BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie girtą humorą

Tarpinė pakopa tarp socializmo ir kapitalizmo yra alkoholizmas.

Norman Brenner

Subtilus humoras intelektualios draugijos privilegija. Rizikuoju suklysti, tačiau visos didžiosios kultūros, kaip taisyklė, esti kokybiško humoro avangardas, kuris geba atskleisti įvairialypėje metaforinėje kalboje koduojamą bendruomenės kultūrinio paveldo ir dabarties realijų subtilumą bei niuansizmą. Humoras tampa reikšmingu galios įrankiu, veikiančiu bendruomenės nuotaikas ir pasaulėžiūrinius branduolius. Kokybiškas humoras neįmanomas be intelektualaus ir subtilaus humoristinio teksto mediatoriaus, o brandžios ir dinamiškos visuomenės idealas negali būti realizuotas praktikoje, jei humoras lieka tik periferiniu viešojo gyvenimo reiškiniu. Ironija ir autoironija - būtina sąlyga, kaip dabar mėgstama sakyti, sveikai visuomenei rastis.

Lietuviai su malonumu veizėja įvairius proginius televizinius opusus, kurie kritiškąją auditorijos dalį kaskart verčia aikčioti dėl televizinių profesionalų bukumo ir fantazijos stygiaus, o galiausiai įtikina ir visiškai atsisakyti vaizdadėžės. Tokių šviesėjančių galvų kaskart vis daugėja. Tačiau jų nepakanka, kad dominuojanti televizinė eklektika susigėdusi trauktųsi iš mūsų viešojo gyvenimo centro į jai ir priklausančią periferinio reiškinio zoną. Kol kas tenka taikstytis su įkyrių televizinių personažų brukama propaganda. Tikėkimės neilgai.

Tuo tarpu mūsuose jau tapo tradicija, jog balandžio pirmosios  - melagių dienos (keista, jog katalikiškame krašte švenčiama tokia šventė, juk anot Kristaus - „velnias yra melo tėvas”), šventimas tampa šiokiu tokiu įvykiu - oficialia, visų Lietuvos humoristų ir humorą suprantančių bei vertinančių, švente. Išskirtinė šios dienos dominantė -  progine retorika atmiežtas televizinių kanalų mėginimas ironizuoti bei parodijuoti lietuviškąją kasdienybę. Privilegijuotais(!) televizinių humoreskų personažais tampa prieš ironizuojančius(?) ir parodijuojančius(?) žandro „klasikus” besigūžiantys politikai. Lietuvoje tapo įprasta dėti lygybės ženklą tarp politinės satyros ir humoro général. Politikai, virtę klounais, ir klounai, virtę politikais, yra lietuviškos kasdienybės surrealism, kuris jau nieko nebestebina.

Dar daugiau, pati televizija Lietuvoje tapo humoro kolosu, kurį mėgdžioja  ar nerašytu standartu laiko didžiuma lietuvių. Štai ir vakar po ilgų vaikštynių su šunimi keletui minučių prisėdau prie kalbančios ir rodančios dėžutės. Planavau paveizėti į ilgai anonsuotą humoro vakarą. Intrigavo tai, jog  eteryje turėjau išvysti patį velnią. Mano giliam liūdesiui to padaryti nepavyko, nes TV ekrane išvydau ne įtaigų pinčiuką, o renginį vedantį girtą žmogų. Nustebau, jog televizijos kanalas, kuriam jau grėsė galimybė netekti transliuotojo licenzijos, vakaro „vinimi” pasirinko girtą renginio vedėją, atsiprašau, nepasirinko, o pačiam leido rinktis, koks girtumo laipsnis tinkamas lietuviško humoro įtaigumui sustiprinti.

Nusenęs vyriškis nerišlia kalba mėgino polemizuoti su Dievu(?), reikia manyti, kad vakaro dramaturgine fabula turėjo tapti velnio ir Dievo polemika. Nepavyko. Dievas neapsikentęs velniui priminė, kad alkoholio/alkoholikų reklama TV eteryje leidžiama tik po vienolikos. Tačiau tik su velniui(?) priderančiu avantiūrizmu buvo atšauta, jog jau vienuolika, nors laikrodis tą akimirką rodė devynias valandas vakaro. Tikra bulgakoviško Volando magija. Laikrodžio rodyklės girto velniūkčio paliepimu šokinėja kaip nori. Ši ne juoktis, o verkti verčianti mizanscena buvo pagardinta besikartojančiomis muzikinėmis klišėmis ir politinio teatro lėlių subukėjusiais žvilgniais, kurie stebėdami to vakaro varjetė žvaigždės blankų pasirodymą nejuto nė menkiausio diskomforto. Charakteringas sumiesčionėjusio provincialo bruožas - negebėjimas vertinti situacijos delikatumo laiku priimant sprendimą šalintis gėdingos ir garbės nedarančios draugijos. Ši charakteristika (su retomis išimtimis) galioja visai mūsų politinei bendruomenei.  Vakarykštis vakaras su kaupu tai patvirtino.

Stebina tai, jog TV kanalo vadovybė neteikia jokių komentarų ir nesiima jokių veiksmų prieš savo darbuotojus, kurie į eterį išleido girtą žmogų. Kalbėti apie paties „girto velnio” personažo likimą neverta. Savo pasirodymu jis gan sėkmingai įtvirtirtino humoro „klasiko” statusą šio žanro ribas susiaurindamas iki girto kolūkiečio leksikos. Regis, jog dabar Lietuvoje pakaks būti girtam idant galėtum pretenduoti į auditorijos leipulį sukeliančio humoristo statusą. Ir tik pamėginki tokio „humoro” nesuprasti, tuoj būsi apšauktas pavyduoliu ar neprogresyviu konservatorium. Beje, pastarasis vakaras galėjo tapti, o ir manau tokiu taps, pavyzdžiu, kaip eteryje galima išvengti alkoholio reklamos apribojimų. Dabar eteryje bus galima reklamuoti ne alkoholį, o patį alkoholiką. Dar daugiau, alkoholiką, kuris mūsų vaikučių renkamas vienu mėgstamiausių TV personažų. Visiems tiems, kurie postringauja apie mūsų demokratijos sustabarėjimą ir suklerikalėjimą teks prikąsti liežuvius. Viešojoje erdvėje pas mus apstu silikoninių deivių, girtų pinčiukų ir vienos nakties žygdarbiais besipuikuojančių „visuomenės veikėjų”, o dabar, kaip alkoholio pramonės magnatai teigia, ir alkoholio gėrimo kultūrą(?) išmanančių tiesioginio eterio gurmanų. PAMIRŠKITE GERĄ SKONĮ IR TAKTĄ - IŠMUŠĖ PADUGNIŲ IR NEVYKĖLIŲ VALANDA. MŪSŲ DEMOKRATIJOS VARDAS - GELTONOS SPALVOS HUMORAS!!!

Vive la vanité, la bêtise, la naïveté!

Rodyk draugams

Įspūdis…

Neverta stebėtis, kad greta kilnaus jausmo ūglių rangosi juos naikinantys cinizmo demonai - gyvenimas, tačiau liudna, jog cinizmas dangstydamasis kilnumu ir virsdamas mieščioniška ideologija, iš tikrumo (autentiškumo) žemės raunančia paskutinius jautros Kitam daigus, į tave mėgina prabilti moralite tonacijomis. Didžiulis netaktas…

Rodyk draugams

Motinos vagys, melagės?! Televizinis teisingumas…

Kilniomis ir gražiomis idėjomis dangstomas nesąžiningumas ir melas tampa ypač bjauriu, kai šiomis idėjomis dangstytis pasišauna žmonės, be skrupulų paminantys bet kokią moralę. Nors gal ir nevertėtų stebėtis, nes Lietuvoje jau tapo simptomiška, kad didžiausiais moralės apologetais tampa tie, kurie su morale turi tik tiek bendro, kad jų moralės apibrėžimas remiasi į tris kertinius žodelius: sočiai, daug ir kitų sąskaita.

O dabar apie viską nuo pradžių. Nesu didelis įvairių pokalbių laidų a la Oprah Winfrey šou gerbėjas. Tokiam santūrumui turiu savas priežastis. Tačiau tai, ką šį vakarą atsitiktinai išvydau vieno televizijos kanalo eteryje, lengvai nustebino.

Trumpas ekskursas… Prisipažinsiu, kad visos lietuviškos tapatybės problemos ir klausimai, kuriuos kėlė filosofai A.Maceina, S.Šalkauskis, o postmoderniame diskurse savaip žavingai pratęsė N.Putinaitė, asmeniškai išlieka vis dar aktualiomis. Patikėti viena iš versijų, kurią siūlo mano minėtieji mąstytojai, man vis pristinga kažkokio “gyvo” ir tikro, lietuvišką charakterį apnuoginančio tipažo. Kitaip tariant, klausimas kas yra lietuvis, asmeniškai man lieka vis dar atviru.

Paklausite, kam čia kergiu moralę, televiziją ir lietuviška tapatybę? Ogi štai kodėl. Kaip jau minėjau, turėjau “malonumo” šį vakarą pasižiūrėti televizinę laidą (”Valanda su Rūta”). Tema: motinystės pašalpos ir ar sąžiningai, ar nesąžiningai šios pašalpos mokamos moterims, kurios tikėtina prieš motinystės atostogas savo darbines pajamas pasididino.

1. Atsakau, kodėl čia moralė?

Yra tokia žurnalistė Rūta Grinevičiūtė, kuri valdininkų ir politikų armiją, besinaudojančią įstatymo landomis, verčia drebėti, taip, kad jokia kita “instancija”, apart Rūtos “paskutiniosios”, to nepajėgia (valio už principingumą). Tačiau, pasirodo, šis žurnalistinis teisingumas yra labai jau subjektyvus bei butaforinis ypač pradedant kalbėti apie asmeninę tokio moralės “apologeto” sąžinę. Manau, kad Rūta dalyvaudama kitos Rūtos laidoje stipriai “paslydo”. Pirmoji Rūta ištarė “gražią” ir “prasmingą mintį” to veikiausiai pati nesuvokdama. Jos nuomone, valdininkai, politikai bei kiti plikbajorijos atstovai negali įstatymų landomis naudotis ir už tokį naudojimasi privalo būti baudžiami. Graži ir principinga pozicija, pamaniau, tačiau prakalbus apie motinas, savo nuomonę mitriai pakeitė. Anot žurnalistinės “sąžinės balso”, mamos, besinaudojančios įstatymo spragomis, turi teisę, o ir suprask pareigą taip elgtis. Tai va, spręsti jums. Pasirodo, sukčiauti galima, jei savo suktybes pridengi kilnia ir prasminga motinos pareiga. Atvirai - pasibjaurėjimo verta nuostata. Tiesa, dvejopam moralės įteisinimui visuomet galima pasitelkti argumentą ad hominem - vaikai iš bado miršta. Bet tiek, kiek mačiau “karstų” akcijos dalyvių veidų, nė vienas nebuvo pamėlęs nuo alkio, o ir Grinevičiūtei studijoje kompaniją palaikė Jackaitė ir Baukutė. Viena dievagojosi savo kompetencija nekilnojamo turto versle, kuri jai leido sąžiningai “uždirbti” motinystės atostogų pinigus, na, o “garbioji” Seimo narė Baukutė, pamiršusi neteisėtą kanceliarinių išlaidų (5 tūkst Lt) naudojimo ir pinigų vogimo iš bankomato istoriją, tapo sentimentaliu ir verksmingu visų “kenčiančių” (už kokius 4-7 tūkst litų per mėnesį) moterų užtarėja. Šios “teisuolės” ir “motinos herojės” man tapo ryškiu televizinio teisingumo farso akcentu. Spėju, kad šios dvi pranoktų ir Jean Baudrillard’o simuliakrinės sąmonės turinių ir formų rėmus. Tai, va tokia ta moralė. Televizijoje ir televizijos personažams ji viena, o tiems kas už jos kita. Jei esi mama iš televizijos ar Seimo, gali lupikauti kitų sąskaita, o jei ne…na ką čia, jau kaip Dievas duos…o gal prokuroras.

2. Atsakau, kodėl čia televizija?

Nes teisingai protingi žmonės sako, kad mūsų karta gyvena televizinį virtualų gyvenimą. Jo skiriamasis bruožas - jokių bruožų nebuvimas. Etika, estetika, stilius ir t.t., tai yra tai, kas sukonstruojama per 45 min eterio, o kitų 45 min eterio yra kardinaliai paneigiama. TV yra bažnyčia, kuri įteisina arba išteisina. Mano aptariama vakaro laida, įteisino sukčiavimą prieš naivią ir apsižioplinusią valstybę. Vakar Rūta Grinevičiūtė peikė tuos, kas apvaginėja “žioplinėjančią” valstybę, o šiandien daro didvyrėmis tas, kurios nekukliai…tiek to - nori būti geromis motinomis (čia ironija, nesupratusiems).

3. Atsakau, kodėl lietuviška tapatybė?

Šio vakaro laida man leido įsitikinti, kad jos nėra. Tiesiog nėra. Prancūzijoje atlikus apklausą apie šios šalies piliečių savęs tapatinimą su tam tikromis nacionalinėmis vertybėmis pasidarė apmaudu dėl mūsų. Respublika, Marselietė, konstitucija, revoliucija, tai vertybės, su kuriomis save tapatina prancūzai išskirdami iš kitų tautų. Pas mus tuo tarpu alus, krepšinis, blondinės. Prie ko čia vėliava, himnas ar dar kas nors paklausite. Teisingas atsakymas būtų “paėsti”, “pasitūsinti”, pasivolioti Turkijos kurorte už nemenkus vaiko pinigus. Maslow poreikių piramidės papėdė yra mūsų tautos psichocharakteristinis karkasas, ant kurio laikosi visas lietuviško gyvenimo būdas. Jei atvirai, nuoširdžiai gaila.m Gaila dėl to, kad savo nesąžiningumą, kuris giliai šaknijasi mūsų tautos skurdo kultūroje, skiepijame savo vaikams nuo mažų dienų. Skaudžiausiai, kad tą daro ne pačios “skurdžiausios” mamos.

P.s O dabar visoms esamoms ir būsimoms mamoms, kurios dėl šių peripetijų (motinystės atostogų) patiria stresą. Patikėkite, esu visomis keturiomis už jus, jei kas kėsinasi į sąžiningai uždirbtus Jūsų pinigus. Asmeniškai mano daugelis pažįstamų moterų, kaip tik tokios. Vienos gauna daugiau, kitos mažiau. Tačiau tai, ką pamačiau šitoje laidoje, nustebino…nejau moterys-motinos taip negerbia savęs?

Rodyk draugams

Ar kapitalizmas yra moralus?


Versta iš knygos „Kaip kapitalizmas išgelbės mus: kodėl laisvi žmonės ir laisvoji rinka yra geriausias atsakas į šiandieninę ekonominę krizę’
Autorius Steve Forbes ir Elizabeth Ames (2009)

Klausimas: Jei kapitalizmas yra ne godus ekonominės veiklos modelis, tai kodėl kai kurios bendrovės siekia pernelyg didelio pelno? Ypač tos, kurios prekiauja pirmo būtinumo produktais, tokiais kaip benzinas ar vaistai? Ar nėra jų tikslas pasinaudojant išskirtine situacija rinkoje gauti kuo didesnį pelną?

Atsakymas: Pelnas yra kritinis rodiklis, leidžiantis spręsti apie rinkos paklausą ir vienintelis motyvas, lemiantis bet kokio produkto atsiradimą rinkoje apskritai. Beje, kalbant apie pelnus naftos ir vaistų pramonėje reikia atkreipti dėmesį, jog pelningumas šioms ekonominėms veikloms daro mažiausią įtaką.

Stebėdami augančias benzino kainas 2004 m. ir 2008 m., buvome įniršę, nes paraleliai augo ir naftos sektoriaus įmonių pelnas. „Gallup” apklausa parodė, kad didžioji dalis amerikiečių manė, jog aukštas degalų kainas lemia naftos kompanijų godumas, o ne kiti, labiau racionalūs veiksniai, tokie kaip Artimųjų Rytų konfliktas. Kalifornijos senatorė Barbara Boxer ir tuometinė Niujorko senatorė Hillary Clinton ragino federalinę valdžią imtis priemonių prieš stambiasias naftos versloves, kurių pelnai pastaruoju laikotarpiu buvo patys didžiausi šios pramonės istorijoje. Panašūs pasipiktinimai ir priekaištai skriejo farmacijos pramonės adresu.

Ši kritika nėra visiškai klaidinga. Barbara Boxer ir Hillary Clinton yra teisios, sakydamos, kad naftos kompanijų pelnai buvo didžiausi per visą istoriją. Sunku būtų prieštarauti ir teiginiui, jog farmacijos įmonių pelnai buvo ženkliai didesni nei rinkos vidurkis. Todėl neverta stebėtis, kad daugeliui kyla klausimas, kodėl kraujyje cholesterolio kiekį mažinančio vaisto Lipitor piliulė Paryžiuje kainuoja 60 Euro centų, o Filadelfijoje 4 dolerius.

Kalbant apie naftos pramonę, reikia pastebėti, kad anksčiau paminėti argumentai dėl viršpelnių yra emocinio turinio. Šis emocionalus tonas tik įrodo, kad daugelis taip kalbančių nelabai supranta šio sektoriaus kainos ir pelno santykiui įtakos turinčius veiksnius. Žmonės, kurie viešai piktinasi naftos kompanijų pelnais, pamiršta, kad pagrindinis kainas ir pelningumą auginantis veiksnys yra krintanti JAV dolerio vertė tarptautinėje valiutų rinkoje ir nekontroliuojamas Federalinio Rezervų Banko (FRB) dolerių spausdinimo procesas. O šie du reiškiniai tarpusavyje tampriai susiję. Nemažiau svarbiu veiksniu reikėtų laikyti nuolatos augančią šios žaliavos paklausą Indijoje, Kinijoje bei Rytų ir Vidurio Europoje.
Mėginant palyginti naftos sektoriaus pelningumą (pelno maržą) su kitais verslo sektoriai, matome, kad vienas pajamų doleris šiam sektoriui sukuria 8 proc pelno maržos. Tai gerokai mažiau nei pelno marža gaunama bankiniame sektoriuje (virš 19 procentų), programinės įrangos kompanijose (17 procentų), ir net maisto perdirbamojoje pramonėje (daugiau nei 9 proc.) Ir tai tik šiek tiek didesnis pelnas už Starbucks, kurio pelningumas yra maždaug 7 proc.
Kalbant apie farmacijos sektoriaus įmones - situacija truputį skiriasi. Analizuojant vaistų gamintojų pelno maržų struktūrą matome, jog šios maržos vidutiniškai svyruoja tarp 18 proc ir 19 proc, tačiau jos tik formaliai atrodo didesnės, nei, tarkim, programinės įrangos pramonės įmonių. Tokia sąlygiškai aukšta pelningumo marža šio sektoriaus įmonių tarpe nėra atsitiktinė ir ji pagrįsta gan aiškiais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kad iš šimto naujai sukurtų vaistų sąrašo tik vienas patenka į rinką, tokia pelno marža neatrodo bauginanti. Kiekvienas naujo pavadinimo vaistas atsidūręs rinkoje, privalo generuoti tokį pelningumą, kad padengtų išlaidas, susijusias su tyrimais, gamyba ir investicijomis į sudėtingą gamybinę infrastruktūrą. Be to. čia reikia įskaičiuoti ir išlaidas, kurias bendrovė patirs išradinėdama ir gamindama naujus vaistus. Šio sektoriaus patiriamos išlaidos naujo produkto „paleidimui į rinką” svyruoja nuo 800 mln JAV dolerių iki 1,5 mlrd JAV dolerių.

Farmacijos bendrovėms itin svarbu rinkai pasiūlyti naujus produktus. Nes nesugebėjimas pasiūlyti tokių produktų skaudžiai atsiliepia bendrovių vertei. Tą ypač pajuto tarptautinis farmacijos gigantas Pfizer, kuris dėl savo „santūraus” dalyvavimo naujų produktų pateikimo rinkai lenktynėse nuo 1999 m. iki 2008 m prarado net 70 procentų įmonės vertės.

Nepaisant šių argmentų, kai kurie žmonės mano, kad vaistų gamintojams ir naftos bendrovėms neturėtų būti leidžiama siekti natūralaus pelningumo ir šis procesas privalo būti reguliuojamas per mokesčius ar kainų kontrolę. Tačiau taip kalbantys nelabai suvokia pelno funkcijos ir jos įtakos realiai ekonomikai.

Dažnas iš mūsų pelną suvokia kaip esamo turto vertės didinimą, kuris dividentų forma, šio turto savininkui, leidžia didinti savo pajamas. Tačiau tai tik dalinė tiesa kalbant apie pelną ir jo reikšmę ekonomikoje. Pelnas tai ir indikatorius, kuris rinkos dalyviams leidžia spręsti apie efektyviausios ekonominės veiklos modelius bei yra pagrindinis kriterijus koreguojantis investicinių srautus bei jų kryptis.

Pavyzdžiui, jei auga kavos paklausa, logiška, jog jos gamintojai didina kainas. Ir kodėl gi ne? Be to, auganti paklausa turi tiesioginį efektą gamybos apimčių didėjimui, kuris savo ruožtu didina kavos gamintojų pelningumą. Kas tokioje situacijoje atsitinka? Augantis kavos rinkos pelningumas, gamintojus skatina kurti naujas darbo vietas ir investuoti į naujus gamybinius procesus. Tokiems rinkos pokyčiams abejingi negali likti ir tie, kurie nori dalį šios rinkos pelningumo atsiriekti. Rinkoje atsiranda nauji žaidėjai. Rezultatas: pasiūlos didėjimas.

Šis pasiūlos didėjimas, siekiant atsiriekti savo pelno dalį, yra pirminis konkurencijos variklis. Kuo didesnis vienos ar kitos rinkos segmento pelningumas, tuo daugiau žaidėjų šiame segmente sutinkame. Gamintojų konkurencija ilgainiui pradeda mažinti ir pelningumą, kuris tiesiogiai susijęs su krentančiomis produkcijos kainomis. Laimi vartotojas.
Pavyzdžiui, “Xerox”, išradę modernų kopijavimo aparatą, galėjo džiaugtis savo konkurenciniu pranašumu rinkoje ir neįtikėtinais tempais didinti pelningumą. Tačiau toks aukštas pelningumas neliko nepastebėtas kitų rinkos žaidėjų, kurie netrukus pateikė analogišką produktą. Jei pradžioje kopijavimo aparatai dėl jų didelės kainos buvo „įkandami” tik kompanijoms, tai dėl konkurencinio spaudimo nukritus kainai, ilgainiui šiuo įrenginiu mes jau galėjome naudoti savo namuose.

Dešimtys kitų elektronikos pramonės pavyzdžių šią tendenciją tik patvirtina. Prieš keletą metų plokčiaekranių televizorių kaina buvo dešimt tūkstančių dolerių ar daugiau. Dabar tokį televizorių galime įsigyti už penkis tūkstančius dolerių.
Tačiau kas atsitinka, kai bendrovės negali gauti pelno ar jų pelno maržos dirbtinai ribojamos? Iš principo tai sąlygoja rinkos pasiūlos ir paklauso santykio išsikraipymus. Mūsų politikai mėgsta galvoti, kad bausdami įmones už „perteklinį” pelną tarnauja visuomenės interesui. Tačiau realios pasekmės ekonomikai ir paprastiems žmonėms būna kardinaliai priešingos, nei tikimasi. Dažnai tokie „baudžiamieji” administraciniai veiksmai sąlygoja tam tikros produkcjos stygių arba perteklių rinkoje.
Daugelis iš mūsų šiandien yra pernelyg jauni, kad prisimintų, kas įvyko po to, kai prezidentas Richard Nixon įvedė naftos kainų kontrolę 1970aisiais. Pasekmės buvo apgailėtinos. Dėl tokių veiksmų JAV degalinėse pradėjo trūkti degalų. Susidarė didžiulės eilės norinčių pripildyti automobilių bakus kuru.

Todėl manyti, kad tokiu būdu apmokestinus bendrovių pelną jų „godumas” bus sumažintas yra klaidinga. Kadangi pelnas yra pagrindinis investicinio kapitalo šaltinis, tai tokie dirbtini pelno raižymai turi atvirkštines pasekmes, nei tikimasi „ginant” paprastų piliečių interesus. Bendrovės stabdo savo plėtrą, nediegia inovacijų bei nekuria naujų darbo vietų.

Trumparegiškas, kaip vėliau parodė istorija, buvo ir 1980 metais JAV priimtas naftos bendrovių pelno mokestis. Jimmy Carter administracijos vadovaujama šalis šiuo mokesčiu tikėjosi padidinti įplaukas į federalinį biudžetą. Tačiau mažėjant naftos bendrovių pajamoms, šio sektoriaus įmonės sustabdė savo investicijas į pramonės plėtrą. Atsirado nenatūralaus stygio diktuojama paklausa naftai ir jos produktams. Tačiau ji nebuvo tenkinama, nes naftos tiesiog stigo, o stigo jos dėl to, kad buvo sustabdytas naujų telkinių žvalgymas.
Grįžtant prie vaistų pramonės reikia pastebėti, jog amerikiečių piktinimasis, kad lyginamoji vaistų kaina jų šalyje yra aukštesnė už Kanados ar Europos kainas, nevisiškai pagrįstas. Toks kainų išsikraipymas yra tiesiogiai sąlygotas Kanados ir Europos vyriausybių „aktyvaus” dalyvavimo vaistų kainų reguliavimo procese. O tai savo ruožtu farmacijos įmonėms neleidžia objektyviai pelno maržos grąžą paskirstyti įvairiose rinkose. Ta pelno dalis, kuri kritiškai svarbi inovacijų diegimui ir naujų produktų kūrimui, negaunama Kanadoje ir Europoje, yra sumokama amerikiečių.
Tiesa, objektyvumo dėliai, reikia pastebėti, kad dėl taip susiklosčiusios situacijos, amerikiečių permokėjimas jiems leidžia naudotis didesniu skaičiumi ir efektyvesniais vaistais, nei tą gali sau leisti kanadiečiai ar Europos gyventojai.

Kritikai teigia, jog pelnas yra tik tam tikras „kyšis” verslininkams, kurį verslas gauna už savo parduodamus produktus ir paslaugas. Tiesą sakant, pelnas yra būtinas siekiant naujovių ir aukštesnio pragyvenimo lygio.
Baigiant norėčiau priminti Peter Drucker, garsaus vadybos guru, mintį apie pelną. Jo nuomone, pelnas yra raktas į ateitį, be kurio mes negalime atrakinti tų durų ir ateitį kurti avansu. Jei neturite pelno, jūs negalite keistis ir progresuoti.

Tad siekti pelno yra ne tik moralu, bet ir sveika ekonomikai.
Pelno nereikia maišyti su tariamu „gobšumo” mokesčiu, kurį sumokame mes, vartotojai, - pelnas gyvybiškai svarbus paklausos ir pasiūlos nustatymo barometras, ir galimybė sukaupti kapitalą, kuris leistų sklandžiai funkcionuoti ekonomikai.

Rodyk draugams