savimonės turinio ir jos daromos “žalos” visuomenei ir universiteto bendruomenei. XVIII a. pradžios volteriško tipo polemiką primenančios diskusijos pirmosiose gretose atsidūrė lingvistikos profesorius Steven Pinker. Universitete ponas Pinker laikomas “žvaigžde”, nes dėl savo įtaigaus ir šmaikštaus kalbėjimo stiliaus į paskaitas surenka iki 400 studentų. Jei tiksliai supratau, o kitaip suprasti ir neina, tai profesoriui pastarasis faktas leidžia manyti, kad jo esama visų akademinių disciplinų “žinovo”, kuris gali ir turi teisę “kompetetingai” dėstyti savo nuomonę religijos studijų klausimais. Asmeniškai, nežinau, ar tai labai reikšmingas rodiklis (studentais gausios auditorijos), žymintis žmogaus akademinę brandą ir minties genijų, tačiau šioje diskusijoje jis, regis, tapo vos ne lemiamu argumentu.

Profesorius Steven Pinker sukritikavo visus tuos, kurie universitete skleidžia “įvairias iracionalias ir erzinančias idėjas” (priminsiu, kad klausimas buvo apie kokybišką religijos studijų disciplinos dėstymą ir niekaip nesusijęs su asmeninių įsitikinimų aptarimu). Ypatingo jo dėmesio nusipelno “ypač erzinanti religija ir jos iracionali prigimtis”. Žurnalistės kalbinama universiteto “žvaigždė” leidosi svarstyti religijos temą - aiškiai leisdamas suprasti, kad šioji (jo ir daugelio kolegų nuomone) yra tik per klaidą modernioje visuomenėje užsilikusi nereikšminga senojo prietaringo pasaulio atgyvena. Religija ir jos tema, profesoriaus nuomone, greitu laiku taps tik religijos istorijos studijų objektu ir nustos būti bent kiek reikšmingesniu kasdienį, o juo labiau, akademinį gyvenimą veikiančiu faktoriumi. Reikia pasakyti, kad profesorius atlieka labai įdomų posūkį: nuo klausimo apie studentų teisę į kvalifikuotas religijos mokslų studijas, į pačią religijos ir ją išpažįstančiųjų kritiką. Tiek to, palikime šio nenuoseklaus diskursiškumo ydą profesoriaus sąžinei.

Reikia pasakyti, kad gerbiamam Steven Pinker nė motais, kad jį ir skeptiškai religijos adresu nusiteikusius jo kolegas, supa vienai ar kitai religinei konfesijai priklausantys studentai, kuriems profesoriaus ar jo kolegų “savaime suprantamas” religinės tematikos santykis su moksline problematika, t.y. šio santykio apskritai negali būti, nėra jau toks aiškus  ir suprantamas. Atvirkščiai, keliantis daug klausimų ir reikalaujantis profesionalaus ir šią sritį išmanančio žmogaus vertinimo. Tik ne Harvardo universitete. Universitetas religijos mokslų disciplinos dėstymui ieško ne profesionalų, o tų, kurie turi nuomonę apie religiją “apskritai”. Kitaip tariant, jei tau religija yra “mėšlas”, o tai jau irgi nuomonė, tai tu turi pilną teisę būdamas Harvardo profesoriumi aplikuoti ir gauti teisę dėstyti paskaitas, na tarkim “Mėšlinos religinės savimonės” tema. Groteskiška ir mažai tikėtina situacija - pasakys skeptikas. Galbūt, bet ir ne tokia jau nereali. Jei nėra institucijos, kuri puoselėtų disciplinarinę tradiciją ir jos paradigminę struktūrą, tai tarpdisciplininiuose (viskas yra vienis ir vienis yra viskas) apžavuose paskendęs intelektualus pižonas gali sugalvoti bet ką.

Mano nuomone, šie profesoriaus pasisakymai, tapo puikia iliustracija to primityvaus ir dažnai paviršutiniškai religinę tematiką suvokiančio akademinio elito pavyzdžiu. Švietimo epochai priklausančios klišinės frazės “apie išlaisvinantį nuo prietarų mokslą ” ir “mokslą, kaip žmonijos progreso ir gerovės” garantą, Harvarde tapo vos ne normatyvaus turinio scientistinės ideologijos mantra, kurią noriai kartoja tie, kurie apie vadinamuosius “prietarus” žino tik tiek, kiek yra skaitę iliustruotą Bibliją vaikams, o apie islamą yra girdėję iš kanalo CNN pranešimų. Tokią išvadą darau ne tik aš, bet ir NEWSWEEK žurnalistė.

Kuo viskas baigsis Harvardo universitete, ar studentai turės galimybę religijos mokslus studijuoti kvalifikuotai, parodys laikas. O man ši diskusija pasirodė įdomi tuo aspektu, jog ji galimai nurodo libertalistinės ideologijos prigimtinę gravitaciją į ad absurdum argumento lauką. Absoliučios laisvės, niekieno nevaržomo viešo ir privataus veikimo idėja yra šios ideologijos šerdis, kuri dažnai nesiskaito su kitokia nuomone ir visus abejojančius šios ideologijos teisumu nurašo į “tamsuolių” ir “neišmanančių” gretas. Šios “harvardiškos-libertalistinės” retorikos pamėkles galime atpažinti ir Lietuvoje. Jas ir jų keliamą grėsmę labai taikliai apibūdino filosofas Alvydas Jokubaitis, kuris teigia, kad

Jeigu pasauly liktų tik liberalus požiūris į žmogų ir visuomenę, kokiam atstovauja liberalai, neliktų to, kas labiausiai domina rašytojus ir filosofus: neliktų Dievo, neliktų metafizikos, sudėtingesnius reikalavimus keliančių moralinių hierarchijų. Jeigu liktų tik liberalus mąstymas, liktų tik negatyvi laisvė, toks nesudėtingas politinis principas - nedaryti žalos kitiems, gerbti kitų žmonių teises, o visos filosofinės problemos, kurios tiek amžių kankino žmones, būtų neišspręstos”.

Galima daryti iki skausmo žinomą, suprantamą ir, manau, teisingą išvadą. Žmogus, rėkiantis apie jo varžomas laisves ir kitus laikantis tamsuoliais, paprastai kitų atžvilgiu yra didžiausias despotas, savo despotizmą dažnai pateisinantis lėkštais ir naiviais argumentais.

Rodyk draugams

Ko Andrius Kubilius gali pasimokyti iš Davido Kamerono? Apie Didžiąją Britaniją po krizės.

Paklausus tūlo lietuvio, kokiam politiniam flangui priklauso premjeras A.Kubilius, retas, kuris suklystų atsakydamas - konservatoriams, o ir teiginiui, jog tai svarbus žmogus Lietuvoje nekiltų noras prieštarauti. Tačiau lietuviams esama ir kito nemažiau svarbaus konservatyvių pažiūrų politiko. Tiesa dar ne premjero, bet greitai juo tapsenčio - Davido Kamerono (43). Daugelis jo vadovaujamai konservatorių partijai pranašauja triumfą pavasarį vyksiančiuose Britanijos parlamento rinkimuose. Regis savo sėkme neabejoja ir pats Kameronas. Reikia pripažinti, kad mūsų emigrantams, o ir čia likusioms jų šeimoms, šis politikas, kur kas reikšmingesnis nei mūsų besiblaškantis premjeras. Artimiausiu metu tik nuo charizmatiškojo brito politikos efektyvumo priklausys ar emigracijai save pasmerkusių ir jų šeimų artimųjų piniginės pilnės tokiais pačiais tempais, kaip iki krizės. Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų Davidas Kameronas atsakinėjo amerikiečių savaitraščio NEWSWEEK apžvalgininkui Stryker McGuire.

Jūs esate labai populiarus Britanijoje. Rinkėjams jūs patinkate. Tačiau apklausos rodo, kad jūsų partijos populiarumas nėra jau toks įtikinamas. Daugelis apklaustųjų teigia, kad konservatorius renkasi ne todėl, kad jiems patinka partija, o todėl, kad nepatinka leiboristai. Ar prieš rinkimus šios nuotaikos jums nekelia nerimo?

Klausykit, aš pers savo gyvenimą dar nė karto nesu sutikęs politiko, kuris būtų patenkintas savo reitingais. Nesu aš jokia išimtis. Ir sau, ir partijai nuolatos kartoju, kad mes privalome stengtis būti geresni. Tačiau vargu ar atsiras prieštaraujančių teiginiui, kad partijos populiarumas ir įdirbis tikrinami rinkimuose. Šiuo aspektu mums metai buvo pavykę. Jei prisiminsime savivaldos rinkimus ir rezultatus, kurių pasiekė partija mums ypač svarbiose apygardose, tai turėtumėte sutikti, jog metai mums buvo sėkmingi. Nereikia slėpti ir to fakto, kad žmonės labai nepatenkinti leiboristų vyriausybe, tai mums išėjo į naudą. Nepaisant to mums reikėtų labiau pasistengti, jog rinkėjai balsuoti ne „prieš”, o „už”. Tvirtas ir aiškus pasitikėjimas būsima vyriausybe ypač svarbus. Šalis yra apimta recesijos. Žmonių palaikymas ir supratimas ypač reikšmingi kalbant apie sprendimus, kurių reikės imtis. Todėl partijai sakau, kad prieš musų akis atsiveria labai sudėtingų darbų ir iššūkių metas.

Ar galėtume įvardinti tris darbus, kuriuos padarysite tapęs premjerus per pirmąsias keleta darbo dienų. Darbus, kurie aiškiai parodytų jūsų kitoniškos politikos kryptį, neleisiančią jūsų tapatinti su leiboristų trylikos metų valdymo stiliumi?

Pirmasis darbas, tai pergalė Afganistano kare. Nuo pirmųjų dienų kibsiu į šį reikalą. Tarnaujantiems Afganistane išmokas padidinsime dvigubai. Antras, nemažiau opus klausimas - valstybės biudžeto deficitas. Susipažinę su biudžeto planu kitiems metams, kurį pristatė Alistair Darling, mes likome priblokšti. Tokio neatsakingo, nenuovokaus ir neprofesionalaus biudžeto projekto dar nesu matęs. Todėl pirmas darbas, kurį atliksime su kabinetu, tai biudžeto peržiūrėjimas išlaidų mažinimo ir pajamų didinimo linkme. Trečia ir labai svarbi darbų kryptis - valstybinio/biurokratinio aparato mažinimas. Šalyje esama tiek daug kontroliuojančių institucijų, kad žmogus norintis dirbti savo tiesioginį darbą to negali normaliai daryti. Daugiau laiko sugaištama įvairių deklaracijų pildymui ir tikslinimui nei tiesioginei veiklai.

Po rinkimų paveldėtumėte vieną labiausiai praskolintų Europos Sąjungos valstybių. Kai kurie ekonomistai Britaniją lygina su ant finansinės katastrofos ribos balansuojančia Graikija. Biudžeto deficitas stulbinantis, ką planuojate daryti, kad sumažintumėte šį deficitą ir tuo pačiu neblogintumėte viešojo sektoriaus paslaugų kokybės (ligoninės, mokyklos)?

Aš nesutinku su nuostata, kad kokybiškoms paslaugoms reikia išimtinai didelių pinigų. Pasižiūrėkite į verslo pasaulį. Šią sunkią ekonominę akimirką verslas mažina išlaidas, tačiau nuo to paslaugų kokybė nenukenčia. Atvirkščiai, kai kur ji net gerėja. Tačiau tenka pripažinti, kad daliai paprastų britų, tokie teiginiai atrodo neįtikėtini ir beveik iš stebuklų sferos. Aš kartojau ir kartosiu, kad aukščiausios grandies biurokratai švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuje gauna per didelius atlyginimus, o ir jų skaičius yra išpūstas. Atlyginimus, kaip ir šių pareigybių skaičių, privalu mažinti, o sutaupytas lėšas reikia nukreipti tiesiai moksleiviams ir jų mokytojams ar medicinos įstaigoms ir medikams. Viešojo sektoriaus atlyginimai, išskyrus mažiausias pajamas gaunančius, privalės būti mažinami, pensijinis amžius prailgintas. Sutinku, kad tokias mintis keista girdėti iš opozicijos lyderio, tačiau realybė yra tokia.

Ar nesibaiminate, jog daugelio Europos valstybių palaikytas griežtesnės finansų sistemos kontrolės modelis taps apynasriu Sičio finansinėms institucijoms ir jų dinamizmui, kuriuo taip didžiuojamasis jau gerus du dešimtmečius?

Ne griežtesnis reguliavimas, o efektyviai veikianti sistema ir struktūra turėtų būti prioritetas. Todėl mes patys planuojame Anglijos bankui suteikti didesnius įgaliojimus reguliuoti finansines institucijas ir jų veiklą šalies teritorijoje. Be abejo, čia reikia ir tam tikros bendra-europinės koordinacijos ir aš nesu prieš. Tačiau privalu atsiminti, jog pagarba kiekvienos valstybės interesui išlaikyti didesnę ar mažesnę kontrolę savo institucinei sąrangai turi būti puoselėjama.

Jūs nuolatos pabrėžiate, kad norite „solidžių bet ne vergiškų” santykių su Amerika. Kai kas šį jūsų pasakymą interpretuoja, kaip lengvą spyrį Toni Bleirui. Kas jūsų nuomone Blairo-Busho santykiuose buvo ne taip ir kaip tai galėjo pakenkti Britanijos interesams?

Didžiausia šių santykių problema - Toni Bleiro nenoras formuluoti aiškius nors ir nevisai malonius klausimus. Na pavyzdžiui: Irako karo eiga, šalies atkūrimo planai ir jo kontrolė. Dabar visa ši situacija kelia labai daug klausimų. Deja, jie nebuvo užduoti, kai to labiausiai reikėjo. Turiu pasakyti, kad situaciją tokioje perspektyvoje matau ne tik aš. Bendraujant su kolegomis iš Respublikonų partijos sulaukių tų pačių pastebėjimų. Jų nuomone, kai būdavo tinkamas laikas ir vieta kelti klausimus iš pono Bleiro jie jų neišgirsdavo. Tai ir yra problema. Manau, kad nei Margarit Thatcher, nei John Majoras, o juo labiau Winston Churchill nebūtų taip pasielgę. Nors mes nepamirštame, kad šiuose santykiuose esame jaunesnieji partneriai, tačiau žinome, kad galime ir nemažai pasiūlyti.

Jūsų pirmtakai Tony Blair ir Gordonas Brownas savo partnerystę su JAV administracija mezgė nelengvais periodais. Karas Irake, pasaulinė ekonominė krizė, kaip galvojate, kokią perspektyvą ir kokius bendrus tikslus galėtumėte formuluoti ir jais pasidalinti su prezidentu Obama?

Esminę mano ir prezidentu Obamos tikslų bei planų bendrystę įžvelgiu užsienio politikos sferoje. Izraelio-Palestinos konfliktas, Irano klausimas, kova su terorizmu ir dar aibė kitų sričių, kurios mūsų šalis ir mane asmeniškai su prezidentu suartina. Ypatingą svarbą teikčiau sutampančiam mūsų požiūriui į klimato kaitos problemas. Būtų puiku, jog mano ir partijos pergalės atveju turėčiau galimybę prie klimato kaitos problemos darbuotis kartu su prezidentu Obama. Be abejo, negalime pamiršti Afganistano. Tai bus pirmasis ir opiausias klausimas, kurį turėsime aptarti su prezidentu Obama. Afganistano darbų, kuriuos reikės nuveikti, sąrašas labai ilgas, todėl veiklos tikrai užteks.

Imigracija, ekonominis klestėjimas ir galiausiai gili recesija. Britanija labai stipriai pasikeitė nuo jūsų jaunystės dienų, ką jums reiškia būti britu 21a.?

Mano nuomone, tai vis dar didi šalis. Būti britu - priklausyti multikultūrinei, sėkmingų ir tradicijas puoselėjančių, bei asmenines laisves mylinčių žmonių bendruomenei. Bendruomenei, kuri yra ambicinga ir stengiasi būti pavyzdžiu kitiems. Nors dabar išgyvename sudėtingą laikotarpį, tačiau mes jį įveiksime ir tapsime tik dar labiau sustiprėjusiais.

Daugelis ekspertų teigia, kad ekonominio atsigavimo pagrindu turėtų būti naujos ekologiškos ir inovatyvios technologijos. Jūsų nuomone, ar Britanija turėtų pasekti šiomis rekomendacijomis ir tapti naujųjų technologijų ir inovacijų centru?

Manau, kad taip. Nors reikia prisipažinti, kad geriausias laikas ir proga jau praleisti. Buvusioms vyriausybėms šie klausimai menkai rūpėjo. Todėl ir matome paradoksalią situaciją, kai Vokietijos Freiburgo miestas generuoja tiek saulės energijos, kiek visa Didžioji Britanija kartu paėmus. Esu optimistas ir manau, kad net ir šioje situacijoje galime atsigriebti. Turime planų pasitelkus agresyvią „žaliosios politikos” strategiją populiarinti hibridinius ir elektrinius automobilius, saulės ir vėjo energiją.

Britanija gali pasigirti pačia geriausia aukštojo mokslo sistema pasaulyje. Jūsų nuomone, ar ši sistema išnaudoja visas savo galimybes?

Tikrai ne. Mūsų mainų ir studentų atvykimo iš užsienio programos labai silpnos. Dažnai gabūs studentai iš Kinijos, Indijos, Brazilijos negali pas mus atvykti dėl sistemos netobulumo. Sistema reikalauja ženklių patobulinimų nes tie žmonės, kuriuos mes prarandame dėl jos netobulumo - mūsų ateities gerbūvio kūrėjai.

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Buvęs JAV prezidentas nori išgelbėti pasaulį. Nuo ko ir kam?


Meacham: Kaip jūsų nuomone per pastaruosius keleta dešimtmečių pasikeitė pasaulis ir kokie esminiai iššūkiai mūsų laukia per artimiausius keleta metų?

Clinton: Norint apie tai kalbėti reikia nusibrėžti gaires - teisingas gaires. Kas liečia mane, tai griežtai asmeniškai, šių gairių ieškau ir jas atrandu mūsų dienų pasaulyje. Nepaslaptis, kad mūsų karta yra pasiekusi tokį abipusės priklausomybės lygį, kokio žmonijos istorija nėra žinojusi iki dvidešimto amžiaus pabaigos. Galime tai vadinti globalizacija. Tačiau taip sakydami suvokiame, kad kalbame ne tik apie prekybą ir laisvą bei lanksčią ekonomiką, bet apie kur kas gilesnius bei platesnius priklausomybės „vienas nuo kito” modelius. Nors ir anksčiau turtingos pasaulio šalys tarpusavyje buvo glaudžiai susiją bei darė viena kitai įtaką, tačiau interneto atsiradimas, išaugusios galimybės laisvai keliauti, auganti migracija bei mokslinės tiriamosios veiklos mainai stipriai pakeitė šio priklausomybės veidą. Šių dienų pasaulis, o tuo pačiu ir mes, vienas su kitu taip surišti, jog pasigirstančias kalbas apie galimas „skyrybas” ar „išsiskyrimus” laikyčiau beprasmiškomis. Akivaizdžiai matome, kaip įvykiai vienoje ar kitoje šalyje veikia Artimųjų Rytų procesą ar Afganistano bei Pakistano situaciją. Jei atvirai, tai lieka tik vienas klausimas, kokio pobūdžio įtaką ši tarpusavio priklausomybė daro mums: teigiamą, neigiamą ar tokią ir tokią? Mano atsakymas, jog šiuo metu patiriame dvejopą įtaką tiek teigiamą, tiek neigiamą.

Vadovaujuosi paprasta, tačiau esminė prielaida. Kalbėdami apie XXI a. perspektyvas privalome suvokti ir įsisąmoninti, kad pagrindiniu mūsų kartos uždaviniu privalo būti noras riboti neigiamas ir sustiprinti teigiamas tarpusavio priklausomybę sąlygojančias jėgas. Jei manęs pasiteirautumėte, kaip tai padaryti, prisipažinsiu, jog su atsakymais galiu suklysti ir aš. Tačiau ir šioje (klaidos) situacijoje niekam neuždrausta savęs paklausti, ką asmeniškai galiu padaryti, jog šią globalią ir įvairiose sferose besireiškiančią tarpusavio priklausomybę paversčiau galimybe, o ne mūsų potencialą ribojančiu veiksniu. Noriu labai aiškiai akcentuoti, jog asmeniškai rėmiau ir remsiu tik tokį globalios integracijos modelį, kuris jo teikiamomis vertėmis leis naudotis ne tik stambiesiems politikos ir verslo žaidėjams, bet ir paprastiems žmonėms. Mano nuomone, tai turėtų tapti pirmine sąlyga ne tik JAV, bet ir kitoms valstybėms, kurios ieško galimybių naudotis ir išnaudoti tarpusavio priklausomybės teikiamus privalumus.

Kaip jau minėjau ši globali tarpusavio priklausomybė gali būti veikiama ir neigiamų jėgų, o ir atvirkščiai, pati dažnai virsta neigiamus procesus skatinančiu veiksniu. Todėl čia matau galimai tris problemines sritis, kurios mano nuomone kelia nemažai klausimų, o ir skeptikams suteikia puikių argumentų prieš globalią integraciją.

Pirma, ką matome pažvelgią į šių dienų pasaulį, tai sparčiai išaugusias netolygaus ekonominio vystymosi sąlygas. Daug kur šlubuojančias sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas. Nepatikėsite, tačiau šio tipo problemos yra tapę įsisenėjusiais skauduliais ne tik atsilikusioms šalims, bet ir išsivysčiusioms. Tokio spartaus socialinės nelygybės augimo, kokį matome šiame laikotarpyje, jau neteko regėti nuo 1970 metų. Pasitelksiu savo asmeninį patirtį. Mano antrosios prezidentės kadencijos metu amerikiečių pajamos buvo išaugę vidutiniškai dvidešimt procentų. Pastaruoju laikotarpiu stebim kardinaliai priešingą situaciją - pajamos ženkliai krenta. Ir taip beveik visame pasaulyje.

Antroji problemų virtinė: terorizmas, etniniai konfliktai, pandeminiai gripai, pasaulinė ekonominė krizė, visa tai žaibo greičiu gali išplisti po pasaulį, o ir dažnai taip įvyksta. Jau nekartą turėjome galimybę įsitikinti, jog tarpvalstybinės sienos nieko nereiškia.

Trečiasis sudėtingų problemų mazgas yra ekologija ir globalus atšilimas. Daugelis iš mūsų nesuvokia, o ir sąmoningai ignoruoja tą faktą, kad žemė nėra nekintanti. Ji kinta ir gana sparčiai.

Todėl negalėčiau sutikti su tais, kurie kritikuoja dabartinį JAV prezidentą Obamą dėl jo noro įvairias problemas spręsti vienu metu. Sutinku, kad kiekvienas iš mūsų turime savo galimybių ribas. Tačiau reikia nepamiršti, kad šiame sudėtingame ir sparčiai kintančiame pasaulyje dabarties lyderiui keliami labai aukšti reikalavimai. Prezidentas turi spręsti įvairias problemas ir dažnai tuo pačiu metu. Jei jūs esate motina, be abejonės jums aktualu, jog vaikas išvengtų rizikos apsikrėsti kiaulių gripu (tam reikia organizuoti operatyvią skiepų programą), arba jei jūs esate Rocky Mountain girininkas jums ekologinė problematika, kaip niekad aktuali, nes taip giliai Šiaurės Amerikoje įvairių termitų pakenkti medžiai dar niekuomet nebuvo. Taigi, prezidentas privalo imtis spręsti įvairias problemas ir vienu metu. To priežastis labai paprasta - jos visos tarpusavyje tampriai susietos.

Kartais apima neįtikėtinai pakilus ir malonus jausmas, kai suvoki kokiu tampriu ir giliu ryšiu viskas susieta. Tarkim kalbant apie dabartinę JAV sveikatos apsaugos sistemos reformą ir jos numatomą privalomą sveikatos draudimą. Kai kam atrodo, jog tai yra socialinis ir griežtai su politiniais interesais saistomas sprendimas. O aš pasakysiu, kad ne tik. Mano nuomone tai ir ekonominis sprendimas, kurio įgyvendinimas turės labai didžiules ir toli siekiančias pasekmes JAV ūkiui. Nors daugeliui atrodo, kad reformai reikalingi 900 mlrd JAV dolerių yra labai didelė suma, noriu pasakyti, jog lyginant mūsų skiriamas lėšas vienam gyventojui (17% BVP) su Šveicarija (11% BVP) ir mūsų kaimynais kanadiečiais (10 % BVP) atrodome pakankamai kukliai. Lyginamieji dydžiai leidžia matyti, jog šių šalių BVP dalis skiriama sveikatos apsaugos sistemai leidžia po šia sistema “paslėpti” beveik visus gyventojus. Kitaip tariant visiems garantuota aukštos kvalifikacijos sveikatos apsaugos sistema leidžia formuoti pakankamai aukštą gamybinį ir vartojamąjį potencialą turinčią ekonomiką. Nors mums patiems atrodo, jog pinigų skiriame nemažai, tačiau faktas tas, kad vis dar didelė dalis amerikiečių yra eliminuoti iš sveikatos apsaugos sistemos. Pirmaujančios pasaulio ekonomikos stengiasi sveikatos apsaugai skirti nemažiau nei 6% savo BVP, tai laikoma vienu iš konkurencinio pranašumo rodiklių. Atrodo, kad mes jį atitinkame ir su kaupu pranokstame, tačiau nereikia pamiršti, kad daugelis iš šių šalių už mus ženkliai mažesnės. Todėl pradėtą reformą laikau tiek ekonomine, tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos. Ji apima visas šias gyvenimo sritis.

Visoms mano aptartoms problemoms kilti pagrindine priežastimi laikyčiau įvairaus pobūdžio nestabilumą ir sparčiai prastėjančias gyvenimo sąlygas. Čia ypatingai atskiro aptarimo reikalauja neturtingų šalių problematika bei jos specifika. Reikia prisipažinti, jog iš pat pradžių buvau skeptikas kalbant apie tiesioginės pagalbos (pinigais) teikimą šioms šalims. Visuomet maniau, kad tokioms valstybėms ir jų piliečiams svarbiau ne tiesioginė pagalba, o galimybių kurti savo ateitį patiems užtikrinimas. Jūs aišku galite man paprieštarauti sakydami, kad tokių galimybių įgyvendinimui kelią užkerta korupcija. Tačiau ir čia manau, jog tai nėra didžiausia problema minėtosioms galimybėms plėtotis. Mano patirtis leidžia daryti išvadą, kad korupcija tarpsta ten, kur esam tam tikro pasitikėjimo ir noro keistis savo jėgomis vakuumo. Tokiame vakuume korupcija ir nesąžiningumas sparčiai veši ir tarpsta. Bernie Madoff kurį laiką niekeno nekontroliuojamas galėjo siautėti finansinėse rinkose. Tačiau JAV teisingumo sistemai ir piliečių nepasitenkinimui prispaudus prie sienos šis žmogus patyrė gėdingą pabaigą federaliniame kalėme.Vien ko vertas Pietų Korėjos spartaus ekonominio augimo fenomenas, kuris kiekvieną dieną buvo lydimas korupcijos skandalų. Sekant mano jau minėta logika visi šie pavyzdžiai leidžia matyti, kad žmonių sąžiningumas ir noras siekti aukštesnių gyvenimo standartų gali nugalėti, bet kokius korupcijos sąlygotus stabdžius ir užkardas. O tai jau ne finansinės ar pagalbos maistu klausimas. Tai yra švietimo klausimas.

Kita opi problema, kurią matau šių dienų pasaulyje - turtingų valstybių nenoras keistis ir keisti savo ekonominės veiklos modelį. Iki ekonominės krizės stipriausia ir stabiliausia pasaulio ekonomika laikyta ES (po krizės situacija pasikeitė priklausomai nuo to kaip buvo į ją reaguojama atskirų valstybių) savo tarpe turėjo tik keturias šalis ratifikavusias Kioto protokolą: Danija, Švedija, Vokietija ir Didžioji Britanija. Daugeliui atrodo, kad aplinką tausojančių ekonominių modelių diegimas stabdo ekonominę plėtrą, o tai savo ruožtu diktuoja ir sustabarėjusį požiūrį į šių modelių diegimą praktikoje. Reikia pasakyti, jog taip manantys stipriai klysta. Ekonomikos, kurios investuoja į atsinaujinančios energetikos resursus naudojančių technologijų plėtrą, kur kas sėkmingiau kopia iš krizinės duobės. Deutsche Bank (Vokietija) vargu ar būtų galima apkaltinti perdėta meile kairuoliškam žaliųjų pažiūrų flangui, tačiau jo atliktos studijos Vokietijoje parodė, jog per pastaruosius metus su atsinaujinančios energetikos projektais dirbančios bendrovės sukūrė papildomų 300,000 darbo vietų. Brėžiant analogiją su JAV, tai sudarytų 1.2 milijono papildomų darbų vietų. Ir čia tik skaičiai iš saulės ir vėjo energetikos projektus vystančios ūkio šakos.

Danija naudoja net 25 procentus vėjo jėgainių generuojamos elektros energijos. Tačiau vis dar kai kas drįsta teigti, jog tai neįmanoma. Buvusio prezidento Busho administracija atliko tyrimus, kurie parodė, kad analogiška elektros energijos kiekį galėtų generuoti ir savo reikmės naudoti JAV ūkis, tačiau tam reikia sukurti tokios energijos perdavimo infrastruktūrą ir ją integruoti su esamais ir galimais vartotojais. Prisipažinsiu, jog truputį buvau nusivylęs, kaip pinigai skirti atsinaujinančios energetikos projektams ekonominio stimulo plane buvo paskirstyti. Turbūt suprantate apie ką kalbu…

Meacham:Jūs esate žmogus, kuris įtaką darote įvairiais būdais, kaip viešas asmuo, politikas ir filantropas. Norėjau jūsų pasiteirauti, o kokios pagrindinės kliūtys maišo pasiekti jūsų įvardintų tikslų ir uždavinių? Gal pagrindinis trukdis kultūrų skirtumai ?

Clinton: Kartais taip. Tarkim vertinant mano jau minėta sveikatos apsaugos sistemos reformą manau, kad daugelis iššūkių su kuriais susiduriame yra kultūrinio pobūdžio. Mes amerikiečiai linkę manyti, kad viskas, ką mes sukuriame ar tai kas gali būti įvardinta, kaip amerikietiška yra geriausia pasaulyje. Taip mes galvojame ir apie savo sveikatos apsaugos sistemą.Tam tikra prasme toks šios sistemos vertinimas yra teisingas. Mes turime pačią geriausią vėžio diagnozavimo ir gydymo sistemą pasaulyje, širdies ligų diagnozavimo ir gydymo programą, tačiau neviska čia gražu ir tobula. Iki tobulumo dar labai toli. Opiausia šios sistemos problema - jos finansavimo modelis. Jis grįstas principu, kuris leidžia didesnę dalį sveikatos apsaugos mokesčio dengti darbdaviui. Situacija susiklostė taip, jog darbdaviui neturint griežto įpareigojimo lėšas pervedinėti į šią sistemą, daugiau nei 50 % piliečių negali efektyviai naudotis sveikatą gydančiomis paslaugomis.

Mano nuomone, opozicija sveikatos apsaugos sistemos reformai ar atsinaujinančių energetinių resursų diegimui yra tiesiogiai susijusi su informacijos ir žinių stoką, na ir aiškų su jūsų minėtomis kultūrinėmis nuostatomis. Daugelis žmoniu pripratę gyventi jau išbandytais modeliais ir nelinkę keistis bei keisti aplinką. Jei prieš eilę metų buvo matoma ir patiriama, kad spartus ekonominis augimas privalo būti siejama su sunaudojamos žalios naftos kiekiu, o asmeninė gerovė įsivaizduojama su automobilio litražu ir gebėjimu kuo didesniais kiekiais deginti kurą, tai taip mąstantys vargu ar linkę ką nors keisti.

Meacham: O ką patartumėte tiems, kurie sako, jog moderniame pasaulyje neina susikalbėti ir bendri tikslai daugiau nei sunkiai įgyvendinami? Jų nuomone, mes niekada nesusikalbėsime. Ar jums ši tema neaktuali?

Clinton: Man ji aktuali ir labai aktuali. Manau, jog pagrindinis ateities iššūkis, kurį privalės įveikti turtingos šalys - sustabarėjimas, na o skurdžiosios turės stiprinti savo kompetenciją ir įgūdžius įvairiose viešo gyvenimo sferose. Galų gale visų iššūkių ir problemų turinys ir pagrindas vienodi. Mano nuomone geriausiai “šio bendro pagrindo” klausimus aptarė filosofas Ken Wilber. Jo nuomone, visas pasaulio susikalbėjimas yra konstruojamas ant pamatinio požiūrio į save ir aplinką bei kitų požiūrio į save ir mus. Tokia nuostata turėtų būti kertinė kalbant apie mūsų galimybę susitarti įvairiais klausimais, kai pasaulyje esama tiek daug skirtingų žmonių ir kultūrų. Tiesa nereikia būti naiviais, tai ne visuomet leis išvengti karų, konfliktų ir kitų nesusikalbėjimų. Deja, pasaulis taip suręstas, kad kartais tenka imtis kraštutinių priemonių. Todėl susitarimą ir tam tikrą bendrystę bus galima pasiekti tik tuomet, kai suprasime ir imsime vertinti vienas kito indėlį į kiekvieno iš mūsų sukuriamą, kuriamą ir puoselėjamą gerovę, kai suprasime, kad dėl pralaimėtų rinkimų nereikia kelti riaušių ir žudyti opozicionierių. Naiviai galvoju? Su tokia išvada nesutinku. To galima pasiekti jei turtingos šalys atras drąsos įveikti savo sustabarėjimą, o neturtingosioms bus suteiktos galimybės tobulėti.

Tiek vienu, tiek kitu atveju ypatingą svarbą teikčiau nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Jos yra visų permainų viltis. Tą sakau turėdamas labai konkrečią asmeninę patirti. Tapęs JAV prezidentu skatinau aktyvų NVO įsijungimą į aktualių problemų ir klausimų svarstymą. Ir pasakysiu efektas buvo stulbinantis. Daugelis problemų pajudėjo iš mirties taško. Jei atvirai, tai esu ypač patenkintas tuo kaip NVO bendradarbiavo su mano administracija. Tokią praktiką reikėtų skatinti ir dabar. Tiesa ne kalbomis, o konkrečiomis lėšomis.

Aš visuomet atsimenu Ruandą ir jos prezidentą Paul Kagame bei tai ką jis padarė. Tie darbai, kuriuos šis žmogus nuveikė pasitelkęs NVO pagalbą, išties neįtikėtini. Bet mano nuomone svarbiausia yra tai, jog šis žmogus pastatė genocido memorialą. Tai pati didžiausia pasaulio kripta, kurioje ilsisi 300.000 genocido aukų. Man patiko Kagame mintis, kurią jis išsakė memorialo atidarymo metu, “Visa tai mes darome tam, kad patys sau pasakytume rūsčią tiesą, jog žudėme vienas kitą. Tačiau šiandien esame tam, kad susitikę su šia tiesa veidas į veidą su ja ir atsisveikintume visiems laikams”. Šie žodžiai virto konkrečiais darbais ir konkrečiomis programomis. Ruandos valdžia pradėjo steigti kaimelius, kuriuose gyventojams buvo nemokamai dalinama žemė ir trobesiai, su sąlyga, kad kaimynystėje galės apsigyventi kitos etninės grupės atstovai. Moterys iš skirtingų etninių grupių kooperuojasi pindamos krepšius ir vėliau juos pardavinėdamos visame pasaulyje. Kiekvienas suaugęs vyras - neatsižvelgiant į etninę priklausomybę - vieną dieną mėnesyje eina valyti gatves. Ir nesvarbu ar jis turtingas, ar vargšas -  tą daro visi. Jie žvelgia vienas kitam į akis ir tarsi sako, “Na mes praėjome visą genocido pragarą. Tačiau dabar esame čia ir viską pradedame iš naujo.” Norėčiau, jog ši mintis būtų to pasaulio, kokį aš norėčiau matyti, metafora.

By Jon Meacham | NEWSWEEK
Publikuota Gruodžio 21, 2009

Versta: http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Moteris gali ir nori mylėti…40 metų ne riba.

Nenumaldomai artėja Naujieji Metai. Kiekvienas juos pasitinkame savaip. Vieniems tai pragariškų buvusiųjų palydėtuvės, kitiems tai naujų galimybių laikas. Tiek vieniems, tiek kitiems tai posūkio taškas, bent taip turėtų būti arba tikimasi, kad bus. Deja, gyvenime, kaip ir kine, ne viskas apskaičiuojama, ne visos siužetinės ir dramaturginės linijos nuspėjamos. Tuo įsitikinau asmeniškai. Bet apie tai kitą kartą.

Tuo tarpu apie gyvenimo nenuspėjamumą šiandieną norėčiau pasvarstyti į pagalbą pasitelkęs amerikiečių psichologę Judith Sills ir jos naująją knygą „Ir vėl apsinuoginti” (Getting Naked Again). Dėmesį į amerikietės knygą atkreipiau naršydamas savaitraščio Newsweek internetinę versiją. Žurnalistės Pat Wingert ir Barbara Kantrowitz paskutiniajame 2009 metų savaitraščio numeryje pamėgino pažvelgti į artėjančius 2010 metus brandžių moterų akimis. Moterų, kurios patyrė išsiskyrimo (su vyru ar partneriu) kartėlio jausmą ir puoselėja viltį vėl pamilti ar būti mylimos kitais metais. Neįtikėtinas amerikietiškas praktiškumas.

Taigi, mano jau minėtosios savaitraščio žurnalistės, pasitelkdamos psichologės Judith Sills įžvalgas, mėgina rekonstruoti šios amžiaus grupės (40-60 metų) moterų savijautas ir kontekstus, kuriuose šios savijautos tarpsta. Ką reiškia vienatvė šio amžiaus moterų grupei, kokiomis formomis ši vienatvė, o ir dažnai gniuždantis skausmas, reiškiasi, ką moteris gali, o ir turi, padaryti, kad iš savo gyvenimo išgintų liūdesį ir skausmą, galėdama mylėti ir būti mylima? Reikia pasakyti, kad psichologinės paradigmos tolerancija argumentum ad hominem, knygos autorei ir žurnalistėms, leidžia daug dalykų svarstyti ne iš šono, o iš vidaus, t.y. kalbėti ne tik apie kitas moteris, bet ir apie savo patirtį. Tokio tipo subjektyvizmas man patinka tam tikra asmeninio liudijimu forma, kuri tekstui ir aptariamai temai suteikia gyvybingumo ir tikrumo.

Turbūt reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl gi vyras (teksto autorius), perkopęs trisdešimties metų ribą ir savo tinklaraščio erdvę pildantis suprantamomis ir įskaitomomis temomis, lenda ten, kur net senukas S.Froidas privalėjo pripažinti patyręs fiasko. Laikausi principo: kuo kuklesni žmonės, tuo didesni užmojai. O jei rimtai, ši tema man pasirodė reikšminga bent keletu aspektų. Neseniai buvau sutikęs savo seną draugę, kuri beveik patenka į aptariamų moterų kategoriją: 39-erių metų amžiaus, išsiskyrusi, „besimėgaujanti” atsitiktiniais romantiniais santykiais ir nuolatos primenanti apie ją draskantį vienatvės jausmą, leidžianti ilgesingus vakarus su knyga ir arbatos puodeliu. Tačiau paklausta, kodėl save įkalino tokioje būsenoje, niekaip nesugeba atsakyti. Pasidarė smalsu… Kita vertus, ir vyriška šio amžiaus (nuo 40 m iki 60 m) tarpsnio rizika nuklysti „į kairę” leidžia manyti, jog toks elgesys neatsitiktinis ir daugelis atsakymų slypi ne tik vyriškame libido, bet ir keturiasdešimtmečių bei vyresnės kartos moterų elgesyje. Kitaip tariant, ir čia cherche la femme. Tai va, smalsumas ir dar kartą smalsumas.

Pradėjęs skaityti straipsnį suvokiau, jog taip rašyti ir mąstyti gali tik moteris/ys, kurios romantiškumą ir šekspyriškos meilės godas supranta labai praktiškai. Minėtoji klinikinės psichologijos ekspertė Judith Sills iš karto atkreipia dėmesį, jog moterims nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties, ypač patyrusioms išsiskyrimo kartėlį, likti „vienišės erdvėje” yra pavojinga. Jos nuomone, ši būsena atrodo viliojanti, tačiau iš ties tai tam tikra emocinio ir dvasinio paralyžiaus forma.

„Išsiskirti ar skirtis sulaukus 42 m ar 60 m ir tą patį patirti būnant 22 m yra du radikaliai skirtingi dalykai”, teigia psichologė Sills. Be to, naujų santykių užmezgimas „moterims su patirtimi” ir toms, kurios savęs dar ieško universiteto bendrabučiuose ir klubuose, reikalauja visiškai skirtingų strategijų, o ir motyvų. Va taip va, meilė yra strategija. Ir tai yra sakoma moteriai, kuri gyvenime yra mačiusi šilto ir šalto…Hmm…

Anot Sills moterys, kurių amžius perkopęs keturiasdešimt ir kurios pasimatyme paskutinį kartą buvo prieš gerus penkiolika ar dvidešimt metų, paprastai patarimo, kaip elgtis ir ką daryti lipant iš „vienišės būsenos”, teiraujasi savo vedusių draugų ar draugių. Sills nuomone, tai nėra pats efektyviausias metodas gauti bent kiek naudingos ir aktualios informacijos. Jos nuomone, šio amžiaus moterys klysta tikėdamosis, kad naujo draugo ar vyro klausimą „išspręs” jų draugai. Laiku ir vietoje ištraukdami „laimingą bilietą” (vyrą), kuris ilgą laiką slėpėsi jų draugų ar pažįstamų tarpe. Deja, sėkmė aplanko retą. Čia linkęs sutikti su Sill argumentais. Dažnos buitinės piršlybos baigiasi nesėkme ir tik patvirtina faktą, jog draugai, nors ir priešingai galvotų, jūsų taip gerai nepažįsta, kad galėtų ištarti lemiamą „mes galvojame, kad jūs vienas kitam tinkate”.

Psichologė neaplenkia ir savo asmeninės patirties. Pasakodama apie save prisipažįsta, jog jai visai būtų pravertę keletas naudingų patarimų, kaip pradėti viską iš naujo ir vėl judėti vyro ir moters santykių ritmu. Šios moters nuomone, esminė klaida, kurią daro jos kartos atstovės, tai nenoras pripažinti, kad galimybė mėgautis kvaitulinga meile, nors ir teko išgyventi skyrybų skausmą, egzistuoja kiekvieną akimirką. Tačiau tam, jos nuomone, reikia pastangų ir valios.

Nustebino tai, kad knygos autorės duomenimis, moterys, priskiriamos 40 m ir 60 m amžiaus grupėms, yra labiausiai linkusios į lėtinės savižudybės formas. Alkoholizmas, rūkymas, narkomanija - rykštės, kurios kiekvieną kartą metams bėgant vis skaudžiau plaka moterį ir jos kūną. Tai leidžia daryti išvadą, kad šios amžiaus grupės moterys yra labiau linkusios į depresyvumą. Kas mano griežtai subjektyvia nuomone diktuoja irzlaus ir sunkiai pakeliamo elgesio formų atsiradimą santykiuose su vyrais, kurios dažnai perauga į nemenkus konfliktus ir nesusikalbėjimus. Todėl, Sill nuomone, moteris labiau privalo kontroliuoti save ir daugiau laiko skirti savęs mobilizavimo praktikoms. Pastaroji išvada, švelniai tariant, nustebino. Nors esu vyras, tačiau tokio seksistinio požiūrio sulaukti iš moters, ir dar psichologės, nesitikėjau.

Kitas svarbu faktas, kurį Sill nuomone privalo įsisavinti moteris, kad meilė, kurią ji patyrė 25 m su žaviai įdegusiu jaunuoliu, jau nepasikartos. Naujai ateinanti meilė bus kitokia. Jos nuomone (su kuo aš visiškai sutinku), moteris, norinti pradėti viską iš naujo, turi suprasti, kad nauja, tai nėra seno reanimavimas. Deja deja, daugelis moterų to nesupranta ir blaškosi sentimentalioje jausmų jūroje. Nori Petriuko iš Jonavos, su kuriuo maloniai burkavo apsikabinę vyno butelį vasara alsuojančiame miesto parkelyje, o prieš akis regi jau pasiraukšlėjusį ir ne visuomet korektišką vyriškį. Tuomet, Sill nuomone, prasideda nesėkmių maratonas. Tam trūksta to, anam trūksta kito ir t.t. Sukuriame savo nevykusių pasimatymų ir mėginimų ištraukti iš „vienatvės liūno” sąrašą.

Klausiate, ką daryti? Ogi aiškiai sau pasakyti, kad išsiskyriau tik todėl, kad idealas prasilenkė su realybe. Tad ar verta kartoti tą pačią klaidą ieškant „idealybės” ir vėl. Turbūt, kad ne. Tad, Sill nuomone, prieš kiekvieną mėginimą vėl stoti į santykių vėžes, reikia nepamiršti, jog laikas nėra šio amžiaus moters sąjungininkas. Todėl privalu pasidaryti labai aiškų sąrašą - siūloma iš 22 punktų, kokio partnerio ar vyro moteris ieško. Tada pirmyn…
Ir dar daug įvairių ir praktiškų patarimų moterims, kurios jau perkopė savo keturiasdešimties metų riboženklį, tačiau po skaudžių išsiskyrimų tikisi vėl megzti gražius ir romantiškus santykius.

Gaila, tačiau atsakymų į klausimus, kurie man kirbėjo po susitikimo su bičiule, Newsweek tekste neradau, o ir nedaug kuo galėjo pagelbėti nuorodos ir į Judith Sills knygą. Nepaisant mano liūdinčio ir nepatenkinto smalsumo supratau vieną esminę tiesą, kokia abstrakti ir paini meilės tema bebūtų, ji visuomet išliks Nr.1 kiekvieno iš mūsų asmeninėje gyvenimo darbotvarkėje.   

Tad mano mielos moterys, ypač tos kurioms keturiasdešimt ir viršaus, nesijauskite rutinoje paskendusiomis pilkomis pelytėmis. Jums ir jūsų kartos moterų problemų aptarimui garbus JAV savaitraštis skyrė nemažai vietos. Tad pasitikdamos 2010 m, jei esate vienišos, nesuprastos ir įskaudintos nepamirškite, kad tai tik savijauta, o ne gyvenimo in principium. Beje, šis paraginimas būti optimistiškiems galioja ir vyrams. Jei gyvenimas dar gali kuo nors nustebinti tuos, kurie velka sunkią gyvenimiškos patirties naštą, tai tai gali įvykti 2010 m. ir tai bus meilė. Taip mano Newsweek.

Rodyk draugams

Patarėjas ir draugas…Kaip gyvena JAV prezidentas?

Interviu su Valerie Jarrett, JAV prezidento Baracko Obamos asmenine drauge ir patarėja tarpžinybiniams ir visuomeniniams klausimams.

Norėjau jūsų paklausti, kaip prezidentui sekasi adaptuotis šioje uždaroje Baltųjų rūmų erdvėje? Rinkimų metu jis ne kartą išreiškė nuogąstavimą, jog jam tai bus nelengva.

Prezidentas ir dabar jaučiasi nevisiškai prisijaukinęs šią erdvę. Neslėpsiu, jis patiria įtampa. Kalbantis su juo tenka išgirsti sentimentalius pasvarstymus apie tai, kaip jis norėtų nueiti į jo taip mėgstamą knyginėlį (Čikagoje) ir pabendrauti su paprastais žmonėmis. Tačiau tenka susitaikyti su mintimi, kad gyvenimas kardinaliai pasikeitė ir šios galimybės Obama daugiau nebeturės. Nors ir kaip sunku tai pripažinti.

Savu laiku Arabijoje gyveno kalifas Harun al-Rashid, kuris maskuodamasis paprasto žmogaus rūbais išeidavo į gatvę pasižiūrėti, kuo gyvena mirtingieji…

[Juokiasi] Manau prezidentui tai patiktų. Žmonių ratas, kuris prezidentą supa kiekvieną dieną yra labai siauras. Kita vertus, mūsų kaip patarėjų uždavinys šį ratą išplėsti ir suteikti prezidentui galimybę susipažinti su kuo įvairesnėmis idėjomis ir požiūriais. Savo uždaviniu laikome kuo platesnio ir įvairias idėjas generuojančio bendradarbiavimo ir bendravimo modelio sukūrimą, kuris leistų prezidentui priimti efektyvius sprendimus. Malonu žinoti, kad prezidentas mumis (patarėjais) pasitiki ir suteikia mums galimybes šį ratą plėsti, pristatant jam kuo įvairesnes idėjas ir požiūrius.

Jūs paminėjote „siaurą žmonių ratą” supantį prezidentą. Kai kurie žmonės pastebi, jog tai išimtinai vyriška draugija, toks savotiškas „berniukų klubas”. Šiame klube esate vienintelė moteris, kaip jaučiatės?

Nenorėčiau sutikti su pastaraisiais teiginiais. Jei tai paslėptas klausimas apie prezidento norą ir galimybes dirbti su stipriomis ir savimi pasitikinčiomis moterimis, tai atsakau, prezidentas gali ir dirba su stipriomis ir savimi pasitikinčiomis moterimis.

Jei atmintis neapgauna, iš karto po laimėtų prezidento rinkimų pirmoji pora pareiškė, jog pasistengs atrasti laiko vienas kitam jaukioje ir neįpareigojančioje aplinkoje už Baltųjų rūmų sienų, kur nors miesto restorane ar kavinaitėje. Norėjau paklausti, kaip sekasi?

Reikia pripažinti, jog idėja puiki. Kita vertus ne paslaptis - tokią idėją įgyvendinti gali būti sunku.

Tai ar pavyko prezidentui ir poniai Obamai išvykti už Baltųjų rūmų sienų ir jaukiai laiką praleisti vienu du, kur nors restorane ar kavinaitėje?

Kiek aš žinau, tai prezidenas ir ponia šiuo malonumu - pabūti dviese netrukdomiems - neturėjo galimybės pasinaudoti. Prezidentui teko susitaikyti su tikrove. Bet kuri jo išvyka išprovokuoja didžiulį šurmulį ir daugelio žmonių nuolatinį ir nenutrūkstamą darbą užtikrinant jo ir jo šeimos saugumą. Sunku įsivaizduoti, kiek daug organizacinio darbo reikėtų atlikti, kad prezidentas, kur nors mieste, netrukdomas galėtu papietauti. Gatvės uždaromos, visi aplinkiniai pastatai tikrinami, restoranas, kuriame vakarieniauja prezidentas su žmona, tampa tvirtove. Per daug žmonių ir per daug šurmulio, tą prezidentas puikiai supranta. Baltuosiuose rūmuose esama puikių alternatyvų. Na tarkim, kino teatras, kur prezidentas su malonumu kviečia savo draugus ir bičiulius.

O ar prezidentas ir pirmoji ponia kartais nesijaučia izoliuoti?

Šiuo požiūriu nuostabi vieta yra Camp David (JAV prezidento poilsio rezidencija). Atvykę čia prezidentas ir pirmoji ponia mėgsta vairuoti savo lauko kartus. Mergaitės čia kviečiasi savo draugus ir gali niekeno netrukdomos mėgautis privatumu. Ši vieta nuostabi erdvė prezidentui ir jo šeimos poilsiui - mėgaujantis gamtos bei bičiulių draugija. Jei atvirai, nė karto neteko girdėti ponios Michelle nusiskundimų dėl jos dabartinės padėties. Viena ko jai stinga, tai tų galimybių, kur nors spontaniškai išvykti.

Spaudoje buvo kilęs šurmulys, kurią bažnyčią prezidentas ir jo šeima pasirinks savo religinei praktikai. Prezidentas iki šiol neapsisprendžia.

Kol kas taip. Tačiau reikia pasakyti, jog prezidentas jau keletą kartų lankėsi bažnyčioje (Vašingtone), o ir Camp David yra bažnyčia, kurioje prezidentas su šeima gali lankytis. Be to, reikia pripažinti, kad tokie prezidento šeimos apsilankymai yra nemenka našta ir pačiai bažnyčiai. Kiekvieną kartą įrenginėti metalo detektorius nėra didelis malonumas…

Pastaruoju metu prezidentas priėmė kelis jautrius sprendimus, kurie nuvylė net ir jo ištikimiausius sąjungininkus. Ar jūs prezidentui sakote tai, kas nėra labai malonu klausyti?

Absoliučiai taip. Noriu pasakyti, kad prezidentas iš manęs išgirsta ir pozityvias, ir negatyvias nuomones, kurios liečia jo priimamų sprendimų vertinimą. Kita vertus, prezidentas nėra iš tų, kurie miegotų ant savo reitingų laurų. Šiuo aspektu prezidentas nėra neurotiškas. Jis nebijo priimti sprendimus, nors jie ir gali pakenkti jo reitingams.

Autorius Jeffrey Bartholet | NEWSWEEK
2009 m. gruodžio 21 d.

Versta http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams