BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas minčių apie knygas ir (ne)skaitytojus

Knygų vaizdas lentynoje apie jų savininką nevalingai verčia manyti kaip apie žmogų, kuris šias knygas yra skaitęs, šio tikėjimo egzaltacijos pagautas visuomet pasineriu į nuoširdų ir dažnai kietą lentynų turinio lukštenimą, juoba, kad vardai ir pavardės masina pasinerti į velnioniškai patrauklų minties pasaulį. Gaila, tačiau retai kada šeimininkai būna pasiruošę aptarinėti taip stropiai štabeliuojamą knyginę išmintį.

Tiesa, savo santūrumą diskusijoje šie bibliofilai „kompensuoja” pabrėžtinai patetiška retorika apie išminties meilę, nuo kurios, jų nuomone, nusisuka sparčiai primityvėjantis pasaulis ir kuri ramią ir jaukią užuovėją rado, ar dar ras, Jos ar Jo asmeninėje bibliotekėlėje. Toks apgaulingas heroizmas.

—————-//———————–//—————–

Profanacija skaudi mūsų kartos tema. Ne, ne profanams, o tiems, kurie iš tiesų myli išmintį. Pastarąją mintį vis sunkiau apginti, nes profane apaštalai vis uoliau kurpia įvairius naratyvus minties eklektizacijai įteisinti, t.y. savo bukumui paslėpti, tam pasitelkiamos įvairios priemones, pradedant narciziškomis TV eterio beždžionėlėmis, baigiant grafomaniškais literatūriniais(?) mėginimais. Išvada: klaidingai suprastas postmodernizmas, lydimas fenomenaliai sureikšmintos smulkiaburžuazinės politinių apžvalgininkų ar medija pranašų retorikos - formulė, kuri Atėnų išmintį pakeitė į kriuksinčios kiaulės aptvarą įrėmintą prabangaus plazminio televizoriaus rėmu bei prisodrintą „glamūriniu” išvietlaikraščių antraštėmis. Vulgaru? Ne, linksma.

Fasadinis bibliofiliškumas betarpiškai susijęs su eklektizuotos sąmonės stiprėjimu. Knyga, tapusi namų interjero detale, įteisino fasadinės išminties žanrą, kuris mus, na bent mane, lydi kiekvieną dieną. Tiesa dar lieka viena vieta, kur gali pasislėpti nuo šio profane smurto - tai asmeninės minties ir vaizduotės pasaulis.

————//—————————–//—————-

Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis moralizuoja, o tai jau nevilties ženklas, bylojantis apie žmogaus būklę nūdien…

————//—————————–//—————-

Nėra baugu būti apkaltintam pretenzingumu ir pasipūtėliškumu, baugu sulaukti komplimento dėl kuklumo - baimingos ir vergiškos natūros tipo neurozės.

Rodyk draugams

Apie Valdą Adamkų arba kodėl meluoja/klysta(?) prezidentai

Foto wikipedia

Skaitau Valdo Adamkaus pamąstymus (interviu) apie Lietuvą. Dabartinę Lietuvą buvęs šalies vadovas regi: nuskurdusią, supriešintą, emigruojančią, demokratinių vertybių deficito sąlygomis gyvenančią ir pasimetusią. Buvusiam šalies vadovui liūdna, kaip ir daugeliui dar likusių Lietuvoje, kad nepriteklius, erzelis ir pyktis tapo skiriamaisiais mūsų visuomenės bruožais. Ką daryti, kad situacija pasikeistų? Klausyti(?) Valdo Adamkaus patarimų.

Buvęs šalies vadovas teigia žinąs, kur šios velniavos priežastys. Jo nuomone, per mažai pliekiame (pliekėm) Rusiją ir stokojame aistros kovojant su jos imperialistiniu paveldu bei dabartimi. Išalkę ir badmiriaujantys gūdžios provincijos daugiavaikės šeimos tėvai, anot šalies vadovo, privalo sukaupę paskutinius energijos likučius, kaip tikri titanai, stoti į kovą su jų bėdų ir negandų „kaltininke” Rusija. Valdo Adamkaus nuomone, šiugždu, kad toks „kovotojas” neapleistų ariergardo ir savo urzgiančio pilvo genamas nepasiduotų pagundai emigruoti. Toks sprendimas prilygtų savo teritorijos atidavimui priešui. Sutikite, keistas dabarties problemų vertinimas. Tačiau didvyriškų pavyzdžių esama ir jie įkvepia net šioje absurdo situacijoje. Buvęs prezidentas nepasidrovi save pristatydamas tokio pavyzdžio provaizdžiu.

Skaitant Valdo Adamkaus mintis supranti, kad šis žmogus vis dar „kovoja” šaltajame kare. Tiesa, savo šaltojo karo koncepcijos nesugeba, o gal nenori, paaiškinti. Apsiriboja nuoroda į, jo nuomone, išskirtinį šios temos eksperto Edwardas Lucaso veikalą Naujasis šaltasis karas ir viskas. Jei atvirai, graudu skaityti, jog prezidento geopolitinę pasaulėžiūrą formuoja (formavo), mano giliu įsitikinimu ne pats stipriausias, šios temos veikalas. Dar daugiau, stebina šio politiko visiškai nekuklus savo kuklių pastangų ir galimybių veikti JAV administracijos politiką Rusijos atžvilgiu, vertinimas. Valdas Adamkus, jo paties žodžiais, buvo tas žmogus, kuris pradedančią bepatikėti gerąja ir mielaširdingąja Rusija, t.y. Vladimiru Putinu, buvusio JAV prezidento administraciją privertė atsitokėti. Buvusio valstybės vadovo žodžiais, šis jo „nekuklus” indėlis ir vėl leido JAV sugrįžti į savo „natūralią” - konflikto su Rusija, būseną, suprask, palankią Lietuvai. Keista išvada žmogaus, kurio vadovavimo šaliai metu visas Lietuvos energetikos ūkis tapo Rusijos energetinės sistemos vasalu.

Atskiros replikos prašosi kitas prezidentinių pamąstymų perlas. Prezidentas ypač apgailestauja dėl nusilpusių ir išsikvėpusių partinių organizacijų. Jo nuomone, partijos taip ir nesugebėjo įgyti deramo pripažinimo visuomenėje. Dar daugiau, buvusio ekscelencijos nuomone dėl politinės sistemos vertybinio, idėjinio ir organizacinio išsikvėpimo kaltos tos pačios partijos. Reikia pripažinti, kad su savo kritika partijoms gerbiamas Adamkus nuoseklus. Bendraujant su partijomis buvusiam šalies vadovui reikalai klostėsi ne kaip, karčios patirties esama, o ir tais retais atvejais, kai „pavykdavo” susikalbėti, gimdavo labai keisti ir Lietuvos ūkiui nuostolingi energetiniai projektai: Williams (konservatoriai), LEO LT (socialdemokratai). Atsitiktinumas? Galbūt ir taip, tačiau tikrai atsitiktinumu neina vadinti Valdo Adamkaus ir jo aplinkos eksperimentavimų su „naująja politika”, kuri destabilizavo Lietuvos partinį, o ir politinį gyvenimą ilgiems metams į priekį - atvėrė populistinės politikos Pandoros skrynią, kurios turiniu iki šiol minta mūsų politinė sistema. Kyla natūralus klausimas, ar buvęs šalies vadovas neslapukauja ir nelieja apsimestinių ašarų dėl sistemos, kurią kryptingai jis ir jo aplinka talžė ir silpnino?

Visas prezidentinių pamąstymų tekstas kupinas fantasmagoriškų ir su realybe prasilenkiančių teiginių. Psichologija tokio mąstymo paraboles įvardintų aiškiai - šizofrenija. Deja, mūsų politiniame gyvenime šizofrenija jau tapo norma.


P.s Ironiška, kad dėl Lietuvos negandų Rusija skalbiama jos pačios finansuojamame leidinyje. Stebiuosi, kad per antrines ir tretines įmones Anatolijaus Čiubaiso vadovaujama Rusijos energetikos gigantas (RAO JES) finansuoja kitos šalies leidinius, kurie pliekia Rusijos politinį oficiozą. Nors ne, nesistebiu Lietuva jau senai tapo Rusijos vidaus politinių ir verslo kovų veidrodžiu ir įrankiu. Gaila, kad mūsų prezidentas, tikiu nuoširdžiai, naiviai tiki tuo ką sako bei gi tampa Rusijos dujininkų ir elektros energetikų klanų tarpusavio kovų įrankiu.

Rodyk draugams

Kaip kuriamos indoktrinacijos schemos. Prof. Raimundo Lopatos (anti)politologija?

 

Foto MELAS

Skeptiškus ir gal kiek ironiškus pono Lauro Bielinio minčių vertinimus esu aptaręs anksčiau. Neslėpiau, o ir iki šiol neslepiu savo nuostabos, jog toks žmogus (aiškiai grafomaniškos natūros) gali užsiimti akademine veikla, o juo labiau tokioje aktualioje, griežtai politinio proceso analizavimo kokybės požiūriu, politologų rengimo srityje. Stebėjausi, stebiuosi ir stebėsiuosi tuo, kaip politinio proceso vertinimo orakulus rengia žmonės, kurių minčių formuluotės gali būti chrestomatiniais loginių klaidų pavyzdžiais. Ilgai teko save įtikinėti, jog bielinių fenomenas neišvengiamas subproduktas, kuris randasi formuojantis akademinei politologinės disciplinos tradicijai, beje, kaip ir bet kuriai kitai naujai formacijai, tačiau šis savęs įtikinėjimas patyrė visišką fiasko.

Gerbiamo Bielinio temą, beje, su jo paties pagalba, asmeniškai sau užbaigiau skaitydamas paskutines jo „analitinio” opuso “Poker face” eilutes. Turėjau vilties, jog politologų kalvės, o ir pačios disciplinos diskreditacija généralité išsikvėps sulaukusi griežto pačių politologų atkirčio vertinant šią viešą politologijos ir visko, kas su ja susiję, profanaciją. Deja, Lauro Bielinio svaičiojimai pakibo ore. Dar daugiau, pavymui šiai bieliniškai politologinės minties eklektikai į viešąją erdvę sugrįžo seniai girdėtas profesorius Raimundas Lopata. Taip taip, tas pats, kurio degtinės grameliu atskiestos mintys jau tapo ištisos politologų kartos ideologine šerdimi, ironiškai įvardijama - lopatoplogija.*

Po ilgo tylėjimo šis politologinės (lopatologinės) minties impresarijus viešojo diskurso avanscenoje išniro su „pribloškiančiu”, savo apimtimi ir pretenzija į apibendrinimą, projektu - knyga „Politikai ir istorija: Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos” . Anot knygos autoriaus, tai mėginimas aptarti Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko istoriosofines koncepcijas ir ne tik tai, pasišauta sukonstruoti naują pastarųjų dvidešimties metų politinių procesų vertinimo naratyvą, kuris, reikėtų suprasti, su šiuo knygos pasirodymu bus renčiamas ant demaskuojančių (Brazauskas - katalikas - tikras konservatorius - idealistas, Landsbergis - pagonis - politinės ideologijos požiūriu absoliutus oportunistas, o kai kuriais aspektais marginalas) R.Lopatos įžvalgų ir galingo socialdemokratų bei politiniuose paribiuose atsidūrusių kažkada įtakingų, tačiau dabar politinio mailiaus kategorijai priklausančių, V.Landsbergio ir konservatorių nedraugų pamąstymų karkaso. (Paskutinieji Mečio Laurinkaus analitikos „šedevrai” to iliustracija).     

Raimundas Lopata pradeda skambiu teiginiu:

A.Brazausko samprotavimai daug stipriau sieja katalikybę ir lietuvių kultūrinį tapatumą negu V.Landsbergis. A.Brazauskas be katalikybės negali įsivaizduoti Lietuvos įsijungimo į Vakarų civilizaciją. Savo požiūriu į krikščionybę ir religiją prezidentas yra didesnis konservatorius negu profesorius.

Katalikiškąjį solidarumą jis vertina aukščiau politinio ir socialinio solidarumo. V.Landsbergis taip pat suvokia krikščionybės ir katalikybės vaidmenį Lietuvos civilizaciniam tapatumui, tačiau jis žavisi ir pagoniška Lietuva.

Cituoju R.Lopata/Lrytas.lt

Nekomentuosiu - elementarus blūdas, tik suformuluosiu keletą klausimų menamam oponentui (dėl laiko stokos negalėjau sudalyvauti knygos pristatyme vykusiame Kovo 23 d TSPMI).

1. Kokios akademinės disciplinos perspektyvoje yra renkamasi analizuoti Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio asmeninio „religingumo” temą: psichoanalitinėje, religijotyrinėje, teologinėje, moralės filosofijos (etikos)? (Kiek žinau, tai ponas Raimundas Lopata nesti nei vienos įvardintos disciplinos ekspertu);

2. Kodėl pasirinkta strategija argumentum ad hominem, kuri diskusiją su knygos autoriumi daro beveik neįmanoma? ? (Aš asmeniškai nežinau nei prezidento, nei profesoriaus religinio jausmo turinį ir gilumą aptariančių teorinių darbų, todėl negaliu šiuo aspektu oponuoti ponui Lopatai, kas tuomet gali? Galbūt pats Brazauskas ir Landsbergis..?);

 Pvz. Kaip jūs oponuotumėte išvengdami argumentum ad hominem teiginių tokiai profesoriaus ištarai:

Stiprų asmeninį A. Brazausko ryšį su religija įrodo jo atsiminimai iš vaikystės bei neabejotinas Katalikų Bažnyčios autoriteto pripažinimas. „Jis prisimena, jog kai buvo septynerių metų Kaišiadorių bažnyčioje girdėjo sklindančią giesmę „Marija, Marija”. Tokių atsiminimų šiaip sau nesugalvosi. V. Landsbergis, priešingai, jis atvirai sako: „Manęs tėvai niekad nevedė į Bažnyčią”

Cituoju Delfi.lt

Aš nesugebėčiau…

3. Kodėl temos aptarime remiamasi žodynu, kuris yra visiškai irelevantiškas politologinei paradigmai (mėginimas sąvokas „katalikiškas solidarumas”, „religinė savimonė”, kuriomis drąsiai žongliruoja lopotologijos pradininkas, priskirti politologinei paradigmai galimas tik tuo atveju, jei kokiu nors stebuklingu būtų pavyktų skaitytoją įtikinti, jog “religinio jausmo” temą galima analizuoti politologinės metodologijos įrankiais), tokiu būdu užsiimant sąvokų turinių klastojimu ir problemos rimtumo bei gilumo imitacija?

4. Kodėl gerbiamas R.Lopata naudoja argumentum ad novitatem triuką, kuris renčiamas ant jo profesorinių regalijų autoriteto, leidžiančio jam kalbėti ex catedra tonu, taip siunčiant signalą jaunajai politologų kartai, kad ne argumentų tvirtumas ir teksto kūrėjo talentas, o institucinis ir ideologinis lojalumas yra akademinės karjeros ar “pripažinimo” garantas? Kas tai, profesoriškos fobijos, neurozės - aiškus argumentų nebuvimo ir temos ne aktualumo suvokimas - mėginant slapstytis po sofistikuota leksika ir paradigminiais “naujadarais” siekiant juos įteisinti pasitelkus institucinės indoktrinacijos magiją?

Pamaniau, jog daliniu atsakymu klausimams galėtų būti paties profesoriaus mintys:

“Kažkada vienas eruditas yra pasakęs, kad nė vienas sveikai protaujantis žmogus niekada neskaito knygos nuo pradžios iki pabaigos. Sveikai protaujantis žmogus perskaito tik jį dominančias vietas, visa kita praleidžia. Ypač sveikai protaujantys - protingiausieji - skaito ne knygas, bet ką nors apie jas, paprastai recenzijas”.

Cituoju  Delfi.lt 2008 06 11

Ironija, autoironija, diagnozė…?

Keletas išvadų:

  • Politologijos disciplina Lietuvoje stipriai ideologizuota, dar daugiau, nesama aiškesnio noro išlikti klasikinio intelektualinio maišto (opozicija, bet kokios totalybės formos) orbitoje;
  • Politologų rengimo ir ugdymo strategija didele dalimi priklauso nuo pavienių žmonių „nuotaikų” ir asmeninės motyvacijos;
  • Daug gabių politologų teoretikų patraukia į valstybės tarnybą ar politiką, taip nukraujindami šią discipliną - palikdami daug erdvės tarpti gan vidutiniškų gabumų „talentams”;
  • Besimezgančios politologinės mokyklos (V.Radžvilas, A.Jokubaitis) niekaip nevirsta naratyvia minties struktūra - institucine/ideologine organizacija su praktiniam veikimui reikalingais įrankiais;

* Trumpas ekskursas: alkoholis ir kūryba

Asmeniškai man, alkoholis ir gebėjimas mąstyti nėra binarinė opozicija, atvirkščiai daugelis mokslo ir meno šedevrų gimė jų kūrėjams pasinėrus į apdujimo būseną. Todėl alkoholio pomėgį, t.y. mėgavimąsi kūrybinių mūzų draugija a la bodleriškame stiliuje, laikyčiau tam tikra talentingų žmonių privilegija, leidžiančia jų talentui išsiskleisti pačia radikaliausia ir kūrybingiausia forma - taisyklė, kuri galioja talentingiems. Na, o talento stokojantiems alkoholis - galimybė eliminuoti, bet kokius santūrumo ir padorumo likučius, save ir tekstą prievartaujant atrasti reikšmingą bei aktualią fabulą, kuri prikaustytų aplinkinių dėmesį. Dažnai tokiems kūrėjams ” fabulą” pakanka įsprausti į skambų straipsnio ar knygos pavadinimą nesibodint iškęsti gėdinančių komentarų lavinos dėl turinio eklektiškumo. O kodėl turėtų bodėtis, jei eilinis šimtas gramų degtinaitės seklius talento ir intelektualinės intuicijos vandenis paverčia srauniomis „išminties” upėmis sabutylnikų kompanijoje. Juk jų pripažinimas svarbiausia.

Rodyk draugams

Apie Arkadijų Vinokurą. Arba laikas suaugti.

Lietuvos žiniasklaidoje pradeda vyrauti įdomios tendencijos: politinius arba visuomeninius procesus imansi analizuoti  ir rekomendacijas teikti žmonės, kurių santykis su politiniu procesu ir visuomeniniu gyvenimu yra labai savotiškas. Puikiu tokio politinių ir visuomeninių procesų „analitiko” pavyzdžiu galėtų būti ponas Arkadijus Vinokuras.

Ponas Arkadijus Vinokuras plačiajai auditorijai tapo žinomas Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Arkadijų Lietuva pažino klouno/mimo amplua, kuris vaikams skirtoje laidoje (viename iš komercinių TV kanalų) išmoningai ir įtaigiai linksmino mažuosius. Reikia pasakyti, jog šioje srityje gerbiamas mimas išties nepakartojamas. Stebėdami jo pasirodymus vaikučiai kvatodavosi ir maloniai čirškaudavo. Gražus, prasmingas ir susižavėjimo vertas vaikų laisvalaikį užpildantis darbas. Galėjo ir toliau linksmintis mažuosius.

Bet ne, ponas Arkadijus suprato, kad linksmindamas vaikučius toli „nenuvažiuos”. Mažyliai greitai išaugs ir pamirš savo linksmąjį draugą Arkadijų. Reikėjo surasti solidesnę ir visuomeninio svorio pridedančią veiklą. Buvo nuspręsta pažaisti visuomeninį veikėją. Kaip sprendė, taip ir padarė. Žiniasklaidoje pasipylė įvairūs straipsiai ir komentarai. Dar nespėjus suprasti ir įsigilinti į pono Arkadijaus pasvarstymus žmogaus erotiškumo tema, kitame internetiniame tinklalapyje jau galėjai „mėgautis” jo išmoninga prezidentės ar Katalikų bažnyčios kritika. Kitaip tariant, buvo dėstoma nuomonė apie visus ir viską. Nors save gerbiantis žmogus nenorėtų būti siejamas su tokia temine ir turinio eklektika, o juo labiau ją viešai demonstruoti, tačiau ponas Arkadijus turėjo kitą tikslą - bet kokia kaina į save atkreipti dėmesį, todėl reputacijos ir savigarbos klausimas, na kaip čia pasakius, galėjo ir palaukti.

„Analitiko”/mimo garbei reikia pasakyti, jog savo tikslą pasiekė. Į „išrinktųjų” gretas šiaip ne taip įsispraudė. Tapo „pripažintu” (lrytas.lt, alfa.lt) Lietuvos visuomeninio gyvenimo vertintoju, kuriam šiltą vietelę surado ir premjeras Andrius Kubilius - tapo visuomeniniu konsultantu žydų nuosavybės restitucijos klausimais. Pamaniau, kiek ne daug reikia žmogaus svajonės išsipildymui - rasti erdvę, kurioje niekas „nebaustų” už diletantiškus svaičiojimus. Tik ar žiniasklaida tam tinkamiausia vieta? Politinio mimo, atsiprašau, „analitiko” atveju - taip. Arkadijus Vinokuras greičiausiai dėl kuklumo stygiaus, o žiniasklaida dėl nesugebėjimo suvokti savo misijos reikšmės pilietinės savimonės formavimo procese, leido rastis šiam keistam eklektiškos „analitkos” žanrui.

Prologas

Kodėl ponas Arkadijus Vinokuras ir kodėl tiek daug dėmesio jam?

Esu tos nuomonės, kad norint suprasti ir suvokti visuomeninį reiškinį ir jo probleminį turinį, nebūtina kaskart pasitelkti sofistikuotų teorijų ir analizės metodų. Kartais užtenka paanalizuoti  (pamėginti suprasti motyvus) kokią nors „ryškesnę” tos epochos asmenybę, kad galėtum nuspėti, kuria kryptimi judės/juda visuomenė. Arkadijaus Vinokuro atveju - žiniasklaida.

Čia norėjau labai trumpai pagodoti apie mūsų žiniasklaidos būklę, tačiau nenorėjau kartotis, nes tema jau šimtą kartų aptara ir išnarstyta po kaulelį. Pamaniau, kad ponas Arkadijus Vinokuras man „padės”. Nes šis „analitikas” tapo, nieko asmeniško prieš jį neturiu, man regis, tokiu ryškiu nūdienos žiniasklaidos, o ypač tos jos dalies, kuri analizuoja politinį procesą ir visuomeninius reiškinius, suprimityvėjimo pavyzdžiu. Simptomiška, jog pono Arkadijaus Vinokuro asmenybės charakteristika atspindi visą Lietuvos žiniasklaidą, ypač tą jos dalį, kuri užsiima visuomeninių (politinių, ekonominių, socialinių ir t.t) aktualijų bei procesų analize. Iš to seka išvada, jog mūsų žiniasklaida, o ponas Arkadijus Vinokuras kaip jos prototipas, yra perdėm narciziška, diletantiška, eklektiška, saldofoniška su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis - paviršutinišku ir isterišku reiškinių vertinimo tonu.

P.s.

Kodėl siūlau ponui Arkadijui Vinokurui suaugti? Nes infantili ir su nesveiku narcisizmu sumišusi savimeilė dar nesuteikia gerbiamam Arkadijui pagrindo manyti, jog jo esama išskirtinių gabumų moralės filosofijos žinovo, politinio (istorinio) proceso orakulo ar žmogaus psiche įgudusio narstytojo. Kas tinka cirkui ne visuomet tinka intelektualiai analitikai. Minties ir žodžio meistrystė nėra ekvilibristiniai cirko triukai mažiems vaikučiams linksminti, tam reikia nemenko profesinio pasirengimo, norit tikėkite, norite ne, ir talento. Deja, deja… Arkadijau Vinokurai.


Rodyk draugams

Harvardo universitetas laidoja Dievą. Kodėl?

Harvardo universitetas yra seniausia aukštojo mokslo įstaiga Jungtinėse Valstijose, įsteigta piligrimų. Harvardo Kolegija buvo įkurta 1636 m. Masačusetso įlankos Kolonijos Didžiojo ir Vyriausiojo Teismo balsavimu ir buvo pavadinta jos pirmojo geradario Džono Harvardo iš Čarlstauno garbei. Jaunas dvasininkas po savo mirties 1638 m. paliko savo biblioteką ir pusę turto naujajai įstaigai.

Tokiu trumpu įrašu būtų galima pradėti vieno prestižiškiausių pasaulio universitetų istoriją. Nuo to laikotarpio aukštoji mokykla pasikeitė neatpažįstamai. Dabar universitetas yra 35.6 mlrd. JAV dolerių metinį biudžetą valdanti institucija, kuri rengia JAV verslo, politikos ir teisės elitą. Baigti Harvardą, reiškia gauti sėkmingos ateities bilietą. Tačiau apie tai kitą kartą.

Amerikiečių savaitraštis NEWSWEEK išspausdino straipsnį pavadinimu “Tikėjimo krizė Harvarde”, kuriame pamėgino pažvelgti į kylančius “tikėjimo ir žinojimo” ginčus tarp progresyvų edukacinį avangardą atstovaujančių scientistinio požiūrio atstovų ir šios Alma Mater fideistų, kuriems “Tikėjimo” klausimas nemažiau opus nei “Žinojimo” problemos. Žurnalistė Lisa Miller pamėgino įdėmiau pažvelgti į šios diskusijos užkulisius ir turinį. Faktas, kad diskusija kilo XXI a. pradžioje vienoje seniausių ir turtingiausias akademines tradicijas turinčių mokslo institucijų JAV, jau pats savaime vertas dėmesio.

Diskusija kilo visiškai nekaltai, svarstant institucinio pobūdžio klausimą. Nors aukštoji mokykla prisistato “pačia geriausia”, tačiau situacija, susiklosčiusi studentų tarpe, kurie papildoma disciplina pasirinko “religijos mokslus”, labai jau keista. Pasirodo, Harvardas neturi aiškiai šią discipliną atstovaujančios ir už jos akademinius, profesinius ir kompetencijos klausimus atsakingos administracinės/akademinės struktūros. Analogas mūsiškei katedrai, fakultetui. Studentas, pasirinkęs religijos studijas, auditorijoje paprastai prieš savo akis išvysta ne teologą, religijotyrininką, o religijos klausimais “besidomintį” antropologą, sociologą ar psichologą. Švelniai tariant, keista situacija.

Tačiau NEWSWEEK žurnalistei ji nepasirodė jau tokia keista. Bendraudama su Harvardo administracijos atstovais ir profesūra Lisa Miller atliko preliminarius tyrimus, kurie atskleidė faktą, jog daugiau nei trečdalis Harvardo dėstytojų nepraktikuoja jokios religijos, o administracijoje tokių žmonių skaičius ir su visam perkopia penkiasdešimties procentų ribą. Kitaip tariant, universitete dominuoja sekuliarizuota akademinė kultūra, todėl žurnalistės nuomone, nieko stebėtino, jog tokioje aplinkoje būti tikinčiu/profesionaliu teologu ar praktikuojančiu tikėjimą religijotyrininku nėra lengva, o tai savo ruožtu, apsunkina ir religijos tematiką gvildenančios akademinės disciplinos institucionalizavimo klausimą. Patvirtindamas tokius žurnalistės spėliojimus, Harvardo kapelionas ir šio universiteto Krikščionybės istorijos profesorius Peter Gomes prisipažįsta, jog jam dažnai tenka atlaikyti nepagrįstus kolegų priekaištus, jog religija - visų pasaulio blogybių priežastis. Nors tokie teiginiai profesoriui kvepia senu marksistinės ideologijos anachronizmu, tačiau tai Harvarde vyraujančių nuotaikų atspindys, kurių nepastebėti neina. Pašnekovo teigia, jog neverta stebėtis, kad tokių nuotaikų paskatinti šią Alma Mater paliko ir paskutinieji religinės tematikos ekspertai.

Tai, kas diskusijos pradžioje turėjo tapti administracinio pobūdžio klausimo svarstymu - išvirto į diskusiją dėl religinės savimonės turinio ir jos daromos “žalos” visuomenei ir universiteto bendruomenei. XVIII a. pradžios volteriško tipo polemiką primenančios diskusijos pirmosiose gretose atsidūrė lingvistikos profesorius Steven Pinker. Universitete ponas Pinker laikomas “žvaigžde”, nes dėl savo įtaigaus ir šmaikštaus kalbėjimo stiliaus į paskaitas surenka iki 400 studentų. Jei tiksliai supratau, o kitaip suprasti ir neina, tai profesoriui pastarasis faktas leidžia manyti, kad jo esama visų akademinių disciplinų “žinovo”, kuris gali ir turi teisę “kompetetingai” dėstyti savo nuomonę religijos studijų klausimais. Asmeniškai, nežinau, ar tai labai reikšmingas rodiklis (studentais gausios auditorijos), žymintis žmogaus akademinę brandą ir minties genijų, tačiau šioje diskusijoje jis, regis, tapo vos ne lemiamu argumentu.

Profesorius Steven Pinker sukritikavo visus tuos, kurie universitete skleidžia “įvairias iracionalias ir erzinančias idėjas” (priminsiu, kad klausimas buvo apie kokybišką religijos studijų disciplinos dėstymą ir niekaip nesusijęs su asmeninių įsitikinimų aptarimu). Ypatingo jo dėmesio nusipelno “ypač erzinanti religija ir jos iracionali prigimtis”. Žurnalistės kalbinama universiteto “žvaigždė” leidosi svarstyti religijos temą - aiškiai leisdamas suprasti, kad šioji (jo ir daugelio kolegų nuomone) yra tik per klaidą modernioje visuomenėje užsilikusi nereikšminga senojo prietaringo pasaulio atgyvena. Religija ir jos tema, profesoriaus nuomone, greitu laiku taps tik religijos istorijos studijų objektu ir nustos būti bent kiek reikšmingesniu kasdienį, o juo labiau, akademinį gyvenimą veikiančiu faktoriumi. Reikia pasakyti, kad profesorius atlieka labai įdomų posūkį: nuo klausimo apie studentų teisę į kvalifikuotas religijos mokslų studijas, į pačią religijos ir ją išpažįstančiųjų kritiką. Tiek to, palikime šio nenuoseklaus diskursiškumo ydą profesoriaus sąžinei.

Reikia pasakyti, kad gerbiamam Steven Pinker nė motais, kad jį ir skeptiškai religijos adresu nusiteikusius jo kolegas, supa vienai ar kitai religinei konfesijai priklausantys studentai, kuriems profesoriaus ar jo kolegų “savaime suprantamas” religinės tematikos santykis su moksline problematika, t.y. šio santykio apskritai negali būti, nėra jau toks aiškus  ir suprantamas. Atvirkščiai, keliantis daug klausimų ir reikalaujantis profesionalaus ir šią sritį išmanančio žmogaus vertinimo. Tik ne Harvardo universitete. Universitetas religijos mokslų disciplinos dėstymui ieško ne profesionalų, o tų, kurie turi nuomonę apie religiją “apskritai”. Kitaip tariant, jei tau religija yra “mėšlas”, o tai jau irgi nuomonė, tai tu turi pilną teisę būdamas Harvardo profesoriumi aplikuoti ir gauti teisę dėstyti paskaitas, na tarkim “Mėšlinos religinės savimonės” tema. Groteskiška ir mažai tikėtina situacija - pasakys skeptikas. Galbūt, bet ir ne tokia jau nereali. Jei nėra institucijos, kuri puoselėtų disciplinarinę tradiciją ir jos paradigminę struktūrą, tai tarpdisciplininiuose (viskas yra vienis ir vienis yra viskas) apžavuose paskendęs intelektualus pižonas gali sugalvoti bet ką.

Mano nuomone, šie profesoriaus pasisakymai, tapo puikia iliustracija to primityvaus ir dažnai paviršutiniškai religinę tematiką suvokiančio akademinio elito pavyzdžiu. Švietimo epochai priklausančios klišinės frazės “apie išlaisvinantį nuo prietarų mokslą ” ir “mokslą, kaip žmonijos progreso ir gerovės” garantą, Harvarde tapo vos ne normatyvaus turinio scientistinės ideologijos mantra, kurią noriai kartoja tie, kurie apie vadinamuosius “prietarus” žino tik tiek, kiek yra skaitę iliustruotą Bibliją vaikams, o apie islamą yra girdėję iš kanalo CNN pranešimų. Tokią išvadą darau ne tik aš, bet ir NEWSWEEK žurnalistė.

Kuo viskas baigsis Harvardo universitete, ar studentai turės galimybę religijos mokslus studijuoti kvalifikuotai, parodys laikas. O man ši diskusija pasirodė įdomi tuo aspektu, jog ji galimai nurodo libertalistinės ideologijos prigimtinę gravitaciją į ad absurdum argumento lauką. Absoliučios laisvės, niekieno nevaržomo viešo ir privataus veikimo idėja yra šios ideologijos šerdis, kuri dažnai nesiskaito su kitokia nuomone ir visus abejojančius šios ideologijos teisumu nurašo į “tamsuolių” ir “neišmanančių” gretas. Šios “harvardiškos-libertalistinės” retorikos pamėkles galime atpažinti ir Lietuvoje. Jas ir jų keliamą grėsmę labai taikliai apibūdino filosofas Alvydas Jokubaitis, kuris teigia, kad

Jeigu pasauly liktų tik liberalus požiūris į žmogų ir visuomenę, kokiam atstovauja liberalai, neliktų to, kas labiausiai domina rašytojus ir filosofus: neliktų Dievo, neliktų metafizikos, sudėtingesnius reikalavimus keliančių moralinių hierarchijų. Jeigu liktų tik liberalus mąstymas, liktų tik negatyvi laisvė, toks nesudėtingas politinis principas - nedaryti žalos kitiems, gerbti kitų žmonių teises, o visos filosofinės problemos, kurios tiek amžių kankino žmones, būtų neišspręstos”.

Galima daryti iki skausmo žinomą, suprantamą ir, manau, teisingą išvadą. Žmogus, rėkiantis apie jo varžomas laisves ir kitus laikantis tamsuoliais, paprastai kitų atžvilgiu yra didžiausias despotas, savo despotizmą dažnai pateisinantis lėkštais ir naiviais argumentais.

Rodyk draugams