BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Korupcija viešajame sektoriuje

The Economist pristato pasaulinį korupcijos žemėlapį. Nieko netikėto nepavyko atrasti. Mūsų tėviškė “garbingai” žengia Rytų ir Centrinės Europos kaimynių gretose, kitaip tariant, visur bėdos tos pačios. Žvelgiant į žemėlapio spalvinę gamą, ji aiškiai rodo, kad sąžiningumo deficitas po meilės - antrasis reikšmingas žmonijos stygius.

Rodyk draugams

Atleisti…

Conquirentes et videns quoniam bene illis responderit interrogavit eum quod esset primum omnium mandatum

Audi Israhel Dominus Deus noster Deus unus est

Anima tua et ex tota mente tua et ex tota virtute tua hoc est primum mandatum

Te ipsum maius horum aliud mandatum non est

Unus est et non est alius praeter eum

Tota anima et ex tota fortitudine et diligere proximum tamquam se ipsum maius est omnibus holocaustomatibus et sacrificiis

Non es longe a regno Dei et nemo iam audebat eum interrogare

Mark

Šiandien buvo kalbama apie sugrįžimą prie įstatymo dvasios. Dvasia irgi sugrįžo į įstatymą. Įstatymas yra forma, o dvasia yra formos galimybė ir visa tai suręsta dėl galimybės sugrįžti. Sugrįžtama tam, kad būtų atleista. Kartais atleidžiama visai kartai arba visai rūšiai. Atleidimas būtinas…

Rodyk draugams

Vakarui apie ad illos quia hodie impleta est haec scriptura in auribus vestris

Si linguis hominum loquar et angelorum caritatem autem non habeam factus sum velut aes sonans aut cymbalum tinniens

Et si habuero prophetiam et noverim mysteria omnia et omnem scientiam et habuero omnem fidem ita ut montes transferam caritatem autem non habuero nihil sum
Et si distribuero in cibos pauperum omnes facultates meas et si tradidero corpus meum ut ardeam caritatem autem non habuero nihil mihi prodest

Caritas patiens est benigna est caritas non aemulatur non agit perperam non inflatur

Non est ambitiosa non quaerit quae sua sunt non inritatur non cogitat malum

Non gaudet super iniquitatem congaudet autem veritati

Omnia suffert omnia credit omnia sperat omnia sustinet

Caritas numquam excidit sive prophetiae evacuabuntur sive linguae cessabunt sive scientia destruetur

Ex parte enim cognoscimus et ex parte prophetamus

Cum autem venerit quod perfectum est evacuabitur quod ex parte est

Cum essem parvulus loquebar ut parvulus sapiebam ut parvulus cogitabam ut pa

rvulus quando factus sum vir evacuavi quae erant parvuli

Videmus nunc per speculum in enigmate tunc autem facie ad faciem nunc cognosco ex parte tunc autem cognoscam sicut et cognitus sum

Nunc autem manet fides spes caritas tria haec maior autem his est caritas

Απόστολος Παῦλος

juk taip ir bus

taip ir bus

paskutinį sykį

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos” (Baltos lankos, 2009)

Rodyk draugams

Rimas Tuminas: “Teatras visuomet savo žvilgsnį buvo nukreipęs į Dievą, jis buvo pašauktas tarnauti jam, o ne publikai”

Lermontovo „Maskaradas”, kuriam Aramas Hačaturianas parašė savo garsųjį valsą, Vachtangovo teatre pirmą kartą buvo pastatytas 1941 metų liepos 21 dieną. Spektaklis buvo rodomas tik keletą kartų. Tačiau dabar teatro vadovas Rimas Tuminas, kuris šį spektaklį anksčiau pastatė Vilniuje, gražina jį į Maskvos teatro repertuarą. Vilniaus mažojo teatro steigėjas Rimas Tuminas 2007 m buvo pakviestas vadovauti Vachtangovo teatrui po jo ilgamečio vadovo Michailo Uljanovo mirties. Praėjusį pavasarį dalis teatro aktorių-veteranų pareikalavo kultūros ministro Aleksandro Avdijevo, kad šis atstatydintų naująjį teatro vadovą. Ministras jau buvo apsisprendęs prašymą tenkinti, tačiau nuomonę pakeitė, kai režisierių palaikė šešiasdešimt Vachtangovo teatro aktorių. Po šio incidento ministrui teko vykti į teatrą ir atsiprašyti jo vadovo. Lapkričio mėnesį teatras pristatė “Dėdę Vanią”: kritikai buvo sužavėti, bilietus į spektaklį sunku gauti dar ir dabar. Praeitą savaitę teatre įvyko «Maskarado» premjera. Kalbamės su šio spektaklio režisieriumi ir teatro vadovu Rimu Tuminu ir mėginame išsiaiškinti, kuo serga šiuolaikinis Europos, Rusijos teatras ir kokiu būdu teatro žvaigždės yra gydomos nuo žvaigždžių ligos.

Kaip jums sekasi Vilniaus teatro pastatymus adaptuoti Vachtangovo scenoje?

Struktūrą išlaikome identišką, tačiau vidinė spektaklio logika keičiasi. Aš statau namą, o po to atlieku jo vidinį perplanavimą - darau jį įdomesniu ir šiuolaikiškesniu. Dabar galvoju, kad gal būt po kokių septynerių metų sugrįšiu prie „Maskarado” ir vėl jį statysiu, tik šį kartą kitaip.

Vachtangovo teatrui „Maskaradas” - spektaklis turintis istoriją. Kodėl ryžotės jį statyti?

Tai labai liūdna istorija. Teatralai žino, kad šio spektaklio rodymas teatre buvo nutrauktas dėl tragiškų karo įvykių. Jaučiau pareigą Aramo Hačaturiano valsą gražinti į sceną, spektaklis ir vėl privalėjo būti rodomas ten, kur jis gimė, tačiau neturėjo progos išgyventi.

Reikia suprasti, kad tapus teatro vadovu nusprendėte teatrui gražinti gyvybę?

Matote, aš neturiu pilnos informacijos, kokia situacija buvo prieš man ateinant į teatrą. Tačiau laikui bėgant imu matyti, kokiais virusais yra užsikrėtęs teatras. Prieš ateidamas vadovauti aš žinojau, kad teatras serga, tačiau kokie „mikrobai” jį graužia, aš supratau tik dabar. Reikia pasidžiaugti, jog jau ryškėja pirmieji sveikstančio ligonio simptomai. Teatras, kaip gyvas organizmas, kuo senesnis jis tampa, tuo įvairesnių medikų pagalbos jam prireikia. Kaip niekas iš mūsų negali būti absoliučiai sveikas, taip ir visiškai sveiko teatro realybėje nesama.

O kokias ligas pavyko išsiaiškinti? Ką sužinojote?

Mano nuomone, pati pavojingiausia liga - likti prie paviršutiniško žmogaus suvokimo. Nelavinti savęs šiame pažinime ir nepaversti to kasdieniu darbu. Man asmeniškai rytinės keturių valandų repeticijos - tai keturios valandos žmogaus pažinimo, tai keturios valandos, leidžiančios geriau suvokti žmogaus mąstymą, elgesį, įpročius. Tam, kad geriau pažintume žmogų, mes pasitelkiame literatūros, kultūros, sociologijos, psichologijos, politologijos žinias. Įsivaizduokite, kokį įdomų darbą dirba teatralai ir už tai dar mokama. Tiesa nedaug, bet mokama.

Aktoriaus profesijos esmė, tai sugebėjimas išprovokuoti netikėčiausias, paradoksaliausias, reakcijas. Tuo tarpu daugelis iš mūsų niekuo nėra linkę domėtis. Mes gerai žinome orus, kainas, politiką, tačiau žmogaus pažinimui beveik neskiriame laiko. Užtenka pasakyti, kad visi žmonės skirtingi ir ties tuo viskas baigiasi. O įdomiausia šiame žmogaus pažinimo procese galimybė jį paversti pažinimo ritualu. Mes kaip medikai privalome su žmogumi daryti pačias sudėtingiausias operacijas. O tam reikia vidinės disciplinos ir treniruočių. Tai turi tapt gyvenimo norma, o ne grasinimais palikti teatrą.

O kaip tai atsispindi darbe?

Iš to išauga „ansambliškumo” problema. Kiekvienas pripratęs kovoti už save, suprask, tokie laikai. Galbūt teatre nebuvo geros režisūros. Aktoriai stengėsi išgyventi kas kaip. Ansamblis - tai žmonės kartu atliekantys ritualą, kuris privalo paklusti tam tikrom taisyklėm. Aš ansambliui perduodu estafetę, o tuomet jis atlieka stebuklą: montuoja spektaklį, kuria jį, klijuoja atskirus fragmentus - žmogaus pažinimo nuotrupas. Ansamblis užpildo kiekvieną korio kertelę medumi. Mano supratimu, aktorius privalo tarnauti teatrui, o ne sau. Turi jausti atsakomybę už teatrą ir suvokti, kad žiūrovas turi ateiti pažiūrėti ne aktoriaus, o spektaklio. Tačiau čia mums koją pakiša reklama. Mes priversti rodyti „veidus”. Štai čia ir prasideda žvaigždžių liga.

Sutikit, kad ši liga ir jums gali grasyti.

Be abejo, ir su tuo reikia kovoti (Juokiasi). Pavyzdžiui, galima slėptis po pseudonimu. Afišoje nurodyti, kad spektaklį režisavo „žmogus N iš miesto R”. Pasikartosiu, svarbu, kad eitų žiūrėti spektaklio. Žmonės turi sakyti, jog šiandieną eina į Vachtangovo teatrą žiūrėti spektaklio, nes ten kai ką įdomaus rodys. Ir šitas „ kai kas” visuomet privalo būti įdomus. Kas autorius, kas režisierius, kas aktorius - nesvarbu. Svarbiausia, kad rodys spektaklį! Spektaklį, kuris palies žiūrovą, bus suprantamas, taps sprogstančiu ir svarbiausia - „ansambliniu”. Svarbu, kad spektaklio metu žiūrovas pajustų harmoniją, jėgą, o mes pasistengsime ir atversime visą žmogaus problematikos gelmę, slypinčią jame. Visas žmogiškas problemas galima išskleisti spektaklyje ir…

Ir išspręsti jas?

Ne, neišspręsti. Reikia sudrumsti vandenį, pakelti dumblus, tačiau žuvies negaudyti - tegul žiūrovas ją gaudo. Ką nemačiomis pagaus, tas jų.

Kuo, jūsų nuomone, skiriasi rusiškas ir europietiškas teatras?

Gaila, bet mes sparčiai artėjame jų pusėn. Jie jau seniai pjeses rašo trims, penkiems aktoriams. Tai, jų nuomone, ekonomiškiau. Pas juos dominuoja pramoginis teatrinis žanras, jiems patogu „aptarnauti” žiūrovus. Mes vis dar „išsirenginėjame”, voliojamės purve, šaukiam apie tiesą. Aš jų klausiu, kodėl pas juos nėra tokio teatro, kaip pas mus? O jie atsako: „O kam jis mums reikalingas? Jei mums to reikia, mes pas jus arba jūs pas mus atvažiuojate. Mums nepatogu kankintis.” Jie atsisako kančios, aistrų. Svarbiausia jiems išlikti literatūriškais: tokiu negyvu, reklaminiu teatru. Labai panaši situacija kaip moderniame mene. Jie žino, kad egzistuoja klasika, tačiau pastatymams renkasi abstrakciją.

Savo interviu jūs ne kartą minėjote, kad teatras paprastėja, kodėl?

Darosi sunku gyventi. Gyvenimas labai sparčiai bėga ir viskas tampa jame parduodama. Kol mūsų teatras ieškojo savo naujo herojaus, viskas virto tiesiog šou. Mes negalėjome atsispirti šiai blizgučių traukai. Perimdami visas vakarietiškas tradicijas mes galvojome, jog galėsime statyti miuziklus ar kitus šou, tačiau mes klydome. Mes pamiršome savo pagrindinę misiją, pamiršome, jog esame sutverti ne tam. Pasakysiu, jog nereikia lysti ne į savo teritoriją. Nereikia kurti pasilinksminimams skirto teatro, koncertinio teatro, komedinio teatro. Reikia tiesiog atlikti tai, kam tu pašauktas tarnauti. Teatras visuomet savo žvilgsnį buvo nukreipęs į Dievą, jis buvo pašauktas tarnauti jam, o ne publikai.

Kas jums nepatinka rusiškame teatre?

Visa tai. ką paminėjau ir nepatinka. Mano nuomone, šia liga serga ne tik Vachtangovo teatras. Visi šia liga serga, tik kai kas drįsta tai pripažinti ir su tuo kovoti, o kai kas ne. Pastarieji sako, jog jiems ir taip gerai, tokia dabar tradicija. O aš sakau, kad į tokias tradicijas kabintis nereikia. Jos žalingos ir kenkia. Geros tik tos tradicijos, kurios teatrą daro gyvu ir įdomiu. Nereikia stovėti vietoje ir niekus pliurpti. Dirbt reikia, o ne taukšti. O dabar iš visko šaipomasi, viskas kritikuojama - nieko švento neliko. Mano nuomone tokia situacija į niekur neveda. Ji tik parodo mūsų kultūros stygių.

O koks jūsų santykis su šiuolaikine dramaturgija?

Reikalinga - laukiu, ieškau. Na, bet jei neatsiranda, tai neatsiranda. Dėl to nesu linkęs nuogąstauti. Mano nuomone, klasika ir dabar įdomi bei gali būti šiuolaikiška, jei jos interpretacija sujungta su šiuolaikiniu mąstymu. Tai nėra lengva ir kartais patiriame nesėkmę. Tačiau kalbant apie klasikos ir modernumo santykį, nereikia apsigauti galvojant, kad šis santykis reiškia aktorių su džinsais scenoje ir veiksmą, vykstantį Rubliovkoje. Tokie žaidimai įdomūs tik režisieriui ir aktoriui ir daugiau niekam.

Kokius režisierius planuojate pakviesti į teatrą?

Jurijus Batusovas statys Šekspyro “Akis už akį”. Premjerą turėtumėme pamatyti kitų metų pradžioje. Vladimiras Ivanovas planuoja režisuoti „Pristlį”. Darbus pradėti šių metų rudenį planuoja Adolfas Šafirovas. Aišku aš ir pats planuoju pastatymus. Esame pasiruošę su gera literatūra, dramaturgija ir geru repertuaru pasitikti teatro devyniasdešimtmetį 2011 m.

O jūs ilgam planuojate pasilikti vadovauti Vachtangovui? Vasililijus Lanovas neseniai užsiminė, kad dabar teatre tarpuvaldis.

Nežinau. Dabar gyvenu šia diena ir stengiuosi pažinti, mokytis. Taip jau būna, kad vieną dieną sukuriame kokią nors gyvenimo formulę, o žiūrėk, jau kitą dieną reikia naujos ir taip kiekvieną dieną. Aš kartais juokauju, kai kalbu, jog laikas pradėti ruoštis teatro šimto metų jubiliejui. Jei liepčiau pradėti - pradėtų. Toks mąstymas daugeliui palengvintų gyvenimą. Atsirastų prabanga manyti, kad turi planą ir garantiją gyventi. O aš manau, kad reikia gyventi nežinant kas bus rytoj. Režisierius Anatolijus Erosas sakydavo, kad „Reikia dirbti taip, jog kiekviena diena teatre būtu tarsi paskutinė.”

Girdėjau jus sakant, kad teatrui vadovauti liksite iki tol, kol kultūros ministru bus Andrejevas.

Tas tiesa. Išeis ši vyriausybė, išeisiu ir aš. (Juokiasi)

O kaip jūs sugebate dirbti dviejuose teatruose?

Ne paslaptis, kad didžiausią laiko dalį suryja Vachtangovo teatras. Tenka pripažinti, kad šios aplinkybės neįvertinau, maniau, kad galėsiu sėkmingai spektaklius statyti tiek Vilniuje, tiek čia. Septynis mėnesius praleidžiu čia, o penkis Vilniuje. Vilniuje yra jauni režisieriai, jie ten teatre ir tvarkosi. Aš tik prižiūriu ir pakuruoju jų veiklą. Aišku, režisuosiu Vilniuje, kaip ir seniau, juk nėra čia didelės naujienos, kad režisierius iš vieno teatro vyksta į kitą. Beje, Vilniaus teatras jau toks - nepaleidžia ir viskas. O ir aš nenoriu pamiršti Vilniaus teatro. Negalima gi pamiršti savo pirmosios šeimos, nors esi vedęs ir antrąjį kartą.

O bendradarbiavimui su trupe nekenkia skundai, kurie buvo siųsti kultūros ministrui, kaltinantys jus?

Ne. Kadangi šis konfliktas buvo labiau kuriozinis, nei rimtas, tai ir pasekmių jis jokių neturėjo. Bet kuri visuomenė ar grupė, maloniai sutikusi valdžią, anksčiau ar vėliau nori ją nuversti. Manau, jog tai normalus procesas.

Ar teko kovoti su su vachtangoviečių aktorių pasipūtimu?

Ne. Iš karto visiems pasakiau, kad man visiškai neįdomu, kas iš jų žvaigždės. Nes kiekvienas spektaklis statomas iš naujo ir žvaigždžių čia negali būti.

Kalbino: Jeliena Muchametšina, “Русский Newsweek”. 2010/01/24

Vertė: http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Moteris gali ir nori mylėti…40 metų ne riba.

Nenumaldomai artėja Naujieji Metai. Kiekvienas juos pasitinkame savaip. Vieniems tai pragariškų buvusiųjų palydėtuvės, kitiems tai naujų galimybių laikas. Tiek vieniems, tiek kitiems tai posūkio taškas, bent taip turėtų būti arba tikimasi, kad bus. Deja, gyvenime, kaip ir kine, ne viskas apskaičiuojama, ne visos siužetinės ir dramaturginės linijos nuspėjamos. Tuo įsitikinau asmeniškai. Bet apie tai kitą kartą.

Tuo tarpu apie gyvenimo nenuspėjamumą šiandieną norėčiau pasvarstyti į pagalbą pasitelkęs amerikiečių psichologę Judith Sills ir jos naująją knygą „Ir vėl apsinuoginti” (Getting Naked Again). Dėmesį į amerikietės knygą atkreipiau naršydamas savaitraščio Newsweek internetinę versiją. Žurnalistės Pat Wingert ir Barbara Kantrowitz paskutiniajame 2009 metų savaitraščio numeryje pamėgino pažvelgti į artėjančius 2010 metus brandžių moterų akimis. Moterų, kurios patyrė išsiskyrimo (su vyru ar partneriu) kartėlio jausmą ir puoselėja viltį vėl pamilti ar būti mylimos kitais metais. Neįtikėtinas amerikietiškas praktiškumas.

Taigi, mano jau minėtosios savaitraščio žurnalistės, pasitelkdamos psichologės Judith Sills įžvalgas, mėgina rekonstruoti šios amžiaus grupės (40-60 metų) moterų savijautas ir kontekstus, kuriuose šios savijautos tarpsta. Ką reiškia vienatvė šio amžiaus moterų grupei, kokiomis formomis ši vienatvė, o ir dažnai gniuždantis skausmas, reiškiasi, ką moteris gali, o ir turi, padaryti, kad iš savo gyvenimo išgintų liūdesį ir skausmą, galėdama mylėti ir būti mylima? Reikia pasakyti, kad psichologinės paradigmos tolerancija argumentum ad hominem, knygos autorei ir žurnalistėms, leidžia daug dalykų svarstyti ne iš šono, o iš vidaus, t.y. kalbėti ne tik apie kitas moteris, bet ir apie savo patirtį. Tokio tipo subjektyvizmas man patinka tam tikra asmeninio liudijimu forma, kuri tekstui ir aptariamai temai suteikia gyvybingumo ir tikrumo.

Turbūt reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl gi vyras (teksto autorius), perkopęs trisdešimties metų ribą ir savo tinklaraščio erdvę pildantis suprantamomis ir įskaitomomis temomis, lenda ten, kur net senukas S.Froidas privalėjo pripažinti patyręs fiasko. Laikausi principo: kuo kuklesni žmonės, tuo didesni užmojai. O jei rimtai, ši tema man pasirodė reikšminga bent keletu aspektų. Neseniai buvau sutikęs savo seną draugę, kuri beveik patenka į aptariamų moterų kategoriją: 39-erių metų amžiaus, išsiskyrusi, „besimėgaujanti” atsitiktiniais romantiniais santykiais ir nuolatos primenanti apie ją draskantį vienatvės jausmą, leidžianti ilgesingus vakarus su knyga ir arbatos puodeliu. Tačiau paklausta, kodėl save įkalino tokioje būsenoje, niekaip nesugeba atsakyti. Pasidarė smalsu… Kita vertus, ir vyriška šio amžiaus (nuo 40 m iki 60 m) tarpsnio rizika nuklysti „į kairę” leidžia manyti, jog toks elgesys neatsitiktinis ir daugelis atsakymų slypi ne tik vyriškame libido, bet ir keturiasdešimtmečių bei vyresnės kartos moterų elgesyje. Kitaip tariant, ir čia cherche la femme. Tai va, smalsumas ir dar kartą smalsumas.

Pradėjęs skaityti straipsnį suvokiau, jog taip rašyti ir mąstyti gali tik moteris/ys, kurios romantiškumą ir šekspyriškos meilės godas supranta labai praktiškai. Minėtoji klinikinės psichologijos ekspertė Judith Sills iš karto atkreipia dėmesį, jog moterims nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties, ypač patyrusioms išsiskyrimo kartėlį, likti „vienišės erdvėje” yra pavojinga. Jos nuomone, ši būsena atrodo viliojanti, tačiau iš ties tai tam tikra emocinio ir dvasinio paralyžiaus forma.

„Išsiskirti ar skirtis sulaukus 42 m ar 60 m ir tą patį patirti būnant 22 m yra du radikaliai skirtingi dalykai”, teigia psichologė Sills. Be to, naujų santykių užmezgimas „moterims su patirtimi” ir toms, kurios savęs dar ieško universiteto bendrabučiuose ir klubuose, reikalauja visiškai skirtingų strategijų, o ir motyvų. Va taip va, meilė yra strategija. Ir tai yra sakoma moteriai, kuri gyvenime yra mačiusi šilto ir šalto…Hmm…

Anot Sills moterys, kurių amžius perkopęs keturiasdešimt ir kurios pasimatyme paskutinį kartą buvo prieš gerus penkiolika ar dvidešimt metų, paprastai patarimo, kaip elgtis ir ką daryti lipant iš „vienišės būsenos”, teiraujasi savo vedusių draugų ar draugių. Sills nuomone, tai nėra pats efektyviausias metodas gauti bent kiek naudingos ir aktualios informacijos. Jos nuomone, šio amžiaus moterys klysta tikėdamosis, kad naujo draugo ar vyro klausimą „išspręs” jų draugai. Laiku ir vietoje ištraukdami „laimingą bilietą” (vyrą), kuris ilgą laiką slėpėsi jų draugų ar pažįstamų tarpe. Deja, sėkmė aplanko retą. Čia linkęs sutikti su Sill argumentais. Dažnos buitinės piršlybos baigiasi nesėkme ir tik patvirtina faktą, jog draugai, nors ir priešingai galvotų, jūsų taip gerai nepažįsta, kad galėtų ištarti lemiamą „mes galvojame, kad jūs vienas kitam tinkate”.

Psichologė neaplenkia ir savo asmeninės patirties. Pasakodama apie save prisipažįsta, jog jai visai būtų pravertę keletas naudingų patarimų, kaip pradėti viską iš naujo ir vėl judėti vyro ir moters santykių ritmu. Šios moters nuomone, esminė klaida, kurią daro jos kartos atstovės, tai nenoras pripažinti, kad galimybė mėgautis kvaitulinga meile, nors ir teko išgyventi skyrybų skausmą, egzistuoja kiekvieną akimirką. Tačiau tam, jos nuomone, reikia pastangų ir valios.

Nustebino tai, kad knygos autorės duomenimis, moterys, priskiriamos 40 m ir 60 m amžiaus grupėms, yra labiausiai linkusios į lėtinės savižudybės formas. Alkoholizmas, rūkymas, narkomanija - rykštės, kurios kiekvieną kartą metams bėgant vis skaudžiau plaka moterį ir jos kūną. Tai leidžia daryti išvadą, kad šios amžiaus grupės moterys yra labiau linkusios į depresyvumą. Kas mano griežtai subjektyvia nuomone diktuoja irzlaus ir sunkiai pakeliamo elgesio formų atsiradimą santykiuose su vyrais, kurios dažnai perauga į nemenkus konfliktus ir nesusikalbėjimus. Todėl, Sill nuomone, moteris labiau privalo kontroliuoti save ir daugiau laiko skirti savęs mobilizavimo praktikoms. Pastaroji išvada, švelniai tariant, nustebino. Nors esu vyras, tačiau tokio seksistinio požiūrio sulaukti iš moters, ir dar psichologės, nesitikėjau.

Kitas svarbu faktas, kurį Sill nuomone privalo įsisavinti moteris, kad meilė, kurią ji patyrė 25 m su žaviai įdegusiu jaunuoliu, jau nepasikartos. Naujai ateinanti meilė bus kitokia. Jos nuomone (su kuo aš visiškai sutinku), moteris, norinti pradėti viską iš naujo, turi suprasti, kad nauja, tai nėra seno reanimavimas. Deja deja, daugelis moterų to nesupranta ir blaškosi sentimentalioje jausmų jūroje. Nori Petriuko iš Jonavos, su kuriuo maloniai burkavo apsikabinę vyno butelį vasara alsuojančiame miesto parkelyje, o prieš akis regi jau pasiraukšlėjusį ir ne visuomet korektišką vyriškį. Tuomet, Sill nuomone, prasideda nesėkmių maratonas. Tam trūksta to, anam trūksta kito ir t.t. Sukuriame savo nevykusių pasimatymų ir mėginimų ištraukti iš „vienatvės liūno” sąrašą.

Klausiate, ką daryti? Ogi aiškiai sau pasakyti, kad išsiskyriau tik todėl, kad idealas prasilenkė su realybe. Tad ar verta kartoti tą pačią klaidą ieškant „idealybės” ir vėl. Turbūt, kad ne. Tad, Sill nuomone, prieš kiekvieną mėginimą vėl stoti į santykių vėžes, reikia nepamiršti, jog laikas nėra šio amžiaus moters sąjungininkas. Todėl privalu pasidaryti labai aiškų sąrašą - siūloma iš 22 punktų, kokio partnerio ar vyro moteris ieško. Tada pirmyn…
Ir dar daug įvairių ir praktiškų patarimų moterims, kurios jau perkopė savo keturiasdešimties metų riboženklį, tačiau po skaudžių išsiskyrimų tikisi vėl megzti gražius ir romantiškus santykius.

Gaila, tačiau atsakymų į klausimus, kurie man kirbėjo po susitikimo su bičiule, Newsweek tekste neradau, o ir nedaug kuo galėjo pagelbėti nuorodos ir į Judith Sills knygą. Nepaisant mano liūdinčio ir nepatenkinto smalsumo supratau vieną esminę tiesą, kokia abstrakti ir paini meilės tema bebūtų, ji visuomet išliks Nr.1 kiekvieno iš mūsų asmeninėje gyvenimo darbotvarkėje.   

Tad mano mielos moterys, ypač tos kurioms keturiasdešimt ir viršaus, nesijauskite rutinoje paskendusiomis pilkomis pelytėmis. Jums ir jūsų kartos moterų problemų aptarimui garbus JAV savaitraštis skyrė nemažai vietos. Tad pasitikdamos 2010 m, jei esate vienišos, nesuprastos ir įskaudintos nepamirškite, kad tai tik savijauta, o ne gyvenimo in principium. Beje, šis paraginimas būti optimistiškiems galioja ir vyrams. Jei gyvenimas dar gali kuo nors nustebinti tuos, kurie velka sunkią gyvenimiškos patirties naštą, tai tai gali įvykti 2010 m. ir tai bus meilė. Taip mano Newsweek.

Rodyk draugams

Gabriel Garcia Marquez. Laiškas.

Gabrielis Garcia Marquezas neseniai pasitraukė iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos - limfos vėžys. Regis, kad liga vis labiau plinta. Šis visame pasaulyje žinomas Kolumbijos rašytojas pasiuntė atsisveikinimo laišką bičiuliams.


Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.
Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.

Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.

Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato* * daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.

Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.
Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.

Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.

Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.

Rytojus neužtikrintas niekam - nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.
Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.

Rodyk draugams