BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vienas namuose su kunigu R.D arba kodėl TV kunigai vagia Šv.Kalėdas

Idealybė?

Buvo laikai, kai Kūčias ir Šv.Kalėdas galėdavai sutikti be kunigo R.D. Ne, jokios ironijos čia nėra. Išties, kažkada buvo laikas, kai ramiai su namiškiais galėjai šnekučiuotis TV ekrane maloniai skambant muzikiniam fonui ar akis skaidrinančiam apsnigtos kaimo pirkios vaizdeliui. Šiais metais viskas pasikeitė. Dabar gerbiamas kunigas tapo dažnesniu mūsų namų svečiu/fonu nei aktorius Makolis Kalkinas su savo bukoka komedija (mano nuomone, tai išsamus instruktažas jaunajam sadistui) „Vienas namuose”. Gerbiamo kunigo saldžiabalsė patetiška retorika jau tapo savotiška TV eterio leksikos žanro klasika, o per šias šventes galutinai save legalizavo kaip sotaus lietuviškų švenčių stalo pramoginės programos dalis. Brrr….

Šiais metais kaip niekad buvo justi, kad Šv.Kalėdos bus nužymėtos reikšmingu PRIEŠ ir PO kunigo R.D ženklu. Pasiekėme tokį šios asmenybės virtualizacijos lygį, kad jos buvimas kalėdiniame TV tinklelyje tapo natūraliu šventinio laikotarpio reiškiniu. Buvo Šv. Kalėdos iki R.D apsireiškimo(?), prasideda epocha po apsireiškimo. Linkęs manyti, jog Šis apsireiškimas turės toli siekiančias pasekmes. Beje, pirmieji bažnytinio kulto tarnų virtualizacijos daigai jau kalasi. Deja, jie aiškiai Bažnyčios nenaudai.

Tautos folklore skambantis kalambūras apie TV eteryje rodomos karvės populiarumą, gerbiamo kunigo atveju, visa šios ištaros vulgarumo estetika su kaupu išsipildė. Dar daugiau, pradėjau manyti, kad tuoj vaikai per Kalėdas lauks ne Kalėdų Senelio, o Kalėdų R. Humoras? Galbūt. Deja, man visiškai nejuokinga.

Nejuokinga dėl to, kad būdamas šioks toks katalikas negaliu atsistebėti tuo nekuklumu, kuriuo leidžiama trykšti tam tikro tipo (čia tipą pabrėžiu) dvasininkams, TV eteryje ar kitose mass medijose. Argumentas apie virtualią evangelizaciją manęs neįtikina. Mažai mane įtikina ir kai kurių eterio žvaigždėmis (?) tapusių „brolių” užstalės edukacinė (?) retorika, glėbėsčiuojantis su glamūrinio gyvenimo būdo žvaigždutėmis ir įvairaus plauko profanais, kurie ją paverčia dekoratyviu televizinės dramaturgijos kiču.

TV ekrano hegemonas, susiurbęs eterinio kunigo(ų) NARCIZIŠKĄ - AŠ į savo saldafobiškomis nuosėdomis, kalkėmis ir storu riebaliniu sluoksniu apaugusį kanalizacijos vamzdį visa šią mizansceną stebinčius ekrano mankurtėlius palieka su aiškiai TV eteryje propoguojamo bukaprotiško gyvenimo būdo indulgetyvia nuojauta. Juk kunigas jausmingai glaustydamas su kokia nors muzikine grupele ant scenos, kurios repertuare dainuškos apie spenelius ir plaukelius ne evangelizuoja kaimą ir bendruomenes, o savo buvimu sakyte sako, mielieji visa tai yra NORMA. Logika panaši į tą, kuria vadovaujasi žmogelis stebėdamas savo kaimo kleboną, kartu su seniūniu smagiai čiauškantį vietinėje šventėje. Jei klebonas yra, tai reikalo būta švento ir jokios paskalos apie seniūno „ėjimą į kairę” šios akimirkos sakralumo nesumenkins. Klebonas - garantas, kad viskas, kas vyksta yra patepta Dievo. Įstabiausia šioje visoje kunigo ir TV fenomeno dramaturgijoje regisi ne „nuodėmių nurašymo” faktas, o bukumo ir beskonybės įteisinimo TV liturgija, kuriai išmaniai vadovauja ne kas kitas, o tikras(?) kunigas.

Tiesa, reikia pripažinti, jog vyraujanti nuomonė visiškai priešinga autoriaus dėstomai. Namiškiai net piestu stojosi gindami TV eterio kunigą(us)(?), kai tarstelėjau keleta pastabų apie tai, jog kunigui nedera vaidentis TV kanalų eteryje, kurie su prolitariatui būdingu įkarščiu gina pozicijas kardinaliai priešingas bažnytinėms (vis dar tikiu sveika logika). Likau nesuprastas. Tiek to. Tiesa, kontra argumentacija buvo tokia beveik pribloškiančiai meta. Daugeliui regis jog tai, ką TV rodo tai ir YRA kaip rodo. Klausiu, o kas tas YRA kaip rodo? Atsakymo sulaukiu gan aiškaus, TV rodo tai, kas ji YRA iš principo, t.y. pačios savo „tikrovę”, o tai reiškia, kad TV rodo tai, kaip ji mato tai, ką rodo ir tai YRA GERAI, nes iš principo po šiuo ethos nieko nėra tik plika estetika (pamaniau, kaip stipriai mūsų epistemologinę paradigmą suėmęs I. Kantas - fenomenologijos kaip nebūta), o ji tik subjektyvus pamintijimas apie grožį, kuris išgelbės pasaulį. Mums tai tinka ir patinka.

Belieka likti prie nuvalkiotos ir iki skausmo atpažįstamos išvados, jog tai, ką rodo TV, yra ne tikrovė, o prodiuserių ir dalies TV kanalų administracijos bukaprotiškumą, ne vaizduotę, o būtent bukaprotiškumą, kuriuo kaip nesveiku maistu minta žemas arba vidutines pajamas gaunantys lietuviai, iliustruojanti tikrovė(?). Minėjau, jog TV kunigai šį bukaprotiškumą pateisina, o kai kurių baikštesnių avelių akyse ir išteisina.

Gaila, kai Šv.Kalėdas vagia ne Grinčas, o kunigai, atsiprašau TV kunigai…

P.S.

Kai, kurie apžvalgininkai būgštauja, kad Bažnyčia kėsinasi į politikos sacrum. Be reikalo, negali kėsintis į tai, ko neliko, t.y. politikos. Politika tapo TV karusele, o atrakcionų parke visi žaidžia tais pačiai žaislais - Bažnyčia ne išimtis.

Rodyk draugams

Korupcija viešajame sektoriuje

The Economist pristato pasaulinį korupcijos žemėlapį. Nieko netikėto nepavyko atrasti. Mūsų tėviškė “garbingai” žengia Rytų ir Centrinės Europos kaimynių gretose, kitaip tariant, visur bėdos tos pačios. Žvelgiant į žemėlapio spalvinę gamą, ji aiškiai rodo, kad sąžiningumo deficitas po meilės - antrasis reikšmingas žmonijos stygius.

Rodyk draugams

Keletas minčių apie politikos(!) savižudybę


Lietuviška politinė vaizduotė skurdi. Ji tokia skurdi, kad stokoja fantazijos rašant scenarijų savęs pačios galutiniam sunaikinimui, o jis neišvengiamas. Tokią susinaikinimo galimybę turėjome Lietuvą valdant prezidentui Rolandui Paksui. Gaila, bet ir tuomet neužteko minėtosios vaizduotės (drąsos) merdėjančią politinę savimonę ir sąmonę paleisti pelenais į užmaršties dausas, t.y. nužudyti save su visa patetiška biurokratinės - institucionalistinės retorikos veidmainyste. Atvirkščiai, po „sėkmingos” Rolando Pakso operacijos ši retorika tapo kodifikuota ir sakralizuota viešojo politinio diskurso norma, kuri intelektualizuotos reminesencinės pamėklės forma nūdien iškyla prezidentės Dalios Grybauskaitės personne. Ji yra aiškus priminimas mums, jog mes niekaip nesiryžtame, o gal nesugebame, išgyventi savo šizofreniškos, o ji kaip tik tokia ir yra, politinės sąmonės ir savimonės mirties. Tūpčiojame prie dūlančių demokratinio exalté naratyvo griaučių ir žaidžiame magiškų žodžių, kurių prasmės ir turinių nesuprantame, kauliukais. Save esame susaistę keistais tikėjimais, mitais, tautologijomis, kurios kasdienybę peni dar keistesne leksika ir jos valdomomis struktūromis ir jose tarpstančiais personažais. Bijome.

Rodyk draugams

Mes atleidžiame ir prašome savo brolių rusų atleidimo! Mirtis…

wyborcza.pl

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas (dešinėje) ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas (kairėje).

Fiodoras Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose” analizuodamas rusiško charakterio ypatumus atkreipia dėmesį į gan keistą ir, jo nuomone, tik rusų tautai būdingą bruožą. Anot jo, tik rusas vienu metu sugeba taip stipriai ko nors nekęsti ir tuo pačiu savo neapykantos objektu taip žavėtis, jog dėl jo ryžtųsi paaukoti savo gyvybę.

Tragiška Lenkijos prezidento ir jį lydėjusios delegacijos žūtis prie Smolensko (Rusija) tapo tąja aplinkybe, kuri leido šiam rusiško charakterio bruožui atsiskleisti naujoje šviesoje. Rusai nemėgsta lenkų, jų nekenčia ir laiko juos slaviškumo dezertyrais, nudreifavusiais į Vakarų (katalikiškąją) civilizacinę erdvę. Nudreifavusius gan sėkmingai ir dėl to tapusiais gyvu istoriniu priekaištu „trečiosios Romos imperijos” palikuonims, kuriems Sibiro platybės ir neišsenkantys gamtos turtai negarantavo stabilios politinės ir socialinės struktūros formuotės. Atvirkščiai, šalis tapo vidinių politinių vaidų, despotizmo ir geopolitinio nestabilumo šaltiniu ir įkaitu tiek pačios šalies viduje, tiek santykiuose su kaimynais ir ištisais regionais. Lenkija, tuo tarpu, tapo išskirtinai sėkmingo slaviško projekto, Vakarų civilizacinėje erdvėje, pavyzdžiu, kuris kurstė pyktį ir pavydą skaitlingesnės rusų tautos tarpe. Lenkijos projektas tapo slaviškos civilizacijos alternatyva tam chaotiškam ir neprognozuojamam slaviškumui, kuriuo spinduliuoja Rusija. Sėkmingas Lenkijos projektas reiškia Rytų ir Centrinės Europos regiono psichologinį/politinį komfortą.

Reikia pripažinti, kad Rusijos premjero kalba, mėginant paaiškinti Josifo Stalino (nors tiesiogiai ir nebuvo minimas šio diktatoriaus vardas, tačiau visi suprato apie ką kalbama) kraugerišką scenarijų, pasakyta Katynės memoriale - tiksli ir nuoširdi to laikmečio situacijos ir paties Stalino asmenybės charakteristika. Vladimiras Putinas pamėgino paaiškinti, kodėl sovietų vado galvoje subrendo ši kraupi Lenkijos problemos „sprendimo” strategija. Rusijos premjeras gan aiškiai pasakė, kad Stalinas, kaip, beje, ir pats Rusijos vyriausybės vadovas „Jukos” bylos ar Čečėnijos atveju, tik asmeninio keršto motyvo ir politinio-istorinio nepilnavertiškumo (komplekso) vedinas galėjo konstruoti tokias žvėriškas kitų tautų (šiuo atveju lenkų tautos, o dar konkrečiau jos karinio elito) naikinimo strategijas. Rusijos premjeras gan aiškiai ir veikiausiai nuoširdžiai, pasakė, kad jo šalies politinio elito skiriamasis bruožas - infantilus sadizmas.

Išgirsti iš Rusijos, o juo labiau iš paties premjero tokį prisipažinimą, tai jau daug. Perfrazuojant šias premjero mintis galima teigti, kad Rusija lenkų tautai tarė: jūs esate viršesni t.y. brandesni už mus, nes jūsų heroizmas ir didvyriškumas, kovoja su mūsų protėviais, buvo ne aklas kerštas, o noras atstatyti istorinį teisingumą t.y. nepriklausomą Lenkiją - teisingumą, kuris esti suvoktas, įsisąmonintas ir artikuliuotas politinės tautos (piliečių), o ne siauro politinio elito grupės sugalvotas sprendimas BŪTI. Rusijos premjeras pasakė, kad mes jus žudėme ir naikinome tik todėl, kad jums pavydėjome, kad pavydėjome jums buvimo tauta t.y. slavų tauta, tokia susitelkusia, skaitlinga ir stipria. Katynėje atsiskleidė šis keistas rusų charakterio bruožas - nekenčiam lenkų dėl to, kad juos mylime, dėl jų sugebėjimo būti tokiais slavais, kokiais mes niekad netapsime, todėl naikiname tai, kas primena mūsų pačių silpnumą. Mes dar nesubrendome atsispirti nuo kitų sėkmės pavyzdžio konstruojant savo sėkmės istoriją. Ar tai galima laikyti atsiprašymų už istorines skriaudas lenkų tautai? Ne, tai kaltės pripažinimas ir mėginimas paaiškinti nusikaltusiojo psichologiją…

Daugelis šiuos Rusijos vyriausybės vadovo žodžius linkę traktuoti, kaip puikiai apgalvotą strategiją, kuri padiktuota suvokimo, jog Centrinės ir Rytų Europos regione Lenkijos įtaka ženkliai auga, o su tuo tenka skaitytis netgi to nenorinčiai Rusijai. Todėl Putino drąsus stalinistinio režimo prigimties, o iš principo viso pokario Rusijos politinio elito mentaliteto demaskavimas Katynės memoriale - pirmas reikšmingas, tiesa kintančios Rytų ir Centrinės Europos geopolitinės ir Rusijos vidaus politinės situacijos padiktuotas, šios valstybės žingsnis dalykiško bendradarbiavimo su Lenkija kryptimi. Bene pirmą kartą ir taip aiškiai Vladimiras Putinas pripažino, kad rusai, o tiksliau Josifas Stalinas ir jo represinės struktūros - žvėrys. Žvėrys, kurie žudė žmones tik tam, kad jie buvo lenkai, lenkai kurie prieš keletą dešimtmečių triuškino pakrikusius raudonarmiečių pulkus prie Varšuvos. Premjeras neslėpė, kad asmeninis Stalino kerštas lenkams - „prabanga”, kurią gali sau leisti diktatorius Rusijoje. Dar daugiau, šis asmeninis Stalino įnoris istorinės kaltės vergais padarė ištisas paprastų rusų kartas. Vladimiras Putinas prisipažino, kad Stalinas, kuris rusų savimonei išlieka reikšminga figūra, yra tas nuodas, kuris nuodija Rusijos ir visų šio regiono valstybių santykius. Nereikia apsigauti manant, kad Putinui ir Rusijos politiniam elitui šis pozityvus tonas - lengva žodinė ekvilibristika, tai sunkus ir skausmingas prisipažinimas. Prisipažinimas, kad tokiais esame mes patys - Stalino ir Berijos palikuonys. Rodės, jog tokia premjero retorika - nuoširdus mėginimas paaiškinti save - galėjo tapti reikšminga konstruktyvių tarpusavio santykio formavimosi prielaida. Deja.

Galimai partneriško bendradarbiavimo pradžiai dar stigo taip reikšmingo Rusijos atsiprašymo už carinės imperijos, o vėliau Sovietų Sąjungos elgesį su lenkų tauta. Lenkams norėjosi išgirsti ne formalizuotos retorikos rėmuose įspraustą diplomatinio oficiozo tekstą, tačiau nuoširdų ATSIPRAŠAU. Nors Vladimiras Putinas Katynėje žengė svarbų ir reikšmingą žingsnį, tačiau nežengė jo iki galo - NEATSIPRAŠĖ. Nereikėtų stebėtis. Tai prasikaltusio ruso, beje mėginančio giliai širdyje gailėtis, psichologinis bruožas. Tokiam tipažui (jis chrestomatinis Dostojevskio rusiškos dvasios tipažo pavyzdys) atsiprašymas reikštų savęs paties moralinį pasmerkimą - esminį savo kaltės suvokimą - visos jos psichologinės, istorinės, politinės struktūros įsisąmoninimą. Rusiškai sąmonei, tai didžiulis iššūkis. Sutikus su tokia moralinės kaltės įsisąmoninimo logika, ji rusiškoje sieloje šaukte šauktųsi herojiško (Rusijos atveju vos ne metafizinio) šios kaltės įveikimo akto - Rusijos politinio elito atveju - nuoširdaus apsisprendimo nekartoti savo praeities klaidų t.y. savo politinę savimonę konstruoti ne ant brutalios ir bauginančios jėgos logikos, bet ant pilietines laisves ir teisingumą postuluojančios vertybių sistemos. Šiam heroizmui rastis trukdo Rusijos istorinės praeities kraujas ir pati Rusijos geopolitinė (geografinė-etninė) struktūra. Negali būti demokratu europinėje Rusijos dalyje, kai savo rankas esi sutepęs krauju Kaukaze. Rusijos politinė savimonė yra šizofreniška ir kol Rusija bus tokioje geografijoje ir su tokia etnoso maišalyne kokia yra dabar, tai islamiškojoje Rusijos entnogeografinėje teritorijoje besiformuojanti agresyvaus šios šalies politinio veikimo psichologija, dar ilgai išliks Rusijos politikos šizofreniškai infantilų (sadistinį) charakterį maitinantis šaltinis, kuris šiai šaliai neleis tapti „slabake” t.y. ištarti nuoširdų -ATSIPRAŠAU. Sakote Rusijos klausimu nėra vilties? Šeštadieninė Katynės tragedija prakalbino kitą Rusijos pusę - „slabakiškąją” Rusiją.

Jei dar prieš keletą dienų atrodė, kad Putino lūpomis kalba geopolitinių rokiruočių padiktuota apgailestavimo retorika, nuteikianti viltingai, tačiau paliekanti daug erdvės įvairioms dvejonėms ir interpretacijoms, tai po keleto dienų įvyko lemtinga rusiško charakterio ir lenkiškos istorinės nuoskaudos akistata, kuri privertė diplomatinės mantros tekstą pakeisti užuojautos ir atjautos simbolika. Visa priešiška Lenkijos ir Rusijos retorika išsikvėpė Smolensko oro uosto nusileidimo tako papėdėje palikdama abi šalis prie pliko aukos ir užjaučiančio simbolių žodyno. Lenkai ir rusai buvo priversti čia ir dabar konstruoti naują kalbėjimo strategiją. Daug atviresnę, daug žmogiškesnę, daug autentiškesnę nei ta kalba, kurios pagrindu buvo konstruojami Lenkijos ir Rusijos santykiai, o iš principo ir visa šio regiono geopolitinė realybė.  

Rusijos žemėje žuvus Lenkijos vadovui Lechui Kaczynskiui šalių santykiai pasiekė savo kulminaciją. Tą akimirką, kai paaiškėjo tragedijos mastas ir aplinkybės viskas pasikeitė. Atsiprašymo (moralinio triumfo) ir kaltinimo (teisingumo) logika, kurios šaukte šaukėsi lenkų tauta, tapo bereikšme. Kančia ir jos supratimas bei gebėjimas užjausti tapo lemiamu Rusijos ir Lenkijos santykių faktoriumi. Taip jau esti, jog istorinėje restrospektyvoje mirties metafizikos energetika išblanksta - išblukindama paties gyvenimo - santykio su aplinka, vertės orientyrus ir turinius. Lieka tik istorijos vadovėlių įrašai apie holokaustą, armėnų genocidą, Stalino gulagus, Katynės žiaurumus ir t.t. Šie įrašai tampa kančios ir neteisingumo statistika, kuri dažnai ciniškai išnaudojama politinių ir ideologinių frakcijų. Kartais prireikia daug laiko ir pastangų, kad vertinant praeities įvykius įvyktų objektyvi istorinė atogrąža. Katynė drama buvo šio užsimiršimo pavyzdys, kuris draugėn apjungė aklą ir buką rusų pusės nenorą atskleisti visų šios dramos aplinkybių bei lenkiško šovinizmo - kaltinti visus priešiška veikla Lenkijai, retoriką. Lenkijos prezidento žūtis tylėjusius privertė prabilti, o pernelyg kalbėjusius privertė pritilti. Šis tragiškas mirties faktas virtualioje politinėje leksikoje, kuri politinį postmodernų diskursą persmelkusi iki menkiausių detalių, tapo absoliučios tikrybės įsiskverbimu į šio politinio proceso virtualybę. Tokių esminiu įsiskverbimu, kad jo dėka buvo nuplėštos visos įmanomos kaukės tiek nuo atskirų politikų, tiek nuo dviejų tautų elitų ir paprastų piliečių. Katynė Rusijai tapo ne praeities istorine šmėkla, su kuria reikia kovoti informacinius karus, o realybe, prieš kurią cerkvėje galvas buvo priversti nulenkti Rusijos prezidentas ir premjeras. Tuo tarpu lenkams Katynė tapo ne aklo įniršio, nukreipto prieš rusus ir viską kas rusiška, simboliu, o erdve, kurioje mūsų kaimynai pamatė kitokią Rusiją - Rusiją, kuri drebėdama prieš žodį ATSIPRAŠAU, geba kristi ant kelių ir ašarodama adoruoti tragišką lenkų tautos likimą.

Politikos apžvalgininkai (čia lietuviškieji ir vėl tapo nemalonia išimtimi) sutinka, kad Rusijos ir Lenkijos apsikabinimas (Putinas-Tuskas) prie Katynės esti reikšmingas simbolinis gestas, kuris dvišalius šių slavų tautų santykius, gali padaryti konstruktyvaus bendradarbiavimo pavyzdžiu visoms regiono valstybėms. Tiesa, esama ir kitos galimybės, kad po šios tragedijos Rusijos ir Lenkijos santykiai išgyvens ne renesansą, o absoliutų dekadansą, po kurio seks spengianti tyla. Kol kas lenkų ir rusų inteligentija ir paprasti žmonės žavisi vienas kito gebėjimu susikalbėti ir suprasti vienas kitą šioje dramatiškoje situacijoje. Atrodo, kad ši tragedija pažadino Rusijos charakterio teigiamą pusę ir tą reikėtų išnaudoti. Tiesa jau pasigirsta Lenkijos bei Vakarų pasaulio vanagų balsas, kad Rusija ir vėl kalta, kad visas rusų nuoširdumas yra apsimestinis ir ciniškas naudos siekimas. Galbūt. Nežinau, o ir manau, jog lenkai to žinoti irgi nenori. Jie gedi, jiems skauda, jie vertina rusiškos „dūšios” pagalbą ir ištiestą ranką. Žuvo jų tautos žiedas - ELITAS. Taip ELITAS! Paprasti lenkai linksniuoja šį žodį gan drąsiai, jiems jis neturi jokios neigiamos konotacijos, o tai sveikos, brandžios tautos bruožas.      

Keletas išvadų:

Ši tragedija atskleidė ideologijos ir politinio šabloninio žargono banalybę. Visi virtualūs, simboliniai arba tikri karai tarp frakcijų, tautų ar valstybių gali baigtis ČIA IR DABAR. F.Nyčės žodžiais tariant, viskas žmogiška pernelyg žmogiška. Mano jau minėta mirties fakto dramaturgija gali sukrėsti ir prieš realybę - trapią ir pažeidžiamą žmogaus prigimtį, pastatyti ištisas tautas arba politinius elitus, kurie vakar buvę valstybės idėjos ir institucinės sąrangos simboliais šiandien gali būtų likimo aukomis arba šias aukas į paskutinę kelionę lydintys liudininkai. Todėl visas pseudo patriotizmas, liberalizmas, konservatyvizmas ir socializmas bei kitas izmas nevertas nei vienos net ir menkiausios ar mums nereikšmingiausiai atrodančios žmogaus gyvybės ar įžeidžiančio žodžio. Nes visos ideologinės kovos - vienų mirtingųjų noras dominuoti prieš kitus mirtinguosius, pastaruosius siunčiant į mirtį dangstantis pirmųjų išskirtiniu gebėjimu matyti šios ideograminės abstraktybės vertę ir prasmę. Melas.

Rusija apsikabino Lenkiją, o tai reiškia, kad ir kaip keistųsi Rusijos ir Lenkijos santykiai ateityje jie jau nebebus tokie, kokiais jie buvo iki šios tragedijos. Rusija nusilenkė, atsiklaupė ir kartu su lenkais apverkė šią tragediją. Iš tai ištrinti iš lenkų atminties ar šių šalių tarpusavio santykių bus labai sunku - neįmanoma. Negali prieš save klūpančio nepastebėti, klūpantis prieš tave įpareigoja ir tave atsiklaupti. Įprasta atsiklaupti reikšmingomis akimirkomis. Rusija Katynės (Smolensko) akimirkos reikšmingumą buvo priversta suprasti.

Rusija apnuogino savo sužeisto charakterio šviesiąją pusę. Suprasdama šią tragediją, kaip galimybę nebyliai atsiprašyti Katynės tragedijos aukų palikuonių. Nors neištarė garsaus ATSIPRAŠAU, tačiau daugelis lenkų Rusijos elgesį, kaip tik taip ir suprato. Deja, bet ir čia, iš abiejų pusių, šovinistinės retorikos įkaitai leidosi įsukami mirties aritmetikos logikos, kuri tarsi turėtų kokios nors reikšmės žmogaus, tautos kaltės ir jos išpirkimo galimybei. Norima priversti manyti, jog esama būtinybės pasiekti kažkokį kančios kiekio paritetą tarp Rusijos ir Lenkijos, kurį pasiekus tauta prieš kitą tautą galėtų jaustis atsiskaičiusiomis ir teisingomis. Absurdas. Deja, šis absurdas ir vėl kelia galvą mūsų ir kai kurių vakarų šalių apžvalgininkų tarpe. Nors patys lenkai, o tiksliau jų užsienio politikos apžvalgininkai, teigia, jog ši tragedija rusus privers savo valdžios paklausti apie jų pačių tautiečių milijoninėmis aukomis nusėtas katynes, kurios išsibarsčiusias po visą Rusijos teritoriją, taip tarsi suteikiant papildomą prasminį turinį šiai tragedijai, tai minėtieji racionaliosios geopolitikos matematikai pradeda ciniškai skaičiuoti galimai pagerėsiančių Lenkijos ir Rusijos santykių neigiamas implikacijas vakarietiškam šio regiono ateities projektui.

Šios tragedijos fone tapo visiškai aišku, kad Rusija daugeliui esti ne šalis, kuri privalo atsiprašyti, o valstybė, kuri turi likti savo nusikaltimo įkaite. Daugeliui mūsų Rusija yra puiki savo vidinių politinių, asmeninių neurozių nudrenavimo (perkėlimo), pateisinimo galimybė, šaltinis, o ir dažnu atveju būtinybė. Nebūtų blogos (kaltos) Rusijos reikėtų ją sugalvoti. Tam pavyzdys, jau kurpiamos Rusiją kaltinančios sąmokslo teorijos ir neslepiamas noras, bet kokia kaina šią šalį padaryti įvykusios tragedijos kaltininke. Kai kurie Vakarų šalių dienraščiai sumojo nustatinėti rusiškos širdgėlos nuoširdumo lygį. Suprask rusų nuoširdumas apsimestinis. Keista girdėti iš tų, kurie tą patį Lechą Kaczynskį vadino nacionalistu, modernaus Europos politinio projekto šunvote ir provincialiu lenku, o popiežiumi išrinkus šviesaus atminimo Joną Paulių II jį pasitiko šaltu ir ironišku „popiežiaus slavo” epitetu. Ši tragedija atskleidė, kiek dar daug neurotiškumo esama Rusijos ir šio regiono šalių santykiuose, kuris neleidžia abiems pusėms kalbėtis konstruktyviai ir su pagarba vienas kito adresu.

Rusija po šios tragedijos turėtų žengti drąsų žingsnį ir išviešinti Katynės bylos dokumentaciją. Šeštadieninės tragedijos fone tai tampa esmine prievole Rusijai, kuri, tikiu, nuoširdų savo prielankumą tragedijos ištiktai lenkų tautai ir demonstruojamą simbolinį bei emocinį gestikuliavimą pakeis į konkretų politinį veikimą. 

Mes atleidžiame ir prašome savo brolių rusų atleidimo!

Krokuvos kardinolas Stanislavas Dzivišas

P.S Galima šią situaciją matyti bei vertinti kitaip…

 

Rodyk draugams

Baracko Obamos ir Dalios Grybauskaitės Prahos svingui griežti vertinimo komisijos kirčiai.

 

Gegužės mėnesį Madride turėjo vykti ES ir JAV viršūnių susitikimas. Naudos jokios, tačiau graži tradicija transatlantinių santykių svarbai pabrėžti. Deja, neįvyks. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, jog prezidentas nesiruošia dalyvauti susitikime su ES šalių lyderiais. Tiesiog nemato jokios reikšmingos praktinės būtinybės. O kur simbolika, emocijos, sentimentai…? Apie juos JAV lyderis pasiūlė pamiršti. Nesusipratusiems priminė, kad ir taip yra dažnas svečias Europos žemyne. Pakaks.

Toks elgesys Europos politinio elito tarpe, jau nekalbant apie ispanus, buvo sutiktas su nemažu erzeliu ir pasipiktinimu. Ir ką? Ogi nieko. Vašingtonas nematė, nemato ir greičiausiai ateityje nematys būtinybės “strateginiams” partneriams aiškinti savo sprendimų motyvus. Kitaip tariant, JAV santykius su ES suvokia ir to neslepia, tik pragmatiškoje perspektyvoje t.y. jokios patetiškos ir simbolinės retorikos - aiškus ir paprastas požiūris: reikia-nereikia, naudinga-nenaudinga ir t.t. visas emocionalus transatlantinių santykių proginis žargonas dabartinei JAV administracijai neaktualus ir neįdomus. Beje, šiam amerikietiškajam diplomatijos tonui visišku unisonu aidi Lietuvos prezidentės užsienio politikos gaida, kurią būtų galima apibendrinti, kaip pragmatišką veikimą be emocijų - just a business. Todėl nemanau, jog JAV turėtų stebėtis arba piktintis prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisakymu vykti į Prahą vietoj savęs siunčiant premjerą Andrių Kubilių. Jei atvirai, esu tuo įsitikinęs, JAV administracija nelabai ir sureagavo į kviestinių svečių sąrašo korekciją.

Deja, racionaliųjų amerikiečių šaltumas ir gebėjimas atsiriboti nuo emocijų lietuviškiems politikos apžvalgininkams netapo pavyzdžiu. Prezidentei nusprendus nevykti į Praha kilo skandalas. Ir ne šiaip sau koks vietinės reikšmės žodinis apsistumdymas, bet ištisi politikos analitikų legionai, pradedant Tomo Vilucko retoriniais skiedaliojimais ir baigiant Kęstučio Girniaus trumpais, tačiau verksmingais raginimais “susitikti su pačiu OBAMA”, viešojoje erdvėje pradėjo intensyvų Daukanto rūmų kuorų šturmą. Ir? O ten spengianti tyla. Jokių sofistikuotų užkulisinių manevrų siekiant palenkti žinių redakcijų ar susireikšminusių politikos apžvalgininkų nuomones. Grybauskaitės sprendimo nevykti į Prahą motyvus ir jų pasekmių interpretacijas prezidentūra paliko garbių analitikų plunksnai.

Ir ką? Ogi nieko. Interpretacijos ir mintys nuslydo paviršiumi. Vieniems šis sprendimas pasirodė, kaip aiškus įkaltis prieš prezidentūrą dirbančią Rusijos carui, kitiems šis sprendimas patvirtino mintį, kad prezidentė emociškai nestabili, o čia žiūrėk ir apkaltos temą galima pradėti rutulioti, tretiesiems tai aiškiai prezidentės užsienio politikos klausimus kuruojančios komandos neįgalumą įrodantis faktas.

Nei vienas lietuviškos analitikos asas neišdrįso nei pusbalsiu užsiminti, jog Prahos susitikimo vertė yra nulinė. Šis rusiškos matrioškos ir dėdės Semo medija spektaklis - mėginimas suvaidinti globalaus užmojo mizansceną, kuri savo esme tesiekia lokalaus politinio dramaturginio efekto lygį. Mano asmeniniu įsitikinimu šis „taikos spektaklis” - kukli ir deja, nevykusi buvusių JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų R.Reigano ir M.Garbačiovo globalaus ir reikšmingo nusiginklavimo projekto pamėklė. Šis susitikimas puikus virtualios politikos spektaklis, kuriuo bandoma dangstyti Baracko Obamos taikdariškos politikos abstraktybę (neslepiamas kuklumas atsiimant Nobelio Taikos premiją) savo ruožtu Dmitrijui Medvedevui suteikiant galimybę save kilstelėti į „solidaus” tarptautinės politikos žaidėjo rangą. Įvaizdžio prasme, tai svarbu grumiantis su vis dar populiariu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Centrinės ir Rytų Europos lyderiams šiame spektaklyje buvo numatytas tik kuklus statistų ir puošiančiosios dekoracijos vaidmuo. Todėl suprantamas ir pagarbos vertas Dalios Grybauskaitės nenoras tiek šalį, tiek save asmeniškai susieti su šia tarptautinės diplomatijos imitacija vaidinant kuklaus kūlverstuko vaidmenį kitų devynių kūlverstukų draugijoje. Dar daugiau, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms Prahos karnavalas viso labo 2 minčių individualus pokalbis su JAV lyderiu ir vakarienė prie skanėstais nukrautų stalų JAV ambasadoje Prahoje. Tik tiek. Visa kita retorika apie JAV siunčiamą žinią regiono valstybėms, jog jos nebus paliktos Rusijos nedraugiškai geopolitinei įtakai yra noras šio susitikimo akis badantį teminį tuštumą pritempti prie bent kiek reikšmingesnio diplomatinio įvykio mitologijos. Todėl mūsiškių analitikų norą visą šį praktinės ir efektyvios tarptautinės diplomatijos profanavimą ir Lietuvos prezidentės nenorą jame dalyvauti interpretuoti, kaip praleista galimybę Lietuvai prisistatyti solidžia ir patikima JAV partnere, laikyčiau provincialaus mąstymo pelėsiais aptrauktos smegenų žievės karščiavimu, kuris kartais perauga į absoliutų analitinį kliedesį. (p. M.Laurinavičiaus pamfletai tam pavyzdys).

Realybė yra daug paprastesnė - mano bičiulis Renaldas Vaizbrodas puikiomis analitinėmis įžvalgomis ją gan išsamiai aptaria - Rusija privalo mažinti savo atominio arsenalo kiekius nepriklausomai nuo JAV pozicijos ir geranoriškumo mažinant saviškius. Tema jau nekartą aptarta, todėl kartotis nesinori tik priminsiu, jog Rusija neturi finansinių ir administracinių resursų palaikyti tą atominės ginkluotės lygį, kuriuo disponavo Sovietų Sąjunga, o ir esminių saugumo motyvų tam nesama. Visi stumdymaisi su JAV tarptautinių problemų sprendimo sferoje net kvėpėte nekvepia galimu atominiu konfliktu. Prahoje pasirašytą dokumentą lydintys protokolai apie šalių papildomus įsipareigojimus tarptautiniam saugumui yra deklaratyvi retorika, kuri susitikimo išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministro buvo įsprausta į labai aiškius rėmus t.y. jei Rusija (vienašališkai) suinterpretuos arba manys esant reikalinga taip interpretuoti, kad JAV geopolitiniai žaidimai jei kelia grėsmę, tai sutartis bus vienašališkai denonsuota. Perfrazuojant prancūzų mąstytoją Jean Baudrillard’ą, šis Prahos įvykis absoliuti tarptautinės darbotvarkės ir problemos simuliacija, kuri skirta CNN, FOX, BBC auditorijoms. Pasikeitus situacijai tarptautinėje arenoje Prahos pilies menės dekoracijos bus mitriai iškeistos į Maskvos Kremliaus slogų ir bauginantį interjerą, pripildytą „ryžtingo” Rusijos dvigalvio erelio (Putinas-Medvedevas) čiauškėjimo ir visas šis virtualus politinis karnavalas taps kosturicišku chaosu. Tuomet ir vėl nauja simuliacija, naujas spektaklis.   

Kokios išvados? Žvelgiant į lietuviškuosius politinės analitikos guru stebina tai, jog vertindami JAV ir Rusijos lyderių susitikimo foną ir turinį mūsiškiai su klapčiukišku entuziazmu kartoja JAV administracijos propagandinės leksikos klišes. Šios klišės jau eilę metų transliuojamos Vakarų dienraščių vedamuosiuose, kurie, tik mano subjektyviu įsitikinimu, gan miglotai suvokia šio regiono problematiką ir su savo analitika dažnai šauna pro šoną. Nepaisant to, mūsų politinės publicistikos avangardas apgrabiu ir tiesmuku stiliumi kopijuoja (kompiliuoja) šią Vakarų žiniasklaidos „ekspertinę” mintį ir nesidrovi šią intelektualinę mažaraštystę pristatyti, kaip jų genijų įrodantį faktą. Kyla paprastas klausimas jei mūsų politiniai apžvalgininkai ir analitikai pačių regioną ir jo problematiką sugeba aiškinti, tik vakarietišku publicistiniu (paviršutinišku) žargonu, tai klausimas čia vienas, ką jie geba kvalifikuotai analizuoti apskritai?     

P.S Premjeras Andrius Kubilius po susitikimo su Baracku Obama pareiškė, kad JAV prezidentas pagyrė Lietuvos krepšinį, priminė, jog žino mūsų regiono problematiką. Pamaniau, koks reikšmingas JAV ir Lietuvai „aktualių” tarpusavio santykių aptarimas. Atsiprašau, pamiršau, premjeras JAV prezidentui priminė ir jo netiesioginius ryšius su Lietuva. Dabartinis JAV vadovas, prieš išrenkant prezidentu, gyveno Čikagoje, o ten nemaža lietuvių bendruomenė. Pamaniau, koks tvirtas pagrindas megztis strateginiai partnerystei. Nesuklysiu teigdamas, kad klausimai svarstyti Kubiliaus ir Obamos 2 minučių nuomonių apsikeitimo metu: Lietuvos krepšinis ir mūsų emigrantų bendruomenės reikalai Čikagoje, verti įdėmaus ir preciziško lietuviškų politikos analitikų ir komentatorių aptarimo. Žiūrėk dar ims ir išmąstys kokį naują krepšinio diplomatijos strategijos opusą. Graudus humoras? Kodėl, gal graudi realybė, išduodanti mūsų politikos apžvalgininkų intelektualinį neįgalumą?

Rodyk draugams

Kaip kuriamos indoktrinacijos schemos. Prof. Raimundo Lopatos (anti)politologija?

 

Foto MELAS

Skeptiškus ir gal kiek ironiškus pono Lauro Bielinio minčių vertinimus esu aptaręs anksčiau. Neslėpiau, o ir iki šiol neslepiu savo nuostabos, jog toks žmogus (aiškiai grafomaniškos natūros) gali užsiimti akademine veikla, o juo labiau tokioje aktualioje, griežtai politinio proceso analizavimo kokybės požiūriu, politologų rengimo srityje. Stebėjausi, stebiuosi ir stebėsiuosi tuo, kaip politinio proceso vertinimo orakulus rengia žmonės, kurių minčių formuluotės gali būti chrestomatiniais loginių klaidų pavyzdžiais. Ilgai teko save įtikinėti, jog bielinių fenomenas neišvengiamas subproduktas, kuris randasi formuojantis akademinei politologinės disciplinos tradicijai, beje, kaip ir bet kuriai kitai naujai formacijai, tačiau šis savęs įtikinėjimas patyrė visišką fiasko.

Gerbiamo Bielinio temą, beje, su jo paties pagalba, asmeniškai sau užbaigiau skaitydamas paskutines jo „analitinio” opuso “Poker face” eilutes. Turėjau vilties, jog politologų kalvės, o ir pačios disciplinos diskreditacija généralité išsikvėps sulaukusi griežto pačių politologų atkirčio vertinant šią viešą politologijos ir visko, kas su ja susiję, profanaciją. Deja, Lauro Bielinio svaičiojimai pakibo ore. Dar daugiau, pavymui šiai bieliniškai politologinės minties eklektikai į viešąją erdvę sugrįžo seniai girdėtas profesorius Raimundas Lopata. Taip taip, tas pats, kurio degtinės grameliu atskiestos mintys jau tapo ištisos politologų kartos ideologine šerdimi, ironiškai įvardijama - lopatoplogija.*

Po ilgo tylėjimo šis politologinės (lopatologinės) minties impresarijus viešojo diskurso avanscenoje išniro su „pribloškiančiu”, savo apimtimi ir pretenzija į apibendrinimą, projektu - knyga „Politikai ir istorija: Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos” . Anot knygos autoriaus, tai mėginimas aptarti Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko istoriosofines koncepcijas ir ne tik tai, pasišauta sukonstruoti naują pastarųjų dvidešimties metų politinių procesų vertinimo naratyvą, kuris, reikėtų suprasti, su šiuo knygos pasirodymu bus renčiamas ant demaskuojančių (Brazauskas - katalikas - tikras konservatorius - idealistas, Landsbergis - pagonis - politinės ideologijos požiūriu absoliutus oportunistas, o kai kuriais aspektais marginalas) R.Lopatos įžvalgų ir galingo socialdemokratų bei politiniuose paribiuose atsidūrusių kažkada įtakingų, tačiau dabar politinio mailiaus kategorijai priklausančių, V.Landsbergio ir konservatorių nedraugų pamąstymų karkaso. (Paskutinieji Mečio Laurinkaus analitikos „šedevrai” to iliustracija).     

Raimundas Lopata pradeda skambiu teiginiu:

A.Brazausko samprotavimai daug stipriau sieja katalikybę ir lietuvių kultūrinį tapatumą negu V.Landsbergis. A.Brazauskas be katalikybės negali įsivaizduoti Lietuvos įsijungimo į Vakarų civilizaciją. Savo požiūriu į krikščionybę ir religiją prezidentas yra didesnis konservatorius negu profesorius.

Katalikiškąjį solidarumą jis vertina aukščiau politinio ir socialinio solidarumo. V.Landsbergis taip pat suvokia krikščionybės ir katalikybės vaidmenį Lietuvos civilizaciniam tapatumui, tačiau jis žavisi ir pagoniška Lietuva.

Cituoju R.Lopata/Lrytas.lt

Nekomentuosiu - elementarus blūdas, tik suformuluosiu keletą klausimų menamam oponentui (dėl laiko stokos negalėjau sudalyvauti knygos pristatyme vykusiame Kovo 23 d TSPMI).

1. Kokios akademinės disciplinos perspektyvoje yra renkamasi analizuoti Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio asmeninio „religingumo” temą: psichoanalitinėje, religijotyrinėje, teologinėje, moralės filosofijos (etikos)? (Kiek žinau, tai ponas Raimundas Lopata nesti nei vienos įvardintos disciplinos ekspertu);

2. Kodėl pasirinkta strategija argumentum ad hominem, kuri diskusiją su knygos autoriumi daro beveik neįmanoma? ? (Aš asmeniškai nežinau nei prezidento, nei profesoriaus religinio jausmo turinį ir gilumą aptariančių teorinių darbų, todėl negaliu šiuo aspektu oponuoti ponui Lopatai, kas tuomet gali? Galbūt pats Brazauskas ir Landsbergis..?);

 Pvz. Kaip jūs oponuotumėte išvengdami argumentum ad hominem teiginių tokiai profesoriaus ištarai:

Stiprų asmeninį A. Brazausko ryšį su religija įrodo jo atsiminimai iš vaikystės bei neabejotinas Katalikų Bažnyčios autoriteto pripažinimas. „Jis prisimena, jog kai buvo septynerių metų Kaišiadorių bažnyčioje girdėjo sklindančią giesmę „Marija, Marija”. Tokių atsiminimų šiaip sau nesugalvosi. V. Landsbergis, priešingai, jis atvirai sako: „Manęs tėvai niekad nevedė į Bažnyčią”

Cituoju Delfi.lt

Aš nesugebėčiau…

3. Kodėl temos aptarime remiamasi žodynu, kuris yra visiškai irelevantiškas politologinei paradigmai (mėginimas sąvokas „katalikiškas solidarumas”, „religinė savimonė”, kuriomis drąsiai žongliruoja lopotologijos pradininkas, priskirti politologinei paradigmai galimas tik tuo atveju, jei kokiu nors stebuklingu būtų pavyktų skaitytoją įtikinti, jog “religinio jausmo” temą galima analizuoti politologinės metodologijos įrankiais), tokiu būdu užsiimant sąvokų turinių klastojimu ir problemos rimtumo bei gilumo imitacija?

4. Kodėl gerbiamas R.Lopata naudoja argumentum ad novitatem triuką, kuris renčiamas ant jo profesorinių regalijų autoriteto, leidžiančio jam kalbėti ex catedra tonu, taip siunčiant signalą jaunajai politologų kartai, kad ne argumentų tvirtumas ir teksto kūrėjo talentas, o institucinis ir ideologinis lojalumas yra akademinės karjeros ar “pripažinimo” garantas? Kas tai, profesoriškos fobijos, neurozės - aiškus argumentų nebuvimo ir temos ne aktualumo suvokimas - mėginant slapstytis po sofistikuota leksika ir paradigminiais “naujadarais” siekiant juos įteisinti pasitelkus institucinės indoktrinacijos magiją?

Pamaniau, jog daliniu atsakymu klausimams galėtų būti paties profesoriaus mintys:

“Kažkada vienas eruditas yra pasakęs, kad nė vienas sveikai protaujantis žmogus niekada neskaito knygos nuo pradžios iki pabaigos. Sveikai protaujantis žmogus perskaito tik jį dominančias vietas, visa kita praleidžia. Ypač sveikai protaujantys - protingiausieji - skaito ne knygas, bet ką nors apie jas, paprastai recenzijas”.

Cituoju  Delfi.lt 2008 06 11

Ironija, autoironija, diagnozė…?

Keletas išvadų:

  • Politologijos disciplina Lietuvoje stipriai ideologizuota, dar daugiau, nesama aiškesnio noro išlikti klasikinio intelektualinio maišto (opozicija, bet kokios totalybės formos) orbitoje;
  • Politologų rengimo ir ugdymo strategija didele dalimi priklauso nuo pavienių žmonių „nuotaikų” ir asmeninės motyvacijos;
  • Daug gabių politologų teoretikų patraukia į valstybės tarnybą ar politiką, taip nukraujindami šią discipliną - palikdami daug erdvės tarpti gan vidutiniškų gabumų „talentams”;
  • Besimezgančios politologinės mokyklos (V.Radžvilas, A.Jokubaitis) niekaip nevirsta naratyvia minties struktūra - institucine/ideologine organizacija su praktiniam veikimui reikalingais įrankiais;

* Trumpas ekskursas: alkoholis ir kūryba

Asmeniškai man, alkoholis ir gebėjimas mąstyti nėra binarinė opozicija, atvirkščiai daugelis mokslo ir meno šedevrų gimė jų kūrėjams pasinėrus į apdujimo būseną. Todėl alkoholio pomėgį, t.y. mėgavimąsi kūrybinių mūzų draugija a la bodleriškame stiliuje, laikyčiau tam tikra talentingų žmonių privilegija, leidžiančia jų talentui išsiskleisti pačia radikaliausia ir kūrybingiausia forma - taisyklė, kuri galioja talentingiems. Na, o talento stokojantiems alkoholis - galimybė eliminuoti, bet kokius santūrumo ir padorumo likučius, save ir tekstą prievartaujant atrasti reikšmingą bei aktualią fabulą, kuri prikaustytų aplinkinių dėmesį. Dažnai tokiems kūrėjams ” fabulą” pakanka įsprausti į skambų straipsnio ar knygos pavadinimą nesibodint iškęsti gėdinančių komentarų lavinos dėl turinio eklektiškumo. O kodėl turėtų bodėtis, jei eilinis šimtas gramų degtinaitės seklius talento ir intelektualinės intuicijos vandenis paverčia srauniomis „išminties” upėmis sabutylnikų kompanijoje. Juk jų pripažinimas svarbiausia.

Rodyk draugams