BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Arvydas Šliogeris apie religiją - neįsisąmonintą ateizmą

Kai religija virsta psichologiniu fenomenu, ji jau yra religija be Dievo - vadinasi, tikrojo, iš būties išaugančio religingumo karikatūra. Šiuo požiūriu modernioji psichologizuota bei intravertuota krikščionybė yra radikalus, savo esmės nesuvokęs ateizmas.

Arvydas Šliogeris Būtis ir Pasaulis

P.s Puikus Dievo mirties interpretavimas, puikus tuo aspektu, jog koncentruotai ir esmingai charakterizuoja visos Vakarų minties Dievo laidotuvių procesijos liturgiją ir estetiką.

Rodyk draugams

Harvardo universitetas laidoja Dievą. Kodėl?

Harvardo universitetas yra seniausia aukštojo mokslo įstaiga Jungtinėse Valstijose, įsteigta piligrimų. Harvardo Kolegija buvo įkurta 1636 m. Masačusetso įlankos Kolonijos Didžiojo ir Vyriausiojo Teismo balsavimu ir buvo pavadinta jos pirmojo geradario Džono Harvardo iš Čarlstauno garbei. Jaunas dvasininkas po savo mirties 1638 m. paliko savo biblioteką ir pusę turto naujajai įstaigai.

Tokiu trumpu įrašu būtų galima pradėti vieno prestižiškiausių pasaulio universitetų istoriją. Nuo to laikotarpio aukštoji mokykla pasikeitė neatpažįstamai. Dabar universitetas yra 35.6 mlrd. JAV dolerių metinį biudžetą valdanti institucija, kuri rengia JAV verslo, politikos ir teisės elitą. Baigti Harvardą, reiškia gauti sėkmingos ateities bilietą. Tačiau apie tai kitą kartą.

Amerikiečių savaitraštis NEWSWEEK išspausdino straipsnį pavadinimu “Tikėjimo krizė Harvarde”, kuriame pamėgino pažvelgti į kylančius “tikėjimo ir žinojimo” ginčus tarp progresyvų edukacinį avangardą atstovaujančių scientistinio požiūrio atstovų ir šios Alma Mater fideistų, kuriems “Tikėjimo” klausimas nemažiau opus nei “Žinojimo” problemos. Žurnalistė Lisa Miller pamėgino įdėmiau pažvelgti į šios diskusijos užkulisius ir turinį. Faktas, kad diskusija kilo XXI a. pradžioje vienoje seniausių ir turtingiausias akademines tradicijas turinčių mokslo institucijų JAV, jau pats savaime vertas dėmesio.

Diskusija kilo visiškai nekaltai, svarstant institucinio pobūdžio klausimą. Nors aukštoji mokykla prisistato “pačia geriausia”, tačiau situacija, susiklosčiusi studentų tarpe, kurie papildoma disciplina pasirinko “religijos mokslus”, labai jau keista. Pasirodo, Harvardas neturi aiškiai šią discipliną atstovaujančios ir už jos akademinius, profesinius ir kompetencijos klausimus atsakingos administracinės/akademinės struktūros. Analogas mūsiškei katedrai, fakultetui. Studentas, pasirinkęs religijos studijas, auditorijoje paprastai prieš savo akis išvysta ne teologą, religijotyrininką, o religijos klausimais “besidomintį” antropologą, sociologą ar psichologą. Švelniai tariant, keista situacija.

Tačiau NEWSWEEK žurnalistei ji nepasirodė jau tokia keista. Bendraudama su Harvardo administracijos atstovais ir profesūra Lisa Miller atliko preliminarius tyrimus, kurie atskleidė faktą, jog daugiau nei trečdalis Harvardo dėstytojų nepraktikuoja jokios religijos, o administracijoje tokių žmonių skaičius ir su visam perkopia penkiasdešimties procentų ribą. Kitaip tariant, universitete dominuoja sekuliarizuota akademinė kultūra, todėl žurnalistės nuomone, nieko stebėtino, jog tokioje aplinkoje būti tikinčiu/profesionaliu teologu ar praktikuojančiu tikėjimą religijotyrininku nėra lengva, o tai savo ruožtu, apsunkina ir religijos tematiką gvildenančios akademinės disciplinos institucionalizavimo klausimą. Patvirtindamas tokius žurnalistės spėliojimus, Harvardo kapelionas ir šio universiteto Krikščionybės istorijos profesorius Peter Gomes prisipažįsta, jog jam dažnai tenka atlaikyti nepagrįstus kolegų priekaištus, jog religija - visų pasaulio blogybių priežastis. Nors tokie teiginiai profesoriui kvepia senu marksistinės ideologijos anachronizmu, tačiau tai Harvarde vyraujančių nuotaikų atspindys, kurių nepastebėti neina. Pašnekovo teigia, jog neverta stebėtis, kad tokių nuotaikų paskatinti šią Alma Mater paliko ir paskutinieji religinės tematikos ekspertai.

Tai, kas diskusijos pradžioje turėjo tapti administracinio pobūdžio klausimo svarstymu - išvirto į diskusiją dėl religinės savimonės turinio ir jos daromos “žalos” visuomenei ir universiteto bendruomenei. XVIII a. pradžios volteriško tipo polemiką primenančios diskusijos pirmosiose gretose atsidūrė lingvistikos profesorius Steven Pinker. Universitete ponas Pinker laikomas “žvaigžde”, nes dėl savo įtaigaus ir šmaikštaus kalbėjimo stiliaus į paskaitas surenka iki 400 studentų. Jei tiksliai supratau, o kitaip suprasti ir neina, tai profesoriui pastarasis faktas leidžia manyti, kad jo esama visų akademinių disciplinų “žinovo”, kuris gali ir turi teisę “kompetetingai” dėstyti savo nuomonę religijos studijų klausimais. Asmeniškai, nežinau, ar tai labai reikšmingas rodiklis (studentais gausios auditorijos), žymintis žmogaus akademinę brandą ir minties genijų, tačiau šioje diskusijoje jis, regis, tapo vos ne lemiamu argumentu.

Profesorius Steven Pinker sukritikavo visus tuos, kurie universitete skleidžia “įvairias iracionalias ir erzinančias idėjas” (priminsiu, kad klausimas buvo apie kokybišką religijos studijų disciplinos dėstymą ir niekaip nesusijęs su asmeninių įsitikinimų aptarimu). Ypatingo jo dėmesio nusipelno “ypač erzinanti religija ir jos iracionali prigimtis”. Žurnalistės kalbinama universiteto “žvaigždė” leidosi svarstyti religijos temą - aiškiai leisdamas suprasti, kad šioji (jo ir daugelio kolegų nuomone) yra tik per klaidą modernioje visuomenėje užsilikusi nereikšminga senojo prietaringo pasaulio atgyvena. Religija ir jos tema, profesoriaus nuomone, greitu laiku taps tik religijos istorijos studijų objektu ir nustos būti bent kiek reikšmingesniu kasdienį, o juo labiau, akademinį gyvenimą veikiančiu faktoriumi. Reikia pasakyti, kad profesorius atlieka labai įdomų posūkį: nuo klausimo apie studentų teisę į kvalifikuotas religijos mokslų studijas, į pačią religijos ir ją išpažįstančiųjų kritiką. Tiek to, palikime šio nenuoseklaus diskursiškumo ydą profesoriaus sąžinei.

Reikia pasakyti, kad gerbiamam Steven Pinker nė motais, kad jį ir skeptiškai religijos adresu nusiteikusius jo kolegas, supa vienai ar kitai religinei konfesijai priklausantys studentai, kuriems profesoriaus ar jo kolegų “savaime suprantamas” religinės tematikos santykis su moksline problematika, t.y. šio santykio apskritai negali būti, nėra jau toks aiškus  ir suprantamas. Atvirkščiai, keliantis daug klausimų ir reikalaujantis profesionalaus ir šią sritį išmanančio žmogaus vertinimo. Tik ne Harvardo universitete. Universitetas religijos mokslų disciplinos dėstymui ieško ne profesionalų, o tų, kurie turi nuomonę apie religiją “apskritai”. Kitaip tariant, jei tau religija yra “mėšlas”, o tai jau irgi nuomonė, tai tu turi pilną teisę būdamas Harvardo profesoriumi aplikuoti ir gauti teisę dėstyti paskaitas, na tarkim “Mėšlinos religinės savimonės” tema. Groteskiška ir mažai tikėtina situacija - pasakys skeptikas. Galbūt, bet ir ne tokia jau nereali. Jei nėra institucijos, kuri puoselėtų disciplinarinę tradiciją ir jos paradigminę struktūrą, tai tarpdisciplininiuose (viskas yra vienis ir vienis yra viskas) apžavuose paskendęs intelektualus pižonas gali sugalvoti bet ką.

Mano nuomone, šie profesoriaus pasisakymai, tapo puikia iliustracija to primityvaus ir dažnai paviršutiniškai religinę tematiką suvokiančio akademinio elito pavyzdžiu. Švietimo epochai priklausančios klišinės frazės “apie išlaisvinantį nuo prietarų mokslą ” ir “mokslą, kaip žmonijos progreso ir gerovės” garantą, Harvarde tapo vos ne normatyvaus turinio scientistinės ideologijos mantra, kurią noriai kartoja tie, kurie apie vadinamuosius “prietarus” žino tik tiek, kiek yra skaitę iliustruotą Bibliją vaikams, o apie islamą yra girdėję iš kanalo CNN pranešimų. Tokią išvadą darau ne tik aš, bet ir NEWSWEEK žurnalistė.

Kuo viskas baigsis Harvardo universitete, ar studentai turės galimybę religijos mokslus studijuoti kvalifikuotai, parodys laikas. O man ši diskusija pasirodė įdomi tuo aspektu, jog ji galimai nurodo libertalistinės ideologijos prigimtinę gravitaciją į ad absurdum argumento lauką. Absoliučios laisvės, niekieno nevaržomo viešo ir privataus veikimo idėja yra šios ideologijos šerdis, kuri dažnai nesiskaito su kitokia nuomone ir visus abejojančius šios ideologijos teisumu nurašo į “tamsuolių” ir “neišmanančių” gretas. Šios “harvardiškos-libertalistinės” retorikos pamėkles galime atpažinti ir Lietuvoje. Jas ir jų keliamą grėsmę labai taikliai apibūdino filosofas Alvydas Jokubaitis, kuris teigia, kad

Jeigu pasauly liktų tik liberalus požiūris į žmogų ir visuomenę, kokiam atstovauja liberalai, neliktų to, kas labiausiai domina rašytojus ir filosofus: neliktų Dievo, neliktų metafizikos, sudėtingesnius reikalavimus keliančių moralinių hierarchijų. Jeigu liktų tik liberalus mąstymas, liktų tik negatyvi laisvė, toks nesudėtingas politinis principas - nedaryti žalos kitiems, gerbti kitų žmonių teises, o visos filosofinės problemos, kurios tiek amžių kankino žmones, būtų neišspręstos”.

Galima daryti iki skausmo žinomą, suprantamą ir, manau, teisingą išvadą. Žmogus, rėkiantis apie jo varžomas laisves ir kitus laikantis tamsuoliais, paprastai kitų atžvilgiu yra didžiausias despotas, savo despotizmą dažnai pateisinantis lėkštais ir naiviais argumentais.

Rodyk draugams

Apie kryžius ir Europą. Man patiko.

Savaitraštyje Atgimimas perskaičiau Rasos Navickaitės straipsnį Lietuva neša savo „kryželį”.

Norintiems detaliau susipažinti su kryžių kabinimo mokyklose ir “europinių” vertybių problemine polemika privalo perskaityti straipsnį. Na jei neprivalo, tai laikyčiau prasminga rekomendaciją su juo susipažinti:)

Skaitant straipsnį įstrigo filosofo Alvydo Jokūbaičio paneuropinės idėjos eklektiškumą charakterizuojanti ištara:

Pažiūrėkite į euro banknotus, - sako filosofas. - Ant litų matome mums brangius ir pažįstamus dalykus, ant eurų - abstrakčių figūrų rinkinius. Turime dviejų filosofijų susidūrimą. Viena iš jų teigia abstraktaus, kosmopolitinio, laiko ir vietos skirtumų nepaisančio principo prioritetą. Kita gina konkrečioms bendruomenėms svarbias, jų išgyventas, istoriškai paveldėtas, lokalias prasmes. ES yra konstrukcija be dvasios. Tai ekonominė pagonybė, kurią šiandien rodo užrašai prie kelio - „Šis kelias suremontuotas už Europos Sąjungos pinigus”. Labai primena sovietmetį - „ačiū partijai ir vyriausybei”.

Gerbiamo Jokūbaičio neapkaltinsi klerikalizmu ir kitu totalizmu, kiek žinau jam tai svetima. Todėl jo pastabos ir mintys man pasirodė įtikinamos. Klausimas, Quo vadis Europa, išlieka atviras.

Rodyk draugams

Vilniaus meras apie katalikybę, krikščionybę ir šį bei tą

„Lietuva yra krikščioniška, katalikiška šalis, todėl aš manau, kad Vilniaus mokyklose ne tik gali, bet ir privalo būti kryžiai. Tikybos klasėse - būtinai, o dėl kitų, šnekėsimės su vaikais”, - pirmadienį sostinės savivaldybės atstovų susitikime su Vilniaus arkivyskupu metropolitu kardinolu Audriu Juozu Bačkiu teigė Vilniaus meras Vilius Navickas.

Cituoju delfi.lt

Pralinksmino pono Navicko pasiryžimas apklausti mokinius. Įdomu, kokiu būdų ir kurių klasių mokinius apklausinės? Iš ties smalsu, kokia metodika?

Kita vertus, ši “demokratijos” pamokėlė išeis į naudą. Visi tie, kurie šiuolaikinį jaunimą kaltina neatsakingumu, turės prikąsti liežuvį. Mokytis spręsti pasaulėžiūros klausimus reikia nuo mažumės, na bent taip reikėtų suprasti šią mero iniciatyvą. Teisinis, teologinis, religijotyrinis, sociologinis ir t.t. išsilavinimas šio klausimo aptarimui nereikalingas. Geležinė milicininko/statybininko logika.

Na, kad jau meras nulenkė savo galvą prieš moksleivių apsisprendimo teisę, tai priminsiu sostinės vadovui, kad esama nemažiau opių klausimų, kur moksleiviai taip pat turėtų nuspręsti:

  • Ar reikalinga pamokų ruoša?
  • Ar būtina laiku eiti į pamokas?
  • Ar privalu mokykloje būti drausmingu?
  • Ar apskritai privalu eiti į mokyklą?

Referendumo rezultatai bus privalomi.

Rodyk draugams