BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kai pavargsti nuo kalbos

Kalba - antkapis, tvirtai suręstas virš dūlančio tylos kūno. Būtis ir kalba - pirmapradiškai suaustas Mirties projektas, kuris ant tylos kūno kapo šoka melagingą paskvilį. Kai tik pamėgini save ištraukti iš Kalbos kapaduobės, pasigirsta tas čaižus ir veidmainiškas klikimas „Tu miręs”, nors esama priešingai… Būties ir kalbos susiejimas jokia ontologinė lemtis, tai tik Adomo ir Ievos išsigalvota istorija, teisinanti jų žioplumą prieš ateities kartas… Gyvatė pirmoji PRAKALBINO (nubūtino, išbūtino) ir , o šie atitarė į jos kvietimą(?) taip įmesdami save į pirmapradę nuodėmę - kalbą - mirtį. Šis kalbos - mirties virusas užkrečia silpniausius, t.y. beveik visus mus (ne)mirtingus… Tik gyvieji - tylintys jam atsparūs… Mes, žmonės, esame perdėm liturgiški… Klaikus jausmas pervargus nuo kalbos…

Rodyk draugams

Apie ilgesį gyventi

Charles M. Kozierok

Bičiulis manęs klausia, ką daryti, kai apima absoliutus beprasmybės jausmas. Sakau atsiminki, kad šį jausmą gali patirti, nes bus akimirka, kai nespėsi sentimentaliai atsidusti gviešdamasis paskutinių Gyvenimo laiko trupinių.

Mirtis
Ir laisvė -
Abi per vieną
Sprindį,
Per vieną skrydį
Viesulų.

Paulius Širvys

Rodyk draugams

Keletas minčių apie politikos(!) savižudybę


Lietuviška politinė vaizduotė skurdi. Ji tokia skurdi, kad stokoja fantazijos rašant scenarijų savęs pačios galutiniam sunaikinimui, o jis neišvengiamas. Tokią susinaikinimo galimybę turėjome Lietuvą valdant prezidentui Rolandui Paksui. Gaila, bet ir tuomet neužteko minėtosios vaizduotės (drąsos) merdėjančią politinę savimonę ir sąmonę paleisti pelenais į užmaršties dausas, t.y. nužudyti save su visa patetiška biurokratinės - institucionalistinės retorikos veidmainyste. Atvirkščiai, po „sėkmingos” Rolando Pakso operacijos ši retorika tapo kodifikuota ir sakralizuota viešojo politinio diskurso norma, kuri intelektualizuotos reminesencinės pamėklės forma nūdien iškyla prezidentės Dalios Grybauskaitės personne. Ji yra aiškus priminimas mums, jog mes niekaip nesiryžtame, o gal nesugebame, išgyventi savo šizofreniškos, o ji kaip tik tokia ir yra, politinės sąmonės ir savimonės mirties. Tūpčiojame prie dūlančių demokratinio exalté naratyvo griaučių ir žaidžiame magiškų žodžių, kurių prasmės ir turinių nesuprantame, kauliukais. Save esame susaistę keistais tikėjimais, mitais, tautologijomis, kurios kasdienybę peni dar keistesne leksika ir jos valdomomis struktūromis ir jose tarpstančiais personažais. Bijome.

Rodyk draugams

Nikodemas Rainys: Miręs daiktas (Poezija)

Foto Rudolph Diesel

Kai susitinka dviejų žmonių pasauliai, tu negali nieko pakeisti…
Kai susitinka dvi neviltys, tu negali į jas įsisprausti viltimi…
Kai susitinkama išsiskyrimui, tau nelemta tapti amžina stotele…
Kur juodais krankliais dvi mirtys kapoja viena kitos akiduobes, ten gyvastis neužklysta…
Kai Dievo nesama, Kristus bejėgis…
Visur yra tik buvimo svilėsiai ir nieko daugiau…
Visur tūno nevilties simetrija - tobula daikto mirties simbolika…

Erat Verbum 0 0 12

Rodyk draugams

Vakaras su Sigitu Parulskiu. Ištikimybė

Ištikimybė

tupi gipso balandžiai
Dievo namų pastogėj
ateina javų pirklys
paberia aukso grūdų
krenta pajuodę balandžiai
ir dūžta pirkliui po kojų

“Mirusiųjų” / Baltos lankos, 1994. Vilnius

Stebiuosi Sigito žodžio algebra. Tiksli formulė. Mirtina. Einant gatve ši formulė nuo insulto pakirto Søreną Kierkegaardą.

Rodyk draugams

Rimas Tuminas: “Teatras visuomet savo žvilgsnį buvo nukreipęs į Dievą, jis buvo pašauktas tarnauti jam, o ne publikai”

Lermontovo „Maskaradas”, kuriam Aramas Hačaturianas parašė savo garsųjį valsą, Vachtangovo teatre pirmą kartą buvo pastatytas 1941 metų liepos 21 dieną. Spektaklis buvo rodomas tik keletą kartų. Tačiau dabar teatro vadovas Rimas Tuminas, kuris šį spektaklį anksčiau pastatė Vilniuje, gražina jį į Maskvos teatro repertuarą. Vilniaus mažojo teatro steigėjas Rimas Tuminas 2007 m buvo pakviestas vadovauti Vachtangovo teatrui po jo ilgamečio vadovo Michailo Uljanovo mirties. Praėjusį pavasarį dalis teatro aktorių-veteranų pareikalavo kultūros ministro Aleksandro Avdijevo, kad šis atstatydintų naująjį teatro vadovą. Ministras jau buvo apsisprendęs prašymą tenkinti, tačiau nuomonę pakeitė, kai režisierių palaikė šešiasdešimt Vachtangovo teatro aktorių. Po šio incidento ministrui teko vykti į teatrą ir atsiprašyti jo vadovo. Lapkričio mėnesį teatras pristatė “Dėdę Vanią”: kritikai buvo sužavėti, bilietus į spektaklį sunku gauti dar ir dabar. Praeitą savaitę teatre įvyko «Maskarado» premjera. Kalbamės su šio spektaklio režisieriumi ir teatro vadovu Rimu Tuminu ir mėginame išsiaiškinti, kuo serga šiuolaikinis Europos, Rusijos teatras ir kokiu būdu teatro žvaigždės yra gydomos nuo žvaigždžių ligos.

Kaip jums sekasi Vilniaus teatro pastatymus adaptuoti Vachtangovo scenoje?

Struktūrą išlaikome identišką, tačiau vidinė spektaklio logika keičiasi. Aš statau namą, o po to atlieku jo vidinį perplanavimą - darau jį įdomesniu ir šiuolaikiškesniu. Dabar galvoju, kad gal būt po kokių septynerių metų sugrįšiu prie „Maskarado” ir vėl jį statysiu, tik šį kartą kitaip.

Vachtangovo teatrui „Maskaradas” - spektaklis turintis istoriją. Kodėl ryžotės jį statyti?

Tai labai liūdna istorija. Teatralai žino, kad šio spektaklio rodymas teatre buvo nutrauktas dėl tragiškų karo įvykių. Jaučiau pareigą Aramo Hačaturiano valsą gražinti į sceną, spektaklis ir vėl privalėjo būti rodomas ten, kur jis gimė, tačiau neturėjo progos išgyventi.

Reikia suprasti, kad tapus teatro vadovu nusprendėte teatrui gražinti gyvybę?

Matote, aš neturiu pilnos informacijos, kokia situacija buvo prieš man ateinant į teatrą. Tačiau laikui bėgant imu matyti, kokiais virusais yra užsikrėtęs teatras. Prieš ateidamas vadovauti aš žinojau, kad teatras serga, tačiau kokie „mikrobai” jį graužia, aš supratau tik dabar. Reikia pasidžiaugti, jog jau ryškėja pirmieji sveikstančio ligonio simptomai. Teatras, kaip gyvas organizmas, kuo senesnis jis tampa, tuo įvairesnių medikų pagalbos jam prireikia. Kaip niekas iš mūsų negali būti absoliučiai sveikas, taip ir visiškai sveiko teatro realybėje nesama.

O kokias ligas pavyko išsiaiškinti? Ką sužinojote?

Mano nuomone, pati pavojingiausia liga - likti prie paviršutiniško žmogaus suvokimo. Nelavinti savęs šiame pažinime ir nepaversti to kasdieniu darbu. Man asmeniškai rytinės keturių valandų repeticijos - tai keturios valandos žmogaus pažinimo, tai keturios valandos, leidžiančios geriau suvokti žmogaus mąstymą, elgesį, įpročius. Tam, kad geriau pažintume žmogų, mes pasitelkiame literatūros, kultūros, sociologijos, psichologijos, politologijos žinias. Įsivaizduokite, kokį įdomų darbą dirba teatralai ir už tai dar mokama. Tiesa nedaug, bet mokama.

Aktoriaus profesijos esmė, tai sugebėjimas išprovokuoti netikėčiausias, paradoksaliausias, reakcijas. Tuo tarpu daugelis iš mūsų niekuo nėra linkę domėtis. Mes gerai žinome orus, kainas, politiką, tačiau žmogaus pažinimui beveik neskiriame laiko. Užtenka pasakyti, kad visi žmonės skirtingi ir ties tuo viskas baigiasi. O įdomiausia šiame žmogaus pažinimo procese galimybė jį paversti pažinimo ritualu. Mes kaip medikai privalome su žmogumi daryti pačias sudėtingiausias operacijas. O tam reikia vidinės disciplinos ir treniruočių. Tai turi tapt gyvenimo norma, o ne grasinimais palikti teatrą.

O kaip tai atsispindi darbe?

Iš to išauga „ansambliškumo” problema. Kiekvienas pripratęs kovoti už save, suprask, tokie laikai. Galbūt teatre nebuvo geros režisūros. Aktoriai stengėsi išgyventi kas kaip. Ansamblis - tai žmonės kartu atliekantys ritualą, kuris privalo paklusti tam tikrom taisyklėm. Aš ansambliui perduodu estafetę, o tuomet jis atlieka stebuklą: montuoja spektaklį, kuria jį, klijuoja atskirus fragmentus - žmogaus pažinimo nuotrupas. Ansamblis užpildo kiekvieną korio kertelę medumi. Mano supratimu, aktorius privalo tarnauti teatrui, o ne sau. Turi jausti atsakomybę už teatrą ir suvokti, kad žiūrovas turi ateiti pažiūrėti ne aktoriaus, o spektaklio. Tačiau čia mums koją pakiša reklama. Mes priversti rodyti „veidus”. Štai čia ir prasideda žvaigždžių liga.

Sutikit, kad ši liga ir jums gali grasyti.

Be abejo, ir su tuo reikia kovoti (Juokiasi). Pavyzdžiui, galima slėptis po pseudonimu. Afišoje nurodyti, kad spektaklį režisavo „žmogus N iš miesto R”. Pasikartosiu, svarbu, kad eitų žiūrėti spektaklio. Žmonės turi sakyti, jog šiandieną eina į Vachtangovo teatrą žiūrėti spektaklio, nes ten kai ką įdomaus rodys. Ir šitas „ kai kas” visuomet privalo būti įdomus. Kas autorius, kas režisierius, kas aktorius - nesvarbu. Svarbiausia, kad rodys spektaklį! Spektaklį, kuris palies žiūrovą, bus suprantamas, taps sprogstančiu ir svarbiausia - „ansambliniu”. Svarbu, kad spektaklio metu žiūrovas pajustų harmoniją, jėgą, o mes pasistengsime ir atversime visą žmogaus problematikos gelmę, slypinčią jame. Visas žmogiškas problemas galima išskleisti spektaklyje ir…

Ir išspręsti jas?

Ne, neišspręsti. Reikia sudrumsti vandenį, pakelti dumblus, tačiau žuvies negaudyti - tegul žiūrovas ją gaudo. Ką nemačiomis pagaus, tas jų.

Kuo, jūsų nuomone, skiriasi rusiškas ir europietiškas teatras?

Gaila, bet mes sparčiai artėjame jų pusėn. Jie jau seniai pjeses rašo trims, penkiems aktoriams. Tai, jų nuomone, ekonomiškiau. Pas juos dominuoja pramoginis teatrinis žanras, jiems patogu „aptarnauti” žiūrovus. Mes vis dar „išsirenginėjame”, voliojamės purve, šaukiam apie tiesą. Aš jų klausiu, kodėl pas juos nėra tokio teatro, kaip pas mus? O jie atsako: „O kam jis mums reikalingas? Jei mums to reikia, mes pas jus arba jūs pas mus atvažiuojate. Mums nepatogu kankintis.” Jie atsisako kančios, aistrų. Svarbiausia jiems išlikti literatūriškais: tokiu negyvu, reklaminiu teatru. Labai panaši situacija kaip moderniame mene. Jie žino, kad egzistuoja klasika, tačiau pastatymams renkasi abstrakciją.

Savo interviu jūs ne kartą minėjote, kad teatras paprastėja, kodėl?

Darosi sunku gyventi. Gyvenimas labai sparčiai bėga ir viskas tampa jame parduodama. Kol mūsų teatras ieškojo savo naujo herojaus, viskas virto tiesiog šou. Mes negalėjome atsispirti šiai blizgučių traukai. Perimdami visas vakarietiškas tradicijas mes galvojome, jog galėsime statyti miuziklus ar kitus šou, tačiau mes klydome. Mes pamiršome savo pagrindinę misiją, pamiršome, jog esame sutverti ne tam. Pasakysiu, jog nereikia lysti ne į savo teritoriją. Nereikia kurti pasilinksminimams skirto teatro, koncertinio teatro, komedinio teatro. Reikia tiesiog atlikti tai, kam tu pašauktas tarnauti. Teatras visuomet savo žvilgsnį buvo nukreipęs į Dievą, jis buvo pašauktas tarnauti jam, o ne publikai.

Kas jums nepatinka rusiškame teatre?

Visa tai. ką paminėjau ir nepatinka. Mano nuomone, šia liga serga ne tik Vachtangovo teatras. Visi šia liga serga, tik kai kas drįsta tai pripažinti ir su tuo kovoti, o kai kas ne. Pastarieji sako, jog jiems ir taip gerai, tokia dabar tradicija. O aš sakau, kad į tokias tradicijas kabintis nereikia. Jos žalingos ir kenkia. Geros tik tos tradicijos, kurios teatrą daro gyvu ir įdomiu. Nereikia stovėti vietoje ir niekus pliurpti. Dirbt reikia, o ne taukšti. O dabar iš visko šaipomasi, viskas kritikuojama - nieko švento neliko. Mano nuomone tokia situacija į niekur neveda. Ji tik parodo mūsų kultūros stygių.

O koks jūsų santykis su šiuolaikine dramaturgija?

Reikalinga - laukiu, ieškau. Na, bet jei neatsiranda, tai neatsiranda. Dėl to nesu linkęs nuogąstauti. Mano nuomone, klasika ir dabar įdomi bei gali būti šiuolaikiška, jei jos interpretacija sujungta su šiuolaikiniu mąstymu. Tai nėra lengva ir kartais patiriame nesėkmę. Tačiau kalbant apie klasikos ir modernumo santykį, nereikia apsigauti galvojant, kad šis santykis reiškia aktorių su džinsais scenoje ir veiksmą, vykstantį Rubliovkoje. Tokie žaidimai įdomūs tik režisieriui ir aktoriui ir daugiau niekam.

Kokius režisierius planuojate pakviesti į teatrą?

Jurijus Batusovas statys Šekspyro “Akis už akį”. Premjerą turėtumėme pamatyti kitų metų pradžioje. Vladimiras Ivanovas planuoja režisuoti „Pristlį”. Darbus pradėti šių metų rudenį planuoja Adolfas Šafirovas. Aišku aš ir pats planuoju pastatymus. Esame pasiruošę su gera literatūra, dramaturgija ir geru repertuaru pasitikti teatro devyniasdešimtmetį 2011 m.

O jūs ilgam planuojate pasilikti vadovauti Vachtangovui? Vasililijus Lanovas neseniai užsiminė, kad dabar teatre tarpuvaldis.

Nežinau. Dabar gyvenu šia diena ir stengiuosi pažinti, mokytis. Taip jau būna, kad vieną dieną sukuriame kokią nors gyvenimo formulę, o žiūrėk, jau kitą dieną reikia naujos ir taip kiekvieną dieną. Aš kartais juokauju, kai kalbu, jog laikas pradėti ruoštis teatro šimto metų jubiliejui. Jei liepčiau pradėti - pradėtų. Toks mąstymas daugeliui palengvintų gyvenimą. Atsirastų prabanga manyti, kad turi planą ir garantiją gyventi. O aš manau, kad reikia gyventi nežinant kas bus rytoj. Režisierius Anatolijus Erosas sakydavo, kad „Reikia dirbti taip, jog kiekviena diena teatre būtu tarsi paskutinė.”

Girdėjau jus sakant, kad teatrui vadovauti liksite iki tol, kol kultūros ministru bus Andrejevas.

Tas tiesa. Išeis ši vyriausybė, išeisiu ir aš. (Juokiasi)

O kaip jūs sugebate dirbti dviejuose teatruose?

Ne paslaptis, kad didžiausią laiko dalį suryja Vachtangovo teatras. Tenka pripažinti, kad šios aplinkybės neįvertinau, maniau, kad galėsiu sėkmingai spektaklius statyti tiek Vilniuje, tiek čia. Septynis mėnesius praleidžiu čia, o penkis Vilniuje. Vilniuje yra jauni režisieriai, jie ten teatre ir tvarkosi. Aš tik prižiūriu ir pakuruoju jų veiklą. Aišku, režisuosiu Vilniuje, kaip ir seniau, juk nėra čia didelės naujienos, kad režisierius iš vieno teatro vyksta į kitą. Beje, Vilniaus teatras jau toks - nepaleidžia ir viskas. O ir aš nenoriu pamiršti Vilniaus teatro. Negalima gi pamiršti savo pirmosios šeimos, nors esi vedęs ir antrąjį kartą.

O bendradarbiavimui su trupe nekenkia skundai, kurie buvo siųsti kultūros ministrui, kaltinantys jus?

Ne. Kadangi šis konfliktas buvo labiau kuriozinis, nei rimtas, tai ir pasekmių jis jokių neturėjo. Bet kuri visuomenė ar grupė, maloniai sutikusi valdžią, anksčiau ar vėliau nori ją nuversti. Manau, jog tai normalus procesas.

Ar teko kovoti su su vachtangoviečių aktorių pasipūtimu?

Ne. Iš karto visiems pasakiau, kad man visiškai neįdomu, kas iš jų žvaigždės. Nes kiekvienas spektaklis statomas iš naujo ir žvaigždžių čia negali būti.

Kalbino: Jeliena Muchametšina, “Русский Newsweek”. 2010/01/24

Vertė: http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams